Baudžiamoji byla Nr. 2K-601/2012

Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00017-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.18.10;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 26 d. nutarties.

              Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 100 MGL (12 500 Lt) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteista iš R. P. Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijai 19 350 Lt nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 26 d. nutartimi atmestas nuteistojo R. P. apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimą, susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

R. P. nuteistas už tai, kad būdamas R. P. firmos „R.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Kaune, (duomenys neskelbtini), savininku ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, 2005 m. gruodžio mėn., tiksliai nenustatytu laiku, Kaune, (duomenys neskelbtini), iš nenustatytų asmenų neteisėtai, be apskaitos dokumentų įgijo nenustatytą kiekį reklaminių žurnalų bei iš nenustatytų asmenų įgijo UAB „A.“ 2005 m. gruodžio 20 d. PVM sąskaitą–faktūrą serija AZZ Nr. 0000038 už 126 850 Lt, iš jų 19 350 Lt PVM, bei UAB „A.“ 2005 m. gruodžio 12 d. kasos pajamų orderio kvitą serija AZZ Nr. 1212 dėl 30 000 Lt apmokėjimo, 2005 m. gruodžio 20 d. kasos pajamų orderio kvitą serija AZZ Nr. 1220 dėl 46 850 Lt apmokėjimo, 2005 m. lapkričio 3 d. kasos pajamų orderio kvitą serija AZZ Nr.1103 dėl 20 000 Lt apmokėjimo, 2005 m. lapkričio 30 d. kasos pajamų orderio kvitą serija AZZ Nr. 1130 dėl 30 000 Lt apmokėjimo, kuriuose pasirašė UAB „A.“ direktoriai E. Ž. ir V. B., žinodamas, kad juose įrašyti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys apie realiai neįvykusį sandorį tarp UAB „A.“ ir R. P. firmos „R.“ ir tarpusavio atsiskaitymą, ir pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 3 dalį, kuriame nurodoma, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, juos įtraukė į R. P. firmos „R.“ buhalterinę apskaitą, taip apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti R. P. firmos „R.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2005 m. lapkričio 3 d. iki 2005 m. gruodžio 20 d.

Nuteistasis R. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartį ir bylą nutraukti, nes jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Kasatorius nurodo, kad teismas, jį pripažindamas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, turėjo nustatyti jo tyčią, nurodyti, kaip ji reiškėsi, kokiais įrodymais tai patvirtinta ir kodėl atmesti kiti bylos įrodymai. Iš nuosprendžio neaišku, kuo remdamasis teismas atmetė jo (R. P.) parodymus, kad E. Ž. pasiūlė pagaminti reklaminius žurnalus ir atvežė 2005 m. lapkričio 3 d. sutartį ir kad nuteistasis patikrino UAB „A.“ registraciją „Kredit info“ informacinėje sistemoje 2009 m. liepos 23 d., o ne prieš pasirašant sutartį. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, jog jis žinojo, kad 2005 m. lapkričio 3 d. sutartis buvo fiktyvi ir UAB „A.“ nevykdo spausdinimo paslaugų, nenurodė tai patvirtinančių įrodymų, taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Sutartyje nebuvo numatyta, kokio formato turi būti pagaminti reklaminiai žurnalai, todėl dalis žurnalų buvo pagaminta 4-o, o dalis – 6-o formato.

Anot kasatoriaus, teismas nepagrįstai jo kaltę grindė V. B., E. Ž., D. J. ir I. P. parodymais, kad jie negamino reklaminių žurnalų ir pinigų negavo. Teismas nevertino aplinkybių, kad: E. Ž. ir V. B. pasirašė R. P. firmai „R.“ pateiktuose kasos išlaidų orderiuose ir jie gavo juose nurodytas sumas, kurios buvo užpajamuotos UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentuose; K. K., D. J. ir E. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pripažino, jog gavo 3–5 proc. nuo sutarties sumos. Nė vienas nusikalstamos grupės dalyvis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme neparodė, kas jiems tas sumas sumokėjo. Nors E. Ž. pripažino, kad jam už paslaugas mokėjo D. J., tačiau, iš kur šis gavo pinigų, taip ir liko neišaiškinta. Ikiteisminio tyrimo metu D. J. parodė, kad A. Č. prašė pateikti suklastotus dokumentus, o šis teigė – kad I. P. Visi nusikalstamos grupuotės dalyviai davė parodymus, kad nepažinojo R. P., ir tik viena I. P. pripažino šį faktą, buvo atvykusi į firmos „R.“ buveinę ir derino reklaminių žurnalų gamybą. Teismas nevertino I. P. 2005 m. gruodžio 6 d. elektroniniu būdu adresu: (duomenys neskelbtini) perduoto laiško, kuriame nurodoma: „siunčiu naują katalogo variantą, sumaketuotas iš naujo pagal paskutinį var., laukiu atsakymo, kad galėtu pradėti gaminti“. Kasatorius pažymi, kad gramatiškai aiškinant šio laiško turinį darytina išvada, jog ne pats R. P. ruošė reklaminių žurnalų katalogo maketą, o jo gamybą turėjo atlikti I. P. rekomenduota UAB „A.“, kaip ir buvo numatyta sutartyje. Keičiant kompiuterius, didžioji dalis susirašinėjimo su I. P. nebuvo išsaugota, o šis I. P. laiškas išliko.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad tarp firmos „R.“ ir UAB „A.“ sudaryta reklaminių žurnalų spausdinimo sutartis atitinka Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.644 straipsnyje numatytą rangos sutartį. Pagal CK 6.650 straipsnį rangovas turi teisę pasitelkti kitus asmenis prievolei įvykdyti, jeigu įstatymo ar rangos sutartyje nenustatyta, kad užduotį privalo įvykdyti pats rangovas. Sutartyje tokios pareigos rangovui nebuvo numatytos, todėl R. P. neprivalėjo tikrinti, kas pagal sutartį atliko darbus. Kasatorius pažymi, kad 2006 m. liepos 5 d. Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus priešpriešinį patikrinimą ir surašius pažymą Nr. AU 12-107 pažeidimų nebuvo nustatyta, UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentuose buvo įtraukti daviniai apie pagamintus reklaminius žurnalus ir apmokėjimą 126 850 Lt bei 19 350 Lt PVM. Tik atliekant ikiteisminį tyrimą D. J. ir jam pavaldūs grupės nariai, siekdami išvengti PVM sumokėjimo, pradėjo duoti parodymus, kad jie reklaminių žurnalų negamino ir pinigų negavo. Tokių parodymų pagrindu FNTT ūkinės veiklos tyrimo Šiaulių apskrities skyriaus specialistė R. Černiuvienė 2009 m. gruodžio 30 d. surašė išvadą Nr. 5-4/135, kad paslaugų teikimo ūkinės operacijos vykdytos ne apskaitos dokumentuose nurodytomis sąlygomis ir aplinkybėmis, nes bendrovės vardu veiklą vykdė grupė asmenų. Nepaisant to, R. P. firma „R.“ UAB „A.“ sumokėjo sutartyje už reklaminių žurnalų pagaminimą numatytą sumą, dokumentus įformino įstatymo nustatyta tvarka, todėl teismo išvada, kad negalima iš dalies nustatyti R. P. firmos „R.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2005 m. lapkričio 3 d. iki 2005 m. gruodžio 20 d., nepagrįsta įrodymais. Faktiškai reklaminiai žurnalai buvo pagaminti, už juos sumokėti pinigai, todėl buhalteriniuose dokumentuose užfiksuota tikra R. P. firmos „R.“ turto būklė ir įsipareigojimai (kasacinė nutartis Nr. 2K-241/2008).

Kasatorius teigia, kad žemesnės instancijos teismai padarė procesinių pažeidimų. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kaip liudytojai apklausti E. Ž., K. K., D. J., nors tame pačiame teisme nagrinėjama jų baudžiamoji byla (kurioje jie, kaip ir R. P., kaltinami dėl tų pačių veiksmų). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis šių liudytojų parodymais, bet šio pažeidimo nepripažino esminiu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas išvados nesiremti liudytojų (E. Ž., K. K., D. J.) parodymais, nutartyje jais remiasi (nutarties 6 psl. 2 pastr.). Dėl to tokia dviprasmiška nutartis prieštarauja konstituciniams teismų vykdomo teisingumo (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis ) bei asmens teisės į gynybą principams (Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis). Be to, liudytojo V. B. teisinė padėtis kitoje Šiaulių miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra tokia pat, kaip ir minėtų liudytojų (ikiteisminis tyrimas pradėtas 2007 m. balandžio 24 d. dėl V. B., E. Ž., D. J. ir kt.), tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl V. B. nepasisakė, todėl laikytina, kad teismas pasisakė ne dėl visų apelianto argumentų, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, todėl nutartis naikintina (kasacinė nutartis Nr. 2K-228/2009).

Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas pagrindė „liudytojų parodymais specialisto išvadoje (2009 m. gruodžio 30 d. specialisto išvada Nr. 5-4/135)“. Tačiau, kasatoriaus manymu, teisės aktai nenumato, jog specialisto išvadoje esantys liudytojų parodymai gali būti vertinami kaip įrodymai. Šioje baudžiamojoje byloje specialistas jokių liudytojų neapklausė, todėl neaišku, kokius liudytojų parodymus apeliacinės instancijos teismas aptarė savo nutartyje. Kyla pagrįsta abejonė, ar byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta kompetentingo teismo. Be to, neaišku, ir kokiais „įtariamųjų apklausos protokolais“ rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, nes šioje byloje įtariamuoju buvo tik jis (R. P.).

Kasaciniame skunde dar nurodoma, kad abiejų instancijų teismai savo sprendimus pagrindė 2009 m. gruodžio 30 d. specialisto išvada, kurios ikiteisminio tyrimo medžiagoje nebuvo (nors ji, kaip įrodymas, buvo minima kaltinamajame akte), ir prokuratūra ją teismui atsiuntė tik 2011 m. spalio 5 d. Prokurorė šios išvados neprašė pridėti kaip papildomo įrodymo, o pirmosios instancijos teismas tokio prašymo nenagrinėjo (BPK 288 straipsnis). Kasatoriaus manymu, dėl to teismai negalėjo remtis šia specialisto išvada. Kita vertus, nesant prokurorės prašymo dėl papildomo įrodymo pridėjimo, teismas kaltinančius įrodymus surinko savo iniciatyva, taip pažeisdamas nešališkumo principą. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė neleistinais įrodymais, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo nepašalino ir pats iš esmės pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatą, įpareigojančią nuosprendį grįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismas nevertino įrodymų visumos, o tik išvardijo byloje buvusią medžiagą, neatlikęs jų analizės, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Taigi byloje surinktais įrodymais nepaneigtas R. P. aiškinimas, kad jis nežinojo, jog reklaminius žurnalus gamino ne UAB „A.“, o kiti asmenys. Neįrodyta teismo išvada, kad nuteistasis, žinodamas, jog kaltinimuose nurodytuose dokumentuose neatitinka tikrovės duomenys apie realiai neįvykusį sandorį tarp UAB „A.“ ir R. P. firmos „R.“ ir tarpusavio atsiskaitymą, juos įtraukė į apskaitos dokumentus.

Kasatorius dar nurodo, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 straipsnius įmonės buhalteris atsako už buhalterinių įrašų teisingumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 29 d. senato nutarimo Nr. 55 29 punkte išaiškinta, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos subjektai yra vyriausieji buhalteriai, o ūkio subjekto vadovai gali būti tik bendrininkais. Šiuo atveju buhalterinę apskaitą tvarkė vyriausiasis buhalteris A. S., kuriam dokumentus pateikė S. P., todėl jis, nuteistasis, negalėjo šių dokumentų įtraukti į buhalterinę apskaitą.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Nerijus Marcinkevičius atsiliepimu siūlo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad pagrindiniai kasatoriaus skundo argumentai susiję su tuo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, rėmėsi neva tendencingais liudytojų parodymais, o apeliacinės instancijos teismas nepašalino šių pažeidimų. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių, jis įrodymų vertinimo klausimą analizuoja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar teismai, darydami išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Iš esmės kasacinis skundas grindžiamas tik tuo, kad teismai vertino įrodymus kitaip, nei to tikėjosi nuteistasis, ir padarė jo lūkesčių neatitikusias išvadas. Prokuroro manymu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus ir pagrįstai R. P. pripažino kaltu, o apeliacinės instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK reikalavimų, išnagrinėjo apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog nuteistasis, būdamas R. P. firmos „R.“ direktoriumi, atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, apgaulingai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, nes joje buvo įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos – reklaminių žurnalų atspausdinimo paslaugų pirkimas iš UAB „A.“.

Atsiliepime nurodyta, kad kasatorius teigia, jog teismai negalėjo remtis specialisto išvada Nr. 5-4/135, kuri buvo gauta pirmosios instancijos teisme, o ne ikiteisminio tyrimo metu. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ši specialisto išvada gauta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo normų, kurios įpareigoja teismą neapsiriboti vien tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, bet ir pačiam siekti nustatyti byloje tiesą. Pagal BPK 270 straipsnio 3 dalį teismas turi teisę savo iniciatyva iškviesti naujus liudytojus, ekspertus, specialistus, taip pat išreikalauti kitus įrodymus. Specialisto išvada Nr. 5-4/135 yra teisėta, gauta pagrindinėje byloje, iš kurios buvo išskirta R. P. baudžiamoji byla. Šioje išvadoje nustatytos aplinkybės ir išvados atitinka specialisto išvadoje Nr. 5-4/119 nustatytas aplinkybes ir išvadas. Be to, šias išvadas surašiusi specialistė buvo apklausta ir teismo posėdyje. Dėl to darytina išvada, kad įrodinėjimo procesas nagrinėjamoje byloje vyko tinkamai išnaudojant visas galimas ir būtinas įrodinėjimo priemones.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai be pagrindo rėmėsi E. Ž., K. K. ir kt. parodymais, kurie teisme negalėjo būti apklausiami kaip liudytojai, nes jie yra įtariamieji kitose bylose dėl panašių veikų. Kasatorius teigia ir tai, kad teismai be pagrindo rėmėsi specialisto išvada Nr. 5-4/135, nes joje vadovautasi minėtų asmenų parodymais, kasatoriui neaišku, kokių įtariamųjų ir liudytojų parodymais teismai rėmėsi. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nesirėmė minėtų asmenų, apklaustų kaip liudytojai, parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme. Specialisto išvada taip pat nėra grįsta šiais parodymais, nes gauta anksčiau nei įvyko liudytojų apklausos pirmosios instancijos teisme. Teismų sprendimuose detaliai nurodyta, kokių įtariamųjų ar liudytojų parodymai buvo vertinami, nurodant, kokiuose bylos lapuose yra jų apklausos. Dėl šių priežasčių minėti kasacinio skundo argumentai atmestini.

Prokuroras nurodo, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendyje gali būti remiamasi tik tais kaltinamojo ir kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais (tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais), tačiau juos visus privalo ištirti teisiamajame posėdyje. Asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais duomenys vertintini bendrame bylos kontekste. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai išdėstė liudytojų parodymus ir rašytinę bylos medžiagą, vertindamas ir analizuodamas sugretino juos tarpusavyje ir pagrįstai padarė išvadą, kad visi ištirti įrodymai, kurie atitinka vieni kitus, sudaro nenutrūkstamą bei logišką įvykių grandinę, ir pripažino juos tinkamu įrodymų šaltiniu. Kasatoriui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti. Priimtame nuosprendyje išdėstyti tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai, jie išanalizuoti bei atitinkamai įvertinti. Kasatoriaus teiginys, neva apeliacinės instancijos teismas neišsamiai atsakė į apeliacinio skundo argumentus, yra grįstas vien tuo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė ne tokias išvadas, kokių tikėjosi nuteistasis. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, todėl nėra teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Šis teismas iš esmės pasisakė visais esminiais apeliaciniame skunde išdėstytais klausimais ir detaliai motyvavo, kodėl juos atmeta.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 222 straipsnį

Kasatorius iš esmės ginčija teismų atliktą įrodymų vertinimą, nuogąstauja, kad teismai nesivadovavo jo duotais parodymais, bet vadovavosi liudytojų V. B., E. Ž., D. J. ir I. P. parodymais, neįvertino jo pabrėžiamų aplinkybių, bet savo išvadas grindė kitomis aplinkybėmis ir pan. Pažymėtina, kad BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kita vertus, kolegijai nekilo abejonių dėl teismų nustatytų faktinių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų pakankamumo.

Teismo išvados, kad R. P. įtraukė į buhalterinę apskaitą suklastotas PVM sąskaitas–faktūras, kuriose įrašyti melagingi duomenys apie realiai neįvykusį 126 850 Lt vertės sandorį tarp UAB „A.“ ir R. P. firmos „R.“ ir tarpusavio atsiskaitymą, taip pat UAB „A.“ kasos pajamų orderio kvitus, pavirtinančius nebūtus apmokėjimus, pagrįstos byloje esančių įrodymų visuma, kuri patikimumo ir pakankamumo prasme nekelia abejonių. Pirmiausia tai liudytojų, dirbusių UAB „A.“ (E. Ž., D. J., V. B.), parodymai, taip pat ir kitų liudytojų, patvirtinusių sandorio fiktyvumą (K. K., A. Č., I. P.), parodymai, specialisto išvada, specialistės R. Černiuvienės paaiškinimai apie tai, kad tyrimo metu išaiškinta, jog UAB „A.“ realios veiklos nevykdė ir reklaminių žurnalų nespausdino. Vertindamas įrodymus, teismas pateikė logiškus ir išsamius motyvus.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas negalėjo vadovautis liudytojų E. Ž., K. K., D. J., V. B. parodymais, nes tame pačiame teisme nagrinėjama jų baudžiamoji byla ir jie iš esmės liudijo apie jų pačių padarytas nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad šią situaciją išsamiai išnagrinėjo apeliacinės instancijos teismas, pabrėžęs, kad pirmosios instancijos teismas iš tikrųjų nesilaikė tokių liudytojų apklausos ypatumų (BPK 82 straipsnio 3 dalis), jiems buvo liepta prisiekti, išaiškinta baudžiamoji atsakomybė dėl melagingų parodymų davimo. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad minėtas pažeidimas nelaikytinas esminiu. Tokiai išvadai pritartina. Nagrinėjamos bylos specifika nesuponuoja išvados, kad šie liudytojai buvo verčiami duoti parodymus prieš save ir kad įspėjimas dėl gresiančios atsakomybės už melagingus parodymus galėjo kaip nors paveikti jų parodymų turinį. Be to, minėtų liudytojų parodymai nėra vienintelis įrodymų šaltinis byloje. Darytina išvada, kad minėtas procesinis pažeidimas nulemtas bylų atskyrimo vienos nuo kitos situacijos, yra formalaus pobūdžio, todėl nesuvaržė įstatymų garantuotų kaltinamojo teisių, nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.

Atmestini ir kasacinio skundo teiginiai apie negalimumą remtis specialisto išvada Nr. 5-4/135, kuri buvo gauta tik pirmosios instancijos teisme, nesant prokuroro prašymo pridėti ją prie bylos. Anot kasatoriaus, taip teismas, savo iniciatyva gavęs kaltinantį įrodymą, parodė savo šališkumą. Tokie argumentai neatitinka baudžiamojo proceso reikalavimų. Pažymėtina, kad teismas baudžiamajame procese turi būti nešališkas arbitras, tačiau turi aktyviai veikti baudžiamajame procese ir nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d. ir kiti nutarimai). BPK 270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę savo iniciatyva nutarti iškviesti naujus liudytojus, ekspertus, specialistus, taip pat išreikalauti kitus įrodymus. Pritartina apeliacinės instancijos teismo vertinimui, kad pirmiau minėta specialisto išvada gauta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo normų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ją teismui pateikė prokurorė, šis klausimas buvo aptartas teismo posėdyje, teismas patenkino gynėjo prašymą leisti susipažinti su šia išvada, jam buvo įteiktas jos nuorašas (T. 3, b. l. 88). Tai, kad posėdžio protokole specialisto išvados pateikimas nebuvo įvardytas kaip prašymas pridėti ją prie bylos, neleidžia teigti, kad išvada gauta neteisėtai ir kad tai parodė teismo šališkumą. Nors išvada gauta iš kitos bylos, tačiau ji yra susijusi su R. P. baudžiamąja byla. Šią išvadą parengusi specialistė buvo apklausta teismo posėdyje, atsakė į teismo bei proceso dalyvių klausimus. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad teismas pagrįstai šią išvadą pripažino įrodymu ir ja rėmėsi.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė ir liudytojų parodymais, kurie aprašyti specialisto išvadoje Nr. 5-4/135, nors tokio įrodinėjimo būdo proceso normos nenumato, taip pat ir įtariamųjų, apklaustų kitoje byloje, protokolais. Teisėjų kolegija sutinka, kad apeliacinės instancijos teismas pasirinko ne visai logišką savo išvadų motyvavimo būdą, tačiau tai negali pakeisti šių išvadų teisingumo. Pažymėtina, kad cituoti kitoje byloje ikiteisminio tyrimo metu asmenų duotus parodymus nebuvo jokio būtinumo, nes visi šie asmenys davė parodymus teismui ir šioje byloje ir tarp šių parodymų nėra esminių prieštaravimų.

Kasatorius taip pat ginčija teismo išvadą, kad negalima iš dalies nustatyti R. P. firmos „R.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2005 m. lapkričio 3 d. iki 2005 m. gruodžio 20 d., teigia, kad tokia išvada nepagrįsta įrodymais ir kad iš tikrųjų buhalteriniuose dokumentuose užfiksuota tikra R. P. firmos „R.“ turto būklė ir įsipareigojimai. Šie teiginiai nepagrįsti.

Baudžiamajai atsakomybei už apgaulingą apskaitą kilti būtina, kad dėl to būtų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiai išvadai pagrįsti ar paneigti būtini specialiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir t. t. Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytus faktus, apgaulingas apskaitos tvarkymas reiškėsi kaip suklastotų apskaitos dokumentų, patvirtinančių nebūtus sandorius, įtraukimas į apskaitą. Šie pažeidimai leido nepagrįstai įtraukti į PVM atskaitą 19 350 Lt ir šia suma sumažinti įmonės mokestinę naštą. Taigi buhalterinės apskaitos dokumentuose buvo įtvirtinti melagingi duomenys, pagal kuriuos nebuvo įmanoma nustatyti tikruosius įmonės „R.“ atliktus ūkinius įvykius ir įsipareigojimų dydį. Ši apgaulė ir jos sukelti padariniai atskleisti tik gavus duomenis apie kitos įmonės (UAB „A.“) neteisėtą veiklą surašant suklastotas sąskaitas–faktūras dėl nebūtų sandorių. Atsižvelgiant į tai, pritartina teismų išvadai, kad apgaulinga apskaita sukėlė baudžiamajai atsakomybei kilti būtinus padarinius.

Atmestini ir kasacinio skundo teiginiai, kad nuteistasis nežinojo, jog reklaminius žurnalus gamino ne UAB „A.“, o kiti asmenys, kad jis, nebūdamas buhalteriu, nėra apgaulingo buhalterinės apskaitos subjektas ir negali atsakyti pagal BK 222 straipsnį. Pažymėtina, kad už buhalterinės apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad buhalterinės apskaitos tvarkymas negali būti perkeliamas vien tik samdomam buhalteriui ar samdomos įmonės kompetencijai ir kad vadovas, veikęs per jo nusikalstamų veiksmų nesuvokusį asmenį, kuris tvarko įmonės buhalterinę apskaitą, atsako kaip nusikaltimo vykdytojas (kasacinės nutartys Nr. 2K-379/2012, 2K-376/2012, 2K-454/2012 ir kt.). Bylos medžiaga nustatyta, kad suklastotų dokumentų įtraukimą į įmonės apskaitą lėmė ne buhalterio A. S., bet nuteistojo R. P., atsakingo už buhalterinės apskaitos organizavimą, veiksmai sudarant fiktyvią sutartį su bendrove „A.“ dėl reklaminių žurnalų atspausdinimo bei imituojant atsiskaitymą už neva suteiktas paslaugas. Pats nuteistasis pasirašė ant paslaugų teikimo sutarties, pažymos apie atliktas paslaugas ir jų vertę bei kasos pajamų orderio (T. 1, b. l. 89-91, 96). Nuteistojo versija, kad jis buvo kitų asmenų apgautas ir pasirašinėjo dokumentus nesuprasdamas, kad jie patvirtina fiktyvius sandorius, teismų atmesta logiškais ir įtikinamais argumentais.

Kasatoriaus teiginiai apie nuosprendžio surašymo reikalavimų pažeidimus, neišsamų apeliacinio skundo išnagrinėjimą, pagrįsti nesutikimu su teismų padarytomis išvadomis, bet ne realiais procesiniais pažeidimais, todėl atmestini.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. P. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                               Jonas Prapiestis

                                                                                                                                            Viktoras Aidukas

                                                                                                                                            Olegas Fedosiukas