Civilinė byla Nr. e2-2-477/2022

Proceso Nr. 2-54-3-01006-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

2.4.2.10; 3.1.7.6; 3.2.3.1; 3.2.6.1

 

 

 

 

UTENOS APYLINKĖS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. gruodžio 29 d.

Zarasai

 

Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų teisėjas Rimvydas Žukauskas,

sekretoriaujant Jolantai Veličkienei,

dalyvaujant ieškovo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorui Valdemarui Mociškiui,

atsakovo Zarasų rajono savivaldybės administracijos atstovei Laurai Kviklienei,

atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovei Margaritai Šakalytei,

atsakovo VĮ Registrų centrui atstovui Almantui Masioniui,

atsakovui S. D., jo atstovui advokatui Algirdui Misevičiui,

trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovui Irmai Šapokaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagri­nėjo civilinę bylą pagal ieškovo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą ieškinį atsakovams Zarasų rajono savivaldybės administracijai, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, VĮ Registrų centrui, S. D., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui ir Vyriausybės atstovo tarnybai Utenos apskrityje, dėl nuolatinės statybų komisijos protokolo, statybos leidimo pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimo nugriauti statinį, ir S. D. priešieškinį Zarasų rajono savivaldybės administracijai, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, VĮ Registrų centrui dėl žalos atlyginimo priteisimo.

 

Teismas išnagrinėjęs bylą

 

n u s t a t ė :

 

Ieškovas Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, ginantis viešąjį interesą patikslintu ieškiniu prašo: pripažinti negaliojančiu 2006-11-24 Zarasų rajono savivaldybės nuolatinės statybų komisijos protokolą Nr. 98; pripažinti negaliojančiu 2006-12-21 Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Rolando Urniežiaus įsakymu Nr. 1-173, statytojui S. D. išduotą statybos leidimą Nr. 90; panaikinti 2013-05-30 Deklaraciją apie statybos užbaigimą; panaikinti minėtos Deklaracijos pagrindu VĮ Registrų centro Utenos filialo atliktą ir nuo 2013-06-07 įregistruoto S. D. priklausančio turto: ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją; įpareigoti statytoją S. D. per 4 mėnesius (nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo) Zarasų rajono savivaldybės lėšomis (40 proc.), Lietuvos Respublikos aplinkos apsau­gos departamento prie Aplinkos ministerijos lėšomis (30 proc.), Valstybės įmonės Registrų centro (20 proc.) ir S. D. (10 proc.) lėšomis nugriauti ūkinį pastatą (uni­kalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir sutvarkyti statybvietę žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). S. D. per šį terminą to nepadarius, leisti tų pačių institucijų ir asmens lėšų sąskaita ir proporcijomis tai atlikti Valstybinei teritorijų plana­vimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos.

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2005-10-10 pirkimo-pardavimo sutartimi S. D. iš M. K. įsigijo miškų ūkio paskirties 2,48 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kadastro vietovė), esantį (duomenys neskelbtini), kuriam buvo nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos, apribojančios savininkų nuosavybės teisę. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis S. D. minėtas nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties ir jam nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos: gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos, plotas –2,48 ha; miško naudojimo apribojimai, plotas – 2,13 ha. 2006-11-24 S. D. su prašymu išduoti statybos leidimą ūkinio pastato atstatymui (nurodydamas statybos rūšį – atstatymas (nauja statyba) kreipėsi į Zarasų rajono savivaldybės administraciją. Zarasų rajono savivaldybės nuolatinė statybos komisija, dalyvaujant Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento, Zarasų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, AB „Rytų skirstomųjų tinklų“ Utenos regiono Zarasų skyriaus ir Utenos visuomenės sveikatos centro Zarasų filialo atstovams, posėdžiui pirmininkaujant Zarasų rajono savivaldybės administracijos atstovui – vyr. architektei Aldonai Žusinaitei, 2006-11-24 posėdžio protokolu Nr. 98, suderino 2006 metais UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtą projektą (kaip atitinkantį statinio projektavimo sąlygų sąvado ir žemės sklypo detaliojo plano reikalavimus) bei rekomendavo išduoti statybos leidimą ūkiniam pastatui žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), statyti. 2006-12-21 Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius Rolandas Urniežius įsakymu Nr. 1-173, statytojui S. D. išdavė statybos leidimą Nr. 90. Minėtame dokumente nurodyta, kad statybos objektas yra ūkinis pastatas. Nekilnojamojo turto registre nuo 2013-06-07 yra įregistruotas S. D. priklausantis turtas: ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), įregistravimo pagrindu nurodyta 2013-05-30 Deklaracija apie statybos užbaigimą, nurodant statybos pradžią – 2006 m., statybos pabaigą – 2013 m., statinio būklę – nebaigtas statyti, baigtumas – 98 proc., nurodant pagrindinę naudojimo paskirtį – pagalbinio ūkio. Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas nenumato išimčių dėl sodybų statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ir kituose planuose), todėl akivaizdu, jog teisė į statybą miškų ūkio paskirties žemėje negalėjo būti realizuota. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija), 2017-10-25 surašė Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK- 2955, kuriame nurodė, kad patikrinus faktinius duomenis vietoje nustatyta, kad S. D. priklausančiame miškų ūkio paskirties žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), pastatytas II grupės nesudėtingas pagalbinio ūkio paskirties pastatas (sienos – rąstai, stogas – čerpės), kurio išmatavimai skiriasi nuo suderinto projekto: ilgis padidintas 0,06 m, plotis – 0,04 m, terasos plotis – 0,88 m, pastato aukštis – 0,10 m. 2017-10-25 patikrinus statybą leidžiančio dokumento (2006-12-21 išduoto statybos leidimo Nr. 90) išdavimo teisėtumą (surašytas patikrinimo aktas Nr. PS1-252) nustatyta, kad statybos leidimas išduotas neteisėtai, pažeidžiant tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 26 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį. Atsižvelgiant į tai, Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2017-10-25 rašte Nr. (23.2)- 2D-14983 nurodoma, kad pagalbinio ūkio paskirties pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) miškų ūkio paskirties žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), pastatytas pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą. Pagal nustatytą paskirtį miškų ūkio žemė negali būti urbanizuojama, todėl sistemiškai vertinant teisės aktus, konstatuotina, kad S. D. priklausančio nebaigto statyti ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvimas miškų ūkio paskirties žemėje yra negalimas. Zarasų rajono savivaldybės nuolatinė statybos komisija 2006-11-24 posėdžio protokolu Nr.98 suderindama 2006 metais UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtą projektą, Zarasų rajono savivaldybės administracija 2006­12-21 išduodama statybos leidimą Nr. 90 bei minėtam projektui pritardami, jį suderinant, ir neprieštaraujant statybos leidimo išdavimui, Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento atstovas, Zarasų rajono savivaldybės vyr. architektė A. Žusinaitė pažeidė Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, Statybų privačioje žemėje reglamento 2 p., todėl neteisėti administraciniai aktai yra pripažintini negaliojančiais. Nustatyta, kad atsakovas S. D., norėdamas įvykdyti statybos užbaigimo procedūrą ir teisiškai įregistruoti ginčo statinį, VĮ Registrų centro Utenos filialui pateikė 2013-05-30 Deklaraciją apie statybos užbaigimą, kurio pagrindu Nekilnojamojo turto registre nuo 2013-06-07 yra įregistruojamas jam priklausantis ūkinis pastatas (kaip nustatyta, pastatytas pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, apie tai nurodoma Statybos inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2017-10-25 rašte Nr. (23.2)-2D-14983). Taigi, įvertinus Deklaracijos teisinę reikšmę, jos pateikimo Registrų centrui sukeliamas pasekmes, yra pagrindas panaikinti 2013-05-30 Deklaraciją apie statybos užbaigimą, ir jos pagrindu VĮ Registrų centro Utenos filialo atliktą ginčo ūkinio pastato, teisinę registraciją.

Atsakovas S. D. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad jis kreipėsi į Zarasų rajono savivaldybės administraciją dėl ūkinio pastato statybos jo nuosavybės teise valdomame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kurio plotas 2,48 ha, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), bei pateikė 2006 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtą statinio projektą. Zarasų rajono savivaldybės nuolatinė statybos komisija 2006-11-24 vykusio posėdžio, kuriame buvo svarstoma dėl ginčo pastato statybos leidimo išdavimo, vienbalsiai padarė tokią išvadą: „statinio projektas atitinka statinio projektavimo sąlygų sąvado ir žemės sklypo detaliojo plano reikalavimus“ bei rekomendavo išduoti statybos leidimą. Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2006-12-21 išdavė statybos leidimą, kurio Nr. 90. 2013-06-04 atsakovas S. D. kreipėsi į VĮ „Registrų centro“ Klaipėdos filialą su prašymu įregistruoti nuosavybės teises į nebaigtą statyti statinį. VĮ „Registrų centro“ Klaipėdos filialas parengė nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą, atliko kadastrinius matavimus, kadastro duomenų išankstinę patikrą bei įregistravo S. D. nuosavybės teise priklausantį ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nurodant jo užbaigtumą 98 procentais (ginčo pastatas). Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius statybos leidimą išdavė 2006-12-21. Vadovaujantis tuo metu galiojusia Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi („Miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis“) (2006-05-09 redakcija), miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Projektavimo sąlygų sąvado išdavimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-12-22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtintas Statybų privačioje žemėje reglamentas nustatė šias sąlygas. Vadovaujantis pastaraisiais, tuo metu galiojusiais bei nepanaikintais, teisės aktais buvo išduotas 2006-12-21 ginčo statybos leidimas ūkiniam pastatui statyti. Zarasų rajono savivaldybės Nuolatinės statybų komisijos 2006-11-24 posėdžio protokolo (Nr. 98), Nuolatinės statybų komisijos nariais buvo Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento atstovas, Gražutės regioninio parko direktorius, Zarasų rajono savivaldybės administracijos atstovas, Utenos visuomenės sveikatos centro Zarasų filialo atstovas, AB Rytų skirstomųjų tinklų Utenos regiono Zarasų skyriaus atstovas, Zarasų priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos atstovas. Sprendimas buvo priimtas vienbalsiai, nei vienam iš šių institucijų atstovų nebuvo žinoma apie ieškovo nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo turinį. Valstybė laiku nesiėmė reikiamų veiksmų užtikrinti šios Konstitucinio Teismo jurisprudencijos įgyvendinimo, t. y. nepakeitė ir nepanaikino teisės aktų, nesiėmė jokių kitų veiksmų, siekiant užtikrinti, kad asmenys galėtų tinkamai įgyvendinti savo nuosavybės teises. Ieškovas neįrodė S. D. kaltės, todėl nepagrįstai reikalauja nugriauti pastatą atsakovo S. D. lėšomis. Ieškovas praleido vieno mėnesio terminą administraciniams sprendimams apskųsti, taip pat yra suėjęs bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, numatytas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje. Prašo ieškovo ieškinį atmesti visiškai dėl praleisto 30 dienų termino administraciniams sprendimams apskųsti bei suėjusio bendrojo dešimties metų ieškinio senaties termino. Ieškinio neatmetus dėl praleisto 30 dienų termino administraciniams sprendimams apskųsti ir (ar) suėjusio bendrojo dešimties metų ieškinio senaties termino, atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad ieškovas savo ieškinį grindžia 2006-03-14 Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimu, kad miško žemėje negalimi jokie statiniai išskyrus pastatus, kurių reikia tik miškų ūkio veiklai. Ūkinio pastato atstatymui žemės sklype (duomenys neskelbtini). Zarasų rajono savivaldybės administracijos nuolatinės statybos komisijos 2006-11-24 posėdžio metu buvo pritarta statybos leidimo S. D. išdavimui. Projektavimo sąlygų sąvado išdavimo metu galiojo Statybų privačioje žemėje reglamentas, patvirtintas LR Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608. Reglamento 3 punktas labai aiškiai apibrėžė, kad „žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus.“ Minėto Reglamento 3 punktas neteko galios tik 2007 m. sausio 31 d. Tai reiškia, kad Vyriausybė priėmė sprendimą dėl reglamento 3 punkto panaikinimo praėjus beveik metams po Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriame buvo pasisakyta tik dėl reglamento 2 punkto. Atsakomybę už įstatymui prieštaraujančio poįstatyminio teisės akto priėmimą, jo savalaikį neatšaukimą, dėl akto taikymo kilusių pasekmių turėtų prisiimti ir aktą priėmęs subjektas. Zarasų rajono savivaldybės administracija statybai leidimą Nr. 90 išdavė 2006-12-21. Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Utenos RAAD, departamentas) dalyvaudamas nuolatinės komisijos darbe vadovavosi LR Vyriausybės 1995 m. priimtu reglamentu, kuris numatė sodybų atstatymą miškų ūkio paskirties žemėje. Atsakomybė atsiranda tada, kai institucija (jos atstovai) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Mano, kad Utenos RAAD teisingai vadovavosi veikiančiais norminiais aktais. Atsakovas Utenos RAAD siekė veikti teisėtai ir negalėjo numatyti, kad vykdydamas Vyriausybės nutarimą, veikia neteisėtai. Teises ir pareigas statytojui sukėlė ne Utenos RAAD atstovo dalyvavimas nuolatinėje statybos komisijoje, o būtent statybos leidimas. Utenos RAAD jokiais savo tiesioginiais ar kitokiais veiksmais nepriėmė jokio privalomojo pobūdžio administracinio akto, kuris kaip toks sukurtų konkrečias teises ar pareigas kokiam nors asmeniui. Prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas Zarasų rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad ieškovas savo ieškinį grindžia 2006-03-14 LR Konstitucinio teismo nutarimu, kur nustatyta, kad statybos miško žemėje yra negalimos, išskyrus statinių, reikalingų miškų ūkio veiklai, statybą. Ūkinio pastato atstatymui bei statybos leidimo išdavimui žemės sklype (duomenys neskelbtini) buvo pritarta nuolatinės statybų komisijos 2016-11-24 posėdžio metu. Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius, atsižvelgdamas į minėtą išvadą, 2006-12-21 išdavė statybos leidimą Nr. 90. Projektavimo sąlygų sąvado išdavimo metu galiojo Statybų privačioje žemėje reglamentas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608, kurio 3 punktas numatė, kad žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esamose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus. Minimo Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktas neteko galios tik 2007-01-31 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 106, t. y. praėjus beveik metams po Lietuvos Konstitucinio teismo nutarimo, kuriuo buvo konstatuota, kad statybos miško žemėje yra negalimos, išskyrus statinių, reikalingų miškų ūkio veiklai, statybą. Atsakomybė už aukštesnės galios teisės aktams prieštaraujančio teisės akto priėmimą turėtų būti prisiimta ir tokį teisės aktą išleidusio subjekto, jo savalaikį nepanaikinimą bei dėl to kilusių pasekmių. Prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas VĮ Registrų centras pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad Registrų centras atsakovu į bylą įtrauktas, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-10-04 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-324-684/2018, ir tik todėl, kad kaip nurodo ieškovas, 2013-06-07 atsakovo S. D. vardu įregistravo Pastatą ir daiktines teises į jį pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, nevertindamas aplinkybės, kad pagal Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimą, miškų ūkio paskirties žemėje draudžiama statyti su miškų ūkiu nesusijusius statinius, kas būtų sudarę pagrindą atsisakyti registruoti minėtą pastatą. Daugiau argumentų, kuriais būtų pagrįsta būtent Registrų centro atsakomybė, jo civilinės atsakomybės sąlygos (ypač – priežastinis ryšys tarp Registrų centro veiksmų (duomenų išviešinimo) bei padarinių (Pastato pastatymo)), ieškinio patikslinime nenurodyta. Ankstesniuose procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių atkartojimas, niekaip jų nesusiejant su Registrų centro veikla bei funkcijomis, būtent šios valstybės įmonės atsakomybe, nesudaro pagrindo išvadai, kad Registrų centrui pareikšti reikalavimai yra pagrįsti ar teisėti. Ginčas savo esme yra ginčas dėl neteisėtos statybos ir jos padarinių pašalinimo, o konkrečiau – ieškinys yra pareikštas dėl to, kad žemės sklype buvo pastatytas pastatas, kurio statybą pagal ją leidžiančius dokumentus yra siekiama pripažinti neteisėta, ginčijant tų statybą leidžiančių dokumentų teisėtumą ir siekiant pašalinti su neteisėtomis statybomis susijusius padarinius, t. y. nugriauti statinį bei sutvarkyti statybvietę. Tuo tarpu Registrų centro vaidmuo bei funkcija, atitinkamas veikimas ar neveikimas minėtų padarinių (t. y. Pastato pastatymo) atsiradimo neįtakojo, nes tuo metu, kuomet su atitinkamais dokumentais buvo kreiptasi į Registrų centrą, pastatas jau buvo pastatytas ir pasekmės, kurias siekiama pašalinti patikslintu ieškiniu, jau buvo kilusios. Kitaip sakant – tai, ar pastatas bei daiktinės teisės į šį statinį buvo įregistruotos, ar dar ne, jo faktiniam atsiradimui žemės sklype, neturėjo jokios lemiamos reikšmės, kadangi net ir be registracijos, statinys jau buvo pastatytas, kas ir sudarė pagrindą ieškovui kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, prašant įpareigoti tą pastatą nugriauti. Ieškovas Registrų centrą atsakovu į bylą įtraukė, tiksliai nežinodamas, kodėl tą daro, nesant jokių teisės aktuose konkrečiai įtvirtintų pagrindų, t. y. nepagrįstai ir neteisėtai. Registrų centras savo veiksmais, t. y. įregistruodamas atitinkamus faktus, juos išviešindamas, nesukūrė atsakovui S. D. teisės ar pagrindo pradėti pastato statybas, nedalyvavo ir juolab nenulėmė to, kad pastatas buvo pastatytas, todėl Registrų centras nėra tinkamas atsakomybės pagal patikslintą ieškinį subjektas ir nėra jokio teisėto pagrindo, įtvirtinto konkrečiuose teisės aktuose, kurio pagrindu Registrų centrui kiltų pareiga atlyginti pastato griovimo bei statybų šalinimo padarinius. Ieškinys atsakovui Registrų centrui yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

Tretysis asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad statybos leidimo sprendiniai dėl ūkinio pastato statybos yra realizuoti. Neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento pagrindu yra pastatytas ūkinis pastatas. Neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento pagrindu yra pateikta ir Valstybės įmonėje Registrų centras įregistruota 2013-05-03 deklaracija apie statybos užbaigimą/ paskirties pakeitimą Nr.1, kurioje nurodyta, kad užbaigta ūkio pastato 1I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paskirtis – pagalbinio ūkio, II grupės nesudėtingo statinio, nauja statyba adresu (duomenys neskelbtini), žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – deklaracija). Neteisėtai išduotas Statybos leidžiantis dokumentas jau yra sukėlęs materialinius teisinius padarinius, vien administracinių aktų panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų užtikrinti viešojo intereso gynimo. Priešingai, jei būtų bylinėjamasi vien dėl administracinių aktų panaikinimo, nesiekiant šiais aktais sukurtų materialinių teisinių padarinių pašalinimo (buvusios padėties atkūrimo), būtų neracionaliai naudojami valstybės resursai, sukuriamas nestabilumas susiformavusiuose teisiniuose santykiuose, o realiai nebūtų  apgintas pažeistas interesas. Panaikinus statybos leidimą Nekilnojamojo turto registre registruota Deklaracija netenka savo esmės ir negali būti laikoma dokumentu, patvirtinančiu, kad atlikti statybos darbai yra teisėti, todėl palaiko ieškovo reiškiamą reikalavimą dėl deklaracijos, pateiktos ginčijamo statybos leidimo pagrindu, panaikinimo. Deklaracijos surašymo ir pateikimo registruoti Valstybės įmonei Registrų centras metu galiojusios Lietuvos Respublikos statybos įstatymo redakcijos 24 straipsnio 2 dalis numatė, kad vieno ar dviejų butų namų ir jų priklausinių (pagalbinio ūkio paskirties statinių, išskyrus nesudėtingus) statyba (naujo statinio statyba ar statinio rekonstravimas) užbaigiama statytojui ar jo teises ir pareigas perėmusiam asmeniui, surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą. Nagrinėjamuoju atveju yra baigta nesudėtingo statinio statyba, todėl deklaracija pagal galiojusius teisės aktus neturėjo būti teikiama Inspekcijai tvirtinti ar registruoti. Statytojas S. D. užpildęs deklaraciją pateikė ją Valstybės įmonei Registrų centras, nes pagal statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 44 punktą, deklaracija apie statybos užbaigimą yra pagrindas įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre. Atsakovas S. D., surašydamas deklaracija apie statybos užbaigimą, deklaravo, kad statinys yra pastatytas teisės aktų nustatyta tvarka, nors miško paskirties žemėje statinių statyba yra negalima ir leidimas šiam statiniui statyti yra išduotas neteisėtai. Neteisėtai surašytos ir pateiktos registruoti Deklaracijos teisinės pasekmės negali būti pripažįstamos teisėtomis. Statyba nėra baigta ir Deklaracija apie jos užbaigimą yra neteisėta, jos galiojimas turi būti panaikinamas. Deklaracija yra neteisėta iš esmės, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams – Žemės ir Miškų įstatymų reikalavimams. CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad asmuo, pagaminęs daiktą, tampa jo savininku. Kad daikto pagaminimas būtų teisėtas, jo pagaminimas turi vykti teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Jeigu daiktas sukuriamas, nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, jis negali būti pripažįstamas teisėtai sukurtu nuosavybės objektu, o asmuo neįgyja į jį nuosavybės teisių. Statytojas įgytų nuosavybės teisę į statinį tik tuomet, jeigu statybą pradėjo, vykdė ir baigė laikydamasis tą procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. Statybos procesą reglamentuojančios teisės normos yra viešosios teisės normos, kurioms nebūdingas dispozityvumas – jose įsakmiai nustatomi leidžiami ir draudžiami veiksmai. Šiose teisės normose nenustatyta teisinės galimybės užbaigti statybą, jeigu statinys pastatytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Šiuo atveju vykdytos statybos miško paskirties žemėje ir negali būti pateisinamas neteisėtas statybos įteisinimo lūkestis. Atsakovas S. D. neteisėtai įsiregistravo pastato nuosavybę, neteisėtos deklaracijos pagrindu. Pagal konstitucinį teisinės valstybės principą negalimas toks teisinis reguliavimas, kurį taikant asmuo, nesilaikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų, galėtų išvengti teisinės atsakomybės. Neteisėtai surašytos ir pateiktos registruoti deklaracijos teisinės pasekmės negali būti pripažįstamos teisėtomis.

Atsakovo atstovas pateikė patikslintą priešieškinį, kuriame nurodė, kad teismui patenkinus ieškinį ir nugriovus atsakovui priklausantį ūkinį pastatą, atsakovas patirs 29 000 Eur turtinę žalą. Atsakovas laiko, kad dėl institucijų neteisėto veikimo šiuo atveju, jam padaryta žala turi būti atlyginta, žalą priteisiant iš kaltų asmenų.

Ieškovas pateikė atsiliepimą į priešieškinį ir patikslintą priešieškinį, kuriame nurodė, kad su priešieškiniu sutinka iš dalies. Atsakovo S. D. atstovas advokatas A. Misevičius teikdamas byloje priešieškinį, nurodo, kad jį su pradiniu ieškiniu sieja tarpusavio ryšys ir juos kartu nagrinėjant bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčą bei pateikdamas argumentus dėl turtinės žalos jam atlyginimo tuo atveju, jeigu ieškovo ieškinys būtų patenkintas, t. y. išduoti dokumentai, susiję su statinio statyba, būtų pripažinti nagaliojančiais ir panaikinti, o atsakovas būtų įpareigotas nugriauti statinį. Priešieškinyje remiamasi EŽTT 2018 m. sausio 9 d. sprendime byloje T. prieš Lietuvos Respubliką, peticijos Nr. 25545/14, ir po to sekusia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje priimtomis nuostatomis, sprendžiant dėl išlaidų už neteisėtos statybos padarinių pašalinimo paskirstymo, teismui nustačius kaltus asmenis, klausimą. Toliau dėl turtinės žalos atlyginimo atsakovo S. D. atstovas argumentuoja Konstitucijos 30 str. 2 d., Lietuvos Respublikos CK 6.271 str. 1 d. nuostata, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Priešieškinyje teigiama, kad teismui tenkinus ieškovo ieškinį, t. y. įpareigojus atsakovą S. D. nugriauti statinį, jis netektų jam nuosavybės teise priklausančio turto, dėl ko teismo nustatyti atsakingi asmenys turės atlyginti jo patirtą turtinę žalą.

Prokuroras sutinka, kad šioje civilinėje byloje turi būti išspręstas klausimas dėl atsakovo S. D. būsimos turtinės žalos atlyginimo.

Atsakovo S. D. atstovas advokatas A. Misevičius patikslintame priešieškinyje prašo priteisti atsakovui iš teismo nustatytų kaltų asmenų 29 000 Eur dydžio turtinę žalą. Šią sumą atsakovo atstovas grindžia UAB (duomenys neskelbtini) atlikto nekilnojamojo turto vertinimu, 2023 m. birželio 2 d. pateikta nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. PN-22-371, kurioje nurodyta, kad ginčo statinio - ūkinio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė apskaičiuota lyginamuoju ir išlaidų (kaštų) metodais yra 29 000 Eur. Prokuroras su turtinės žalos atsakovui S. D. atlyginimo dydžiu iš dalies nesutinka, laikydamas, kad atlyginimo suma turi būti mažesnė. Be to, VĮ Registrų centras Vidutinės rinkos vertės paieškoje pagal unikalų ginčo pastato numerį, duomenų apie aptariamo statinio rinkos vertę, nustatytą masinio vertinimo būdu, nėra. Pažymėtina, kad šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje, būtent prokuroro 2019-02-11 patikslintu ieškiniu Nr. 6SVEP-13, yra prašoma teismo įpareigoti statytoją S. D. per 4 mėnesius (nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo) Zarasų rajono savivaldybės lėšomis (40 proc.), Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos lėšomis (30 proc.), Valstybės įmonės Registrų centro (20 proc.) ir atsakovo S. D. (10 proc.) lėšomis nugriauti ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir sutvarkyti statybvietę žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). S. D. per šį terminą to nepadarius, leisti tų pačių institucijų ir asmenų lėšų sąskaita ir proporcijomis tai atlikti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos. Ieškovas patikslintame ieškinyje kaip tik ir remiasi priešieškinyje atsakovo S. D. nurodytomis kasacinio teismo nutartimis, kad teismas turėtų (tą teismas nagrinėdamas šią civilinę bylą ir daro) analizuoti kaltų asmenų atsakomybės laipsnį ir spręsti dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo. Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis LR CPK 143 str., prokuroras teismo prašo patikslinto priešieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos - 29 000 Eur priteisimo atsakovui S. D. iš kaltų asmenų tenkinti dalinai, nesutikdamas su jos dydžiu.

Atsakovas VĮ Registrų centras pateikė atsiliepimus į priešieškinį ir patikslintą priešieškinį, kuriuose nurodė, kad su priešieškiniu ir patikslintu priešieškiniu nesutinka. Atsakovas pateiktame 2019-03-27 atsiliepime į patikslintą Panevėžio prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-20-477/2019, yra pateikęs išsamius motyvus ir argumentus, kodėl prokuroro ieškinys dalyje dėl atsakovo S. D. įpareigojimo nugriauti Ginčo pastatą ir Registrų centro lėšomis, kurių dydis 20 procentų, netenkintinas, taigi ir S. D. reikalaujamos bet kokia turtinės žalos dalis iš Registrų centro nepriteistina. Be to, prokuroro ieškinyje reiškiamas reikalavimas nugriauti ginčo pastatą ir paties S. D. lėšomis (10 procentų), todėl Teismui patenkinus šį ieškinio reikalavimą už šią dalį žalos taptų atsakingas pats statytojas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir, nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėti veiksmai CK 6.246 straipsnio prasme suprantami kaip įstatymuose ar sutartyje įtvirtintos pareigos nevykdymas arba atlikimas veiksmų, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Neįrodžius veiksmų neteisėtumo bei priežastinio ryšio tarp tokių veiksmų ir kilusių padarinių, civilinė atsakomybė negali būti konstatuojama. Registrų centras akcentuoja, kad ginčo pastato statybą leidžiantis dokumentas – Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus išduotas 2006-12-21 Statybos leidimas Nr. 90, bei su šio dokumento išdavimu susiję dokumentai – Zarasų rajono savivaldybės nuolatinės statybų komisijos 2006-11-24 protokolas Nr. 98 bei Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-12-21 įsakymas Nr. I-173, „Dėl statybos leidimo išdavimo S. D.“ yra ginčijami tik šios bylos nagrinėjimo metu, o ginčo pastato ir nuosavybės teisės į jį įregistravimo metu (2013- 06-07) buvo ne tik galiojantys, bet neginčijami. Ginčo pastato ir nuosavybės teisės į jį įregistravimo metu (2013-06-07) galiojusio Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 24 straipsnio 2-3 dalys numatė, kad nesudėtingo statinio statybos atveju deklaraciją apie statybos užbaigimą Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka tvirtina Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – VTPSI), tačiau šis reikalavimas nebuvo privalomas nesudėtingų statinių statybos atveju ir galėjo būti vykdomas, jeigu to pageidauja statytojas. Pagal 2010-09-28 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1- 828 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ (nuo 2013- 01-04 iki 2013-12-31 galiojusi redakcija) 44 punktą, Deklaracija buvo vienas iš teisinių pagrindų įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-04-23 nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (nuo 2011-10-19 iki 2014-04-07 galiojusi redakcija) 841 .2, 841 .2.2 ir 841 .2.2.3 papunkčiai numatė, kad įrašyti statinio (patalpos), suformuoto pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnį, kadastro duomenis kadastro tvarkytojui turi būti pateikiama statinio kadastro duomenų byla ir deklaracija apie statybos užbaigimą, kuri turi būti surašyta statytojo, jeigu pagal Aplinkos ministerijos nustatytą tvarką, VTPSI neprivalo jos tvirtinti ir įregistruoti. Atsižvelgiant į tai, kad S. D. pateiktoje 2013-05-07 parengtoje kadastrinių matavimų byloje užfiksuota, kad ginčo pastatas yra II grupės nesudėtingas statinys, deklaracijos tvirtinimas VTPSI nebuvo privalomas, pateikti dokumentai visiškai atitiko jiems keliamus teisės aktų reikalavimus ir Registrų centras neturėjo jokio teisinio pagrindo atsisakyti tenkinti prašymą įregistruoti ginčo pastatą ir S. D. nuosavybės teisęs į jį. Pažymėtina ir tai, kad S. D., turėdamas Statybos įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje numatytą galimybę pateikti Deklaraciją patvirtinimui VTPSI, bet šia teise nepasinaudodamas, prisiėmė (turi prisiimti) dalį atsakomybės dėl galimų neigiamų padarinių kilimo – paaiškėjus ginčo pastato statybos neteisėtumui, nes nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas. Kadastro įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kadastro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako, kad Nekilnojamojo turto kadastre kaupiami duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti, ir už šių duomenų apsaugą. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų Nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą, o to paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre yra laikomas Kadastro įstatymo nustatyta tvarka to daikto duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenys į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašomi ar keičiami Kadastro įstatymo ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka. Kadastro įstatymo 12 straipsnyje yra nurodyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo teisiniai pagrindai. Šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą vienas iš teisinių pagrindų yra kiti įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyti dokumentai. Kadastro įstatymas taip pat įtvirtina kadastro tvarkytojo kompetencijos sprendžiant nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą klausimo ribas. Pagal įstatymą, kadastro tvarkytojas turi įvertinti tokio prašymo atitikimą įstatymui ir priimti vieną iš sprendimų, numatytą Kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje: 1) prašymą tenkinti, 2) prašymą atmesti, 3) sprendimo priėmimą atidėti. Kartu pažymėtina, kad Kadastro įstatymo (nuo 2010-10-01 iki 2013-07-15 galiojusi redakcija) 14 straipsnyje buvo nustatytas baigtinis sąrašas pagrindų, kuriems esant kadastro tvarkytojas galėjo ir turėjo atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą: 1) asmenys, padavę prašymą, neturėjo teisės jį paduoti; 2) dokumentas, kurio pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, yra įstatymų nustatyta tvarka panaikintas; 3) dokumento, kurio pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutampa su šio daikto kadastro duomenų bylos duomenimis; 4) nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neatitinka šio Įstatymo reikalavimų; 5) šio Įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka negalima nekilnojamojo daikto pažymėti kadastro žemėlapyje. Iš aukščiau nurodytų Registrų centro paskirtį bei funkcijas apibrėžiančių teisės aktų aiškiai matyti, kad pagal jam pateiktus dokumentus įregistruodamas atitinkamus faktus registre, Registrų centras tinkamai ir teisingai vykdė jam teisės aktais priskirtas funkcijas ir neturėjo teisės vertinti, ar Ginčo pastato statyba atlikta teisėtai, t. y. vertinti statybos leidimą išdavusios institucijos bei deklaraciją užpildžiusio S. D. veiksmus. Priešingu atveju, Registrų centras būtų akivaizdžiai peržengęs jam priskirtos kompetencijos ribas. Vadovaujantis administracinių teismų suformuota praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-09-28 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-469-800-07) kadastro tvarkytojas turi vadovautis bendruoju viešojoje teisėje veikiančiu teisinio reguliavimo principu „galima tai, kas nustatyta“, pagal kurį viešojo administravimo subjektai turi griežtai teisės aktais apibrėžtas kompetencijos ribas ir tik tuos įgaliojimus, kurie šiais teisės aktais yra suteikti. Viešojo administravimo subjekto aktai, priimti viršijant įstatyminės kompetencijos ribas (ultra vires) yra vertinami kaip neteisėti. Atsižvelgiant į tai, teisės aktai nesuteikia kadastro tvarkytojui teisės vertinti Kadastro įstatymo 12 straipsnyje nurodytų nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo teisinių pagrindų (valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimų) teisėtumo. Toks vertinimas neįeina į kadastro tvarkytojo kompetenciją, statinio formavimo teisėtumas turi būti tikrinamas šiuos klausimus reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka ir tam įgaliotų institucijų. Dar kartą pakartotina – Registrų centras neturi teisės aktais nustatytų įgalinimų bei kompetencijos ir nedalyvauja absoliučiai jokiose statybą leidžiančių dokumentų išdavimo procedūrose (t. y. neatlieka absoliučiai jokių veiksmų), todėl nėra (ir negali būti) atsakingas už tokių dokumentų neteisėtą išdavimą. Registrų centro veiksmai, įregistruojant Ginčo pastato pastatymo faktą ir jį paviešinant, niekaip neįtakojo ir nelėmė to, jog statinys buvo pastatytas. Ginčo pastato statyba jau buvo atlikta pagal išduotus statybą leidžiančius dokumentus ir pagal galiojančią, nustatyta tvarka užpildytą Deklaraciją, todėl teisiškai nepagrįsta iš jau įvykusį faktą pagal teisės aktus tiesiog paviešinusio Registrų centro reikalauti atlyginti žalą dėl padarinių, atsiradusių dėl galimai neteisėtai išduoto statybos leidimo. Nesant Registrų centro neteisėtų veiksmų, jokie šio atsakovo veiksmai negalėjo sukelti žalingų padarinių nei viešajam interesui, nei atsakovui S. D., taigi nėra ir priežastinio ryšio tarp Registrų centro atliktų veiksmų ir galimai kilsiančių žalingų padarinių – visų būtinų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų. Registrų centras pažymi, kad pagal 2006-12-21 Statybos leidimo Nr. 90 išdavimo metu galiojusio Statybos įstatymo 23 straipsnio 14 dalį, kai statybos leidimą išduodavo savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas), jis per 3 dienas nuo šio leidimo išdavimo leidimo kopiją pateikdavo apskrities viršininko administracijai, kuri tuo metu vykdė ir tvarkė statybos leidimų apskaitą ir statistinę atskaitomybę, savavališkų statybų prevenciją, turėjo teisę priimti sprendimus dėl jų padarinių šalinimo. Vadovaujantis nurodyta tvarka, VTPSI, kaip dalies Utenos apskrities viršininko administracijos teisių ir pareigų perėmėja, turėjo būti žinoma tiek apie išduotą statybos leidimą ginčo pastatui statyti, tiek vykdomą statybą, kuri baigta tik 2013 m., tačiau jokių ginčo pastato statybos teisėtumo patikrinimo veiksmų ši institucija neatliko ir kelio galimai neteisėtos statybos padariniams ir žalai atsirasti neužkirto, nors tai yra būtent šios institucijos viena iš tiesioginių pareigų. Nežiūrint į tai, nei ieškovas pagal ieškinį, nei ieškovas pagal priešieškinį S. D., šiai institucijai, kurios pagrindinė veiklos sritis ir yra apsaugoti aplinką ir visuomenę nuo žalos vykdant teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą, o vienas iš tikslų užtikrinti, kad statinių statyba būtų vykdoma teisėtai, jokių reikalavimų net nereiškia. Ignoruojant atsakingos institucijos VTPSI vaidmenį šioje ginčo situacijoje, atsakomybę bandoma perkelti visiškai nei su statybos leidimų išdavimu, nei savavališkos statybos prevencija nesusijusiam asmeniui – Registrų centrui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad byloms, kuriose sprendžiami reikalavimai dėl savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo statinių nugriovimo būdu, yra būdingas viešojo intereso elementas, kas reiškia, jog teismui, nagrinėjančiam bylą, tenka aktyvesnis (negu įprastas) vaidmuo. Toks vaidmuo įrodinėjimo procese atsiskleidžia tuo aspektu, kad teismas, siekdamas išsiaiškinti bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, turi teisę (tam tikrais atvejais netgi pareigą) savo iniciatyva rinkti įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-05-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201/2018). Atsakovė pažymi, kad panašioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje (2021-08-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-219-701/2021), kurioje vertintas ūkininko sodybos, Nekilnojamojo turto registre įregistruotos pagal VTPSI patvirtintą pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto, statybos faktas geomorfologiniame draustinyje, buvo konstatuota tik su statybos leidimo išdavimu susijusių ir neteisėtų duomenų įrašymą į Nekilnojamojo turto registrą lėmusių asmenų atsakomybė: 50 procentų statybą leidžiantį dokumentą išdavusios Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, 30 procentų Nacionalinės žemės tarnybos, nepatikrinusios, kad draudžianti statybą specialioji sąlyga taikoma visam žemės sklypui, o ne jo daliai, ir 20 procentų Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos apsaugos ministerijos, pasirašiusios ūkininko sodybos vietos parinkimo aktą, kuriuo pritarta ūkininko sodybos vietai. Vadovaujantis nurodytomis aplinkybėmis, akivaizdu, jog byloje nėra jokių duomenų, kad Registrų centras būtų pažeidęs konkrečias jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, t. y. atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus pagal byloje pareikštus reikalavimus, veikdamas jam priskirtos kompetencijos ribose. Priešieškinyje (taip pat ir Ieškinyje) nėra nurodyta jokių aplinkybių ar teisės aktų pažeidimų, kurie pagrįstų Registrų centro civilinės atsakomybės atsiradimą, jos sąlygų buvimą bei pareigą kompensuoti žalą, kilusią dėl padarinių, atsiradusių dėl galimai neteisėtai išduoto statybos leidimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, S. D. priešieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo iš Registrų centro, kaip galimai dėl neteisėtos Ginčo pastato statybos kalto asmens, atmestinas kaip visiškai nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178 straipsnis).

         Zarasų savivaldybės administracija pateikė atsiliepimus į priešieškinį ir patikslintą prieškinį, kuriuose nurodė, kad su priešieškinių reikalavimais nesutinka. Viešosios civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą turi įrodyti asmuo, kuris siekia prisiteisti žalą. Šiuo atveju atsakovas S. D. turi pagrįsti viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą, būtiną valstybės ir savivaldybės institucijų viešajai atsakomybei kilti bei konkretų žalos dydį - turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta.

         Patirtas žalos dydis yra apskaičiuojamas ir vertinamas neatsižvelgiant į prarasto turto vertę, o realias, konkrečias ir aiškias pareiškėjo išlaidas, susijusias su neteisėtų valdžios institucijų veiksmais, turto vertė yra nuolat kintantis rodiklis, kuris negali būti objektyviai vertinamas kaip žalos išraiška.

2023 m. liepos 3 d. byloje buvo pateikta patikslinta nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. PN-23-427, kurioje yra atlikti paskaičiavimai ir nurodyta atsakovui S. D. priklausančio turto vertė. Remiantis šia nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, ginčo statinio - ūkinio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), vertė, apskaičiuota lyginamuoju ir išlaidų (kaštų) metodais yra 29 000 Eur, todėl prašoma laikyti, kad byloje yra pateiktas ginčo statinio vertę patvirtinantis įrodymas. Atsakovas S. D., patikslintu priešieškiniu prašo teismo priteisti jam iš nustatytų kaltų asmenų 29 000 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje esančią informaciją minimo ūkinio pastato statybos vertė – 15 553 Eur, o vidutinė rinkos vertė 762 Eur.

         Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas S. D. nepateikė realių, konkrečiai patirtų išlaidų, susijusių su neteisėtų valdžios institucijų veiksmais, o žalos dydį vertino kaip prarasto turto galimą vertę, nustatytą pagal 2023 m. liepos 3 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. PN-23-427, kas negali būti vertinama kaip jo realiai patirta žala.

         Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, kad neįrodžius nekilnojamojo turto realios vertės ir kas ją sudaro, negalimas ir turtinės žalos priteisimas iš valstybės ir savivaldybės institucijų. Patikslintas priešieškinis nepagrįstas, todėl turi būti netenkinamas.

Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriame nurodė, kad su priešieškiniu nesutinka.

         Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad „žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydamas konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės.“ Civilinio kodekso 6.273 straipsnis nustato, kad atsakovas bylose dėl žalos atlyginimo yra valstybė arba savivaldybė. Žala iš valstybės tokiais atvejais sumokama iš Teisingumo ministerijos valdomų asignavimų (Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymas). Priešieškinis ir patikslintas priešieškinis pareikšti ne tam atsakovui, todėl atmestinas. Priešieškinis gali būti reiškiamas tik pirminiam ieškovui (Civilinio proceso kodekso 143 str.), t.y. šiuo atveju jis gali būti reiškiamas tik prokurorui. Tenkinus ieškinį, teismas, vadovaudamasis Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 2 punktu įpareigos statytoją (S. D.) kaltų asmenų lėšomis nugriauti ginčo statinį. Pažymėtina, kad statinys suręstas iš rąstų, kuriuos pardavus, S. D. nepagrįstai praturtėtų, todėl žala turėtų būti mažintina šia suma. Kadangi priešieškinis ir patikslintas priešieškinis pareikšti tuomet, kai žala faktiškai dar neatsiradus (neįrodytas net žalos patyrimo faktas), šiuo metu neįmanoma teisingai įvertinti ir žalos dydžio (CK 6.249 str.6 d.)

         Šis atsakovas sutinka su kitų atsakovų byloje nurodyta aplinkybe, kad pats statytojas neabejotinai prisidėjo prie nurodytos žalos atsiradimo – savo aktyviais veiksmais, esant Konstitucinio Teismo išaiškinimui, tęsė statybas, jas užbaigė ir įsirengė statinį. Todėl teismas, spręsdamas dėl statinio statybos žalos vertinimo, turėtų vadovautis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas ir esant nukentėjusio asmens dideliam neatsargumui, padėjusiam žalai atsirasti ar jai padidėti, kuris šiuo atveju akivaizdus. Taip pat pažymime, kad, kaip minėta Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento procesinių teisių ir pareigų perėmėjo) atsiliepimuose, šios įstaigos darbuotojo dalyvavimas Nuolatinėje statybų komisijoje nesąlygojo tiesioginės statinio pastatymo pasekmės. CK 6.271 str.3 d. nustato, kad bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų aktų, „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Šis atsakovas sutinka su VĮ Registrų centras nuomone dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prisidėjimo prie neteisėtu statybos leidimu kilusių pasekmių,- ji neveikė taip, kaip privalėjo veikti, nes pagrindinė institucijos funkcija – užtikrinti ir kontroliuoti statybos teisėtumą. Šiuo atveju, nereiškiant šiai institucijai jokio reikalavimo, atsakomybės našta perkeliama kitoms institucijoms. Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos prašo priešieškinį ir patikslintą priešieškinį atmesti.

Tretysis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimus į priešieškinį ir patikslintą, priešieškinį, kuriuose nurodė, kad su jais nesutinka.

Atsiliepimuose nurodė, kad S. D. 2006-12-21 buvo išduotas Zarasų rajono savivaldybės administracijos statybos leidimas Nr. 90 ūkinio pastato statybai (duomenys neskelbtini) (toliau – statybos leidimas), o Zarasų savivaldybės nuolatinė statybos komisija 2006-11-24 posėdžio protokolu Nr. 98 derino ir pritarė 2006 m. projektuotojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtam ūkinio pastato atstatymo (duomenys neskelbtini), projektui.

Valstybės įmonėje Registrų centras įregistruota 2013-05-03 deklaracija apie statybos užbaigimą/ paskirties pakeitimą Nr.1, kurioje nurodyta, kad užbaigta ūkio pastato 1I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paskirtis - pagalbinio ūkio, II grupės nesudėtingo statinio, nauja statyba adresu (duomenys neskelbtini), žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – deklaracija).

Inspekcija, gavusi ieškovo pranešimą dėl galimai neteisėtai pastatyto ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), teisės aktų nustatyta tvarka atliko patikrinimą. Statybvietės, esančios žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atlikto patikrinimo duomenys užfiksuoti 2017-10-25 Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-2955 (toliau - Patikrinimo vietoje aktas). Šiame Patikrinimo vietoje akte nustatyta, kad miškų ūkio pagrindinės naudojimo paskirties žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), Zarasų rajono savivaldybės administracija, 2006-12-21 atsakovui S. D. išdavė statybos leidimą Nr. 90 statyti pagalbinio ūkio paskirties pastatą pagal 2006 m. projektuotojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtą ūkinio pastato atstatymo (duomenys neskelbtini), projektą. Patikrinus faktinius duomenis vietoje nustatyta, kad minėtame žemės sklype pastatytas II grupės nesudėtingas pagalbinio ūkio paskirties pastatas (sienos – rąstai, stogas – čerpės), kurio išmatavimai skiriasi nuo suderinto projekto: ilgis padidintas 0,06 m, plotis – 0,04 m, terasos plotis – 0,88 m, pastato aukštis – 0,10 m.

Inspekcija, atsižvelgdama į ieškovo gautą minėtą pranešimą dėl patikrinimo atlikimo galimai neteisėtai pastatyto ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – Priežiūros įstatymas) 8 str. 2 d. 2 p., Inspekcijos viršininko 2011-02-04 įsakymu Nr. 1V-17 patvirtinto Planavimo sąlygų, planavimo sąlygų sąvadų ir statybą leidžiančių dokumentų parengimo bei išdavimo atitikties teisės aktų reikalavimams tikrinimo tvarkos aprašo nuostatomis, atliko S. D. 2006-12-21 išduoto Zarasų rajono savivaldybės administracijos statybos leidimo Nr. 90 išdavimo teisėtumo patikrinimą.

         Atlikto patikrinimo rezultatai užfiksuoti 2017-10-25 surašytame Statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo akte Nr. PS1-252, kuriame nustatyta, kad minėtas statybos leidimas išduotas neteisėtai, pažeidžiant tuo metu galiojusių Žemės įstatymo (redakcija 2006-12-14 - 2007-07-18) 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – Miškų įstatymas) 2 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Ieškovo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras 2017-11-28 pareiškė ieškinį Nr. 6-IVEP-6, kuriuo teismo prašo: 1) taikyti laikinąją apsaugos priemonę - draudimą atsakovui S. D. perleisti jam nuosavybes teise priklausantį miškų ūkio paskirties žemės sklypą 2,48 ha plotą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir draudimą perleisti šiame sklype įregistruotą nebaigtą statinį, t. y. ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti negaliojančiu 2006-11-24 Zarasų rajono savivaldybės nuolatinės statybų komisijos protokolą Nr. 98, kuriuo suderintas 2006 metais UAB ,, (duomenys neskelbtini)" parengtas projektas bei rekomenduota išduoti statybos leidimą ūkinio pastato atstatymui (duomenys neskelbtini); 3) pripažinti negaliojančiu 2006-12-21 Zarasų rajono savivaldybes administracijos direktoriaus Rolando Urniežiaus įsakymu Nr. I-173, statytojui S. D. išduotą statybos leidimą Nr. 90; 4) įpareigoti statytoją S. D. atsakovų S. D., Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento lėšomis nugriauti ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir sutvarkyti statybvietę žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini). 2018-07-09 ieškinys buvo patikslintas papildant ieškinio reikalavimus - prašoma panaikinti 2013-05-30 deklaraciją apie statybos užbaigimą ir panaikinti 2013-05-30 deklaracijos apie statybos užbaigimą  pagrindu Valstybės įmonės Registrų centras Utenos filialo atliktą ir nuo 2013-06-07 įregistruoto S. D. priklausančio turto: ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją. 2018-07-09 patikslintame ieškinyje Nr. 6-SvEP-71 prašoma įpareigoti statytoją S. D. per 4 mėnesius (nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo) Zarasų rajono savivaldybės lėšomis (40 procentų), Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento prie aplinkos ministerijos lėšomis (30 procentų), Valstybės įmonės Registrų centro (20 procentų ir S. D. (10 procentų) lėšomis nugriauti ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir sutvarkyti statybvietę, žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini). S. D. per šį terminą to nepadarius, leisti tų pačių institucijų ir asmens lėšų sąskaita ir proporcijomis, tai atlikti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos.

2023-07-03 atsakovas S. D. teismui pateikė prašymą prie civilinės bylos prijungti papildomus dokumentus, t. y. patikslintą nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. PN-23-427, kurioje yra atlikti paskaičiavimai ir nurodyta atsakovui priklausančio turto vertė.

2023-07-03 pateiktu patikslintu priešieškiniu, S. D. prašo teismui tenkinus ieškovo, Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį, kuriuo atsakovas S. D. būtų įpareigotas nugriauti statinį - ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priteisti atsakovui S. D., a. k. (duomenys neskelbtini), iš teismo nustatytų kaltų asmenų 29 000 Eur dydžio turtinę žalą. Priteisti iš ieškovo atsakovo naudai visas jos patirtas bylinėjimosi ir teismo išlaidas        

Pareikštame patikslintame priešieškinyje nurodoma, kad civilinės bylos nagrinėjimo eigoje iškilo būtinybė atsakovui S. D. pareikšti priešieškinį, kuriame atsakovas pateikia argumentus dėl turtinės žalos jam atlyginimo tuo atveju, jeigu ieškovo ieškinys būtų patenkintas, t. y. išduoti dokumentai, susiję su statinio statyba, būtų pripažinti negaliojančiais ir panaikinti, o atsakovas būtų įpareigotas nugriauti statinį. Dėl to, atsakovui tektų pareiga nugriauti statinį, taigi, jam nuosavybės teise priklausantis statinys būtų panaikintas. Atsakovas netektų dalies nekilnojamojo turto – statinio, kuris buvo pastatytas vykdant teisės aktuose nustatytą tvarką, todėl atsakovas S. D. teikia byloje priešieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, kadangi teismui tenkinus ieškovo ieškinį, iškiltų žalos atlyginimo atsakovui klausimai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.

Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Pagal to paties straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: atsakovo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos atsakovui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad viešosios civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą turi įrodyti asmuo, kuris siekia prisiteisti žalą (LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011).

Inspekcija mano, kad nagrinėjamu atveju atsakovas S. D. turi pagrįsti viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą, būtiną valstybės ir savivaldybės institucijų viešajai atsakomybei kilti.

LAT 2018-06-20 nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018 ir LAT 2018-07-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-916/2018 konstatavo, kad panaikinus statybos leidimą ir taikant teisinius padarinius turi būti nustatomi dėl neteisėto statybos išdavimo kalti asmenys, kurių neteisėti veiksmai lėmė ir statybos neteisėtumą bei sudarė pagrindą nugriauti tokius statinius.

Vadovaujantis CK 6.248 str. 3 d., laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.

Statybos įstatymo (redakcija nuo 2018-05-01) 27 str. 24 d. nustatyta, kad „/.../ bylose dėl išduotų statybą leidžiančių dokumentų galiojimo panaikinimo atsakovais laikomi asmenys, pritarę statybą leidžiančio dokumento išdavimui, ir šiuos dokumentus išdavę subjektai“.

Minėto Statybos įstatymo 27 str. 26 d. nustatyta, kad už statybą leidžiančių dokumentų išdavimo tvarkos pažeidimus pagal kompetenciją atsako asmenys, privalantys patikrinti ar tikrinę statinio projektą ir įgalioti išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Žala, atsiradusi dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento, atlyginama Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad jei būtų nustatyti kelių asmenų (statytojų, valstybės institucijų) neteisėti veiksmai, teismas turėtų analizuoti asmenų atsakomybės laipsnį ir spręsti dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo (LAT 2018 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, kaltė dėl statybos, vykdytos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, tenka tiek institucijoms, išdavusioms tokius dokumentus ir pritarusioms jų išdavimui, tiek statytojui, kuris kreipėsi dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo ir vykdė statybą pagal jį žemės sklype, kurioje tokių statinių statyba negalima.

CK 6.249 str. 1 d. nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Civilinio kodekso 6.249 str. 6 d. nurodyta, kad, kai dėl to paties veiksmo atsirado ir žala, ir nauda nukentėjusiam asmeniui, tai gauta nauda nepažeidžiant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų gali būti įskaitoma į nuostolius.

Be teisinio reguliavimo, teismų praktikoje taip pat yra nustatyti kriterijai, kuriais remiantis nustatomas turtinės žalos dydis.

         Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pareiškėjas, kuris reiškia reikalavimą atlyginti žalą, pirmiausiai turi įrodyti patirtą žalą ir, antra – ją sudarančius elementus bei dydį, taip pat, kad nors nukentėjusiojo asmens patirti nuostoliai atlyginami, remiantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, tai nereiškia, kad teismas, nagrinėjantis bylą, priteis bet kokio dydžio žalos atlyginimą. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui (LVAT 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-548/2010; LVAT 2013 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1283-13). Išlaidos, kurias prašo priteisti pareiškėjas, turi būti būtinos ir neišvengiamos. Nukentėjusio asmens patirtas išlaidas pripažįstant tiesioginiais nuostoliais turi būti įvertinta, ar jos buvo neišvengiamos, priverstinės, ar jos buvo būtinos, ar konkrečiu atveju laikytinos protingomis

Kaip ne kartą pažymėjo LVAT, patirtas žalos dydis yra apskaičiuojamas ir vertinamas neatsižvelgiant į prarasto turto vertę, o realias, konkrečias ir aiškias pareiškėjo išlaidas, susijusias su neteisėtų valdžios institucijų veiksmais, turto vertė yra nuolat kintantis rodiklis, kuris negali būti objektyviai vertinamas kaip žalos išraiška (pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011).

Atkreiptinas dėmesys, kad priešieškinyje nurodoma, kad ,,teismui tenkinus ieškovo ieškinį, t. y. įpareigojus atsakovą S. D. nugriauti statinį, jis netektų jam nuosavybės teise priklausančio turto, dėl ko teismo nustatyti atsakingi asmenys turės atlyginti jo patirtą tutinę žalą. Turtinės žalos dydis skaičiuotinas vertinant prarastą turtą pinigine išraiška, atlikus nekilnojamojo turto vertinimą. 2023 m. liepos 3 d. byloje buvo pateikta patikslinta nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. PN-23-427, kurioje yra atlikti paskaičiavimai ir nurodyta atsakovui S. D. priklausančio turto vertė. Remiantis šia nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, ginčo statinio - ūkinio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), vertė, apskaičiuota lyginamuoju ir išlaidų (kaštų) metodais yra 29 000 Eur, todėl prašoma laikyti, kad byloje yra pateiktas ginčo statinio vertę patvirtinantis įrodymas. Atsakovas S. D., patikslintu priešieškiniu prašo teismo priteisti jam iš nustatytų kaltų asmenų 29 000 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą tuo atveju, jeigu ieškovo ieškinys bus patenkintas, t. y. išduoti dokumentai, susiję su statinio statyba, bus pripažinti negaliojančiais ir panaikinti, o atsakovas bus įpareigotas nugriauti minėtą statinį“.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog kad atsakovas S. D. nepateikė realių, konkrečių išlaidų, susijusių su neteisėtų valdžios institucijų veiksmais, o žalos dydį vertino kaip prarasto turto galimą vertę, kas pagal suformuotą teismų praktiką, objektyviai negali būti vertinama kaip žalos išraiška.

Inspekcijos nuomone, atsakovo priešieškinio ir patikslinto priešieškinio reikalavimo pagrindimas iš esmės nėra nurodytas, dėl ko jo išnagrinėjimas iš esmės nėra galimas. Iš pateikto priešieškinio ir patikslinto priešieškinio pagrindo ir pateiktų priedų nėra aišku, kas sudaro nekilnojamojo turto vertę: ar tai apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas, sudarius sandorį (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 10 d.). Tačiau tokiu atveju turėtų būti pagrįsta, kodėl atsakovas S. D., atsižvelgiant į prašomos atlyginti žalos atsiradimo aplinkybes, galėtų pretenduoti į tokio pobūdžio žalos atlyginimą; ar tai lėšų suma, panaudota pastatyti statinius. Tačiau tokiu atveju atsakovas S. D. nenurodė, kodėl tokių išlaidų nepagrindė prekių ir darbų įsigijimą patvirtinančiais įrodymais.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, kad neįrodžius nekilnojamojo turto realios vertės ir kas ją sudaro, negalimas ir turtinės žalos priteisimas iš valstybės ir savivaldybės institucijų.

Atsižvelgdami į šiame atsiliepime išdėstytas faktines aplinkybes tretysis asmuo prašo S. D. atstovo priešieškinį atmesti.

          Teismo posėdžio metu ieškovas patikslintą ieškinį palaikė jame ir atsiliepime į priešieškinį nurodytais motyvais, prašė tenkinti. Su priešieškinius sutiko iš dalies, prašė jį tenkinti atsižvelgiant į ieškinio reikalavimus.

Teismo posėdžio metu S. D. ir jo atstovas su pradiniu ir patikslintu ieškiniu nesutiko, palaikė patikslintą priešieškinį, prašė jį tenkinti jame nurodytais motyvais.

          Teismo posėdžio metu atsakovo Zarasų rajono savivaldybės administracijos atstovas su su pradiniu ir patikslintu ieškiniu, priešieškiniu ir patikslintu priešieškiniu nesutiko, atsiliepimuose nurodytais motyvais, prašė patikslintą ieškinį ir patikslintą priešieškinį atmesti.

          Teismo posėdžio metu atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovas su pradiniu ir patikslintu ieškiniu ir patikslintu priešieškiniu nesutiko, atsiliepimuose nurodytais motyvais prašė patikslintą ieškinį ir patikslintą priešieškinį atmesti.  .

          Teismo posėdžio metu atsakovo VĮ Registrų centro atstovas su ieškiniu ir priešieškiniu nesutiko, atsiliepimuose nurodytais motyvais.

          Teismo posėdžio metu trečiojo asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos atstovė su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu sutiko, priešieškinį prašė atmesti, atsiliepimuose nurodytais motyvais.

Byloje buvo apklausti liudytojai – valstybės institucijų atstovai, dalyvavę Zarasų rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisijos 2006-11-24 posėdyje sprendžiant dėl statybos leidimo išdavimo S. D. : Rimantas Povilas Gražys, Aldona Žusinaitė, Danielius Čeikauskas, Rimantas Čepukas, parodė, kad statybos leidimo išdavimo S. D. metu, buvo nusistovėjusi praktika, išduoti asmenims statybos leidimus vadovaujantis Vyriausybės nutarimu, kuriame liudytojų manymu, buvo nustatytas leidimas statyti statinius miško žemėje. Apie Konstitucinio teismo 2006-03-14 nutarimą, kuriame buvo išaiškinta, kad Vyriausybės nutarimu negali būti nustatoma gyvenamųjų ir kitu pastatų statyba miško žemėje, komisijos nariai sužinojo gerokai vėliau.

            Kiti liudytojai bylai reikšmingų parodymų nepateikė.

 

Dėl reikalavimo pripažinti neteisėtais administracinius aktus ir S. D. atliktos ūkinio pastato statybos pripažinimo neteisėta.

 

Šios bylos dalykas, atsakovui S. D. priklausančio ūkinio pastato statybos miško žemėje teisėtumas ir iš to kylančių pasekmių įvertinimas.

Ieškovas Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, ginantis viešąjį interesą patikslintu ieškiniu prašo: pripažinti negaliojančiu 2006-11-24 Zarasų rajono savivaldybės nuolatinės statybų komisijos protokolą Nr. 98; pripažinti negaliojančiu 2006-12-21 Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Rolando Urniežiaus įsakymu Nr. 1-173, statytojui S. D. išduotą statybos leidimą Nr. 90; panaikinti 2013-05-30 Deklaraciją apie statybos užbaigimą; panaikinti minėtos Deklaracijos pagrindu VĮ Registrų centro Utenos filialo atlik-

tą ir nuo 2013-06-07 įregistruoto S. D. priklausančio turto: ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją.

Šį reikalavimą ieškovas grindžia tuo, kad priimant nurodytus administracinius aktus, buvo vadovautasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 p., kurį 2006-03-14 nutarimu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas pripažino prieštaraujančiu LR Miškų ir Žemės įstatymams bei LR Konstitucijai. Priimant sprendimus ir administracinius aktus dėl statybos leidimo išdavimo S. D., ieškovo nuomone, buvo būtina vadovautis LR Miškų ir kitais susijusiais įstatymais, bet ne nurodytų Statybų privačioje žemėje reglamentu.

Iš byloje esančios VĮ Registrų centras 2017-08-07 pažymos matyti, kad S. D. priklausantis žemės sklypas, kuriame yra pastatytas ūkinis pastatas, yra miško paskirties. 2006-03-14 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą byloje Nr.17/02-24/02-06/03-22/04 Dėl Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo, Lietu-vos Respublikos Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos sąlygų ir apribojimų Konstitucinio įstatymo (1996-06-20 redakcija) nuostatoms, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo nuostatoms. Šiame nutarime, Konstitucinis Teismas išsamiai išanalizavo teisinį statybų miško žemėje reglamentavimą. Nutarime pabrėžiama, kad Miškų įstatymas yra specialus įstatymas ir tik jame nustatytais atvejais, gali būti vykdomos statybos miško žemėje. Retrospektyviai išanalizavęs Miškų įstatymo 2 str. kaitą, Konstitucinis teismas nustatė, kad iter alia Miškų įstatymo 2 straipsnio nuostata, kad miško žemei priskiriami inter alia medienos sandėliai bei kiti su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, niekada nebuvo pakeista. Konstitucinis teismas pažymėjo, kad Miškų įstatyme niekada nebuvo ir nėra kitų nuostatų, kurios apibrėžtu, kokie statiniai (inter alia pastatai) gali būti ant miško(miškų ūkio paskirties) žemės. Ši išvada reiškia, kad Miškų įstatymas, niekada nenumatė ir neleido miško (miškų ūkio paskirties) žemėje statyti pastatų ir statinių, savo paskirti nesusijusių su medienos sandėliais, taip pat ir gyvenamųjų namų su ūkio pastatais. Be to, Konstitucinis teismas konstatavo, kad nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog 2006-03-14 Konstitucinio Teismo nutarime aptartieji Miškų įstatyme ir Žemės įstatyme nustatyti ribojimai – ypač atsižvelgiant į miškų, kaip ypatingų nuosavybės objektų, pobūdį, jų ypatingą ekologinę, socialinę ir ekonominę reikšmę aplinkai – draudimai yra proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, kad savininkų nuosavybės teisės varžomos labiau negu leidžia Konstitucija. Iš čia seka, kad miškai yra ypatingai saugotini objektai, todėl LR Miškų ir LR Žemės įstatyme nustatyti ribojimai, o iš esmės draudimai miško žemėje statyti gyvenamuosius namus ir ūkinius pastatus, yra konstituciškai pagrįsti, proporcingi, teisėti ir teisingi. Šiame nutarime, Konstitucinis teismas taip pat įvertino LR Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr.1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento ir šio reglamento 2 p. atitikimą LR Miškų įstatymui, LR Žemės įstatymui, LR Saugomų teritorijų įstatymui bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 2006-03-14 Konstitucinio teismo nutarime pabrėžiama, kad teisės aktais reguliuojant santykių susijusius su žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe, naudojimu, būtina paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu Poįstatyminiais aktais taip pat negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotu su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymu. Nagrinėjamos bylos aspektu, tai reiškia, kad Vyriausybė 1995-12-22 nutarimu Nr.1608 patvirtintame Statybų privačioje žemėje reglamente, nustatydama galimybę miško žemėje ir kitose ypač vertingose teritorijose statyti naujus, taip pat ir buvusiose sodybvietėse, gyvenamuosius namus, viršijo savo kompetenciją. Tokie santykiai išimtinai turi būti reguliuojami įstatymu. Be to, tai reiškia, kad LR Vyriausybės 1995-12-22 nutarime Nr.1608 patvirtintame Statybų privačioje žemėje reglamente nustatytas leidimas statyti naujus gyvenamuosius namus ir ūkio pastatus miško žemėje bei leidimas statyti gyvenamuosius namus ir ūkio pastatus buvusiose sodybvietės, esančiose miško žemėje, nepagristai ir neteisėtai konkuravo su LR Miškų, LR Žemės ir LR Saugomų teritorijų įstatymuose nustatytų statybų specifinėse, saugomose ir vertingose vietovėse teisiniu reglamentavimu. 2006-03-14 nutarime, Konstitucinis teismas nustatė, kad LR Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr.1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 p. nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama (....), kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja LR Konstitucijos 94 str. 2 p., 7 p., konstituciniam teisinės valstybės principui, LR Miškų įstatymo 2 str. (2001-04-10 red., su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 daliai, LR Žemės įstatymo (2004-01-27 redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 26 str. 1 d. 3 p.           

 2006-03-14 Konstitucinio Teismo nutarimo analizė, leidžia padaryti išvadą, kad šiuo atveju, priimant visus sprendimus dėl statybos miško žemėje, kuri priklauso S. D., buvo privaloma pirmiausia vadovautis specialiu, specifinėje aplinkoje vykdomas statybas reglamentuojančiu, LR Miškų įstatymu. Atsižvelgiant į sprendžiamų su statyba miško žemėje susijusių klausimų specifiką, taip pat buvo galima vadovautis LR Žemės ir LR Saugomų teritorijų įstatymais.

          Kaip matyti iš ieškinio, patikslinto ieškinio, atsiliepimų, proceso dalyvių paaiškinimų, liudytojų parodymų turinio, visumos byloje nustatytų aplinkybių, sprendžiant dėl statybos leidimo S. D. išdavimo, suinteresuotos institucijos, LR Miškų įstatymu nesivadovavo. Visų atsakingų institucijų atstovams buvo žinomas LR Miškų įstatymas, kuris nenumatė galimybės miško žemėje statyti gyvenamųjų namų ir kitų pastatų. Kaip matyti iš proceso dalyvių paaiškinimų ir liudytojų parodymų, LR Miškų įstatymas, priimant sprendimus dėl statybų miško žemėje, buvo eliminuotas ir į jį nebuvo kreipiamas dėmesys, nes jis buvo neparankus. Visais atvejais, sprendžiant dėl statybos leidimų miško žemėje išdavimo, buvo vadovaujamasi LR Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr.1608 patvirtintu Statybos privačioje žemėje reglamentu. Šiuo atveju, visos suinteresuotos institucijos, šios bylos atsakovai, spręsdamos dėl statybos leidimų išdavimo, organizuodamos ir kontroliuodamos statybas miško žemėje, pažeidė teisės aktų hierarchiją ir nepagrįstai vadovavosi mažesnės teisinės galios aktu.

         Be to, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad S. D. buvo išduotas leidimas statyti ūkinį pastatą. Byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad S. D. priklausančiame žemės sklype yra buvęs gyvenamasis namas. Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ūkio pastatai gali būti atkuriami buvusiose sodybose tik kartu esant patikimų įrodymų, kad tame pačiame žemės sklype yra buvęs gyvenamasis namas. Priimant sprendimą dėl statybos leidimo išdavimo S. D., Zarasų rajono savivaldybės nuolatinė statybos komisija į tai nekreipė dėmesio.

         Miškų žemė pagal savo paskirtį negali būti urbanizuojama. Tokią LR Miškų, LR Žemės, LR Saugomų teritorijų įstatymų taikymo praktiką yra suformavęs Lietuvos Vyriausias Administracinis Teismas /2008-10-13 LVAT nutartis Administracinėje byloje Nr.A63-1721/2008; 2010-09-20 LVAT nutartis Administracinėje byloje Nr.A556-714/2010; 2010-02-24 Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo praktikos taikant statybos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas/.

          Lietuvos Aukščiausias teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-324-684/2018, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje T. prieš Lietuvos Respubliką, peticijos Nr. 25545/14, išaiškino, kad VĮ Registrų centras, atlikdamas statinių teisinę registraciją, taip pat privalo užtikrinti, kad būtų registruojami teisėtai pastatyti statiniai. Tai reiškia, kad VĮ Registrų centras pagrįstai yra atsakovu šioje byloje. Teismas šioje byloje nustatė, kad S. D. statybos leidimas išduotas neteisėtai, todėl ir jo pateikta statybos užbaigimo deklaracija VĮ Registrų centras ir atlikta ūkinio pastato teisinė registracija, yra neteisėti.   

           Ieškinys dalyje dėl reikalavimų pripažinti negaliojančiais 2006-11-24 Zarasų rajono savivaldybės nuolatinės statybų komisijos protokolą Nr. 98, 2006-12-21 Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Rolando Urniežiaus įsakymu Nr. 1-173, statytojui S. D. išduotą statybos leidimą Nr. 90, bei panaikinti 2013-05-30 Deklaraciją apie statybos užbaigimą, panaikinti minėtos Deklaracijos pagrindu VĮ Registrų centro Utenos filialo atliktą ir nuo 2013-06-07 įregistruoto S. D. priklausančio ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją yra pagrįstas, todėl ieškinys šioje dalyje tenkintinas.

 

Dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo.

 

Ieškovas prašo įpareigoti S. D. per 4 mėnesius (nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo) Zarasų rajono savivaldybės lėšomis (40 proc.), Lietuvos Respublikos aplinkos apsau­gos departamento prie Aplinkos ministerijos lėšomis (30 proc.), Valstybės įmonės Registrų centro (20 proc.) ir S. D. (10 proc.) lėšomis nugriauti ūkinį pastatą (uni­kalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir sutvarkyti statybvietę žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini). S. D. per šį terminą to nepadarius, leisti tų pačių institucijų ir asmens lėšų sąskaita ir proporcijomis tai atlikti Valstybinei teritorijų plana­vimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos.

LR Statybos įstatymo 33 str. 2 d. 1 p., nustatyta, kad jei teismas savo sprendimu panaikina statybą leidžiančio dokumento galiojimą, jis savo sprendimu įpareigoja statytoją, jeigu jo nėra statinio savininką per nustatytą terminą teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis, nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę.

Iš šios įstatymo nuostatos seka, kad sprendžiant šį ieškinio reikalavimą, būtina nustatyti kaltus asmenis, kurių veiksmų pasekmėje, buvo pradėta ir vykdoma neteisėta S. D. priklausančio ūkinio pastato statyba.

Šis ieškinio reikalavimas grindžiamas atsakingo už neteisėtą statybą asmens pareiga, savo taip pat kitų atsakovų lėšomis nugriauti ūkinį pastatą bei sutvarkyti statybvietę. Pagal savo prasmę ir turinį, šis ieškinio reikalavimas reiškia žalingų pasekmių šalinimą, todėl teismas laiko, kad šiuo atveju taikytini įstatymai reglamentuojantys civilinės atsakomybės santykius. Ši ieškinio dalis gali būti išspręsta, nustačius asmenį (-s), sudariusius sąlygas, pradėti ir vykdyti neteisėtą ūkinio pastato statybą.

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuo-stolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) (CK 6.245 str. 1 d.). Šiuo atveju yra deliktinė civilinė atsakomybė, savo turiniu ji yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 4 d.). Civilinė deliktinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d). Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kuriais atsakomybė atsiranda be kaltės. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į visas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina( CK 6.248 str. 1 d., 2 d., 3 d.). Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 str. 1 d.).

 Kaip matyti iš ieškinio, patikslinto ieškinio, atsiliepimų, proceso dalyvių paaiškinimų, liudytojų parodymų turinio, visumos byloje nustatytų aplinkybių, sąlygas neteisėtai statybai bei teisinį pagrindą

Sudarė 2006-11-24 Zarasų rajono savivaldybės nuolatinės statybų komisijos protokolinis sprendimas Nr. 98, kurio pagrindu, 2006-12-21 Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Rolando Urniežiaus įsakymu Nr. 1-173, statytojui S. D. buvo išduotas statybos leidimas Nr. 90. Šio leidimo pagrindu S. D. atliko ūkinio pastato statybą ir 2013-05-30 pateikė VĮ Registrų centro Utenos filialui Deklaraciją apie statybos užbaigimą. VĮ Registrų centro Utenos filialas, šios deklaracijos pagrindu  2013-06-07 atliko S. D. priklausančio turto - ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją.

Byloje nustatyta, kad Zarasų rajono savivaldybės nuolatinės statybų komisijos protokolas Nr. 98, buvo priimtas 2006-11-24, praėjus daugiau nei penkiems mėnesiams po 2006-03-14 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimto nutarimo byloje Nr.17/02-24/02-06/03-22/04. 2006-12-21 Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Rolando Urniežiaus įsakymu Nr. 1-173, statytojui S. D., buvo išduotas statybos leidimas Nr. 90. Šis statybos leidimas buvo išduotas praėjus daugiau nei šešiems mėnesiams po nurodyto Konstitucinio teismo sprendimo priėmimo. Zarasų savivaldybės administracija, nuolatinė statybos komisija bei jos nariai ir Zarasų savivaldybės administracijos direktorius, priimdami sprendimus dėl statybos leidimo išdavimo S. D., nesivadovavo 2006-03-14 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu byloje Nr.17/02-24/02-06/03-22/04 ir tokiu būdu sudarė pagrindą ir sąlygas neteisėtai statybai. Tiek Zarasų rajono savivaldybės administracija, tiek ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, yra kompetetingos valstybės institucijos, turinčios teisininkus ir kitus specialistus, kurie privalo užtikrinti priimamų sprendimų teisėtumą. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, praėjus daugiau nei penkiems mėnesiams po 2006-03-14 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimto nutarimo, S. D. neteisėtai buvo išduotas statybos leidimas ūkinio pastato statybai miško žemėje. 2006-11-24 Zarasų rajono savivaldybės nuolatinės statybų komisijos posėdyje dalyvavo ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovas, kuris turėjo užtikrinti, kad priimant sprendimą dėl statybos leidimo išdavimo S. D., būtų laikomasi Miškų įstatymo ir 2006-03-14 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimto nutarimo reikalavimų ir išaiškinimų. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos pagal savo kompetenciją yra atsakingas už aplinkos apsaugą taip pat ir teisėtą miško žemės urbanizavimą. Atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą teismas laiko, kad nerūpestingai ir aplaidžiai vykdydami savo funkcijas Zarasų rajono savivaldybės administracija ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, sudarė sąlygas šiuo atveju neteisėtai statybai, todėl yra atsakingos dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo.

 Lietuvos Aukščiausias teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-324-684/2018, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje T. prieš Lietuvos Respubliką, peticijos Nr. 25545/14, išaiškino, kad VĮ Registrų centras, atlikdamas statinių teisinę registraciją, taip pat privalo užtikrinti, kad būtų registruojami teisėtai pastatyti statiniai. 

Teismas šioje byloje nustatė, kad S. D. atliko neteisėtą ūkinio pastato statybą ir VĮ Registrų centro Utenos filialui pateikė deklaraciją apie statybos užbaigimą. Šios deklaracijos pagrindu, VĮ Registrų centro Utenos filialas, 2013-06-07 atliko S. D. priklausančio turto - ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją. Kaip matyti, S. D. priklausančio ūkinio pastato teisinė registracija atlikta praėjus daugiau nei septyniems metams po 2006-03-14 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimto nutarimo, Šiuo atveju, VĮ Registrų centras, turėjo pareigą užtikrinti, kad būtų laikomasi įstatymų reglamentuojančių pastatų statybą miško žemėje. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad VĮ Registrų centras, atlikdamas S. D. priklausančio ūkinio pastato teisinę registraciją, apsiribojo tik paviršutiniškai formaliais, techninio pobūdžio veiksmais, nevertindamas S. D. pateiktos deklaracijos teisėtumo. VĮ Registrų centras, atlikdamas pastatų teisinę registraciją, privalo užtikrinti, kad būtų registruojami teisėtai pastatyti pastatai. Šios aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad VĮ Registrų centras prisidėjo šiuo atveju prie neteisėtos statybos ją įteisindamas, todėl yra atsakingas dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo.  

 

Dėl atsakovo S. D. veiksmų teisėtumo ir atsakomybės.

       

Byloje nustatyta, kad S. D., dėl statybos leidimo išdavimo, kreipėsi į Zarasų rajono savivaldybės administraciją. 2006-11-24 Zarasų rajono savivaldybės administracijos nuolatinė statybos komisija patikrinusi techninį projektą, rekomendavo išduoti S. D. statybos leidimą. Zarasų rajono savivaldybės vyriausiasis architektas, 2006-12-21 sudarė statybos leidimą Nr. 90, kurį savo įsakymu patvirtino Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius. Šios aplinkybės rodo, kad statybos leidimas S. D. buvo išduotas laikantis tuo metu galiojusios procedūrinės tvarkos, statybos leidimui gauti. Statybos leidimo išdavimo S. D. klausimą, sprendė tam įgaliotos institucijos ir pareigūnai. Bylos nagrinėjimo metu, nenustatyta, kad kuris nors asmuo, spręsdamas dėl statybos leidimo išdavimo S. D., viršijo savo kompetenciją, ar pažeidė statybos leidimo išdavimo procedūrą. Atsakovas S. D., taip pat neatliko jokių neteisėtų veiksmų, siekdamas gauti statybos leidimą ūkinio pastato statybai (duomenys neskelbtini).

Ieškovo nurodytą S. D. neteisėtą veikimą, pasireiškusį kreipimusi į Zarasų rajono savivaldybės administraciją dėl statybos leidimo išdavimo, teismas laiko nepagrįstu. Kaip nurodyta aukščiau, S. D., siekdamas gauti statybos leidimą, veikė pagal tuo metu galiojusias procedūrines taisykles, kreipėsi į tas institucijas ir pareigūnus, kurie sprendė klausimus susijusius su statybos leidimų išdavimu. Kiekvienas asmuo, siekdamas išspręsti bet kokį jam reikšmingą klausimą, t.y. gauti administracinę paslaugą, gali ir turi konstitucinę teisę kreiptis į institucijas ir pareigūnus.

Analogišką praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausias teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-324-684/2018, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje T. prieš Lietuvos Respubliką, peticijos Nr. 25545/14,

Tokie S. D. veiksmai negali būti pripažinti neteisėtais, todėl jis nėra atsakingas dėl neteisėtos statybos.

 

Atsakomybės dėl neteisėtos statybos padarinių paskirstymas.

 

Kaip matyti iš visumos byloje nustatytų aplinkybių, pagal teismo šioje byloje panaikintus administracinius aktus pastatytas ūkinis pastas, priklausantis S. D., esantis (duomenys neskelbtini) yra neteisėta statyba. Esant šioms aplinkybėms, neteistos statybos padarinių šalinimo klausimas yra neišvengiamas.

         Ieškovas prašo įpareigoti S. D. per 4 mėnesius (nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo) Zarasų rajono savivaldybės lėšomis (40 proc.), Lietuvos Respublikos aplinkos apsau­gos departamento prie Aplinkos ministerijos lėšomis (30 proc.), Valstybės įmonės Registrų centro (20 proc.) ir S. D. (10 proc.) lėšomis nugriauti ūkinį pastatą (uni­kalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir sutvarkyti statybvietę žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini). S. D. per šį terminą to nepadarius, leisti tų pačių institucijų ir asmens lėšų sąskaita ir proporcijomis tai atlikti Valstybinei teritorijų plana­vimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos.

Kaip teismas nustatė, S. D. kreipdamasis dėl statybos leidimo išdavimo, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl jis negali būti įpareigotas savo lėšomis prisidėti prie neteisėtos statybos padarinių šalinimo.

Kaip jau nustatyta byloje, sąlygas neteisėto statybos leidimo išdavimui, šiuo atveju sudarė Zarasų rajono savivaldybės nuolatinė statybos komisija. Teismas laiko, kad Zarasų rajono savivaldybei ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsau­gos departamentui prie Aplinkos ministerijos, tenka pagrindinė neteisėto statybos padarinių šalinimo našta.        

Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į tai, kaip jau nustatyta byloje, kad Zarasų rajono savivaldybės administracija, tiek ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, yra kompetetingos valstybės institucijos, turinčios teisininkus ir kitus specialistus, kurie privalo užtikrinti priimamų sprendimų teisėtumą. Atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą teismas laiko, kad nerūpestingai ir aplaidžiai vykdydami savo funkcijas Zarasų rajono savivaldybės administracija ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, sudarė sąlygas šiuo atveju neteisėtai statybai, todėl yra atsakingos dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimą pagrindine dalimi.

Teismo vertinimu, atsakovas VĮ Registrų centro atsakomybė yra mažesnė atsižvelgiant į tai, kad jai pavestas registruojamų pastatų teisėtumo kontrolę vykdė aplaidžiai ir paviršutiniškai.

Teismas laiko, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti šalinami Zarasų rajono savivaldybės lėšomis (45 proc.), Lietuvos Respublikos aplinkos apsau­gos departamento prie Aplinkos ministerijos lėšomis (35 proc.), Valstybės įmonės Registrų centro (20 proc.).

S. D. įpareigotinas nurodytų atsakovų lėšomis nugriauti ūkinį pastatą (uni­kalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir sutvarkyti statybvietę žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini).

S. D. per šį terminą to nepadarius, leisti tų pačių institucijų lėšų sąskaita ir proporcijomis tai atlikti Valstybinei teritorijų plana­vimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos.

Šioje dalyje, patikslintas ieškinys tenkintinas iš dalies. 

 

Dėl priešieškinio reikalavimo.

 

Atsakovas ir jo atstovas patikslintu priešieškiniu prašo iš teismo nustatytų kaltų asmenų, priteisti atsakovui 29 000 Eur turtinė žalos atlyginimą.

Savo reikalavimą atsakovas grindžia su patikslintu priešieškiniu pateikta jam priklausančio ūkinio pastato turto vertinimo ataskaita.

Kaip ne kartą pažymėjo LVAT, patirtas žalos dydis yra apskaičiuojamas ir vertinamas neatsižvelgiant į prarasto turto vertę, o realias, konkrečias ir aiškias pareiškėjo išlaidas, susijusias su neteisėtų valdžios institucijų veiksmais. Turto vertė yra nuolat kintantis rodiklis, kuris negali būti objektyviai vertinamas kaip žalos išraiška (pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011).

Kaip matyti iš bylos duomenų, S. D. priklausantis neteisėtai pastatytas ūkinis pastatas nėra nugriautas. Vykdant neteisėtos statybos padarinių šalinimą, S. D. neišven-

giamai patirs žalingas pasekmes.

Tačiau bylos nagrinėjimo metu, esant nenugriautam ūkio pastatui, nėra galimybės nustatyti, kokio dydžio žalingas pasekmes patirs S, D.. Vien pateikta ūkio pastato turo vertinimo ataskaita, negali būti pakankamu įrodymų dėl galimai būsiančios turtinės žalos dydžio, kurą patirs S. D..

Nugriovus S. D. priklausantį ūkio pastatą, bus galima nustatyti, kokio dydžio turtinė žala, bus padaryta S. D. ir jis galės pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Esant šioms aplinkybėms, priešieškinis ir patikslintas priešieškinis paliktini nenagrinėtais.     

 

Ieškinio senaties klausimas

 

Lietuvos Vyriausias Administracinis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant civilinio pobūdžio reikalavimus, turi būti taikoma civilinėje teisėje numatyta ieškinio senatis, bet ne LR Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. numatyti skundo administraciniam teismui padavimo terminai /LVAT 2010-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. AS.

           Atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, administracinio akto panaikinimui – 30 d. ir bendrąjį – 10 metų ieškinio senaties terminą. Byloje sprendžiami civilinio pobūdžio reikalavimai, todėl atsižvelgiant į Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo išaiškinimą, šioje byloje taikytina  civilinėje teisėje numatyta ieškinio senatis,

         Pagal byloje pareiktų reikalavimų turinį, jų senačiai taikytinas 10 metų senaties terminas (CK 1.125 str. 1 d.).

         Statybos leidimas S. D. išduotas 2006-12-21. Deklaraciją apie ūkio pastato statybos užbaigtumą VĮ Registrų centrui, S. D. pateikė 2013-06-07. Šios deklaracijos pagrindu buvo atlikta S. D. priklausančio ūkio pastato teisinė registracija. Tokiu būdu buvo išviešintas ūkio pastato statybos faktas, todėl ieškinio senaties terminas šiuo atveju skaičiuotinas nuo 2013-06-07.

           Ieškinys teismui pateiktas 2017-11-28, praėjus kiek daugiau nei keturiems metams po ūkinio pastato statybos fakto išviešinimo, todėl ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Prašymas dėl ieškinio senaties taikymo, netenkintinas.          

 

             Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.

 

 Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio daliai (CPK 96 str. 1 d.).

Ieškovas pateikė ieškinį ir patikslintą ieškinį už kuriuos turėjo sumokėti po 100 Eur (CPK 80 str. 6d.), Be, byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, už kurių taikymą, ieškovas būtų mokėjęs 50 Eur žyminį mokestį (CPK 80 str.11 d. 5 p.).

Ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Ieškinys yra patenkintas iš dalies, panaikinti administraciniai aktai, tiesiogiai leidę neteisėtą statybą, kurių priėmime dalyvavo atsakovai : Zarasų rajono savivaldybės administracija ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsau­gos departamentas prie Aplinkos ministerijos. Nurodyti atsakovai nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleisti, todėl bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo buvo atleistas ieškovas, proporcingai priteistinos iš nurodytų atsakovų.

 

Laikinos apsaugos priemonės.

 

Byloje taikoma laikinoji apsaugos priemonė - įrašai viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančius S. D., a.k. (duomenys neskelbtini) paliktina galioti iki sprendimo įvykdymo. Sprendimą įvykdžius, ši laikinoji apsaugos priemonė panaikintina.

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 259 str., 260 str., 263 – 265 str., 268 str.,

 

 

n u s p r e n d ė :

 

         Ieškinį tenkinti iš dalies.

         Pripažinti negaliojančiu 2006-11-24 Zarasų rajono savivaldybės nuolatinės statybų komisijos protokolą Nr. 98.

         Pripažinti negaliojančiu 2006-12-21 Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Rolando Urniežiaus įsakymu Nr. 1-173, statytojui S. D. išduotą statybos leidimą Nr. 90.

         Panaikinti S. D. 2013-05-30 VĮ Registrų centras Utenos filialui pateiktą Deklaraciją apie statybos užbaigimą.

         Panaikinti minėtos Deklaracijos pagrindu VĮ Registrų centro Utenos filialo atliktą ir nuo 2013-06-07 įregistruoto S. D. priklausančio turto: ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją.

         Įpareigoti atsakovą S. D. per 4 mėnesius (nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo) Zarasų rajono savivaldybės lėšomis (45 proc.), Lietuvos Respublikos aplinkos apsau­gos departamento prie Aplinkos ministerijos lėšomis (35 proc.), Valstybės įmonės Registrų centro (20 proc.) lėšomis nugriauti ūkinį pastatą (uni­kalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir sutvarkyti statybvietę žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini).

         S. D. per šį terminą to nepadarius, leisti tų pačių institucijų lėšų sąskaita ir proporcijomis, tai atlikti Valstybinei teritorijų plana­vimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos.

Atsakovo priešieškinį ir patikslintą priešieškinius palikti nenagrinėtais.

Netenkinti atsakovo E. D. atstovo prašymo dėl ieškinio senaties taikymo. 

Byloje taikomą laikinąją apsaugos priemonę - įrašus viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančius S. D., a.k. (duomenys neskelbtini) palikti galioti iki sprendimo įvykdymo. Sprendimą įvykdžius, šią laikinąją apsaugos priemonę panaikinti.

Priteisti iš Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos po 125 Eur žyminio mokesčio ir po 43,36 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

         Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmus.

 

 

 

Teisėjas   Rimvydas Žukauskas