Administracinė byla Nr. A-2195-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01783-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. G. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja O. G. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 4) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Klaipėdos VGTPT, Tarnyba, atsakovas) 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-254-14 ir įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą byloje Nr. 2-13792-965/2014. Skunde pareiškėja išdėstė savo dukters ir jos šeimos turtinių santykių aplinkybes, teigė apie dukters skausmą ir kančias, jos psichologinę mirtį.

Atsakovas Klaipėdos VGTPT atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 15–19) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Klaipėdos VGTPT paaiškino, kad 2014 m. spalio 16 d. Tarnyboje buvo gautas pareiškėjos prašymas Nr. ATP-1873 suteikti jai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, taip pat 2014 m. spalio 17 d., 2014 m. spalio 28 d., 2014 m. spalio 29 d. bei 2014 m. lapkričio 14 d. buvo gauti papildomi dokumentai pateiktam prašymui pagrįsti. Tačiau Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 7 dalies 1, 6 ir 14 punktais, skundžiamu sprendimu atsisakė suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą. Klaipėdos VGTPT teigė, kad atsižvelgiant į skundžiamame sprendime išsamiau nurodytus pagrindus ir motyvus, jis yra teisėtas ir pagrįstas. Kartu pažymėjo, kad pareiškėja pateiktame skunde nurodė, jog yra I. Ž. atstovė pagal įgaliojimą, tačiau skundą pateikė ir pasirašė ne kaip įgaliotinė, o kaip pareiškėja. Be to, pareiškėja skunde nenurodė jokių motyvų, dėl kurių nesutinka su skundžiamu Tarnybos sprendimu, t. y. pareiškėja nepasisakė nei dėl vieno iš sprendimo priėmimo pagrindų. Jokių aplinkybių apie jai pačiai kieno nors veiksmais padarytą žalą pareiškėja skunde nenurodė. Taigi iš teismui pateikto skundo akivaizdu, kad pareiškėja į Tarnybą su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą kreipėsi ne dėl savo pačios, o dėl dukters interesų. Tačiau prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėja Tarnybai pateikė savo vardu, dokumentus, pagrindžiančius asmens teisinę gauti antrinę teisinę pagalbą pateikė taip pat apie save, todėl Tarnyba pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą. Klaipėdos VGTPT kartu akcentavo, kad siekdama visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti pareiškėjos prašymą, pareiškėjos situaciją analizavo itin atidžiai ir rūpestingai. Paprašiusi pareiškėjos pateikti papildomus prašymą pagrindžiančius dokumentus, surinkusi eilę papildomų dokumentų, išanalizavusi civilinės bylos, kurioje prašyta suteikti antrinę teisinę pagalbą, proceso eigą bei priimtus procesinius sprendimus, Tarnyba galutinai įsitikino nesant pagrindų suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 26 d. sprendimu (b. l. 129–135) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 punktas), pareiškėjas kreipiasi ne dėl savo teisių pažeidimo, išskyrus atstovavimo pagal įstatymą atvejus (6 punktas), pareiškėjas per tarnybos nustatytą terminą nepateikė visų šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų (14 punktas). Remiantis VGTPĮ 18 straipsnio 1 dalimi, norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus ir rašytinį advokato sutikimą dėl atstovavimo konkrečioje byloje, jeigu pageidauja, kad antrinę teisinę pagalbą teiktų advokatas, kuris neįtrauktas į šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodytus sąrašus. Pagal šią nuostatą darytina išvada, jog būtent pareiškėjui, pageidaujančiam pasinaudoti antrine teisine pagalba, tenka pareiga pagrįsti konkretaus poreikio ir pakankamų prielaidų kreiptis į teismą su tam tikro turinio reikalavimu egzistavimą (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-2447/2014). Taigi, besikreipiantis dėl antrinės teisinės pagalbos asmuo pats apibrėžia savo reikštinų teisme reikalavimų pobūdį, turinį ir apimtį, pateikia reikalavimų pagrįstumo įrodymus. Išanalizavęs pareiškėjos prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą ir su juo pateiktų dokumentų turinį bei Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, teismas iš esmės sutiko su skundžiamame Tarnybos sprendime išdėstytais motyvais ir argumentais. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja civilinėse bylose reiškia reikalavimus priteisti žalą iš atsakovų ir nurodo pinigines sumas, kurias atsakovai turėtų atlyginti, tačiau tiek teismui, tiek Tarnybai nenurodo aplinkybių, kaip atsirado žala, kokiais atsakovų kaltais veiksmais atsirado žala, neprideda žalos dydį pagrindžiančių dokumentų. Pareiškėja nurodo įvairias aplinkybes, susijusias su jos dukra I. Ž., tačiau neįvardija pačios pareiškėjos teisių pažeidimų, nepateikia duomenų, kaip pareiškėja yra susijusi su gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), ir kokiu pagrindu reiškia reikalavimą, susijusį su jai nepriklausančiu turtu. Pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad tarp advokato A. K. ir pareiškėjos būtų susiklostę kokie nors teisiniai santykiai, bei duomenų, pagrindžiančių, kad R. Ž. ar A. B. Ž. būtų padaręs pareiškėjai žalą. Šiame kontekste teismas akcentavo, jog VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą (rėmėsi LVAT 2014 m. lapkričio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2134/2014). Atitinkamai teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamoje byloje pareiškėjos pateiktą informaciją ir dokumentus bei kitą medžiagą, padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Taigi teismas konstatavo, kad Tarnyba skundžiamu sprendimu, vadovaudamasi VGTPĮ 3 straipsnio 2 punktu, 11 straipsnio 7 dalies 1, 6 ir 14 punktais bei 18 straipsniu, teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą. Teismo vertinimu, Tarnyba skundžiamą sprendimą priėmė išsamiai ir objektyviai įvertinusi visumą aplinkybių bei įrodymų, sprendime aiškiai ir išsamiai nurodė atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą motyvus bei savo poziciją pagrindė faktine medžiaga. Tuo tarpu pareiškėja skunde iš esmės nepateikė nei teisinių, nei faktinių argumentų, paneigiančių Tarnybos išvadas. Byloje nenustatyta, kad Tarnyba, priimdama skundžiamą sprendimą, pažeidė įstatymą ar kitą teisės aktą, viršijo kompetenciją ar kad skundžiamas sprendimas prieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių Tarnyba buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą Tarnybos sprendimą. Pasisakydamas dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Tarnybą skirti pareiškėjai advokatą, teismas pabrėžė, jog jis yra išvestinis, todėl netenkinus pagrindinio reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti ir šį išvestinį reikalavimą.

III.

Pareiškėja O. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 138–139), kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimą ir įpareigoti Tarnybą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja papildomai pažymi, kad jos reikalavimų pagrįstumas turi būti vertinamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu.

Atsakovas Klaipėdos VGTPT atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 158–162) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir Klaipėdos VGTPT atsiliepimas į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Tarnyba papildomai pažymi, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių motyvų, dėl kurių nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, taip pat nepateikia nei teisinių, nei faktinių argumentų, paneigiančių skundžiamą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Klaipėdos VGTPT 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-254-14, kuriuo Tarnyba, vadovaudamasi VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 1 (pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti), 6 (pareiškėjas kreipiasi ne dėl savo teisių pažeidimo, išskyrus atstovavimo pagal įstatymą atvejus) ir 14 (pareiškėjas per tarnybos nustatytą terminą nepateikė visų šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų) punktais, atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjos reikalavimas panaikinti minėtą Klaipėdos VGTPT sprendimą, teisėtumą bei pagrįstumą, be kita ko, būtina nustatyti, ar nagrinėjamoje administracinėje byloje surinktų faktinių duomenų visumos pagrindu iš tikro galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjos reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, pareiškėja kreipiasi ne dėl savo teisių pažeidimo, išskyrus atstovavimo pagal įstatymą atvejus, taip pat ar pareiškėja per Tarnybos nustatytą terminą nepateikė visų VGTPĮ 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja VGTPĮ, kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.). Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Atitinkamai, sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, aktualios VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 1, 6 ir 14 punktų nuostatos, numatančios, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, pareiškėjas kreipiasi ne dėl savo teisių pažeidimo, išskyrus atstovavimo pagal įstatymą atvejus, ir (ar) pareiškėjas per tarnybos nustatytą terminą nepateikė visų šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja kreipėsi į Klaipėdos VGTPT su 2014 m. rugsėjo 24 d. prašymu (b. l. 27–31), prašydama suteikti jai antrinę teisinę pagalbą dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 28 d. iki 2012 m. lapkričio 5 d., laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (duomenys neskelbtini), ir jų panaikinimo, materialinio nepilnamečių vaikų išlaikymo (R. Ž. (tėvui) nevykdant teismo sprendimo), apmokėjimo už komunalines paslaugas (duomenys neskelbtini). Tarnyba 2014 m. spalio 24 d. raštu Nr. (1.7.)-SR-4027 (b. l. 112–114), siekdama tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą, prašė pareiškėjos kuo skubiau, bet ne vėliau kaip iki 2014 m. lapkričio 7 d. pateikti patikslintą prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, nurodant teismo reikalaujamas nurodyti aplinkybes, t. y. kaip atsirado žala, kokiais atsakovų kaltais veiksmais atsirado žala, kokie pačios pareiškėjos teisių pažeidimai padaryti, kaip pareiškėja yra susijusi su turtu, kurio atžvilgiu prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip pat pateikti prašymo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad pagal VGTPĮ 18 straipsnio 1 dalies nuostatą darytina išvada, jog būtent pareiškėjui, pageidaujančiam pasinaudoti antrine teisine pagalba, tenka pareiga pagrįsti konkretaus poreikio ir pakankamų prielaidų kreiptis į teismą su tam tikro turinio reikalavimu egzistavimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2447/2014 ir kt.). Tačiau, nors pareiškėja vėliau Tarnybai teikė papildomus dokumentus, išanalizavus jų turinį, pažymėtina, kad pareiškėja nepateikė visų Tarnybos prašytų jos reikalavimą pagrindžiančių dokumentų, kaip tai numatyta VGTPĮ 18 straipsnio 1 dalyje. Minėtų duomenų pareiškėja nepateikė ir vėliau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, nors tokią galimybę turėjo.

Be to, iš pareiškėjos prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą ir kartu su juo pateiktų bei kitų byloje esančių duomenų (b. l. 4, 10, 12, 20–45, 57–79, 85–110) matyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja siekė gauti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, kurioje reikalavimus iš esmės kildino iš aplinkybių, susijusių su jos dukters šeimos turtiniais ir kitais santykiais, su galimu dukters ir jos vaikų teisių pažeidimu. Tačiau, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju pareiškėja neįvardijo jos pačios teisių pažeidimų, nepateikė duomenų, kaip pareiškėja yra susijusi su gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), ir kokiu pagrindu reiškia reikalavimą su jai nepriklausančiu turtu, nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad tarp advokato A. K. ir pareiškėjos būtų susiklostę kokie nors teisiniai santykiai, bei duomenų, pagrindžiančių, kad R. Ž. ar A. B. Ž. būtų padaręs pareiškėjai žalą. Įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus ir kitus byloje esančius bei Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, tokių duomenų nenustatė ir teismas.

Kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (žr., pvz., LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-714/2007, 2011 m. kovo mėn. 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-2853/2011, 2011 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-684/2011, 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2177/2013 ir kt.). Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010 ir kt.). Todėl darytina išvada, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, vertindama pareiškėjo reikalavimo ginti materialiąją teisę pagrįstumą, neperžengia įstatymų jai nustatytų ribų. VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 1 punkto taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010 ir kt.). Atitinkamai iš byloje nustatytų aplinkybių dėl pareiškėjos prašomos suteikti antrinės teisinės pagalbos, teisėjų kolegijos vertinimu, galima daryti vienareikšmišką išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą.

Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju Tarnyba skundžiamu sprendimu, vadovaudamasi VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 1, 6 ir 14 punktais, teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą, todėl nėra jokio pagrindo jį naikinti. Akivaizdu, kad teisinės pagalbos suteikimas tokioje situacijoje neatitiktų bendrųjų VGTPĮ apibrėžtų jos teikimo sąlygų, taip pat akivaizdžiai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos efektyvumo ir ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principams (VGTPĮ 3 str.). Padaręs minėtą išvadą, pirmosios instancijos taip pat pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjos reikalavimą įpareigoti Tarnybą skirti pareiškėjai advokatą.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos O. G. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ričardas Piličiauskas

              Veslava Ruskan

              Arūnas Sutkevičius