Administracinė byla Nr. I-2082-602/2010
Proc. Nr. 3-61-3-01243-2010-6
Procesinio sprendimo
kategorija 1.3; 20; 74.
(S)
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Vilnius
2010 m. rugsėjo 29 d.
Vilniaus
apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų
Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Broniaus Januškos ir Liudos
Arlauskienės, sekretoriaujant Jolitai Varnaitei, dalyvaujant pareiškėjo UAB „Panevėžio
rytas“ atstovui B. M., atsakovo Valstybinės tabako ir
alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovėms Laurai
Petrauskaitei,
viešame
teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Panevėžio
rytas“ skundą atsakovui Valstybinei tabako ir alkoholio kontrolės tarnybai prie
Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl nutarimo pakeitimo.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n
u s t a t ė :
pareiškėjas
UAB „Panevėžio rytas“ 2010-04-29 teismui padavė skundą, prašydamas sumažinti Valstybinės
tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
(toliau – Tarnyba) 2010-04-01 nutarimu Nr. 3K10/45 UAB „Panevėžio rytas“
paskirtą 10 000 Lt baudą ir skirti mažesnę piniginę baudą, nei Alkoholio
kontrolės įstatymo 34 str. 6 d. nustatyta minimali 10 000 Lt piniginė bauda (b.
l. 1-3).
Nurodė, kad
paskirta bauda yra akivaizdžiai per didelė. Publikuotas straipsnis „Alus
naudingas kaulams“ nebuvo užsakytas, todėl nebuvo ir pareiškėjo valinio veiksmo
paskleisti būtent draudžiamą alkoholio reklamą. Straipsnyje tiesiog buvo
aprašytas Kalifornijos universiteto maisto produktų mokslų ir technologijų
fakulteto tyrėjų atliktas mokslinis tyrimas ir jo rezultatai. Šį straipsnį
pareiškėjas pateikė ne kaip reklamą, o kaip informacinį pranešimą. Pačiame
straipsnyje buvo nurodyta ir kita nuomonė, abejojanti atlikti tyrimo
rezultatais ir jų patikimumu, tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas
nesiekė paskelbto tyrimo rezultatais skatinti alkoholio vartojimą. Nurodytas
straipsnis buvo perspausdintas iš informacijos agentūrų Reuters ir BNS, ši
informacija buvo skelbiama įvairiuose internetiniuose tinklapiuose, žinoma tiek
Lietuvoje, tiek pasaulyje. Atsakovas nepagrįstai nurodė, jog straipsnyje
pateikta informacija yra neteisinga ir klaidinanti. Straipsnyje teigiama, kad
„niekas negali įrodyti pateiktų teiginių tikrumo“, nors matyti, kad informacija
paremta atlikto mokslinio tyrimo rezultatais, pagrįstų patyrusių specialistų
moksline analize. Pažymėjo, kad paskirtos baudos sumokėjimas dėl sunkios
finansinės bendrovės padėties sukeltų daug sunkumų pareiškėjui, todėl prašo
atsižvelgti į nurodytas aplinkybes.
Per teismo
posėdį pareiškėjo atstovas prašė skundą tenkinti.
Atsakovas Valstybinė
tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos atsiliepime į
pareiškėjo skundą dėl baudos dydžio pakeitimo prašė spręsti teismą savo
nuožiūra (b. l. 34-36).
Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra
suformavęs praktiką, kad Alkoholio kontrolės įstatymu nereikalaujama, kad
alkoholio produktų reklama būtų atlygintinė. Įstatymas nenumato materialinės
naudos, kaip būtino alkoholio reklamos požymio. Tam, kad informacija būtų
kvalifikuota kaip reklama, nebūtina, kad ji būtų kieno nors užsakyta arba
apmokėta, taip pat nebūtina nustatyti, ar subjektas, platinęs tokią reklamą,
yra alkoholinių gėrimų gamintojas, importuotojas ir pan. Teismas yra pasisakęs,
kad Alkoholio kontrolės įstatymo 29 str. 1 d. nustatytas visų formų alkoholio
reklamos draudimas. Šie draudimai siejami tik su alkoholio produkcijos
vartotojams adresuota (draudžiama) informacija ir šios informacijos prieinamumu
vartotojams. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas savo iniciatyva
ir lėšomis paskelbė būtent tokio turinio reklamą. Pagal Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo praktiką kiekvienas asmuo, nuo kurio valios priklauso
draudžiamos informacijos paskleidimas, atsako Alkoholio kontrolės įstatymo
nustatyta tvarka. Kitų asmenų patraukimas atsakomybėn nešalina pareiškėjo
atsakomybės. Be to, pareiškėjas pateikė platesnę informaciją negu, pvz., BNS. Pareiškėjas
savo iniciatyva pavadino straipsnį „Alus naudingas kaulams“, paryškintu šriftu
nurodė „Mokslininkai teigia, kad išlenkti bokalą alaus ne tik skanu, bet ir
naudinga“, straipsnį patalpino būtent rubrikoje „Sveikata ir grožis“. Ši
informacija negali būti laikoma tik objektyvia informacija apie alų, nes
skatina skaitytoją, potencialų vartotoją, vartoti alų dėl jo gydomųjų savybių.
Nagrinėjant bylą, Tarnyba nenustatė pareiškėjo atsakomybę sunkinančių
aplinkybių, nurodė, kad pareiškėjas pažeidimą padarė pirmą kartą, tyrimui
nekliudė, tai laikytina atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, todėl Tarnyba
savo kompetencijos ribose pareiškėjui skyrė minimalią baudą.
Per teismo
posėdį atsakovo atstovė prašė skundo netenkinti.
Skundas
tenkintinas.
2010-03-19 Tarnybos
protokole Nr. 18 nustatyta, kad UAB „Panevėžio rytas“ 2010-03-06 nepriklausomame
Panevėžio miesto ir krašto laikraštyje „Panevėžio rytas“ Nr. 26/4570 rubrikoje
„Sveikata ir grožis“ 9-ame puslapyje paskelbė draudžiamą alkoholinių gėrimų
reklamą, t. y. publikuotas straipsnis „Alus naudingas kaulams“.
Straipsnyje teigiama, kad „Kalifornijos universiteto maisto produktų mokslų ir
technologijų fakulteto tyrėjai nustatė, kad alus gali padėti sustiprinti
kaulus. Mokslininkų teigimu, kadangi aluje yra maistinio silicio,
pagrindinio ingrediento, didinančio kaulų mineralinį tankį, tai šis gėrimas
gali apsaugoti žmogų nuo osteoporozės“. Straipsnis iliustruotas nuotrauka,
kurioje vaizduojamos laikomos rankose pilnos taurės alaus. Po nuotrauka
pateiktas užrašas „Mokslininkai teigia, kad išlenkti bokalą alaus ne tik
skanu, bet ir naudinga“. Tai yra alkoholio reklama, siejanti alkoholio
vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu, gydomosiomis savybėmis, pateikianti
neteisinga ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus. Tokiais
veiksmais buvo pažeisti Alkoholio kontrolės įstatymo 29 str. 1 d. 4, 7, 11 p.
(b. l. 40).
UAB „Panevėžio
rytas“ pranešimu Nr. 3S-558 informuotas apie bylos nagrinėjimą dėl minėtų
pažeidimų (b. l. 38-39). UAB „Panevėžio rytas“ paaiškinime nurodyta, kad straipsnis
nėra laikytinas alkoholio reklama. Jis nebuvo užsakytas reklamos užsakovo,
nebuvo mokėtas atlygis, kitaip atsilyginta. Jame nebuvo paskelbta informacija
apie kokio nors asmens veiklą, kas skatintų alkoholio vartojimą. Minėtame
straipsnyje buvo pateikta kitų visuomenės informavimo priemonių Reuters ir BNS
anksčiau išplatinta informacija, šį informacinių agentūrų parengtą straipsnį
išspausdino daug internetinių žiniasklaidos priemonių, laikraščių, pateikta
informacija yra mokslinio, pažintinio, informacinio pobūdžio, nurodanti
konkrečius mokslininkų nustatytus faktus. Skirti baudą tik už tai, kad
mokslininkai pakomentavo savo tyrimą ir išsakė nuomonę, nebūtų teisinga. Be to,
tekste yra perspėjimų nurodyta informacija pilnai nepasitikėti (b. l. 43-44).
2010-04-01 Tarnyba
nutarimu taikyti ekonomines sankcijas už alkoholio kontrolės įstatymo
pažeidimus Nr. 3K10/45 konstatavo, kad UAB „Panevėžio rytas“ 2010-03-06
nepriklausomame Panevėžio miesto ir krašto laikraštyje „Panevėžio rytas“ Nr.
26/4570 rubrikoje „Sveikata ir grožis“ 9-ame puslapyje paskelbė draudžiamą
alkoholinių gėrimų reklamą, tuo pažeisti Alkoholio kontrolės įstatymo 29 str. 1
d. 4 p., 7 p., 11 p. Vadovaujantis Alkoholio kontrolės įstatymo 34, 35, 38, 39
str. ir 2010-03-19 protokolu Nr. 18, kita bylos medžiaga, nutarta UAB „Panevėžio
rytas“ skirti 10 000 Lt baudą (b. l. 21-25).
1995-04-18
Alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 (toliau – Įstatymas) 31 str. nustatyta,
kad valstybės alkoholio
kontrolę pagal kompetenciją, be kitų institucijų, atlieka Tarnyba, kuri,
vadovaujantis Įstatymo 34 str. 1 d., turi teisę skirti baudas už šio Įstatymo
pažeidimus juridiniams asmenims ir užsienio juridinių asmenų filialams bei
atstovybėms.
Valstybinės tabako ir
alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatų,
patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 12 d. nutarimu
Nr. 683 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr.
1454 redakcija), 6.7 p. nustatyta, jog Tarnyba, vykdydama jai pavestas
funkcija, kontroliuoja, kaip juridiniai ir fiziniai asmenys laikosi įstatymų ir
kitų teisės aktų reikalavimų, susijusių su alkoholio ir tabako reklamos
draudimu ir ribojimu.
Įstatymo 2
str. 4 d. apibrėžia alkoholio reklamą – tai bet kuria forma ir bet kokiomis
priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su įmonių komercine, ūkine bei
finansine veikla, skatinanti įsigyti ar vartoti alkoholio produktus. Įstatymo 29
str. 1 d. 4 p., 7 p., 11 p. yra numatyta, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama
visų formų alkoholio reklama, siejanti alkoholio vartojimą su fizinės būklės
pagerėjimu; su stimuliuojančiomis, raminančiomis ir kitomis gydomosiomis
savybėmis; pateikianti neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie
alkoholinius gėrimus.
Įstatymo 29
str. 7 d. yra numatyta, kad Tarnyba kontroliuoja, kaip laikomasi šio straipsnio
reikalavimų <...>. Vadovaujantis Įstatymo 34 str. 14 d., baudas už šio Įstatymo 29
straipsnyje nustatytų reikalavimų pažeidimus skiria Tarnyba <...> (už
išorinės reklamos draudimo pažeidimus).
Pagal
Įstatymo 34 str. 6 d., šio Įstatymo 29 straipsnio reikalavimų nesilaikymą
juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai bei atstovybės
baudžiami nuo dešimties tūkstančių litų iki penkiasdešimties tūkstančių litų
bauda, už kiekvieną to paties reikalavimo pakartotinį pažeidimą, padarytą per
dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo penkiasdešimties tūkstančių litų iki
šimto tūkstančių litų bauda.
Pagal
Įstatymo 34 str. 7 d., konkretus
skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir šio
straipsnio 8 ir 9 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias
aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis
mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių
aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Jeigu yra
atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant
į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas motyvuojamas
institucijos, skiriančios baudą už šiame Įstatyme nustatytų reikalavimų
nesilaikymą, nutarime. Skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į atsakomybę
lengvinančias ir kitas aplinkybes (dėl kurių atitinkama piniginė bauda teisės
pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga padarytam teisės
pažeidimui ir dėl to neteisinga) ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo
kriterijais, turi teisę skirti mažesnę piniginę baudą nei šio straipsnio 2, 3,
4, 5 ir 6 dalyse nustatytos minimalios piniginės baudos.
Įstatymo 29 str. įtvirtinti draudimai alkoholio reklamai, bet ne informacijai. Taikant šį straipsnį, visų pirma, nustatytina, ar nagrinėjamame skyriuje pateikiama informacija apie alų atitinka reklamos kriterijus. Tik nustačius reklamos buvimo faktą, galima taikyti Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatytus apribojimus.
Iš Įstatyme
apibrėžiamos alkoholio reklamos sąvokos matyti, kad alkoholio reklama nėra
laikoma bet kokio pobūdžio informacija apie alkoholinius gėrimus, o tik tokia
informacija, kuri yra susijusi su įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla
bei skatinanti įsigyti ar vartoti alkoholio produktus. Lingvistiškai aiškinant
teisės normą darytina išvada, jog tam, kad informacija būtų laikoma reklama, ji
turi atitikti abi sąlygas – būti susijusi su įmonių komercine, ūkine bei
finansine veikla ir skatinanti įsigyti ar vartoti alkoholio produktus. Vienos
iš sąlygų nustatymas nereiškia, jog informacija jau gali būti laikoma reklama.
Apie alkoholio reklamos sąvoką išsamiai išaiškinta Konstitucinio teismo 1997-02-13 nutarime bei 2004-01-26 nutarime. Šiuose dviejuose nutarimuose yra suformuluotos taisyklės, pagal kurias turi būti atskiriama reklama nuo informacijos apie alkoholį. Konstitucinis teismas 2004-01-26 nutarime yra pažymėjęs, kad ne bet kokia informacija, o tik tokia, kuria siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimams, t. y. skatinti juos įsigyti ar vartoti tam tikrus alkoholio produktus, gali būti laikoma reklama. Būtent skatinimas įsigyti ar vartoti alkoholio produktus rodo komercinį tokios informacijos tikslą: ja siekiama daryti palankią įtaką įmonių komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai. Todėl nei mokslo darbai, nei informaciniai ar kiti leidiniai, kuriuose pateikiami alkoholio produktų savybių, vartojimo, gamybos, paplitimo tyrimo ar statistiniai duomenys, nei meno kūriniai, kuriuose atsispindi alkoholio produktų gamyba ar vartojimas ir panašūs dalykai, savaime nėra alkoholio reklama. Reklama laikytina savita informacijos rūšimi, kuri paprastai vadinama komercine informacija. Reklama yra neatsiejama nuo verslo, marketingo, nes iš tiesų jiems tarnauja, yra svarbi konkurencijos priemonė. 1997-02-13 nutarime Konstitucinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad alkoholio ir tabako gaminių reklamos draudimas gali reikšti tik tam tikros rūšies informacijos (vadinamosios komercinės, ar marketingo, informacijos) draudimą. Konstitucinis teismas 1997-02-13 nutarime pažymėjo, jog reklamai būdingi bent du požymiai: 1) specialus jos tikslas – skatinti vartoti reklamuojamą dalyką arba vykdyti kitus reklamuotojo užsakymus, 2) atlygintinumas (už reklamą užsakovas kokiu nors būdu atsilygina). Teismas nurodė, kad reklama dažniausiai būna susijusi su materialine nauda: ja siekiama arba tiesiogiai didinti pelną (plečiant vartojimą, paslaugas), arba tai užsitikrinti ateityje (reklamuojant kompanijos ženklą ar veiklą, t. y. padedant jai įsitvirtinti rinkoje); be to, užsakovas atsilygina ir už reklamos perdavimą (ar transliavimą).
Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001-07-11 nutartyje administracinėje byloje Nr. A6-657/2001 yra pastebėjęs, kad įstatyme nėra numatytas materialinės naudos gavimo būtinumas, ir vertinant, ar tam tikra informacija yra alkoholio reklama, reikia nustatyti, ar ta informacija siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimams, susijusiems su alkoholio produktų vartojimu. Esminis reklamos požymis yra siekimas daryti kitiems asmenims poveikį jiems renkantis ar įsigyjant tam tikrus produktus, skatinti juos elgtis tam tikru būdu. Paveikus vartotoją rinktis būtent reklamuojamą produktą, pasiekiamas ir komercinis tikslas. Tam, kad informacija būtų kvalifikuota kaip reklama, nebūtina, kad ji būtų kieno nors užsakyta arba apmokėta (LVAT 2004-06-23 nutartis adm. byloje Nr. A5 – 613/2004).
Laikraščio „Panevėžio rytas“ rubrikoje „Sveikata ir grožis“ pateiktos informacijos analizė leidžia teigti, kad ši informacija negali būti laikoma vien tik objektyvia informacija apie alų, nes skatina laikraščio skaitytoją, potencialų vartotoją, vartoti alų dėl jo gydomųjų savybių, taigi alkoholio vartojimas rekomenduojamas įvairių ligų gydymui ir prevencijai, o būtent teigiama, kad alaus vartojimas gali apsaugoti nuo osteoporozės. Be to, pateikta informacija dėl fizinės ar psichinės sveikatos būklės pagerėjimo nėra pagrįsta moksliškai, atvirkščiai, mokslinėje literatūroje teigiama, kad alkoholio vartojimas yra kenksmingas žmogaus organizmui. Pateiktos informacijos, jog alaus vartojimas turi gydomųjų savybių, gerina fizinę būklę, negalima patvirtinti kaip teisingos.
Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997-02-13 nutarimu, Pasaulinės sveikatos organizacijos Priklausomybės nuo vaistų ekspertų komitetas savo 20 ir 29 pranešimuose (WHO Technical Report Series No 551, No 836) alkoholį ir tabaką priskyrė prie medžiagų, sukeliančių priklausomybę. Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos problemų klasifikacijos dešimtojoje redakcijoje (Ženeva, 1992 m.) nurodyta, kad alkoholis yra psichoaktyvioji medžiaga, kuri gali padaryti somatinę žalą, sukelti ūminę intoksikaciją, priklausomybės sindromą, kitus žmogaus psichikos ir elgesio sutrikimus (F10-F19 poskyriai). Priklausomybės sindromas apibrėžiamas kaip „elgesio kognityviniai ir fiziologiniai reiškiniai, atsirandantys pakartotinai pavartojus medžiagas“. Teismas pripažino, kad alkoholiniai gėrimai priskiriami prie ypatingos paskirties prekių kategorijos, kadangi juos vartojant daroma žala žmonių sveikatai.
Draudžiamai reklamai konstatuoti nebūtina nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp alkoholinio gėrimo vartojimo ir konkretaus jos sukelto poveikio, užtenka, kad informacija apie alkoholinį gėrimą būtų pateikta tokia forma, kad potencialaus pirkėjo ar vartotojo sąmonėje susiformuotų suvokimas, kad alkoholinis gėrimas gerina fizinę, psichinę sveikatą, mažina mirtingumą, turi gydomųjų savybių, taigi, iš esmės susiformuotų palanki nuomonė dėl alkoholio vartojimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001-07-11 nutartyje adm. byloje Nr. A6-657/2001 konstatavo, kad žurnalo straipsnyje pateikta informacija („Širdies lašai: truputis alkoholio vietoj korvalolio“, „Šiuose gėrimuose gausu sveikatai naudingų medžiagų – flavonoidų, kurie saugo kraujagysles nuo kalkėjimo, o akis - nuo sutrikimo, vadinamo geltonosios dėmės degeneracija“, „...tikimybė patirti širdies priepuolį ar smūgį yra 40 procentų mažesnė nei prisiekusioms abstinentėms“, „Medikų patarimu, daugiausia laimėtum, jei apsiribotum trimis keturiomis taurėmis per savaitę“) yra draudžiama alkoholio reklama ir todėl „kiekvienas besirūpinantis savo sveikata žmogus stengiasi pasirinkti sveikiausią gyvenimo būdą, apie kurį sprendžia iš gaunamos informacijos (tame tarpe ir iš reklamos). Todėl darytina išvada, kad nevartojantis alkoholio produktų ir netgi sergantis žmogus aukščiau minėto straipsnio teiginiais yra skatinamas vartoti alkoholio produktus“.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001-07-04 nutartyje adm. byloje Nr. A10-637/2001 konstatavo, kad informacija, alkoholinio vartojimą siejanti su teigiamu poveikiu žmogaus sveikatai, nepaisant to, kad rezultatai minėtoje byloje buvo siejami su saikingu alkoholio vartojimu, paremta užsienyje atlikta studija, prieštarauja Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatoms.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-03-09 nutartyje adm. byloje Nr. A143-395/2010 konstatavo, kad informacija (nepriklausomai nuo pirminių jos šaltinių ar tariamai moksliniu būdu nustatyto tam tikrų aspektų tikrumo), kuri sieja alkoholio vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu, yra draudžiama Alkoholio kontrolės įstatymo taikymo prasme.
Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad Tarnyba pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas padarė Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4, 7, 11 punktų pažeidimus.
Nepagrįstas
pareiškėjo argumentas, jog UAB „Panevėžio rytas“ nėra tinkamas atsakomybės subjektas
Įstatymo 29 str. prasme, nes nurodytą informaciją tik perspausdino iš naujienų
agentūrų. Informaciją apie alkoholį Lietuvoje paskelbė pareiškėjas savo
iniciatyva, pasirinkdamas atitinkamą rubriką, straipsnio pavadinimą, vaizdinę
medžiagą. pareiškėjas vykdė savo komercinę veiklą. Asmenys, nuo kurių valios
priklauso vartotojų galimybė prieinamai gauti informaciją apie alkoholį
(alkoholio reklamą), yra Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų veikimo, tuo
pačiu ir numatytos atsakomybės už šių nuostatų pažeidimą subjektai (LVAT
2006-07-18 nutartis adm. byloje Nr. A11-1171/2006). Pateikta
informacija apie tam tikrą teigiamą alkoholio produktų (alaus) vartojimo
poveikį yra pateikta visuotinai prieinamame informacijos šaltinyje, tuo pačiu
akivaizdžiai turi (gali turėti) atitinkamą įtaką šių alkoholio produktų
vartojimo populiarinimui ir atitinkamai neatskiriamai yra sietina su tokius
produktus gaminančių ar juos platinančių įmonių komercine, ūkine bei finansine
veikla (LVAT 2010-03-09 nutartis adm. byloje Nr. A143-395/2010). Dėl
to pareiškėjui ir taikyta ekonominė sankcija už alkoholio reklamos draudimų
pažeidimus. Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas visų formų alkoholio
reklamos draudimas, ir ši įstatymo nuostata suformuluota absoliutaus draudimo
pavidalu.
Įstatymas,
draudžiantis alkoholio reklamą, ir nustatantis atitinkamą atsakomybę, nenustato,
jog ankščiau paskelbtos informacijos kartojimas panaikina atsakomybę. Dėl to
nėra teisinio pagrindo neskirti ekonomines sankcijas subjektams, kurie skelbia
informaciją, atitinkančią draudžiamos alkoholio kontrolės sąvoką, kuri ankščiau
jau buvo paskelbta.
Pareiškėjui
paskirta minimali Alkoholio kontrolės įstatyme numatyta sankcija. Kaip matyti
iš atsakovo nutarimo, tokį pasirinkimą atsakovas motyvavo atsakomybę
lengvinančia aplinkybe, kad pažeidimas padarytas pirmą kartą, tyrimui nekliudė.
Dėl nurodytų
motyvų, konstatuotina, kad Tarnyba taikė ekonominę sankciją teisės aktų
nustatyta tvarka, turėjo faktinį pagrindą taikyti ekonominę sankciją, todėl
ginčijamas nutarimas yra teisėtas, naikinti jo nėra pagrindo.
Minėtas teisinis
reglamentavimas patvirtina, kad nagrinėjant klausimą dėl ekonominės sankcijos
taikymo neteisminio administracinio proceso metu nėra nustatyta galimybė
viešojo administravimo subjektui vertinti teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą,
atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis
teisingumo, protingumo kriterijais, nuspręsti, kad turi būti
skiriama mažesnė
piniginė bauda nei įstatyme nustatyta minimali piniginė bauda, nes
dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių įstatyme nustatyta
minimali bauda yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam
teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Teismui,
nagrinėjančiam minėtą administracinę bylą teisme, suteikta teisė peržiūrėti
viešojo administravimo subjekto atliktus veiksmus dėl ekonominės
sankcijos taikymo bei įvertinti pritaikytos sankcijos proporcingumą. Dėl to teismas, nagrinėdamas klausimą dėl viešojo administarvimo subjekto
teisėtai pritaikytos sankcijos sumažinimo, ginčijamu atveju nesprendžia
ginčo viešojo administravimo srityje, bet vykdo funkciją, kurios vykdymas nėra
priskirtas viešojo administravimo subjektui (Administracinių bylų teisenos
įstatymo 3 str.).
Pažymėtina,
kad Konstitucinis Teismas yra suformavęs konstitucinę doktriną, kurioje
nurodyta, jog konstitucinis teisingumo principas reikalauja nustatomas
sankcijas už teisės pažeidimus diferencijuoti taip, kad jas taikant būtų galima
atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančias ir kitas
aplinkybes, kad atsižvelgiant į tai būtų galima skirti mažesnę nuobaudą nei
sankcijoje numatyta minimali (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001
m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio
10 d. nutarimai).
Dėl nurodytų
motyvų, teismas daro išvadą, jog nagrinėjamoje situacijoje yra būtina
atsižvelgti ir į pareiškėjo padaryto teisės pažeidimo pobūdį bei jo mastą,
pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, pareiškėjo finansinę padėtį,
taip pat į tai, jog pareiškėjo paskelbta informacija buvo plačiai skelbiama jau
anksčiau, todėl visuomenei buvo žinoma. Atsižvelgdamas į išvardintas aplinkybes
ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, remdamasis Įstatymo 34
str. 7 d., teismas mažina pareiškėjui paskirtą baudą iki 2000 Lt.
Pareiškėjas
skunde neprašo priteisti iš atsakovo išlaidų atlyginimą – sumokėtų 100 Lt
išlaidų atlyginimo. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodomas teismo
išlaidų paskirstymas (ABTĮ 27 str. 5 d. 2 p.). Analogiška Civilinio proceso
kodekso taisyklė yra aiškinama teismų praktikoje taip, jog bylinėjimosi išlaidų
priteisimo klausimą teismas turi išspręsti neatsižvelgdamas į šalių prašymą –
tai yra teismo pareiga, nes teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti
nurodymas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2001-11-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-861/2001).
Vadovaujantis
Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d. proceso šalis, kurios
naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų
atlyginimą. Šios taisyklės esmė, kad laimėjusiai šaliai atlyginamos jos
išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę. Ginčijamu atveju
Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d. nuostata negali būti
įgyvendinta, nes skundas yra tenkinamas ne dėl to, kad pareiškėjui palankiu
teismo sprendimu yra apginami pareiškėjo interesai konstatavus kitos
administracinio proceso šalies – viešojo administravimo subjekto, veiksmų
neteisėtumą, bet dėl to, kad viešojo administravimo subjektas neturi teisės
pagal norminius aktus nagrinėti neteisminio administracinio proceso metu
klausimo, su kuriuo pareiškėjas kreipėsi tiesiogiai į teismą. Kaip jau buvo
minėta, teismas ginčijamu atveju nesprendžia ginčo viešojo administravimo
srityje, bet vykdo funkciją, kurios vykdymas nėra priskirtas viešojo
administravimo subjektui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str.).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų
teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str., 127 str., 129 str.,
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjo
UAB „Panevėžio rytas“ skundą tenkinti.
Valstybinės
tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos 2010-04-01
nutarimu taikyti ekonomines sankcijas už alkoholio kontrolės įstatymo
pažeidimus Nr. 3K10/45 paskirtą 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) baudą
sumažinti iki 2000 Lt (du tūkstančiai litų).
Neatlyginti
UAB „Panevėžio rytas“ išlaidų – 100 Lt žyminio mokesčio.
Sprendimas
per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu
Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą paduodant šiam teismui
arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai
Liuda
Arlauskienė
Bronius Januška
Veslava Ruskan