Civilinė byla Nr. 2A-467-275/2012
Teisminio proceso Nr. 2-03-3-08959-2009-0
Procesinio sprendimo kategorija 41.; 42.1.; 42.5.; 42.6.;
42.8.; 42.9.; 42.11.4.; 121.21.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. vasario 28 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ritos Kisielienės, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Vido Stankevičiaus,
sekretoriaujant S.Rimavičiūtei,
dalyvaujant ieškovo atstovams R. K., ieškovo ir trečiojo asmens UAB „Giransa“ atstovui adv. A.Vaišvilai, atsakovo atstovui K. K.,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Disona“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Disona“ ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus parkai“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretysis asmuo UAB „Giransa“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2004-02-27 tarp ieškovo ir atsakovo pasirašytą priedą Nr. 2 prie 2000-04-28 sutarties Nr. 00-04-28, įvardintą Protokolu; iš atsakovo priteisti 32 536 L ieškovo naudai, 12,70 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „Vilniaus parkai“, vadovaudamasi 1999-05-06 Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 802V, 1999-12-27 negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos su investicija į remontą sutarties Nr. 99-12-27 bei 2000-04-03 negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos su investicija į remontą sutarties Nr. 99-12-27 papildymu iki 2098-12-27 UAB „Giransa“ išnuomojo patalpas, esančias M.K. Čiurlionio g. 102, Vilnius, kavinei atstatyti ir įrengti, mokant 1 148,27 Lt per mėnesį už nuomojamas patalpas kartu su žemės mokesčiu nuo pastato pridavimo eksploatacijai dienos, iš jų 175,11 Lt PVM, taip pat - mokesčius už patalpų eksploataciją, komunalines bei ryšių paslaugas. Tarp UAB „Vilniaus parkai“, UAB „Giransa“ ir UAB „Disona“, vadovaujantis Vilniaus miesto valdybos 1999-05-06 sprendimu Nr. 802, 2000-04-28 buvo pasirašyta negyvenamųjų pastatų ir patalpų subnuomos su investicija į remontą trišalė sutartis Nr. 00-04-28, pagal kurios 1 p., patalpos kavinei atstatyti ir įrengti buvo subnuomotos UAB „Disona“, kuri įsipareigojo, pradėjus patalpų eksploataciją, mokėti nuomos mokestį kiekvieną mėnesį, kuris bus įskaitomas už įdėtas lėšas kavinei atstatyti ir įrengti, taip pat – mokėti mokesčius už patalpų eksploataciją, komunalines bei ryšių paslaugas ir žemės mokestį. 2004-02-27 tarp UAB „Vilniaus parkai“ ir UAB „Disona“ buvo pasirašytas priedas Nr. 2 prie 2000-04-28 sutarties Nr. 00-04-28, įvardintas protokolu, kuriame UAB „Disona“ buvo įpareigota mokėti subnuomojamų patalpų nekilnojamojo turto mokestį, kiekvienais metais šį mokestį apskaičiuoti, apskaičiavimą pateikti bei mokestį tiesiogiai sumokėti Vilniaus apskrities VMI; priedas buvo pasirašytas atsakovo iniciatyva, dokumentą parengė atsakovas, priedą pasirašė UAB „Disona“ direktorius R. K., nes atsakovas to primygtinai reikalavo; priedas nebuvo įvardintas sutartimi, o tik protokolu, pabrėžiant šio veiksmo formalumą. Ieškovas nurodo, kad vykdant šį priedą paaiškėjo, kad jis prieštarauja imperatyviems teisės aktų reikalavimams – Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 str., Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 4 str. 2 p., VMI viršininko 2007-05-29 įsakymu Nr. VA-40 patvirtintų Nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijos KIT711 formos užpildymo taisyklių 3 p.; taisyklė, jog nekilnojamojo turto mokestį privalo mokėti ne nuomininkas, o savininku esantis juridinis asmuo suformuluota ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2004-06-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-134/2004). Ieškovas nurodė, kad nekilnojamojo turto mokesčio už subnuomojamas patalpas Vilniaus apskrities VMI iš UAB „Disona“ nepriėmė, nurodydama, kad šį mokestį turi sumokėti savininkas, ir UAB „Disona“ įmokėtas pinigines lėšas įskaitė kaip UAB „Disona“ mokesčius. Ieškovas raštu informavo UAB „Vilniaus parkai“ apie tai, jog 2000-04-28 sutarties Nr. 00-04-28 priedo Nr. 2 UAB „Disona“ neturi galimybės vykdyti ir šis priedas yra negaliojantis. Ieškovas dėl nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą, kuris 2008-05-13 rašte nurodė, jog nekilnojamojo turto mokestį moka nekilnojamojo turto savininku esantis juridinis asmuo, o nuomininkas šio mokesčio mokėjimo neperima. Ieškovas, remdamasis Civilinio kodekso 6.490 str. 1 d., 3 d. ir 6 d., taip pat nurodė, kad subnuomos sutarties priedas negalėjo būti pasirašytas nedalyvaujant vienai iš trijų sutarties šalių UAB „Giransa“. Ieškovas teigia, kad 2004-02-27 tarp UAB „Vilniaus parkai“ ir UAB „Disona“ pasirašytas 2000-04-28 sutarties Nr. 00-04-28 priedas Nr. 2 negalioja, nes buvo sudarytas apgaulės įtakoje – UAB „Disona“ direktorių R. K. UAB „Vilniaus parkai“ darbuotojams suklaidinus dėl esminių sandorio sudarymo aplinkybių, susijusių su tuo, jog ne savininkas, o faktinis turto valdytojas privalo mokėti nekilnojamojo turto mokestį. Ieškovas mano, kad priedą niekiniu ir negaliojančiu pripažįsta ir atsakovas savo veiksmais: atsakovas kartu su 2008-05-21 raštu Nr. 48 „Dėl atsisakymo vykdyti sutartinius įsipareigojimus“ pateikė priedą Nr. 3 prie 2000-04-28 negyvenamųjų pastatų ir patalpų subnuomos su investicija į remontą trišalės sutarties Nr. 00-04-28 projektą, kurį siūlo pasirašyti tiek nuomininkui UAB „Giransa“, tiek subnuomininkui UAB „Disona“, pagal šį projektą nuomotoja apskaičiuoja, deklaruoja ir moka nekilnojamojo turto mokestį, o subnuomininkas kompensuoja šias nuomotojo išlaidas (projektas nepasirašytas). Ieškovas nurodė, kad atsakovas pateikdavo ieškovui sąskaitas dėl nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimo, ieškovo buhalterė jas apmokėdavo, todėl nuo 2004 m. iki 2008 m. ieškovas sumokėjo atsakovui 32 536 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 10 d. nutartimi ieškovo ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo UAB „Disona“ atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ naudai 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas konstatavo, kad nuo 2004 m. iki 2008 m. ieškovas apskaičiuodavo mokėtiną už nuomojamą turtą nekilnojamojo turto mokestį ir šią sumą sumokėdavo UAB „Vilniaus parkai“, o UAB „Vilniaus parkai“ įvykdė savo mokestinę prievolę VMI. Pagal akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 37 str. 6 d. bei pagal ieškovo įstatus bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą. Ieškovas UAB „Disona“ yra pelno siekiantis ūkio subjektas, vykdantis veiklą savo atsakomybe ir rizika. Taigi, ieškovo atstovo paaiškinimai, kad jis nesidomėjo teisiniais klausimais, kad jis nežinojo kokius mokėjimus keturis metus vykdė buhalterė, įrodo, kad pats ieškovas buvo nerūpestingas, todėl šias ieškovo nurodytas aplinkybes teismas vertino ieškovo nenaudai. Pažymėjo, ir tai, kad kiekvienais metais įmonės vadovas pasirašo ir teikia tvirtinti visuotiniam akcininkų susirinkimui įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, bendrovės veiklos ataskaitas, todėl vadovas, atsakingai vykdydamas savo funkcijas, žinojo ir turėjo žinoti apie visus įmonės atsiskaitymus. Tai, kad vadovas žinojo apie mokėjimus patvirtina ir minėtas 2005 m. prašymas įskaityti 2004, 2005 sumokėtą nekilnojamojo turto mokestį. Ieškovo nurodytos aplinkybės, kad sandoris yra ekonomiškai nenaudingas ieškovui nesudaro pagrindo pripažinti šį sandorį negaliojančiu ieškinyje nurodytu faktiniu pagrindu. Ginčo susitarimo sudarymo metu galiojanti Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 str., 7 str. reglamentavo, kad mokėtojai moka mokestį už jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą; mokestį moka juridiniai asmenys, kuriems nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas Lietuvos Respublikoje. Taigi, įstatyminis reglamentavimas buvo pakankamai aiškus, o tai, kad ieškovas, sudarant sutartį ir prisiimant prievolę iki 2008 m. apmokėti išlaidas, nepasidomėjo teisiniu reglamentavimu, įrodo ne apgaulę, bet paties ieškovo didelį nerūpestingumą. Ieškovo paaiškinimus, kad jis sudarė sutartį, manydamas, jog tokią pareigą nuomininkui nustato įstatymai, teismas laikė nelogiškais, nes tokiu atveju iš viso nebūtų būtinybės sandorį sudaryti. Teismas nenustatė ieškovo valios trūkumų, sudarant ginčo susitarimą. Vertindamas 2008-05-21 atsakovo pasiūlymą pasirašyti kitą sutarties priedą, kuriame iš esmės yra užfiksuoti susiklostę šalių faktiniai sutartiniai santykiai, ir rašte Nr. 48 nurodytus tokio pasiūlymo motyvus, teismas padarė išvada, kad toks atsakovo pasiūlymas buvo sąlygotas 2008-05-06 ieškovo pranešimu, kad jis negali vykdyti įsipareigojimų (nors, kaip buvo minėta, įsipareigojimus vykdė ir prieštaravimų nereiškė) ir atsakovo ketinimu neteisminiu būdu išspręsti kilusį konfliktą, užtikrinti sutartinių santykių tęstinumą bei pašalinti 2004-02-27 susitarimo teksto netikslumus, nors jie ir netrukdė atsakovui tinkamai įvykdyti šalių susitarimą. Šis pasiūlymas neįrodo, kaip nurodė ieškovas, nei atsakovo pripažinimo, kad susitarimas yra negaliojantis, nei atsakovo veiksmų nesąžiningumo. Įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ėmėsi aktyvių tyčinių nesąžiningų veiksmų prieš ieškovą arba, kad tyčia nuslėpė ieškovui nežinomus faktus ieškovas nepateikė, todėl teismas aplinkybę, kad sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės laikė neįrodyta (CK 1.91 str.). Esant aukščiu nustatytoms aplinkybėms, kad ieškovas veikė nerūpestingai, kad sandorį sudarė, prisiimant vykdomos komercinės veiklos riziką, teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė ir esminio suklydimo, sudarant sandorį (CK 1.90 str. 5 d.). Be to, ilgalaikis prievolės vykdymas paneigia ieškovo aplinkybę, kad sandoris buvo sudarytas apgaulės arba suklydimo įtakoje. Teismas pažymėjo, kad ieškinyje ieškovas nesirėmė aplinkybe, jog sandoris sudarytas suklydimo įtakoje; šią aplinkybę ieškovas nurodė tik bylos nagrinėjimo metu. Esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Šiuo atveju svarbus yra aukščiau aptartas šalių elgesys po sutarties sudarymo nuo 2004 m. iki 2008 m., t.y. jų ilgalaikis geranoriškas prievolių vykdymas, patvirtinantis aiškią sutarties šalių valią. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad 2004-02-27 tikrieji šalių ketinimai buvo kompensuoti atsakovui jo patiriamas išlaidas nekilnojamojo turto mokesčiui apmokėti, o aplinkybė, kad sutarties tekste buvo netinkamai nurodytas šios prievolės įvykdymo būdas, nesutrukdė šalims elgtis pagal įstatymo nuostatas ir tinkamai realizuoti savo ketinimus. Minėtas susitarimas nėra įstatymu uždraustas, prievolės dalykas buvo faktiškai vykdomas, todėl pagal Civilinio kodekso 1.80 str. nėra pagrindo pripažinti susitarimą negaliojančiu. Iš trišalės sutarties matyti, kad tarp ieškovo (subnuomininko) ir atsakovo (nuomotojo) susiklostė dvišaliai sutartiniai santykiai dėl atsiskaitymo už patalpų nuomą, atsakomybės už netinkamą prievolių vykdymą (11-13 p.) ir t.t. Trišalėje sutartyje numatyti šalių įsipareigojimai ir 2000-04-03 atsakovo ir trečiojo asmens sutarties sąlyga, kad trišalėje sutartyje bus numatyta subnuomininko teisė po rekonstrukcijos pastatą tiesiogiai nuomoti iš nuomotojo, patvirtina, kad subnuomininkas iš esmės perėmė nuomininko teises ir pareigas, o nuomininko funkcija apsiribojo patalpų perdavimu subnuomininkui (sutarties 6 p.). Šios sutartys yra galiojančios ir nėra nuginčytos. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad civilinei teisei būdingas dispozityvumo ir sutarties laisvės principas, todėl Civilinio kodekso 6.490 str. nedraudžia nuomotojui ir subnuomininkui sudarinėti tarpusavio susitarimus. Taigi, susiklostę dvišaliai santykiai dėl atsiskaitymo už nuomojamą turtą galėjo būti pakeisti dvišalių suinteresuotų šalių susitarimu. Tretysis asmuo neginčijo atsakovo atsiliepime nurodytų aplinkybių, kad jis faktiškai žinojo apie sudarytą dvišalę sutartį ir jai neprieštaravo, todėl ši aplinkybė laikoma nustatyta. Tretysis asmuo šioje byloje nereiškė savarankiškų reikalavimų dėl savo teisių pažeidimo, nereiškė pretenzijų ir sutarties vykdymo metu, todėl nėra pagrindo konstatuoti trečiojo asmens teisių pažeidimo fakto ir dėl to pripažinti sutartį negaliojančia. Ieškovas šioje byloje gina tik savo teises. Kadangi ieškovas buvo susitarimo šalimi, todėl ieškovo nurodyta aplinkybė, kad buvo sudarytas dvišalis susitarimas, nepažeidžia ieškovo teisių ir nesudaro pagrindo pripažinti susitarimą negaliojančiu. Teismas padarė išvadą, kad nenustačius sandorio negaliojimo pagrindų, atmestinas ieškovo reikalavimas taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovo 32 536 Lt pagal susitarimą sumokėtą sumą. Ieškovas sandorį sudarė savo interesais ir rizika, 32 532 Lt suma buvo sumokėta galiojančios sutarties pagrindu, todėl negali būti išreikalauta iš atsakovo (CK 6.237 str., 6.238 str., 6.242 str. 3 d.). Atmetęs pagrindinį reikalavimą, teismas atmetė ir reikalavimą dėl palūkanų priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas UAB „Disona“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2004-02-27 tarp ieškovo ir atsakovės pasirašytą priedą Nr.2 prie 2000-04-28 sutarties Nr. 00-04-28 įvardintą Protokolu; iš atsakovo priteisti 32 536 Lt ieškovo naudai; iš atsakovo priteisti 12,70 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms
Nurodo, kad galiojantys įstatymai imperatyviai nustato, jog nekilnojamojo turto mokestį privalo mokėti nekilnojamojo turto savininkas ir tą pareigą draudžiama perkelti kitam asmeniui, nebent šalys susitartų dėl kompensavimo. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, ieškovas jokiais susitarimais ar sutartimis bei jokiais galiojančiais ar galiojusiais teisės aktais nėra įpareigotas mokėti kompensacijos atsakovui už nekilnojamojo turto mokestį, kas gali būti susitarta tik pasirašant trišalės nuomos sutarties papildymu, dėl išlaidų, už nekilnojamo turto mokestį, kompensavimo. Todėl Protokolas, kuriuo ieškovui buvo perkelta įstatymais nustatyta atsakovo pareiga mokėti jam priklausančio nekilnojamojo turto mokestį VMI, prieštarauja minėtoms imperatyvioms įstatymo normoms, Protokolo neįmanoma įvykdyti, dėl to jis turi būti panaikintas arba turi būti sustabdytas jo vykdymas, arba įpareigoti pasirašyti realybę atitinkantį Protokolą, kurį būtų galima įvykdyti. Ieškovo nerūpestingumas ar neatsakingumas, ar net tai, kad mokėjo atsakovui nekilnojamojo turto mokestį (nors neturėjo mokėti), neturi reikšmės, kadangi šiuo susitarimu buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, o tai daro susitarimą negaliojančiu. Negalima laikyti, kad dėl vienos šalies nerūpestingumo ir nepasidomėjimo įstatyminiu reglamentavimu galima sudaryti susitarimus prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms. Šalis negali prisiimti sutartinių įsipareigojimų prieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms. Be to atsakovas, veikdamas kaip savivaldybės įmonė, turėdamas savo teisininkus ir kitą teisinę pagalbą, paruošė nekompetentingą sutarties papildymą (Protokolą) ir reikalavo jį vykdyti, tuo klaidindamas ieškovą, kad pagal Nekilnojamo turto mokesčio įstatymą mokėti, deklaruoti ir skaičiuoti mokestį privalo ieškovas. Iš to galima spręsti, kad atsakovas sąmoningai klaidino ir apgaudinėjo ieškovą. Protokolas yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento, nepriklausomai nuo to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.80 str. 1 d., 1.78 str. 1 d.). O tokio sandorio šalys negali patvirtinti (CK 1.78 str. 1 d.) net jei jis ir būtų sudarytas laisva valia, geranoriškai ir t.t. Teismas neteisingai ir nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2004-02-27 tarp ieškovo ir atsakovo pasirašytą priedą Nr. 2 prie 2000-04-28 sutarties Nr. 00-04-28 įvardintą Protokolu, nes buvo netgi keletas sandorio negaliojimo pagrindų.
Dėl apgaulės ir suklydimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu
Ieškovas Protokolą pasirašė būdamas apgautas ir iš esmės suklydus, jog jis išeities neturi ir todėl pagal Lietuvos Respublikos galiojančius teisės aktus jis, kaip faktinis turto valdytojas, privalo mokėti nekilnojamojo turto mokestį. Šią aplinkybę patvirtina tarp ieškovo ir atsakovo pasirašytas Protokolas, kuriuo nustatyta ieškovo pareiga mokėti atsakovui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto mokestį, bei ieškovo veiksmai dėl atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo Valstybinei mokesčių inspekcijai. Teismas neteisingai ir nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2004-02-27 tarp ieškovo ir atsakovo pasirašytą priedą Nr. 2 prie 2000-04-28 sutarties Nr. 00-04-28 įvardintą Protokolu, dėl apgaulės ir suklydimo, kaip negalimo vykdyti.
Dėl ieškovo ketinimo kompensuoti atsakovui jo patiriamas išlaidas nekilnojamojo turto mokesčiui apmokėti nebuvimo
Skundžiamame sprendime teismas konstatavo, kad šalių elgesys po sutarties sudarymo nuo 2004 m. iki 2008 m., t.y. jų ilgalaikis geranoriškas prievolių vykdymas, patvirtina aiškią sutarties šalių valią, ir jų tikruosius ketinimus - kompensuoti atsakovui jo patiriamas išlaidas nekilnojamojo turto mokesčiui apmokėti. Tačiau, tokios teismo išvados yra visiškai nepagrįstos ir neteisėtos, tiek dėl ilgalaikio geranoriško prievolių vykdymo, tiek dėl tikrojo šalių ketinimo kompensuoti atsakovui jo patiriamas išlaidas nekilnojamojo turto mokesčiui apmokėti. Visi byloje esantys įrodymai, liudytojos parodymai, šalių paaiškinimai akivaizdžiai parodo, jog iš karto po to, kai ieškovas bandė vykdyti Protokolą ir pats apskaičiavo bei tiesiogiai sumokėjo nekilnojamojo turto mokestį VMI, bet jis nebuvo priimtas ir dėl to ieškovas negalėjo įvykdyti Protokole numatytos prievolės, tarp abiejų šalių prasidėjo aiškinimasis ir ginčai dėl Protokolo bei jame numatytos ieškovui pareigos. To teisme neginčijo ir atsakovo direktorius. Taigi, jokio ilgalaikio geranoriško prievolių vykdymo nebuvo. O tai, kad ieškovas pats apskaičiavo ir tiesiogiai sumokėjo nekilnojamojo turto mokestį VMI, bei tai, kad po to kai to mokesčio nepriėmė VMI, ėmė aiškintis dėl ieškovės pareigos apskaičiuoti ir tiesiogiai mokėti atsakovui nekilnojamojo turto mokestį VMI, bei tai, kad pats atsakovas po to, kai to mokesčio iš ieškovo nepriėmė VMI, išrašė 6 sąskaitas, kuriose buvo nurodytas „NT mokestis“, bei tai, kad paties atsakovo direktorius teisme paaiškino, jog šalys buvo sutarusios dėl nekilnojamojo turto mokesčio, kurį numatė įstatymas, mokėjimo, o ne kompensacijos, patvirtina, kad tikrasis šalių ketinimas tikrai buvo ne kompensuoti atsakovui jo patiriamas išlaidas nekilnojamojo turto mokesčiui apmokėti.
Dėl 32 536 Lt reikalavimo
Skundžiamu sprendimu teismas nurodė, jog nenustačius sandorio negaliojimo pagrindų, atmestinas ieškovo reikalavimas taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovo 32 536 Lt pagal susitarimą sumokėtą sumą. Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes ir teismui pripažinus tarp ieškovo ir atsakovo pasirašytą 2004-02-27 priedą Nr. 2 prie 2000-04-28 sutarties Nr. 00-04-28 negaliojančiu, šis teismo argumentas netenka savo galios ir, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.80 str. 2 d., iš atsakovo turėtų būti priteisti 32 536 Lt, sumokėti pagal minėtą Protokolą kaip nekilnojamojo turto mokestis ar kaip kompensaciją už nekilnojamąjį turtą pagal atsakovo PVM sąskaitas-faktūras.
Tretysis asmuo UAB „Giransa“ pareiškimu prisideda prie ieškovo UAB „Disona“ apeliacinio skundo. Nurodo, kad iš esmės sutinka su ieškovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentams ir prašo jį tenkinti.
Atsakovas UAB „Vilniaus parkai“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš ieškovo atsakovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo atsisakyti priimti naują įrodymą - kartu su apeliaciniu skundu pateiktą priedą Nr. 2. Ieškovo teiginiai dėl to, jog atsakovas sąmoningai klaidino ar apgaudinėjo ieškovą yra visiškai nepagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais, aplinkybėmis ar kitomis leistinomis priemonėmis. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 178 str., bylos šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ieškovo teiginiai yra paremti tik samprotavimais ir prielaidomis - atsakovas su jais kategoriškai nesutinka, jų nenustatė ir pirmos instancijos teismas, todėl jie turėtų būti atmesti ir apeliacinės instancijos teismui siūlytina jų apskritai nevertinti. Atsakovo nuomone, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010-11-10 sprendime tinkamai pritaikė Civilinio kodekso 6.193 straipsnyje numatytas sutarčių aiškinimo taisykles, tinkamai įvertino atsakovo į bylą pateiktus išsamius įrodymus, paaiškinimus, nurodytas aplinkybes - ir todėl visiškai pagrįstai atmetė ieškovo argumentus dėl Protokolo pripažinimo negaliojančiu nuo sudarymo momento, nes nenustatė jokių šio sandorio negaliojimo pagrindų. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas prieštarauja ieškovo argumentams dėl Protokolo pripažinimo negaliojančiu nuo sudarymo momento, bei į tai, kad atsakovas nesutinka su ieškovo pozicija dėl Protokolo sudarymo dėl apgaulės, šiuos savo prieštaravimus ir nesutikimus grįsdamas aukščiau nurodytais argumentais, faktinėmis aplinkybėmis bei proceso pirmosios instancijos teisme metu išdėstyta savo pozicija, ir visapusiškai palaikydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą - atsakovas prašo atmesti kaip nepagrįstą bei neįrodytą ir šį ieškovo dėstomą sprendimo apskundimo pagrindą „dėl ieškovo ketinimo kompensuoti atsakovui jo patiriamas išlaidas nekilnojamojo turto mokesčiui apmokėti nebuvimo“. Nenustačius sandorio negaliojimo pagrindų, ieškovo reikalavimas dėl 32 536 Lt sumos yra atmestinas, nes ši suma buvo sumokėta atsakovui pagrįstai, vadovaujantis galiojančia šalių sudaryta sutartimi. Atmetus pagrindinį reikalavimą, atmestinas ir reikalavimas dėl palūkanų priteisimo.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Skundas atmestinas.
Dėl suklydimo ir apgaulės, sudarant sandorį tarp šalių
Ginčijamame 2004-02-27 susitarime, kuris įvardintas kaip protokolas, nurodyta ieškovo pareiga mokėti nekilnojamojo turto mokestį, bet susitarimo tekstas, t.y. šios pareigos išdėstymas kaip sutarties sąlygos, nurodant, ką ieškovas privalo daryti, neleidžia vertinti, jog ieškovą galėjo suklaidinti sutartyje įrašytas tekstas. Tai, kad susitarimu ieškovo atstovas įsipareigojo sumokėti tam tikrą pinigų sumą už atsakovą, yra susitarimo esme . Suklydimo dėl šios aplinkybės ieškovas neginčija, t.y. ieškovas nesuklydo dėl to, kad jis turės sumokėti jo paties apskaičiuotą tam tikrą sumą. Įsipareigojimas apmokėti yra sutarties esme, o ieškovas nenurodė, kad būtų suklydęs dėl šio įsipareigojimo, todėl teismo išvada, kad ieškovas neįrodė suklydimo dėl susitarimo esmės, yra pagrįsta.
Kitu ieškinio pagrindu – kad ieškovas buvo apgautas, nurodydamas tai, kad atsakovo darbuotojai suklaidino ieškovą dėl aplinkybės, kas privalo mokėti nekilnojamojo turto mokestį, ieškovas iš esmės teigia, kad buvo apgautas atsakovo darbuotojų. Ieškovas nenurodė, kokie atsakovo darbuotojai jį suklaidino, todėl byloje nebuvo įrodyta, jog ieškovui atsakovo darbuotojai paaiškino, jog nekilnojamojo turto mokestį turi mokėti pagal galiojančius teisės aktus faktinis turto valdytojas, o ne turto savininkas. Vertinant, ar pagal savo amžių, veiklą, išsilavinimą ieškovo atstovas, t.y. UAB „Disona“ direktorius, pasirašęs ginčijamą susitarimą, turėjo suprasti, jog nekilnojamojo turto mokestį turi mokėti šio turto savininkas, darytina išvada, kad ieškovas turėjo ir galėjo suprasti, kad šį mokestį privalo mokėti nekilnojamojo turto savininkas, galėjo suprasti, kad turto savininkas ir subnuomininkas gali susitarti, jog už savininką mokestį sumokės subnuomininkas. Tai, kad ieškovas pagal subnuomos sutartį su trečiuoju asmeniu yra išsinuomavęs patalpas kavinei atstatyti ir įrengti iki 2098 metų, kad ieškovui nuomotojas įsipareigojo, privatizuojant patalpas, suteikti pirmumo teisę, įskaityti subnuomininko lėšomis atliktos rekonstrukcijos vertę ( Negyvenamų pastatų ir patalpų subnuomos su investicija į remontą trišalės sutarties, sudarytos 2000-04-28 , 3 punktas), leidžia daryti išvadą, kad atsakovo prisiimti įsipareigojimai ieškovo atžvilgiu yra ilgalaikiai, užtikrinantys ieškovo teisę naudoti verslo tikslais pastatą Vilniaus miesto parko teritorijoje, todėl papildomos sumos, mokėtinos faktiškai atsakovui, t.y. už atsakovą įvykdymas pareigos Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijai nustatymas 2004-02-27 papildomu susitarimu prie 2000-04-28 sutarties, nėra susitarimu, dėl kurio šalys būtų atsidūrusios nelygiateisėje padėtyje, dėl kurios atsakovas būtų įgijęs žymų pranašumą prieš ieškovą. CK 6.4 straipsnis numato šalims pareigą elgtis sąžiningai prievolės atsiradimo ir vykdymo metu Ieškovo pareiga buvo įrodyti, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai, jam suteikdamas klaidinančią informaciją apie teisės normų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto mokestį, turinį, tačiau tokie įrodymai byloje nebuvo pateikti.
Dėl imperatyvių įstatymo nuostatų nekilnojamojo turto mokesčiui sumokėti
Ginčo susitarimo sudarymo metu galiojanti Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 str., 7 str. reglamentavo, kad mokėtojai moka mokestį už jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, mokestį moka juridiniai asmenys, kuriems nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas Lietuvos Respublikoje. Teismo sprendime nėra išvados, jog įstatymas įpareigoja turto nuomininką mokėti nekilnojamojo turto mokestį, todėl ieškovo apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovui buvo perkelta pareiga mokėti šį mokestį, nepagrįsta. Tai, kad šalys susitarė, jog atsakovui tenkančią įstatyminę pareigą – sumokėti priklausantį mokestį vykdys turto subnuomininkas, nėra imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančiu susitarimu, nes įstatyme nėra nurodyta, jog šalims draudžiama susitarti, kad pareigą, tenkančią vienam juridiniam asmeniui, įvykdys prieš trečiąjį asmenį kitas juridinis asmuo. Dėl to susitarimas neprieštarauja ne tik imperatyvioms, bet ir kitoms įstatymo normoms. Ieškovas nereiškia reikalavimo pripažinti negaliojančiu susitarimo dalies, kuria jis įsipareigojo sumokėti tiesiogiai Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijai apskaičiuotą mokestį, tuo pagrindu, kad šios pareigos negali įvykdyti dėl nustatytos tam tikros šio mokesčio priėmimo tvarkos. Pareikštu pagrindu – kad ieškovas buvo suklaidintas ar apgautas ir ši susitarimo dalis negali būti pripažinta negaliojančia. Tai, kad šalys susitarė dėl mokėjimo tvarkos, t.y. kad ieškovas tiesiogiai mokesčių inspekcijai sumoka sutartą sumą, o mokesčių inspekcija nepriima tokiu būdu mokamo mokesčio, nepažeidžia ieškovo teisių. Tokiu mokėjimu ieškovas prisiimtą pareigą vykdo tinkamai, todėl atsakovo interesas yra siekti, kad susitarimo dalis būtų pakeista taip, kad ieškovas galėtų įvykdyti jo atžvilgiu prisiimtą įsipareigojimą.
Dėl trečiojo asmens nepritarimo ginčijamam susitarimui
Tai, kad 2004-02-27 susitarimo nepasirašė UAB „Giransa“ atstovas, nepažeidė ieškovo teisių, todėl susitarimas negali būti pripažintas negaliojančiu dėl to, kad jo nepasirašė asmuo, kurio interesų neliečia susitarimu prisiimti šalių įsipareigojimai. Ginčijamu susitarimu buvo papildytas 2000-04-28 sutarties 2 punktas, kuriuo įsipareigojimus nuomotojo atžvilgiu prisiėmė tik subnuomininkas, todėl reikalavimas, reiškiamas interesais asmens, kurio teisės nepažeistos, negali būti tenkinamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliacinės instancijos teismas byloje turėjo pašto išlaidų mažiau, nei 10 Lt, todėl jos nepriteisiamos iš ieškovo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Rita Kisielienė
Danutė Kutrienė
Vidas Stankevičius