Baudžiamoji byla Nr. 1A-124-307/2019

      Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06566-2018-7

      Procesinio sprendimo kategorijos:

      1.1.4.2, 1.2.3.1.1, 2.1.7.4.1, 2.4.6.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U TARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aloyzo Kruopio, Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei

gynėjui advokatui Pavelui Ravluševičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai: iš A. K. priteista 34,59 Eur (trisdešimt keturi eurai 59 ct) žalos atlyginimo Privalomo sveikatos draudimo fondo biudžetui, pinigus pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Iš A. K. priteista 31,31 Eur (trisdešimt vienas euras 31 ct) proceso išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       A. K. pripažintas kaltu ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad pasikėsino nužudyti žmogų, o būtent, 2018 m. vasario 7 d. apie 18.30 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kalvarijos savivaldybėje, kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą nužudyti V. K., tyčia mažiausiai du kartus peiliu smogė lovoje gulinčiam V. K. į kaklo sritį, po ko nukentėjusiajam atsistojus iš lovos ir pradėjus priešintis, dar mažiausiai du kartus peiliu smogė jam į krūtinės ir pilvo sritį, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam V. K. padarė durtines – pjautines žaizdas kaklo, krūtinės ir pilvo srityse, ir nubrozdinimus kaktos kairėje pusėje, kurie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusysis V. K. ir liudytoja L. V. bendrais veiksmais aktyviai pasipriešino.

II.        Apeliacinio skundo argumentai

2.       Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. prašo peržiūrėti bylą, ištaisyti ikiteisminio tyrimo klaidas ir Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 24 d. nuosprendį pakeisti – panaikinti kaltinimus pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį ir jo padarytą veiką perkvalifikuoti pagal kitą BK straipsnį.

2.1.                      Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad byloje nėra surinkta pakankami įrodymų, patvirtinančių jo padarytos veikos kvalifikaciją pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį. Apelianto teigimu, minėtas kaltinimas pagrįstas tik nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais nesant kitų juos patvirtinančių įrodymų. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepatikėjo jo nuosekliais parodymais, kad nukentėjusiajam peiliu jis dūrė tik vieną kartą, norėdamas jį pagąsdinti, motyvo nužudyti neturėjo ir neplanavo to daryti. Nukentėjusiajam jis grasino iš pykčio, dėl to, kad pastarasis nuviliojo jo buvusią sugyventinę. Be to, konfliktą provokavo pats nukentėjusysis, šaipydamasis iš apelianto. Nukentėjusysis apklausiamas teisme patvirtino, jog apeliantas jo nemušė, nespardė, nenaudojo kitų ginklų, išskyrus peilį nulūžusia geležte, o sužalojimai ant V. K. kūno atsirado grumtynių metu.

2.2.                      Apelianto teigimu, nukentėjusiojo, liudytojų L. V., R. B. parodymai nenuoseklūs ir nepatikimi. Įvykio metu jie buvo apsvaigę nuo alkoholio, dėl to įvykio aplinkybes, konflikto priežastis galėjo suvokti neteisingai. Liudytoja L. V., priešingai nei V. K., neparodė, kad girdėjo apeliantą žadant įvykdyti nusikaltimą. Dėl to ši aplinkybė turi būti pašalinta iš kaltinimo.

3.       Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III.        Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.       Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas.

5.       Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to jo nusikalstamą veiką netinkamai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį. Pagrįsdamas šį teiginį apeliantas nurodo, kad byloje nesurinkta pakankamai jo kaltės įrodymų, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai yra nenuoseklūs ir nepatikimi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepatikėjo nuosekliais apelianto parodymais, kad jis neturėjo tyčios nužudyti V. K..

6.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus ir nuosprendyje įvertintus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo A. K. kaltės formos ir jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo tyčios formos padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, nepažeisdamas Lietuvos respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Minėtame straipsnyje įtvirtinta pagrindinė įrodymų vertinimo taisyklė nustato, kad teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas įtvirtina išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

7.       Nagrinėjamu atveju nuteistojo A. K. kaltė padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą įrodyta ne tik nukentėjusiojo V. K., liudytojų L. V., R. B., R. K., iš dalies ir paties nuteistojo parodymais, bet ir rašytine baudžiamosios bylos medžiaga – 2018 m. kovo 22 d., 2018 m. vasario 27 d., 2018 m. kovo 20 d. ir 2018 m. kovo 28 d. daiktų apžiūros protokolais, 2018 m. vasario 7 d. įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvadomis Nr. S 77/2018 (01), Nr. G 106/2018 (09), Nr. G 151/2018 (09), 2018 m. kovo 19 d. specialisto apklausos protokolu (t. 1, b. l. 18-32, 85-87, 88-93, 106, 110, 123-124, 129-135, 136-148, 149-157, t. 2, b. l. 1-6, 13-15, 16-19) ir t. t. Remdamasis pirmiau nurodytais įrodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistasis A. K. 2018 m. vasario 7 d. apie 18.30 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kalvarijos savivaldybėje, kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą nužudyti V. K., tyčia mažiausiai du kartus peiliu smogė lovoje gulinčiam V. K. į kaklo sritį, po ko nukentėjusiajam atsistojus iš lovos ir pradėjus priešintis, dar mažiausiai du kartus peiliu smogė jam į krūtinės ir pilvo sritį, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam V. K. padarė durtines – pjautines žaizdas kaklo, krūtinės ir pilvo srityse, ir nubrozdinimus kaktos kairėje pusėje, kurie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusysis V. K. ir liudytoja L. V. bendrais veiksmais aktyviai pasipriešino. 

8.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, pasikėsinimas (BK 22straipsnio 1 dalis) nužudyti kitą žmogų yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriuo tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Pasikėsinimas nužudyti yra tada, kai jis padaromas tiesiogine tyčia. Pagal BK 15 straipsnio 2 dalį nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: 1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; 2) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Subjektyvusis veikos požymis – tiesioginė tyčia pasikėsinant nužudyti konstatuojama nustačius, kad kaltininkas supranta, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali ją atimti, ir to siekia. Veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti kito žmogaus gyvybę. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankį, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239-139/2015, Nr. 2K-248/2013, Nr. 2K-12-942/2018, Nr. 2K-13-976/2018). Taigi, nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Dėl to, kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė. 

9.       Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio dėl A. K. veiksmų prieš V. K. kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 1 dalį matyti, kad apie A. K. tyčios nužudyti nukentėjusįjį V. K. turinį (kryptingumą) teismas sprendė laikydamasis nurodytų išaiškinimų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bylai reikšmingu laiku ir vietoje A. K. prieš V. K. atliko intensyvius smurtinius veiksmus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs A. K. nusikalstamų veiksmų pobūdį, intensyvumą ir kryptingumą, priemonių žalojant V. K. panaudojimą, nustatė, kad A. K. veikė tiesiogine tyčia, t. y. turėjo tikslą nužudyti nukentėjusįjį, tačiau nusikalstamo ketinimo nerealizavo dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, ir A. K. nusikalstamą veiką kvalifikavo kaip pasikėsinimą nužudyti V. K. (BK 22 straipsnio 1 dalis ir BK 129 straipsnio 1 dalis). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas A. K. tyčios turinį nustatė išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus ir, juos įvertinęs kaip visetą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalis, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje, aptarė nuteistojo gynybos versiją, kad nukentėjusįjį jis norėjo tik pagąsdinti, o ne nužudyti, ir ją motyvuotai atmetė. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.

10.       Nuteistasis A. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, neigė siekęs tyčia nužudyti nukentėjusįjį V. K.. Jis parodė, kad įvykio dieną kartu su liudytoju R. B. vartojo alkoholinius gėrimus. Į jo namus tą dieną buvo atvykęs ir V. K. su L. V.. V. K. pasišaipė iš jo (A. K.), kad nuviliojo pastarojo merginą, ir tai sukėlė jam (A. K.) pyktį. Vėliau tą dieną jis (A. K.), apie tai nepasakęs R. B., išėjo į parduotuvę. Eidamas į parduotuvę nusprendė užeiti pas V. K.. Su savimi nešėsi ir peilį nulaužta geležte, tik nepamena, kada tiksliai ją nulaužė. Nulūžusį peilį nešėsi, nes norėjo V. K. pagąsdinti, suduoti jam į veidą, tačiau ne nužudyti. Atėjęs prie V. K. namų pabeldė į langą ir L. V. jį įsileido. Jis (A. K.) nieko nelaukęs įėjo į kambarį. V. K. jis iš karto dūrė nulaužtu peiliu į galvą. Prieš tai, priešingai nei teigia liudytoja L. V., ant fotelio prisėdęs nebuvo. Peilį laikė paslėpęs rankovėje. Nei V. K., nei L. V. peilio jo rankoje matyti negalėjo. Dūrio metu V. K. gulėjo lovoje, ant nugaros, jo rankos buvo nuleistos. Jis (A. K.) jam gulinčiam iš karto priėjęs dūrė ir pataikė į galvos sritį. Po šio dūrio V. K. pašoko iš lovos, stvėrė jį ir parvertė ant grindų. Peilis viską laiką buvo jo (A. K.) rankoje, bet smūgių juo daugiau nesudavė. Jis peiliu V. K. dūrė tik vieną kartą, kiti pastarajam nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti ginantis. Jeigu nukentėjusiajam būtų dūręs su nenulaužtu peiliu, tai būtų didelės žaizdos. Jis nežiūrėjo kur duria, bet pataikė į kaklą. Nežino kiek truko grumtynės. Grumtynių metu girdėjo, kaip V. K. sakė L. V. kviesti policiją. Grumtynės baigėsi, kai jam pavyko nustumti V. K. ir pabėgti iš pastarojo namų. L. V. grumtynėse nedalyvavo, nes buvo išėjusi į virtuvę. Išėjęs į lauką jis (A. K.) dar kurį laiką pastovėjo prie kieme buvusio kombaino, ten padėjo nulūžusį peilį ir nuėjo namo. Iki parodymų patikrinimo vietoje daugiau minėto peilio nematė ir paėmęs nebuvo. Kai grįžo namo, jo brolis R. K. su R. B. gėrė alų, todėl ir jis išgėrė bei pasakė pastariesiems, kad gali atvažiuoti policija. Atvažiavus policijai jis pasislėpti nespėjo ir buvo sulaikytas. Girtumas turėjo įtakos jo elgesiui įvykio metu, nes būdamas blaivas niekada nebūtų taip pasielgęs. Tačiau daugiausiai įtakos jo (A. K.) elgesiui turėjo nukentėjusiojo išsakytos pašaipos, kurios jam (A. K.) sukėlė įsiūtį. Liudytojui R. B. apie ketinimą nužudyti V. K. jis neminėjo, todėl liudytojas kalba netiesą. Taigi, apklausiamas teisme nuteistasis pateikė gynybinę versiją, kad nukentėjusiojo nužudyti nenorėjo, nulūžusiu peiliu jam smūgiavo tik vieną kartą. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ši A. K. gynybinė pozicija ir parodymai apie nusikalstamos veikos aplinkybes nebuvo nuoseklūs.

11.       Pirmą kartą apklausiamas kaip įtariamasis jis iš viso neigė įvykio metu lankęsis V. K. namuose, nurodė, kad prieš pastarąjį ir L. V. jokių smurtinių veiksmų neatliko, grasinimų jiems neišsakė (t. 2, b. 1. 96-98). Tik apklaustas papildomai kaip įtariamasis A. K. parodymus pakeitė ir prisipažino, jog įvykio metu lankėsi V. K. namuose. Parodė, kad įvykio metu L. V. atidarius namų duris jis (A. K.) iš karto įbėgo į V. K. kambarį norėdamas jam suduoti į veidą, kad jis daugiau iš jo nesišaipytų. Įbėgęs į kambarį ir užsimojęs dešine ranka vieną kartą kumščiu sudavė V. K.. Dešinėje rankove jis (A. K.) turėjo įsikišęs peilį nedidele geležte, metaline bronzinės spalvos rankena. Šį peilį į rankovę įsikišo išeidamas iš namų, norėdamas juo pagąsdinti V. K., kad jį papjaus, tačiau iš tikrųjų sužaloti peiliu nukentėjusiojo neketino. V. K. pradėjo gintis, jie abu kambaryje susigrūmė. Gali būti, kad grumtynių metu jis (A. K.) suėmė rankovėje laikytą peilį ir galėjo netyčia įdurti V. K.. V. K. parvertė jį (A. K.) ant grindų, tačiau jis ištrūko ir iš V. K. namų pabėgo. Peilį paliko ant kieme buvusio šieno rinktuvo, o pats išėjo namo (t. 2, b. 1. 100-103, 108).

12.       Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, aiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai veikti siekiant apibrėžto tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-97-693/2015, Nr. 2K-483-976/2015, Nr. 2K-P-498-746/2015, Nr. 2K-79-489/2017). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį. Apelianto teiginiai, jog įvykio metu jis nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį nulaužtu peiliu, kitus sužalojimus pastarajam galėjo padaryti grumtynių metu, motyvo ir tyčios V. K. nužudyti neturėjo, paneigiami baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma. 

13.       Apklausiamas teisme nukentėjusysis V. K. parodė, kad 2017 m. vasario 7 d. ryte, jis su L. V., buvo sutikę A. K., tačiau pastarajam nieko nesakė ir iš jo nesišaipė. Vakare, apie 18.30 val. jis (V. K.) gulėjo lovoje ir žiūrėjo televizorių, kai išgirdo beldimą. Namų duris atidarė L. V., o į kambario vidų įėjęs A. K. atsisėdo į fotelį, stovėjusį greta lovos. Tuo metu peilio pas A. K. nematė. A. K. sėdėjo fotelyje ir nieko nesakė, o praėjus gal dviem minutėms jis (V. K.) pamatė, kaip A. K. atsistojo, išsiėmė iš striukės vidinės kišenės peilį ir juo jam gulinčiam iš karto smogė į kaklą – gerklę. Pamatęs kaip A. K. atsistoja nuo fotelio ir užsimoja peiliu, jis pradėjo rėkti. L. V., kuri tuo metu sėdėjo ant lovos kampo prie televizoriaus, jam surikus, atsistojo ir pradėjo stumti A. K.. Paskui jis (V. K.) atsistojo ir susikibo su A. K.. Antrą smūgį peiliu A. K. jam (V. K.) sudavė į pilvo kairę apatinę pusę ir dar du – į krūtinę. Iš viso A. K. jam (V. K.) keliantis iš lovos peiliu smogė keturis kartus. Nuo pirmojo smūgio peiliu jis (V. K.) kažkiek užsidengė. Jis (V. K.) gindamasis stvėrė A. K. už rankų, kad šis jam neįdurtų, bet peilis vis tiek palietė kūną. Jeigu būtų nesigynęs, tai būtų jau miręs. Smūgiai buvo stiprūs ir grėsmingi. Dūriai buvo tyčiniai, A. K. tyčia dūrė, nes iš namų atsinešė peilį. Visas peilis buvo apie 20 cm ilgio, o geležtė per pusę trumpesnė, tačiau peilis nebuvo nulūžęs. Jeigu būtų neužsidengęs, A. K. peilį būtų įvaręs į gerklę daug giliau. Pakilęs iš lovos jis (V. K.) susigrūmė su A. K.. Grumtynių metu jie parkrito tarp fotelio ir sekcijos. Jis (V. K.) nepamena ar parkritus ant grindų A. K. sudavė jam daugiau smūgių ir kaip pastarasis pasišalino iš jo namų. Pamena tik, kad užsirakino duris ir pasinaudojęs L. V. telefonu išsikvietė policiją. L. V. anksčiau buvo A. K. sugyventinė, tačiau dėl to A. K. jam (V. K.) pretenzijų nereiškė. Priežasčių, dėl kurių A. K. jam (V. K.) dūrė peiliu nežino, bet įvykio metu, prieš dūrį į kaklą, pastarasis jam (V. K.) pasakė, jog „nudės“. Iš kalbų žino, kad A. K. kaime kalbėjo, kad nužudys jį (V. K.), paskui L. V., savo brolį R. K. ir pats pasikars.

14.       Pirmiau aptarti nukentėjusiojo parodymai patvirtinami liudytojos L. V. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, kad įvykio metu į kambarį atėjęs neblaivus A. K. iškart atsisėdo ant netoli lovos esančio fotelio. V. K. tuo metu gulėjo lovoje ir žiūrėjo televizorių, o ji, sėdėdama lovos kojūgalyje, taip pat žiūrėjo televizorių. Ji nematė, kaip A. K. atsistojo ir išsitraukė peilį, tik išgirdo, kad V. K. suriko. Atsistojusi ir atsisukusi ji pamatė, kad A. K. antrą kartą duria V. K., tada ji jį (A. K.) pradėjo stumti. Tuo metu V. K. atsistojo. Negirdėjo, kad A. K. būtų atsikėlęs ir rėkęs „papjausiu aš tave“. Matė, kaip A. K. dūrė V. K., kaip vėliau suprato, – antrą kartą. Ji matė dūrį į kaklą. Dūrio trajektorija – užsimojus iš viršaus žemyn. Ji suprato, kad A. K. ruošiasi durti, nes jis buvo užsimojęs peiliu, kurio geležtė buvo atkišta į priekį. Peilį pamatė po pirmo dūrio. Matė, kad peilio rankena ir geležtė iš vientiso metalo. Geležtė buvo nedidelė, tačiau smaili. Ji nežino, kur po įvykio dingo šis peilis. Kai ji atstūmė A. K. nuo V. K., šis jau buvo jam įdūręs peiliu. V. K. iš lovos atsikėlė po pirmo dūrio. Ji nepastebėjo, kad A. K. su V. K. būtų susigrūmę, nematė kaip iš namų pasišalino A. K., todėl nežino ar jis išėjo pats, ar jį išstūmė V. K.. Nematė, kad V. K. būtų dar kartą sudavęs A. K.. Gali būti, kad dėl šoko ji nepamena kai kurių įvykio aplinkybių. Kitą dieną po įvykio ji tvarkė kambarį, bet peilio ar jo geležtės nerado. Po įvykio, grįžęs iš ligoninės, V. K. jai parodė vietas ant kūno į kurias buvo sužalotas. Ji matė sužalojimus kakle, kirkšnyje ir du sužalojimus krūtinėje. Iš karto po užpuolimo matėsi tik viena kraujuojanti žaizda V. K. kakle. Mano, kad įvykis buvo dėl jos. Įvykio dieną ji ir V. K. buvo sutikę A. K., tačiau su juo nesikalbėjo. Pastarasis yra gero charakterio, bet išgėręs tampa agresyvus. Jis yra porą kartų ją sumušęs.

15.       Apklausiamas teisme liudytojas R. B. parodė, kad galimai 2018 m. vasario 7 d. jis su A. K. pastarojo namuose vartojo alkoholį, tačiau apsvaigo ir užmigo. Tą dieną A. K. apie ketinimą ką nors nužudyti nekalbėjo. Apie tai buvo sakęs prieš kelias dienas. Jis sakė kad papjaus tris asmenis: pirmą V. K., antrą V. (jo pavardės nežino) ir trečią R. K.. A. K. jam nesakė dėl ko nori tuos asmenis papjauti. Kuriuo metu iš namų išėjo A. K. ir kiek laiko jo nebuvo, nematė. Atvažiavus policijai A. K. jau buvo namie. Jis iš karto pasakė, kad policija atvyko pas jį. A. K. slėpėsi už fotelio, tačiau buvo sulaikytas. Jo manymu nuėjęs pas V. K. A. K. turėjo „stalinį“ peilį, nes vėliau R. K. to peilio nerado. Jis nematė kaip peilis buvo išsineštas. Jis (R. B.) šį peilį atvežė R. K.. Tai buvo stalo peilis su 7 cm geležte, kurį jis (R. B.) buvo nusmailinęs. Peilis nebuvo sulankstytas. Tyrėjai parodžius peilį jis (R. B.) jį atpažino. Atpažinimo metu peilio geležtė buvo nulaužta. Apklausiamas teisme liudytojas R. B. taip pat patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad įvykio dieną vartodamas alkoholinius gėrimus A. K. buvo agresyvus, pyko ant savo buvusios draugės L. V. ir jos dabartinio sugyventinio V. K.. Vis kartojo, kad papjaus ir ją, ir jį. Tai jis sakė kelis kartus. Kartojo ,,papjausiu, padėsiu į vietą L. ir K.“. Nežino, kiek valandų buvo, bet buvo vakaras ir jau tamsu, A. K. apsirengė striukę ir išėjo. Anksčiau, dieną, jis kalbėjo apie L., K. ir brolio R. papjovimą. Peilis rastas 2018 m. vasario 13 d. įvykio vietoje yra jo (R. B.). Jam perdarius peilį, geležtės ilgis buvo apie 7 cm (t. 1, b. l. 71-72, 74-77).

16.       Netikėti pirmiau aptartais nukentėjusiojo V. K., liudytojų L. V. ir R. B. parodymais nėra teisinio pagrindo. Aplinkybė, jog šie asmenys įvykio metu buvo vartoję alkoholio, neduoda pagrindo jų parodymus laikyti nepatikimais. Nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai vertinami atsižvelgiant į tai, kiek jie yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, koks jų ryšys su kitais byloje surinktais duomenimis ir t.t. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiojo V. K., liudytojos L. V., R. B. parodymai visų jų apklausų metu dėl pagrindinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių iš esmės buvo vienodi ir nuoseklūs. Tam tikri neatitikimai V. K. ir L. V. parodymuose paaiškinami liudytojos įvykio metu patirtu šoku. Be to, pirmosios instancijos teismas minėtų asmenų parodymus įvertino kitų bylos duomenų kontekste ir padarė teisingą išvadą, kad jie yra patikimi. Apeliacinės instancijos teismas, palyginęs nukentėjusiojo V. K., liudytojų L. V., R. B. parodymus bei įvertinęs juos kitų bylos duomenų kontekste, daro išvadą, kad minėtų asmenų parodymai bei rašytiniai bylos įrodymai paneigia apelianto parodymus apie jo smurto naudojimo prieš V. K. aplinkybes, t. y. kad nukentėjusįjį jis norėjo tik pagąsdinti, peiliu nulūžusia geležte smūgiavo tik vieną kartą, o kitus sužalojimus pastarajam galėjo padaryti grumtynių metu. Taip pat nenustatyta, kad minėti asmenys siekia apkalbėti nuteistąjį. Dėl to nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismui abejoti V. K. bei liudytojų L. V., R. B. parodymais dėl A. K. prieš nukentėjusįjį panaudoto fizinio smurto pobūdžio ir apimties bei sužalojimų padarymo mechanizmo nėra pagrindo, juolab kad jų nurodytas aplinkybes vienu ar kitu aspektu patvirtina ir kiti bylos įrodymai.

17.       Priešingai apelianto teiginiams, įvertinus nukentėjusiojo V. K., liudytojos L. V. parodymus ir kitų byloje surinktų įrodymų visumą, nekyla abejonių, kad nagrinėjamo įvykio metu prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas intensyvus fizinis smurtas, kuris neapsiribojo vienkartinio smūgio peiliu sudavimu nukentėjusiajam. 2018 m. vasario 8 d. specialisto išvadoje Nr. G 106/2018 (09), konstatuota, kad V. K. padarytos durtinės – pjautinės žaizdos kaklo, krūtinės ir pilvo srityse, o taip pat nubrozdinimai kaktos kairėje pusėje. Sužalojimai padaryti kietu plokščiu smailiu aštriabriauniu duriančiai pjaunančio tipo įrankiu, penkiais poveikiais. Tiek kiekvieną jų paėmus atskirai, tiek kartu sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimai galėjo būti padaryti 2018 m. vasario 7 d. (t. 1, b. l. 106). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu specialistas Vytenis Valiukas (davęs išvadą Nr. G 106/2018 (09)) paaiškino, kad V. K. konstatuoti sužalojimai buvo padaryti kietu buku plokščiu smailiu aštriabriauniu duriančiai pjaunančio tipo įrankiu. Nustatyti sužalojimų eiliškumo galimybės nėra. Nukentėjusysis ir įtariamasis galėjo būti vienas priešais kitą. Sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau kaip vienu dūriu į kairę pilvo pusę, o kitose srityse konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti duriant – pjaunant (t. 1, b. l. 85-87). 2018 m. vasario 23 d. specialisto išvadoje Nr. G 151/2018 (09) nurodyta, kad V. K. konstatuoti paviršiniai sužalojimai kaklo, krūtinės ir pilvo srityse. Šiose srityse padarius gilius sužalojimus, galima pažeisti giliau esančius gyvybiškai pavojingus organus (t. 1, b. l. 110). Aplinkybę, jog prieš nukentėjusįjį įvykio metu buvo naudotas intensyvus smurtas panaudojant žalojantį įrankį – peilį, patvirtina ir 2018 m. kovo 5 d. daiktų apžiūros protokolo apie V. K. drabužių apžiūrą duomenys. Apžiūrėjus nukentėjusiojo pateiktus pilkos spalvos marškinėlius trumpomis rankovėmis, su žalios spalvos apykakle, nustatyta, kad jų priekinėje dalyje matomos raudonos spalvos dėmės, panašios į kraujo. Apykaklės apačioje ir dešinėje pusėje išsidėsčiusios dėmės yra didesnės ir ryškesnės. Marškinėlių kairės pusės krūtinės srityje, ties dešiniuoju pečiu ir marškinėlių dešinės pusės apačioje matomos skylės. Galinėje marškinėlių dalyje, ties kairiuoju pečiu matomos raudonos spalvos dėmės, panašios į kraujo. Marškinių apykaklės išorinėje ir vidinėje pusėse, ant dešinės pusės viršutinės kišenės ir kairio rankogalio matomos raudonos spalvos dėmės, panašios į kraujo. Dešinės pusės viršuje matyti apie 6 cm ilgio apykaklės plyšimas. Kitoje marškinių pusėje, kairio rankogalio vidinėje pusėje matomos raudonos spalvos dėmės, panašios į kraujo (t. 1, b. l. 136-148). Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo teiginius, jog nuteistasis nukentėjusiajam V. K. įvykio metu peiliu sudavė tik vieną smūgį.

18.       Priešingai apelianto teiginiams, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad jis turėjo motyvą nužudyti nukentėjusįjį V. K. ir veikdamas tiesiogine tyčia pasikėsino tai padaryti. Nukentėjusiojo V. K., liudytojo R. B. ir paties nuteistojo parodymai patvirtina, jog tarp nukentėjusiojo ir A. K. buvo susiklosčiusi konfliktinė ir įtampą kelianti situacija – nuteistojo mergina, liudytoja L. V., jį paliko ir apsigyveno su V. K.. Ši aplinkybė nuteistajam kėlė pyktį ir susierzinimą, tačiau duomenų, jog V. K. tyčia provokavo tokią nuteistojo būseną, byloje nėra. Nukentėjusysis V. K., liudytojai L. V. ir R. B. paneigė, jog įvykio dieną V. K. šaipėsi iš A. K.. Priešingai, apklausiamas teisme liudytojas R. B. patvirtino, jog įvykio dieną vartodamas alkoholį nuteistasis pyko ant nukentėjusiojo ir buvusios sugyventinės bei grasino, kad nužudys V. K.. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog nuteistasis pasikėsino įgyvendinti šį nusikalstamą sumanymą. Bylos duomenimis patikimai nustatyta, jog nukentėjusysis V. K. savo gyvenamojoje vietoje buvo sužalotas nuteistojo A. K. atsineštu peiliu. Ši aplinkybė nustatyta vadovaujantis tiek paties nuteistojo, tiek nukentėjusiojo V. K., liudytojų L. V., R. B. ir R. K. parodymų visuma bei specialisto išvada Nr. S77/2018 (01), kurioje konstatuota, kad ant peilio (surasto A. K. parodymų patikrinimo vietoje metu) geležtės rastas žmogaus kraujas, kurio DNR profilis sutampa su V. K. DNR profiliu su 99,9999999999999% tikimybe, o ant peilio rankenos gautas vieno vyriškos lyties asmens DNR profilis, sutampa su A. K. DNR profiliu su 99,99999999999999% tikimybe. Aplinkybę, jog žmogų žalojantį įrankį – peilį – iš namų į V. K. gyvenamąją vietą atsinešė pats, patvirtina ir nuteistojo A. K. parodymai. Ši aplinkybė taip pat leidžia daryti išvadą apie iš anksto susiformavusią tyčią nužudyti. Juo labiau, kad atėjęs į nukentėjusiojo namus, A. K. slėpė atsineštą peilį, grasinančio pobūdžio veiksmų neatliko, žodžiu V. K. negrasino, taip siekdamas nuslėpti tikruosius ketinimus. Tačiau, sulaukęs jo manymu tinkamo momento, staiga dūrė lovoje gulinčiam nukentėjusiajam į gyvybei pavojingą vietą – kaklą. Nepaisant to, jog V. K. pasipriešinus smūgis pakeitė trajektoriją ir nesukėlė mirtinų pasekmių, ir tokio vienkartinio pobūdžio veiksmo atlikimas yra vertintinas kaip pavojingas gyvybei, galėjęs sukelti sunkių padarinių – nukentėjusiojo gyvybės atėmimą. Be to, nukentėjusiajam ir L. V. bandant priešintis A. K. ir toliau tęsė kūną žalojančius veiksmus – peiliu dūrė V. K. į pilvą ir krūtinę, t. y. žmogaus gyvybei taip pat pavojingas vietas. Sužalojimų lokalizacija bei V. K. parodymai paneigia apelianto teiginius, jog kitus sužalojimus nukentėjusiajam jis padarė grumtynių metu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad suduodamas smūgius į gyvybiškai pavojingas kūno vietas, normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio/smūgių nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, iš jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2005, Nr. 2K-469/2007, Nr. 2K-281/2008,  Nr. 2K-302/2010). Nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog nuteistasis A. K. nukentėjusiajam į gyvybei pavojingas vietas peiliu dūrė ne vieną kartą, rodo jo tyčios atimti kitam žmogui gyvybę kryptingumą. 

19.       Atkreiptinas dėmesys, jog parodymų patikrinimo vietoje metu surasto nusikaltimo padarymo įrankio – peilio, geležtė buvo nulaužta, tačiau bylos duomenimis tikslus peilio geležtės lūžimo momentas nenustatytas. Iš V. K. ir L. V. parodymų visumos matyti, jog įvykio metu A. K. panaudoto peilio geležtės buvo smaili, taigi peilis nebuvo nulaužtas. Be to, specialisto išvadoje Nr. G 106/2018 (09) taip pat konstatuota, kad V. K. konstatuotos durtinės – pjautinės žaizdos kaklo, krūtinės ir pilvo srityse, o taip pat nubrozdinimai kaktos kairėje pusėje buvo padaryti plokščiu smailiu aštriabriauniu duriančiai pjaunančio tipo įrankiu. 

20.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, t. y. A. K. nusikalstamų veiksmų intensyvumą (smurtas buvo staigus ir intensyvus), naudotus įrankius (į įvykio vietą atsineštą peilį), būdą (lovoje gulinčiam nukentėjusiajam smūgiuota peiliu į gyvybei pavojingą vietą – kaklą, o vėliau jam bandant priešintis į krūtinę ir pilvą), sužalojimų kiekį, jų pobūdį ir vietą (padaryti daugybiniai sužalojimai, be kita ko, ir gyvybiškai svarbiose vietose – kakle, pilvo ir krūtinės srityse), taip pat nusikalstamos veikos nutraukimo priežastį (veiksmai nutraukti ne savanoriškai, o V. K. ir L. V. intensyviai pasipriešinus). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo mastas nėra vienintelis ir esminis kriterijus, pagal kurį kaltininko nusikalstamą veiką galima kvalifikuoti kaip pasikėsinimą nužudyti. Kaip pasikėsinimas nužudyti gali būti kvalifikuojama veika nesukėlusi jokių padarinių, jei kaltininko tyčia buvo nukreipta į kito žmogaus gyvybę. Tai šioje byloje ir nustatyta. Todėl apeliacinio skundo motyvai darant išvadą dėl nuteistojo tyčios turinio kaip antai, kad apeliantas V. K. nemušė, nespardė, nenaudojo kitų ginklų, teisiškai nėra reikšmingi.

21.       Esant prieš tai aptartiems duomenims, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų, teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog A. K. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 129 straipsnio 1 dalyje, nes veikė tiesiogine tyčia. Dėl to jo veiką kvalifikuoti pagal kitą BK straipsnį nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

atmesti nuteistojo A. K. apeliacinį skundą.

Teisėjai                 Albinas Bielskis

                                                                                                                                    Aloyzas Kruopys

                                                                                                                                     Linas Šiukšta