Administracinė byla
Nr. A20-1716/2007
Procesinio sprendimo kategorija 15.2; 16.2
(S)

LIETUVOS
VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gruodžio 29
d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės
Baltrūnaitės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A.
J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio
26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. J.
skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos
socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bei Lietuvos policijos
kriminalistinių tyrimų centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos
departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl
neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir nuostolių priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėja A. J. (toliau
– ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį
teismą prašydama:
1) priteisti iš
atsakovo Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro (toliau – ir
Lietuvos policijos KTC) 9790 (devynis tūkstančius septynis šimtus
devyniasdešimt) litų darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl netinkamo minimalios mėnesinės algos (toliau –ir MMA) taikymo ;
2) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės
9790 (devynis tūkstančius septynis šimtus devyniasdešimt) litų nuostolių,
patirtų dėl neteisėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d.
nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (toliau – ir Vyriausybės
nutarimas Nr. 937), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d.
nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (toliau – ir Vyriausybės
nutarimas Nr. 316), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d.
nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (toliau – ir Vyriausybės
nutarimas Nr. 361) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d.
nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (toliau – ir Vyriausybės
nutarimas Nr. 298).
Skunde pareiškėja nurodė, kad dirba Lietuvos
policijos KTC Identifikavimo valdybos Biologinių tyrimų skyriaus specialistės
pareigose.
Pažymėjo, kad 1999 m. liepos 8 d. priimto
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje buvo
įtvirtinta, jog pareiginės algos koeficiento vieneto vertė litais ir centais yra
lygi Vyriausybės patvirtintam MMA dydžiui, o pareiginės algos dydis nustatomas
atitinkamą pareiginės algos koeficientą padauginus iš MMA dydžio. Toks
Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintas pareigūnų atlyginimų skaičiavimo
mechanizmas buvo orientuotas į tai, kad valstybės tarnautojų atlyginimai didės
sulig ekonominiais valstybės rodikliais, t. y. didėjant MMA, didės ir darbo
užmokestis, nes atlyginimo skaičiavimo pagrindas – MMA. Vidaus tarnybos
statute, patvirtintame 2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus
tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu, (toliau – ir Statutas) yra
įtvirtinti tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms
teisėms principai (Statuto 3 straipsnio 7 ir 8 dalys). Vyriausybė nutarimu Nr.
937 patvirtino, kad darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose,
organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems
teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, ši alga nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. yra
450 (keturi šimtai penkiasdešimt) litų, o valstybės politikams, teisėjams,
valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams (toliau – ir valstybės
tarnautojai) buvo nustatyta 430 (keturių šimtų trisdešimties) litų MMA.
Vyriausybės nutarimu Nr. 316, Vyriausybės nutarimu Nr. 361 ir Vyriausybės
nutarimu Nr. 298 darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose,
nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta
tvarka taikoma MMA, šis dydis buvo atitinkamai padidintas nuo 450 (keturių
šimtų penkiasdešimties) litų iki 600 (šešių šimtų) litų (nuo 2006 m. liepos 1
d.), o valstybės tarnautojams MMA dydis, nepaisant spartaus valstybės
ekonomikos ir vidutinio darbo užmokesčio augimo, nekito ir liko 430 (keturi
šimtai trisdešimt) litų. Mano, kad minėti Vyriausybės nutarimai, kuriais buvo
nuspręsta valstybės tarnautojams, kaip išskirtinei grupei, MMA nedidinti, iš
esmės prieštarauja konstituciniam proporcingumo principui. Valstybės tarnautojų
statusas, lyginant su kitais darbuotojais, pablogėjo, ir tokia teisinė
situacija vertintina kaip konstitucinio teisėtų lūkesčių principo pažeidimas,
nes valstybės tarnautojai, skirtingai nuo kitų darbuotojų, negali tikėtis darbo
užmokesčio didėjimo keičiantis šalies ekonominei situacijai. Netgi atvirkščiai,
augantis valstybės ekonominis pajėgumas, brangstantis pragyvenimas, didėjanti
infliacija bei kiti ekonominiai rodikliai bei nekintantis MMA dydis suponavo,
kad pareiškėjos gaunamos pajamos realiai mažėja. Pareiškėjos teigimu, taip
valstybė ne tik nevykdo savo pačios duotų įsipareigojimų, ignoruoja ir
diskriminuoja valstybės pareigūnus bei tarnautojus, bet ir pamina esminius
teisinės valstybės principus.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos
Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. gruodžio 18 d. nutarime konstatavo,
jog apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas tik atskiroms darbuotojų,
kuriems už darbą apmokama iš valstybės biudžeto ar savivaldybės biudžeto lėšų,
kategorijoms, nes apmokėjimo už darbą mažinimas turi atitikti konstitucinį
proporcingumo principą. Taip pat, anot pareiškėjos, Konstitucinis Teismas yra
nurodęs, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto
nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos principų
bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit,
teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir
teisėtų lūkesčių (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2001 m. gruodžio
18 d. ir 2003 m. liepos 4 d. nutarimai). Toks darbo užmokesčio valstybės
tarnautojams reglamentavimas, pareiškėjos nuomone, taip pat pažeidžia
Konstitucijos 29 ir 48 straipsnius, t. y. valstybės garantuojamą kiekvieno
žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstitucinį visų asmenų
lygybės principą. Pareiškėja remiasi Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18
d. nutarimu, kuriame buvo konstatuota, jog Konstitucijoje garantuota teisė
gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su visų asmenų
lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms principu, kad
draudžiama mažinti darbo užmokestį dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės,
politinių įsitikinimų, pažiūros į religiją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su
dalykinėmis darbuotojų savybėmis, nepasikeitus darbuotojo darbo funkcijoms,
darbo apimčiai ir pan. Be to, pareiškėja pabrėžė, jog toks teisinis
reguliavimas, atsižvelgiant į teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą sąsają
su nuosavybės teise, pažeidžia ir Konstitucijos 23 straipsnį (Konstitucinio
Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
Pareiškėja, remdamasi išdėstytais argumentais,
teigia, jog minėti Vyriausybės nutarimai, kuriais valstybės tarnautojams buvo
paliktas nepakeistas MMA dydis, yra neteisėti. Šie Vyriausybės nutarimai sudarė
pagrindą neišmokėti viso jai priklausančio darbo užmokesčio ir tokiu būdu
sukėlė jai žalą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK)
6.271 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos 5 straipsnyje
nustatyta, jog valstybės valdžią Lietuvoje vykdo inter alia Vyriausybė,
bet kokie neteisėti Vyriausybės veiksmai yra pripažintini Lietuvos valstybės
veiksmais, o tai reiškia, kad valstybei kyla deliktinė atsakomybė jos
atžvilgiu. Anot pareiškėjos, Lietuvos policijos KTC, kaip darbdavio, netinkamas
jos darbo užmokesčio apskaičiavimas, dėl ko jai susidarė darbo užmokesčio nepriemoka,
taip pat negali būti pripažintas teisėtu. Todėl atsakovas privalo jai išmokėti
darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl faktiškai jai mokėto darbo
užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį ryšium su MMA didinimu nuo 2003 m. rugsėjo
1 d. buvo privalu mokėti.
Atsakovas Lietuvos policijos
KTC atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su nepagrįstu pareiškėjos
skundu nesutinka. Pažymėjo, kad išmokėdamas darbo užmokestį valstybės
tarnautojams, jis teisingai taikė galiojančius teisės aktus ir jų nepažeidė. Nurodė,
kad Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime buvo konstatuota, jog
pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems
asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms, ir kol nėra atitinkamo
Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti
vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamas šio akto nekonstitucingumu.
Taigi nėra pagrindo teigti, jog jis, mokėdamas darbo užmokestį pareiškėjai,
veikė ne taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus.
Atsakovę Lietuvos valstybę
atstovaujanti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau
– SADM) atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skunde išdėstytais
reikalavimais nesutinka.
Atsiliepime į skundą nurodė, kad
Vyriausybės nutarimu Nr. 937, Vyriausybės nutarimu Nr. 316, Vyriausybės
nutarimu Nr. 361 ir Vyriausybės nutarimu Nr. 298 patvirtintus MMA dydžius
Vyriausybė patvirtino remdamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau –
ir DK) 187 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurias Vyriausybė
Lietuvos Respublikos trišalės tarybos teikimu nustato minimalųjį valandinį
atlygį (toliau – ir MVA) ir MMA, o atskiroms ūkio šakoms, regionams ar
darbuotojų grupėms Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu gali nustatyti skirtingus
MVA ir MMA dydžius.
Pažymėjo, kad valstybės
tarnautojams darbo užmokesčio dydį reglamentuoja specialūs įstatymai, kuriuose
nustatyta kitokia nei pagal darbo sutartis dirbančiųjų darbo užmokesčio
apskaičiavimo tvarka. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2
dalis valstybės tarnautojų pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją
ir jos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą, kurio
vienetas iki 2006 m. rugpjūčio 8 d. buvo Vyriausybės patvirtintos MMA dydžio. Kadangi
pagal minėtą įstatymą žemiausiai 1-ajai kategorijai nustatytas 2,35 pareiginės
algos koeficientas, mažiausia pareiginė alga lygi 1010 (tūkstančiui dešimčiai)
litų, taigi visų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydis visuomet buvo
didesnis už MMA, taikomos darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, dydį.
Be to, valstybės tarnautojų darbo užmokestį, be pareiginės algos, sudaro
įvairūs priedai ir priemokos, mokami pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 ir 26
straipsnių nuostatas. Dėl MMA dydžio taikymo valstybės tarnautojams darbo
užmokestis niekada nebuvo mažinamas. Dėl šios priežasties pareiškėjos teiginys,
jog nedidinant MMA valstybės tarnautojams, jų darbo užmokestis mažėja,
neatitinka tikrovės.
Atkreipė dėmesį į tai, kad
Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog konstitucinis visų asmenų
lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas
diferencijuotas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių
skirtingose padėtyse, atžvilgiu, kadangi socialinio gyvenimo įvairovė gali
lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį. MMA dydžių diferencijavimas yra
objektyviai pateisinamas dėl to, kad valstybės tarnautojų, kaip atskiros
darbuotojų grupės, dėl jų atliekamų funkcijų darbo užmokestis nustatomas kitaip
negu dirbančiųjų pagal darbo sutartis darbuotojų. Remdamasi Konstitucinio
Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pažymėjo, kad pagal Konstituciją negali
būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko
pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba
mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus
teisės aktus. Mano, kad šie reikalavimai nustatant valstybės tarnautojų darbo
užmokestį nebuvo pažeisti.
Tretysis suinteresuotas asmuo
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau
– ir Policijos departamentas) su pareiškėjos skundu nesutiko. Pažymėjo,
kad apskaičiuojant pareiškėjai darbo užmokestį, teisės aktai nebuvo pažeisti.
Atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime
suformuluotą oficialią konstitucinę doktriną. Nurodė, jog nėra pagrindo
konstatuoti, jog Lietuvos policijos KTC, mokėdamas pareiškėjai darbo užmokestį,
neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo.
II.
Vilniaus apygardos
administracinis teismas 2007 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą
atmetė.
Pirmosios instancijos teismas
nurodė, kad valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus ginčijamu
laikotarpiu reguliavo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos pakeitimo
įstatymo, priimto 2002 m. balandžio 23 d., 23 straipsnis, kuriame nustatyta,
jog valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir
priemokos, bei šio įstatymo 24 straipsnis, numatęs, jog valstybės tarnautojo
pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos
pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant
pareiginės algos koeficientą, pagal šio įstatymo priedelį. Koeficiento vienetas
yra Vyriausybės patvirtintos MMA dydžio, o pareiginės algos dydis
apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš MMA.
Teismas pažymėjo, kad
Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, jog Vyriausybės
2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 1.2 punktas, Vyriausybės 2004 m. kovo 24
d. nutarimo Nr. 316 1.2 punktas, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo
Nr. 361 1.2 punktas ta apimtimi, kuria valstybės tarnautojams
patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA, neprieštarauja Konstitucijai.
Teismas konstatavo, kad
Konstituciniam Teismui pripažinus, kad teisės aktai, kurių pagrindu pareiškėjai
buvo apskaičiuotas ir mokamas darbo užmokestis, neprieštarauja Konstitucijai,
nėra teisinio pagrindo įpareigoti Lietuvos policijos KTC mokėti pareiškėjai
kitokio dydžio darbo užmokestį, išmokėti pareiškėjos nurodytą darbo užmokesčio
nepriemoką ir pagal CK 6.271 straipsnį priteisti iš Lietuvos valstybės
pareiškėjai jos nurodytus nuostolius.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu
prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 26
d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos policijos KTC 9790 (devynis
tūkstančius septynis šimtus devyniasdešimt) litų darbo užmokesčio nepriemokos,
susidariusios dėl netinkamo MMA taikymo, o iš atsakovės Lietuvos valstybės –
9790 (devynis tūkstančius septynis šimtus devyniasdešimt) litų nuostolių,
patirtų dėl neteisėtų Vyriausybės nutarimo Nr. 937, Vyriausybės nutarimo Nr.
316, Vyriausybės nutarimo Nr. 361 ir Vyriausybės nutarimo Nr. 298.
Apeliacinis skundas grindžiamas
tokiais argumentais:
1. Konstitucinio Teismo 2007 m.
kovo 20 d. nutarimas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas,
atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas, skirtingai nuo bendrosios
jurisdikcijos teismų, tam tikra prasme yra ir politinio proceso dalyvis, yra
daugiau politinis sprendimas.
2. Atkreipė dėmesį į tai, jog
Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarime pažymėjo, kad Vyriausybės
nutarimuose, kurių nuostatos buvo ginčijamos, MMA sąvoka buvo vartojama
teisiškai nekorektiškai, dėl ko teisės subjektai yra klaidinami, keliama tam
tikra painiava. Taigi Konstitucinis Teismas pripažino, jog MMA sąvoka, skirta
valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui apskaičiuoti, yra teisiškai netinkama.
Pabrėžė, jog dėl teisės aktuose klaidingai suformuluotų sąvokų negali būti
pažeidžiamos žmogaus teisės aiškinant šias sąvokas valstybei priimtina reikšme.
Taip pat buvo akcentuota, jog valstybės gyvenime negali būti skirtingų teisės
aktuose tų pačių sąvokų aiškinimų ir interpretavimų.
3. Konstitucinis Teismas 2007 m.
kovo 20 d. nutarime nepasisakė, ar teisėtai valstybės tarnautojams, kaip
išskirtinei grupei, nebuvo didinami atlyginimai, nuo 2003 m. paliekant 430
(keturių šimtų trisdešimties) litų MMA dydį, taip pat neatsižvelgė bei
nevertino to, kad valstybės tarnautojai, skirtingai nuo kitų darbuotojų, negali
tikėtis darbo užmokesčio didėjimo keičiantis valstybės ekonominei situacijai.
4. Konstitucijos 48 straipsnio 1
dalyje įtvirtinta teisė į teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ne tik teisę į
vienodą atlyginimą už vienodą darbą, bet ir kiekvieno darbuotojo teisę į
individualų jo darbo įvertinimą, tačiau šis įvertinimas neturi būti pagrįstas
skirtingais MVA ir MMA apmokėjimo dydžiais. Atsižvelgdama į tai apeliantė mano,
kad jai mėnesinė alga nebuvo didinama nepagrįstai ir tokiu teisiniu reguliavimu
yra ribojamos žmogaus teisės, pažeidžiami Konstitucijos 29 ir 48 straipsniai.
5. 1990 m. Lietuvos Respublikos
Aukščiausioji Taryba visiems valstybės tarnautojams, kurie prisieks Lietuvos
valstybei, garantavo, kad jiems bus išsaugotos socialinės garantijos, ką įrodo
jos 1990 m. kovo 21 d. kreipimasis į Vidaus reikalų įstaigų darbuotojus,
kuriame inter alia buvo nurodyta, kad vidutinis pareigūno atlyginimas
viršys uždarbio vidurkį Respublikoje. Šiuo metu pareigūno atlyginimas neviršija
uždarbio vidurkio Lietuvoje.
6. Mano, kad buvo pažeistas Konstitucijoje numatytas
teisėtų lūkesčių principas, kadangi jis buvo skirtingai taikomas skirtingoms
darbuotojų grupėms – ne valstybės tarnautojams MMA dydis kilo iki 600 (šešių
šimtų) litų (2006 m. liepos 1 d.), o valstybės tarnautojams nepakito ir liko
430 (keturių šimtų trisdešimties) litų dydžio.
Atsakovas Lietuvos policijos
KTC atsiliepimo į pareiškėjos apeliacinį skundą nepateikė.
Atsakovės
atstovė SADM atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti
apeliantės skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad
Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, jog DK 187
straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės
nutarimas Nr. 937, Vyriausybės nutarimas Nr. 316, Vyriausybės nutarimas Nr.
361, Vyriausybės nutarimas Nr. 298 neprieštarauja Konstitucijai. Kiti atsakovės
atstovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti argumentai yra analogiški
išdėstytiems atsiliepime į pareiškėjo skundą Vilniaus apygardos
administraciniam teismui.
Tretysis suinteresuotas asmuo
Policijos departamentas atsiliepimo į pareiškėjos apeliacinį skundą nepateikė.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Pareiškėja
kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovų Lietuvos policijos KTC ir Lietuvos
valstybės priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką ir nuostolius. Skundą
grindė tuo, kad, jos nuomone, pažeidžiant konstitucinius proporcingumo, teisėtų
lūkesčių, asmenų lygybės principus (Konstitucijos 29 straipsnis), taip pat
žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 straipsnis),
buvo nepagrįstai nedidinama MMA, kurios pagrindu valstybės tarnautojams buvo
apskaičiuojamas darbo užmokestis, todėl Lietuvos policijos KTC privalo išmokėti
darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m.
spalio 31 d. tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį
buvo privalu mokėti, ir Lietuvos valstybė privalo atlyginti tokio pat dydžio
žalą, padarytą neteisėtais teisės aktais (Vyriausybės nutarimais, kuriais
nebuvo didinama MMA valstybės tarnautojams).
Nagrinėjamam
ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. spalio 31 d.)
pareiškėjai darbo užmokestis buvo skaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis
Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr.IX-855
redakcija) 23 straipsniu, kuriame numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga,
priedai ir priemokos, o taip pat šio įstatymo 24 straipsniu, kuriame nurodyta,
jog jog valstybės tarnautojo pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės
kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės
algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą, pagal šio
įstatymo priedėlį. Koeficiento vienetas yra Vyriausybės patvirtintos MMA
dydžio, o pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos
koeficientą dauginant iš MMA. Apskaičiuojant minėtu laikotarpiu pareiškėjos
darbo užmokestį taip pat buvo taikomi pareiškėjos skunde nurodyti Vyriausybės
nutarimas Nr. 937, Vyriausybės nutarimas Nr. 316, Vyriausybės nutarimas Nr. 361
(2005 m. balandžio 4 d. redakcija ir 2006 m. kovo 27 d. redakcija) ir Vyriausybės nutarimu Nr. 298, kuriais
Vyriausybė, vadovaudamasis Darbo kodekso 187 straipnio 1 dalimi, patvirtino MVA
ir MMA dydžius atitinkamiems 2003-2006 metų laikotarpiams.
ABTĮ 3
straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia
ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje; teismas nevertina ginčijamo
administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio
tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas
įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo
kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei
uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus
įgaliojimus. Taigi administracinis teismas negali spręsti valstybės tarnautojų
darbo užmokesčio padidinimo klausimo, negali spręsti administracinio ginčo
vadovaudamasis politiniais ar ekonominiais (t. y. neteisiniais) argumentais ir,
nesant tam teisinio pagrindo, įpareigoti išmokėti valstybės tarnautojui didesnį
darbo užmokestį.
Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20
d. nutarimu pripažino, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 937 1, 2 punktai,
Vyriausybės nutarimo Nr. 316 1, 2 punktai, Vyriausybės nutarimo Nr.
361 1, 2 punktai (2005 m. balandžio 4 d. redakcija), Vyriausybės
nutarimo Nr. 361 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija),
Vyriausybės nutarimo Nr. 298 1 punktas, ta apimtimi, kuria valstybės
tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir MMA negu darbuotojams, dirbantiems
įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems
asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, neprieštaravo
(neprieštarauja) Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad minėtu
teisiniu reguliavimu nebuvo paneigtas valstybės tarnautojų lūkestis, kad jų
mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą didžiausią MMA, kurią kitiems
dirbantiems asmenims atitinkamu laikotarpiu buvo (arba bus) nustačiusi
Vyriausybė. Paminėtu nutarimu Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad DK
187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar
darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus MVA ir MMA
dydžius“ neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad vien
tai, jog DK 187 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta galimybė nustatyti
nevienodus MVA ir MMA dydžius atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų
grupėms, savaime nereiškia, kad kuri nors asmenų grupė yra diskriminuojama arba
kad kuriai nors asmenų grupei yra suteikiama privilegijų, arba kad yra
suvaržoma arba paneigiama asmens teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą.
Valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas; nėra negalima ir
tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus,
kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis. Galimybė pasirinkti įvairias
darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai,
palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę nustatyti skirtingas darbo
apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams (taip pat kitų iš biudžeto
finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems dirbantiems asmenims. Diferencijuotas
darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas savaime nesuponuoja
diskriminacinių arba su privilegijų suteikimu susijusių nuostatų. Be to, Konstitucinis
Teismas 2007 kovo 20 d. nutarime konstatavo, kad Europos Sąjungos
valstybėse narėse taip pat yra laikomasi principinės nuostatos, jog nustatomi
MVA ir (arba) MMA (ir apskritai MDU) gali būti diferencijuojami atsižvelgiant
į įvairius veiksnius – jie nebūtinai turi būti vienodi visiems, o Europos
Bendrijos steigimo steigimo sutartyje yra įtvirtinta principinė nuostata, kad
esama esminio skirtumo tarp darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo sutartis)
ir asmenų, kurie dirba valstybės tarnyboje – yra ES valstybių narių valstybės
tarnautojai.
Kaip matyti iš paminėto Konstitucinio Teismo
nutarimo, nurodytų Vyriausybės nutarimų nuostatos, kuriomis valstybės
tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams,
dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos,
ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, nebuvo
pripažintos neteisėtomis – prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl jos
negalėjo (negali) būti netaikomos. Atsižvelgiant į būtent šias nuostatas,
pareiškėjui buvo apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis dalyje bylai aktualaus
laikotarpio (nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 8 d., kai
įsigaliojo 2006 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos
įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo
įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-789, kuriuo inter alia buvo pakeisti
Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis ir šio įstatymo priedėlis bei
pereita prie valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo atsižvelgiant
į Seimo tvirtinamą pareiginės algos bazinį dydį). Įstatymų
leidėjas Konstituciniam Teismui suteikė išimtinę teisę spręsti ar įstatymas
ar kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 102 str.,
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str.). Todėl įstatymas ar kitas teisės
aktas laikytinas teisėtu ir turi būti taikomas iki nustatyta tvarka
paskelbiama, jog jis prieštarauja Konstitucijai. Kadangi paminėtos
Vyriausybės nutarimų nuostatos nėra pripažintos neteisėtomis
(prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams), nėra teisinio pagrindo
ir teisinių argumentų teigti, kad pareiškėjai paminėtu laikotarpiu buvo mokamas
mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės
aktus. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarime
suformuluotą oficialią konstitucinę doktriną, teisėjų kolegijai taip pat nekyla
pagrįstų abejonių dėl po 2006 m. liepos 19 d. Valstybės tarnybos
įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo
įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2006 m. rugpjūčio 8 d.)
nustatytos valstybės tarnautojų pareiginės algos apskaičiavimo tvarkos, todėl
nėra pagrindo spręsti, kad po paminėto įstatymo įsigaliojimo pareiškėjai buvo
mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius
teisės aktus. Taigi reikalavimas dėl darbo užmokesčio skirtumo (nepriemokos)
priteisimo negali būti tenkinamas.
Pagal LR CK 6.271 straipsnio 4 dalies
nustatas valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu
valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios
institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nepripažinus Vyriausybės priimtų
poįstatyminių teisės aktų, kuriais remiantis pareiškėjai buvo apskaičiuojamas
ir mokamas darbo užmokestis jos nurodytu 2003-2006 metų laikotarpiu,
prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, nėra jokio pagrindo
tenkinti ir reikalavimo dėl žalos atlyginimo, nes akivaizdu, kad tam nėra
vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis,
6.271 straipsnis).
Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad
apeliaciniame skunde iš naujo yra keliami teisės aktų, reglamentuojančių MMA
dydžių valstybės tarnautojams patvirtinimą ir taikymą jų darbo užmokesčiui
apskaičiuoti, atitikties Konstitucijai klausimai, dėl kurių Konstitucinis
Teismas jau pasisakė 2007 m. kovo 20 d. nutarime. Konstitucinis Teismas
2006 m. birželio 6 d. nutarime pažymėjo, kad “visus bendrosios
kompetencijos teismus – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį
teismą, apygardų ir apylinkių teismus, taip pat specializuotus teismus
(Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir apygardų administracinius
teismus) saisto Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinio
Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir
neskundžiamumas; visi bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai yra
saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios
konstitucinės doktrinos <...>”. Pagal Konstituciją tik Konstitucinis
Teismas turi įgaliojimus spręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai
neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai –
neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 102 straipsnio
1 dalis). Taigi administracinis teismas negali neatsižvelgti į Konstitucinio
Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimą ir priimti kitokį sprendimą
dėl šiuo nutarimu išspręstų klausimų.
Pareiškėja
apeliaciniame skunde mini Aukščiausiosios Tarybos
1990 m. kovo 21 d. kreipimąsi į Vidaus reikalų įstaigų
darbuotojus. Šis kreipimąsis sprendžiant nagrinėjamą individualų ginčą negali
būti pagrindu tenkinti pareiškėjos reikalavimus, nes šiai bylai aktualiu
laikotarpiu valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimą visų pirma
reglamentavo ne paminėtas kreipimasis, o Valstybės tarnybos įstatymas, be to,
paminėtame kreipimesi vidaus reikalų įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo
klausimai konkrečiai sureguliuoti nebuvo, pagal savo pobūdį ir turinį šis
kreipimasis buvo politinio - programinio, o ne norminio reguliavimo pobūdžio.
Atsižvelgdama į prieš tai pateiktus argumentus
kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas
ir teisėtas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai negali būti pripažinti
pagrįstais. Todėl tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Vadovaudamasi
aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos
įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
A.
J. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą palikti
nepakeistą.
Nutartis
neskundžiama.
|
Teisėjai
|
Laimutis
Alechnavičius
|
|
|
Laimė Baltrūnaitė
|
|
|
Dainius Raižys
|