6.1.                      Ta pati medžiaga vienu atveju gali būti laikoma atlieka, o esant Atliekų tvarkymo įstatymo 31 straipsnyje nurodytoms sąlygoms ji gali būti pripažįstama šalutiniu produktu. Siekiant išsiaiškinti, ar stiklaplasčio medžiaga kaip filtracinis užpildas drenažo sistemai įrengti buvo naudojama teisėtai, būtina nustatyti, kaip įmonėje 2012 metais buvo apskaitomos gamybos metu susidarančios liekanos – kaip atlieka ar kaip šalutinis produktas. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 8, 10, 12, 15, 18, 19 punktais, UAB (duomenys neskelbtini) 2012 m. dalį gamyboje susidarančių liekanų priskyrė ne atliekoms, ne į gamybą grąžinamoms žaliavoms, bet apskaitė kaip šalutinį produktą ir panaudojo jį įmonės reikmėms, t. y. įmonės teritorijoje įrengiamoje drenavimo sistemoje šią medžiagą panaudojo kaip filtracinį užpildą. Taigi šiuo atveju UAB (duomenys neskelbtini) buvo ne tik šalutinio produkto gamintoja, bet ir šalutinio produkto naudotoja (Tvarkos aprašo 2 punktas). UAB (duomenys neskelbtini) pateikė paaiškinimus, kad įmonė negali pateikti Tvarkos apraše visų nurodytų dokumentų, kurie pagrįstų šalutinio produkto susidarymą ir jo apskaitymą 2012 m., tik dėl to, kad tam tikri dokumentai nėra išlikę dėl trumpų saugojimo terminų (Tvarkos aprašo 21 punktas).

6.2.                       UAB (duomenys neskelbtini) patikrinimo metu, kaip ir buvo įpareigota, pateikė duomenis ir paaiškinimus apie 2016, 2017 ir 2018 metų atliekų (žaliavų) apskaitą, šiuo laikotarpiu UAB (duomenys neskelbtini) neapskaitė šalutinio produkto, o klausimas dėl šalutinio produkto 2012 m. nebuvo suformuluotas. Taigi Institucija neturi jokio pagrindo teigti, kad pateikus prašymą pateikti informaciją apie atliekas (žaliavas) įmonė turėjo teikti informaciją apie šalutinį produktą, kurį įmonė apskaitė 2012 m. Argumentas, kad įmonė neturi ir atliekų naudojimo ar šalinimo techninio reglamento, neatitinka faktinės situacijos, nes UAB (duomenys neskelbtini) kaip filtracinį užpildą naudojo gamybos metu susidariusias liekanas, kurios buvo apskaitomos kaip šalutinis produktas, bet ne kaip atlieka. Atliekų naudojimo ar šalinimo techninis reglamentas skirtas atliekų (ne šalutinio produkto) naudojimo ar šalinimo veiklai tinkamai vykdyti. Įmonei taip pat nebuvo reikalinga gauti Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo ar Taršos leidimo, nes per metus susidarantis atliekų kiekis niekada neviršijo teisės aktuose nustatytų maksimalių kiekių. Be to, Tvarkos aprašas nurodo tik pavyzdinį sąrašą, kokie dokumentai gali patvirtinti šalutinio produkto susidarymo faktą (pvz., techninis reglamentas, Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas ar kt. leidimas), tačiau šalutinio produkto susidarymo faktas gali būti įrodytas ir šalutinio produkto darytojo parašu patvirtintu technologinio proceso aprašymu ar kitu įmonės dokumentu, kuriame nurodomas šalutinio produkto susidarymo faktas. Nagrinėjamu atveju visi dokumentai, susiję su šalutinio produkto apskaita, buvo rengiami ir tvirtinami šalutinio produkto darytojo parašu, t. y. įmonės vidaus dokumentais (kurie dėl trumpo saugojimo termino nėra išlikę). Be to, šiuo atveju šalutinio produkto darytojas – pagrindinį produktą, kurio gamybos metu susidaro šalutinis produktas, gaminanti įmonė ir šalutinio produkto naudotojas – asmuo, naudojantis šalutinį produktą savo veikloje (Tvarkos aprašo 2 punktas), sutapo. Taigi įmonė šalutinį produktą ne perdavė tretiesiems asmenims, o naudojo savo reikmėms įrengdama drenažo sistemą savo įmonės teritorijoje, todėl UAB (duomenys neskelbtini) jokių sutarčių pati su savimi negalėjo sudaryti.

6.3.                      Pažymėtina, kad UAB (duomenys neskelbtini) pateiktas Techninis darbo projektas ir Įmonės standartas patvirtina, jog gamybos metu gaminant pagrindinį produktą susidariusias atraižas yra galimybė panaudoti tikslingai – kaip filtracinį užpildą drenažui įrengti (Tvarkos aprašo 10 punktas), taip pat šiuose dokumentuose nurodomas šalutinio produkto naudojimo faktas konkrečiam tikslui – įmonės drenažui įrengti (Tvarkos aprašo 15 punktas). Šie dokumentai iš dalies pagrindžia, kad šalutinis produktas buvo naudojamas teisėtai (Tvarkos aprašo 18 punktas). Priešingai nei argumentuojama prašyme, nei Įmonės standarto, nei Techninio darbo projekto tikslas nėra fiksuoti šalutinio produkto susidarymo kiekius. Kaip minėta, konkretus gamybinio stiklaplasčio, kaip šalutinio produkto, kiekis ir jo panaudojimas drenažinei sistemai buvo fiksuojamas įmonės vidaus dokumentuose. Plastiko nuopjovų priskyrimas šalutiniam produktui buvo vykdomas pakankamai trumpą laikotarpį – tik 2012 m. Dėl didelių produkto apdirbimo ir pakavimo sąnaudų frakcinio užpildo masinė gamyba reikalavo didesnių investicijų, todėl, panaudojus šalutinį produktą drenažo sistemai įrengti, vėliau stiklaplasčio liekanos (nuopjovos) buvo priskiriamos atliekoms, taip pat dalis buvo apskaitoma ir naudojamos kaip žaliava. Nors Įmonės standarte nurodant, kad „filtracinis užpildas yra gaminamas perdirbant stiklaplasčio gaminių gamybos metu susidarančias atliekas“, tačiau žodis „atlieka“ yra vartojamas bendrine prasme, o ne remiantis specialiuoju Atliekų tvarkymo įstatymu, t. y. kalbama apie tai, „kas lieka ką padarius“ („Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“), šiuo atveju tai, kas lieka, pagaminus gaminius. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažino, kad įmonės standartas turi būti vertinamas kaip vientisas dokumentas, o ne vien tik iš konteksto ištraukiami atskiri sakiniai ar žodžiai.

6.4.                       Prašymo argumentai, kad plastiko nuopjovos negalėjo būti smulkinamos vadovaujantis Tvarkos aprašo 2 priede pateikiamais paaiškinimais, nesuderinami su Tvarkos aprašo 13 punktu, pagal kurį įprastu gamybos praktikoje apdirbimu (paruošimu naudoti) gali būti laikomas medžiagos ar daikto smulkinimas mechaniniu būdu, plovimas, sausinimas, rafinavimas, homogenizavimas, skiedimas ir panašus paruošimas naudoti. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, UAB (duomenys neskelbtini) negali būti taikomas Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnis, kuriame nustatyta, kad atliekų apdorojimas – atliekų naudojimo ar šalinimo veikla, įskaitant jų paruošimą naudoti arba šalinti. Šiuo atveju įmonė panaudojo ne perdirbtas atliekas, o šalutinį produktą. Atitinkamai netaikytinas ir Atliekų tvarkymo įstatymo 6 straipsnis, kuriame nustatyta, kad įmonės, ketinančios atlikti atliekų apdorojimą, turi gauti leidimus.

6.5.                      Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, pripažinus, kad smulkintas stiklaplastis nėra atlieka, nebelieka ANK 247 straipsnio 13 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo sudėties. Nepaisydamas to, teismas, siekdamas išsamiai išnagrinėti bylą, pasisakė ir dėl stiklaplasčio panaudojimo UAB (duomenys neskelbtini) teritorijoje įrengto drenažo sistemoje. Būtina pažymėti, kad AAD viso tyrimo metu neteikė jokių paklausimų ir (ar) prašymų dėl papildomų dokumentų ir (ar) paaiškinimų, kurie būtų susiję su drenažo sistemos statyba, jos projektavimu, naudoto filtracinio užpildo, kaip statybos produkto, teisėtumu, pateikimo. Tai, kad atliekant tyrimą dėl atliekų tvarkymo galimo pažeidimo yra keliami statybos teisėtumo klausimai ir ginčijamas statybų teisėtumas, tapo žinoma tik surašius administracinio nusižengimo protokolus, t. y. 2020 m. gruodžio mėn. pabaigoje. Taigi, akivaizdu, kad, nežinodama AAD kylančių klausimų dėl statybos projektinės ir kitos dokumentacijos teisėtumo, duomenų pakankamumo, UAB (duomenys neskelbtini) objektyviai tyrimo metu negalėjo teikti papildomų duomenų ir įrodymų šiuo klausimu.

6.6.                      Siekiant atsakyti į klausimą, koks statinys yra suprojektuotas, būtina atsakyti į klausimą, kokia yra statinio paskirtis (statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 1 punktas, statybų eksperto V. Ravnieličevo paaiškinimai). Remiantis Techninio darbo projekto aiškinamajame rašte nurodyta statinio paskirtimi, taip pat reglamento STR 2.03.03:2005 „Inžinerinės teritorijų apsaugos nuo patvenkimo ir užtvinimo projektavimas. Pagrindinės nuostatos“ 9.4 punkte pateikta drenažo sąvoka, darytina išvada, kad UAB (duomenys neskelbtini) teritorijoje buvo suprojektuotas statinys, kuris pagal statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 10.5.3. punktą yra drenažo tinklai ir priskirtinas nuotekų tinklams. Kadangi UAB (duomenys neskelbtini) įrengta drenažo sistema yra priskirtina inžineriniam, o ne melioracijos statiniui (UAB (duomenys neskelbtini) žemės sklypas nėra žemės ūkio paskirties ir drenavimo sistemos tikslas nėra dirvožemio kokybės gerinimas), turi būti taikomos Statybos įstatymo, bet ne Melioracijos įstatymo nuostatos. Pagal drenažo sistemos projektavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1 straipsnio 16 punktą, 10 straipsnio 9 dalį, techninį darbo projektą parengęs A. Gedvydas turėjo aukštąjį inžinerinį išsilavinimą ir galėjo būti tokio projekto vadovu.

6.7.                      Abejonės dėl UAB (duomenys neskelbtini) teritorijoje suprojektuotos drenažo sistemos priskyrimo I grupės nesudėtingam inžineriniam statiniui paneigtos byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir specialistų paaiškinimais: Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos raštais, V. Ravnieličevo paaiškinimais, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovės N. Burneikaitės parodymais. Be to, remiantis byloje pateiktu eksperto V. Ravnieličevo rašytiniu vertinimu, STR 1.03.02:2008 nenustato jokių reikalavimų filtraciniam užpildui kaip statybos produktui; gamintojas neprivalo pats sau įforminti atitikties deklaracijos. VĮ Statybos produkcijos sertifikavimo centras 2020 m. balandžio 9 d. rašte Nr. 484 K „Dėl tarnybinės pagalbos“ nurodė, kad, vadovaujantis UAB (duomenys neskelbtini) įmonės standarto nuostatomis, statybos produkto kokybės kontrolę atliko (turėjo atlikti) ir atitiktį įmonės standarte nustatytiems reikalavimams patvirtino (turėjo patvirtinti) gamintojo personalas, nedalyvaujant jokiai trečiai šaliai; šios nuostatos įtvirtintos įmonės standarte, t. y. techninėje specifikacijoje, kuri parengta ir patvirtinta tik pačios įmonės atsakomybe. Institucija klaidingai aiškina statybos produkto techninės specifikacijos teisinę reikšmę ir jo turinį. Šio dokumento paskirtis yra ne patvirtinti, kad įmonė iš konkrečių medžiagų pagamino statybos produktą ir kokiame statybų objekte jis buvo panaudotas. Techninė specifikacija (atitikties deklaracija) yra dokumentas, kuriuo gamintojas nurodo gaminio pagrindines savybes. Šis dokumentas būtų reikšmingas kilus ginčui dėl statybos produkto kokybės, t. y. ar konkretus statybos produktas atitinka deklaruojamas gaminio savybes. Šioje byloje niekas neginčija pagaminto filtracinio užpildo kokybės, todėl argumentai dėl šio dokumento nepateikimo yra nepagrįsti, toks dokumentas, kaip įrodymas, nėra susijęs su ginčo dalyku.

Dėl ANK 247 straipsnio 13 dalies taikymo

8.       Pagal ANK 662 straipsnio 13 dalį, nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme. Teismas yra saistomas toje administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų netiria ir jų nevertina, faktinių aplinkybių nenustato, o remiasi žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, patikrindamas, ar nebuvo padaryta esminių proceso teisės pažeidimų, ar buvo tinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos. ‏‏‎Todėl pareiškime išdėstyti argumentai, susiję su įrodymų – fotonuotraukų, pateiktų kartu su 2018 m. lapkričio 29 d. pranešimu apie galimai padarytą pažeidimą, 2019 m. kovo 7 d. patikrinimo akto Nr. ATKS-4 su fotonuotraukomis, ekologinio ir kitų tyrimų ataskaitos su fotonuotraukomis, UAB (duomenys neskelbtini) techninio projekto ir įmonės standarto bei kt. dokumentų – vertinimu, juos ginčijant bei kartu pateikiant savą jų vertinimą ir jų pagrindu darant kitokias nei apygardos teismo skundžiamame sprendime padarytos išvadas, paliekami nenagrinėti. Teisėjų kolegija skundžiamą apygardos teismo sprendimą patikrina tik teisės taikymo aspektu.

9.       Pagal ANK 247 straipsnio 13 dalį atsako tas, kas užteršė aplinką penkių kubinių metrų ir didesniu nepavojingų atliekų kiekiu. Nurodyta teisės norma yra blanketinė, joje įtvirtinta atsakomybė už nepavojingų atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų nevykdymą.

10.       Nagrinėjamoje byloje UAB (duomenys neskelbtini) direktorius S. L. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 247 straipsnio 13 dalį už tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 231,3 kv. m plote, nuo 0,6 iki 1,1 m gylyje neteisėtai po žeme šalindama (užkasdama) atsikratė 21,62 kub. m gamybinių stiklaplasčio atliekų. Jam inkriminuoti Aplinkos apsaugos įstatymo 23 straipsnio, Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 217, 7 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pažeidimai.

11.       Alytaus apylinkės teismas, 2021 m. gegužės 13 d. nutarimu S. L. pripažindamas kaltu pagal ANK 247 straipsnio 13 dalį, konstatavo, kad įmonės teritorijoje užkastas stiklaplastis yra gamybos atlieka. Apygardos teismas skundžiamu nutarimu panaikino šį apylinkės teismo nutarimą, S. L. administracinę teiseną nutraukė, padarydamas išvadą, kad stiklaplastis, panaudotas UAB (duomenys neskelbtini), yra ne atlieka, o gamybos šalutinis produktas.

12.       Institucija, pateikusi prašymą dėl administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo S. L., teigia, kad apygardos teismas netinkamai taikė atliekų tvarkymą ir statybą reglamentuojančius teisės aktus, nepagrįstai pripažino, kad smulkintas stiklaplastis nėra atlieka, ir S. L. administracinę teiseną pagal ANK 247 straipsnio 13 dalį nutraukė.

13.       Byloje nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo rasta užkasto stiklaplasčio. Ginčas yra kilęs dėl to, ar ši rasta medžiaga yra gamybinė atlieka, ar šalutinis gamybos produktas, bendrovės panaudotas kaip dirvos filtracinis užpildas. UAB (duomenys neskelbtini) direktorius viso proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad stiklaplastis buvo panaudotas kaip filtracinis užpildas drenažui įrengti, statant bendrovės teritorijoje medžiagų sandėliavimo aikštelę. Kaip minėta, teismai, taikydami atliekų tvarkymą reglamentuojančius teisės aktus, padarė priešingas išvadas. Todėl byloje spręstinas klausimas dėl S. L. inkriminuotų teisės normų taikymo.

14.       Aplinkos apsaugos įstatymo 23 straipsnyje nustatyta, kad asmenys privalo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų atliekų tvarkymo reikalavimų. Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje apibrėžta atliekos sąvoka, t. y. medžiaga ar daiktas, kurių turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti. To paties įstatymo 31 straipsnio (2014 m. spalio 9 d. įstatymo redakcija) 1 dalyje nustatytos sąlygos, leidžiančios medžiagos ar daikto nepriskirti atliekoms. Tai yra medžiaga ar daiktas, gaunamas gamybos proceso, kurio pirminis tikslas nėra šios medžiagos ar šio daikto gamyba, metu, gali būti laikomas šalutiniu produktu ir nepriskiriamas atliekoms, jeigu įvykdomos šios sąlygos: 1) tolesnis medžiagos ar daikto naudojimas yra žinomas; 2) medžiaga ar daiktas gali būti panaudotas tiesiogiai, be jokio papildomo apdirbimo, išskyrus atvejus, jeigu tai yra atliekama įprastos pramoninės praktikos būdu; 3) medžiagos ar daikto gamyba yra gamybos proceso sudėtinė dalis; 4) tolesnis naudojimas yra teisėtas (medžiaga ar daiktas atitinka visus svarbiausius produkto, aplinkos ir visuomenės sveikatos apsaugos reikalavimus konkretaus naudojimo atveju ir nedarys neigiamo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai). To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad medžiaga ar daiktas laikomas atliekomis, jeigu, vadovaujantis šio straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka, nepriskiriamas šalutiniams produktams ir atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje pateiktą atliekų sąvoką.

15.       Gamybos liekanų priskyrimo prie šalutinių produktų kriterijai, sąlygos ir tvarka yra nustatyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2012 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. D1-46/4-63 patvirtintu Gamybos liekanų priskyrimo prie šalutinių produktų tvarkos aprašu. Šios tvarkos aprašo 2 punkte nurodyta, kad šalutinis produktas yra gamybos liekanos, kurios nėra priskiriamos prie atliekų, o gamybos liekanos – medžiaga ar daiktas, susidarę pagrindinio produkto gamybos metu, kurie nėra šio gamybos proceso tikslas. Tvarkos aprašo 4 punkte nustatyta, kad gamybos liekanos gali būti laikomos šalutiniais produktais ir nepriskiriamos atliekoms, jeigu atitinka šias sąlygas: 4.1.1. gamybos liekanos susidaro gamybos proceso metu; 4.1.2. gamybos liekanų naudojimas yra žinomas; 4.1.3. gamybos liekanos gali būti panaudotos tiesiogiai; 4.1.4. gamybos liekanos naudojimas yra teisėtas; 4.2. šalutinio produkto darytojas Tvarkos aprašo 8, 10, 15 ir 18 punktuose nurodytais dokumentais gali įrodyti gamybos liekanų atitiktį Tvarkos aprašo 4.1 punkte nurodytiems kriterijams.

16.       Tvarkos aprašo 6, 8, 9, 12  punktuose nustatyta, kokiais dokumentais gali būti įrodyta, kad gamybos liekanos atitinka Tvarkos aprašo 4 punkte nurodytus šalutinio produkto kriterijus (technologinio proceso aprašymas ar kitas įmonės dokumentas, kuriame nurodomas šalutinio produkto susidarymo faktas; dokumentas, kuris įrodo galimybę konkretų gamybos liekanų kiekį panaudoti tikslingai; įmonės dokumentas, kuriame nurodomas šalutinio produkto naudojimo faktas bei medžiagos ar daikto naudojimo teisėtumas ir kt.).

17.       Taigi, sistemiškai vertinant aptartas teisės normas, darytina išvada, kad siekiant įvertinti, ar gamybos liekanos yra atlieka ar šalutinis produktas, kiekvienu atveju būtina nustatyti, koks buvo tos medžiagos ar daikto turėtojo tikslas, t. y. ar buvo siekiama gamybos liekanų atsikratyti, ar teisės aktais nustatyta tvarka panaudoti ją savo veikloje pakartotinai ir ar buvo pateikti teisės aktų reikalaujami dokumentai šioms aplinkybėms pagrįsti.

18.       Kaip matyti iš apylinkės teismo nutarimo turinio, teismas, nesiaiškindamas konkrečių bylai reikšmingų aplinkybių, tik formaliai remdamasis Tvarkos aprašo nuostatomis, konstatavo, kad aptariama medžiaga yra atlieka, motyvuodamas tuo, kad bendrovė nepateikė Tvarkos apraše nurodytų dokumentų. Sprendime visiškai nebuvo analizuota, ar bendrovės teritorijoje rastas užkastas stiklaplastis buvo gamybos liekana, ar buvo naudota kaip medžiaga drenažo sistemai įrengti, t. y. šalutinis produktas.

19.       Apygardos teismas, nustatęs, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ir dėl to netinkamai taikytas atliekų tvarkymą reglamentuojantis įstatymas, skundžiamame sprendime išdėstė motyvus, kodėl įmonės žemės sklype rastas užkastas stiklaplastis laikytinas ne atlieka, o gamybos šalutiniu produktu. Šios instancijos teismas UAB (duomenys neskelbtini) į bylą pateiktus dokumentus – Techninį darbo projektą TR-01.001-TPD-SKD „Drenažinės sistemos projektas. Statybinė dalis“ ir įmonės standartą ĮST 249910930.01:2011 „Filtracinis užpildas iš perdirbto stiklaplasčio“ – pripažino patikimais įrodymais, juos įvertindamas visų byloje surinktų įrodymų kontekste pagal pirmiau aptartų teisės aktų nuostatas. Teismas nustatė, kad stiklaplasčio atraižos susidaro UAB (duomenys neskelbtini) gamybos procese; 2012 m. dalį gamyboje susidarančių liekanų įmonė priskyrė ne atliekoms, bet apskaitė kaip šalutinį produktą, kurį galima panaudoti, ir jį realiai panaudojo kaip filtracinį užpildą drenažui įrengti, ir tai darė teisėtai; įmonės tikslas, atsižvelgiant į jos pateiktus ir įvertintus dokumentus (tarp jų ir įmonės Standartą), buvo ne atsikratyti jos gamybos metu likusia medžiaga, o rasti jos pritaikymo būdą, tinkamai (teisėtai) gamybos liekanas apdirbant (susmulkinant) ir panaudojant. UAB (duomenys neskelbtini) buvo ne tik šalutinio produkto gamintoja, bet ir šalutinio produkto naudotoja. Tokios teismo nustatytos aplinkybės atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 31 straipsnyje apibrėžtus ir Tvarkos aprašo 4 punkte atkartotus reikalavimus, keliamus gamybos liekanų pripažinimui šalutiniais produktais. Be to, darydamas tokias išvadas, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai išanalizavo ir ekspertinių tyrimų išvadas byloje, jų patikimumą tiek ekspertų kvalifikacijos, tiek tyrimo apimties aspektu ir dėl UAB (duomenys neskelbtini) statinio pobūdžio, naudojamų medžiagų atitikties teisės aktų reikalavimams. Teisėjų kolegija pritaria tokioms šios instancijos teismo išvadoms. Byloje nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, leidžiančių tvirtinti, kad bendrovės teritorijoje užkasant smulkintą stiklaplastį buvo siekiama šios medžiagos atsikratyti. Priešingai nei teigia pareiškėja, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma nustatyta, jog ši medžiaga buvo gamybos liekana, kuri, laikantis teisės aktų reikalavimų, ir buvo panaudota įmonės veikloje pakartotinai.

20.       Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad apygardos teismas pareiškėjos nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir įstatymą (ANK 247 straipsnio 13 dalį) taikė tinkamai. Tai yra apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad bendrovės veikloje naudota medžiaga – smulkintas stiklaplastis yra ne atlieka, pagrįstai konstatavo, jog S. L., kaip bendrovės direktorius, nepažeidė jam inkriminuotų atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų, ir administracinio nusižengimo teiseną jam nutraukė. Todėl tenkinti Institucijos atstovės prašymą jame nurodytais argumentais, panaikinti apygardos teismo nutarimą ir palikti galioti apylinkės teismo nutarimą, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

        Kauno apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 3 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Teisėjos                                        Rima Ažubalytė

                                        Audronė Kartanienė

                                        Daiva Pranytė-Zalieckienė