Baudžiamoji byla Nr. 2K-95/2014

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00922-2010-5

                                                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                       1.1.7.2.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. kasacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu: būti namuose nuo 22 iki 6 val.; neatlygintinai išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, A. T. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Remiantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Valstybinės ligonių kasos 5833,33 Lt civilinis ieškinys ir D. G. ieškinys dėl 30 000 Lt turtinės ir 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 4 d. nutartimi nuteistojo A. T. kasacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. T. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2010 m. gruodžio 2 d., apie 0.30 val., kavinėje „Antika“, esančioje Utenoje, J. Basanavičiaus g. 52, viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliais veiksmais – suėmęs I. S. (B.) už dešinės rankos dilbio ją užsuko bei paėmęs už plaukų tampė nukentėjusiąją ir dėl poodinės kraujosruvos dešiniame dilbyje I. S. (B.) nežymiai sutrikdė sveikatą, visa tai matant kitiems asmenims, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. T. prašo pakeisti Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. nuosprendį dėl bausmės skyrimo ir nuteistajam A. T. skirti baudą.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė Baudžiamojo kodekso 54, 55 ir 62 straipsnių nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė ir baudžiamojo proceso įstatymą, nes nesiėmė visų priemonių, kad būtų išsamiai nustatytos aplinkybės, turinčios reikšmės teisingo galutinio sprendimo priėmimui, neįsigilino į nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir jų pagrįstumo turinį.

Kasatorius pažymi, kad teismas, skirdamas bausmę bei individualizuodamas baudžiamąją atsakomybę, neturi apsiriboti vien tik formaliu BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių išvardijimu ir vertinimu. Atsakomybės individualizavimas turi atitikti humaniškumo, proporcingumo reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013 yra nurodęs, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Už teisės pažeidimus negalima nustatyti tokių bausmių arba nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimams ir bausmės ar nuobaudos paskirčiai (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas).

Kasatoriaus manymu, teismai nevertino jo atsakomybės individualizavimui turinčių reikšmės aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas gana formaliai ir paviršutiniškai vertino nuteistajam paskirtos bausmės atitiktį humaniškumo ir proporcingumo reikalavimams. Šis teismas motyvuose nurodė, kad: „Nors nuteistas apeliaciniu skundu teigia, jog tokia griežta bausmė realiai atima galimybę toliau dirbti užsienyje, uždirbti pragyvenimui ir išlaikyti savo šeimą. Tačiau nuteistasis tai patvirtinančių duomenų su apeliaciniu skundu nepateikė, o byloje esanti pažyma patvirtina, kad A. T. dirba UAB „T.“, todėl daryti išvadas iš nepagrįstų skundo teiginių teismas negali. Pažymėtina, kad ši bausmės rūšis be jokios abejonės varžo asmens, kuriam ji paskirta, tam tikras teises ir laisves, tačiau tai yra būtina siekiant BK 41 straipsnyje numatytų tikslų“. Kasatorius teigia, kad iš šių motyvų matyti, jog teismas perkėlė nuteistajam pareigą pagrįsti, kodėl jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, be to, teismas netgi sutiko su tuo, kad A. T. paskirta bausmė suvaržo tam tikras teises ir laisves. Tačiau teismas, kasatoriaus manymu, nevertino, ar toks varžymas, susijęs su teisės dirbti, pasirinkti darbą garantijomis, atitinka proporcingumo reikalavimą. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad siekdamas išlaikyti šeimą A. T. privalo rasti darbą, o orumą pateisinantį darbo užmokestį galima gauti tik dirbant užsienyje. Todėl neteisinga apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad nuteistasis turėjo pagrįsti teiginius, jog paskirtoji bausmė riboja jo galimybes toliau ieškoti darbo užsienyje. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmėmis siekiama nuteistuosius ne tik nubausti. Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-337/2012). Kasatorius įsitikinęs, kad neteisinga teismo nuomonė, jog laisvės apribojimo bausmės paskirtis yra apriboti asmens teises ir laisves. BK 41 straipsnyje įvardyta bausmės paskirtis apima: sulaikymą nuo tolesnių nusikalstamų veiksmų; asmens nubaudimą; apribojimą galimybių daryti nusikalstamas veikas; asmens paveikimą, kad šis laikytųsi įstatymų ir pan. Taigi šios nuostatos apima prevencinę, auklėjamąją ir baudžiamąją funkcijas, bet ne kitų asmens teisių ir laisvių, įskaitant ir teisę dirbti, suvaržymą. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, ar pirmosios instancijos teismas A. T. paskyrė teisingą ir proporcingą bausmę, ignoravo kitų asmens teisių ir laisvių, kurių realizavimas gali padėti užtikrinti bausmės paskirtį, suvaržymo negatyvųjį aspektą.

Kasatorius pažymi, kad nuteistasis pateikia argumentus dėl darbo užsienyje galimybių, teismas turėtų elgtis aktyviai ir spręsti klausimą, ar ši proceso šalis gali tai pagrįsti įrodymais, tačiau teismai to neatliko, dėl to buvo netinkamai pritaikyta baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies norma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-629/2006). Apeliacinės instancijos teismas nepaisė BPK nustatytos pareigos imtis visų priemonių siekiant išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti teisingam sprendimui reikšmingas aplinkybes, taip padarė esminį BPK pažeidimą. Toks teismo pasyvumas iliustruoja ir galimą teismo šališkumą objektyviuoju aspektu, nes teismas baudžiamosios bylos aplinkybes ištyrė paviršutiniškai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės ir teisingumo principai suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), prokurorams (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d. nutarimai). Nusikalstamas veikas padariusių asmenų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, teisingos bausmės jiems paskyrimas yra viešasis interesas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-36/2010). Kasatoriaus manymu, apeliacinio proceso metu A. T. gynėjui nurodžius, kad nuteistasis siekia ieškoti darbo ir bando tai daryti užsienyje, teismas nesiėmė aktyvesnių veiksmų bent pasiūlyti gynybos šaliai pateikti tokius teiginius pagrindžiančius dokumentus ar kitus tai patvirtinančius duomenis. Tai laikytina esminiu proceso pažeidimu, nes jis sutrukdė teismui priimti teisingą, pagrįstą ir teisėtą galutinį sprendimą.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. T. pateikė dokumentus, pagrindžiančius, kad jam paskirta laisvės apribojimo bausmė yra aiškiai per griežta, todėl turėtų būti skiriama švelnesnė bausmė, pvz., bauda. Iš pridedamų dokumentų matyti, kad A. T. nuo 2013 m. sausio 9 d. iki 2013 m. vasario 10 d. dirbo Norvegijoje N. N. (org. Nr. (duomenys neskelbtini)); jam garantuojama darbo vieta šešiems mėnesiams. Tai, kad iš tiesų A. T. dirbo šioje bendrovėje, patvirtina ir standartinė darbo sutartis. Tiesa, tuo pačiu laikotarpiu (nuo 2013 m. sausio 2 iki 8 d. ir nuo 2013 m. vasario 18 iki 28 d.) A. T. dirbo ir UAB „T.“. Pažyma apie asmens valstybinį socialinį draudimą rodo, kad A. T. pajamos iš tiesų nebuvo pakankamos ir didelės siekiant išlaikyti savo šeimą, o jo sutuoktinės darbo užmokestis taip pat yra labai mažas. Be to, jis kartu su sutuoktine yra paėmę kreditą butui pirkti ir įsirengti, jų turtas yra įkeistas. 2013 m. liepos 8 d. įsiskolinimas pagal šią kredito sutartį yra 53 966,13 euro, galutinis kredito grąžinimo terminas suėjęs 2013 m. liepos 4 d. Taigi šie duomenys patvirtina, kad iš tiesų A. T. paskirta laisvės apribojimo bausmė ir jos vykdymas objektyviai užkerta kelią nuteistojo galimybėms įsidarbinti ir toliau dirbti užsienyje.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į nuteistojo A. T. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, į kurias privalu atsižvelgti skiriant bausmę, o BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Visos šios aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę, jas įvertinęs teismas motyvuotai parenka bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Prokurorės manymu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. T. bausmę, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, veikos stadiją, kaltės formą ir rūšį – padarė tyčinį, baigtą, nesunkų nusikaltimą, nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, į atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, įvertino jo asmenybę apibūdinančius duomenis – vedęs, augina mažametį vaiką, dirba, teigiamai apibūdinamas, teistas už baudžiamąjį nusižengimą, įtrauktas į priklausomybių įskaitą, baustas administracine tvarka. Už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Teismas pagrįstai, įvertinęs baudžiamojo įstatymo reikalaujamas aplinkybes, nuteistojo asmenybę, A. T. paskyrė laisvės apribojimo bausmę, kurios dydis artimas šios bausmės rūšies sankcijos vidurkiui.

Prokurorė, atsakydama į kasacinio skundo argumentą, kad paskirta bausmė užkerta kelią nuteistojo galimybėms įsidarbinti ir toliau dirbti užsienyje, atkreipia dėmesį į tai, jog BK 41 straipsnis, apibrėžiantis bausmę ir jos paskirtį, numato, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui, t. y. ji susijusi su tam tikrais suvaržymais nusikaltusiam asmeniui. Prokurorės manymu, A. T. paskirta bausmė atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės paskirtį, taip pat užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, nes teisingumas turi būti užtikrinamas ne tik nuteistajam, bet ir nukentėjusiajam. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, laikėsi BK VIII skyriaus nuostatų, atsižvelgė į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, išsamiai motyvavo sprendimą dėl laisvės apribojimo bausmės dydžio. Apeliacinės instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir pagrįstai pripažino, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę kasatoriui, vadovavosi baudžiamojo įstatymo nuostatomis.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl A. T. paskirtos laisvės apribojimo bausmės

Kasatorius skundžia teismų sprendimų dalį dėl bausmės paskyrimo, teigdamas, kad jam paskirta laisvės apribojimo bausmė yra per griežta, jam turėjo būti paskirta bauda.

Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti paskirtą bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Tai, ar ji paskirta teisingai, t. y. ar bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, savo rūšimi ar dydžiu nėra aiškiai per griežta, tikrina apeliacinės instancijos teismas (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Teisinga laikoma bausmė, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už ją paskirtos bausmės yra teisinga pusiausvyra, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nėra per griežta. Skiriant bausmę turi būti užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013).

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bausmę A. T., atsižvelgė į tai, kad jis teisiamas pirmą kartą už nesunkų tyčinį nusikaltimą, nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsakomybę sunkina, kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, į jo asmenybę apibūdinančius duomenis: vedęs, augina mažametį vaiką, dirba, teigiamai apibūdinamas, teistas už baudžiamąjį nusižengimą, įtrauktas į priklausomybių įskaitą, baustas administracine tvarka. Teismas, vadovaudamasis BK 55 straipsniu, sprendė, kad jam skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė – laisvės apribojimas, kurios dydis, atsižvelgiant į kaltinamojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, patenkinamus jo asmenybę apibūdinančius duomenis, parinktinas artimas šios bausmės sankcijos vidurkiui (BK 61 straipsnis). Pažymėtina, kad BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą ir nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-320/2007, 2K-73/2009).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo apeliacinį skundą, konstatavo, kad A. T. paskirta bausmė yra pagrįsta, atitinkanti padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį ir nelaikytina per griežta.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesiėmė visų priemonių siekiant, jog būtų nustatytos aplinkybės, turinčios reikšmės teisingo sprendimo priėmimui: A. T. gynėjui nurodžius, kad nuteistasis siekia ieškoti darbo ir bando tai daryti užsienyje, teismas nesiėmė aktyvesnių veiksmų bent pasiūlyti gynybos šaliai pateikti tokius teiginius pagrindžiančius dokumentus ar kitus tai patvirtinančius duomenis.

Šis argumentas yra nepagrįstas. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepasiūlė gynybai pateikti dokumentų, nereiškia, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta neišsamiai. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistąjį gynė advokatas K. Rakauskas. Pagal BPK 48 straipsnio 2 dalies 1 punktą gynėjas privalo panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę, ir teikti ginamajam reikiamą teisinę pagalbą. Tačiau nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjas jokių prašymų nepateikė, pridėti dokumentų prie bylos neprašė. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą apeliacinio skundo ribose.

Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, apeliacinės instancijos teismas vertino paskirtos laisvės apribojimo bausmės atitikimą teisingumo ir proporcingumo reikalavimams. Šis teismas nurodė, kad nuteistasis nepateikė jo teiginius, kad laisvės apribojimo bausmė realiai atima galimybę toliau dirbti užsienyje, uždirbti pragyvenimui ir išlaikyti savo šeimą, patvirtinančių duomenų, o byloje esanti pažyma patvirtina, jog jis dirba UAB „T.“, pažymėdamas, kad nors nuteistajam paskirtas laisvės apribojimas varžo tam tikras asmens teises ir laisves asmens, tačiau tai yra būtina siekiant BK 41 straipsnyje numatytų tikslų.

Bausmės skyrimas nėra savitikslis, ji skiriama siekiant baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės tikslų, kurių objektas yra žmogus. BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmė gali pasiekti jai keliamus tikslus tik, kai ji bus individualizuota, t. y. paskirta atsižvelgiant į kaltininko asmenybės bruožus ir resocializacijos poreikius. Bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti jos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiems asmenims skirti tiksliai individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Laisvės apribojimo bausmės (BK 48 straipsnis) esmė yra ta, kad asmuo gyvena laisvėje, tačiau jam tam tikram laikotarpiui nustatomi tam tikri įpareigojimai ir draudimai. Kadangi draudimai ir įpareigojimai yra pagrindiniai laisvės apribojimo bausmės nubaudimo elementai, teismas, vadovaudamasis bausmės esme, privalo kaltininkui paskirti vieną ar kelis įpareigojimus ir (ar) draudimus, kurių laikymasis yra kontroliuojamas, ir dėl jų nuteistasis privalo atsiskaityti, kitaip ši bausmė praras prasmę. Asmeniui taikomi draudimai ir apribojimai yra laikino pobūdžio: jie gali būti paskirti laikotarpiui nuo trijų mėnesių iki dvejų metų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-445/2011).

Šiuo atveju laisvės apribojimo bausme numatytų įpareigojimų visuma (būti namuose nuo 22 iki 6 val. ir neatlygintinai išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis), kurie paskirti vienerių metų terminui, neizoliuoja A. T. nuo visuomenės, neatima jo teisės dirbti ir pasirinkti darbą. Tai, kad nuteistasis negalės išvykti dirbti į užsienį, kol nebus atlikęs laisvės apribojimo bausmės, nereiškia, jog pažeistas bausmės proporcingumo principas. Byloje nėra nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios mažintų nuteistojo A. T. padaryto nusikaltimo ar jo asmenybės pavojingumą tiek, kad BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytos laisvės apribojimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Be to, teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (kuri yra valstybės prievartos priemonė) paskirties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-447/2011). A. T. paskirta bausmė pakankamai individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 2 dalis) bei bausmės paskirtį, nustatytą BK 41 straipsnio 2 dalyje. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmę A. T. baudžiamasis įstatymas būtų pritaikytas netinkamai. Kartu kasacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pagal BK 48 straipsnio 9 dalį, esant atvejams, kai nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali atleisti jį nuo bausmės vietoj jos paskirdamas šio kodekso IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai teisingai taikė ir aiškino BK normas, susijusias su bausmės A. T. skyrimu, todėl konstatuoti netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. T. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                      Gintaras Goda

                                                                                                                  Alvydas Pikelis

                                                                                                                  Aurelijus Gutauskas