Administracinė byla Nr. I-4317-171/2015 Proceso Nr. 3-61-3-03319-2014-6
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 17 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal S. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Viešojo saugumo tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas S. R. pateikė skundą teismui, kurį vėliau patikslino, ir prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir Viešojo saugumo tarnybos, priteisti 43 443 Eur (150 000 Lt) neturtinei žalai atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K nežmoniškomis sąlygomis buvo laikomas apytiksliai nuo 2006-12-22 iki 2007-01-05, taip pat nuo 2007-05-21 iki 2007-11-06, nes kamerų plotas buvo nepakankamas, patalpos dažnai prirūkytos, pasivaikščioti leisdavo tik 1 valandą, mėnesiui gaudavo pusę tualetinio popieriaus rulono. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo posėdyje (apytiksliai 2006-12-20, 2007-03-18, 2007-06-18, 2007-06-21) buvo laikomas su antrankiais. Teigia, kad tokios sąlygos pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį.
Paaiškina, kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų kreipėsi ne iš karto, kadangi nebuvo susipažinęs su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, nes ji nebuvo išversta į lietuvių kalbą.
Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (b. l. 51).
Atsakovės atstovė Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovų atstovai teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą administracinės bylos proceso šalims buvo pranešta tinkamai. Kliūčių nagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą nėra, todėl ji nagrinėta Lietuvos valstybės atstovų atstovams nedalyvaujant.
Skundas atmetamas.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo ir konvojavimo sąlygų, atlyginimo.
Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2006-12-22 iki 2007-01-05 ir nuo 2007-05-21 iki 2007-11-06 (b. l. 17–19).
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovai Lukiškių TI-K ir Viešojo saugumo tarnyba atsiliepimuose prašė taikyti trejų metų senaties terminą pareiškėjo reikalavimams dėl ginčijamais laikotarpiais padarytos neturtinės žalos atlyginimo, nes pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi tik 2014-06-30.
Reikalavimai atlyginti žalą yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau – ir CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Dėl nagrinėjamoje byloje taikyto trejų metų senaties termino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą ir konvojavimą netinkamomis sąlygomis 2006–2007 metų laikotarpiu, tačiau skundą pateikė tik 2014 m. birželio 30 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje byloje ieškinio senatį prašė taikyti atsakovės atstovai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su tokiais subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Todėl, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, teismas visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Tais atvejais, kai ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 patvirtintos Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgos 7.1–7.4 punktai).
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad į teismą dėl pažeidimų negalėjo kreiptis anksčiau, nes EŽTT sprendimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą, o jis prancūzų kalbos nemoka, todėl iki šiol su jais yra susipažinęs tik iš nuogirdų ir ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės pažeidžiamos. Šie pareiškėjo motyvai atmestini. Pareiškėjas turėdamas pagrindą manyti, kad yra laikomas netinkamomis kokiu nors aspektu (ploto, higienos, maitinimo ar kt.) sąlygomis, pagal apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, skundą teismui dėl žalos atlyginimo galėjo paduoti vėliausiai per trejus metus nuo kiekvieno iš pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų dienos. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, bendra ieškinio senatis gali būti laikoma nepraleista tik nuo 2011 m. birželio 30 d. Konstatuotina, kad ieškinio senaties terminas dėl pareiškėjo nurodomų teisės pažeidimų 2006–2007 metų laikotarpiu yra praleistas.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir ex officio (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą pateikti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kylančią iš jo nurodomų teisės pažeidimų laikotarpiu nuo 2006 iki 2007 metų. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių bei svarbių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujinamas, todėl pareiškėjo skundas atmetamas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo S. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Irena Paulauskienė