Administracinė byla Nr. A⁴³⁸-1115/2011

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00632-2010-7                                                                            Procesinio sprendimo kategorija 4.5; 15.2.3.2 (S)

 

 

 

 

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2011 m. gegužės 2 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovei Gintarei Tumalavičienei,

trečiojo suinteresuotojo asmens atstovui V. L.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos U. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos U. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos (procesinių teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos), bei Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims P. K., V. J., uždarajai akcinei bendrovei „Penkių kontinentų investicijos“ dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei neturtinės žalos atlyginimo.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

            Pareiškėja – U. K. (toliau – ir pareiškėja) su 2010 m. kovo 3 d. skundu, teisme gautas 2010 m. kovo 9 d. kreipėsi į teismą, prašydama:

1.1. panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir Žemėtvarkos skyrius) 2008 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. V5-3202 „Dėl 2007-05-18 pažymos Nr. 25“ (toliau – ir sprendimas Nr. V5-3202);

1.2. įpareigoti Žemėtvarkos skyrių pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 3 punktą neatlygintinai suteikti pareiškėjai 2,00 ha ploto žemės sklypą už Lenkijoje turėtus žemės sklypus iki įkeldinimo į Lietuvos valstybės teritoriją;

1.3. priteisti neturtinę žalą – 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų).

Pareiškėja skunde paaiškino, kad :

1. Ji ir visa jos šeima (tėvas K. G. (K. G.), gim. 1907 m., motina E. G., gim. 1908 m., brolis L. G., gim. 1929 m., sesuo J. G., gim. 1936 m. ir kiti šeimos nariai, kaip nurodyta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2009 m. birželio 3 d. pažymoje Nr. R4-1320) buvo perkelti iš Lenkijos Aleksandravo kaimo, Kubovo valsčiaus (Suvalkų), į Lietuvą, Ukmergės apskritį. Remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2009 m. birželio 3 d. pažyma Nr. R4-1326, kartu su visa šeima iš Lenkijos į Lietuvą atvyko ir pareiškėjos senelė – M. Z., gim. 1884 m. (t. y. pareiškėjos motinos – E. G. mama), kuri iki perkėlimo į TSRS turėjo žemės – Suvalkų valstybinio archyvo 2007 m. rugsėjo 20 d. rašte Nr. 843-218/0 nurodyta, kad M. Z. iki perkėlimo į TSRS buvo 6,00 ha su pastatais, esančiais Aleksandravo kaime, Suvalkuose, Lenkijoje, savininkė.

2. Pareiškėja dėl nuosavybės teisių į žemę atstatymo 2006 m. kreipėsi į Žemėtvarkos skyrių, kur buvo nurodyta pateikti motinos – E. Z. santuokos liudijimą. Pareiškėja 2007 m. kreipėsi į Ukmergės rajono apylinkės teismą, kuris nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvai – E. Z., gim. 1906 m. liepos 17 d., ir K. G. (K. G.), gim. 1907 m., susituokė 1928 m. liepos 20 d. Aleksandravo kaimo Staroobredowcow cerkvėje, Kukuv valsčiuje, Suvalkuose, Lenkijoje. Minėtas teismo sprendimas buvo pateiktas Žemėtvarkos skyriui, kuris, įvertinęs turimą medžiagą, 2007 m. balandžio 12 d. pažymoje Nr. 22 „Dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai“ (toliau – ir pažyma Nr. 22) nurodė, jog pareiškėja turi teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 6,0 ha žemės. Vėliau, į minėtus 6,0 ha žemės atsiradus kitiems pretendentams (pareiškėjos seserims), Žemėtvarkos skyrius 2007 m. gegužės 18 d. pažymoje Nr. 25 „Dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai“ (toliau – ir pažyma Nr. 25) nurodė, kad pagal pateiktus dokumentus apie buvusio savininko – M. Z. nuosavybės teisėmis valdytus Suvalkų apskrityje, Kukuv valsčiaus Aleksandravo kaime, 6,0 ha žemės ir pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 3 papunktį pareiškėja turi teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 2,0 ha žemės.

3. Pareiškėja sprendimu Nr. V5-3202 buvo informuota, kad pažyma Nr. 25 yra negaliojanti ir turėtų būti grąžinta Žemėtvarkos skyriui; kadangi atsakovė nėra priėmusi atskiro sprendimo dėl pažymos Nr. 25 negaliojimo, laikytina, jog dėl šio pažymos negaliojimo buvo nuspręsta 2008 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. V5-3202. Žemėtvarkos skyrius 2009 m. gegužės 6 d. rašte Nr. V5-1034 papildomai paaiškino, kad neva Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) išaiškino Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio taikymą, ir pažyma Nr. 25 negalėjo būti išduota, nes pareiškėja neva nėra M. Z. šeimos narė. Tokie Žemėtvarkos skyriaus argumentai (neva pareiškėja nėra M. Z. šeimos narė), kuriais vadovautasi panaikinant pažymą Nr. 25 yra visiškai nepagrįsti.

Pareiškėjos skundas taip pat buvo grindžiamas šiais argumentais:

1. Žemėtvarkos skyrius Tarnybos 2007 m. lapkričio 14 d. rašto Nr. 3B-(3.5)-L-1005-1336 ir 2009 m. rugpjūčio 13 d. rašto Nr. 4 B-(3.1)-1002 pagrindu nusprendė panaikinti pažymą Nr. 25. Tarnyba 2009 m. rugpjūčio 13 d. rašte Nr. 4 B-(3.1)-1002 cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 24 d. ir 2005 m. gruodžio 9 d. nutartis, kuriomis neva suformuota teisminė praktika aiškinant „šeimos“ sąvoką. Susipažinus su minėtomis teismo nutartimis, kita teismų praktika matyti, kad senoliai yra priskirtini prie šeimos narių, o šeimos nariams nepriskirtini proseneliai ir provaikaičiai; be to, teismo nutartyse, kuriomis viršininko administracija neva remiasi aiškindama „šeimos“ sąvoką, teismai iš esmės nepasisakė dėl „šeimos“ sąvokos apibrėžties, o tiesiog padarė keletą išvadų, kurios tik iš dalies susijusios su „šeimos“ sąvokos aiškinimu ir kurios nagrinėjamu atveju netaikytinos.

2. Remiantis Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio nuostatomis, pagrindiniai kriterijai suteikiant nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą yra žemės turėjimas nuosavybės teise Lenkijos ir Vokietijos teritorijose bei piliečio šeimos įkeldinimo į Lietuvos teritoriją po 1939 m. faktas. Žemės reformos įstatymas neišaiškina šeimos apibrėžimo ir nenurodo, kokie asmenys prilyginami šeimos nariams, tuo tarpu remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, seneliai ir vaikaičiai priskiriami prie šeimos narių (pagal Civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias šeimos ir jos narių tarpusavio santykius, šeimos turtiniai ir asmeniniai neturtiniai teisiniai santykiai susiklosto tarp sutuoktinių, vyro ir moters, bendrai gyvenančių įregistravus partnerystę, tėvų ir vaikų, senelių ir vaikaičių, brolių ir seserų, įtėvių ir įvaikių, globėjų (rūpintojų) ir globotinių (rūpintinių)). Taikant teisės normą nesureglamentuotiems administraciniams, civiliniams santykiams turi būti taikomi panašius santykius reglamentuojantys įstatymai, o jeigu nėra panašius santykius reglamentuojančių įstatymų, taikomi bendrieji teisės principai; vadinasi, aiškinant „šeimos“ sąvoką, turi būti vadovaujamasi teisės ar įstatymo analogija (šiuo atveju – Civilinio kodekso nuostatomis), o ne bendrinės lietuvių kalbos žodynais ar pan. Taigi, seneliai ir vaikaičiai priskiriami prie šeimos narių, proseneliai ir provaikaičiai nelaikomi šeimos nariais, o kadangi M. Z. yra pareiškėjos senelė (su tuo sutinka ir Žemėtvarkos skyrius), akivaizdu, kad Žemėtvarkos skyriaus sprendimas panaikinti pažymą Nr. 25 yra neteisėtas ir turėtų būti pripažintas negaliojančiu.

3. Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir VAVA) 2010 m. sausio 8 d. raštu Nr. 20-7 atmestinai išsprendė pareiškėjos skundą dėl Žemėtvarkos skyriaus sprendimo Nr. V5-3202 teisėtumo, aiškindama „šeimos“ sąvoką, nepagrįstai vadovavosi Dabartinės lietuvių kalbos žodynu, o ne Civilinio kodekso nuostatomis, ir padarė neteisingas išvadas dėl „šeimos“ apibrėžimo.

4. Tarnyba taip pat netenkino pareiškėjos skundo dėl sprendimo Nr. V5-3202, sutiko su VAVA pateiktu „šeimos“ sąvokos apibrėžimu, be to, nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėja neva nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad buvusi 6,0 ha žemės Aleksandravo kaime, Kukuv gminoje, savininkė M. Z. kartu su kitais šeimos nariais buvo įkeldinta į Lietuvos Respublikos teritoriją ir dėl to neva nepakanka duomenų, kad pareiškėjai pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas būtų neatlygintinai nuosavybėn suteiktas žemės sklypas. Pasak pareiškėjos, ji Žemėtvarkos skyriui yra pateikusi visus reikalautus dokumentus, įrodančius pareiškėjos senelės M. Z. įkeldinimą į Lietuvos Respubliką; be to, skunduose dėl sprendimo Nr. V5-3202 pripažinimo negaliojančiu klausimo, ar pareiškėjos senelė M. Z. buvo įkeldinta iš Lenkijos į Lietuvą, pareiškėja nekėlė, nes Žemėtvarkos skyriaus pažyma panaikinta motyvuojant tuo, kad, esą, pareiškėjos senelė – M. Z. nebuvo pareiškėjos šeimos narė.

5. Pareiškėja 2007 m. birželio 4 d. sutartimi įsipareigojo parduoti UAB „Penkių kontinentų“ investicijoms (toliau – ir Bendrovė) žemės sklypą, į kurį pažymos Nr. 25 pagrindu pareiškėjai turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, UAB „Penkių kontinentų“ investicijos pagal minėtą sutartį sumokėjo pareiškėjai 12 000,00 Lt, kuriuos Bendrovė, panaikinus pažymą Nr. 25, reikalauja grąžinti.

6. Pareiškėja nurodė, kad yra senyvo amžiaus, silpnos sveikatos (nustatytas invalidumas), dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patyrė daug nepatogumų, labai išgyveno, jautė viduje fizinį skausmą, patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, pažeminimą, sumažėjo pareiškėjos bendravimo galimybės, dėl silpnos sveikatos ir patirtų išgyvenimų teko gydytis ligoninėje, todėl pareiškėjai priteistina neturtinė žala – 10 000,00 Lt (dešimt tūkstančių litų).

Atsakovas - Vilniaus apskrities viršininko administracija - atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pateikė tokius argumentus:

1. Dėl praleisto termino skundui paduoti atsakovas paaiškino, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2009 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-65-09), vėliausias skundo padavimo terminas buvo 2009 m. spalio 16 d., tačiau skundas parašytas tik 2010 m. kovo 3 d. (apie ginčijamą sprendimą pareiškėjos atstovas sužinojo vėliausiai 2009 m. rugsėjo 16 d., tą liudija pareiškėjos atstovo Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikta Žemėtvarkos skyriaus 2009 m. gegužės 6 d. rašto Nr. V5-1034, kuriame pareiškėja informuojama apie tai, kad pažyma Nr. 25 yra negaliojanti ir negalėjo būti išduota (t. y. pateikiama tokia pati informacija, kaip ir skundžiamame sprendime), kopija, patvirtinta 2009 m. rugsėjo 16 d.); apie tai, kad pareiškėjos atstovas žinojo skundžiamo sprendimo turinį, galima spręsti ir iš pareiškėjos atstovo 2009 m. rugpjūčio 28 d. paklausimo Žemėtvarkos skyriui.

2. Dėl Žemėtvarkos skyriaus sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovas nurodė, jog valstybinės žemės suteikimą nuosavybėn neatlygintinai reglamentuoja Žemės reformos įstatymas. Atsižvelgiant į minėto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pilietis turi teisę neatlygintinai gauti žemės sklypą, jeigu piliečio šeima turėjo nuosavybės teise žemės sklypą tuometinėse Lenkijos ar Vokietijos teritorijose, taip pat jeigu piliečio šeima po 1939 metų buvo įkeldinta į Lietuvos teritoriją. Tokiu atveju pilietis turi pateikti dokumentus apie jo šeimos nuosavybės teise iki iškeldinimo turėtą žemę tuometinėse Lenkijos ar Vokietijos teritorijose, dokumentus, kad jis yra žemės savininko, turėjusio žemę ir po 1939 metų įkeldinto, šeimos narys, dokumentus, patvirtinančius buvusio savininko įkeldinimo faktą. Pareiškėjos Žemėtvarkos skyriui pateiktoje Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. rugpjūčio 10 d. pažymoje Nr. R4-3126 yra duomenys, kad pareiškėjos senelės – M. Z. duktė G. E. kartu su vyru ir vaikais po 1939 m. buvo įkeldinti į tuometinę Ukmergės apskritį; sąraše M. Z. nėra, taip pat pareiškėja nepateikė duomenų, kad jos tėvai – K. G. (K. G.) arba E. G. nuosavybės teise turėjo žemės tuometinėje Lenkijos teritorijoje, iš kurios jie buvo įkeldinti. Pareiškėjos teismui pateiktoje Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2009 m. birželio 3 d. pažymoje Nr. R4-1326 yra duomenys, kad M. Z. buvo įkeldinta, tačiau šie duomenys neįrodo, kad M. Z. kartu gyveno ir turėjo bendrą ūkį su pareiškėjos tėvais, be to, ši pažyma nebuvo pateikta Žemėtvarkos skyriui ir atitinkamai įvertinta. Pasak pareiškėjos, pagal Civilinio kodekso nuostatas seneliai ir vaikaičiai priskiriami prie šeimos narių., tačiau šis teiginys nepagrįstas, nes pareiškėja nenurodė jokios konkrečios normos, kurioje būtų taip teigiama. Galiojančiuose įstatymuose nėra nustatytas „šeimos“ sąvokos apibrėžimas, tačiau, VAVA manymu, šeimos sąvoka Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte įvardytais atvejais turėtų būti aiškinama, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A³-1189-07 konstatavo, kad terminas „šeima“, taikant Žemės reformos įstatymo 7 straipsnį, turi būti suprantamas taip, kaip jis suprantamas bendrinėje kalboje, t. y. „šeima“ – žmonių grupė susidedanti iš tėvų, vaikų (kartais ir artimų giminaičių), gyvenančių kartu (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2000 m., 802 psl.). Panašiai šeimos sąvoką apibrėžė ir iki 2001 m. liepos 1 d. galiojęs Civilinis kodeksas, kurio 329 straipsnis nustatė, kad šeimos nariu laikomi kartu gyvenantys sutuoktinis, jų vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), taip pat vaikų sutuoktiniai ir vaikaičiai, jei jie turi bendrą ūkį; giminės, išlaikytiniai ir sugyventiniai, kartu gyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir su jais bendrai tvarkę namų ūkį teismine tvarka gali būti pripažinti šeimos nariais. Atsižvelgiant į Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą, pareiškėja negali gauti neatlygintinai žemės sklypo, nes neįrodė, kad buvo M. Z. šeimos narė, nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad iki perkėlimo gyveno su ja viename ūkyje, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo, taip pat įpareigoti suteikti neatlygintinai 2,0 ha žemės sklypą.

3. Dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovas akcentavo, kad remiantis Civilinio kodekso 6.246-6.250, 6.271 straipsnių nuostatomis, esminė valstybės prievolės dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus ji privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-613/2009 konstatuota, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, kad neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Atsakovo vertinimu, pareiškėja nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad būtent dėl skundžiamo sprendimo pablogėjo jos sveikata ar kad šis sprendimas sukėlė ypatingą neigiamą poveikį, taip pat neįrodė ir priežastinio ryšio, kuris yra būtina sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti. Pareiškėja neturtinę žalą kildina iš patirtų nepatogumų, pažeminimo jausmų. Pareiškėjos teiginiai dėl patirtos žalos yra abstraktaus pobūdžio, todėl vertintina, kad pareiškėja neįrodė neturtinės žalos kilimo. Tam, kad pareiškėjos reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos. Šiuo atveju pareiškėjos teisės nėra pažeidžiamos, nes jai suteikti neatlygintinai žemės sklypo nėra teisinio pagrindo – Žemėtvarkos skyriui nėra pateikti visi reikalingi dokumentai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Penkių kontinentų investicijos“ (toliau – ir Bendrovė)  atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė panaikinti sprendimą Nr. V5-3202 ir pateikė tokius argumentus.

1. Žemėtvarkos skyriui pažymoje Nr. 25 patvirtinus, kad U. K. turi teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 2,0 ha žemės, šios pažymos pagrindu 2007 m. birželio 4 d. tarp U. K. ir Bendrovės buvo sudaryta sutartis, pagal kurią U. K. įsipareigojo parduoti Bendrovei žemės sklypą (ar sklypus), į kurį bus atkurtos nuosavybės teisės pagal pažymą Nr. 25 ir sutvarkyti žemės dokumentai, o Bendrovė įsipareigojo nupirkti iš U. K. nurodytą žemės sklypą (ar sklypus) už 20 000 Lt ir visą sutartą kainą sumokėjo U. K. avansu prieš pasirašant sutartį. Atsižvelgiant į tai, ginčijamu sprendimu buvo pažeisti ne tik pareiškėjos, bet ir Bendrovės teisės ir teisėti interesai.

2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 24 d. ir 2005 m. gruodžio 9 d. nutartys, kuriomis motyvuojamas pažymos Nr. 25 panaikinimas, priimtos iki minėtos pažymos išdavimo; šios nutartys yra viešai prieinamos, todėl turėjo būti žinomos Žemėtvarkos skyriui 2007 m. gegužės 18 d. pažymos Nr. 25 išdavimo metu. Kadangi Žemėtvarkos skyrius sprendimą dėl 2,0 ha žemės sklypo U. K. suteikimo neatlygintinai priėmė galiojant minėtoms Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartims, darytina išvada, kad jose pateikti išaiškinimai neturėjo jokios įtakos sprendimo priėmimui, todėl negalėjo būti ir pagrindu tokio sprendimo panaikinimui.

3. Su pareiškėjos reikalavimu įpareigoti Žemėtvarkos skyrių neatlygintinai suteikti pareiškėjai 2,00 ha ploto žemės sklypą už Lenkijoje turėtus žemės sklypus iki įkeldinimo į Lietuvos valstybės teritoriją, Bendrovė nesutinka, kadangi pagal 2007 m. birželio 4 d. sutartį Bendrovė sklypą (ar sklypus) pageidavo nupirkti Vilniaus, o ne Ukmergės rajone, ir pažyma Nr. 25 buvo pateikta vykdyti VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono, o ne Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo - V. J. - atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad skundas parašytas teisingai, su skundu ji sutinka.

 

II.

 

            Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 9 d. sprendimu administracinę bylą Nr. I-1461-815/2010 dalyje dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus 2008 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. V5-3202 „Dėl 2007-05-18 pažymos Nr. 25“ panaikinimo nutraukė, o pareiškėjos U. K. skundą likusioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pirmiausia būtina išspręsti: pirma, ar pareiškėja, kreipdamasi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus 2008 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. V5-3202 „Dėl 2007-05-18 pažymos Nr. 25“ panaikinimo, nepraleido skundo padavimo teismui termino; antra, jeigu praleido minėtą terminą, ar jis gali būti atnaujinamas. Teismas nurodė, jog pareiškėja U. K. praleido skundo dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus 2008 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. V5-3202 „Dėl 2007-05-18 pažymos Nr. 25“ panaikinimo padavimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui terminą. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-65-09), vėliausias skundo padavimo terminas šioje byloje buvo 2009 m. spalio 16 d., tačiau skundas parašytas tik 2010 m. kovo 3 d., o teisme gautas 2010 m. kovo 9 d. (apie ginčijamą sprendimą pareiškėjos atstovas sužinojo vėliausiai 2009 m. rugsėjo 16 d., tą liudija pareiškėjos atstovo Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikta Žemėtvarkos skyriaus 2009 m. gegužės 6 d. rašto Nr. V5-1034, kuriame pareiškėja informuojama apie tai, kad pažyma Nr. 25 yra negaliojanti ir negalėjo būti išduota (t. y. pateikiama tokia pati informacija, kaip ir skundžiamame sprendime), kopija, patvirtinta pareiškėjos atstovo 2009 m. rugsėjo 16 d.)). Šiame kontekste teismas pažymėjo ir tai, kad su faktine aplinkybe, jog skundo padavimo terminas yra praleistas, sutiko ir pareiškėja bei jos atstovas. Teismas pabrėžė, kad Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 3B-(3.5)-K-69-172 buvo sprendžiama ne dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus 2008 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. V5-3202 „Dėl 2007-05-18 pažymos Nr. 25“, bet dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2010 m. sausio 8 d. rašto Nr. 20-7, kuriuo tebuvo paaiškintas sprendimas Nr. V5-3202. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas žodžiu paprašė atnaujinti skundo padavimo teismui terminą, motyvuodami, kad pareiškėja yra senyvo amžiaus, neturinti teisinių žinių, jos sveikatos būklė yra sunki. Šiuo klausimu teismas nurodė, kad pareiškėjos teisinių žinių neturėjimas negali būti nei prielaida, nei sąlyga atnaujinti skundo padavimo teismui terminą šioje administracinėje byloje, nes ją atstovavo tinkamą teisinę kvalifikaciją turintis advokatas (žr. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. (1.7.)-APS-100-09 ir 2009 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. (1.7.)-SPT-42-09). Pareiškėjos senyvas amžius bei jos sunki sveikatos būklė taip pat negali būti laikomi pakankamomis sąlygomis ir prielaidomis atnaujinti skundo padavimo teismui terminą šioje administracinėje byloje, nes ją atstovavo tinkamą teisinę kvalifikaciją turintis advokatas, kuris, jau 2009 m. rugsėjo 16 d. žinodamas apie skundžiamą sprendimą, nesiėmė tinkamos gynybinės metodikos. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 6 punktą teismas nutraukia bylą jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą. Teismo nuomone, šioje administracinėje byloje nustačius, kad skundas dalyje dėl sprendimo Nr. V5-3202 panaikinimo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, kad nėra teisinių pagrindų jo atnaujinti, administracinė byla dalyje dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus 2008 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. V5-3202 „Dėl 2007-05-18 pažymos Nr. 25“ panaikinimo nutrauktina.

Dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Žemėtvarkos skyrių pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 3 punktą neatlygintinai suteikti pareiškėjai 2,00 ha ploto žemės sklypą už Lenkijoje turėtus žemės sklypus iki įkeldinimo į Lietuvos valstybės teritoriją teismas pasisakė, kad šis reikalavimas yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus 2008 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. V5-3202 „Dėl 2007-05-18 pažymos Nr. 25“. Nutraukus bylą dalyje dėl sprendimo Nr. V5-3202 panaikinimo, pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Žemėtvarkos skyrių pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 3 punktą neatlygintinai suteikti pareiškėjai 2,00 ha ploto žemės sklypą už Lenkijoje turėtus žemės sklypus iki įkeldinimo į Lietuvos valstybės teritoriją atmestinas kaip nepagrįstas. Dėl kito pareiškėjos reikalavimo - priteisti 10 000 Lt dydžio neturtinę žalą - teismas nurodė, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje būtina nustatyti, ar buvo padaryti neteisėti veiksmai, ar buvo priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ir ar buvo teisės pažeidimu padaryta žala. Teismo vertinimu, šioje byloje nėra nustatytas valstybės institucijų veiksmų neteisėtumas. Taip pat nėra jokių pagrįstų įrodymų, kad pareiškėjos sveikatos būklė pablogėjo būtent dėl valstybės institucijų veiksmų. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundo reikalavimai įpareigoti Žemėtvarkos skyrių pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 3 punktą neatlygintinai suteikti pareiškėjai 2,00 ha ploto žemės sklypą už Lenkijoje turėtus žemės sklypus iki įkeldinimo į Lietuvos valstybės teritoriją bei priteisti neturtinę žalą – 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) yra atmestini kaip nepagrįsti.

 

III.

 

            Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

            Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjos U. K. argumentus dėl jos sunkios sveikatos būklės, teisinio neišprusimo spręsdamas klausimą dėl termino nagrinėtinoje administracinėje byloje atnaujinimo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį klausimą, iš esmės rėmėsi ta aplinkybe, kad esą pareiškėjos senyvas amžius bei jos sunki sveikatos būklė negali būti laikomi pakankamomis sąlygomis ir prielaidomis atnaujinti skundo padavimo teismui terminą, nes ją atstovavo tinkamą teisinę kvalifikaciją turintis advokatas, kuris, jau 2009 m. rugsėjo 16 d. žinodamas apie skundžiamą sprendimą, nesiėmė tinkamos gynybinės metodikos. Pareiškėjos nuomone, šie teismo argumentai nepagrįsti, neatitinkantys tikrovės, kadangi pareiškėja skundą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus 2008 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. V5-3202 pripažinimo negaliojančiu pirmąjį kartą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė dar 2009 m. spalio 6 d. (2009 m. spalio 16 d. skundas teismui buvo patikslintas). Vilniaus apygardos administracinis teismas (teisėja Ina Kirkutienė) 2009 m. lapkričio 11 d. nutartimi nutarė atsisakyti priimti U. K. skundą, konstatuodamas, kad pareiškėja neišnaudojo ikiteisminės ginčo nagrinėjimo procedūros (teismas pabrėžė, jog pareiškėja dar galinti šia ikiteismine procedūra pasinaudoti). Pareiškėja akcentuoja, kad, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 11 d. nutartį, kreipėsi į ikiteismines ginčą nagrinėjančias institucijas — Vilniaus apskrities viršininko administraciją ir Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (duomenys nagrinėtinoje administracinėje byloje), o vėliau atitinkamai laikydamasi Administracinių bylų teisenos įstatyme reglamentuotų procesinių terminų, skundą dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris atsisakė šį skundą nagrinėti dėl esą praleistų skundui pateikti, terminų. Anot pareiškėjos, kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad byloje esą praleistas skundo pateikimo teismui terminas, atitinkamai nepagrįstai nebuvo tenkinti ir kiti pareiškėjos išvestiniai reikalavimai įpareigoti Žemėtvarkos skyrių neatlygintinai suteikti pareiškėjai 2,00 ha ploto žemės sklypą už Lenkijoje turėtus žemės sklypus iki įkeldinimo į Lietuvos valstybės teritoriją, bei atlyginti neturinę žalą.

            Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai pritaikė ir išaiškino skundų dėl veiksmų atliekamų įgyvendinant žemės reformą nagrinėjimą reglamentuojančias teisės normas.

 

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus  2008 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. V5-3202 „Dėl 2007-05-18 pažymos Nr. 25“, kuriuo jai  Vilniaus apskrities Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus 2007 m. gegužės 18 d. išduota pažyma Nr. 25, buvo pripažinta negaliojančia bei paprašyta šią pažymą grąžinti atsakovui.

Iš minėto reikalavimo pareiškėja kildino ir kitus reikalavimus - įpareigoti Žemėtvarkos skyrių pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 3 punktą neatlygintinai suteikti pareiškėjai 2,00 ha ploto žemės sklypą už Lenkijoje turėtus žemės sklypus iki įkeldinimo į Lietuvos valstybės teritoriją bei atlyginti neturtinę žalą – 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų).

Pirmosios instancijos teismas bylos dalį, pagal pagrindinį pareiškėjos reikalavimą nutraukė, tai motyvuodamas tuo, jog pareiškėja praleido  Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą 1 mėnesio terminą paduoti teismui skundą dėl ginčijamo sprendimo. Tokiu būdu netenkinęs pagrindinio pareiškėjos reikalavimo, teismas atmetė ir kitus (išvestinius) pareiškėjos reikalavimus.

Skundų padavimo teismui terminus reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnis, kurio  1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Kaip matyti iš šios teisės normos turinio, ja įstatymų leidėjas siekė nustatyti itin trumpus kreipimosi į teismą terminus dėl ginčų kylančių iš administracinių teisinių santykių (lyginant su ginčais kylančiais iš civilinių teisinių santykių). Įstatymų leidėjas siekė garantuoti administracinių teisinių santykių stabilumą, skatinti asmenis greitai reaguoti į jų teisių pažeidimus viešosios teisės srityje.

            Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (2007 m. gruodžio 6 d. nutartis Nr. AS⁵-550-07).

            Iš ginčijamo 2008 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. V5-3202 matyti, kad jis yra skirtas pareiškėjai bei buvo jai ir adresuotas, išsiunčiant jos nurodytu adresu. Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina ir tai, jog ir  pareiškėjos atstovui apie ginčijamą sprendimą turėjo tapti žinoma ne vėliau kaip 2009 m. rugsėjo 16 d.. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad su atitinkamu skundu dėl šio sprendimo pareiškėja kreipėsi tik 2010 m. kovo 9 d., t. y., praleidusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio  1 dalyje nustatytus terminus.

            Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad nustatytus terminus praleido dėl svarbių priežasčių. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnį, praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo klausimas, yra siejamas su svarbių priežasčių buvimu, t. y., svarbių priežasčių buvimas yra būtina sąlyga praleistam terminui atnaujinti.

 Paprastai svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra pripažįstamos tokios aplinkybės, kurios asmeniui sudaro kliūtis laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus. Paprastai tokios aplinkybės yra  objektyvaus  pobūdžio ir nepriklauso nuo asmens valios. Pavyzdžiui, fi­zi­nio as­mens sun­ki li­ga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią,  ne­raš­tin­gu­mas ir pan..   

 Teismų praktikoje sprendžiant ter­mi­no at­nau­ji­ni­mo klau­si­mą, taip pat yra atsižvelgiama į  svar­bių ap­lin­ky­bių at­si­ra­di­mo mo­men­tą, jų eg­zis­ta­vi­mo truk­mę, taip pat ar po to, kai mi­nė­tos ap­lin­ky­bės iš­ny­ko, as­muo krei­pė­si į teis­mą per pro­tin­gą lai­ko tar­pą. Ver­tin­ti­na, ar as­muo bu­vo pa­kan­ka­mai ati­dus, są­ži­nin­gas, ar, prie­šin­gai, sa­vo tei­ses įgy­ven­di­no ne­rū­pes­tin­gai, ap­lai­džiai. Šia pras­me kiek­vie­nam kon­kre­čiam at­ve­jui tai­ky­ti­ni ne vi­du­ti­niai, o in­di­vi­du­a­lūs są­ži­nin­go, ati­daus bei rū­pes­tin­go el­ge­sio stan­dar­tai.

  Minėtų terminų praleidimą pareiškėja iš esmės pateisina sunkia savo sveikatos būkle ir amžiumi. Tačiau kaip matyti iš bylos, tokia pareiškėjos sveikatos būklė yra pastovaus pobūdžio. Gindama savo interesus naudojosi kvalifikuota teisine pagalba. Todėl įvertinus praleistų terminų kreiptis į teismą trukmę ir nesant kitų objektyvaus pobūdžio aplinkybių, galėjusių įtakoti minėtų terminų praleidimą, darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė, jog šiuos terminus praleido dėl svarbių  priežasčių.

Visa tai apibendrinus darytina kita išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nutraukė bylą dėl pagrindinio pareiškėjo reikalavimo, tuo pačiu atmesdamas ir išvestinius pareiškėjos reikalavimus.

Dėl paminėto  tenkinti  apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

 

 n u t a r i a:

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos U. K. apeliacinį skundą atmesti.

 

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                                                                                 Laimutis Alechnavičius                                                                                                                                                                                                                                                                           Irmantas Jarukaitis                                                                                                                                                                                                                                                                                   Romanas Klišauskas