ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 22 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (pareiškėjo) Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą dėl A. Č. pripažinimo ribotai veiksniu tam tikrose srityse, suinteresuoti asmenys A. Č., A. P., R. Č., A. Č.. 

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydamas A. Č. paskirti teismo psichiatrijos ekspertizę, teismo psichiatrijos ekspertizei nustačius, kad A. Č. dėl psichikos sutrikimų yra ribotai veiksnus, pripažinti jį ribotai veiksniu turtinių santykių srityse: asmeninių pajamų ir išlaidų tvarkyme, susijusiame su lizingo, daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarčių sudarymu, paskolų, vartojimo kreditų sutarčių sudarymu ir pan.; kilnojamojo turto naudojime, valdyme ir disponavime juo; nekilnojamojo turto naudojime, valdyme ir disponavime juo; paveldėjimo teisiniuose santykiuose; bei asmeninių neturtinių santykių srityje: sveikatos priežiūros srityje.

Nurodė, kad Šiaulių apygardos prokuratūroje (duomenys neskelbtini) gautas Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro tarnybinis pranešimas kuriuo prašoma inicijuoti procesą A. Č. veiksnumui nustatyti. Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto ir rajono PK pradėtas ikiteisminis tyrimas ikiteisminio tyrimo byloje (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (Fizinio skausmo sukėlimas). Tolimesnis ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliekamas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje (savavaldžiavimas). (duomenys neskelbtini) prokuroro nutarimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ikiteisminis tyrimas ikiteisminio tyrimo byloje (duomenys neskelbtini) įtariamojo A. Č. dėl savavaldžiavimo nutrauktas, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje, požymių. Nurodė, kad tyrimo metu byloje A. Č. buvo atlikta kompleksinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė. Iš gauto VTPT prie SAM Šiaulių teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad įvertinus baudžiamosios bylos medžiagos, tiriamojo medicininių dokumentų psichologinio įvertinimo ir psichikos būklės ištyrimo, A. Č. išlieka diagnostiškai neaiškus, psichikos sutrikimo diferencinei diagnostikai tikslingas ilgalaikis stebėjimas, kuris įmanomas tik stacionaro sąlygomis, todėl rekomenduojama A. Č. nukreipti stacionarinei teismo psichiatrijos ekspertizei į Utenos ekspertinį skyrių. Esant tokiai situacijai, kyla klausimas dėl A. Č. veiksnumo, kurį būtina išsamiai ir objektyviai išsiaiškinti. Tyrimo metu papildomai buvo surinkti duomenys apie A. Č. psichikos būklę iš (duomenys neskelbtini) poliklinikos ir iš UAB (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad A. Č. nustatytas psichikos sutrikimas apriboja galimybę jam savarankiškai orientuotis, integruotis į visuomenę, būti ekonomiškai savarankišku, pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti. Atsižvelgiant į bylos duomenis, laikė būtina atlikti A. Č. stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, rėmėsi į bylą pateiktu Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos teismo psichiatrijos ekspertizės aktu (duomenys neskelbtini).

Suinteresuotas asmuo A. Č. ir jo atstovas su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad A. Č. nereikalinga stacionari teismo psichiatrijos ekspertizė, nes jis esąs psichiškai sveikas, kad pareiškėja nepagrįstai kišasi į asmens privačių teisinių santykių sritį. Laikė, kad Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro išvada nėra objektyvi ir mediciniškai tiksli. Dėl to, kad prokuroras pareiškė teismui nepagrįstą pareiškimą prašė teismo skirti prokuratūrai 325,00 Eur piniginę baudą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 463 straipsnio 4 dalį ir priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas. Taip pat priimti dvi atskirąsias nutartis dėl gyd. L. Š. ir socialinės darbuotojos A. L., kreipiantis į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą prie SAM ir į VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro vadovybę.

Suinteresuoti asmenys A. P. ir R. Č. (suinteresuoto asmens A. Č. dukros) su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad tėtis gyvena vienas, jam retkarčiais padeda buityje, nors faktiškai jis gali tvarkytis ir pats, poreikio riboti jo veiksnumą nėra.  

II. Pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjos Šiaulių apygardos prokuratūros pareiškimą atmetė, priteisė suinteresuotam asmeniui A. Č. iš pareiškėjos Šiaulių apygardos prokuratūros 250,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad sąmoningam ligoniui joks gydymas negali būti skiriamas be jo galiojančio sutikimo, kai jis pats, savanoriškai, be jokios įtakos arba prievartos sugeba priimti tokį sprendimą, o esant sunkiam psichikos sutrikimui, kai ligonis pats to nesugeba padaryti, gydymą reguliuoja specialūs įstatymai. Nei A. Č., nei jo artimieji nelaiko, jog jam yra reikalingas gydymas, nesant jo paties sutikimo. Todėl teismas nusprendė pasisakyti dėl priverstinės A. Č. hospitalizacijos, paskiriant jam stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę.

Teismas nurodė, kad jau ikiteisminio tyrimo metu atlikus  A. Č. teismo psichiatrijos ekspertizę, ikiteisminį tyrimą prižiūrintis prokuroras turėjo galimybę išspręsti stacionarinės ekspertizės skyrimo klausimą, tačiau to nepadarė. Teismo vertinimu, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek ir jų veiklą kontroliuojantis prokuroras savo veiksmais ir sprendimais nebuvo visiškai nuoseklūs ir nepagrįstai perdavė duomenis aukštesnės prokuratūros prokurorui dėl A. Č. pripažinimo ribotai veiksniu.

Teismas pažymėjo, kad asmens psichikos ir elgesio sutrikimus (medicininis kriterijus) gali nustatyti tik teismo psichiatrijos ekspertizė, todėl teismas šioje byloje paskyrė tokią ekspertizę, siekiant išsiaiškinti, ar suinteresuotas asmuo A. Č. serga psichikos liga ir turi elgesio sutrikimų. Teismo ekspertai išvadoje atskirai į kiekvieną klausimą neatsakė, tik iš bendravimo su tiriamuoju vertino jo psichinę ir psichologinę būklę padarydami preliminarius vertinimus, remdamiesi jiems pateiktais dokumentais.

Teismas, vertindamas ekspertų išvados motyvuojamąją dalį ir medicininius dokumentus, konstatavo, kad nėra nustatytas medicininis pagrindas išvadai, jog A. Č. tik iš dalies suvokia savo veiksmų reikšmę ir juos valdo. Teismas nurodė, kad tai, jog ekspertizės išvadoje pakartojus psichikos būklės tyrimo metu nurodytus A. Č. teiginius bei medicininiuose dokumentuose pateiktus duomenis apie lėtinę išeminę galvos smegenų ligą siūloma skirti jam stebėjimą stacionaro sąlygomis, laikytina tik prielaidomis su rekomendacinio pobūdžio išvada, kuri teismui nėra privaloma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2008).

Teismas konstatavo, kad tokia abiejų teismo ekspertų išvada neleidžia teismui ne tik pripažinti A. Č. ribotai veiksniu, bet ir nesudaro teisinio pagrindo nagrinėjamoje civilinėje byloje skirti jam stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Ekspertinio tyrimo metu nusiskundimų savo sveikata A. Č. nenurodė, teigė, jog jaučiasi gerai, buvo sąmoningas bei visiškai orientuojasi laike, vietoje ir savyje. O tai, kad tiriamasis buvo susierzinęs ir kad kai kurie jo teiginiai turi kliedesinių požymių, neleidžia kategoriškai konstatuoti, jog jo bendravimas iš dalies yra sutrikęs ar socialinė orientacija yra nepakankama. Nors A. Č. intelektas nėra aukštas, tačiau duomenų apie galimą jo intelekto regresą per laikotarpį (duomenys neskelbtini) teismui ir ekspertizei pateiktuose medicininiuose dokumentuose nėra. Be to, atlikus psichikos vertinimą pagal užpildytą formą, jokių ryškių jo intelekto pakitimų nenustatyta. A. Č. nuo (duomenys neskelbtini) jau yra fiksuojamas galimas susirgimas lėtine išemine galvos smegenų liga, esant nurodytai diagnozei ir visuma kitų anksčiau nurodytų aplinkybių teismui leido nuspręsti, kad A. Č. šiuo metu labiausiai reikalinga kitų asmenų priežiūra ir pagalba, bet tai nėra susiję su jo dalinio veiksnumo ribojimu. Psichologinio tyrimo metu nustatyta, kad A. Č. nėra išryškėję demencijos požymių (dėmesys, atmintis normali), todėl jis ne tik sugeba vertinti aplinką, bet ir gali atsakyti už savo veiksmus, taigi jam tolimesnis stacionarinis tyrimas, paskiriant teismo psichiatrijos ekspertizę, nereikalingas.  

Remdamasis byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, byloje esančiais dokumentais, teismas konstatavo, kad nėra pakankamo nei medicininio, nei teisinio pagrindo pripažinti A. Č. ribotai veiksniu. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors iš medicininių pažymų ir išrašų matyti, kad A. Č. gal būt serga lėtine išeminė galvos smegenų liga, tačiau remiantis vien tik teismo psichiatrijos komisijos ekspertizės akto išvada, teismui nėra pakankamo pagrindo tenkinti pareiškėjo pareiškimą.

Teismas konstatavo, kad nenustatyta, jog A. Č. gali būti pripažintas ribotai veiksniu (CK 473 straipsnio 1 dalis). Tai, jog ikiteisminio tyrimo metu teismo ekspertai analogiškai konstatavo, kad A. Č. galima būtų skirti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, taip pat nesudaro teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą.

Teismas nenustatė teisinių pagrindų A. Č. skirti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, todėl pareiškėjo prašymas pripažinti ribotai veiksniu A. Č. tam tikrose srityse netenkintas. Teismas konstatavo, kad byloje nepakanka įrodymų, kurių pagrindu būtų galima tenkinti pareiškėjo papildomą prašymą ar pareiškimą.

Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas ir anksčiau kitoje ikiteisminio tyrimo byloje buvo pareiškęs analogišką reikalavimą, tačiau tuomet juo buvo siekiama kitų tikslų nei šioje byloje, todėl prokuroro nagrinėjamoje byloje pateiktas pareiškimas nelaikytinas piktnaudžiavimu procesine teise. Kilęs ginčas teisme tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens A. Č. dar nesuteikia teismui teisinio pagrindo jį laikyti prokuroro piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis byloje. Teismui nenustačius prokuroro kaltų veiksmų, sąmoningai veikiant prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, atmestinas suinteresuoto asmens A. Č. prašymas skirti Šiaulių apygardos prokuratūrai piniginę baudą (CPK 463 straipsnio 4 dalis).

Teismas konstatavo, kad tiek gydytoja L. Š., tiek socialinė darbuotoja A. L. tinkamai aiškino teisės aktų nuostatas, susijusias su jų tiesioginėmis pareigomis, jų pateikti paciento psichinės būklės vertinimai nesukėlė pastarajam jokių neigiamų pasekmių ir atitiko tuometę situaciją. Šiais savo veiksmais nurodytų gydymo įstaigų darbuotojos nepateikė teismui jokių akivaizdžiai neteisingų duomenų, kurių pagrindu teismas galėjo padaryti neteisingus vertinimus, susijusius su A. Č. psichikos sveikata. Teismas pripažino, kad L. Š. ir A. L tinkamai užfiksavo ir aiškino medicininiuose dokumentuose duomenis, atsižvelgiant į jų veiklą reglamentuojančius teisės aktus ir į joms suteiktus įgaliojimus. Dėl nurodytų priežasčių teismas atmetė A. Č. prašymą kreiptis į gydymo įstaigas dėl gydytojų L. Š. ir A. L. veiksmų.

Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teismo nutartimi suinteresuotam asmeniui A. Č. buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba ir paskirta advokatė;  byloje duomenų, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatė būtų atsisakiusi teikti tokią pagalbą, nėra. Teismo vertinimu, suinteresuotas asmuo neprivalėjo teisinės pagalbos kreiptis į apmokamą advokatą, todėl didesnes atstovavimo išlaidas teismas pripažino paties suinteresuoto asmens išlaidavimu. Įvertinęs bylos sudėtingumą ir joje parengtų procesinių dokumentų turinį ir tam reikalingas laiko sąnaudas, teismas sprendė suinteresuoto asmens patirtas 1210 Eur bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 250 Eur.

Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro ir suinteresuoto asmens A. Č. apeliacinius skundus, 2021 m. kovo 1 d. nutartimi panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2021 m. birželio 16 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo 2021 m. kovo 1 d. nutartį ir perdavė Šiaulių apygardos teismui bylą pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimo nagrinėti iš naujo. Kasacinis teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria išspręsti suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde kelti klausimai dėl nepagrįstai atmestų jo prašymų skirti prokurorui baudą dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ir priimti atskirąsias nutartis, yra pagrįsta (nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų, suinteresuoto asmens patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo kasacine tvarka neskųsta, todėl nebuvo kasacinio nagrinėjimo dalykas), t. y. apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė šiuos klausimus reglamentuojančias teisės normas, todėl pagrindo priimti kitokį procesinį sprendimą dėl bylos dalies pagal suinteresuoto asmens apeliacinį skundą nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Atsižvelgdamas į byloje priimtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2021 m. birželio 16 d. nutartį, apeliacinės instancijos teismas nagrinėja Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Apeliantas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą,  prašė Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl padarytų procesinių teisės normų pažeidimo: LR CPK 183 straipsnio, 185 straipsnio, 270 straipsnio 4 dalies pažeidimo.

Teismas, atsisakęs skirti stacionarinę ekspertizę suinteresuotam asmeniui A. Č., padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra medicininio kriterijaus asmenį pripažinti ribotai veiksniu; ekspertizės akte konstatuota, kad suinteresuotam asmeniui A. Č. įtarti organinio pobūdžio psichikos sutrikimai, tačiau juos reikia patikimai diferencijuoti, o tam būtinas stebėjimas stacionaro sąlygomis.

Suinteresuotas asmuo A. Č. vengė atlikti paskirtą ekspertizę, net tris kartus be pateisinamos priežasties nenuvyko į ekspertinę įstaigą, su socialiniais darbuotojais atsisakė bendradarbiauti, todėl teismas priėmė nutartį A. Č. priverstinai nusiųsti ambulatorinei teismo psichiatrijos ekspertizei. Ekspertai nurodė, kad atliktos ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės metu stebėtas nemotyvuotai priešiškas nusiteikimas jį tiriančio teismo psichiatro eksperto atžvilgiu, tiriamasis gausiai kaltina įvairius asmenis, pareigūnus, psichikos sveikatos specialistus, ekspertus, prokurorus, teisėjus siekiu jam pakenkti. Tiriamojo samprotavimai turi kliedesinės simptomatikos požymių – kai kurie akivaizdžiai neatitinka realybės, nepasiduoda korekcijai ir dominuoja tiriamojo dėmesio lauke, tiriamasis stokoja nuoseklumo, mąstymas rigidiškas, visiškai nepriimantis oponuojančios nuomonės jokiose, net smulkiausiose ir menkavertiškose aplinkybėse. Taigi, A. Č. buvo nustatytas psichikos sutrikimas, kurį reikia papildomai diferencijuoti.

Teismas netinkamai vertino ekspertų pateiktą išvadą, nes joje nebuvo pateikti atsakymai į nutartyje nurodytus klausimus, o pateikta išvada, kurioje motyvuotai išdėstytos priežastys, dėl kurių ambulatorinio ištyrimo metu negalima duoti ekspertinės išvados ir kodėl tiriamajam asmeniui yra tikslingas ilgesnis psichikos būsenos stebėjimas ir ištyrimas. Teismas neteisingai įvertino ekspertinę išvadą ir nepagrįstai neskyrė A. Č. stacionarinės ekspertizės, bet to pasėkoje, neturėdamas pakankamai duomenų apie A. Č. psichinės sveikatos būklę, taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra medicininio kriterijaus siekiant A. Č. pripažinti ribotai veiksniu. Nesant ekspertų išvados apie asmens gebėjimą suprasti savo veiksmus, teismas netinkamai taikė medicininį neveiksnumo nustatymo kriterijų. Toks teismo sprendimas priimtas pažeidžiant procesines teisės normas, todėl turi būti panaikintas. 

Atsiliepimu į pareiškėjos Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinį skundą, suinteresuotas asmuo A. Č. prašė jį atmesti ir priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:

Priešingai nei teigia apeliantė, byloje iš viso nėra įrodymų, jog A. Č. kada nors būtų diagnozuota kokia nors psichikos liga ar elgesio sutrikimas. Prokuroro pateikto vienintelio įrodymo – L. Š. prokuratūrai išduoto medicininio pažymėjimo - turinio teisingumą paneigė jį išdavusi įstaiga. Niekada iki prokuroro pareiškimo teismui nebuvus diagnozuotos jokios pirminės A. Č. ligos (sutrikimo), teismo paskirta ambulatorinė psichiatrinė ekspertizė taip pat negalėjo konstatuoti jokios ligos buvimo. Į bylą A. Č. pateikė bylos nagrinėjimo metu praeitos gydytojų medicininės komisijos išvadą, kurioje aiškiai įrašyta, jog A. Č. yra visiškai sveikas ir dėl to turi teisę laikyti ginklą.

Su apeliantės teiginiais, jog ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) minima, kad A. Č. įtarti organinio pobūdžio psichikos sutrikimai, tačiau juos reikia patikimai diferencijuoti, o tam būtinas stebėjimas stacionaro sąlygomis, nesutiktina. Apeliantė iš konteksto ima tik vieną ekspertų rekomendaciją, nevertindama ekspertizės akto visumos ir kitų ekspertų išvadų. Ekspertai tik įtarė organinio pobūdžio psichikos sutrikimus, tačiau jų nenustatė ir ligos nediagnozavo. Pateikdami tiriamojo vertinimą, kaip adekvatų ir suprantantį tai, ką daro, ekspertai pripažino, jog A. Č. yra visiškai veiksnus (t. y. gali suprasti ir valdyti savo veiksmus). Teismui gavus atsakymą į pagrindinį ekspertizės klausimą, o taip pat A. Č. asmeniškai dalyvavus pirmos instancijos teismo posėdyje, teismas visiškai įsitikino A. Č. veiksnumu.

Nors apeliantė įrodinėja, jog teismas privalėjo skirti stacionarią teismo psichiatrijos ekspertizę, kadangi ambulatorinės ekspertizės metu gautų duomenų teismo psichiatrijos ekspertizės išvadai apie asmens psichikos būklę pateikti nepakako, tačiau aplinkybę, jog duomenų nepakanka ekspertizės išvadai parengti, turi nurodyti ekspertai, o ne bylos šalys. Apeliantė neįvertina to, kad stacionarios teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Dėl stacionarios teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo sprendžia tik teismas.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantės Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacijos objektas – teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos pareiškimas pripažinti asmenį ribotai veiksniu tam tikrose srityse, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, atsižvelgiant į byloje kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus.

Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą,  kreipėsi į teismą prašydamas suinteresuotam asmeniui A. Č. paskirti teismo psichiatrijos ekspertizę ir nustatyti, ar A. Č. turi psichikos sutrikimų, ir jei turi, kokių; taip pat nustatyti, ar dėl psichikos sutrikimų asmuo gali suprasti savo veiksmų reikšmę ar (ir) juos valdyti; teismo psichiatrijos ekspertizei nustačius, kad A. Č., dėl psichikos sutrikimų yra ribotai veiksnus, pripažinti jį ribotai veiksniu tam tikrose turtinių ir neturtinių santykių srityse.

Pirmosios instancijos teismas paskyrė ambulatorinę ekspertizę suinteresuoto asmens A. Č. psichikos būklei nustatyti, tačiau ekspertizės akto išvadoje atskirai į kiekvieną ekspertams užduotą klausimą neatsakyta, tik iš bendravimo su tiriamuoju buvo vertinama jo psichinė ir psichologinė būklė darant preliminarius vertinimus, remiantis ekspertams pateiktais dokumentais.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ekspertų išvados motyvuojamąją dalį ir medicininius dokumentus, konstatavo, kad nėra nustatytas medicininis pagrindas išvadai, jog A. Č. tik iš dalies suvokia savo veiksmų reikšmę ir juos valdo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tai, jog ekspertizės išvadoje pakartojus psichikos būklės tyrimo metu nurodytus A. Č. teiginius bei medicininiuose dokumentuose pateiktus duomenis apie lėtinę išeminę galvos smegenų ligą siūloma skirti jam stebėjimą stacionaro sąlygomis, laikytina tik prielaidomis su rekomendacinio pobūdžio išvada, kuri teismui nėra privaloma. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tokia teismo ekspertų išvada neleidžia teismui ne tik pripažinti A. Č. ribotai veiksniu, bet ir nesudaro teisinio pagrindo nagrinėjamoje civilinėje byloje skirti jam stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje priimtoje 2021 m. birželio 16 d. nutartyje nurodė, kad stacionarinės ekspertizės, kaip išimtinio pobūdžio priemonės (lot. ultima ratio) skyrimas yra grindžiamas tuo, kad tokia ekspertizė susijusi su intervencija į asmens privatų gyvenimą, be kita ko, apimantį tokią jautrią sritį kaip asmens psichinė sveikata, taip pat su ypatingu asmens laisvių suvaržymu. Kasacinis teismas nurodė, kad galimybė teismui skirti asmens stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę įstatymo leidėjo yra nustatyta tik tuo atveju, kai sprendžiamas klausimas dėl asmens pripažinimo neveiksniu (CPK 467 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad tuo atveju, kai byloje sprendžiamas klausimas dėl asmens pripažinimo ribotai veiksniu tam tikrose srityse ir teismas nenustato, kad asmuo dėl psichikos sutrikimo negali suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti, t. y. nenustato teisinio (juridinio) neveiksnumo kriterijaus, asmens stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė negali būti skiriama.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, grąžindamas bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, kad šioje byloje turi būti skiriama stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė, rėmėsi ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) ir ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytu vertinimu dėl suinteresuoto asmens mąstymo, elgesio, savybių, taip pat aplinkybe, kad suinteresuotas asmuo naudojasi šaunamuoju ginklu, (duomenys neskelbtini) duomenimis, tam tikromis suinteresuoto asmens savybėmis ir veiksmais. Kasacinis teismas sprendė, kad nurodyti duomenys (išskyrus naudojimąsi šaunamuoju ginklu) apeliacinės instancijos teismo turėjo būti vertinami ne turint tikslą skirti suinteresuotam asmeniui stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, o siekiant nustatyti, ar jis turi psichikos ir elgesio sutrikimą (medicininis kriterijus) ir ar jis gali iš dalies suprasti savo veiksmus ir juos valdyti (juridinis kriterijus) ir tik nustačius, kad suinteresuotas asmuo dėl psichikos sutrikimo nesupranta savo veiksmų tam tikrose srityse reikšmės ir yra pagrindas spręsti dėl jo neveiksnumo tose srityse nustatymo, apeliacinės instancijos teismas būtų galėjęs suinteresuotam asmeniui skirti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Be to, kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad aplinkybė, jog suinteresuotam asmeniui yra išduotas leidimas laikyti ginklą, jį nešiotis, ir šis leidimas nėra panaikintas, vertintina suinteresuoto asmens naudai ir greičiau yra aplinkybė, patvirtinanti nesant pagrindo apriboti asmens veiksnumą nei jį esant.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėjantis bylą, negali nepaisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų konkrečioje byloje ir neatsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-701/2016, 18 punktas). 

Apeliaciniu skundu pareiškėjas skundžiasi dėl stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės neskyrimo bylos nagrinėjimo metu. Šis klausimas detaliai išanalizuotas kasacinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartyje (šios nutarties 27 punktas), todėl apeliacinės instancijos teismas jau nurodytų argumentų dėl galimybės skirti suinteresuotam asmeniui stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę nekartoja.

Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą, nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.10 straipsnio 1 dalies ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 straipsnio nuostatas, yra du būtini neveiksnumo nustatymo kriterijai: medicininis – asmens psichinė liga ar proto negalia, nustatyta arba patvirtinta asmens psichinei būsenai nustatyti teismo paskirtos teismo psichiatrijos ekspertizės metu (CPK 466 straipsnis), ir juridinis – psichinės ligos ar proto negalios nulemtas asmens negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Abu kriterijai yra sudėtinės asmens neveiksnumo nustatymo proceso dalys, kurios yra būtinos ir vienodai svarbios kiekvienos bylos dėl asmens pripažinimo neveiksniu atveju. Tik tuo atveju, kai psichikos liga ar proto negalia yra tokios formos, kad dėl jos asmuo negali visiškai arba dalinai suvokti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, galima pripažinti jį neveiksniu arba ribotai veiksniu.

Pagal CPK 466 straipsnio nuostatas asmens psichinei būklei nustatyti būtina teismo psichiatrijos eksperto išvada, kuri patvirtina vieną iš būtinųjų neveiksnumo nustatymo kriterijų, t. y. medicininį kriterijų. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nutartimi A. Č. paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė, kurią atliko Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyrius. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje atliktos ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadą, tiek iš ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvados motyvuojamosios dalies, tiek ir iš bylą pateiktų medicininių dokumentų seka, kad nėra nustatytas medicininis pagrindas išvadai, ar A. Č. tik iš dalies suvokia savo veiksmų reikšmę ir juos valdo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad ekspertas vertindamas A. Č. psichikos būklę nurodė, jog tyrimo metu jis buvo ne tik priešiškai nusiteikęs, ,,tačiau elgesį kontroliuoja, psichomotorinis sujaudinimas nesiprovokuoja, teisingai orientuotas savyje, vietoje ir laike bei situacijoje“, be to „tiriamojo mąstymas stokoja nuoseklumo, kraštutinai rigidiškas, tiriamasis visiškai nepriima jokios oponuojančios nuomonės“, jo ,,atmintis nesutrikusi“, nors išsakyti ,,teiginiai turi kliedesinių požymių“, o ,,savo būklės atžvilgiu kritika nepakankama“. Taip pat ekspertas pateikdamas psichologinį įvertinimą, nurodė, kad A. Č. ,,tyrimo situacijoje orientuojasi gerai, dirba nuosekliai, kryptingai, atidžiai, savo darbui kritiškas“. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) padarytą išvadą, kad įvertinimo metu tiriamojo pažintinių funkcijų (dėmesio, atminties, mąstymo, orientacijos) sutrikimų nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad ekspertinio tyrimo metu nusiskundimų savo sveikata A. Č. nenurodė, teigė, jog jaučiasi gerai, buvo sąmoningas bei visiškai orientuotas laike, vietoje ir savyje, o tai, kad tiriamasis buvo susierzinęs ir, kad kai kurie jo teiginiai turi kliedesinių požymių, neleidžia kategoriškai konstatuoti, jog jo bendravimas iš dalies yra sutrikęs ar socialinė orientacija yra nepakankama.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog suinteresuotam asmeniui A. Č. praeityje psichikos sutrikimas niekuomet nebuvo patikimai konstatuotas, pateikti duomenys apie diagnozuotą emociškai nestabilų asmenybės sutrikimą, bet vėliau suinteresuotas asmuo A. Č. buvo tirtas psichiatrinio profilio stacionare ir pripažintas psichiškai sveiku, nors tiek prieš tai, tiek pastaruoju metu medicininėje dokumentacijoje fiksuoti kliedesinės simptomatikos požymiai, tačiau diagnozė patikimai niekuomet nebuvo nustatyta.

Dėl suinteresuoto asmens A. Č. suvokimo savo veiksmų reikšmę ir gebėjimo juos valdyti juridinio vertinimo aspekto apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėja prašė nustačius, kad suinteresuotas asmuo A. Č. dėl psichikos sutrikimų yra ribotai veiksnus, pripažinti jį ribotai veiksniu turtinių santykių srityse: 1) asmeninių pajamų ir išlaidų tvarkyme, susijusiame su lizingo, daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarčių sudarymu, paskolų, vartojimo kreditų sutarčių sudarymu ir pan.; 2) kilnojamojo turto naudojime, valdyme ir disponavime juo; 3) nekilnojamojo turto naudojime, valdyme ir disponavime juo; 4) paveldėjimo teisiniuose santykiuose; bei asmeninių neturtinių santykių srityje: sveikatos priežiūros srityje. 

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti įtarimai, kad kai kurie suinteresuoto asmens teiginiai turi kliedesinių požymių ir kad psichiatrijos ekspertizės metu stebėtas nemotyvuotai priešiškas suinteresuoto asmens A. Č. nusiteikimas jį tiriančio teismo psichiatro, eksperto atžvilgiu, tiriamasis gausiai kaltina įvairius asmenis, pareigūnus, psichikos sveikatos specialistus, ekspertus, prokurorus, teisėjus siekiu jam pakenkti, taip pat (duomenys neskelbtini) informacija, iš kurios matyti, kad A. Č. įtariamas kliedesinis sutrikimas, neįrodo suinteresuoto asmens A. Č. visiško ar dalinio negebėjimo suprasti savo veiksmų esmės ar juos valdyti srityse, kuriose prašoma apriboti jo veiksnumą. Suinteresuoto asmens A. Č. priešiškas nusistatymas teismo psichiatrų, ekspertų, pareigūnų, psichikos sveikatos specialistų, prokurorų, teisėjų atžvilgiu gali būti vertintinas kaip specifinis suinteresuoto asmens asmenybės ypatumas ir kaip hiperbolizuota, tačiau vis dėlto natūrali suinteresuoto asmens A. Č. reakcija į jo atžvilgiu pradėtą procesą dėl veiksnumo apribojimo.

Dėl ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytos aplinkybės, kad suinteresuotam asmeniui A. Č. galima įtarti prasidėjusią lėtinę išeminę galvos smegenų ligą, visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu, jog tame pačiame ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini)nustatyta, jog A. Č. nėra išryškėję demencijos požymiai (dėmesys, atmintis normali), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad suinteresuotas asmuo A. Č. ne tik sugeba vertinti aplinką, bet ir gali atsakyti už savo veiksmus.

Pažymėtina, kad CK 3.239 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas rūpybos skyrimo tikslas – siekis apsaugoti ir apginti ribotai veiksnaus tam tikroje srityje asmens teises ir interesus. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad suinteresuotas asmuo A. Č. dėl jam įtariamo kliedesinio sutrikimo ar dėl įtariamos lėtinės išeminės galvos smegenų ligos negalėtų savarankiškai apginti savo teisių ir interesų.

CPK 472 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kai teismui kyla abejonių dėl asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje ar ribotai veiksniu tam tikroje srityje tikslingumo, visos abejonės turi būti vertinamos asmens, kurį prašoma pripažinti ribotai veiksniu tam tikroje srityje, naudai ir visais atvejais turi būti taikomos kuo mažiau asmens veiksnumą ribojančios priemonės. Kai byloje nepakanka duomenų, patvirtinančių, kad fizinis asmuo turi psichikos ir elgesio sutrikimų ir dėl to iš dalies negali suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti, prašymas pripažinti tokį asmenį ribotai veiksniu šioje srityje atmetamas. Apeliacinės instancijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nėra pakankamai duomenų pripažinti A. Č. ribotai veiksniu.  

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teisme

Kaip jau minėta, Šiaulių apygardos teismas 2021 m. kovo 1 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; nurodė, kad grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, suinteresuoto asmens A. Č. apeliacinio skundo reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme priteisimo nespręstinas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo 2021 m. kovo 1 d. nutarties dalis, kuria išspręsti suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde kelti klausimai dėl nepagrįstai atmestų jo prašymų skirti prokurorui baudą dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ir priimti atskirąsias nutartis, yra pagrįsta, nurodė, kad nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų, suinteresuoto asmens patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo kasacine tvarka neskųsta, todėl nebuvo kasacinio nagrinėjimo dalykas, ir sprendė, kad pagrindo priimti kitokį procesinį sprendimą dėl bylos dalies pagal suinteresuoto asmens apeliacinį skundą nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas perdavė Šiaulių apygardos teismui bylą pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju suinteresuoto asmens A. Č. apeliacinio skundo reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teismo priteisimo priimant 2021 m. kovo 1 d. nutartį apeliacinės instancijos teismo nebuvo išnagrinėtas, bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nebuvo kasacinio nagrinėjimo dalykas, o byla grąžinta nagrinėti iš naujo tik dėl pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinio skundo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant susidariusiai tokiai teisinei situacijai (kuomet suinteresuoto asmens A. Č. apeliacinio skundo reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teisme nebuvo išnagrinėtas), iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti išspręstas klausimas ir dėl pirmosios instancijos teisme priteistų bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodė, kad suinteresuotas asmuo A. Č. bylos nagrinėjimo metu pateikė teismui prašymą priteisti jam iš pareiškėjos 1 210,00 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimui, ir sprendė, kad suinteresuotas asmuo A. Č. neprivalėjo kreiptis teisinės pagalbos į mokamą advokatą, kadangi jam buvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba ir jis nagrinėjamos bylos atveju yra visiškai atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas sumažino suinteresuotam asmeniui priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą iki 250,00 Eur.

Suinteresuotas asmuo A. Č. apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė visų suinteresuoto asmens patirtų atstovavimo išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su suinteresuoto asmens nurodomais argumentais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmuo turi teisę pats pasirinkti advokatą, taip pat teisę turėti valstybės paskirtą advokatą, t. y. asmuo turi teisę, bet ne pareigą naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad suinteresuotas asmuo turėjo valstybės paskirtą advokatą ir neprivalėjo sudaryti atstovavimo sutarties su privačiu advokatu, taip didinant bylinėjimosi išlaidas, yra nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje atmetus pareiškėjos Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą dėl A. Č. pripažinimo ribotai veiksniu tam tikrose srityse, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino suinteresuotam asmeniui A. Č. priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, todėl sprendimas šioje dalyje keistinas, suinteresuotam asmeniui A. Č. iš pareiškėjos Šiaulių apygardos prokuratūros priteisiant 1 210,00 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 961 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškimą dėl suinteresuoto asmens pripažinimo ribotai veiksniu tam tikrose srityse, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti pareiškėjos apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, o teismo sprendimas keistinas tik bylinėjimosi išlaidų priteisimo dalyje (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose

Atmetus pareiškėjos Šiaulių apygardos prokuratūros ir tenkinus suinteresuoto asmens A. Č. apeliacinio skundo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, suinteresuotas asmuo A. Č. įgijo teisę į apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 98 straipsnio 1 dalis). 

Suinteresuotas asmuo A. Č. pateikė prašymą priteisti 423,50 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimą ir 181,50 Eur už apeliacinio skundo pateikimą. Minėtos sumos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių, todėl suinteresuotam asmeniui A. Č. iš pareiškėjos Šiaulių apygardos prokuratūros priteistina 484,00 Eur (423,50 Eur + 181,50 Eur / 3) teisinės pagalbos išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Suinteresuotas asmuo A. Č. byloje pateikė prašymą priteisti 884,50 Eur kasacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 847,00 Eur už kasacinio skundo paruošimą ir 37,50 žyminio mokesčio. Patenkinus  kasacinio skundo reikalavimus iš dalies (50 procentų) ir nenustačius, kad atstovavimo išlaidos viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių, suinteresuotam asmeniui A. Č. iš pareiškėjos Šiaulių apygardos prokuratūros priteistina 442 Eur suinteresuoto asmens A. Č. kasacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teismas apibendrina, kad iš viso iš pareiškėjos Šiaulių apygardos prokuratūros suinteresuotam asmeniui priteistina 926 Eur apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų (484 Eur + 442 Eur). Išlaidos, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, nagrinėjamu atveju nepriteisiamos (CPK 96 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti ir iš pareiškėjos Šiaulių apygardos prokuratūros (j. a. k. 291884920) suinteresuotam asmeniui A. Č.  priteisti 1210,00 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų,

Priteisti iš pareiškėjos Šiaulių apygardos prokuratūros (j. a. k. 291884920) suinteresuotam asmeniui A. Č. 926 Eur apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėja                                               Irena Stasiūnienė