Administracinė byla Nr. A-1081-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00236-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau ? ir atsakovas, Marijampolės PN), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2008 m. gruodžio 11 d. yra kalinamas Marijampolės PN bendrabučių bei kamerų tipo patalpose, nesudarant tinkamų kalinimo sąlygų ir pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) bei Lietuvos Respublikos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjas nurodė, jog jam labai trūko gyvenamojo ploto, nebuvo tinkamos ventiliacijos bei apšvietimo, patalpos buvo prastos būklės, netiekiamas šiltas vanduo, trūko tualetinio popieriaus ir higienos reikmenų, išduodama patalynė buvo nešvari, patalpos nesuremontuotos, sienos, grindys ir lubos itin prastos būklės, tinkas nubyrėjęs, veisėsi pelėsis, šaltuoju metų sezonu būdavo šalta, neužtikrintas tinkamas apšvietimas. Pareiškėjo teigimu, kai kuriuose būriuose nebuvo įrengtos virtuvėlės, o ten, kur jos buvo įrengtos, nebuvo tinkamos ventiliacijos. Pasivaikščiojimo kiemai buvo per maži, pasivaikščiojimo laikas per trumpas, juose neįrengta pakankamai suoliukų ir sporto įrangos, grindinys ištrupėjęs, nešvarus. Kieme įrengta rūkymo vieta, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Tiek tualetų patalpoje, tiek dušinėje neužtikrinamas privatumas, sanitarinių mazgų įrenginiai aprūdiję, sienos apipelijusios, trūko ventiliacijos, naudojimosi dušu laikas buvo per trumpas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad daiktų sandėlis buvo netinkamas naudoti, trūko lentynų, nebuvo išduodami skalbimo milteliai, neįrengta džiovykla. Pataisos namų skalbykloje buvo skalbiami tik apatiniai drabužiai, todėl viršutinius drabužius tekdavo skalbti su muilu ir šaltu vandeniu rankomis.

Pareiškėjas pažymėjo, kad nebuvo išduodami dantų šepetėliai, skutimosi peiliukai, dantų pasta, skutimosi putos. Tiekiamas maistas buvo prastas, neskanus, valgymo laikas per trumpas. Sveikatos priežiūros paslaugos buvo teikiamos netinkamai, nekokybiškai, gydytojo apžiūra trukdavo tik keletą minučių. Marijampolės PN iš pareiškėjo sąskaitos neteisėtai ir nepagrįstai vykdė išieškojimus pagal antstolių patvarkymus, be to, atsisakė pareiškėją įdarbinti ir neišmokėjo jam neįgalumo šalpos pensijos, todėl pareiškėjui nuolat trūko pinigų būtiniausioms prekėms įsigyti.

Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad jis dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią orumo pažeminimu, dirglumu, sveikatos pablogėjimu, baime, kančia, sukrėtimu, nepatogumais. Pareiškėjas dėl visiško jo socialinių ir ekonominių teisių panaikinimo taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti, ar teisės aktai, reglamentuojantys išieškojimo procesą iš įkalinimo įstaigoje esančio asmens sąskaitos bei artimųjų pervedamų lėšų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į skundą prašė taikyti senaties terminą ir skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2008 m. gruodžio 11 d. ir buvo skirtingais laikotarpiais kalinamas 2, 4, 9 ir 16 būriuose. Visose gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, minimali ploto norma vienam asmeniui nebuvo pažeista. Be to, nuteistieji gali laisvai judėti būrio patalpose bei kiemuose, jiems suteikiama galimybė dirbti, mokytis, užsiimti kita naudinga veikla. Pataisos namų patalpų bei buities sąlygų atitikimą higienos normų reikalavimams nuolat tikrina tam tikros valstybės institucijos, remontas atliekamas pagal poreikį, ventiliacija, apšvietimas, patalpų būklė, sanitarinių mazgų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Nuteistiesiems suteikiama galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Teisės aktai neįpareigoja pataisos įstaigų skalbti nuteistųjų viršutinius drabužius.

Atsakovas paaiškino, kad pagal atliktus dienos patiekalų tyrimus viešojo maitinimo patiekalai, paruošti Marijampolės PN valgykloje, atitinka valgiaraščiuose numatytus maisto produktų kiekius bei energetines vertes. Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, virtuvėlių įrengimas būrio patalpose nėra privalomas. Pataisos namų kiemeliuose yra įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o patalpose iškabinti draudžiantys rūkyti ženklai. Nei Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovai, nei Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai, apsilankę Marijampolės PN, pažeidimų, susijusių su nuteistųjų rūkymu neleistinose vietose, nenustatė. Nuteistųjų bendrabučiai priskiriami prie gyvenamųjų patalpų, todėl pagal higienos normas karštas vanduo šiose patalpose netiekiamas.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas nenurodo, kuo jam pasireiškė neturtinė žala bei priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų bei kilusios žalos. Marijampolės PN neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų, kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi galėtų būti kalinimo sąlygos. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo G. K. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės pataisos namuose sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Teismas nustatė, kad patikslintą skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2016 m. vasario 3 d., tačiau nurodė, jog neturtinę žalą patyrė nuo 2008 m. gruodžio 11 d. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Dėl to teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, taikė senaties terminą ir nurodė, kad ginčas nagrinėtinas dėl nuo 2013 m. vasario 3 d. iki 2016 m. vasario 3 d. galbūt pareiškėjo patirtos neturtinės žalos.

Nagrinėdamas pareiškėjo argumentą, kad jam Marijampolės PN trūko gyvenamojo ploto, teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktą pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. vasario 3 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. buvo apgyvendintas Marijampolės PN 2 būryje, 22 brigadoje, gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-30, kurios plotas – 35,05 kv. m. Atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jis šioje patalpoje gyveno su dar 13 asmenų, į tai, kad atsakovas nepateikė duomenų, kiek asmenų buvo kalinama kartu su pareiškėju nurodytu laikotarpiu, teismas abejones dėl to, ar buvo laikytasi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių dėl minimalaus asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto, vertino pareiškėjo naudai ir pripažino, jog pareiškėjui būnant nurodytoje patalpoje nuo 2013 m. vasario 3 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. iš viso 601 dieną (šiuo laikotarpiu pareiškėjas 87 dienas buvo išvykęs iš Marijampolės PN) nebuvo užtikrinta jo teisė į 3,1 kv. m ploto normą, nes asmeniui tenkanti ploto norma buvo 2,5 kv. m.

Teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, nurodė, kad nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. vasario 3 d., kai pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 9 būrį, 91 brigadą, gyvenamąją patalpą Nr. 1 (1-2), kurios plotas – 47,18 kv. m (šioje patalpoje įrengta 15 gyvenamųjų vietų), o vėliau į 4 būrį, 41 brigadą, gyvenamąją patalpą Nr. 7, kurios plotas – 13,84 kv. m (šioje patalpoje kartu su pareiškėju gyveno 4 asmenys), minimali 3,1 kv. m ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta.

Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jam bendrabučių tipo patalpose trūko oro, šviesos, buvo šalta, sienos, grindys ir lubos buvo itin prastos būklės, veisėsi pelėsis, patalpos nesuremontuotos, išduodama patalynė buvo nešvari, sanitarinių mazgų įrenginiai aprūdiję, prausykloje netiekiamas šiltas vanduo, nei dušinėje, nei tualete nebuvo tinkamos ventiliacijos, taip pat pertvarų ir durų, užtikrinančių privatumą prausiantis ar naudojantis tualetu, dušo purkštukai įrengti taip, kad vanduo bėgdavo 15 sekundžių nuo mygtuko paspaudimo, be to, sanitarinio mazgo ir dušo patalpos buvo ankštos, norint patekti į tualetą, reikėdavo eiti pro prausyklą ir joje esančius asmenis, teismas vadovavosi iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusia Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusia Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Higienos norma HN 134:2015, kuriose buvo nustatyti iš esmės analogiški reikalavimai.

Teismas pažymėjo, kad iš atsakovo pateiktų Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 10 d. ir 2014 m. sausio 15 d. patikrinimo aktų Nr. PT-342 ir Nr. PT-4 matyti, jog šių ginčo laikotarpiu atliktų patikrinimų metu buvo kompleksiškai tikrinama, kaip Marijampolės PN yra laikomasi higienos normų reikalavimų. Be to, atsakovas pateikė 2015 m. lapkričio 26 d. 9 būrio 1-osios gyvenamosios patalpos, kurioje tuo metu gyveno pareiškėjas, patikrinimo aktą Nr. PT-524. Teismas nurodė, kad visuose šiuose patikrinimo aktuose nebuvo nustatyta jokių su pareiškėjo nurodomomis aplinkybėmis susijusių higienos normų pažeidimų. Teismo vertinimu, Marijampolės PN pagal turimas finansines galimybes atlieka remonto darbus ir stengiasi užtikrinti laikomų asmenų teises į saugią iš švarią aplinką, nes Marijampolės PN, įskaitant ir gyvenamąsias patalpas, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas (t. y. 4 ir 9 būriuose), buvo atlikti remonto darbai, be to, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose.

Teismas nustatė, kad kiekvieno būrio sanitariniai mazgai yra įrengti atskirai nuo miegamųjų patalpų. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetai sanitariniame mazge yra atitverti sienelėmis, prausykloje įrengti šalto vandens čiaupai, kriauklės, tualete – klozetai bei pisuarai. Teismo vertinimu, atsakovo pateiktas patikrinimo aktas Nr. PT-342 patvirtina, kad Marijampolės PN sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, juose įrengta šalto vandens tiekimo sistema, o tai atitinka higienos normų reikalavimus. Kaip nurodo atsakovas, 2, 4, 9 būrių sanitarinių mazgų būklė yra gera, tai patvirtina byloje esantys atliktų darbų, iš kurių matyti, jog 9 ir 4 būrių sanitariniuose mazguose Marijampolės PN buvo atliktas remontas. Teismas konstatavo, kad teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių patalpų plotų bei dušų, praustuvių ar tualetų konstrukcinių ypatumų, higienos normose taip pat nėra reglamentuota, kad prausykloje turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo pateiktos nuotraukos, padarytos pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką (fotoaparatai yra daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąraše), negali būti pripažintos įrodymais šioje byloje. Be to, neaišku, ar šios nuotraukos padarytos patalpose, kuriose laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, taip pat negalima nustatyti nuotraukų autentiškumo. Atsižvelgęs į tai ir į atsakovo pateiktus duomenis, kuriais, teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl oro, šviesos, šilumos trūkumo, prastos patalpų būklės, pelėsių, išduodamos patalynės, ventiliacijos, netinkamo sanitarinių mazgų įrengimo, šilto vandens tiekimo.

Teismas nepripažino higienos normų reikalavimų pažeidimo dėl naudojimosi dušu tvarkos, nes nustatė, kad yra patvirtintas nuteistųjų maudymosi duše grafikas, pagal kurį kiekvieno būrio nuteistieji gali naudotis dušu kartą per savaitę, skiriant tam nuo 45 min. iki 3 val. Teismo vertinimu, tokia maudymosi trukmė yra pakankama. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti dušu kartą per savaitę, pats pareiškėjas skunde nurodė, jog tokia galimybė jam buvo suteikta, tai patvirtina ir atsakovo pateiktas patikrinimo aktas Nr. PT-342.

Dėl pareiškėjui išduodamo tualetinio popieriaus kiekio, neišduoto dantų šepetėlio, pastos, skutimosi putų, peiliukų, skalbimo miltelių teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato galimybės neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Pats pareiškėjas skunde neneigė, jog jam buvo išduodamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normose nustatytas tualetinio popieriaus kiekis. Pagal šias normas vienam vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo (1 mėnesiui), dantų šepetėlis, pasta bei skustuvai yra išduodami tik suimtiems asmenims, o skalbimo miltelių nemokamas išdavimas iš viso nenustatytas. Dėl to teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl neišduodamų tinkamų higienos priemonių, nurodydamas, kad esant didesniam poreikiui už įstatymo nustatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas.

Nagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad Marijampolės PN maistas buvo gaminamas ir tiekiamas blogomis sąlygomis, neatitiko teisės aktų reikalavimų, nebuvo tinkamai atliekami maisto kokybės patikrinimai, valgymo laikas buvo per trumpas, valgykloje trūkdavo vietų sėdėti, teismas nurodė, jog teisės aktai nustato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę (kcal) ne mažiau kaip 2298. Teismo vertinimu, atsakovo pateikti įrodymai patvirtina maisto, tiekiamo Marijampolės PN, energetinės vertės, paruošimo, gaminimo ir laikymo sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams. Be to, pats pareiškėjas į bylą yra pateikęs duomenis, paneigiančius jo argumentus dėl blogų maisto gaminimo sąlygų, nes Marijampolės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2015 m. lapkričio 20 d. atsakyme į pareiškėjo skundą konstatuota, jog atlikus Marijampolės PN maisto tvarkymo skyriaus patikrinimą, jokių higienos reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta, valgyklos patalpos švarios. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog tiekiamo maisto kokybė ir skonis buvo prastas, tačiau šių aplinkybių visiškai nedetalizavo, nekonkretizavo, todėl šiuos pareiškėjo teiginius apie prastą maisto skonį teismas vertino kaip subjektyvią pareiškėjo nuomonę, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai.

Virtuvėlių neįrengimo aspektu (kai kuriuose būriuose) teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos pataisos namams kiekvienam būriui įrengti virtuvėlę, nes pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11 punktą virtuvėlės būryje įrengiamos tik esant techninėms galimybėms. Atsakydamas į pareiškėjo nusiskundimus, jog jis dėl savo neįgalumo nespėdavo pavalgyti ir jog nebuvo įleidžiamas į valgyklą, jeigu pavėluodavo, teismas nurodė, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija. Pats pareiškėjas skunde nurodė, jog jis buvo maitinamas 3 kartus per dieną, pusryčiai ir vakarienė trukdavo 15 minučių, pietūs – 20 minučių. Teismo vertinimu, toks laikas yra pakankamas pavalgyti. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pataisos namų administracijai buvo pareiškęs prašymą leisti į valgyklą išeiti anksčiau, tačiau šį prašymą pagrindė aplinkybėmis, susijusiomis su dantų protezų problemomis, o ne su teismui pateiktame skunde nurodomomis priežastimis (neįgalumu). Byloje taip pat nėra duomenų, kad Marijampolės PN iš nuteistųjų būtų gauta skundų, jog kyla problemų naudojantis valgykla, valgymo laikas per trumpas ir pan. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamų maitinimo sąlygų Marijampolės PN.

Teismas taip pat atmetė kaip neįrodytus pareiškėjo teiginius, kad jis dėl atsakovo neteisėtų veiksmų yra verčiamas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teismas akcentavo, kad pataisos namų administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys joje būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad pataisos namuose pasivaikščiojimo kiemuose buvo rūkoma, o patalpų, skirtų rūkyti, nėra įrengta, teismas nurodė, jog byloje nepaneigti atsakovo argumentai, kad Marijampolės PN visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Įvertinęs Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento Tabako ir alkoholio kontrolės skyriaus 2014 m. gruodžio 3 d. faktų fiksavimo protokole Nr. ATK-2-205 ir Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. gegužės 16 d. patikrinimo akte Nr. PT-120 nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų šiuo aspektu, nes patikrinimų metu nebuvo nustatyta jokių pažeidimų, susijusių su nuteistųjų rūkymu tam neskirtose vietose.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčija to, jog jam buvo sudaromos sąlygos ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti kiemelyje, tačiau savo teisių pažeidimą sieja su pasivaikščiojimo kiemelio plotu ir jame vienu metu galinčių pasivaikščioti asmenų kiekiu bei grindinio būkle ir švara. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad atsakovo pateiktame Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. PT-342 konstatuota, kad Marijampolės PN teritorija tvarkinga, švari, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu, galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, vienu metu kiemelyje leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir sporto įrenginių kiekio.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam nebuvo sudaromos tinkamos sąlygos skalbti ir džiovinti viršutinius drabužius, nebuvo reikiamo dydžio kriauklių, skalbykla nefunkcionavo, teismas pažymėjo, jog pats pareiškėjas nurodė, kad iki 2014 m. gruodžio 23 d. gyvenamosiose patalpose, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, buvo įrengta skalbimo mašina, tai patvirtina byloje esanti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažyma Nr. D-2013/1-468. Nors pareiškėjas teigė, kad jis negalėjo su šia mašina skalbti savo drabužių, nes nebuvo nemokamai išduodami skalbimo milteliai, tačiau teismas priminė, jog skalbimo miltelių nemokamas išdavimas nuteistiesiems teisės aktuose nėra nustatytas, t. y. šias priemones jie gali įsigyti už asmenines lėšas. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Marijampolės PN prausyklose yra įrengti šalto vandens čiaupai ir kriauklės, šios aplinkybės pareiškėjas neginčija. Teismas taip pat pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja praustuvių dydžio ar konstrukcinių ypatumų bei nenustato karšto vandens tiekimo į prausyklas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjui Marijampolės PN buvo sudaryta galimybė skalbti drabužius, t. y. šiuo aspektu nėra atsakovo neteisėtų veiksmų.

Teismas taip pat įvertino pareiškėjo teismo posėdyje nurodytą aplinkybę, kad žalą jis kildina ir iš to, jog yra sentikis, o Marijampolės PN jam nebuvo sudarytos galimybės išpažinti šį tikėjimą, nes pataisos namuose nesilanko sentikių tikėjimo dvasininkai. Šiame kontekste teismas nurodė, kad nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis pagal savo norus ar religinius įsitikinimus, nes šias teises riboja teisės aktuose nustatytos pareigos bei draudimai, kurių nuteistieji privalo laikytis, ir savo teises bei laisves, įskaitant ir religines, gali įgyvendinti tik laikydamiesi įstatyme nustatytų pareigų bei draudimų laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu. Teismo vertinimu, galiojantis teisinis reglamentavimas suteikia teisę pataisos įstaigoje kalinamiems asmenims vieniems ar su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kartu su kitais tikinčiaisiais būtų išreiškęs prašymą pataisos namų administracijai įrengti sentikių religinių apeigų patalpas ar pakviesti šio tikėjimo dvasininką. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų sudaręs kliūtis laisvalaikio metu pareiškėjui praktikuoti jam priimtiną religiją ar kad savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, varžęs, ribojęs religines laisves, įsitikinimus. Dėl to teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų dėl nesudarytų sąlygų atlikti religines apeigas.

Nagrinėdamas pareiškėjo teismo posėdyje išdėstytus argumentus, kad pataisos namų administracija nesuteikia jam darbo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 111 ir 125 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir pažymėjo, jog pagrindinis darbo, kaip pataisos priemonės, tikslas yra paruošti asmenį integracijai į visuomenę bei išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1396/2011), tačiau teisės aktai nenustato pataisos įstaigų administracijai imperatyvios pareigos visiems norintiems dirbti nuteistiesiems pasiūlyti darbą. Todėl įstaigos administracija, įgyvendindama jai suteiktą diskrecijos teisę, sprendimą dėl darbo priima atsižvelgusi į konkrečią situaciją: laisvas pareigas ir darbo vietas; pasikeitusiais darbo sąlygas; aprūpinimo darbu tikslus; asmens padarytus vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus ir kt. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo prašomo darbo nesuteikimo aspektu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat skundžiasi tuo, jog Marijampolės PN atsisakė jam mokėti neįgalumo šalpos pensiją. Šiame kontekste teismas nurodė, kad pataisos namai yra institucija, vykdanti laisvės atėmimo bausmes, o neįgalumo šalpos pensijos skyrimas ir mokėjimas pagal Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymą yra priskirtinas savivaldybių administracijų (ne pataisos įstaigų) kompetencijai, t. y. pareiškėjo skundžiami veiksmai dėl neįgalumo šalpos pensijos mokėjimo nepatenka į teisės aktais apibrėžtą Marijampolės PN kompetenciją bei vykdomas funkcijas. Tačiau teismas pažymėjo, kad pataisos įstaiga, vadovaudamasi jos veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, pareiškėjui mokėjo 4,50 Eur išmokas (pagal Departamento direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintas Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisykles).

Dėl pareiškėjo argumentų, kad Marijampolės PN administracija iš jo asmeninių lėšų neteisėtai vykdė išieškojimus pagal antstolių patvarkymus ir dėl to pareiškėjas negalėjo pasinaudoti sąskaitoje esančiomis iš artimųjų gautomis piniginėmis lėšomis būtiniausioms prekėms įsigyti, teismas nurodė, jog piniginės lėšos iš pareiškėjo sąskaitos buvo išskaitomos būtent dėl antstolių patvarkymų priėmimo, o ne dėl Marijampolės PN iniciatyva atliktų neteisėtų veiksmų, nes Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 585 straipsnyje yra įtvirtinta, kad antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus yra privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėjui priklausančioje sąskaitoje esančios piniginės lėšos buvo išskaitomos dėl Marijampolės PN savarankiškai atliktų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad dėl Marijampolės PN neteisėtų veiksmų jis negavo jokių pajamų, buvo panaikintos visos jo socialinės ir ekonominės teisės.

Teismas, įvertinęs ginčo faktines aplinkybes, netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų, reglamentuojančių išieškojimo procesą iš įkalinimo įstaigoje esančio asmens sąskaitos bei artimųjų pervedamų lėšų, konstitucingumo, nes teismui nekilo abejonių dėl šių teisės aktų nuostatų atitikimo Konstitucijai.

Teismas nurodė, kad šioje byloje nevertintini pareiškėjo nurodyti argumentai, susiję su, pareiškėjo nuomone, neteisėtu jo nubaudimu drausmine nuobauda, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi paliko galioti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 2612 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ ir Departamento 2015 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. 2S-708 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ panaikinimo. Teismas taip pat nepasisakė ir dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamu sveikatos priežiūros paslaugų teikimu Marijampolės PN, nurodydamas, kad pareiškėjas šiuo aspektu neturtinę žalą kildina ne iš viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, tačiau iš civilinio teisinio pobūdžio santykių, kilusių tarp paciento ir sveikatos priežiūros įstaigos, o toks ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui (CPK 1, 25 str.).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildino iš to, kad Marijampolės PN jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, teismas sprendė, jog šiuo atveju yra aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teismas pripažino, kad yra pagrindas konstatuoti, jog Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas, nes 601 dieną neužtikrino pareiškėjo teisės aktais nustatytos gyvenamojo ploto normos, t. y. neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo tam tikros pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas). Tačiau, teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, sąlygomis. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog Marijampolės PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Priešingai, paties atsakovo pateiktoje Seimo kontrolieriaus pažymoje konstatuota, kad 2 būryje, kuriame kalint pareiškėjui trūko gyvenamojo ploto, yra sudaromos palankesnės sąlygos neįgaliems asmenims, nes yra įrengta virtuvėlė, tualete – klozetai, o ne tupyklos, neįgalieji guldomi į dviaukščių lovų pirmuosius aukštus, naudotis dušu jiems leidžiama dažniau nei kartą per savaitę, galima naudotis skalbimo mašina.

Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju yra svarbios ir bendrosios bausmės atlikimo Marijampolės PN sąlygos, t. y. tai, kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, joje bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, o buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik dienotvarkėje nurodytu laiku. Atsižvelgęs į tai, kad kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai, išskyrus ploto trūkumą, nebuvo nustatyti, teismas sprendė, jog mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose ir sudarytos palankesnės kalinimo sąlygos nei kituose būriuose. Nors pareiškėjas teigė, jog dėl prastų kalinimo sąlygų jam pablogėjo sveikata, tačiau teismas nustatė, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai dažniausiai buvo susiję su narkotinių medžiagų vartojimu ir pareiškėjas nėra kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl sveikatos sutrikimų, kurie galėjo atsirasti dėl netinkamų kalinimo sąlygų, t. y. pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų nėra nustatyti. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų taip pat nebuvo kreipęsis ir į Psichologinę tarnybą.

Teismas, pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, nes teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, nurodė, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Teismas darė išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismo vertinimu, kiti pareiškėjo skundo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais esminės (lemiamos) reikšmės išspręsti kilusį ginčą, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini, nes įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą.

III.

Pareiškėjas G. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ? skundą tenkinti. Apeliacinis skundas, kuriame yra pakartotos skunde išdėstytos kalinimo sąlygas apibūdinančios aplinkybės, grindžiamas šiais papildomais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas objektyviuoju aspektu buvo šališkas, nes jau anksčiau yra nagrinėjęs pareiškėjo skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir juos atmetęs, t. y. priėmęs pareiškėjui nepalankius sprendimus, tačiau nepagrįstai atmetė pareiškėjo pareikštą nušalinimą ir nenusišalino.

2. Pirmosios instancijos teismas pagal pareiškėjo prašymus neišreikalavo iš atsakovo visų reikalingų įrodymų, neįvertino pareiškėjo pateiktų įrodymų ir nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, o atsakovas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, o įrodymus įvertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir dėl šio proceso teisės normų pažeidimo buvo neteisingai išspręsta byla.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą dėl senaties termino netaikymo / šio termino atnaujinimo ir taikė ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas skundą grindė ne nacionalinių teisės aktų reikalavimų nesilaikymu, o Konvencijos 3, 8, 13 ir 14 straipsnių pažeidimu, dėl kurių negali būti taikoma ieškinio senatis.

4. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos ir neteisingai taikė teisės normas, nes nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

5. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Įstatymu (CK 1.125 str. 8 d.) negali būti iš asmens atimama galimybė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo ir tokį atlyginimą gauti, nes šią teisę garantuoja Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis. Neaišku, ar teisinis reglamentavimas, pagal kurį neįgaliajam iš viso nemokama jokia invalidumo pensija, ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 28 straipsnio 2 d. e punktas neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui.

6. Atsakovas, atsisakydamas mokėti neįgalumo šalpos pensiją ar neįgalumo pinigus (pensiją), pažeidė Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos ir Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas.

7. Dėl to, kad atsakovas, vykdydamas antstolių patvarkymus, išieško pinigus iš pareiškėjo įkalinimo įstaigoje esančios sąskaitos, pareiškėjui nelieka lėšų, reikalingų užtikrinti veiksmingą teisinę savo pažeistų teisių gynybą teisme ir būtiniausioms reikmėms apmokėti, nepagrįstai išieškojimas vykdomas ir iš lėšų, kurios yra kaip teritorinių ligonių kasų kompensacijos. Kadangi pareiškėjo prašymai įdarbinti nebuvo tenkinti, jis neturi jokių pajamų. Atsakovo mokama 4 Eur išmoka yra aiškiai per maža, todėl visos pareiškėjo socialinės ir ekonominės teisės yra panaikintos.

8. Nors pareiškėjas nerūko, tačiau turi naudotis vienu lokalinio sektoriaus kiemu kartu su rūkančiais asmenimis, nes Marijampolės PN pastate neįrengė rūkymo patalpos. Turėtų būti iš atsakovo išreikalautos rūkymo vietų nuotraukos ir kita su tuo susijusi medžiaga.

9. Iš atsakovo būtina išreikalauti pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, kalinamųjų skaičių ir baldų užimamą plotą patvirtinančius įrodymus, individualaus darbo su nuteistuoju knygelę, darbo su pareiškėju dokumentus, įrodymus, kaip buvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu ir tualetu, su panaikintomis socialinėmis ir ekonominėmis pareiškėjo teisėmis susijusią informaciją, Marijampolės PN parduotuvės kainoraštį, visus pareiškėjo atsakovui rašytus prašymus / skundus, su 2014 m. gruodžio 20 d. atlikta krata susijusius dokumentus ir Marijampolės PN direktoriaus atleidimo iš pareigų dokumentus. Taip pat būtina apskaičiuoti baldų užimamą plotą, nustatyti tikslų kalinamajam tekusį kiemo ir gyvenamosios patalpos plotą, iškviesti (apklausti) D. D. ir pareigūną Z., tiesiogiai iš Marijampolės visuomenės sveikatos centro išsireikalauti patikrinimo aktus, nes atsakovas teikė tikrovės neatitinkančius faktus ir piktybiškai nepateikė išvadų su pažeidimais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo teigimu, jis atsiliepime į skundą jau yra detaliai atsakęs į visus pareiškėjo argumentus ir pateikęs visus dokumentus, susijusius su šia byla. Atsakovas nurodo, kad pateikti duomenys atspindi atsakovo poziciją ir kitų dokumentų, patikslinančių ar papildančių šią bylą, jis neturi. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų, įrodančių, kad pirmosios instancijos teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, įvertino visų proceso dalyvių argumentus, detaliai išnagrinėjo surinktą byloje medžiagą, tinkamai vadovavosi įstatymu ir nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą, objektyvų bei teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Marijampolės pataisos namai būtų sąmoningai siekę nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjo nurodomi įvairūs nepatogumai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama laisvės apribojimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia abstrakčiais pasisakymais bei subjektyvia nuomone apie kalinimo sąlygas ir nepatogumus, o apeliaciniame skunde nepateikia naujų argumentų ar įrodymų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas galėtų būti pripažintas nepagrįstu ar neteisėtu. Pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog yra pažeistos jo teisės, negynė savo teisių, nors asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichikos sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas prašė taikyti senatį, pagrįstai ir teisėtai taikė senaties terminą, nes pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl dalies neturtinės žalos atlyginimo praleidęs ieškinio senaties terminą. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui miego metu tenkantį mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži miegamojo išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui G. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, už kalinimą nuo 2008 m. gruodžio 11 d. iki 2016 m. vasario 3 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, t. y. CK 6.271 straipsnio nuostatos reglamentuoja valstybės atsakomybę, kai žala yra padaroma viešojo administravimo subjektų veikimu (neveikimu) viešojo administravimo srityje. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje nustatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu administraciniai teismai sprendžia tik žalos atlyginimo bylas dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, kai žala atlyginama pagal CK 6.271 straipsnį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-369/2010).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Pareiškėjas 2015 m. vasario 25 d. išsiuntė paštu pirmosios instancijos teismui skundą, kuriame nurodė kalinimo sąlygas, buvusias nuo 2014 metų, tačiau 2016 m. vasario 3 d. teismo posėdyje pateikė patikslintą skundą, kuriame nurodė, jog jis neturtinę žala patyrė dėl nuo 2008 m. gruodžio 11 d. trukusių Marijampolės PN (atsakovo atstovo) pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo kalinimo nuo 2013 m. vasario 3 d. iki 2016 m. vasario 3 d. sąlygas, nes atsakovo prašymu taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti dėl kalinimo nuo 2008 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. vasario 2 d. atsiradusią neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo šalių paaiškinimus, surinktus rašytinius įrodymus ir visas abejones vertindamas pareiškėja naudai, konstatavo, kad nuo 2013 m. vasario 3 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. iš viso 601 dieną pareiškėjui Marijampolės PN bendrabučių tipo patalpose teko mažesnis gyvenamųjų patalpų plotas nei 3,1 kv. m. Dėl to pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Pareiškėjas dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pareiškėjo apeliacinis skundas taip pat grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neteisingai taikė materialiosios teisės normas, pažeidė proceso teisės normas ir dėl to buvo neteisingai išspręsta byla, be to, nukrypo nuo EŽTT praktikos.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi iš nurodytų išaiškinimų matyti, kad EŽTT pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę, kurią šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir taikė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Šiame kontekste akcentuotina, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016; kt.).

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą (III t., b. l. 137–145) prašė taikyti ieškinio senatį.

CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 str. 2 d.). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl padarytos žalos, įskaitant ir kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju kelia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovaudamasi CK 1.125 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2330-624/2015 suformuota praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas galutinai bylos nagrinėjimo ribas apibrėžė tik 2016 m. vasario 3 d. teismo posėdyje pateiktame skunde, kuriuo siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl nuo 2008 m. gruodžio 11 d. iki 2016 m. vasario 3 d. atliktų neteisėtų Marijampolės PN veiksmų (neveikimo) (nesudarant tinkamų kalinimo sąlygų) (III t., b. l. 93–104), tačiau iš pradžių, t. y. pirminiame skunde (I t., b. l. 2–10), buvo nurodęs Marijampolės PN neteisėtus veiksmus (neveikimą) nuo 2014 metų, o patikslintame skunde nurodė naują skundo pagrindą – Marijampolės PN neteisėtus veiksmus (neveikimą), buvusius nuo 2008 metų. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų dėl to, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo 2016 m. vasario 3 d. patikslinto skundo pateikimo teismui momento, o ne nuo pradinio kreipimosi į teismą dienos, ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo konkrečiu atveju sutinka su tokiu skaičiavimu, nes būtent šiuo skundu pareiškėjas išplėtė bylos nagrinėjimo ribas, nurodydamas, kad jis neturtinę žalą patyrė dėl Marijampolės PN neteisėtų veiksmų (neveikimo), buvusių nuo pat 2008 metų.

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pats pareiškėjas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad jis juto savo teisių pažeidimus, todėl senaties terminas skaičiuotinas būtent nuo to momento, kai šie pažeidimai pasireiškė. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Tai, kad pareiškėjas nežinojo ir nesuvokė savo pažeistų teisių gynybos būdo, kaip teigiama apeliaciniame skunde, nesudaro pagrindo kitaip skaičiuoti ieškinio senaties eigos. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią jis galbūt patyrė nuo 2008 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. vasario 2 d., priteisimo.

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jo negalėjimas laiku susipažinti su aktualiais EŽTT sprendimais dėl jų neišvertimo į lietuvių kalbą yra svarbi priežastis, kuri sutrukdė pareiškėjui anksčiau kreiptis į teismą. Ši pareiškėjo įvardyta aplinkybė vertintina kaip subjektyvi, nesudaranti pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Kaip jau minėta, patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Šiuo atveju nėra duomenų, kad Marijampolės PN pareigūnų veiksmai būtų turėję įtakos tam, jog pareiškėjas tik 2016 m. vasario 3 d. patikslintame skunde nurodė, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl Marijampolės PN veiksmų (neveikimo), nuo 2008 metų neužtikrinant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų.

Nors pareiškėjas tvirtina, kad laiku kreiptis į teismą jam sutrukdė silpna sveikata, tačiau nedetalizuoja, kokie būtent sveikatos sutrikimai jam sutrukdė pačiam ar per atstovą kreiptis į teismą. Aplinkybė, kad pareiškėjas yra neįgalus asmuo, pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog tai iš tikrųjų sukliudė jam į teismą kreiptis anksčiau. Teisėjų kolegija šiuo aspektu akcentuoja, jog Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2013 metų yra bandęs inicijuoti ar inicijavęs ne vieną administracinę bylą. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja svarbios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys, sudarančios pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo patirtą neturtinę žalą dėl atsakovo atstovo (Marijampolės PN) veiksmų (neveikimo), atliktų nuo 2008 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. vasario 2 d.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kurie susiję su pirmosios instancijos teismo atliktu pareiškėjo kalinimo sąlygų nuo 2013 m. vasario 3 d. iki 2016 m. vasario 3 d. vertinimu, pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek taikydamas proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ. Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (ABTĮ 143 str.). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje.

Pareiškėjas kritikuoja skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo pateiktų įrodymų ir nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, o atsakovas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis; taip pat kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, o įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir dėl šio proceso teisės normų pažeidimo buvo neteisingai išspręsta byla.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo pateiktus įrodymus, išskyrus nuotraukas, aiškiai nurodydamas priežastis, dėl kurių nesirėmė jomis. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne visus įrodymus vertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Pareiškėjo subjektyvi nuomonė, kad atsakovas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nėra pagrįsta teisiškai pagrįstais argumentais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, neišsamiai, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Priešingai, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė iš esmės dėl visų teismo posėdyje ištirtų įrodymų atskirai ir dėl jų visumos. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi ABTĮ nuostatų ir teismų praktikoje suformuotų taisyklių dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tokios kategorijos bylose. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad atsakovas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir kad pirmosios instancijos teismas pagal pareiškėjo prašymus nepagrįstai neišreikalavo iš atsakovo visų reikalingų įrodymų, bei prašo apeliacinės instancijos teismo išreikalauti papildomus įrodymus. Šiame kontekste akcentuotina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo, be kita ko, yra saistomas įrodymų sąsajumo taisyklės. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje. Nagrinėjamu atveju turi būti įrodinėjamos trys valstybės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys.

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. vasario 3 d. teismo posėdyje įpareigojo atsakovą pateikti konkrečius duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2008 m. gruodžio 11 d. iki 2016 m. vasario 2 d.: nurodyti gyvenamąsias patalpas, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, jų plotą ir kiekvienam asmeniui tekusį plotą, pateikti įrodymus apie klozetų, dušų, praustuvių, virtuvėlių, kiemelių, rūkymo vietų įrengimą ir kt. (III t., b. l. 120–128). Atsakovas, vykdydamas šį įpareigojimą, kartu su 2016 m. vasario 19 d. atsiliepimu į skundą pateikė papildomus įrodymus. Taip pat pirmosios instancijos teismas yra atmetęs dalį pareiškėjo prašymų išreikalauti papildomus įrodymus, tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų daryti išvadą, kad toks atmetimas buvo nepagrįstas ir pažeidė pareiškėjo teises.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo išreikalauti kalinamųjų skaičių ir baldų užimamą plotą patvirtinančius įrodymus ir nustatyti tikslų kalinamajam tekusį kiemo ir gyvenamosios patalpos plotą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas pateikė turimus duomenis apie kartu su pareiškėju nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. vasario 3 d. buvusių asmenų skaičių / gyvenamojoje patalpoje įrengtų miegamųjų vietų skaičių, vertino šiuos duomenis apskaičiuodamas vienam asmeniui tekusį gyvenamųjų patalpų plotą. Kadangi atsakovas nepateikė duomenų apie nuo 2013 m. vasario 3 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių / gyvenamojoje patalpoje įrengtų miegamųjų vietų skaičių, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytą kartu su juo buvusių asmenų skaičių, kurio atsakovas nepaneigė, pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo reikalauti papildomų duomenų apie kalinamųjų skaičių.

Taip pat nėra pagrindo išreikalauti duomenis apie tikslų baldų užimamą plotą, nes pats pareiškėjas nurodė, kad jų užimamas plotas turi būti vertinamas sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, jeigu nustatomas pažeidimas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neabejoja, kad pareiškėjas dėl vienam asmeniui turinčios tekti patalpų ploto normos pažeidimo patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ir dėl patalpų apstatymo baldais pareiškėjui realiai tekęs asmeninės erdvės plotas buvo dar mažesnis, t. y. teisėjų kolegija neneigia aplinkybės, kad patalpų apstatymas baldais galėjo apsunkinti pareiškėjo galimybę netrukdomai judėti patalpose.

Pareiškėjas nepagrindžia, dėl kokių konkrečių priežasčių būtina išreikalauti pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, nes klausimai, susiję su asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, šioje byloje nebuvo nagrinėjami. Prašydamas išreikalauti individualaus darbo su nuteistuoju knygelę ir darbo su pareiškėju dokumentus, pareiškėjas siekia įrodyti, jog jis daug kartų kreipėsi į psichologus. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina šių įrodymų sąsajumo su nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyku.

Nėra pagrindo išreikalauti Marijampolės PN direktoriaus atleidimo iš pareigų dokumentus, su 2014 m. gruodžio 20 d. atlikta krata susijusius dokumentus ir apklausti pareiškėjo nurodytus asmenis, nes jie neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimų. Šie prašymai siejami su argumentais dėl 2014 m. gruodžio 20 d. kratos metu padarytų pažeidimų ir su pareiškėjui Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu paskirta nuobauda, tačiau pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi, kuria buvo palikta galioti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarties dalis atsisakyti priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 2612 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ ir Departamento 2015 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. 2S-708 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ panaikinimo, šioje byloje nevertino nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų teigti, jog šie įrodymai turėjo (turi) būti išreikalauti ir įvertinti.

Teisėjų kolegija taip pat netenkina pareiškėjo prašymo išreikalauti Marijampolės PN parduotuvės kainoraštį, nes tai nėra tiesiogiai susiję su pareiškėjo skundo pagrindu, t. y. Marijampolės PN parduotuvės kainos nebuvo skundo pagrindas. Pareiškėjas tik abstrakčiai prašo išreikalauti visus jo atsakovui rašytus prašymus / skundus, tačiau nedetalizuoja, kurie pareiškėjo atsakovui rašyti prašymai / skundai nebuvo pateikti ir kaip jie susiję su šioje byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis. Taip pat netenkintinas abstraktus pareiškėjo prašymas tiesiogiai iš Marijampolės visuomenės sveikatos centro išsireikalauti patikrinimo aktus, nes jie jau yra byloje ir buvo vertinti priimant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o pareiškėjas nenurodo, kokių konkrečių patikrinimo aktų byloje trūksta. Be to, pareiškėjas nepaaiškina, kokias konkrečias aplinkybes (kokius pažeidimus), turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, šie įrodymai pagrįstų. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti abstraktaus pareiškėjo prašymo išreikalauti su panaikintomis socialinėmis ir ekonominėmis pareiškėjo teisėmis susijusią informaciją. Ginčo šalys šioje byloje teikė įrodymus, kaip buvo (ne)užtikrintas privatumas naudojantis dušu ir tualetu, ir, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra tikslinga reikalauti papildomų įrodymų šiuo aspektu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes ir šios bylos rezultatą išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, pareiškėjo prašymo išreikalauti naujus įrodymus netenkina. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje yra surinkta daug įrodymų (suformuoti 4 bylos tomai), todėl pareiškėjas, teigdamas, kad jų dar trūksta, turėjo labai aiškiai įvardyti konkrečius įrodymus, be kurių neįmanoma teisingai išnagrinėti bylos apeliacine tvarka ir kurių neišreikalavimas pirmosios instancijos teisme galėtų būti vertinamas kaip esminis proceso teisės normų pažeidimas, dėl kurio galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, to nepadarė.

Nagrinėdama pareiškėjo argumentus, kad atsakovas, atsisakydamas mokėti neįgalumo šalpos pensiją ar neįgalumo pinigus (pensiją), pažeidė Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos ir Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Konstitucijos 52 straipsnį valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. Pažymėtina, kad valstybines socialinio draudimo pensijas, įskaitant netekto darbingumo pensijas, skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, o ne pataisos įstaigos (Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 4 str. 1 d. 2 p., 40 str. 1 d.), o neįgalumo šalpos pensijos skyrimas ir mokėjimas pagal Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymą yra priskirtinas savivaldybių administracijų (taip pat ne pataisos įstaigų) kompetencijai. Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų pensijos, pašalpos ir visos kitos pajamos įskaitomos į jų asmenines sąskaitas, išskyrus Lietuvos Respublikos pensijų įstatymuose numatytus atvejus, kai paskirtų pensijų mokėjimas nuteistiesiems turi būti nutrauktas (BVK 135 str. 1 d.).

Taigi pagal nurodytą teisinį reglamentavimą Marijampolės PN neskiria ir nemoka neįgalumo šalpos ir netekto darbingumo pensijų. Todėl jeigu pareiškėjas mano, kad jam yra nepagrįstai neskiriama / nemokama kuri nors iš šių pensijų, turėtų reikalavimus formuluoti ne atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, o teisės aktų nustatyta tvarka inicijuoti bylą dėl šias pensijas skiriančių ir mokančių subjektų sprendimų, veiksmų (neveikimo). Kadangi pareiškėjo skundžiami veiksmai dėl neįgalumo šalpos pensijos / netekto darbingumo pensijos skyrimo ir (ar) mokėjimo nepatenka į teisės aktais apibrėžtą Marijampolės PN kompetenciją bei vykdomas funkcijas, ši institucija negali būti pripažinta pažeidusi pareiškėjo, kaip neįgaliojo, teises šiuo aspektu. Pagal BVK 173 straipsnio 5 dalį neįgaliesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad 2 būryje, kuriame kalint pareiškėjui trūko gyvenamojo ploto, yra sudaromos palankesnės sąlygos neįgaliems asmenims.

Primintina, kad šioje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį, kuris reglamentuoja valstybės atsakomybę, kai žala yra padaroma viešojo administravimo subjektų veikimu (neveikimu) viešojo administravimo srityje, priteisimo. Marijampolės PN vykdomų antstolių patvarkymų aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad antstolių patvarkymų vykdymą reglamentuoja ne viešosios teisės normos, o CPK. Taigi nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui priklausančioje sąskaitoje esančios piniginės lėšos vykdant antstolių patvarkymus buvo išskaitomos dėl Marijampolės PN neteisėtų veiksmų būtent viešojo administravimo srityje ir spręsti neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį. Pareiškėjo socialinių ir ekonominių teisių panaikinimo aspektu pažymėtina, kad byloje nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog būtent dėl Marijampolės PN neteisėtų veiksmų viešojo administravimo srityje pareiškėjas negavo jokių pajamų, buvo panaikintos visos jo socialinės ir ekonominės teisės.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis nerūko, tačiau turi naudotis vienu lokalinio sektoriaus kiemu kartu su rūkančiais asmenimis, nes Marijampolės PN pastate neįrengė rūkymo patalpos, ir pareiškėjo prašymo išreikalauti iš atsakovo rūkymo vietų nuotraukas bei kitą su tuo susijusią medžiagą teisėjų kolegija pažymi, jog pats savaime naudojimasis vienu lokalinio sektoriaus kiemu kartu su rūkančiais asmenimis nepatvirtina, jog pareiškėjas būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Įvertinęs įrodymus, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų šiuo aspektu, nes patikrinimų metu nebuvo nustatyta jokių pažeidimų, susijusių su nuteistųjų rūkymu tam neskirtose vietose. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo, kaip nerūkančio asmens, teisę į sveikas kalinimo sąlygas.

Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija iš esmės sutinka ir todėl nekartoja pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytų argumentų, dėl kurių nebuvo nustatyti pareiškėjo skunde nurodyti atsakovo neteisėti veiksmai.

Pareiškėjas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą prašo panaikinti ir dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punkte (byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo). Pareiškėjas teigia, kad bylą nagrinėjusi teisėja objektyviuoju aspektu buvo šališka, nes jau anksčiau yra nagrinėjusi pareiškėjo skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir juos atmetusi, t. y. priėmusi pareiškėjui nepalankius sprendimus, tačiau nepagrįstai atmetė pareiškėjo pareikštą nušalinimą ir nenusišalino.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos pareiškėjo argumentus, pirmiausia pažymi, kad siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ normose įtvirtintas nušalinimo (nusišalinimo) institutas. Pareiškėjas aplinkybes, susijusias su jau anksčiau nagrinėtais jo skundais, buvo nurodęs 2016 m. vasario 3 d. teismo posėdyje, reikšdamas bylą nagrinėjusiai teisėjai nušalinimą. Kauno apygardos administracinio teismo pirmininkas 2016 m. vasario 3 d. nutartimi pareiškėjo prašymą nušalinti teisėją išnagrinėjo ir atmetė, konstatuodamas, kad pareiškėjo pareiškimas grindžiamas procesinio pobūdžio aplinkybėmis.

Pažymėtina, kad teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus, todėl turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas). ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu. Teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Taip pat teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą). Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. EŽTT jurisprudencijoje yra pripažinta, kad įvairūs įprasti teisėjo byloje priimami procesiniai sprendimai (kuriuos pareiškėjas vertina kaip nepalankius) savaime nereiškia teisėjo šališkumo (žr. 2015 m. liepos 9 d. sprendimą byloje A. K. prieš Lichtenšteiną). Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė faktų, patvirtinančių bylą nagrinėjusios teisėjos suinteresuotumą bylos baigtimi, aplinkybių, kad teisėja buvo tendencinga ir iš anksto nusistačiusi prieš pareiškėją. Vien tai, kad bylą nagrinėjusi teisėja jau anksčiau yra nagrinėjusi pareiškėjo skundus, kaip nurodo pareiškėjas, taip pat nesudaro pagrindo automatiškai konstatuoti, jog skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė šališka teisėja (neteisėtos sudėties teismas), ir todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas.

Atsakydama į pareiškėjo 2016 m. balandžio 12 d. rašte suformuluotą prašymą teismo iniciatyva užtikrinti pareiškėjui valstybės advokato paslaugas, teisėjų kolegija nurodo, kad teismas tokių funkcijų administracinėse bylose neatlieka. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, nustato Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, kurio 11 straipsnyje yra nurodyti asmenys, turintys teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Užtikrinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą yra Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos uždavinys (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pareiškėjas prašymą užtikrinti pareiškėjui valstybės advokato paslaugas pateikė jau po apeliacinio skundo, kuris vėliau buvo priimtas, padavimo ir jį grindžia lėšų bendrauti su advokatu trūkumu. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjo argumentai nepagrindžia, jog dėl šių priežasčių būtų apribota jo teisė veiksmingai ginti savo interesus nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo formos teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą).

Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimo aplinkybes, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Įvertinusi nustatyto pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasines kančias, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Ši suma nustatoma atsižvelgus į tai, jog asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto norma buvo pažeista pareiškėjui kalint būtent bendrabučių tipo patalpose, tačiau taip pat įvertinus ir tai, kad pareiškėjas yra neįgalus asmuo ir dėl to ploto gyvenamosiose patalpose trūkumas jam galėjo sukelti didesnius nepatogus.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė Marijampolės PN padarytą pažeidimą, tačiau netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su neturtinės žalos atlyginimu. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė šiuo aspektu skundžiamame sprendime, nurodydamas, jog netenkina šio pareiškėjo prašymo, nes teismui nekilo abejonių dėl šioje byloje taikytinų teisės aktų nuostatų atitikimo Konstitucijai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad įstatymu (CK 1.125 str. 8 d.) negali būti iš asmens atimama galimybė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo ir tokį atlyginimą gauti, nes šią teisę garantuoja Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis, ir prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar teisinis reglamentavimas, pagal kurį neįgaliajam iš viso nemokama jokia invalidumo pensija, ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 28 straipsnio 2 d. e punktas neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių turėjo (turi) būti tenkinamas jo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, nes teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl šioje byloje taikytinų nuostatų, įtvirtintų CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, atitikties Konstitucijai. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teisinis reglamentavimas, susijęs su neįgaliajam mokamomis pensijomis, šioje byloje nėra tiesiogiai taikomas, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl jo atitikties Konstitucijai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodine tvarka, nes paaiškėjo naujos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas nedavė paaiškinimų pirmosios instancijos teisme, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, be to, buvo padaryti pažeidimai, kurie sukliudė tinkamai ginti savo teises pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šį pareiškėjo prašymą, nustatė, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo šią bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Taigi minėtoje ABTĮ normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Dory prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją).

Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas, prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka, byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į apeliacinį skundą. Akcentuotina ir tai, kad ši byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti pareiškėjui išdėstyti savo poziciją žodžiu pirmosios instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui G. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 600 Eur (šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė