Civilinė
byla Nr. 3K-3-210/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos: 60; 61
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. gegužės 10 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Algio Norkūno ir Janinos
Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso
tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Arijus“ kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Arijus“ ieškinį atsakovui bendrovei „If P&C
Insurance“ AS dėl draudimo išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
Byloje aktualūs materialiosios
teisės normų, reglamentuojančių draudėjo pareigą pranešti apie draudžiamąjį
įvykį draudikui ir jos nevykdymo padarinius, taip pat draudiko teisę atsisakyti
mokėti draudimo išmoką, kai reikalavimo teisės į kaltą už žalą asmenį tampa
neįmanoma įgyvendinti dėl draudėjo kaltės, bei teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo
pareigos tarp draudimo sutarties šalių paskirstymą, klausimai.
Ieškovas UAB „Arijus“
prašė teismo priteisti iš atsakovo bendrovės „If P&C Insurance“ AS
16 410,99 euro (56 663,86 Lt) draudimo išmoką, 2953,98 euro (10
199,50 Lt) delspinigių, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos
iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Byloje
nustatyta, kad bendrovė „Business Focus International Ltd.“ 2005 m. birželio 27
d. užsakė ieškovui UAB „Arijus“ paslaugą
pristatyti krovinį–šaldytus duonos produktus iš Danijos į Maskvą. Krovinį iš
Danijos jūrų uosto iki Klaipėdos pristatė bendrovė „Baltship Road A/S“,
ieškovas buvo gavėjas (vykdant multimodalinį pervežimą; 1956 m. Tarptautinio
krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau tekste – CMR konvencijos)
2 straipsnis). Pervežant krovinį iš Danijos į Klaipėdą ieškovas veikė kaip
ekspeditorius, nes vežimo sutartis buvo sudaryta ieškovo ir bendrovės „Business
Focus International Ltd.“, o bendrovės „Baltship Road A/S“ ir bendrovė „Business
Focus International Ltd.“ vežimo sutarties nėra. Ieškovas perėmė krovinį iš bendrovės
„Baltship Road A/S“ Klaipėdoje 2005 m. liepos 4 d., į CMR važtaraštį pastabų
dėl krovinio kokybės bei jo sugadinimo neįrašė, nors jau 2005 m. liepos 3 d.
žinojo, kad sugedo refrižeratoriaus šaldymo įranga ir krovinys atšilo iki -10
C pervežimo jūra iki Klaipėdos metu. Krovinys negalėjo būti atšildytas daugiau
kaip iki -180 C, ir ieškovui tai buvo žinoma. Tačiau krovinys
buvo toliau gabenamas į Maskvą, kur taip pat buvo nustatytas krovinio atšilimas
ir sugedimas. Krovinys buvo sandėliuojamas ir utilizuotas. Ieškovas apie tai,
kad yra sugedęs refrižeratorius, sužinojo 2005 m. liepos 3 d., ir neįrodė, jog
jis atsakovą apie draudžiamąjį įvykį informavo 2005 m. rugpjūčio 1 d. Ieškovas
apie tai atsakovą informavo 2005 m. lapkričio 24 d. faksu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis
apylinkės teismas 2008 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas
nustatė, kad krovinio jūra gabenimo metu ieškovas veikė kaip ekspeditorius. Pagal
CMR Konvencijos 3 straipsnį vežėjas atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas,
bet ir už savo agentų ir kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo metu jis
naudojosi, nebent būtų įrodyta, kad buvo aplinkybės, numatytos CMR konvencijos
17 straipsnio 2, 4 punktuose. Ieškovas nepateikė į bylą konosamento, iš kurio
būtų galima nustatyti, ar vežėjas tinkamai priėmė krovinį. Teismas,
vadovaudamasis CMR Konvencijos 3 straipsniu, draudimo sutarties 3.1 punktu,
sprendė, kad ieškovas atsakingas už krovinio sugadinimą (CMR konvencijos 17
straipsnio 1 dalis). Teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais ir CMR
konvencijos 6 straipsniu, 9 straipsnio 1 dalimi, atmetė atsakovo argumentus,
kad CMR važtaraštis negalioja, nes nėra pasirašytas krovinio siuntėjo. Draudimo
sutarties 12 punkte nustatyta draudėjo, sužinojusio apie draudiminį įvykį,
pareiga apie tai pranešti draudikui ar jo atstovui per sutartyje nustatytą
terminą ir sutartyje nustatytu būdu, o sutarties 12.3.2 punkte nustatyta, jog
draudėjas privalo apie įvykį pranešti nedelsiant, vėliausiai per septynias
kalendorines dienas, raštu informuoti draudiką ar jo nurodytą avarinį komisarą.
Krovinio siuntėjas bendrovė „Business Focus International Ltd.“ 2005 m. liepos 7 d. raštu informavo
ieškovą, kad atšildytas ir sugedęs krovinys negali būti naudojamas, netinka
parduoti ir turi būti utilizuotas. Ieškovas, gavęs šį raštą, kaip rūpestingas
vežėjas, vykdydamas draudimo sutarties sąlygas, privalėjo informuoti draudiką
apie įvykį iš karto, tačiau tai atliko praėjus beveik penkiems mėnesiams –
2005 m. lapkričio 24 d. Taigi ieškovas pažeidė draudimo sutarties 12.3.2
punktą, užkirsdamas atsakovui, kaip draudikui, galimybę išsiaiškinti visas
įvykio aplinkybes ir nustatyti faktinį nuostolių dydį, atsakovas neturėjo
galimybės duoti nurodymų draudėjui žalos sumažinimo klausimais, neteko
galimybės derėtis dėl krovinio realizavimo, taip sumažindamas žalos dydį, duoti
nurodymus nustatant faktinį nuostolių dydį, organizuojant sugadinto krovinio
apžiūrą. Atsakovas pažeidė draudimo sutarties 12.3.1, 12.3.2, 12.3.3 punktus, o
pagal sutarties 9.3.1 punktą draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo
išmoką ar ją sumažinti, jei draudėjas iš esmės pažeidė vieną iš 12 punkte
išvardytų pareigų.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 19 d. nutartimi
paliko nepakeistą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22
d. sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir
papildomai nurodė, kad pagal CMR Konvencijos 37 straipsnį ieškovas,
atlyginęs nuostolius, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų
atžvilgiu. Krovinys buvo sugadintas būtent pervežimo jūra iki Klaipėdos metu,
sugedus refrižeratoriaus šaldymo įrangai, todėl ieškovas privalėjo CMR
važtaraštyje nurodyti pastabą apie tai, taip galėdamas užtikrinti savo regreso
bei atsakovo subrogacijos teisę į kaltą asmenį. Tačiau ieškovas pažeidė tokią
pareigą, atsakovas šiuo argumentu atsikirtinėjo pirmosios instancijos teisme,
ši aplinkybė buvo tiriama, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl to
nepasisakė (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Pagal draudimo sutarties 9.3 punktą
atsakovas, atsižvelgdamas į ieškovo kaltę, protingumo ir sąžiningumo
kriterijus, turėjo teisę mažinti draudimo išmoką arba atsisakyti ją mokėti
ieškovui, šiam atsisakius savo reikalavimo teisės asmeniui, atsakingam už
padarytą žalą arba jei šios teisės nebegalima įgyvendinti dėl draudėjo tyčios (CK
6.1015 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju tyčia suprastina ir kaip netiesioginė
tyčia. Ieškovui nepadarius įrašo CMR važtaraštyje, dėl jo kaltės tapo negalima
įgyvendinti jo regreso teisės į atsakingą už žalą asmenį. Šiuo atveju kaltės
forma neturi esminės reikšmės, nes ieškovui, kaip verslo įmonei, taikytini
didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, todėl ieškovas yra kaltas dėl jo prarastos
regreso teisės. Taigi atsakovas pagrįstai įgijo teisę atsisakyti mokėti
draudimo išmoką (draudimo sutarties 9.3 punktas, CK 6.1015 straipsnio 4 dalis).
Dėl draudėjo pareigos
laiku pranešti apie draudžiamąjį įvykį draudikui nevykdymo teismas nurodė, kad ieškovas,
žinodamas, kad krovinys sugadintas, jį toliau transportavo į Rusiją, dėl to
padidėjo žala, nes atsirado papildomos transportavimo, muitinės išlaidos.
Ieškovas neatliko visų būtinų veiksmų ir nesiėmė visų prieinamų protingų priemonių
galimai žalai sumažinti, todėl pažeidė draudimo sutarties 12.3.1, 12.3.2,
12.3.3 punktuose nustatytas pareigas. Atsakovas buvo suklaidintas dėl
draudžiamojo įvykio ir žalos padarymo aplinkybių (vietos ir laiko). Pranešimas
apie draudžiamąjį įvykį yra esminė draudimo sutarties sąlyga. Ieškovo draudimo
sutarties sąlygų pažeidimas apsunkino draudžiamojo įvykio aplinkybių ir žalos
dydžio nustatymą. Ieškovas nebuvo sąžiningas atsakovo atžvilgiu, elgėsi labai
neatsargiai, pažeidė protingumo ir sąžiningumo standartus, todėl atsakovas
pagrįstai, vadovaudamasis draudimo sutarties 9.3.1, 14.10 punktais, CK 6.1012
straipsnio 2 dalimi, atsisakė mokėti ieškovui draudimo išmoką. CK 6.1012
straipsnio 2 dalyje nustatyti atvejai, kai draudimo išmoka turi būti mokama,
nors draudėjas ir pažeidė pranešimo apie draudiminį įvykį terminą, yra šios
normos išimtis ir taikoma tik išimtiniais atvejais, draudėjui įrodžius nurodytą
sąlygą. Ieškovas sąmoningai pažeidė draudimo sutarties sąlygas, o nepranešimas
nustatytu laiku apie draudžiamąjį įvykį teismo pagrįstai įvertintas kaip
pagrindas pagal CK 6.1012 straipsnio 2 dalį atsakovui atsisakyti mokėti
ieškovui draudimo išmoką. Ieškovas neįrodė, kad nepranešimas apie draudžiamąjį
įvykį neturėjo įtakos atsakovo pareigai išmokėti draudimo išmoką (CK 6.1012
straipsnio 2 dalis).
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą - priteisti
iš atsakovo 16 410,99 euro (56 663,86 Lt) draudimo išmoką bei 2953,98 euro (10
199,50 Lt) delspinigių, žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas, patirtas
pirmosios, apeliacinės instancijos bei kasaciniame teismuose. Nurodomi šie
kasacinio skundo argumentai:
1. Dėl CK 6.1015
straipsnio, Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2, 7, 8 dalių taikymo. Teismas
netinkamai aiškino draudimo sutarties ir Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7
dalies nuostatas, pripažindamas pranešimą apie draudžiamąjį įvykį esmine
sąlyga, nevertindamas kitų reikšmingų aplinkybių: draudėjo kaltės, draudimo sutarties
sąlygų pažeidimo sunkumo, jo priežastinio ryšio su draudžiamuoju įvykiu, žalos,
atsiradusios dėl pažeidimo, dydžio, kitų pareigų, nustatytų draudimo sutarties
12.3 punkte (draudimo sutarties 14.10 punktas, CK 1.2, 1.5 straipsniai, CPK 17
straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. v. UADB „Baltikums draudimas“, Nr.
3K-3-516/2006). Teismai neužtikrino draudėjo teisės į draudimo išmoką pagal CK
6.987 straipsnį. Šalių draudimo sutartis skiriasi nuo paprastos turto draudimo
sutarties, nes apdraustas ne tik konkretus turtas, bet ir įvairios ieškovo veikos.
Kadangi draudimo sutartis yra individuali, tai teismas turėjo aiškintis tikrąją
šalių valią, sudarant šią sutartį, t. y. ar šalys siekė, kad toks formalus
pažeidimas būtų laikomas esminiu ir ar tokiu jį galima pripažinti pagal
draudimo sutarties sudarymo tikslą. Pagal draudimo sutarties 2 punktą įvykus
draudiminiam įvykiui atsakovas privalo išmokėti draudimo išmoką ir tokia
prievolė negali būti siejama su papildomomis sąlygomis. Teismams konstatavus,
kad pavėlavimas pranešti apie draudžiamąjį įvykį visada reiškia, kad draudėjas
praranda teisę reikalauti draudimo išmokos, nors tai neturėjo įtakos aplinkybių
dėl draudžiamojo įvykio tyrimui, apsunkintų draudėjų padėtį ir prieštarautų CK
1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams. Vadovautis kasacinio teismo suformuota
praktika, draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką arba ją
sumažinti, kai draudimo sutarties pažeidimas yra esminis ir dėl jo atsiranda
bent vienas iš šių padarinių: padidėja draudimo rizika, nuostolis po
draudžiamojo įvykio, apsunkinamos draudiko teisės nustatyti draudžiamojo įvykio
faktą, aplinkybes, draudimo išmokos dydį, apsunkinama subrogacija arba tampa
negalima. Byloje nustatyta, kad krovinys iki jo utilizacijos buvo sandėliuojamas
ilgiau kaip metus, todėl atsakovas turėjo visas galimybes pradėti derybas su
krovinio gavėju dėl krovinio realizavimo ar organizuoti krovinio utilizaciją
bei duoti nurodymus ieškovui, tačiau nedalyvavo krovinio tyrimo ir jo
sunaikinimo procedūrose dėl savo paties neveikimo (Draudimo įstatymo 82
straipsnio 2, 8 dalis, CK 6.261 straipsnis, draudimo sutarties 13.1 punktas). Teismas
neįvertino ieškovo pastangų ištirti draudžiamojo įvykio visas aplinkybes
(ekspertizė, pretenzijos pateikimas vežėjui bendrovei „Baltship Copenhagen A/S“,
sugedusio krovinio saugojimas ilgiau kaip metus, kad atsakovas galėtų
papildomai ištirti žalą ir pan.). Suabsoliutindamas ieškovo kaltę (laikydamas
ją esmine pažeidimo aplinkybe), leidžiančią draudikui atsisakyti mokėti
draudimo išmoką, esant tik formaliam pažeidimui, teismas pažeidė sutarties
šalių lygiateisiškumo principą (CK 1.2 straipsnis).
2. Dėl CK 6.1012
straipsnio 2 dalies, Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalies, CPK 178 straipsnio
taikymo. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad CK 6.1012 straipsnio
2 dalyje nustatyti atvejai, kai draudimo išmoka turi būti mokama, nors
draudėjas ir pažeidė pranešimo apie draudiminį įvykį terminą, yra išimtis,
taikoma tik draudėjui įrodžius nurodytą sąlygą, prieštarauja CPK 178 straipsniui
ir Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 daliai, kurioje nustatyta draudiko pareiga
įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar
suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismas,
spręsdamas dėl draudiko galimybės atsisakyti ar sumažinti draudimo išmoką,
netinkamai aiškino ir taikė CK 6.1015 straipsnio 4 dalį, paneigdamas draudimo
sutarties esmę – atsakomybės perkėlimą, kartu pripažįstant, kad pagal teisinę
prigimtį – tai sutartis trečiojo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 22 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. Š. v. V. J.
M., bylos Nr. 3K-3-331/2001), nes suteikė draudikui galimybę
piktnaudžiauti teise ir atsisakyti mokėti draudimo išmoką, nors draudėjas savo
reikalavimo teisės nėra atsisakęs.
Apeliacinės
instancijos teismas konstatavo, kad, ieškovui nepadarius įrašo CMR
važtaraštyje, dėl jo kaltės tapo negalima įgyvendinti reikalavimo teisės į
atsakingą už žalą asmenį. CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
jeigu gavėjas priima krovinį, neįvertindamas kartu su vežėju krovinio būklės ir
nepareikšdamas jam pretenzijų dėl dalies krovinio sugadinimo, tai iki bus
įrodyta priešingai, manoma, kad gavėjas priėmė krovinį tokios būklės, kokia
nurodyta važtaraštyje. Tai reiškia, kad nustatyta prezumpcija gali būti
paneigta, jeigu iš kitų aplinkybių matyti, jog ieškovas neatsisakė savo
reikalavimo teisės į vežėją bendrovę „Baltship Road A/S“. Byloje nustatyta, kad
bendrovei „Baltship Road A/S“ buvo išsiųstas ieškovo faksimilinis pranešimas su
pretenzija, todėl ieškovo veiksmai negali būti vertinami kaip reikalavimo
teisės į žalą padariusį asmenį atsisakymas (CK 6.125 straipsnio 2 dalis).
Ieškovas tinkamai įvykdė draudimo sutarties 12.3.6 punkte nustatytą pareigą imtis
reikiamų teisinių priemonių prieš atsakingą už nuostolius šalį, kad būtų užtikrinta
regreso teisė draudikui.
Apeliacinės
instancijos teismas neteisingai taikė CK 6.1015 straipsnio 4 dalį teigdamas,
kad šiuo atveju kaltės forma neturi reikšmės, kad ieškovui, kaip verslo įmonei,
taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo standartai. CK 6.1012 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad draudikas atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo, jeigu
draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios.
Individualiai sudarytos draudimo sutarties 9.3 punkte nustatyta, kad draudikui
sumažinti draudimo išmoką ar jos nemokėti leidžiama tik esant draudėjo tyčiai,
o CK 6.1014 straipsnio nuostata dėl didelio neatsargumo, kaip atleidimo nuo
išmokos mokėjimo pagrindo, gali būti taikoma tik tokiu atveju, jei įstatymas
tiesiogiai konkrečiai draudimo formai numato tokią galimybę. Be to, šalys,
sudarydamos draudimo sutartį, turėjo nustatyti, kad įvykiai, įvykę dėl draudėjo
didelio neatsargumo (pavyzdžiui, nepranešus draudikui apie draudžiamąjį įvykį
per sutartyje nustatytą terminą), laikytini nedraudžiamaisiais. Tačiau draudimo
sutarties 8 straipsnyje kaltės forma nurodyti tik draudėjo tyčiniai veiksmai.
3. Dėl proceso
teisės normų taikymo. Teismas netyrė, kokie dokumentai buvo siųsti
draudikui 2005 m. lapkričio 24 d. Teismas turi patikrinti visas aplinkybes,
neapsiribodamas proceso dalyvių pateikta medžiaga, taip pat gali nurodyti,
kokius konkrečiai įrodymus būtina pateikti, ir juos išreikalauti, jei byloje
dalyvaujantys asmenys negali šito padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. B. v. AB „Panevėžio duona“,
bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. K. v. K. K., bylos Nr.
3K-3-147/2005; kt.). Be to, teismai nesirėmė draudimo sutarties 17.1 punkte
nustatyta prezumpcija, t. y. kol neįrodyta priešingai, pranešimai laikomi
gautais - išsiuntimo faksimiliniu pranešimu dieną, o jei tai buvo ne darbo
diena - kitą darbo dieną. Teismai visapusiškai neįvertino bylos aplinkybių ir
neištyrė visų turimų įrodymų (CPK 183, 185 straipsniai), nustatinėdami, ar ieškovas
veikė pažeisdamas sutartį, nesirėmė tikimybių pusiausvyros principu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26
d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v.
Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr.
3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr.
3K-3-569/2002; kt.). Byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad labiau
tikėtina, jog atsakovas gavo ieškovo pranešimą apie draudžiamąjį įvykį būtent
2005 m. rugpjūčio 1 d.
Apeliacinės instancijos
teismas netyrė priežastinio ryšio tarp draudimo sutarties pažeidimo ir
draudžiamojo įvykio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje I. J. v. UADB „Baltikums draudimas“,
bylos Nr. 3K-3-516/2006), nepagrįstai nustatė draudimo sutarties 12.3.1, 12.3.3
punktų pažeidimą. Nustatant draudimo išmokos dydį reikia vadovautis principu,
kad draudimo išmoka turi būti tokia, kokia ji būtų apie draudžiamąjį įvykį
pranešus laiku. Draudimo išmoka gali būti sumažinta ta dalimi, kuria padidėjo
draudžiamojo įvykio nulemta žala, ir tik tada, kai draudikas įrodo, kad laiku
sužinojęs apie draudžiamąjį įvykį būtų ėmęsis priemonių, kurios būtų padėjusios
išvengti žalos padidėjimo. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino,
kad atsiradusių nuostolių objektyviai negalima buvo padidinti ar sumažinti dėl
to, kad krovinys į Klaipėdą buvo pristatytas jau visiškai sugadintas, ir nepranešimas
atsakovui apie įvykį neturėjo reikšmės žalos dydžiui. Ieškovas, sužinojęs apie
krovinio gabenimo į Klaipėdą metu pastebėtą refrižeratoriaus temperatūros
pakilimą, apie šį faktą nedelsdamas pranešė faktiniam vežėjui bendrovei „Baltiship
Copenhagen A/S“ ir skubiai organizavo techninių gedimų šalinimo darbus. Taigi
ieškovas pats ėmėsi jam prieinamų protingų priemonių, siekdamas išvengti
galimos žalos krovinio gabenimo metu atsiradimo. Dėl to darytina išvada, kad
nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp ieškovo veiksmų krovinio priėmimo
metu, kai buvo siekiama pašalinti refrižeratoriaus gedimą, ir krovinio
sugadinimo bei atsiradusios žalos. Ieškovas neturėjo tikslo nepranešti atsakovui
apie įvykį laiku ar tyčia pakenkti kroviniui, todėl teismų išvada, kad
nepranešimas atsakovui apie įvykį draudimo sutarties nustatytu laiku
vertintinas kaip sąmoningas draudimo sutarties sąlygų pažeidimas, yra
nepagrįsta.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovas prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos
teismo nutartį, o kasacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi
išlaidas. Nurodomi šie argumentai:
1. Dėl šalių
teisinių santykių kvalifikavimo. Apie krovinio sugedimą žinojo ne tik
vairuotojas, bet ir ieškovo darbuotojai. Nepaisant to, kad krovinys buvo
visiškai sugedęs, ieškovas žalos nefiksavo, pretenzijų niekam iš asmenų, kurių
paslaugomis jis naudojosi, nepareiškė. Vietoj to, ieškovas remontavo
refrižeratorių su jau faktiškai sugedusiu kroviniu, išsirašė CMR važtaraštį,
prie kurio buvo pridėta bendrovės „Business Focus International Ltd.“ sąskaita, kurioje krovinio vertė buvo 15
832 eurai. Ši sąskaita prieštarauja šios bendrovės 2005 m. liepos 7 d.
pretenzijai, kur krovinio vertė buvo nurodyta 8486,88 eurų. Taigi faktiškai
visiškai sugedęs krovinys su dokumentais, patvirtinančiais gerą krovinio būklę,
buvo nugabentas į Maskvą, kur krovinio gavėjas dar kartą užfiksavo visišką
krovinio sugadinimą ir po kurio laiko krovinys buvo utilizuotas. Teismai teisingai
bendrovės „Business Focus International Ltd.“
ir ieškovo santykius kvalifikavo kaip tarptautinį krovinio vežimą automobilių
keliais pagal CMR konvencijos 2 straipsnį. Tačiau bylą nagrinėję teismai
nepagrįstai sprendė, kad šis krovinio vežimas gali būti laikomas vežimu, kurio
sąlygas nustatė vienintelė vežimo sutartis (CMR konvencijos 34-40 straipsniai).
Kasacinio teismo praktikoje krovinio vežimas pagal vienintelę sutartį paeiliui
kelių vežėjų pagal CMR konvencijos 34-40 straipsnių nuostatas buvo
pripažįstamas tada, kai susitariantis (pirmas) vežėjas buvo sudaręs su siuntėju
sutartį, tačiau pats krovinio nevežė, o pasamdė faktinį (antrą) vežėją, kuris
atvykęs į pasikrovimo vietą, su tuo pačiu siuntėju surašė ir pasirašė CMR
važtaraštį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos
draudimas“ v. UAB „Klevas“, bylos Nr. 3K-3-457/2006; 2007 m. lapkričio 29
d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“,
Nr. 3K-3-536/2007). Be to, CMR konvencijos VI skyriaus (34-40 straipsniai)
taisyklės negali būti taikomos jūros vežėjui, nes šis visada atsako konosamento
turėtojui ar jūros važtaraštyje nurodytam krovinio gavėjui pagal krovinio
vežimo jūra reglamentuojančias teisės normas. Kita vertus, jūros vežėjas visada
prieš bet kokį reikalavimą, kylantį iš sutarties ar net delikto, turi teisę
gintis jūros vežėjo atsakomybės ribojimu (Hagos-Visbiu taisyklių 4 straipsnio 5
paragrafo a punktas) arba pasinaudoti jam, kaip jūros vežėjui, teisės
normų suteikiamais imunitetais (Hagos-Visbiu taisyklių 4 straipsnio 1 dalis) ir
kt. Dėl šių priežasčių krovinių pervežimo automobilių keliais, kai dalis kelio
vyko jūra, atvejais jūros vežėjas objektyviai negali būti laikomas vežėju,
vežusiu krovinį pagal vienintelę sutartį CMR konvencijos 34-40 straipsnių prasme.
Atsakovo nuomone, ieškovas veikė kaip susitariantis (pirmasis) vežėjas, nes pagal
CMR konvencijos 3 straipsnio nuostatas buvo atsakingas bendrovei „Busines Focus
International Ltd.“ už visų asmenų
veiksmus, kurių paslaugomis jis naudojosi. Vykdydamas bendrovei „Busines Focus
International Ltd.“ prievoles, ieškovas
sudarinėjo su kitais subjektais sutartis ar buvo krovinių vežimo jūra teisinių
santykių subjektas, kuriuose jo statusas turi būti nustatomas atsižvelgiant į
konkrečią sutarties rūšį. Krovinio vežimo teisiniuose santykiuose su bendrove „Baltship
Copenhagen A/S“ ieškovas veikė kaip ekspeditorius (CK 6.824 straipsnio 7 dalis),
o teisiniuose santykiuose su bendrove „DFDS Tor Line A/S“ – kaip krovinio
gavėjas, kuris buvo nurodytas jūriniame važtaraštyje.
2. Dėl nepranešimo
apie draudžiamąjį įvykį teisinių padarinių. 2005 m. liepos 3 d. krovinio
sugedimas laive lėmė ieškovo civilinę atsakomybę bendrovei „Busines Focus
International Ltd.“, ieškovas tai
suprato, tačiau atsakovui apie tai pranešė tik praėjus beveik penkiems
mėnesiams, ir toks pažeidimas negali būti laikomas formaliu. CK 6.1012
straipsnio 2 dalyje nustatytas vienintelis kriterijus, tai – draudėjo kaltė:
tyčia ar neatsargumas, nepranešant apie draudiminį įvykį. Taikant Draudimo
įstatymo 82 straipsnio 7 dalį būtina atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo
sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju
įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Pažymėtina, kad objektyviai
negali būti nustatytas priežastinis ryšys tarp nepranešimo apie draudžiamąjį
įvykį ir atsitikusio draudžiamojo įvykio. Taip pat negali būti atsižvelgiama į
žalos, atsiradusios dėl nepranešimo laiku apie draudžiamąjį įvykį, dydį, nes
žala lemiama draudžiamojo įvykio atsitikimo fakto, o nesiėmimas priemonių žalai
mažinti sukelia kitus neigiamus teisinius padarinius (CK 6.1013 straipsnio 3 dalis).
Tik nagrinėjant bylą teisme buvo išsiaiškinta, kad žala kroviniui atsitiko jį
gabenant į Klaipėdą laivu, kai kroviniu rūpinosi jūros vežėjas, o atsakomybė už
krovinį tektų bendrovei „Baltship Copenhagen A/S“ arba jūros vežėjui. Ieškovui
nutylėjus draudžiamojo įvykio faktą ir apie jį pranešus praėjus beveik penkiems
mėnesiams atsakovas buvo suklaidintas dėl tokio įvykio atsitikimo laiko ir
vietos bei kitų aplinkybių ir galimų atsakingų už įvykį asmenų, padidino
priklausančios mokėti draudimo išmokos dydį, nes, pristačius sugadintą krovinį
į Maskvą, jis buvo išmuitintas, prie jo pridėtas pridėtinės vertės mokestis ir
transporto kaštai. Taigi ieškovas atsakovą klaidino, neteikė informacijos apie
galimą jo sutartinių partnerių atsakomybę ir žinodamas apie visiškai sugedusį
krovinį Klaipėdoje ir suvokdamas, kad šis netinkamas vartoti, sąmoningai bandė
jį pakartotinai užšaldyti ir perduoti krovinio gavėjui Maskvoje kaip tinkamą. Ieškovas,
būdamas verslininkas, veikiantis transporto srityje ir teikdamas krovinių
vežimo ar ekspedijavimo keliais ir jūra paslaugas, negalėjo nesuvokti, kad
krovinio sugadinimas lems jo civilinę atsakomybę, tačiau sąmoningai ir valingai
siekdamas suklaidinti draudiką, jam apie atsitikusį draudžiamąjį įvykį nepranešė,
ir toks kasatoriaus elgesys vertintinas kaip tyčinis nepranešimas apie
atsitikusį įvykį. Pagal CK 6.1012 straipsnio 2 dalį tai suteikė teisę draudikui
atsisakyti mokėti draudimo išmoką.
3. Dėl draudiko
reikalavimo teisės į trečiuosius asmenis įgyvendinimo negalimumo (CK
6.1015 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuotas
ne ieškovo reikalavimo atsisakymo faktas, turėto reikalavimo, kurį, sumokėjus
draudimo išmoką, įgytų draudikas į kaltą asmenį, įgyvendinimo negalimumo dėl ieškovo
kaltės faktas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šioje byloje
temperatūros pakilimas ir pakuočių užrašas „pakartotinai užšaldyti negalima“ patvirtina
akivaizdų krovinio sugadinimą. Ieškovas kaip gavėjas pagal jūrinį važtaraštį,
esant akivaizdžiam krovinio sugadinimui, nevykdė Hagos-Visbiu taisyklių 3 straipsnio
6 paragrafo nuostatų ir suteikė jūros vežėjui nenuginčijamą prezumpciją, kad prekių
perdavimas be pranešimo apie sugadinimą yra prima facie įrodymas, kad
vežėjas pristatė konosamente nurodytas prekes. Teisiniuose santykiuose su bendrove
„Baltship Copenhagen A/S“, kai ši veikė kaip vežėjas, o ieškovas – kaip
ekspeditorius, susitarimui turėjo būti taikomos Šiaurės šalių krovinių
ekspeditorių asociacijos (NSAB) bendrosios taisyklių 29 paragrafas. Ieškovo
argumentai, kad jis neatsisakė reikalavimo teisės, nes 2005 m. rugpjūčio 1 d. faksu
išsiuntė savo sutartiniam partneriui bendrovei „Baltship Copenhagen A/S“
pretenziją, neturi reikšmės, nes krovinys Klaipėdoje ieškovui perduotas be
pastabų ir pastaroji atmetė ieškovo pretenziją. Taigi šiuo atveju taikytina CK
6.1015 straipsnio 4 dalis, sprendžiant, kad reikalavimo teisės tapo neįmanoma įgyvendinti
dėl draudėjo kaltės (tyčios), nes objektyviai atimta draudikui galimybė
sėkmingai įgyvendinti pagal subrogaciją įgytiną reikalavimą, nes prieš jį
galioja žalos nebuvimo krovinio priėmimo vietoje ir metu prezumpcija, kuri
praktiškai yra nepaneigiama.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl taikytinos
teisės šioje byloje
Nagrinėjamu atveju
yra svarbu pasisakyti dėl taikytinos teisės susiklosčiusiai teisinei situacijai
spręsti. Nors iš esmės šalys sutinka dėl kasatoriaus atsakomybės užsakovui – bendrovei
„Business Focus International Ltd.“, tačiau procesiniuose
dokumentuose vadovaujasi skirtingais teisės aktais. Atsiliepime į kasacinį
skundą atsakovas nurodo, kad CMR konvencijos nuostatos negali būti
taikomos šiuo atveju, kai dalis krovinio vežimo vyko jūra, tačiau teisėjų
kolegija nurodo, kad atsakovo pozicija šiuo atveju nepagrįsta.
Pagal CMR konvencijos
1 straipsnį ši konvencija taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio
už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių
teritorijose ir kai bent viena iš jų yra konvencijos narė; ši konvencija
taikoma nepriklausomai nuo sutartį pasirašančių šalių gyvenamosios vietos ir
tautybės. CMR konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais,
kai transporto priemonė su kroviniu dalį kelio vežama jūra, išskyrus atvejus,
numatytus 14 straipsnyje, ir krovinys iš transporto priemonės
neperkraunamas, ši konvencija taikoma visam vežimo procesui. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ekspeditorius gali būti laikomas
vežėju, nors pats krovinio ir nevežė, bet akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už
visą pervežimo organizavimą arba gavo atlyginimą ir už vežimą, nesant nurodymo,
kad jis tik ekspedijuoja krovinį. Kai pervežimo procese dalyvavo keli asmenys,
kuris asmuo laikytinas vežėju, nustatytina ir pagal tai, kuris asmuo kaip
vežėjas yra nurodytas važtaraštyje, bei kitas susitarimo aplinkybes, iš kurių
galima spręsti, kad vežimo užsakovas turėjo suprasti, kas yra vežėjas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m.
lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Utenos
trikotažas“ v. UAB „Eksperta“, bylos Nr. 3K-3-1333/2002). Vežėjo
nurodymas važtaraštyje yra tik vienas iš kriterijų, kuriais reikia vadovautis
nustatant, kas iš vežimo teisinių santykių dalyvių laikytinas vežėju pagal CMR
konvenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos
draudimas“ v. UAB „Eika“, bylos Nr. 3K-3-104/2006). Būtent siuntėjo
(gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo sutartis nulemia susitariančiojo vežėjo
atsakomybės siuntėjui (gavėjui) apimtį ir garantuoja siuntėjui (gavėjui), kad
netinkamo sutarties vykdymo atveju susitariančioji šalis atsakys siuntėjui
(gavėjui) už jo patirtus nuostolius, todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti,
kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos
prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai
krovinį vežė kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„If draudimas“ v. UAB „Portolitus“, bylos Nr. 3K-3-536/2007; 2008 m.
vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bendra įmonė ribotos
atsakomybės bendrovė „Tair novyje technologičeskije sistemy“ v. UAB
„Gaudvija“, bylos Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Artūro transportas“,
bylos Nr. 3K-3-165/2009; kt.).
Nagrinėjamoje byloje
nustatyta, kad bendrovė „Business Focus International Ltd.“ 2005 m. birželio 27 d. užsakė kasatoriui
UAB „Arijus“ paslaugą – pristatyti krovinį-šaldytus duonos produktus iš Danijos
į Maskvą. Krovinį iš Danijos jūrų uosto iki Klaipėdos pristatė bendrovė „Baltship
Road A/S“; krovinys jūra iki Klaipėdos buvo gabenamas transporto priemonėje (refrižeratoriuje).
Dėl to remiantis CMR konvencijos 2 straipsnio 1 dalimi CMR konvencija taikoma
visam vežimo procesui, įskaitant ir krovinio vežimą jūra iki Klaipėdos. Taip
pat bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad kasatorius krovinio gabenimo jūra
metu buvo ekspeditorius. Šalys neginčijo kasatoriaus atsakomybės užsakovui bendrovei
„Business Focus International Ltd.“ už
gabento krovinio sugadinimą jo gabenimo jūra metu; užsakovo pretenzija buvo
pareikšta kasatoriui, kuris buvo prisiėmęs atsakomybę už krovinio nugabenimą pagal
sutartį ir CMR važtaraštį. Taigi kasatorius nagrinėjamoje situacijoje veikė ne
tik kaip ekspeditorius, bet ir kaip vežėjas CMR konvencijos prasme, kuris pagal
šios konvencijos 3 straipsnį atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas, bet ir
už veiksmus bei klaidas savo agentų ir visų kitų asmenų, kurių paslaugomis
vežimo procese jis naudojasi, kai šie agentai ar kiti asmenys vykdo jo
įpareigojimus.
Dėl nurodytų
priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju vykusiam vežimui
taikytinos CMR konvencijos nuostatos, o teisiniams santykiams tarp kasatoriaus
ir atsakovo – draudimo teisinius santykius reglamentuojančios CK, Draudimo
įstatymo ir šalių sudarytos draudimo sutarties nuostatos.
Dėl CK 6.1015
straipsnio 4 dalies taikymo
CMR
konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad, taikant šią konvenciją, vežėjas
atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas, bet ir už veiksmus bei klaidas savo
agentų ir visų kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese jis naudojasi, kai
šie agentai ar kiti asmenys vykdo jo įpareigojimus. Pagal CMR konvencijos 37
straipsnį vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal CMR konvencijos reikalavimus,
įgyja regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų, dėl kurių kaltės buvo
padaryta žala, atžvilgiu. Jei vežėjui (draudėjui) šiuos nuostolius draudimo
sutarties pagrindu atlygina draudikas, pastarajam įstatymo (CK 6.1015
straipsnio 1 dalis) pagrindu pereina draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisė
asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (subrogacija). CK 6.1015 straipsnio
2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama
pagal taisykles, nustatančias draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo
asmens santykius. Kai draudėjas ir atsakingas už žalą asmuo yra tas pats,
subrogacija negalima CK 6.1015 straipsnio 1 dalies pagrindu; tokiu atveju
draudimo apsauga galioja interesui, kuris apdraustas pagal draudimo sutartį.
Jei civilinės atsakomybės draudėjas ir atsakingas už žalą asmuo yra skirtingi,
subrogacija įvyksta naudos gavėjui gavus draudimo išmoką, t. y. tada draudikui
atsiranda teisė vietoj žalą patyrusio asmens reikalauti nuostolių atlyginimo iš
žalą padariusio asmens ar jo draudiko. Taigi tais atvejais, kai žalą patyręs
asmuo yra apsidraudęs savo turtinį interesą, tai draudikas, išmokėjęs išmoką,
įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį, o jei šis apsidraudęs – į jo
draudiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB
„Lietuvos draudimas“ v. UAB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-503/2005; Teismų
praktika 25; 2008 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje uždaroji
akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“ v. AB „Lietuvos draudimas“,
bylos Nr. 3K-3-76/2008).
Minėta, kad nagrinėjamos
bylos atveju nustatytas faktas, jog užsakovas bendrovė „Business Focus International Ltd.“ 2005 m. birželio 27 d. sutartį
dėl krovinio pervežimo iš Danijos į Maskvą buvo sudaręs būtent su kasatoriumi,
kuris (to šalys neginčijo) ir prisiėmė
atsakomybę užsakovui dėl krovinio pervežimo. Krovinį
iš Danijos jūrų uosto iki Klaipėdos pristatė bendrovė „Baltship Road A/S“, ir
byloje konstatuotas ir šalių neginčytas faktas, kad krovinys sugadintas jo
pervežimo jūra metu. Kasatoriui apie tai buvo žinoma, refrižeratorius buvo
taisomas, tačiau CMR važtaraštyje apie krovinio sugedimą nenurodyta. Apeliacinės
instancijos teismas sprendė, kad draudėjo pareigos nurodyti CMR važtaraštyje
apie sugedusį krovinį neįvykdymas lėmė situaciją, kad reikalavimo teisės tapo
neįmanoma įgyvendinti dėl draudėjo (kasatoriaus) kaltės, todėl atsakovas (draudikas)
turėjo pagrindą CK 6.1015 straipsnio 4 dalies, draudimo sutarties 9.3 punkto
pagrindu atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tačiau teisėjų kolegija su tokia
apeliacinės instancijos teismo išvada nesutinka.
CK
6.1015 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu draudėjas (naudos gavėjas)
atsisakė savo reikalavimo teisės arba ją įgyvendinti tapo negalima dėl draudėjo
(naudos gavėjo) kaltės, tai draudikas atleidžiamas visiškai ar iš dalies nuo
draudimo išmokos mokėjimo ir turi teisę reikalauti grąžinti jau išmokėtą
išmoką. Apeliacinės instancijos teismas, minėta, šią teisės normą taikė
remdamasis aplinkybe, kad CMR važtaraštyje kasatorius nenurodė apie krovinio
sugedimą. Važtaraščio formą, vadovaudamasi CMR konvencijos nuostatomis, yra
nustačiusi Tarptautinė kelių sąjunga (IRU); CMR konvencijos 6 straipsnyje
detaliai aptartas važtaraščio turinys: privalomi duomenys (6 straipsnio 1 dalis)
ir duomenys, kurie turi būti važtaraštyje prireikus (6 straipsnio 2 dalis). CMR
konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė įtraukti į važtaraštį ir
kitus duomenis, kurie, šalių nuomone, yra reikalingi. Kilus klausimui, kokių
padarinių gali kilti dėl tam tikros sąlygos neįrašymo, reikėtų vadovautis tuo,
kad CMR važtaraštis nėra vežimo sutartis, o tik ją patvirtinantis dokumentas (CMR
konvencijos 9 straipsnio 1 dalis), todėl šalys gali kitais būdais
įrodinėti sąlygas, neįtrauktas į CMR važtaraštį. CMR konvencijos 8 straipsnio
1 dalies b punkte, 2 dalyje nustatyta, kad vežėjas, priimdamas krovinį, privalo
patikrinti krovinio ir pakuotės išorinę būklę; vežėjas privalo motyvuotai
pagrįsti visas pastabas apie krovinio ir pakuotės būklę. Pagal CMR konvencijos
9 straipsnį važtaraštis yra įrodymas, kad krovinys vežėjo dispozicijon yra
perėjęs iki tol, kol bus įrodyta priešingai; jeigu vežėjas važtaraštyje neįrašo
motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotės būklės, tai iki priešingo įrodymo
laikoma, kad krovinio ir pakuotės išorė priėmimo metu buvo tinkamos būklės ir
kad krovinio vietų skaičius, jo žymėjimas ir numeracija atitiko važtaraščio
įrašus.
Nagrinėjamu
atveju, minėta, byloje neginčytas faktas dėl krovinio sugedimo pervežimo jūra
metu, kai šį krovinio pervežimą kasatoriaus pavedimu faktiškai vykdė bendrovė „Baltship
Road A/S“ (faktinis vežėjas), taip pat konstatuotas faktas, kad nustačius
krovinio sugedimą kasatoriaus atstovas nenurodė to CMR važtaraštyje, nors
refrižeratoriaus šaldymo įranga buvo taisoma ir apie sugedimą kasatoriui buvo
žinoma. Tačiau pagal CMR konvencijos 9 straipsnio dispoziciją akivaizdu, kad teisės
normoje įtvirtinta prezumpcija, jog jeigu vežėjas CMR važtaraštyje neįrašo
motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotės būklės, laikoma, kad krovinio ir
pakuotės išorė priėmimo metu buvo tinkamos būklės ir kad krovinio vietų
skaičius, jo žymėjimas ir numeracija atitiko CMR važtaraščio įrašus, gali būti
paneigiama įrodant priešingai. Taigi aplinkybė, kad ieškovas nenurodė CMR važtaraštyje
apie krovinio sugedimą, savaime dar nelemia fakto, jog tapo negalima įgyvendinti
reikalavimo teisės, ir kad tokiu atveju atsakovas visiškai atleistinas nuo
draudimo išmokos mokėjimo ieškovui (CK 6.1015 straipsnio 4 dalis). CMR
konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek
už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį
priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą
pristatymą. Vežėjas negali išvengti
atsakomybės dėl to, kad sugedo transporto priemonė, kuria jis naudojosi
veždamas krovinį, arba dėl to, kad yra kaltas transporto priemonę išnuomojęs
asmuo ar jo agentai (CMR konvencijos 17 straipsnio 3 dalis). Šioje byloje
aplinkybė, kad krovinys sugedo pervežimo jūra metu, kai šį krovinio pervežimą
buvo perėmusi bendrovė „Baltship Road A/S“, nustatyta remiantis byloje
esančiais įrodymais, tarp jų – atliktos ekspertizės išvadomis, šio fakto
neginčijo ir bylos šalys. Be to, remiantis byloje esančiu 2007 m. kovo 5 d.
raštu Nr. C/CMR/00131 atsakovas yra gavęs nepriklausomų ekspertų raportą,
kuriame nurodyta, kad žalos priežastis – refrižeratoriaus gedimas
transportavimo metu (T. 1, b. l. 20-22). Dėl to apeliacinės instancijos teismo
išvada, kad reikalavimo teisės jau tapo neįmanoma įgyvendinti, nepagrįsta. Be
to, šalių sudarytos draudimo sutarties 9.3 punkte įtvirtinta nuostata, kad
draudikas, atsižvelgdamas į draudėjo kaltę, protingumo bei sąžiningumo
kriterijus, turi teisę mažinti draudimo išmoką arba jos nemokėti, jei draudėjas
(naudos gavėjas) atsisakė reikalavimo teisės atsakingam už padarytą žalą arba
jeigu šios teisės nebegalima įgyvendinti dėl draudėjo (naudos gavėjo) tyčios.
Taigi šalys, sudarydamos draudimo sutartį, apribojo draudiko (atsakovo) teisę
atsisakyti mokėti draudimo išmoką draudėjo (kasatoriaus) kaltės forma – tyčia,
o taip pat vertinant situaciją pagal protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Byloje
nėra pagrindo konstatuoti ieškovo tyčinių veiksmų tinkamai neužpildžius CMR
važtaraščio, ir, minėta, reikalavimo teisės jau tapo neįmanoma įgyvendinti. Dėl
nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos
teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.1015 straipsnio 4 dalies, draudimo
sutarties 9.3 punkto nuostatas, konstatuodamas esant pagrindą visiškai atleisti
atsakovą nuo draudimo išmokos mokėjimo kasatoriui dėl to, kad reikalavimo
teisės į kaltą dėl krovinio sugadinimo asmenį įgyvendinti tapo negalima dėl kasatoriaus
(draudėjo) kaltės.
Dėl nepranešimo
draudikui apie draudžiamąjį įvykį
Nagrinėjamoje byloje
nustatyta, kad apie refrižeratoriaus gedimą kasatorius sužinojo
2005 m. liepos 3 d. Kasatorius nurodė, kad apie draudžiamąjį įvykį
pranešė atsakovui 2005 m. rugpjūčio 1 d. praleidęs draudimo sutartyje
nustatytą terminą. Tačiau teismai nustatė, kad kasatorius apie įvykį atsakovą
informavo tik 2005 m. lapkričio 24 d. Tai byloje nustatyta faktinė aplinkybė,
ir teisėjų kolegija, remdamasi nuostata, kad kasacinis teismas fakto klausimų
nesprendžia, nes tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
kompetencija (CPK 353 straipsnio 1 dalis), nepasisako dėl kasacinio skundo
argumentų, susijusių su šios aplinkybės nustatymu, tik nurodo, kad teismai
laikė neįrodytu faktą, kad 2005 m. rugpjūčio 1 d. atsakovui buvo išsiųstas
būtent pranešimas apie įvykusį draudžiamąjį įvykį, duomenų apie tai, kad byloje
būtų pažeistos įrodinėjimą reglamentuojančios proceso teisės normos,
nenustatyta (CPK 183 straipsnis, 185 straipsnio 1 dalis). Be to, minėta,
ir pats kasatorius pripažįsta, kad pažeidė šalių sudarytos draudimo sutarties
12.3.2 punkte nustatytą pareigą apie draudiminį įvykį nedelsiant, vėliausiai
per septynias kalendorines dienas, raštu informuoti draudiką ar jo nurodytą
avarinį komisarą.
Draudimo sutarties
9.3.1 punkte nustatyta, kad draudikas, atsižvelgdamas į sutarties 14.10 punkto
nuostatas, turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti, jei
draudėjas iš esmės pažeidžia vieną iš 12 punkte išvardytų pareigų. Draudimo
sutarties 14.10 punkte nustatyta, kad draudikas, atsisakydamas mokėti arba
sumažindamas draudimo išmoką dėl to, jog draudėjas pažeidė draudimo sutarties
sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų
pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudiminiu įvykiu, žalos,
atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Ši sutarties nuostata atitinka Draudimo
įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą teisės normą, kurią aiškindamas kasacinis
teismas, yra nurodęs, kad, draudikui nusprendus pasinaudoti jam suteikta teise
visiškai ar iš dalies atsisakyti vykdyti prievolę, jis privalo įvykdyti
Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies reikalavimus, kurie riboja galimybę
piktnaudžiauti šia teise, t. y. dėl nereikšmingo pažeidimo atsisakyti vykdyti
prievolę. Pats draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant
į jo reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti vykdyti prievolę. Draudiko sprendimą
– atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar tik šią išmoką sumažinti ir sumažinimo
dydį – turi lemti Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje nustatyti kriterijai
(Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. v. DUAB „Baltikums draudimas“, bylos Nr.
3K-3-516/2006). CK 6.1012 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta draudėjo
pareiga, sužinojus apie draudiminį įvykį, pranešti draudikui ar jo atstovui per
sutartyje nustatytą terminą ir sutartyje nustatytu būdu. Jeigu draudėjas
neįvykdo šio straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, draudikas turi teisę
atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, atsižvelgdamas į tai, ar
draudėjas savo pareigos neįvykdė tyčia ar dėl neatsargumo, išskyrus atvejus, kai
įrodoma, kad apie draudiminį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kai
nepranešimas apie tokį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo
išmoką (CK 6.1012 straipsnio 2 dalis).
Analizuojant šias
įstatymų ir draudimo sutarties nuostatas akivaizdu, kad dėl termino pranešti
draudikui apie draudžiamąjį įvykį galimi tokie padariniai: atsisakymas išmokėti
draudimo išmoką, jos sumažinimas, taip pat gali likti prievolė išmokėti
draudimo išmoką tais atvejais, kai įrodoma, kad apie draudžiamąjį įvykį
draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturi
įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką. Taigi nurodytos draudėjo
pareigos nevykdymas savaime nelemia pagrindo atsisakyti draudikui išmokėti
draudimo išmoką draudėjui. Šio draudimo sutarties pažeidimo padarinių rūšį
lemia nurodytose teisės normose ir šalių sudarytoje draudimo sutartyje
nustatyti faktai. Dėl to nustačius tokį draudimo sutarties pažeidimą, t. y. draudėjui
laiku nepranešus apie draudžiamąjį įvykį draudikui, svarbu nustatyti: ar
draudėjas šį pažeidimą padarė tyčia, ar dėl neatsargumo (draudėjo kaltė); draudimo
sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju
įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Tais atvejais, kai nustatoma,
kad draudėjas tyčia, siekdamas sąmoningai suklaidinti draudiką apie žalos dydį
ir apsunkinti jo pareigą nustatyti draudžiamojo įvykio aplinkybes, sudaryti
kliūtis imtis priemonių žalai sumažinti, nepraneša apie draudžiamąjį įvykį,
draudimo išmoka neturėtų būti mokama. Tačiau tais atvejais, kai draudėjas apie
draudžiamąjį įvykį nepraneša dėl neatsargumo, draudimo išmoka galėtų būti mažinama
ta dalimi, kuria padidėjo draudžiamojo įvykio nulemta žala, ir tik tada, kai draudikas
įrodo, kad laiku sužinojęs apie draudžiamąjį įvykį būtų ėmęsis priemonių,
kurios būtų padėjusios išvengti žalos padidėjimo (pvz., būtų davęs tam tikrus nurodymus
draudėjui, kaip išvengti žalos padidėjimo, ar pan.). Būtent draudiko pareiga
įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar
suteikiančios teisę sumažinti draudimo išmoką, įtvirtinta Draudimo įstatymo 82
straipsnio 6 dalyje. Tokia draudiko (atsakovo) pareiga nustatyta ir šalių
sudarytos draudimo sutarties 14.6 punkte. Šios įrodinėjimo pareigos išimtis nustatyta
CK 6.1012 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią, akivaizdu, draudėjas, pažeidęs
pareigą laiku pranešti apie draudžiamąjį įvykį draudikui ir siekdamas gauti
draudimo išmoką, įgyja pareigą įrodyti, kad apie draudžiamąjį įvykį draudikas
sužinojo laiku arba kad nepranešimas apie draudiminį įvykį neturi įtakos
draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką.
Nagrinėjamos bylos
atveju teismai sprendė, kad ieškovo įsipareigojimo pagal draudimo sutarties
12.3.2 punktą apie draudiminį įvykį nedelsiant, vėliausiai per septynias
kalendorines dienas, raštu informuoti draudiką nevykdymas buvo esminis, nes
taip atsakovas neteko galimybės išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes, duoti
nurodymų ieškovui organizuojant sugadinto krovinio apžiūrą ir žalos sumažinimo
klausimais, nustatyti faktinį nuostolių dydį, derėtis dėl krovinio realizavimo,
taip sumažinant žalos dydį. Dėl nurodytų priežasčių teismai konstatavo, kad
atsakovas turėjo teisinį pagrindą atsisakyti mokėti draudimo išmoką kasatoriui,
tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad ši teismų išvada nepagrįsta ir kad nurodytos
teisės normos teismų taikytos netinkamai.
Pasisakydama dėl kasatoriaus
(draudėjo) kaltės, kurią, minėta, svarbu nustatyti, sprendžiant dėl draudimo
sutarties dėl nepranešimo laiku apie draudžiamąjį įvykį padarinių (CK 6.1012
straipsnio 2 dalis, Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalis), teisėjų kolegija
nurodo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad kasatorius nepranešė atsakovui
laiku apie draudiminį įvykį tyčia – siekdamas sąmoningai suklaidinti atsakovą apie
žalos dydį ir apsunkinti jo pareigą nustatyti draudiminio įvykio aplinkybes,
sudaryti kliūtis imtis priemonių žalai sumažinti. Pagal byloje esančius
duomenis, ieškovas kroviniui jau esant Klaipėdoje ir nustačius refrižeratoriaus
gedimą jį taisė ir siekė išvengti žalos, bet kad kasatoriaus veiksmai būtų
nukreipti siekiant pakenkti atsakovo interesams, byloje nenustatyta. Negalima būtų
šiuo atveju konstatuoti ir esminio draudimo sutarties pažeidimo fakto, nes
nurodytas draudimo sutarties pažeidimas nenulėmė draudžiamojo įvykio, kaip
tokio, t. y. krovinys buvo sugadintas ir tapo netinkamas vartoti ne dėl pareigos
pranešti draudėjui apie draudžiamąjį įvykį pažeidimo, draudžiamasis įvykis nėra
sutarties pažeidimo rezultatas. Žala, padaryta kasatoriui pažeidus draudimo
sutartyje nustatytą pareigą laiku pranešti apie draudžiamąjį įvykį atsakovui,
t. y. dėl draudžiamojo įvykio padarytos žalos konkreti galimo padidėjimo suma kasatoriui
nevykdant nurodyto įsipareigojimo, byloje nenustatinėta.
Taigi teisėjų kolegija
sprendžia, kad pagal byloje nustatytus duomenis teismams nebuvo pagrindo
konstatuoti esminio draudimo sutarties pažeidimo, teikiančio atsakovui pagrindą
atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ieškovui (CK 6.1012 straipsnio 2 dalis,
Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalis). Tačiau teisėjų kolegija sutinka su
teismų išvada, kad, ieškovui laiku nepranešus apie draudžiamąjį įvykį,
atsakovas neteko galimybės duoti nurodymų ieškovui operatyviai organizuojant
sugadinto krovinio apžiūrą ir žalos sumažinimo klausimais, dalyvauti
sprendžiant dėl krovinio tolesnio gabenimo, spręsti dėl krovinio panaudojimo,
taip sumažinant nuostolius (draudimo sutarties 12.3.1, 12.3.3 punktai). Dėl to
teisėjų kolegija, įvertinusi susiklosčiusią teisinę situaciją pagal byloje
esančius duomenis, konstatuoja, kad ieškovo tinkamas nepranešimas apie
draudžiamąjį įvykį atsakovui galėtų būti pagrindas spręsti dėl draudimo išmokos
mažinimo CK 6.1012 straipsnio 2 dalies, Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7
dalies ir draudimo sutarties 9.3.1, 12.3.2, 14.10 punktų pagrindu.
Draudimo įstatymo 88
straipsnyje nustatyta, kad draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo
įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų
išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad
draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų). Šalių sudarytos
sutarties 14 skyriuje aptariama, kokios draudėjo išlaidos yra įskaitomos į
draudimo išmoką. Šioje byloje teismų nenustatyti padaryto sutarties pažeidimo įtaka
draudžiamojo įvykio atsiradimui, pripažinus, kad sutarties pažeidimas laiku
nepranešant apie draudžiamąjį įvykį nėra esminis, konkretus draudimo išmokos
dydis, taip pat konkretus žalos, kilusios dėl draudžiamojo įvykio, dydis, jos galimas
padidėjimas dėl kasatoriaus pareigos laiku pranešti atsakovui apie įvykį neįvykdymo,
taip pat ar realiai atsakovas, laiku sužinojęs apie draudžiamąjį įvykį, būtų
ėmęsis priemonių, kurios būtų padėjusios išvengti žalos padidėjimo. Teisėjų
kolegija pažymi, kad sprendžiant draudimo sutarties pažeidimo padarinių
klausimą svarbu palyginti dėl draudžiamojo įvykio padarytos žalos dydį su šios
žalos padidėjimu, nulemtu draudimo sutarties pažeidimo. Taigi teisėjų kolegija,
konstatuodama, kad šioje byloje nenustatytos svarbios bylai išnagrinėti ir
teisėtam sprendimui priimti faktinės aplinkybės (tai, minėta, priklauso
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai), sprendžia, kad yra
pagrindas civilinę bylą grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos
teismui (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl bylinėjimosi
išlaidų
Iš atsakovo bendrovės
„If P&C Insurance“ AS priteistina valstybei 28,70 Lt išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3
punktas, 92, 96 straipsniai).
Kasacinį skundą
tenkinant iš dalies kasatoriui priteistinos iš atsakovo bylinėjimosi išlaidos
kasaciniame teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartį
panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.
Priteisti kasatoriui UAB
„Arijus“ iš atsakovo bendrovės „If P&C Insurance“ AS 1003 (vieno tūkstančio
trijų) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.
Priteisti valstybei
iš atsakovo bendrovės „If P&C Insurance“ AS 28,70 Lt (dvidešimt aštuonis Lt
70 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus
Grabinskas
Algis
Norkūnas
Janina
Stripeikienė