Civilinė byla Nr. e2-1048-464/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12179-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.1.1; 3.3.1.6 

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Palūšės turas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-2699-432/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Palūšės turas“ ieškinį atsakovams Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai dėl sutarčių dalių pripažinimo negaliojančiomis, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Picukė“ ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB ,,Palūšės turas“ 2019 m. balandžio 19 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį      2019 m. balandžio 29 d. patikslinusi, prašė:

1.1.                      pripažinti negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento) 2017 m. birželio 27 d. partnerystės (koncesijos) sutarties 8.1 punktą;

1.2.                      pripažinti negaliojančia ab initio 2017 m. liepos 24 d. nuomos sutarties dalį (1.1-1.7. punktus), kuria ieškovei buvo išnuomotas Vyriausybės nutarime nurodytas turtas (kavinė–valgykla ir šeši pastatai turistų poilsiui);

1.3.                      priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. liepos 22 d. priėmė nutarimą Nr. 728 Dėl viešojo ir privataus sektorių partnerystės projekto „Turizmo komplekso Palūšėje plėtra“ įgyvendinimo. Šiame nutarime, be kita ko, numatyta įgyvendinti viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektą „Turizmo komplekso Palūšėje plėtra“, kurio tikslas: veikiantis turizmo kompleksas, vykdantis veiklą ne mažiau kaip 320 dienų per metus ir aptarnaujantis ne mažiau kaip 10 000 turistų per metus, taip pat pasirašymas su privačiu subjektu, laimėjusiu koncesijos konkursą, partnerystės sutarties, kurioje būtų nustatytos tam tikros sąlygos. Viena iš šių sąlygų – privačiam subjektui perduoti valdyti ir naudoti nekilnojamąjį turtą, t. y. kavinę–valgyklą bei šešis pastatus turistų poilsiui.

3.       Kaip nurodo ieškovė, įvykus koncesininko atrankos konkursui, jo laimėtoja pripažinta trečiasis asmuo UAB ,,Picukė“, su kuria bei ieškove, kaip projekto bendrove, 2017 m. birželio 27 d.  Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos bei Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija sudarė partnerystės (koncesijos) sutartį Nr. F4-2017-086/S17-38/K-00, kurios 8.1 punkte numatyta, kad ieškovei perduotinas turtas pagal nuomos sutartį, kurios sudarymas yra išankstinė koncesijos sutarties galiojimo sąlyga. Už perduotą turtą ieškovė privalėjo mokėti pasiūlyme ir finansiniame veikos modelyje nurodytą nuomos mokestį direkcijai. Nuomos sutartis Nr. S17-42 pasirašyta 2017 m. liepos 24 d., kurios 1.1–1.7 punktuose išvardintas valstybė ieškovei išnuomotas ginčo turtas.

4.       Ieškovės įsitikinimu, koncesijos sutarties 8.1 punkto nuostatos dėl turto perdavimo pagal nuomos sutartį prieštarauja Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo, galiojusio minėtos sutarties sudarymo metu, 3 straipsnio 3 dalies nuostatoms, kuriose įtvirtinta, kad pagal koncesijos sutartis koncesininkams gali būti perduotas valdyti ir (ar) naudoti valstybės, savivaldybės ir (arba) valstybės ar savivaldybės kontroliuojamų asmenų nuosavybės, patikėjimo teise valdomas ir (ar) naudojamas turtas, įskaitant turtą, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei, tai yra žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Ieškovės nuomone, pagal koncesijos sutartį perduodamas turtas negali būti išnuomotas. Ieškovė tvirtina, kad valstybės turto perdavimas pagal kitas (ne koncesijos) sutartis (turima omenyje nuomos sutartis) yra nurodytos imperatyvios teisės normos, o taip pat Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatų, reglamentuojančių nuomos santykius, pažeidimas.   

5.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškovės UAB ,,Palūšės turas“ ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės valstybei 1 360 Eur žyminį mokestį, atmetė ieškovės prašymą dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

6.       Nesutikdama su 2020 m. balandžio 20 d. sprendimu, ieškovė 2020 m. gegužės 5 d. pateikė apeliacinį skundą, prašydama, nustačius Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 327 straipsnyje numatytus pagrindus, bylą grąžinti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui; nenustačius CPK 327 nustatytų pagrindų, sprendimą panaikinti (visą) ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti (visiškai), priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyvos Nr. 2014/23/ES aiškinimo.    

7.       Ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 150 Eur žyminį mokestį. Pasak jos, byloje yra ginčijamos sutartys, kurios buvo sudarytos 2017 m. birželio 26 d. ir 2017 m. liepos 24 d., taigi aktuali yra CPK 80 straipsnio redakcija, galiojusi būtent šių sutarčių sudarymo metu, t. y. iki 2018 m. sausio 1 d.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 7 d. nutartimi nustatė ieškovei UAB ,,Palūšės turas“ 14 dienų terminą nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos apeliacinio skundo trūkumams pašalinti – trūkstamai 1 350 Eur žyminio mokesčio daliai sumokėti ir dokumentui, įrodančiam žyminio mokesčio dalies sumokėjimą, pateikti.   

9.       Teismas pažymėjo, kad pagal CPK 3 straipsnio 9 dalies nuostatas civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Įvertinęs tai, kad ieškinys teismui buvo pateiktas 2019 m. balandžio 18 d., sprendė, kad už ieškinį (ir už apeliacinį skundą) turi būti sumokėtas   1 500 Eur, o ne 150 Eur, žyminis mokestis.

III. Atskirojo skundo argumentai

10.       Ieškovė UAB ,,Palūšės turas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. nutartį ir apeliacinio skundo priėmimo klausimą grąžinti spręsti Vilniaus apygardos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:   

10.1.                      Žyminio mokesčio klausimas yra išspręstas įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-17760-909/2019, kurioje konstatuota, kad už ieškinį mokėtinas 150 Eur žyminis mokestis. Įsiteisėjusi nutartis turi įstatymo galią, todėl ji negali būti keičiama.

10.2.                      Civilinėje teisėje yra įtvirtintas lex non retro agit principas, kuris reiškia, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios arba, kitaip tariant, negalioja atgaline tvarka. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principas yra esminis teisės viešpatavimo principas, teisinės valstybės elementas. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios, yra svarbi teisinio tikrumo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2006; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525-219/2016, 20 punktas). CPK nuostatos dėl 1 500 Eur žyminio mokesčio įsigaliojo tik po ginčijamu sutarčių pasirašymo, todėl taikant minėtą nuostatą aptartas principas būtų pažeistas.    

10.3.                      Žyminio mokesčio dydis pakeistas siekiant įgyvendinti naujos redakcijos Koncesijų įstatymą, kurio normos šioje konkrečioje situacijoje yra neaktualios. Įstatymų leidėjas nesiekė pakeisti žyminio mokesčio teisinio reglamentavimo koncesijos teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki naujos redakcijos Koncesijų įstatymo įsigaliojimo. Įstatymu leidėjo valia žyminis mokestis, lygus 1 500 Eur, nustatytas tik pagal naujos redakcijos Koncesijų įstatymą surengtiems konkursams ir sudarytoms sutartims, todėl konkrečioje situacijoje yra neaktualus.  

        Teisėja

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų dokumentų

11.       Apeliantė UAB ,,Palūšės turas“ prie savo atskirojo skundo pridėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-17760-909/2019, ir Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo Nr. I-1510 pakeitimo įstatymo aiškinamąjį raštą.

12.       Kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutartis jau yra nagrinėjamoje byloje (yra bylos dalis), o teisės aktai nėra įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnis), juolab kad šis įstatymo aiškinamas raštas yra paskelbtas viešai, naujų įrodymų pagal CPK 314 straipsnio nuostatas priėmimo į bylą apeliacinės instancijos teisme klausimas objektyviai nekyla.

Dėl atskirojo skundo argumentų

13.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad už apeliacinį skundą mokėtinas CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punkto b papunktyje numatyto dydžio žyminis mokestis ir skundžiama nutartimi nustatęs terminą trūkstamai žyminio mokesčio daliai už apeliacinį skundą sumokėti, pažeidė lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principą ir ignoravo šiuo klausimu priimtus jau įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus. Tokia apeliantės pozicija stokoja pagrįstumo.  

14.       Viena vertus, civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai iš tiesų negalioja atgaline data (CK 1.7 straipsnio 2 dalis). Taigi, pagal apeliantės įvardijamą  bendrąjį teisės principą lex benignior retro agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų atgalinis veikimas neleidžiamas, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams. Bendrasis teisės principas lex retro non agit reiškia, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios.

15.       Kasacinis teismas šiuo aspektu yra pasisakęs, kad tam, jog būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas; tai galima padaryti tik įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje           Nr. 3K-3-108/1999; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2013; 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017, 11 punktas). 

16.       Kita vertus, pirmiau aptartas principas dėl civilinės teisės galiojimo laike nereiškia, kad tokia pati taisyklė galioja ir proceso teisei. Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, CPK 3 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Tiek teisės doktrinoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad toks minėtoje CPK normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas atitinka civilinio proceso teisės proceso stadijų ir proceso veiksmų teoriją. Tai reiškia, kad, skirtingai nuo materialiosios teisės normų (CK ir kitų įstatymų), civiliniame procese galioja atvirkštinis principas, t. y. nauja proceso norma atitinkamai pakeičia teismo proceso dalyvių elgesį, nesvarbu, kada atsirado patys procesiniai teisiniai santykiai. Kadangi civilinio proceso teisėje kalbama apie teisės normų taikymą procesiniams veiksmams, todėl procesiniai veiksmai, atliekami įsigaliojus įstatymui, turi atitikti naujo įstatymo reikalavimus, nesvarbu, ar jie atlikti ką tik, ar dar prieš įsigaliojant naujam įstatymui pradėtoje byloje. Atitinkamai šiuo požiūriu civilinio proceso teisės normos taikomos ir civilinio proceso santykiams (elgesiui), atsiradusiems prieš įsigaliojant tam tikroms normoms, ir tokiu atveju civilinio proceso teisės teorijoje laikomasi pozicijos, kad tai nėra grįžtamoji įstatymo galia tikrąja to žodžio prasme (Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė, T. 1., Justitia, Vilnius, 2003, 120 psl.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396-611/2015).

17.       Nagrinėjamos bylos atveju kyla ne materialiosios, bet proceso teisės normų, reglamentuojančių procesinių veiksmų atlikimo apmokestinimą žyminiu mokesčiu klausimus, aiškinimo bei taikymo problema, todėl apeliantės atskirajame skunde akcentuojamas bendrasis teisės normos galiojimo laike principas nėra aktualus ir netaikytinas. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliantės apeliacinio skundo priėmimo klausimą, kurio sudėtine dalimi yra ir žyminio mokesčio už jį sumokėjimas, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad šis klausimas turi būti sprendžiamas pagal tas procesines taisykles, kurios galiojo būtent procesinio dokumento (apeliacinio skundo) pateikimo teismui momentu, t. y. 2020 m. gegužės 5 d.     

18.       Stokoja pagrįstumo ir tokie apeliantės atskirojo skundo argumentai, kad jos apeliacinio skundo priėmimo klausimą sprendęs teismas privalėjo vadovautis išaiškinimais, pateiktais Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-17760-909/2019.

19.       Iš bylos medžiagos matyti, kad pradiniame ieškinyje, kuris buvo pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismui, apeliantė buvo suformavusi tris savarankiškus reikalavimus, t. y. du reikalavimus dėl koncesijos ir nuomos sutarties dalies pripažinimo negaliojančiomis bei reikalavimą sumažinti nuomos sutarties 2 punkte numatytą nuomos mokestį. Vilniaus miesto apylinkės teismas, apeliantės nurodyta 2019 m. balandžio 29 d. nutartimi, nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti – reikalavimui dėl nuomos mokesčio sumažinimo patikslinti, nurodant jo sumą, bei sumokant už jį žyminį mokestį, žyminiam mokesčiui už kitus du neturtinius reikalavimus sumokėti bei ieškinio dalykui ir pagrindui patikslinti. Reaguodama į teismo nustatytus trūkumus, apeliantė 2019 m. balandžio 30 d. pateikė patikslintą ieškinį, atsisakydama trečiojo reikalavimo, o už likusiuosius sumokėdama 150 Eur žyminį mokestį.

20.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus miesto apylinkės teisme 2019 m. gegužės 10 d. priimtas patikslintas ieškinys su byla 2020 m. vasario 7 d. buvo perduotas pagal teismingumą nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas pripažino, kad šioje byloje turės būti vertinami šalių įsipareigojimai pagal koncesijos sutartį, sutarties atitinkamų nuostatų teisėtumas ir pan. Įvertinęs visa tai bei atsižvelgdamas į kasacinio teismo išaiškinimą, kad viešų subjektų ir tiekėjų tarpusavio ginčai, vykdant viešojo pirkimo ar koncesijos sutartis, patenka į CPK 27 straipsnio 3 punkto taikymo apimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-248/2018), apylinkės teismas ir padarė atitinkamą išvadą dėl šio ginčo priskirtinumo apygardos teismo, kaip pirmosios instancijos teismo, diskrecijai. 

21.       Tačiau, priešingai nei tvirtina apeliantė, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio  29 d. nutartis ir joje nustatytos aplinkybės, susijusios su mokėtino žyminio mokesčio dydžiu, neturi privalomosios galios, juo labiau – aukštesnės instancijos teismui. Teismas kiekvienoje konkrečioje byloje ir jos proceso stadijoje sprendžia klausimą dėl žyminio mokesčio mokėjimo ir jo dydžio, atsižvelgdamas į tos bylos faktines aplinkybes, egzistuojančias atitinkamo procesinio prašymo pateikimo metu, į joje pareikštus reikalavimus, jų modifikavimą.

22.       Įstatymų leidėjo valia, jeigu ieškinio pareiškimo metu ieškinio sumą nustatyti sunku, žyminio mokesčio dydį preliminariai rašytinio proceso tvarka nustato teismas, o paskui papildomai sumokamas žyminis mokestis pagal ieškinio sumą, kurią nustato teismas (CPK 86 straipsnio            1 dalis). Žyminio mokesčio primokėjimo klausimas gali kilti visoje bylos proceso eigoje, tam yra įtvirtintas trūkumų šalinimo institutas, kartu nustatant procesinius padarinius asmeniui, jeigu teismo nurodymų, be kita ko, ir dėl žyminio mokesčio primokėjimo, yra nesilaikoma (CPK 296 straipsnio 1 dalies 8 punktas ir 2 dalis). Taip pat žyminio mokesčio sumokėjimo už reikalavimus klausimas galutinai gali būti išsprendžiamas ir priimant byloje baigiamąjį procesinį dokumentą (sprendimą, nutartį), kuriuo šalims ir valstybei paskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Akivaizdu, kad ir sprendžiant apeliacinio skundo priėmimo klausimą mokėtino žyminio mokesčio dydis vertinamas iš naujo.          

Dėl žyminio mokesčio dydžio 

23.       Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad už apeliacinį skundą, paduotą byloje, kurioje ginčijami sprendimai, priimti suteikiant koncesiją, kurios vertė mažesnė už tarptautinių koncesijų vertę, mokėtinas CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punkto b papunktyje numatytas fiksuotas žyminis mokestis, t. y. 1 500 Eur, o apeliantė yra sumokėjusi tik 150 Eur.  

24.       Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo 72 straipsnyje numatyta teisė ginčyti suteikiančiosios institucijos ar įgaliotosios institucijos veiksmus ir priimtus sprendimus. Pagal šio straipsnio          1 dalį ekonominės veiklos vykdytojas, kuris mano, kad suteikiančioji organizacija arba įgaliotoji institucija nesilaikė šio įstatymo reikalavimų ar suteikiančioji institucija nepagrįstai nutraukė koncesijos sutartį dėl esminio pažeidimo ir taip pažeidė ar pažeis jo teisėtus interesus, šiame skyriuje nustatyta tvarka gali kreiptis į apygardos teismą kaip pirmosios instancijos teismą dėl: 1) suteikiančiosios institucijos ar įgaliotosios institucijos sprendimų, kurie neatitinka šio įstatymo reikalavimų, panaikinimo ar pakeitimo; 2) žalos atlyginimo; 3) koncesijos sutarties pripažinimo negaliojančia; 4) alternatyvių sankcijų taikymo pagal šio įstatymo 77 straipsnio 1 dalį; 5) koncesijos sutarties nutraukimo dėl esminio sutarties pažeidimo pripažinimo nepagrįstu.   

25.       Nagrinėjamu atveju apeliantė, t. y. projekto bendrovė, pareikštu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu jos ir atsakovių sudarytos koncesijos sutarties 8.1 punktą, pagal kurį perduotas turtas projekto bendrovei perduodamas pagal nuomos sutartis, kurių sudarymas yra išskirtinė sutarties galiojimo sąlyga. Už perduotą turtą projekto bendrovė moka pasiūlyme ir finansiniame veiklos modelyje nurodytą nuomos mokestį direkcijai. Taip pat nuomos sutarties 1.1-1.7 punktus, kuriuo nuomotojas, t. y. Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija, įsipareigojo perduoti apeliantei naudoti tarp šalių sudarytos koncesijos sutarties įgyvendinimui ilgalaikį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį materialiųjų turtą – turizmo centro centrinį pastatą ir šešis pastatus, skirtus turistų poilsiui.  

26.       Taigi, apeliantė pareiškė reikalavimą, susijusį su sudarytos ir padėtos vykdyti koncesijos sutarties ir jos pagrindu sudarytos nuomos sutarties, nuostatų modifikavimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartas ginčas nepatenka į specialiame įstatyme numatytas ginčų nagrinėjimo ribas, kas savaime sudaro pagrindą spręsti, jog negali būti taikoma ir specialioji ginčų dėl koncesijų sutarčių apmokestinimo fiksuota žyminio mokesčio suma taisyklė. Tokią išvadą pagrindžia ir pirmiau jau išnagrinėtas šalių ginčas dėl tos pačios nuomos sutarties vykdymo ir nesumokėto nuomos mokesčio iš apeliantės priteisimo, kuriame mokėtinas žyminis mokestis buvo skaičiuojamas pagal bendrąsias žyminio mokesčio mokėjimo taisykles, o ne pagal specialiąsias CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartimi išnagrinėtą civilinę bylą Nr. e3K-3-330-916/2019 ir joje priimtą 2019 m. gegužės 29 d. nutartį dėl apeliantės toje byloje paduoto kasacinio skundo priėmimo ir jo trūkumų pašalinimo).

27.       Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ginčuose dėl sutarčių modifikavimo (pakeitimo, nutraukimo ir kt.) mokamas 200 Eur, išskyrus ginčus dėl sutarčių turtinio pobūdžio nuostatų modifikavimo, žyminis mokestis. Turtiniai ginčai apmokestinami proporciniu žyminiu mokesčiu, kurio dydis nustatomas procentine išraiška nuo ieškinio sumos (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o neturtinio pobūdžio ieškiniai – žyminiu mokesčiu, kuris išreiškiamas tikslia (fiksuota) pinigų suma (CPK 80 straipsnio 1 dalies 2–5 punktai). Už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį. Turtiniuose ginčuose už apeliacinius skundus CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčo sumos (CPK 80 straipsnio 4 dalis).

28.       Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad ginčų dėl sutarties modifikavimo (pakeitimo, nutraukimo ir kt.) priskyrimą turtinio pobūdžio ginčams nulemia gramatinis ir sisteminis teisės aiškinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ginčo pripažinimas turtiniu priklauso nuo formuluojamo reikalavimo teisinio turinio ir šalies siekiamo sprendimo padarinių. Ginčas laikytinas turtiniu, kai atsiranda turtinio pobūdžio padariniai: priteisiamas turtas, pripažįstama teisė į turtą, nuosavybė, įpareigojama vykdyti turtinę prievolę, atleidžiama nuo turtinės prievolės vykdymo ar nustatoma, kad ji pasibaigusi. Taigi ginčas pripažintinas turtiniu tuo atveju, jei dėl priimto sprendimo keičiasi asmens turtinė padėtis, t. y. ji gerėja ar blogėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje              Nr. 3K-3-190/2014; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583-421/2015;           2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-378/2019).    

29.       Kaip nurodyta pirmiau, apeliantė prašo pripažinti negaliojančiomis sutarčių nuostatas, kuriomis valstybės turtas jai perduotas valdyti ir naudotis nuomos sutarties pagrindu, už jį mokant nuomos mokestį, jos įsitikinimu, nuomos sutarties pagrindu galėjo būti perduotas tik kitas, o ne koncesijos sutartyje nurodytas turtas. Todėl, pasak apeliantės, ji nepagrįstai turi mokėti ne tik sutartyje nurodytą mokestį už suteiktą koncesiją, bet dar ir nuomos mokestį. Ir nors pradinio reikalavimo dėl nuomos mokesčio sumažinimo apeliantė atsisakė, visgi jos reikalavimas dėl sutarties modifikavimo (ieškinyje nurodomų sutarties nuostatų pripažinimo negaliojančiomis) išliko turtiniu, kadangi, jį patenkinus, apeliantė išvengtų savo turtinės padėties pablogėjimo –  pareigos mokėti šalių sulygtą turto nuomos mokestį. Atitinkamai, nuomotoja Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija galėtų netekti šių pajamų. Todėl žyminis mokestis už tokio pobūdžio reikalavimą apskaičiuotinas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 7 dalyje bei 85 straipsnyje nustatytas taisykles.  

30.       Nagrinėjamos bylos atveju apeliantė nei ieškinyje, nei apeliaciniame, nei atskirajame skunde nėra įvardijusi sumos, t. y. kokio dydžio ir už kokį laikotarpį nuomos mokesčio mokėjimo pareigą ji siekia nuginčyti. Pagal CPK 85 straipsnio 2 dalį ieškinio sumą nurodo ieškovas. Tuo atveju, jeigu nurodyta suma aiškiai neatitinka tikrosios sumos, ją gali nustatyti ir teismas. Konstatuotina, kad tik nustačius turtinio reikalavimo sumą galėtų būti nustatytas ir mokėtino  už apeliacinį skundą žyminio mokesčio dydis. Atsižvelgiant į tai, kad nuomos sutarties                          2 punkte nurodyta bendra nuomos mokesčio suma už visą apeliantei perduotą turtą, įskaitant ir tą, dėl kurio ginčo šioje byloje nebuvo (žr. nuomos sutarties 1.8-1.15 punktus), apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės nustatyti ginčijamos sumos, o tuo pačiu ir mokėtino žyminio mokesčio dydžio.

31.       Tokiu atveju pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas suklydo aiškindamas bei taikydamas proceso teisės normas, reglamentuojančias žyminio mokesčio dydžio nustatymą, todėl skundžiama teismo nutartis panaikintina, o apeliacinio skundo priėmimo klausimas perduotinas pagal kompetenciją spręsti Vilniaus apygardos teismui (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

        Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Palūšės turas“ 2020 m. gegužės 5 d. apeliacinio skundo priėmimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja                                                 Dalia Kačinskienė