Administracinė byla Nr. II-56-389/2017

Teisminio proceso Nr. 4-08-3-00424-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija: 21.10.2.; 21.10.3.; 21.10.4.; 9.1.;

(S)

PANEVĖŽIO MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

N U T A R I M AS

2017 m. rugpjūčio 17 d.

                                                                          Panevėžys

             Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėja Gražina Kazilionienė,

sekretoriaujant Elonai Klemkienei,

dalyvaujant skundą padavusiam asmeniui P. P.

jo atstovui advokatui Stanislovui Butkevičiui,

Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus atstovei E. Č.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo P. P. skundą dėl Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. kovo 23 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. VDIANN-91659305-17.  

Teismas           

n u s t a t ė :

Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. kovo 23 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. VDIANN-91659305-17 (toliau–skundžiamas nutarimas) P. P. skyrė administracinę nuobaudą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau -ANK) 150 straipsnio 1 dalį – 500 Eur baudą, už tai, kad P. P., laikotarpyje nuo 2016 m. gruodžio 28 d. iki 2017 m. vasario 23 d., vykdė individualią veiklą verslo tikslais, t. y. užsiėmė cukrinių runkelių išspaudų pakavimu, sandėliavimu ir saugojimu aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), tačiau nurodytai veiklai vykdyti nustatyta tvarka nebuvo įsigijęs verslo liudijimo ir/ar nebuvo informavęs mokesčio administratorių apie pradėtą vykdyti individualią veiklą. Tuo P. P. pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 26 straipsnį ir 35 straipsnio 2 dalį, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 373 patvirtintų Mokesčių administratoriaus informavimo apie Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių 4 punkto nuostatas.

Panevėžio miesto apylinkės teisme 2017-06-19 gautas P. P. skundas, kuriuo yra prašoma panaikinti skundžiamą nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Skunde neneigiama aplinkybė, kad 2016 m. pabaigoje jis su draugais buvo, adresu (duomenys neskelbtini), ir mokėsi valdyti savaeigę techniką tikslu 2017 m. įsidarbinti cukrinių runkelių išspaudų pakavimo srityje, tačiau kategoriškai neigia institucijos, priėmusios skundžiamą nutarimą, išvadą, jog buvo vykdoma individuali veikla verslo tikslais. Pažymėjo, kad byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog jis vertėsi individualia veikla, susijusia su cukrinių runkelių išspaudų pakavimu, sandėliavimu ir saugojimu atlygintinai ir sistemingai. Institucija, nagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą, visapusiškai, tinkamai ir objektyviai neištyrė visų su inkriminuotu nusižengimu susijusių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, o buvo vadovaujamasi prielaidomis bei spėliojimais. Kadangi prielaidomis nutarimas grindžiamas būti negali, todėl jis yra nepagrįstas, o visos abejonės turi būti aiškinamos administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Tiek jis pats, tiek ir jo draugai J. J. ir A. Ž. paaiškino, kad jokios veiklos nevykdė, tačiau vis tiek buvo nepagrįstai nubaustas. Atkreipė teismo dėmesį į tai, kad byloje nėra nustatyta asmenų, kurie patvirtintų, jog jis tai darė už atlygį, bylos medžiaga nėra įrodyta, kad jis iš šios veiklos gavo pajamas ar siekė tokias pajamas gauti. Be to, pažymima, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, turėtų būti svarstytinas klausimas dėl jo atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnio 1 dalį, numatančią švelnesnę administracinę atsakomybę.

Skundą padavęs ir administracinėn atsakomybėn patrauktas P. P. teismo posėdžio metu palaiko savo skundą, patvirtino skunde nurodytas aplinkybes ir argumentus bei papildomai paaiškino, jog draugas Š. (pavardės nepamena), kuriam apie tai papasakojo dar kitas asmuo, vardu G., Baslupio gatvėje jam pasakė apie tai, kad žiemos laikotarpiu yra reikalinga vienai įmonei supakuoti cukrinių runkelių išspaudas, kurios vėliau yra išvežamos į Latviją. Negali pasakyti kam priklausė tiksliai cukrinių runkelių išspaudos, kurias jie mokėsi pakuoti, nors mano, kad tai galėjo priklausyti latviams, kuriems iškeliavo aptariamas krovinys. Tuomet jis pasitarė su draugais, kurie turi reikiamą techniką tokiai veiklai vykdyti ir kurie buvo laisvesni tokiu metų metu bei nusprendė, kad tai yra gera galimybė užsidirbti. Tačiau nei vienas iš jų nebuvo dirbę tokio darbo, todėl nusprendė pabandyti padirbti porą dienų prieš pat naujus metus, o po to užsidarė įmonė, kurioje jie dirbo, kadangi tai yra sezoninis darbas, kuris trunka tik gruodžio mėnesį. Ten dirbo jis pats retkarčiais, taip pat dirbo J. J. bei trečias asmuo – T. S., kurį buvo atsiuntęs A. Ž.. Jie dirbo su dviem traktoriais, prie vieno kurių buvo pritvirtintas latvių jiems paskolintas specialus agregatas, reikalingas minėtai veiklai vykdyti, o kitas dirbo bunkeryje, tvarkydamas ten buvusių išspaudų masę. Po 50 m ilgio polietilenines rankoves, skirtas pakavimui, jis rado atvežtame cukrinių runkelių krovinyje. Nebuvo jokios darbo kontrolės sistemos, o jei kas perplėšdavo pakavimo priemonę, tai pakakdavo užklijuoti izoliacija. Žinojo, kad aikštelė, kurioje dirbo, priklauso Panevėžio miesto savivaldybei, kadangi tai jam paaiškino Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniame skyriuje. Pažymėjo, kad buvo bandyta kreiptis į savivaldybę dėl minėtos žemės nuomos, tačiau negavo jokio konkretaus atsakymo. Papildomai paaiškino, kad buvo kreipęsis į Valstybinę mokesčių inspekciją tiek Vilniaus teritorinį skyrių, tiek ir Panevėžio skyrių, kur jam paaiškino, kad jis gali mokytis nors ir visus metus bei tam nereikalinga išsiimti jokio verslo liudijimo. Todėl jis nesupranta, kaip jis galėjo vykdyti kokią tai komercinę veiklą, nes jokios naudos negavo iš to, o jis pats tik mokėsi, kaip ir kiti tuo metu ten dirbę jo nurodyti asmenys. Nesutinka, kad tarp jo ir kitų tuo metu dirbusių asmenų būtų buvę kokie tai manai už atliktus minimus darbus, kadangi jis buvo davęs jiems metalo laužo ir akmenų, tačiau ne už tariamai atliktą tuo metu jų darbą, o tai buvo gerokai anksčiau iki aptariamo įvykio ir taip darė, nes jie paprasčiausiai to prašė. Pažymėjo, kad dabar pabandę dirbti minėtą darbą, nusprendė jis su draugais šių metų gruodį užsiimti šia veikla, dirbant pagal verslo liudijimą, ir tam netgi jis pats įgijo teisę vairuoti traktorių 2016 m. gruodžio 17 d., taip pat įsigijo traktorių minėtai veiklai vykdyti. Papildomai pažymėjo, kad A. Ž. dėl darbymečio ūkyje negali atvykti į teismo posėdį, tačiau pažymi, kad jis patvirtintų analogiškas aplinkybes, kurias nurodė ir liudytojas J. J.. Todėl prašo skundą tenkinti.

Skundžiamą nutarimą priėmusios institucijos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus atstovė E. Č. teismo posėdžio metu prašo P. P. skundą atmesti ir skundžiamą nutarimą palikti nepakeistą. Paaiškino, kad pagrįstai šiam asmeniui buvo taikyta administracinė atsakomybė už komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimą. Pažymėjo, kad teismo posėdžio metu proceso dalyvių buvo išdėstytos naujos aplinkybės, nei buvo jos atstovaujamai institucijai pateikta tyrimo metu. Administracinėn atsakomybėn traukiamas P. P. viso proceso metu elgėsi užgauliai, įgaliotus pareigūnus užsipuldavo, remdamasis įvairiais motyvais, nebendradarbiavo su jos atstovaujama institucija, neatsakinėdavo į jam pateiktus klausimus ir yra vienintelis jo paties parengtas rašytinis paaiškinimas byloje, gautas tyrimo metu. Vis dėl to mano, kad byloje yra pakankamai įrodymų pagrįsti aplinkybei, jog minėto asmens buvo vykdoma ūkinė komercinė veikla. Pripažįsta, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad minėtas asmuo buvo gavęs kokios tai naudos iš to, tačiau pažymi, jog teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad tokia veikla yra laikytina komercine, net ir tais atvejais, kai yra pagrįstai ketinama gauti kokį tai atlygį ateityje. Taip pat pažymėjo, kad nustatytos veiklos vykdymas tokiu dideliu mastu negali būti neatlygintinas, ką patvirtina byloje esančios fotonuotraukos, kuriose aiškiai matyti supakuotos ir sandėliuojamos medžiagos didžiuliai kiekiai, t. y. apie 50 m ilgio keturios pakavimo „rankovės“, taip pat tai, kad buvo pasitelkta ir kitų asmenų padėti vykdyti tokiais veiklai. Kreipė teismo dėmesį į tai, kad pats P. P. skunde neginčija vykdytos komercinės veiklos fakto. Nesutinka su skundo argumentu, kad šis asmuo būtų nustatytu momentu ne dirbęs, o tik mokęsis dirbti, kadangi mokymosi veikla turėtų būti atliekama specialioje mokymosi įstaigoje ar privačioje savo nuosavybėje. Pripažįsta, kad fakto apie tai, jog pats P. P. būtų vykdęs konkrečią veiklą, pakuojant cukrinių runkelių išspaudas, tačiau mano, kad jis buvo atsakingas už darbų organizavimą, nors taip pat pripažįsta, kad nebuvo nustatyti jokie sutartiniai galimi santykiai tarp minėto asmens galimai vykdomos veiklos ir latvių, kadangi minėtas asmuo atsisakė juos įvardinti. Dėl nusižengimo padarymo datos pažymėjo, kad byloje yra pakankamai, t. y.  A. Ž. institucijai paaiškino, kad dirbama buvo gruodžio 28-30 d., policijos pareigūnai šį faktą užfiksavo gruodžio 30 d., sandėliavimo faktai buvo užfiksuoti sausio 9 d. ir vasario 23 d., nors pripažįsta, kad šiomis datomis paties, atliekant patikrinimus, P. P. nebuvo patikrinimo vietoje.   

Liudytojas J. J. teismo posėdžio metu parodė, kad pažįsta pareiškėją P. P. jau daugelį metų. Patvirtino aplinkybes, kad gruodžio mėnesį P. P. jam pasiūlė pabandyti padirbėti su specialia technika, presuojant išspaudų masę į maišus, kurios buvo vežamos iš Kėdainių. Visą techniką, tame tarpe ir specialias rankoves pakavimui, darbui jiems parūpino latviai ir, kurie pažadėjo apmokyti juos dirbti ir jei jiems patiks, tai vėliau jie galės dirbti žiemos periodu. Technika taip pat rūpinosi ir pats P. P.. Todėl jis nusprendė pabandyti padirbti jam siūlomą darbą, t. y. pažiūrėjo, kaip veikia technika, pats pabandė sudėti išspaudas į keletą maišų ir darbus baigė. Visą darbo specifiką apmokė patys latviai, t. y. apmokė darbo saugos, kaip reikia dirbti su technika ir pan. Negavo jokio atlygio už minimą darbą, kadangi jis tik mokinosi dirbti, nors pripažįsta, kad  P. P. jam yra atvežęs anksčiau akmenų,. Mano, kad šiemet jiems gali tekti galimybė ir daugiau padirbėti šio darbo, kadangi išmoko ir nori užsidirbti iš šios veiklos. Papildomai pažymėjo, kad visų darbo smulkmenų neprisimena ir nepasakė, todėl anksčiau institucijai ir paaiškino, kaip vieną iš savo veiklos momentų, kad jam teko taip pat traukti įklimpusią techniką.

Skundas tenkinamas.

ANK 641 straipsnyje nustato, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio teisės pažeidimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus, ją paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, buvo laikomasi nustatytos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe.

ANK 569 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.  Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš šio straipsnio nuostatų galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kas turėtų būti laikytina įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Įrodymai–faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas, nagrinėjantis administracinio teisės pažeidimo bylą, nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Administracinė atsakomybė pagal ANK 150 straipsnio 1 dalį galima, kai asmuo, užsiimantis komercine ar ūkine veikla, kuria siekiama pelno, nepaiso tai veiklai nustatytos tvarkos. Tai bendro pobūdžio blanketinė teisės norma, reiškianti, jog traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn už tokio pobūdžio pažeidimo padarymą, turi būti nurodyta konkreti teisės norma, kurios reikalavimus savo veiksmais tas asmuo pažeidė. Skundžiamame nutarime nurodyta, kad buvo pažeista Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nuostata, kuri numato, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka, ir šios įstatymo 26 straipsnio nuostata, kuri nustato, kad fiksuoto dydžio pajamų mokestis sumokamas į biudžetą, prieš išduodant verslo liudijimą. Tačiau kartu teismas atkreipia dėmesį į tai, kad tame pačiame įstatyme yra detalizuota būtent individualios veiklos, t. y. įstatymo 7 straipsnyje nustatyta, kad individuali veikla - tai savarankiška veikla, kuria versdamasis, gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą, taip pat finansinių priemonių sandorius; 2) savarankiška kūryba, mokslinė, profesinė. įskaitant laisvąsias profesijas, ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Iš pateikto apibrėžimo matyti, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo ar atsikartojamumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims (LVAT 2006-06-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-5-902/2006).

Kaip matyti, pats administracinėn atsakomybėms traukiamas P. P. neneigia to, kad buvo pabandęs užsiimti cukrinių runkelių išspaudų pakavimo, sandėliavimo ir saugojimo aikštelėje veikloje, tačiau kaip versiją nurodo, kad tokia veikla buvo ne ūkinio pobūdžio, bet mokymosi tikslais ir tetrūko tik porą dienų. Tačiau tik tokio pobūdžio veiksmai, nenustačius kitų ANK 150 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo sudėčiai būtinų požymių bei reikšmingų aplinkybių, administracinės atsakomybės neužtraukia. Byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad P. P. vertėsi individualia veikla, susijusia su cukrinių runkelių išspaudų pakavimu, sandėliavimu ir saugojimu aikštelėje, atlygintinai ir sistemingai.

Kaltinimas P. P. pagal ATPK ANK 150 straipsnio 1 dalį yra grindžiamas byloje esančiais duomenimis, tačiau nei vienas iš jų nepatvirtina prieš tai minėtų būtinų individualios veiklos požymių – atlygintinumo ir sistemingumo. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pati institucijos, priėmusios skundžiamą nutarimą, atstovė teismo posėdžio metu pripažino, jog nėra tiesioginių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad P. P. ar kiti asmenys būtų gavę kokios tai naudos iš galimai vykdytos minėtos veiklos, t. y. nei pats administracinėn atsakomybėn patrauktas P. P., nei liudytojas J. J. teismo posėdžio metu nepatvirtino šios aplinkybės, o ir iš bylos duomenų matyti, kad nebuvo užfiksuoti jokie objektyvūs įrodymai apie galimą kokį tai minėtų asmenų atlygio gavimą už atliktą darbą ar kiti objektyvūs įrodymai apie galimus komercinius susitarimus tarp minėtų asmenų ir Latvijos Respublikos piliečių. Taip pat jis administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ir liudytojo buvo paneigtos aplinkybės, kad už atliktą aptariamą darbą P. P. būtų davęs minėtiems asmenims metalo laužo ar akmenų, o ir teismas nesutinka su tuo, kad sprendžiant klausimą dėl administracinės atsakomybės taikymo, vertinant P. P. vykdytos veiklos atlygintino klausimą, turėtų būti vadovaujamasi institucijos, priėmusios skundžiamą nutarimą, samprotavimais ir numanymais apie tai, kad P. P. negalėjo negauti jokios naudos, vertinant tokias netiesiogiai reikšmingas šiam klausimui spręsti aplinkybes – kaip didelis vykdytos veiklos mastas (patikrinimo vietoje buvo rastos apie 50 m ilgio keturios pakavimo priemonės, pilnos cukrinių runkelių išspaudų) ar pasitelkti kiti asmenys, vykdant tokią veiklą, nesant kitų objektyvių, patikimai tai patvirtančių tiesioginių įrodymų.

Taip pat teismas neįžvelgia ir skundžiamame nutarime nurodytos P. P. vykdytos veiklos tęstinumo požymio, t. y. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį (2009 m. vasario 19 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-66/2009; 2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-660/2009; 2010  m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1161/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju reikšminga atkreipti dėmesį į tai, kad tiek administracinėn atsakomybėn patrauktas P. P., tiek liudytojas J. J. nurodė, jog cukrinių runkelių išspaudų pakavimo ir sandėliavimo veikla yra sezoninis darbas, apimantis žiemos periodo laikotarpį, tačiau abu teismo posėdžio metu patvirtino tai, kad tokia veikla pabandė užsiimti tik labai trumpą laiko tarpą, t. y. administracinėn atsakomybėn patrauktas P. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad dirbo tik keletą dienų, o liudytojas J. J. apskritai nurodė, kad pabandė sudėti cukrinių runkelių išspaudas į keletą pakavimo maišų ir darbus baigė, tuo tarpu A. Ž. tyrimo metu nurodė, kad nurodytą veiklą vykdė 2016 m. gruodžio 28-30 d. laikotarpiu (administracinio nusižengimo bylos b. l. 24), o pats vykdytos aptariamos veiklos faktas buvo užfiksuotas policijos pareigūnų tik 2016 m. gruodžio 30 d. (administracinio nusižengimo bylos b. l. 2, 3). Tuo tarpu 2017 m. sausio 9 d. ir vasario 23 d. institucijos, priėmusios skundžiamą nutarimą, pareigūnai patikrinimų metu užfiksavo supakuotų cukrinių runkelių išspaudų sandėliavimo faktus, nors patikrinimų metu jokie pakavimo darbai nebuvo atliekami (administracinio nusižengimo bylos b. l. 6, 32). Byloje taip pat nėra nustatyta konkrečių duomenų, patvirtančių aplinkybes, kokiems asmenims iš Latvijos Respublikos galėjo priklausyti supakuotos cukrinių runkelių išspaudos, nebuvo atlikti jokie tyrimo veiksmai, siekiant nustatyti galimus komercinius susitarimus dėl supakuotų cukrinių runkelių išspaudų sandėliavimo ir saugojimo aikštelėje, todėl pačiam administracinėn atsakomybėn patrauktam P. P. ir liudytojui J. J., neigiant tokias aplinkybes teismo posėdžio metu, nėra pagrindo teigti, kad  vien 2017 m. sausio 9 d. ir vasario 23 d. institucijos, priėmusios skundžiamą nutarimą, pareigūnams patikrinimų metu užfiksuoti supakuotų cukrinių runkelių išspaudų, priklausančių asmenims iš Latvijos Respublikos, sandėliavimo faktai Panevėžio miesto savivaldybei priklausančioje aikštelėje, nesant patikrinimo vietoje pačiam administracinėn atsakomybėn patrauktam P. P., galėtų sudaryto jo tariamai vykdytos individualios veiklos tęstinumo požymį. Remiantis prieš tai išdėstytais kriterijais ir šiomis nustatytomis aplinkybėmis, visos prieš tai nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad tokia nustatyta iki kelių dienų trukmės vykdyta cukrinių runkelių išspaudų pakavimo veikla, neapimanti viso darbo sezono, yra vienkartinio pobūdžio, kuriam nėra būdingas veiklos tęstinumas ar pakartotinumas, o ir apskritai nebuvo fiksuoti jokie sandorių sudarymo faktai.

Taigi, byloje nėra kitų patikimų įrodymų patvirtinančių, kad P. P. vykdė neteisėtą ūkinę veiklą, gavo iš jos pajamas ar siekė tokias pajamas gauti per tęstinį laikotarpį. Todėl byloje neįrodyta, kad minėtas asmuo padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 150 straipsnio 1 dalyje. Kaip matyti, institucija, priėmusi skundžiamą nutarimą, nebuvo pakankamai aktyvi, jos darbuotojai nerinko būtinų įrodymų nusižengusiojo kaltei pagrįsti, nors asmens nekaltumo prezumpciją turi paneigti ne kas nors kitas, o bylą inicijavusi ir protokolą surašiusi institucija, todėl negalima remtis tuo, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas P. P. nebendradarbiavo su šia institucija, todėl nebuvo ištirti visi reikšmingi faktai.

Esant šioms aplinkybėms, skundžiamas nutarimas dalyje, kurioje P. P. buvo pripažintas kaltu, padarius, administracinį nusižengimą, numatytą ANK 150 straipsnio 1 dalyje, ir  paskirta šiam asmeniui administracinė nuobauda, naikintinas ir administracinio nusižengimo byla jo atžvilgiu nutrauktina, nesant jo veiksmuose administracinio nusižengimo sudėties (ANK 642 straipsnio 1 dalies 2 punktas).  

Vadovaudamasis ANK 642 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

n u t a r i a: 

P. P. skundą – tenkinti.

Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. kovo 23 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. VDIANN-91659305-17, kuriuo P. P. pripažintas kaltu, padarius ANK 150 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti.

Nutarimas per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Panevėžio miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                                                                                                                Gražina Kazilionienė