Civilinė byla Nr. 2A-712-324/2015

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-01785-2014-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

44.5.2.4; 44.8; 73.2.6.1; 121.21

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 17 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Galinos Blaževič, Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Gudynienės (pranešėja),  sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant atsakovės atstovui advokatui L. J., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autrona“ apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2407-652/2014 pagal uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autrona“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 39 280,26 Lt (11 376,35 Eur) žalai atlyginti, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nurodė, kad tarp šalių 2012 m. birželio 19 d. buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS Nr. 01 8394519, kuria buvo apdrausta puspriekabės „Krone ZZF18“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. 2012 m. lapkričio 22 d. eismo įvykio Vokietijoje metu susidūrė vilkikas „Volvo“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vilkęs ieškovės apdraustą puspriekabę, ir transportinis automobilis „Ford“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl eismo įvykio kaltu pripažintas vilkiko „Volvo“ ir puspriekabės vairuotojas. Ieškovė automobilio „Ford“ savininkui išmokėjo draudimo išmoką, kuria atlygino 11 376,35 Eur žalą. Draudimo išmoka buvo išmokėta tarp šalių sudarytos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties AYAS Nr. 01 8394519 pagrindu. Atsakovės vilkikas „Volvo“, eismo įvykio Vokietijoje metu vilkęs ieškovės apdraustą puspriekabę, nebuvo apdraustas įprastiniu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus. Teigė, kad atsakovė turėjo pareigą sunkvežimį „Volvo“ apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau jo neapdraudė ir eksploatavo, todėl jai kyla pareiga atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą. Ieškovė, nukentėjusiajam asmeniui atlyginusi visą eismo įvykio metu patirtą žalą, turi subrogacijos teisę į atsakovą, kaip nedrausto sunkvežimio savininką (CK 6.1015 str.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimu patenkino ieškinį. Priteisė iš atsakovės ieškovei 39 280,26 Lt žalai atlyginti, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. gegužės 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 6 223 Lt bylinėjimosi išlaidas, valstybei 19 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidas. Sprendė, kad atsakovės vilkiko „Volvo“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojai nelaikomi apdraudę savo civilinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau – TPVCAPDĮ). Konstatavo, kad šalys nekėlė klausimo dėl nukentėjusiojo apsaugos skirtumų Lietuvoje ir Vokietijoje, todėl analizavo ieškovės pateiktus Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktus. Vadovaudamasis Vokietijos Federacinės Respublikos Kelių įstatymo 17 straipsnio 1-4 dalių nuostatomis, laikė pagrįstais ieškovės argumentus ir nurodytas aplinkybes, kad Vokietijoje nukentėjęs asmuo turėjo pasirinkimo teisę – ar dėl žalos atlyginimo kreiptis į puspriekabės draudiką, ar į vilkiko savininką (galbūt ir į Draudikų biurą), nes vilkikas nebuvo apdraustas. Įvertinęs aplinkybę, jog nukentėjusysis kreipėsi į ieškovės atstovą Vokietijoje, t. y. realizavo savo pasirinkimo teisę, sprendė, kad ieškovės atstovas pagrįstai atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą. Pripažinęs, kad ieškovė turėjo pagrindą sumokėti draudimo išmoką žalą patyrusiam asmeniui pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę, pripažino ir jos teisę reikšti atgręžtinį reikalavimą pagal Lietuvos Respublikos teisę. Manė, kad nėra esminis dalykas, kam atsakovė turėtų grąžinti draudimo išmoką – ieškovei ar Draudikų biurui. Padarė išvadą, kad atsakovė, neapdraudusi vilkiko ir jį naudodama, pažeidė TPVCAPDĮ nustatytą tvarką nenaudoti pačiam ir neleisti naudotis kitiems asmenims neapdraustą transporto priemonę. Sprendė, kad atsakovė, apdraudusi tik puspriekabės valdytojų civilinę atsakomybę, o naudodama vilkiką, sujungtą su puspriekabe, atsako už žalos padarymą, nes puspriekabė eismo įvykio metu buvo sujungta su vilkiku, kuris buvo vairuojamas atsakovės vairuotojo, todėl puspriekabės draudikui nėra pareigos pagal Lietuvos Respublikos teisę atlyginti puspriekabės padarytą žalą. Pažymėjo, kad ieškovės teisė į atsakovę kyla ne kaip į puspriekabės draudėją, o kaip į nedrausto vilkiko savininką. Padarė išvadą, kad ieškovė reiškia reikalavimą pagal regreso teisę ir turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę (CK 6.263, 6.270, 6.280 str., TPVCAPDĮ 4 str. 2, 3 d., 16 str. 5 d.). Atmetė atsakovės argumentus, kad ieškovė neturi teisės reikalauti patirtų žalos reguliavimo išlaidų, motyvuodamas tuo, kad pagal CK 6.251 straipsnį padaryti nuostoliai turi būti atlyginami visiškai, t. y. nukentėjusysis grąžinamas į tokią turtinę padėtį, kokia būtų buvusi nepadarius žalos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.

Neatsižvelgta, kad Lietuvos Aukščiausio Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-292/2014 ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi. Cituojamoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė deliktinės civilinės atsakomybės taikymo, siekiant nustatyti už eismo įvykį atsakingą subjektą, ieškinio senaties taikymo klausimus, tačiau nesiaiškino reikalavimo pagrįstumo ir žalos dydžio klausimų. Dėl to nebuvo pagrindo vadovautis Lietuvos Aukščiausio Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014.

Nevertintos Vokietijos Federacinės Respublikos teisės normos, nesiaiškintas šių teisės normų pagrindu kylančių reikalavimų pagrįstumas. Priekabos ir vilkiko draudikai atsako solidariai, t. y. pareiga atlyginti žalą trečiajam asmeniui kyla iš Vokietijos Federacinės Respublikos Kelių įstatymo 17 straipsnio, numatančio, kad transporto priemonė su priekaba laikoma viena transporto priemone, kuri, dalyvaudama eismo įvykyje ir sukeldama žalą trečiajam asmeniui, sukuria jos valdytojui pareigą atlyginti padarytą žalą. Ieškovės pateiktoje Vokietijos Federacinės Respublikos civilinio kodekso 426 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog solidarieji skolininkai privalo skolą atlyginti vienas kitam lygiomis dalimis. Vadinasi, ieškovė pripažįsta, kad eismo įvykyje nukentėjusio asmens atžvilgiu yra solidari skolininkė. Dėl to neaišku, kodėl iš atsakovės buvo priteista visa suma, o ne jos pusė, kaip nustatyta Vokietijos Federacinės Respublikos civilinio kodekso 426 straipsnio 1 dalyje.

Nepagrįsta išvada, jog nukentėjęs asmuo turėjo pasirinkimo teisę kreiptis į ieškovę. Eismo įvykio metu vilkikas neturėjo TPVCAPDĮ atitinkančios draudimo apsaugos, t. y. nebuvo draudiko, kuriam būtų galima perduoti žalos administravimą, todėl žalos administravimą turėjo vykdyti nacionalinis draudikų biuras. Kadangi biuras turėjo sumokėti išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, nėra aišku, kokiu pagrindu ir kuo vadovaudamasi ieškovė atlygino žalą. Ieškovė turėjo įrodyti pagrindą sumokėti draudimo išmoką žalą patyrusiam asmeniui, tačiau to nepadarė. 2014 m spalio 17 d. teismo posėdyje ieškovės atstovas pripažino, kad nėra įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės pareigą atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui.

Nevertinta, kad žalos sąmatoje nurodytos išlaidos nėra pagrįstos byloje esančiais dokumentais. Ieškovė, išmokėdama draudimo išmoką trečiajam asmeniui (nukentėjusiam), turėjo pasirūpinti ekonomišku žalos atlyginimo vykdymu, ar pareikalauti patikimų žalos atlyginimo įrodymų. Nustačius, kad ieškovė šių pareigų neatliko, o rėmėsi prieštaringais žalos dydžio nustatymo dokumentais (ieškovės atstovo rašytinių paaiškinimų 3 pozicijoje nurodyta suma (1 865,09 Eur) nėra pagrįsta byloje esančiais įrodymais, 6 pozicijoje nurodyta suma (663,8 Eur) nesutampa su šios sumos pagrindimą patvirtinančiame dokumente nurodyta suma (615,7 Eur), 7 pozicijoje nurodyta suma (1 034,21 Eur) nėra pagrįsta įrodymais), neįrodančiais realių nuostolių dydžio, atsiranda pagrindas mažinti prašomą priteisti sumą ar regresinį ieškinį visiškai atmesti dėl to, kad nuostoliai neįrodyti (CK 6.249 str., CPK 178 str.).

Pažeistas CPK 13 straipsnis. Ieškovė suformulavo ieškinio dalyką ir reikalavimą, iki teismo posėdžio ieškinio dalyko netikslino CPK nustatyta tvarka, todėl, nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis ieškinyje suformuluotu dalyku ir pagrindu, tačiau to nepadarė. Ieškovės atstovas procesiniuose dokumentuose laikėsi nuoseklios pozicijos, kad reikalavimas atlyginti žalą kyla iš subrogacijos. Dėl to nepagrįstas pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad ieškovė reiškia reikalavimą pagal regreso teisę. Be to, 2014 m. spalio 17 d. teismo posėdžio metu į atsakovės atstovo klausimą, ar ieškovė įgijo daugiau teisių nei turėjo nukentėjusysis, ieškovės atstovas nurodė, kad neįgijo (52:20–52:53), todėl reiškiamas reikalavimas, į kurio sumą įskaičiuotos 10 procentų administravimo išlaidos, neatitinka teismo vertinimo (reikalavimas reiškiamas regreso teise) ir nepatvirtina priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Administravimo išlaidos yra priteistinos tik dviem atvejais, t. y., kai nustatomi draudimo sutarties ir TPVCAPDĮ pažeidimai arba taikomas Biurų Tarybos 37-osios generalinės asamblėjos sprendimas Nr. 2. Tai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir priimtas pažeidžiant CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktuose, 135 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas nuostatas.

Prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir atmesti ieškinį.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo sprendimo nekeisti. Nurodo, kad nėra prielaidų teigti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, esančiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014, dėl to, kad abiejų bylų faktinės aplinkybės yra šiek tiek skirtingos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas aktualus ir šiai bylai. Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktuose nėra aiškiai įtvirtintos solidarios vilkiko ir priekabos draudiko civilinės atsakomybės. Išvadą, kad nukentėjęs asmuo turėjo pasirinkimo teisę kreiptis į ieškovę, patvirtina vien pats faktas, jog jis dėl draudimo išmokos išmokėjimo kreipėsi į ieškovės korespondentą žaloms administruoti. Be to, Vokietijos Federacinės Respublikos Kelių įstatymo 17 straipsnio 1–4 dalyse numatyta, kad transporto priemonė su priekaba laikoma viena transporto priemone, kuri dalyvaudama eismo įvykyje ir sukeldama žalą trečiajam asmeniui, sukuria pareigą jos valdytojui atlyginti padarytą žalą. Vokietijoje nukentėjęs asmuo turėjo pasirinkimo teisę – dėl žalos atlyginimo kreiptis į ieškovę, kaip puspriekabės draudiką, arba į Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą pagal vilkikui suteikiamą draudiminę apsaugą, kurios šio eismo įvykio metu nebuvo, nes atsakovė vilkiko neapdraudė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsakovei keliant žalos dydžio pagrįstumo klausimą, ieškovė pateikė 2014 m. rugsėjo 29 d. rašytinius paaiškinimus, kuriuose detalizavo žalos dydį. Ieškovė atlygino tokią žalą, kokia buvo padaryta 2012 m. lapkričio 22 d. eismo įvykio metu. Jos dydį visiškai pagrindžia rašytiniai įrodymai. Žalos reguliavimo išlaidos taip pat yra kompensuotinos. Juridinį ieškinio pagrindą, t. y. faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą, ex officio atlieka bylą nagrinėjantis teismas, kuris nėra saistomas ieškinyje nurodyto juridinio ieškinio pagrindo. Egzistuoja dar vienas teisinis ieškovės reikalavimo atsakovei pagrindas – bendroji CK 6.50 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Šia teisės norma ieškovė rėmėsi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos metu, ją kaip papildomą pagrindą nurodydama dublike ir teismo posėdžio metu. Byloje nėra ginčo dėl to, jog dėl eismo įvykio kaltas atsakovės vilkiko ir puspriekabės vairuotojas. Atsakovės teisinei padėčiai iš esmės neturėtų reikšmės, kas kreipėsi dėl žalos atlyginimo – eismo įvykio metu nukentėjęs asmuo ar priekabos draudikas, todėl ieškovės reikalavimas atsakovei tenkintinas remiantis ir CK 6.50 straipsnio 3 dalies nuostata.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl atsakovės – vilkiko savininkės, neįvykdžiusios įstatyminės pareigos apdrausti vilkiko valdytojo civilinę atsakomybę, – pareigos regreso tvarka pagal Lietuvos Respublikos įstatymus atlyginti ieškovei žalą, kurią ji patyrė kaip vilkiko priekabos draudikė, atlyginusi autoįvykyje nukentėjusiajam asmeniui patirtus nuostolius pagal Vokietijos teisę.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Formuodamas teismų praktiką dėl taikytinos teisės, kai eismo įvykis įvyksta kitoje nei buvo apdrausta transporto priemonė valstybėje, kasacinis teismas yra nurodęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu tarp draudiko bei trečiojo asmens, kuriam buvo padaryta žala, susiklostantys civiliniai teisiniai santykiai yra deliktinio pobūdžio. CK 1.44 straipsnyje nustatyta, kad reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Šios konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta, kad taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė, nustatanti atsakomybės pagrindą ir mastą, žalos pobūdį ir dydį, ieškinio senaties terminą ir kt. (Hagos konvencijos 8 straipsnis). Panašios nuostatos, nukreipiančios į eismo įvykio vietos valstybės teisę, įtvirtintos ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (pavyzdžiui, TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis, 16 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-292/2014 pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE, veikiančio per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovui E. B., trečiasis asmuo AB „Autrolis“, dėl draudimo išmokos priteisimo esančiais išaiškinimais ir remdamasis Vokietijos Federacinės Respublikos Kelių įstatymo 17 straipsnio 1–4 dalių nuostatomis, pagal kurias vilkikas ir puspriekabė laikomi viena transporto priemone, teisingai sprendė apie ieškovės, apdraudusios puspriekabės valdytojo civilinę atsakomybę, pareigą atlyginti žalą trečiajam asmeniui.

Nesutiktina su apeliante, kad buvo nevertintos Vokietijos Federacinės Respoublikos teisės normos, nesiaiškintas iš jų kylančių reikalavimų pagrįstumas. Užsienio teisės normų, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, turinys atskleistas dubliko priede t. 1 b.l. 63, detaliai patikrintas apeliacinio proceso metu, ieškovei pateikus 2010 m. spalio 27 d. Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimą ir Kelių eismo įstatymo ištrauką, apžiūrėjus Kauno apylinkės teismo civilinės bylos Nr.2-5445-800/2014 pagal LR transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei UAB „Hoptransa“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise medžiagą. Šioje byloje priimtoje 2015 m. vasario 25 d. apeliacinės instancijos teismo nutartyje Nr.2A-379-658/2015 nurodyta, jog „...ieškovas į bylą pateikė Vokietijos nacionalinio biuro atsakymą (t. II b.l. 28-29), kuriame nurodyta, kad jei kelių eismo įvykis įvyko Vokietijoje ir jį sukėlė vilkikas su priekaba, žalos atlyginimas nustatytas Vokietijos Kelių eismo įstatyme (StVG). Pagal StVG 7 I pastraipą transporto priemonės valdytojas yra atsakingas, jei eismo įvykis įvyko naudojant transporto priemonę – priekabą ar vilkiką. Jei vilkikas yra su priekaba, abiem junginio dalims taikoma 100 % prievolė trečiajai šaliai, tai reiškia, kad ieškovas gali pasirinkti vieną junginio dalį iš dviejų, bet 100 % atsakomybės gali reikalauti tik vieną kartą.“ Pastarosios bylos aplinkybės yra panašios, išskyrus tai, kad žalą nukentėjusiajam atlygino draudikų biuras, todėl joje taikyta apeliacinės instancijos teismo praktika teisėjų kolegija remiasi, vadovaudamasi Konstitucinio Teismo išaiškinimu, kad iš  asmenų lygybės teismui principo kylanti maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, suponuoja bendrosios kompetencijos teismų pareigą priimant sprendimus paisyti savo pačių ir visų aukštesnės instancijos teismų sukurtų precedentų, nors tai nėra  eksplicitiškai įtvirtinta CPK (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas) (t.y.teismo precedentas yra teisės šaltinis tiek vertikaliuoju, tiek horizontaliuoju aspektu).

Nurodyti motyvai paneigia ir apeliantės argumentus apie nepagrįstą pirmosios instancijos teismo išvadą, jog nukentėjęs asmuo turėjo pasirinkimo teisę kreiptis į ieškovę.

           Apeliantė teisingai teigia, kad ginčo atveju žalos administravimą turėjo vykdyti Nacionalinis draudikų biuras (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis), tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo atmesti žalą atlyginusios ieškovės ieškinį. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog tokiu būtų pažeistas teisingumo principas, nes žalą padaręs asmuo išvengų pareigos ją atlyginti. Civilinės teisės ir pareigos atsiranda Civilinio kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas (CK 1.136 straipsnio 1 dalis). Pareigą atlyginti padarytą žalą įtvirtina CK 6.263 straipsnis, nustatantis kiekvieno asmens pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (1 dalis). Tuo vadovaujantis sutiktina su pirmosios instancijos teismo pripažinimu, jog esminės reikšmės nesudaro aplinkybė, kam atsakovė turėtų grąžinti draudimo išmoką –  ieškovei ar Draudikų biurui.

              Nesutiktina su apeliante, kad atsakovė turėtų atlyginti pusę ginčo sumos remiantis Vokietijos Federacinės Respublikos Civilinio kodekso 426 straipsnio 1 dalies nuostata, jog solidarieji skolininkai privalo skolą atlyginti vienas kitam lygiomis dalimis. Sprendžiant klausimą, kas privalo atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą nukentėjusiajam asmeniui, yra taikytina eismo įvykio valstybės teisė, o regresinis ieškovės reikalavimas atsakovei, nepriklausomai nuo ieškinyje nurodyto įstatyminio pagrindo, faktiškai yra kilęs iš TPVCAPDĮ 4 straipsnio, numatančio transporto priemonės valdytojo pareigą sudaryti draudimo sutartį (šis straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas, pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalies normą apeliantė neturėjo teisės naudoti privalomuoju draudimu neapdrausto vilkiko) ir TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalies, kuri numato, jog draudimo išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone (ieškovės pretenzija atsakovei t. 1 b.l.13). Iš eismo įvykio aprašymo matyti, kad vilkikas žalos nepatyrė, sugadinta galinė priekabos dalis, nukentėjusiojo transporto priemonė deformuota dėl to, kad sunkvežimis su priekaba staiga pasuko į šoną, apie tai vienareikšmiškai nepranešęs, atsirado tiesiai prie nukentėjusiojo transporto priemonę, kuri dėl pernelyg mažo atstumo susidūrimo negalėjo išvengti. Autoįvykio metu puspriekabė nuo vilkiko nebuvo atsikabinusi. Nustatęs tokias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 25 punktu, pagal kurį draudimo išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Jeigu velkama transporto priemonė (kurios vairuotojas nebūtinas) prieš eismo įvykį atsikabino nuo ją velkančios transporto priemonės, dėl atsikabinusia transporto priemone padarytos žalos draudimo išmoka mokama pagal draudimo sutartį, kuria apdrausta atsikabinusios transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, jeigu dėl žalos padarymo atsakomybė kyla velkamos transporto priemonės valdytojui. Atsakovė, neapdraudusi vilkiko ir jį naudodama, pažeidė TPVCAPDĮ nustatytą tvarką nenaudoti tokios transporto priemonės, todėl puspriekabės draudikui nėra pareigos pagal Lietuvos Respublikos teisę atlyginti puspriekabės padarytą žalą. Draudikui ją pagrįstai atlyginus pagal Vokietijos teisę, jis įgijo regresu pagrįstą galimybę reikalauti atlyginti žalą iš atsakovės, pažeidusios minėtą įstatyminę pareigą (CK 6.263 straipsnio 2 dalis, 6.270 straipsnio 3 dalis, 6.280 straipsnio 1 dalis).

           Pasisakant dėl apeliacinio skundo dalies žalos dydžio klausimu pažymėtina, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Triplike atsakovė nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo autoįvykyje patirtos žalos dydį. Po to ieškovė pateikė žalos dydžio įrodymus, išdėstytus t. 1 b.l.70-143, ir rašytinį paaiškinimą dėl žalos sudėties t. 1 b.l.158. Nei rašytiniame paaiškinime t. 1 b.l.170-174, nei teismo posėdyje atsakovė neginčijo žalos sudėtinių dalių, išskyrus žalos reguliavimo išlaidas (ieškovės rašytinių paaiškinimų 7 poziciją), todėl, vadovaujantis CPK 312 straipsniu, neanalizuotini apeliacinio skundo argumentai dėl ieškovės atstovo rašytinių paaiškinimų 3, 6 pozicijose nurodytų sumų nepagrįstumo (pirmosios instancijos teismas, nesant atsakovės atsikirtimų, jų nevertino). Ieškovė nurodė, kad 7 pozicijoje nurodytos sumos (1 034,21 Eur) dydį patvirtina 2013 m. gruodžio 19 d. sąskaita–faktūra t. 1 b.l.36. Iš pastarojo dokumento matyti, jog ją sudaro aptarnavimo mokestis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal CK 6.251 straipsnį padaryti nuostoliai turi būti atlyginami visiškai, kas reiškia nukentėjusiojo grąžinimą į tokią turtinę padėtį, kokia būtų buvusi nepadarius žalos. Dėl to atmestini apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovės patirtas žalos reguliavimo išlaidas.

              Vadovaujantis išdėstytais motyvais, apeliacine tvarka patikrintas sprendimas nekeistinas (CPK 263 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

              Ieškovei iš atsakovės priteistinos 153,96 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidos, neviršijančios  Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio (t. 2 b.l.10-12) (CPK 98 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Autrona“, įmonės kodas 249970870,  153,96 (šimtą penkiasdešimt tris Eur 96 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovei uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai ,,PZU Lietuva“, įmonės kodas 110057869.

Teisėjai              Galina Blaževič

              Raimondas Buzelis

              Virginija Gudynienė