Civilinė byla Nr. e2-3442-925/2022

                Teisminio proceso Nr. 2-68-3-30517-2021-0

                                                             Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5;

                                                             2.6.23; 3.2.6.1.

(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jorūnė Pukinskienė,

sekretoriaujant Jelenai Gladkauskienei,

dalyvaujant ieškovės atstovei M. S.,

atsakovės atstovui advokatui Ričardui Suslavičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Europa Group“ ieškinį atsakovei UAB „Transmedos valda“ dėl skolos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

1.       Ieškovė BUAB „Europa Group“ prašo teismo priteisti iš atsakovės UAB „Transmedos valda“ 5 175,69 Eur skolos, 186,32 Eur delspinigių, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė ieškinyje nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3030-864/2018 iškėlė bankroto bylą UAB „Europa Group“ (buvęs pavadinimas UAB „Senamiesčio komfortas“) ir bankroto administratoriumi paskyrė Vaidą Jakaitį. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Europa Group“ įsiteisėjo 2019 m. sausio 10 d. Išanalizavus UAB „Europa Group“ dokumentus, nustatyta, kad UAB „Europa Group“ ir UAB „Transmedos valda“ 2013 m. vasario 21d.pasirašė franšizės paslaugų sutartį Nr. F-3 (iš bylos duomenų matyti, kad šalys franšizės sutartį sudarė ne 2013-02-21, bet 2003-02-21, į bylą pateikta būtent 2003-02-21 franšizės sutartis Nr. F-3, todėl ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodyta franšizės sutarties sudarymo data 2013-02-21 vertintina kaip rašymo apsirikimo klaida – teismo pastaba), kurios pagrindu UAB „Europa Group“ įsipareigojo teikti franšizės paslaugas, o atsakovė už jas atsiskaityti ir mokėti ieškovei 1158,00 Eur dydžio mėnesinį mokestį. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei buvo iškelta bankroto byla, ieškovė išsiuntė pranešimą atsakovei apie tai, kad 2013 m. vasario 21 d. franšizės paslaugų sutartis yra nutraukiama, o tuo atveju, jeigu atsakovė pageidauja, šalys gali pradėti vykdyti derybas dėl naujos franšizės paslaugų sutarties pasirašymo. 2019 m. balandžio 15 d. šalys pasirašė naują franšizės paslaugų sutartį, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo teikti atsakovei franšizės paslaugas, o atsakovė - atsiskaityti už jas ir mokėti 1 000,00 Eur + PVM dydžio mėnesinį mokestį. Atsakovė 2020 m. kovo 3 d. išreiškė valią nutraukti franšizės paslaugų sutartį nuo 2020 m. balandžio 3 d.

3.       Ieškovė pažymėjo, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 31 d. iki 2020 m. balandžio 3 d. atsakovei išrašė ieškinio 6 punkte pateiktoje lentelėje nurodytas sąskaitas, kurių bendra suma yra 15 242,35 Eur. Atsakovė ieškovei pagal franšizės paslaugų sutartį (po bankroto bylos ieškovei iškėlimo, nuo 2019-01-11 – teismo pastaba) iš viso sumokėjo 10 066,66 Eur dydžio sumą (atsakovės vykdyti mokėjimai ieškovei nurodyti ieškinio 7 punkte pateiktoje lentelėje). Akivaizdu, jog atsakovė pagal franšizės paslaugų sutartį liko skolinga ieškovei 5 175,69 Eur dydžio skolą, kurią ieškovė iš atsakovės pareikštu ieškiniu prašo priteisti. Sutarties 2.3 punkte numatyta, kad atsakovei pažeidus franšizės paslaugų sutartyje nustatytus mokėjimo terminus, ji įsipareigoja mokėti ieškovei 0,02 proc. dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą sumokėti dieną. Atsižvelgdama į tai ir remdamasi CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktu, ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 186,32 Eur dydžio delspinigius, paskaičiuotus už 180 dienų (5175,69 Eur x 0,02 proc. x 180 d.).

2.       Atsakovė su ieškiniu nesutiko, atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą, o taip pat priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės teigimu, ieškovė nepagrįstai reikalauja priteisti 2 649,56 Eur sumą pagal 2013-02-21 Franšizės sutartį Nr. F-3 ir jos pagrindu išrašytas PVM sąskaitas - faktūras: 2019-01-31 Nr. EG0000001, 2019-02-28 Nr. EG0000007 ir 2019-03-29 Nr. EG0000019. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė 2019-01-10 išrašė atsakovei PVM sąskaitą - faktūrą Nr. EG001133 452,18 Eur sumai ir 2019-01-31 PVM sąskaitą - faktūrą Nr. EG0000001 784,78 Eur sumai, viso 1401,76 Eur sumai. Nurodytas aplinkybes apie išrašytas sąskaitas patvirtina ieškovės VMI iMAS sistemoje deklaruoti duomenys. Ieškovė taip pat 2019-01-10 atsakovei išrašė ir Kreditinę sąskaitą -949,58 Eur sumai, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių ieškovė nurodyta suma nesumažino mokėtinos 784,78 Eur sumos pagal 2019-01-31 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. EG0000001. Taigi mokėtina suma už 2019 m. sausio mėn. yra (buvo) ne 784,78 Eur, o 452,18 Eur (1401,76 - 949,58), kuri atsakovės buvo apmokėta 2019-03-21, ką patvirtina Atsiskaitymų su kreditoriais apskaitos žiniaraštis. Ieškovė ieškinio 6 punkte pateiktoje išrašytų sąskaitų faktūrų lentelėje nurodo, kad ieškovė yra (buvo) išrašiusi atsakovei 2019-02-28 sąskaitą Nr. EG0000007 1158,48 Eur sumai už vasario mėnesį bei 2019-03-29 sąskaitą Nr. EG0000019 1158,48 Eur sumai už kovo mėnesį, t. y. bendrą 2 316,96 Eur sumą, kurią nurodo kaip mokėtiną atsakovės. Tačiau ieškovė, reikalaudama apmokėjimo, nevertino šių aplinkybių: 1) atsakovė 2019-02-07 Pretenzija sustabdė savo prievolių vykdymą dėl ieškovo esminių Franšizės sutarties pažeidimų; 2) pati ieškovė 2019-02-28 Pranešimu informavo, kad Franšizės sutartis laikoma pasibaigusi nuo 2019 m. kovo 10 d. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovės tinkamas ir visiškas sutartinių įsipareigojimų vykdymas pradėjo strigti nuo 2016 metų. 2018-06-13 pretenzijoje atsakovė ieškovei nurodė, kad internetinės svetainės www.groupeuropa.com jokie atnaujinimo darbai atlikti nebuvo, kad atsakovė sulaukė daugybės klientų nusiskundimų, kad dėl ieškovei tenkančių pareigų pažeidimo atsakovė nuolat patiria didelius nepatogumus bei finansinius nuostolius. Ieškovei nereaguojant į atsakovės pretenzijas (kaip vėliau paaiškėjo, kad tokie įsipareigojimai nebuvo vykdomi dėl ieškovės nemokumo, kuriai Vilniaus apygardos teismas 2018-10-30 nutartimi iškėlė bankroto bylą), atsakovė 2019-02-07 Pretenzija sustabdė savo prievolių vykdymą dėl ieškovės esminių Franšizės sutarties pažeidimų, o ieškovė po derybų 2019-01-10 Kreditine sąskaita -949,58 Eur sumai už sausio mėnesį sumažino mokėtiną sumą bei 2019-02-28 Pranešimu informavo, kad Franšizės sutartis laikoma pasibaigusi nuo 2019 m. kovo 10 d. Be to, atsakovė laiko, kad už laikotarpį nuo ieškovei bankroto bylos iškėlimo (Vilniaus apygardos teismo 2018-10-30 nutartis civ. byloje Nr. B2-3030-864/2018) jos reikalavimas toliau vykdyti Franšizės sutartį buvo neteisėtas, nes iš sutarties kilusios teisės ir pareigos šalims pasibaigė ieškovei iškėlus bankroto bylą (CK 6.776 str. 4 d.).

3.       Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė ieškinio 6 punkte pateiktoje išrašytų sąskaitų-faktūrų lentelėje nurodo, kad ieškovė yra (buvo) išrašiusi atsakovei 2019-04-30 sąskaitą Nr. EG0000022 1073,95 Eur sumai už balandžio mėnesį bei 2020-01-31 sąskaitą Nr. EG0000080 1000,00 Eur sumai už sausio mėnesį, t. y. bendrą 2073,95 Eur sumą, kurią nurodo kaip mokėtiną atsakovės. Naują Franšizės sutartį šalys pasirašė 2019 m. balandžio 15 d. Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė ir 2019-04-30 sąskaitą Nr. EG0000022, joje taip pat išskyrusi franšizės laikotarpį: 533,33 Eur sumą už 2019 m. balandžio 15-30 d. laikotarpį. Iš to seka vienintelė pagrįsta ir teisėta išvada, kad ieškovės reikalavimas už laikotarpį nuo ieškovei bankroto bylos iškėlimo 2018-10-30 iki 2019-04-15 mokėti franšizės mokestį yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes tokiam priskaityti nebuvo (nėra) nei faktinio, nei teisinio pagrindų. Pažymėjo, kad ieškovė savo reikalavimą į atsakovę galėtų įgyti suteiktų išimtinių franšizės teisių pagrindu, o ne vien išrašiusi mokestinius dokumentus - PVM sąskaitas-faktūras. Pats ginčo PVM sąskaitų-faktūrų išrašymas nereiškia ir neįrodo, kad jose nurodytos franšizės išimtinės teisės ieškovės buvo suteiktos, juo labiau tomis sumomis, kurios jose yra nurodytos, nes Civilinio kodekso 6.769 str., 6.770 str. 1 d. numato, kad atlyginimas pagal franšizės sutartį mokamas tik atitinkamai teisių turėtojui įvykdžius jam numatytas pareigas. Atsakovės teigimu, atsakovės pateiktas Atsiskaitymų su kreditoriais apskaitos žiniaraštis patvirtina, kad likęs ieškovės reikalavimas (išskyrus aptartas sąskaitas už laikotarpį, kuomet franšizės sutartis nebuvo vykdoma) yra pilnai įvykdytas, todėl ieškovės ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

4.       Dublike ieškovė papildomai nurodė, kad ieškovei visiškai yra nesuprantama, kokių konkrečiai įrodymų, pasak atsakovės, tariamai trūksta, siekiant įrodyti ieškovės teiktas paslaugas pagal franšizės paslaugų sutartį. Atsakovei buvo suteikta teisė naudotis ieškovei priklausančiais prekių ženklais, o ieškovė užtikrino, kad esant būtinybei, atsakovei ar jos klientams būtų suteiktos konsultacijos dėl informacinių technologijų, rezervacijos ir kitos sistemos veiktų tinkamai. Šiems darbams atlikti ieškovės bankroto proceso metu buvo įdarbintas informacinių technologijų specialistas. Vis dėlto šalys nefiksavo teisių į prekės ženklą suteikimo fakto perdavimo-priėmimo aktais ar kitais dokumentais, kai tokios teisės buvo perduotos sutartimi, o informacinių technologijų specialisto paslaugų atlikimas nebuvo fiksuojamas papildomais dokumentais, nes sutartyje nebuvo numatyta, jog užmokestis pagal sutartį ieškovei bus mokamas tik tuo atveju, jeigu ieškovė atsakovei pateiks atliktų darbų faktą pagrindžiančius dokumentus. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad sutartyje nėra įtvirtina, jog atsakovė už suteiktas franšizės paslaugas atsiskaito su ieškove tik tada, kai ieškovė pateikia suteiktų paslaugų faktą pagrindžiančius dokumentus, ieškovė negali pateikti atsakovės reikalaujamų paslaugų suteikimo faktą pagrindžiančių įrodymų, apie kurių sudarymą šalys niekada nesitarė. Remiantis tuo, kas išdėstyta, akivaizdu, jog atsakovė kelia nepagrįstas pretenzijas ieškovei dėl paslaugų pagal franšizės paslaugų sutartį tariamo nesuteikimo, nors pati atsakovė sutarties pagrindu teiktomis paslaugomis naudojosi, nekėlė jokių pretenzijų bankroto proceso metu ir neginčijo sutarties pagrindu teikiamų paslaugų fakto. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovė buvo skolinga ieškovei tiek iki bankroto bylos iškėlimo, tiek bankroto proceso metu. Atsakovės nurodoma 2019 m. sausio 10 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. EG001133, kurios suma yra 452,18 Eur dydžio, yra sąskaita, priskirta prie atsakovės, kaip įmonės debitoriaus, kurio skola susidarė iki bankroto bylos iškėlimo įmonei, skolos. Taigi minėta atsakovės sąskaita neturi nieko bendro su šioje civilinėje byloje nagrinėjamu klausimu dėl atsakovės įsiskolinimo, kuris susidarė įmonės bankroto proceso metu. Vertinant atsakovės nurodomą kreditinę PVM sąskaitą-faktūrą Nr. P0000024, kuri buvo išrašyta 2019 m. sausio 10 d. ir kurios suma yra -949,58 Eur, ieškovė paaiškina, jog šia kreditine sąskaita buvo kredituojama PVM sąskaita-faktūra Nr. EG001123. Sąskaita Nr. EG001123 buvo išrašyta už 2019 m. sausio mėn., šios sąskaitos suma buvo 1401,76 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad įmonei buvo iškelta bankroto byla ir su atsakove buvo tartasi sudaryti naują franšizės paslaugų sutartį, sąskaita Nr. EG001123 buvo kredituota -949,58 Eur dydžio suma, tokiu būdu sumažinant atsakovės mokėtiną sumą ieškovei, t. y. už laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo įmonei. Dėl šios priežasties atsakovei buvo pateikta sąskaita Nr. EG001133, kurios suma yra 452,18 Eur. Tokiu būdu buvo nustatytas tikslus atsakovės mokėtinos sumos ieškovei dydis iki bankroto bylos iškėlimo ieškovei dienos. Tuo tarpu ieškovės 2019 m. sausio 31 d. PVM sąskaita- faktūra Nr. EG0000001, kurios suma yra 784,78 Eur, yra išrašyta jau įmonės bankroto proceso metu. Maža to, minėta sąskaita yra išrašyta už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 11 d. iki 2019 m. sausio 31 d. Taigi atsakovė visiškai nepagrįstai teigia, jog ieškovė neva turėjo sumažinti atsakovei 2019 m. sausio 31 d. išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą Nr. EG0000001 kreditinėje sąskaitoje Nr. P00000024 nurodyta suma, kai abi šios sąskaitos yra už skirtingus laikotarpius. Pažymėjo, kad atsakovės akcentuojama ieškovės išrašyta sąskaita Nr. EG001133 ir joje nurodyta suma atsakovės turėjo būti sumokėta kaip atsakovės įsiskolinimas įmonei, susidaręs iki bankroto bylos iškėlimo įmonei dienos. Taigi atsakovės nurodoma sąskaita Nr. EG001133 ir kreditinė sąskaita Nr. P000024 yra susijusios su atsakovės įsiskolinimu, kuris susidarė iki bankroto bylos iškėlimo įmonei, ir neturi jokių sąsajų su šiuo ieškiniu reikalaujama priteisti skola, kuri susidarė įmonės bankroto proceso metu.

5.       Ieškovė pažymėjo, jog vien tai, kad nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2019 m. sausio 10 d., o ieškovė pranešė atsakovei, kad franšizės sutartis laikoma pasibaigusia nuo 2019 m. kovo 10 d., negali atleisti ir neatleidžia atsakovės nuo pareigos visiškai atsiskaityti už franšizės sutarties pagrindu ieškovės suteiktas paslaugas atsakovei. Aplinkybė, kad atsakovė ir toliau naudojosi ieškovei priklausančiu prekės ženklu, t. y. teisėmis į jį, atsakovei ir toliau buvo siunčiamos PVM sąskaitos-faktūros pagal franšizės paslaugų sutartį ir tai, jog šalys derėjosi dėl naujos franšizės paslaugų sutarties sąlygų suponuoja pagrindą teigti, jog franšizės sutartis, priešingai nei teigia atsakovė, faktiškai buvo vykdoma. Atitinkamai, nuo bankroto bylos iškėlimo įmonei dienos franšizės sutartis nepasibaigė, nes šalių elgesys, derybos akivaizdžiai patvirtina, kad šalys ketino tęsti sutarties vykdymą, tik kitomis sąlygomis. Ieškovė mano, jog atsakovė neteisingai vertina CK reglamentavimą dėl franšizės sutarties pasibaigimo iškėlus bankroto bylą vienai iš šalių ir faktinį tarp šalių pasirašytos sutarties vykdymą. Aplinkybę, kad franšizės sutartis ir po to, kai įmonei buvo iškelta bankroto byla buvo toliau vykdoma, patvirtina ir tai, kad atsakovė vykdė mokėjimus ieškovei pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, t. y. atsakovė 2019 m. birželio 18 d. atliko mokėjimo pavedimą, kurio paskirtis yra sąskaitos Nr. EG0000001, EG0000007, EG00000030. Pažymėtina, kad sąskaita Nr. EG0000001 buvo išrašyta 2019 m. sausio 31 d., sąskaita Nr. EG0000007 buvo išrašyta 2019 m. vasario 28 d., sąskaita Nr. EG0000030 buvo išrašyta 2019 m. gegužės 31 d. Taigi nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė vykdė mokėjimus ieškovei pagal ieškovės išrašomas PVM sąskaitas-faktūras būtent franšizės sutarties pagrindu. Atitinkamai, neegzistuoja pagrindas teigti, jog franšizės sutartis neva pasibaigė ir tariamai atsakovė nėra skolinga ieškovei.

6.       Franšizės sutarties pagrindu atsakovei buvo teikiamos tokios paslaugos: 1) teisė naudotis prekės ženklu; 2) informacinių technologijų paslaugos. Taigi franšizės sutartyje numatytas mokestis yra susijęs ne tik su informacinių technologijų specialistų teikiamomis paslaugomis, kurios, kaip teigia atsakovė, nebuvo teikiamos, bet ir išimtine teise atsakovei naudotis ieškovei priklausančiu prekės ženklu. CK 6.58 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog tuo atveju, jeigu sutartinę prievolę viena jos šalis įvykdė nevisiškai, kita prievolės šalis turi teisę sustabdyti priešpriešinį savo prievolės vykdymą tiek, kiek prievolės neįvykdė kita šalis. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir tarp šalių susiklosčiusius sutartinius teisinius santykius, pagrįsta teigti, jog atsakovė neturėjo teisės visiškai sustabdyti mokėjimų pagal franšizės sutartį ieškovei, nes sutartimi atsakovei buvo teikiamos nuolatinės teisės naudotis prekės ženklu paslaugos.

7.       Triplike atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės nurodoma Sąskaita Nr. EG001123, nei pačios ieškovės, nei atsakovės apskaitos registruose niekur neapskaityta; ši sąskaita taip pat ieškovės nedeklaruota ir VMI iSAF sistemoje; pagaliau, tokia sąskaita nėra pateikta ir į bylą, t. y. tokia objektyviai neegzistuoja. Atsakovės teigimu, ieškovė jau nuo pradinio ieškinio dalyko atskaitos taško – nuo 2019 m. sausio mėn. nurodo neteisingas skolos sumas (ieškovė net nenurodo 2019-01-10 dienai buvusio skolos ar permokos likučio, kuris, akivaizdu, taip pat turi esminę reikšmę ginčo teisingam išsprendimui), t. y. atsakovės mokėtina suma už 2019 m. sausio mėn. buvo ne 784,78 Eur, o 452,18 Eur, kurią atsakovė apmokėjo 2019-03-21, ką patvirtina Atsiskaitymų su kreditoriais apskaitos žiniaraštis. Atsakovė pažymėjo, kad šalys 2019 m. sausio 11 d. – balandžio 14 d. laikotarpiu nebuvo sudarę rašytinės Franšizės sutarties, todėl atsakovei nekyla pareiga apmokėti už nurodytą laikotarpį ieškovės išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų.

8.       Teismo posėdžio metu ieškovės ir atsakovės atstovai palaikė jų procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes ir argumentus, kuriais remiantis ieškovės atstovė prašė ieškinį patenkinti, tuo tarpu atsakovės atstovas su pareikštais ieškinio reikalavimais nesutiko ir prašė juos atmesti.

Ieškinys tenkintinas iš dalies

9.       Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2003 m. vasario 21 d. pasirašė Franšizės paslaugų sutartį Nr. F-3, kuri 2015-01-20 buvo perrašyta nauja Franšizės sutarties redakcija Nr. ECV-01/2015 (toliau – ir Sutartis). Šios Sutarties 2.1 punkte buvo numatyta, kad Sutarties terminas ir visos pagal šią Sutartį suteiktos teisės prasideda galioti nuo 2015 metų vasario 21 dienos ir galioja 6 (šešis) metus. Sutarties galiojimo metu Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-3030-864/2018, įsiteisėjusia 2019 m. sausio 10 d., iškėlė ieškovei bankroto bylą ieškovei. CK 6.776 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad franšizės sutartis baigiasi, jeigu teisių turėtojui ar naudotojui iškeliama bankroto byla. Teismas sutinka su atsakovės argumentais, kad paminėta įstatyminė nuostata imperatyviai nustato franšizės sutarties pabaigą bankroto bylos iškėlimo teisių turėtojui ar naudotojui atveju. Kartu teismas pažymi, kad pasibaigus franšizės sutarčiai, šalims išlieka galimybė spręsti dėl naujos franšizės sutarties sudarymo ar sąlygų, kuriomis būtų atnaujinamas/tęsiamas franšizės sutarties vykdymas po bankroto bylos iškėlimo, suderinimo. CK 6.767 straipsnio 1 dalis nustato, kad franšizės sutartis turi būti rašytinė; rašytinės formos nesilaikymas franšizės sutartį daro negaliojančią.

10.        Ieškovė byloje teigė, kad atsakovė ir po bankroto bylos ieškovei iškėlimo toliau naudojosi ieškovei priklausančiu prekės ženklu, t. y. teisėmis į jį, atsakovei ir toliau buvo siunčiamos PVM sąskaitos-faktūros pagal franšizės paslaugų sutartį (2015-01-20), be to, šalys derėjosi dėl naujos franšizės paslaugų sutarties sąlygų, todėl tai, pasak ieškovės, suponuoja pagrindą teigti, jog franšizės sutartis, priešingai nei teigia atsakovė, faktiškai buvo vykdoma. Nustatyta, kad 2003 m. vasario 21 d. franšizės paslaugų sutarties Nr. F-3, kuri buvo pakeista 2015 m. sausio 20 d. redakcija Nr. ECV-01/2015, 1.1 punktu ieškovė prisiėmė įsipareigojimus vystyti ir valdyti viešbučių sistemą, kuri teikia išskirtinius konkurencijos ir ekonominius privalumus atsakovui kaip naudotojui. Išskirtiniai sistemos bruožai buvo apibrėžti išskiriant išorės ir vidaus dizainą, dekorą, įrengimą, vieningus standartus, technologiją, „know - how“, pardavimų tvarką, atsargas, valdymą, marketingo ir pirkimo metodus, mokymą, kuriuos teisių turėtojas gali keisti, gerinti ir vystyti savo nuožiūra. Teisių turėtojas apibrėžia sistemą tam tikrais prekiniais pavadinimais, prekių ženklais, logo, emblemomis, simboliais, ir kilmės ženklais, įskaitant, bet tuo neapsiribojant, ženklą su žodžiu „Europa“, ir kitus tokius prekių ženklus ir paslaugų ženklus, kuriuos teisių turėtojas gali sukurti ateityje siekdamas identifikuoti visuomenei sistemą kaip paslaugų ir prekių, parduodamų su tokiu prekių ženklu ir atstovaujančių aukštus sistemos kokybės, išvaizdos ir paslaugų standartus. Sutarties 1.2 punktu šalys susitarė, kad teisių turėtojas suteiks naudotojui neperleidžiamas ir išimtines teises naudoti prekių ženklus ir sistemą su viešbučiais susijusioje veikloje Sutarties galiojimo metu Sutartyje apibrėžtoje teritorijoje. Be nurodyto, Sutarties 3.1 – 3.12 punktais ieškovė taip pat prisiėmė įsipareigojimus, įskaitant teikti atsakovei pagalbą ir konsultacijas Viešbučio verslo valdyme, organizuoti darbuotojų mokymą ir tobulinimą, pagal ieškovo pateiktą grafiką ir terminus, teikti konsultacijas dėl vidinės Viešbučio struktūros, kainų politikos, nuolaidų politikos, vidinių pardavimų, teikti metinius reklamos bei verslo planus, sureaguoti bei atlikti visus kitus veiksmus pagal raštiškus atsakovo prašymus, įsipareigojo išlaikyti aukštos kokybės standartus siekdamas padidinti visuomenės susidomėjimą „Europa Group“ bei pagerinti turimą reputaciją ir padidinti Sistemos teikiamų paslaugų paklausą ir kt.

11.        CK 6.766 straipsnio 1 dalis nustato, kad franšizės sutartimi viena šalis (teisių turėtojas) įsipareigoja perduoti už atlyginimą kitai šaliai (naudotojui) tam tikram terminui arba neterminuotai teisę naudotis verslo tikslais išimtinių teisių, priklausančių teisių turėtojui, visuma, o kita šalis įsipareigoja už tai mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą.

12.       Nors ieškovė teigė, kad atsakovei ir po bankroto bylos iškėlimo buvo teikiamos nuolatinės teisės naudotis prekės ženklu paslaugos, tačiau neteigė ir neįrodinėjo, kad ieškovės teikiamų paslaugų apimtis po bankroto bylos iškėlimo atitiko 2015-01-20 Franšizės sutartyje numatytus ieškovės įsipareigojimus. Be to, 2019-02-28 ieškovės pranešime atsakovei yra nurodyta, kad BUAB „Europa Group“, atstovaujama bankroto administratoriaus Vaido Jakaičio, praneša, kad nebegalės vykdyti 2003 m. vasario 21 d. franšizės sutarties Nr. F-3, sudarytos tarp UAB „Europa Group“ ir UAB „Transmedos valda“, pilna apimtimi; vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalyje 4 punkte nurodyta teisės norma, bankroto administratorius informuoja, kad Sutartis yra laikoma pasibaigusi nuo 2019-03-10. Iš pateikto pranešimo turinio matyti, kad bankroto administratorius, minėtu pranešimu informuodamas atsakovę apie Sutarties pasibaigimą, vadovavosi ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostata, kuri laikytina bendrąja norma CK 6.776 straipsnio 4 dalies atžvilgiu, todėl nagrinėjamu atveju franšizės sutarties pasibaigimas nustatytinas vadovaujantis specialiąja norma ir franšizės sutartis laikytina pasibaigusia nuo bankroto bylos iškėlimo, kuriuo laikytina teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo data, t. y. 2019-01-10 (o ne teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo diena, kaip teigė atsakovė, nes neįsiteisėjusi teismo nutartis nesukelia joje nurodytų teisinių pasekmių, išskyrus nutartyje numatytus skubaus vykdymo atvejus).

13.        Vadovaujantis CK 6.776 straipsnio 4 dalimi, konstatuotina, kad iš Sutarties kilusios teisės ir pareigos šalims pasibaigė ieškovei iškėlus bankroto bylą, t. y. nuo 2019-01-10 (įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo). Šalys 2019 m. sausio 11 d. – 2019 m. balandžio 14 d. laikotarpiu nebuvo sudarę rašytinės franšizės sutarties, todėl atsakovei nekyla pareiga apmokėti už nurodytą laikotarpį ieškovės išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų, nes teismas nenustatė minėtu laikotarpiu sąskaitų išrašymo pagrindo. Teismas pažymi, kad jei nurodytu laikotarpiu, kuomet šalių sutartiniai santykiai nesiejo, atsakovė naudojosi atitinkamomis ieškovės jai dar sutarties galiojimo metu suteiktomis teisėmis, toks naudojimasis pasibaigus franšizės sutarčiai, nesant naujo susitarimo tarp šalių dėl naudojimosi ieškovei priklausančiomis teisėmis ir perduotų teisių apimties bei susitarimo dėl atlyginimo už naudojimąsi atitinkamomis teisėmis, yra neteisėtas, todėl ieškovė turi teisę reikalauti nuostolių dėl atsakovės neteisėto naudojimosi atitinkamomis ieškovei priklausančiomis teisėmis atlyginimo, tačiau šioje byloje ieškovė atsakovės neteisėtų veiksmų ir dėl to galimai patirtų nuostolių neįrodinėjo bei tokiu pagrindu reikalavimo nebuvo suformulavusi, todėl teismas neturi pagrindo ir duomenų įvertinti, ar buvo naudojamasi ir kokia apimtimi atsakovei šalių sudarytos franšizės sutarties pagrindu iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo perduotomis teisėmis pasibaigus franšizės sutarties galiojimui CK 6.776 straipsnio 4 dalies pagrindu. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas daro išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovės laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 11 d. iki balandžio 14 d. išrašytos PVM sąskaitos-faktūros patvirtina šiuo laikotarpiu egzistavusius franšizės sutartinius santykius tarp šalių ir paslaugų suteikimo faktą bei apimtį. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas daro išvadą, jog ieškovė neįrodė, kokios konkrečios, kokios apimties paslaugos buvo teikiamos atsakovei laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 11 d. iki balandžio 14 d. ir kokiu faktiniu bei teisiniu pagrindu buvo atsakovei buvo priskaičiuotas ieškovės reikalaujamas atlyginimas, todėl teismas ieškovės 3642,36 Eur dydžio reikalavimą dėl skolos už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 11 d. iki 2019 m. balandžio 14 d. pagal PVM sąskaitas faktūras 2019-01-31 Nr. EG0000001 (784,78 Eur), 2019-02-28 Nr. EG0000007 (1158,48 Eur), 2019-03-29 Nr. EG0000019 (1158,48 Eur), 2019-04-30 Nr. EG0000022 (540,62 Eur) priteisimo atmeta kaip nepagrįstą ir neįrodytą (CPK 178, 185 straipsnis).

14.       Taigi, kaip jau aptarta aukščiau, byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2003 m. vasario 21 d. pasirašė franšizės paslaugų sutartį Nr. F-3, kuri 2015-01-20 buvo išdėstyta nauja Franšizės sutarties redakcija Nr. ECV-01/2015 ir kuri pasibaigė 2019 m. sausio 10 d. įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismui 2018 m. spalio 30 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. B2-3030-864/2018 iškelti bankroto bylą ieškovei. 2019 m. balandžio 15 d. ieškovė ir atsakovė pasirašė naują franšizės paslaugų sutartį, kuri pasibaigė atsakovės 2020 m. kovo 3 d. pareiškimu nutraukti šią sutartį nuo 2020 m. balandžio 3 d. Ieškovė tiek ieškinyje, tiek ieškovės atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovė šiuo ieškiniu reiškia atsakovei reikalavimus tik dėl skolos, susidariusios už franšizės paslaugas po bankroto bylos ieškovei iškėlimo, priteisimo. Taigi nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo vertinti ir nevertina atsakovės atliktų mokėjimų pagal ieškovės iki bankroto bylos iškėlimo (2019-01-10) atsakovei išrašytas sąskaitas, nes šių sąskaitų (ne)apmokėjimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas pažymi, kad atsakovė akcentavo sąskaitą Nr. EG001133, tačiau iš ieškovės atstovės paaiškinimų ir iš bylos rašytinių įrodymų nustatyta, kad ši sąskaita išrašyta ir joje nurodyta suma atsakovės turėjo būti sumokėta kaip atsakovės įsiskolinimas ieškovei, susidaręs iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo dienos. Įvertinus bylos duomenis, nustatyta, kad atsakovės nurodoma sąskaita Nr. EG001133 ir kreditinė sąskaita Nr. P000024 yra susijusios su atsakovės įsiskolinimu, kuris susidarė iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo ir nėra susijęs su šiuo ieškiniu reikalaujama priteisti skola, kuri susidarė jau ieškovės bankroto proceso metu (t. y. jau po bankroto bylos ieškovei iškėlimo įsiteisėjusia teismo nutartimi). Tuo tarpu, kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovės 2019-01-31 išrašyta PVM sąskaita-faktūra Nr. EG0000001, kurios suma yra 784,78 Eur, yra išrašyta ieškovės bankroto proceso metu ir išrašyta už laikotarpį nuo 2019-01-11 iki 2019-01-31, todėl teismas sutinka su ieškovės argumentais, jog atsakovė nepagrįstai teigia, jog ieškovė turėjo sumažinti atsakovei 2019-01-31 išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 0000001 kreditinėje sąskaitoje Nr. 00000024 nurodyta suma, nes šios sąskaitos yra už skirtingus laikotarpius.

15.       Nustatyta, kad šios bylos ginčo laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2019-01-11 iki 2020-04-03, ieškovė atsakovei išrašė PVM sąskaitų-faktūrų bendrai 15242,35 Eur sumai (Ieškinio 6 punktas). Atsakovė neginčijo šalių 2019-04-15 sudarytos franšizės sutarties galiojimo metu paslaugų teikimo fakto ir kokybės; atsakovė nesutiko tik su paslaugų teikimu laikotarpiu nuo 2019-01-11 iki 2019-04-14. Iš ieškovės pateiktų bankų Luminor ir Swedbank sąskaitų išrašų nustatyta, kad atsakovė byloje yra apmokėjusi šias PVM sąskaitas-faktūras iš ieškovės nurodytų ieškinio 6 punkte, kurių pagrindu yra pareikštas ieškinio reikalavimas atsakovei: 2019-05-30 – 533,33 Eur (mokėjimo paskirtis – franšizės mokestis už 04 mėn., apmokėta sąskaitos Nr. EG0000022 dalis už laikotarpį nuo 2019-04-15 – 04-30), 2019-06-18 – 2000 Eur (mokėjimo paskirtis - EG0000030), 2019-08-27 – 1000 Eur (EG0000045), 2019-09-19 – 1000 Eur (EG0000051), 2019-10-24 – 1000 Eur (EG0000057), 2019-11-19 – 1000 Eur (EG0000062), 2019-12-23 – 1000 Eur (EG0000070), 2020-01-23 – 1000 Eur (EG0000075), 2021-06-08 – 1533,33 Eur (EG0000089, EG0000084, EG0000092). Bendra atsakovės ieškinyje nurodytu ginčo laikotarpiu pagal ieškovės ieškinio 6 punkte nurodytas sąskaitas sumokėta suma sudaro 10066,66 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad teismas ieškovės 3642,36 Eur dydžio reikalavimą dėl skolos už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 11 d. iki 2019 m. balandžio 14 d. pagal PVM sąskaitas-faktūras 2019-01-31 Nr. EG0000001 (784,78 Eur), 2019-02-28 Nr. EG0000007 (1158,48 Eur), 2019-03-29 Nr. EG0000019 (1158,48 Eur), 2019-04-30 Nr. EG0000022 (540,62 Eur) pripažino nepagrįstu (Sprendimo 13 punktas), iš bendros ieškovės reikalavimo sumos 15242,35 Eur atėmus šią 3642,36 Eur sumą, taip pat atsakovės pagal ginčo sąskaitas sumokėtą 10066,66 Eur sumą, darytina išvada, kad likusi atsakovės nesumokėta skola ieškovei sudaro 1533,33 Eur sumą, todėl ši suma – 1533,33 Eur - priteistina ieškovei iš atsakovės.

16. Teismas pažymi, kad atsakovės į bylą pateiktame UAB „Audito kokybė“ atsakyme į atsakovės paklausimą teismas nenustatė šio ginčo išsprendimui reikšmingos informacijos, įvertinęs tai, kad minėtame atsakyme yra vertinamos sąskaitos ir apmokėjimai, nesusiję su pareikšto ieškinio faktiniu pagrindu ir šio ginčo laikotarpiu. Teismas taip pat pažymi, kad atsakovės nurodomas ginčo laikotarpiu 2019-03-21 jos atliktas mokėjimas 3255,70 Eur sumai mokėjimo dokumentu Nr. 385, įvertinus šio mokėjimo paskirtį, buvo skirtas ne sąskaitoms, kurių pagrindu pareikštas šis ieškinys, apmokėti, bet už paslaugas, suteiktas atsakovei dar iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo, todėl nėra pagrindo atsakovės 2019-03-21 mokėjimo dokumentu Nr. 385 sumokėtą sumą laikyti susijusia su šio ieškinio reikalavimais ir nėra jokio pagrindo šios sumos įskaityti į ieškovės šiuo ieškiniu reikalautas sumas. Kiti šalių nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės šio ginčo išsprendimui ir procesiniam rezultatui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

          Dėl delspinigių ir procesinių palūkanų

17.       Atsižvelgiant į tai, jog byloje nustatyta, kad atsakovė ieškovei yra skolinga 1533,33 Eur sumą pagal 2019-04-15 Franšizės sutartį, skolos sumokėjimo terminas yra suėjęs, ieškovė turi teisę iš atsakovės reikalauti už laiku neįvykdytą prievolę šios Sutarties 2.3 punkte nustatyto dydžio delspinigių. Tokiu būdu ieškovei iš atsakovės priteistina 55,20 Eur delspinigių už 180 dienų laikotarpį (1533,33 Eur x 0,02 proc. x 180 d.) (CK 6.71 str., 6.258 str. 1 d.).

18.       Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas, kai abi sutarties šalys yra verslininkai, privalo mokėti šešių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Remiantis išdėstytu, iš atsakovės ieškovei priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už iš atsakovės priteistą sumą (1588,53 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2021-11-11) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

             Dėl bylinėjimosi išlaidų

19.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

20.       Ieškovė pateikė duomenis, kad patyrė 726 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų už ieškinio parengimą. Prašomų priteisti išlaidų teisinei pagalbai dydis atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodomus dydžius, kriterijus, protingumo, proporcingumo principus. Nurodytos išlaidos pripažintinos pagrįstomis išlaidomis, todėl turėtų būti ieškovei atlygintos, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6, punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

21.       Atsakovė pateikė duomenis, kad patyrė 2299 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų (už atsiliepimo į ieškinį, tripliko surašymą, atstovavimą teisme) byloje; pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašomų priteisti išlaidų teisinei pagalbai dydis atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodomus dydžius, kriterijus, protingumo, proporcingumo principus.

22.       Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju patenkinta 29,62 proc. ieškinio reikalavimų, proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai, ieškovei iš atsakovės priteistina 215,04 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, o atsakovei iš ieškovės – 1618,04 Eur (2299 Eur x 70,38 proc. atmesti reikalavimai). Atlikus šių sumų tarpusavio įskaitymą, atsakovei iš ieškovės priteistina 1403 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

23.       Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo paduodant ieškinį buvo atleista, iš atsakovės valstybei priteistinas žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista, paskaičiuotas nuo patenkintų ieškinio reikalavimo sumos, sudarantis 35,74 Eur (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d., 96 str. 1 d.).

24.       Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos byloje sudaro 8,96 Eur, tačiau atsižvelgiant į tai, kad iš atsakovės, proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai paskaičiuota pašto išlaidų suma neviršija 5 Eur sumos, o ieškovė nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei yra atleista, pašto išlaidos iš šalių nepriteistinos (CPK 96 str. 1 d., 6 d.).

    Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu ir 263–270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės UAB „Transmedos valda“, juridinio asmens kodas 126114371, 1533,33 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus trisdešimt tris eurus 33 ct) skolos, 55,20 Eur (penkiasdešimt penkis eurus 20 ct) delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1588,53 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo dienos (2021-11-11) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei BUAB „Europa Group“, juridinio asmens kodas 124666595.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės BUAB „Europa Group“, juridinio asmens kodas 124666595, 1403 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus tris eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovei UAB „Transmedos valda“, juridinio asmens kodas 126114371, nustatant, kad šios išlaidos sumokamos iš ieškovės BUAB „Europa Group“ bankroto procesui administruoti skirtų lėšų.

Priteisti iš atsakovės UAB „Transmedos valda“, juridinio asmens kodas 126114371, 35,74 Eur (trisdešimt penkis eurus 74 ct) žyminio mokesčio Valstybei, šias išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, įmokos kodas 5660, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą. 

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                                                        Jorūnė Pukinskienė