Administracinė byla Nr. A-478-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00839-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija: 27.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. M. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

\

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja N. M. (toliau – ir pareiškėja) 2016 m. vasario 26 d. teismui pateikė skundą, prašydama panaikinti atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (toliau – ir atsakovas) 2016 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. (SK-167) SPR-12 „Dėl publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ („Lietuvos rytas“, (duomenys neskelbtini)) paskelbtos informacijos“ dalį, kuria nebuvo patenkintas jos skundas dėl garbės ir orumo pažeidimo, ir įpareigoti atsakovą šiuo klausimu priimti naują sprendimą.
2. Pareiškėja nesutiko su ginčijamo sprendimo išvada, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ straipsniu „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo pažeisti jos garbė ir orumas (Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 19 str. 2 d.). Ginčijamame sprendime nurodyta, kad Meditacijos centras „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Centras) atitiko žodžio „sekta“ reikšmę, o „vertinimas, jog pareiškėja laikytina sektante religinės sektos narės prasme, turi nuomonei reikalaujamą faktinį pagrindą“. Ginčijamame sprendime teisingai nurodyta, kad žodis „sekta“ reiškia religinę bendruomenę, grupę, atskilusią nuo viešpataujančios bažnyčios, tikybos, tačiau neteisingai konstatuota, kad Meditacijos centras „(duomenys neskelbtini)“ buvo atskilęs nuo viešpataujančios bažnyčios (Romos katalikų bažnyčios). Centras nebuvo susijęs su Romos katalikų bažnyčia ir su ja neturėjo jokių bendrų šaknų, todėl jis negalėjo nuo jos atskilti. Taigi, Centras neatitiko žodžio „sekta“ reikšmės.
3. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovo nuomone, įvertinus „Tarptautinių žodžių žodyne“ pateiktą žodžio „sekta“ reikšmę, kad tai „religinė bendruomenė, grupė, atskilusi nuo viešpataujančios bažnyčios, tikybos“, darytina išvada, kad pareiškėjos lankoma bendruomenė Meditacijos centras „(duomenys neskelbtini)“ atitiko šį kriterijų. Atskilimą reikėtų suprasti ne žiūrint iš istorinės ar evoliucinės paralelės, bet nesutikimo su vyraujančios religijos postulatais prasme. Be to, ginčo publikacija nebuvo mokslinis traktatas teologijos tema, todėl nuomonė apie pareiškėją ir jos lankomą bendruomenę išreikšta tokia prasme, kaip „sektos“ ar „sektantės“ sąvoką suprato visuomenė.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lietuvos rytas“ (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad žodis „sekta“ yra kilęs iš lotynų kalbos – tas, kuris turi kryptį, doktriną, mokyklą. Šis žodis nebuvo amoralus ar įžeidžiantis, todėl netikslinga jį uždrausti vartoti žurnalistams. Be to, žurnalistas turi teisę reikšti savo nuomonę, tai – pagrindinis žurnalistikos laisvės principas, tik svarbu, kad nebūtų peržengtos ribos. Ginčo publikacija tebuvo neigiama žurnalisto nuomonė, išreikšta neperžengiant ribų, tai nebuvo dezinformacija.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjos N. M. skundą atmetė.
8. Teismas, apžvelgęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pažymėjo, kad nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas. Subjektyvūs samprotavimai pripažintini žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), kai jie nesąžiningi, neturintys objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ („Lietuvos rytas“, (duomenys neskelbtini)) pareiškėjos pavadinimas „sektante“ pažeidė jos garbę ir orumą. Pareiškėja pabrėžė, jog Meditacijos centras „(duomenys neskelbtini)“ buvo religinė bendruomenė, neturinti bendrų šaknų su katalikybe, todėl nebuvo pagrindo jį vadinti „sekta“, o pareiškėją – „sektante“.
9. Teismas nustatė, jog, kadangi Centras 2005 m. balandžio 12 d. buvo įregistruotas kaip religinė bendruomenė ar bendrija, jis priskirtinas netradicinių religinių bendruomenių ar bendrijų grupei. Todėl negalima teigti, kad žurnalistas neturėjo jokio pagrindo reikšdamas savo nuomonę pavartoti žodžius „sekta“ ir „sektantė“. Teismas atmetė pareiškėjos argumentą, jog žodis „sektantė“ žemino jos garbę ir orumą. „Tarptautinių žodžių žodyne“ pateikiamos tokios sąvokų „sekta“ ir „sektantas / sektantė“ reikšmės: „sekta [lot. secta – kryptis, doktrina, mokykla]: 1. religinė bendruomenė, grupė, atskilusi nuo viešpataujančios bažnyčios, tikybos; 2. žmonių grupė atsiskyrusi nuo kitų, turinti savo įsitikinimus, interesus.“; „Sektantas: 1. religinės sektos narys; 2. dogmatikas, įsitraukęs tik į bendraminčių grupės interesus.“ Tarp šalių nebuvo ginčo dėl to, kad ginčo publikacijos teiginys „sektantė“ buvo vertinamojo pobūdžio, todėl nagrinėjamu atveju galimas saviraiškos laisvės apribojimo proporcingumas priklausė nuo to, ar egzistavo pakankamas faktinis pagrindas šiam teiginiui pagrįsti. Kadangi pareiškėjos išpažįstamas tikėjimas buvo susijęs su religinės bendruomenės „(duomenys neskelbtini)“ mokymu, o ši religinė bendruomenė nebuvo nei tradicinė, nei turinti valstybės pripažinimą, teismas sutiko su atsakovo vertinimu, jog Centro pavadinimas „sekta“ turėjo faktinį pagrindą, o jo nariai, taip pat ir pareiškėja, laikytini sektantais religinės sektos narių prasme. Ši žurnalisto nuomonė turėjo reikalaujamą faktinį pagrindą, todėl ginčijamas sprendimas buvo teisėtais ir pagrįstas.

III.

10. Pareiškėja N. M. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.
11. Pareiškėjos nuomone, teismas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėja yra privatus socialiai pažeidžiamas asmuo, netinkamai vertino Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2015 m. gruodžio 16 d. išvadą ir faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjos praktikuojama religija, taip pat neįvertino ginčo publikacijoje pateiktos informacijos visumos. Pareiškėja yra socialiai labai pažeidžiama, nes jos gyvenimo faktai apie psichines ligas ir neteisėtą priverstinį gydymą psichiatrinėje ligoninėje anksčiau buvo viešai paskelbti (Europos Žmogaus Teisių Teisme nagrinėjama byla dėl šių faktų paskelbimo (duomenys neskelbtini)), o tai daro neigiamą įtaką profesinei reputacijai, visuomenės vertinimui. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2015 m. gruodžio 16 d. išvadoje pateiktos dvi žodžio „sektantas“ reikšmės: 1) sektos narys; 2) siaurų dogmatiškų pažiūrų žmogus; bei nurodyta, kad antroji reikšmė žmogų apibūdina neigiamai. Vien daugiaprasmio epiteto, turinčio neigiamą, įžeidžiančią prasmę, vartojimas ginčo publikacijoje, atsižvelgiant į pareiškėjos socialinį pažeidžiamumą, turi būti laikomas jos garbės ir orumo pažeidimu. Tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir konstatavo, kad žodis „sektantas“ buvo pavartotas pirmąja reikšme. Be to, pareiškėja yra ne sektos, o netradicinės naujos religinės bendruomenės narė.
12. Pareiškėja nesutinka, kad atskilimas nuo viešpataujančios bažnyčios, tikybos turėtų būti suprantamas nesutikimo su vyraujančios religijos postulatais prasme. Lietuvių kalboje žodis „atskilti“ nereiškia „nesutikti“. Meditacijos centras „(duomenys neskelbtini)“ nėra atskilęs nuo jokios vyraujančios religijos, todėl nėra pagrindo jį vadinti sekta. Centras neseka jokiomis kitų religijų tradicijomis, tikėjimais ar ritualais, tai yra praktinė meditacinė religija. Centras pareiškėjos gyvenimui daro teigiamą poveikį. Pabrėžtina, kad Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse žodis „sekta“ turi neigiamą atspalvį ir yra naudojamas apibūdinant radikalias religines organizacijas, kurios kaltinamos savo narių teisių ir laisvių ribojimu, „smegenų plovimu“ ir kt. Naujieji religiniai judėjimai, neatitinkantys anksčiau nurodytų požymių, sektomis vadinami iš ksenofobijos, siekiant pasityčioti iš jos narių. Tyčiojimasis iš asmens tik todėl, kad jis nepriklauso tradicinei religijai, yra diskriminacija religijos pagrindu. Pareiškėja negalėjo būti pavadinta „sektante“ nė viena iš anksčiau minėtų dviejų reikšmių, todėl toks apibūdinimas ginčo publikacijoje ją įžeidė.
13. Pareiškėjos nuomone, siekį ją įžeisti ir pažeminti vien dėl jos praktikuojamos netradicinės religijos įrodo antraštės pirmajame dienraščio puslapyje neadekvatumas pačioje publikacijoje pateiktai informacijai (straipsnyje iš esmės pranešama apie Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtą nagrinėti pareiškėjos skundą ir pateiktos su šia byla susijusios aplinkybės). Pareiškėjos nuotrauka ir ginčo publikacijos pavadinimas žmonėms, įskaitant pareiškėją pažįstančiuosius, suformavo nuomonę, kad pareiškėja yra kažkokios neaiškios, turinčios neigiamą atspalvį organizacijos narė, kuri siekia savo neaiškiais veiksmais gauti pinigų iš Lietuvos,
    t. y. pasinaudojant formaliais pagrindais gauti tai, kas jai moraliai nepriklauso. Tokios nuomonės formavimas yra akivaizdus pareiškėjos įžeidimas, garbės ir orumo pažeminimas, nes nėra jokių aplinkybių, rodančių, kad pareiškėja siekia nepagrįstai praturtėti. Kreipimasis į Europos Žmogaus Teisių Teismą dėl numanomų pažeidimų, kuriuos jau buvo pripažinęs Vilniaus apygardos teismas (nors Lietuvos apeliacinis teismas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl šių pažeidimų panaikino), negali būti laikomas siekiu nepagrįstai praturtėti.
14. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
15. Atsakovo teigimu, byloje nėra ginčo, kad publikacijos teiginys „sektantė“ yra subjektyvus, vertinamojo pobūdžio, t. y. atitinka nuomonės sampratą. Tiek atsakovas, tiek teismas, įvertinę bendrą publikacijos kontekstą ir atsižvelgdami į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išaiškinimą, padarė išvadą, kad žodžiu „sektantė“ buvo išreikšta neigiamo pobūdžio nuomonė apie pareiškėją, todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas netinkamai įvertino Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2015 m. gruodžio 16 d. išvadą. Vadovaujantis pareiškėjos pozicija, žodžio „sektantas, -ė“ vartojimas savaime užtrauktų atsakomybę (etinę, civilinę) ir norminėje kalboje taptų negalimas. Atsakovas pabrėžia, kad šis žodis yra apibrėžtas Tarptautinių žodžių žodyne ir vartojamas (vartotinas) bendrinėje kalboje. Be to, žiniasklaidos negalima reikalauti, kad ji perteiktų tikrovėje egzistuojančius dalykus vienprasmiais, tiesiogiai suvokiamais pavadinimais – toks suvaržymas skurdintų kalbą ir neatitiktų visuomenės interesų.
16. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog ginčo publikacijos pavadinimu buvo suformuota nuomonė, kad pareiškėja neaiškiais veiksmais siekia gauti iš Lietuvos pinigų – tai grindžiama tik pareiškėjos interpretacijomis. Publikacijoje nekalbama apie pareiškėjos siekį nepagrįstai praturtėti ar gauti tai, kas jai nepriklauso. Pavadinimas „(duomenys neskelbtini)“ yra vertinamojo pobūdžio individualus viešosios informacijos rengėjo realiai vykusių faktų suvokimas, t. y. nuomonė. Joje atsispindi subjektyvus požiūris į faktus, jog pareiškėjai dėl jos teisių pažeidimo Lietuvos teismuose priteista 20 000 Lt (5 792,40 Eur) ir ji toliau savo teises gina Europos Žmogaus Teisių Teisme, o praeityje buvusį savo emocinį protrūkį sieja su katalikų tikėjimu. Ginčo dėl pastarųjų faktų byloje nėra. Pagal Lietuvių kalbos terminų žodyną, žodis „peša“ („pešti“) atitinka žodžių „pasiekti“, „laimėti“ reikšmę. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad publikacijos pavadinimu formuojama visuomenės nuomonė, jog pareiškėjos veiksmai yra nepriimtini iš teisinės ar moralinės pusės. Be to, nors atsakovas ginčijamu sprendimu ir nenustatė pareiškėjos garbės ir orumo pažeidimo, tačiau jis konstatavo, kad pareiškėjai turėjo būti sudaryta galimybė išsakyti savo poziciją, replikuoti į jos atžvilgiu išreikštą neigiamą nuomonę, ir už nuomonių įvairovės neužtikrinimą (taip pat už pagrindinių visuomenės informavimo principų, pareiškėjos privataus gyvenimo apsaugos pažeidimą) UAB „Lietuvos rytas“ skyrė įspėjimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimo dalies, kurioje nepripažinta, kad publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ („Lietuvos rytas“, (duomenys neskelbtini)) pareiškėjos įvardijimas „sektante“ pažeidė jos garbę ir orumą, teisėtumo ir pagrįstumo.
18. Ginčijamu 2016 m. sausio 27 d. sprendimu atsakovas iš dalies tenkino pareiškėjos skundą dėl publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ paskelbtos informacijos ir konstatavo, kad pareiškėjai nebuvo sudaryta galimybė išsakyti savo poziciją, replikuoti į jos atžvilgiu išreikštą kritišką, neigiamą nuomonę (Visuomenės informavimo įstatymo 16 str. 1 d. pažeidimas), publikuojant pareiškėjos nuotrauką be jos sutikimo, buvo pažeista jos teisė į privataus gyvenimo apsaugą (Visuomenės informavimo įstatymo 14 str. 1 ir 2 d. pažeidimas), buvo ignoruota pareiškėjos teisė būti išklausytai ir viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pareiga pateikti jos nuomonę, aktualią poziciją (Visuomenės informavimo įstatymo 16 str. 1 d. pažeidimas), bei viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) UAB „Lietuvos rytas“ skyrė įspėjimą dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies („Viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai“), 14 straipsnio 1 ir 2 dalių bei
    16 straipsnio 1 dalies pažeidimo, bet nepripažino, kad šia publikacija buvo pažeisti pareiškėjos garbė ir orumas.
19. Pareiškėjos nuomone, atsakovas nepagrįstai nepripažino, kad, ginčo publikacijos antraštėje ją pavadinant „sektante“, nebuvo pažeistas Visuomenės informavimo įstatymo
    19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas platinti informaciją, be kita ko, žeminančią žmogaus garbę ir orumą. Skunde teismui pareiškėja pabrėžė, jog Meditacijos centras „(duomenys neskelbtini)“ nelaikytinas sekta, nes jis neatitiko sektos požymių, t. y. nebuvo atskilęs nuo viešpataujančios bažnyčios (Romos katalikų bažnyčios), todėl pareiškėja, kaip Centro narė, negalėjo būti vadinama neigiamą reikšmę turinčiu žodžiu „sektantė“. 2016 m. rugsėjo 27 d. paaiškinimuose teismui (b. l. 67-69) pareiškėja nurodė, kad Centrą sektų kategorijai dar 1997 m. (duomenys neskelbtini) priskyrė Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro bendradarbis A. P., tačiau, jos nuomone, toks priskyrimas nebuvo pagrįstas. Centras buvo vadinamas „sekta“ ir vėlesnėse publikacijose, televizijos laidose, nepaisant to, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. vasario 4 d. sprendime nustatė, jog Centras neturi jokių sektos požymių, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją įpareigojo jį įregistruoti. 2014 m. atlikto religinių mažumų reprezentacijos Lietuvos žiniasklaidoje tyrimo, kurio metu buvo išanalizuoti 2000-2012 m. „Lietuvos ryte“ ir „Delfi.lt“ publikuoti tekstai apie religiją ir religines mažumas, išvados patvirtinta pareiškėjos argumentus apie itin neigiamą žodžių „sekta“, „sektantas“ reikšmę. Pareiškėja į atsakovą kreipėsi siekdama, kad minėti žodžiai žiniasklaidoje nebebūtų vartojami netradicinių religinių judėjimų ir jų narių niekinimui, žeminimui. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu (garso įrašas) ir apeliaciniame skunde teigiama, kad vien dėl žodžio „sektantė“ daugiaprasmiškumo, atsižvelgiant į pareiškėjos socialinį pažeidžiamumą, šio žodžio pavartojimas jos atžvilgiu laikytinas garbės ir orumo pažeidimu.
20. Ginčijamame sprendime šiuo aspektu nurodyta, jog, vadovaujantis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2015 m. gruodžio 16 d. rašte Nr. S1-501(1.7) pateiktomis žodžio „sektantas (sektantė)“ reikšmėmis (Dabartinės lietuvių kalbos žodyne: 1) sektos narys, atskalūnas,
    2) prk. siaurų dogmatiškų pažiūrų žmogus; Tarptautinių žodžių žodyne: 1) rel. sektos narys,
    2) dogmatikas, įsitraukęs tik į bendraminčių grupės interesus) ir paaiškinimais (žodis „sektantas“ sektos nario reikšme gali būt pavartotas neutraliai, bet platesnis reikšmės apibūdinimas „sektos narys, atskalūnas“ rodo, kad „sektantas“ ir sektos nario reikšme gali turėti neigiamo vertinimo; perkeltinė žodžio „sektantas“ reikšmė žmogų apibūdina neigiamai; šio žodžio vartojimas įvairaus stiliaus tekstuose, jo reikšmė ir stilistinė konotacija priklauso nuo konteksto) bei atsižvelgiant į bendrą neigiamą ginčo publikacijos kontekstą, galima daryti išvadą, kad žodžiu „sektantė“ yra išreikšta neigiamo pobūdžio nuomonė apie pareiškėją. Įvertinus žodžio „sekta“ reikšmę kaip „religinė bendruomenė, grupė, atskilusi nuo viešpataujančios bažnyčios, tikybos“, laikytina, kad pareiškėjos lankoma bendruomenė (Centras) atitinka šį kriterijų, todėl vertinimas, jog pareiškėja laikytina „sektante“ religinės sektos narės prasme, turi nuomonei reikalaujamą faktinį pagrindimą.
21. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 36 d.). Tuo tarpu žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 84 d.). Taigi, pagal minėtas Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, visuomenės informavimo priemonėse skelbiamoms žinioms taikytinas tiesos kriterijus, o nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, neįžeidžiant trečiųjų asmenų, nemenkinant jų garbės ir orumo.
22. Kriterijai, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės, yra suformuluoti teismų praktikoje: žiniai, skirtingai negu nuomonei, taikomas tiesos kriterijus. Atribojant žinią nuo nuomonės, būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kt. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas turi įvertinti, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas, ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2006, 2013 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje
    Nr. 3K-3-50/2013). Sprendžiant, ar buvo išsakyta nuomonė ar žinia, turi būti vertinamas visas straipsnio tekstas, kontekstas, pasisakymo aplinkybės, tikslas, aktuali problema. Siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei)), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo
    2005 m. vasario 15 d. sprendimą byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo
    Nr. 68416/01), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje
    Nr. 3K-3-234/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-104/2014). Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar egzistuoja pakankama faktinė bazė ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis jokio faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. liepos 12 d. sprendimą byloje Diena ir Ozoliņš prieš Latviją (pareiškimo Nr. 16657/03)).
23. Nagrinėjamu atveju atsakovas ir pirmosios instancijos teismas laikosi pozicijos, jog žodžiu „sektantė“ yra išreiškiama ginčo publikacijos autoriaus nuomonė apie pareiškėją. Tai, kad žodis „sektantė“ yra vertinamojo pobūdžio, 2015 m. spalio 5 d. skunde atsakovui (b. l. 17-18) nurodė ir pati pareiškėja. Teisėjų kolegija, susipažinusi su ginčo publikacijos turiniu ir jos antrašte, su šia išvada sutinka. Atsižvelgiant į tai, kad žodis „sektantė“ šiuo atveju laikytinas vertinamuoju teiginiu (nuomone), jam netaikomas tiesos kriterijus. Taigi, šio žodžio vartojimas ginčo publikacijos antraštėje neprivalo visiškai atitikti oficialiai pripažintą jo reikšmę, ypač atsižvelgiant į tai, kad ginčo publikacija nėra mokslinio ar jam panašaus pobūdžio straipsnis.
24. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjos įvardijimas „sektante“ religinės sektos nario prasme šiuo atveju turėjo pakankamą faktinį pagrindą, nes Meditacijos centras „(duomenys neskelbtini)“ 2005 m. balandžio 12 d. buvo įregistruotas kaip religinė bendruomenė ar bendrija, todėl yra priskirtinas netradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų grupei, kurios nėra pripažintos valstybės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu vertinimu. Aplinkybė, kad Centras galbūt nebuvo atskilęs nuo viešpataujančios bažnyčios (Romos katalikų bažnyčios), todėl jo priskyrimas sektų kategorijai terminologijos požiūriu galbūt nėra visiškai tikslus, nėra teisiškai reikšminga, kadangi, kaip minėta, žodis „sektantė“ šiuo atveju buvo pavartotas ne kaip konstatuojamas faktas (skleidžiama žinia), o kaip nuomonė. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) neprivalėjo neabejotinai įrodyti, kad religinė bendruomenė, kurios nare buvo pareiškėja, visiškai atitiko „sektos“ sąvoką, juolab kad, kaip nurodė pati pareiškėja, Centras žiniasklaidoje ir anksčiau buvo apibūdinamas kaip sekta. Tai, kad tam tikri kiti religiniai judėjimai, pavyzdžiui, islamas, budizmas, galbūt nėra valstybės pripažinti ir nėra visuomenėje vadinami sektomis, nepatvirtina, kad pastarojo termino vartojimas Centro atžvilgiu, atitinkamai pareiškėją, kaip Centro narę, pavadinant „sektante“, yra pažeidžiantis garbę ir orumą, vartojamas siekiant įžeisti ar pažeminti. Be to, priešingai nei teigia pareiškėja, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
    2005 m. vasario 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A14-96/2005 nebuvo vertintas Centro atitikimas (neatitikimas) „sektos“ požymiams.
25. Ginčijamame sprendime atsakovas pažymėjo, kad tiek žodžiu „sektantė“, tiek ir visu ginčo publikacijos turiniu yra išreiškiama neigiamo pobūdžio nuomonė apie pareiškėją. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu vertinimu, bet akcentuoja, jog apie asmenį viešai išreikšta neigiama nuomonė negali būti laikoma savaime pažeidžiančia garbę ir orumą, ne už bet kokios neigiamo pobūdžio informacijos paskelbimą viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) gali būti taikomos poveikio priemonės. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta teisė turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvė. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu garantuojama saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (žr., pvz., 1995 m. balandžio 20 d. nutarimą, 1997 m. vasario 13 d. nutarimą, 2002 m. spalio 23 d. nutarimą). Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio, įtvirtinančio teisę į saviraiškos laisvę, apimančią tiek asmens teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti, turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas yra pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formavimosi prielaida. Tačiau kaip ir dauguma konvencijose įtvirtintų garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (žr., pvz., 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą byloje Hertel prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 25181/94), 2005 m. vasario 15 d. sprendimą byloje
    Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 68416/01)). Nagrinėjamu atveju publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ jos autorė išreiškė neigiamą nuomonę apie pareiškėją ir jos sprendimą kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, be kita ko, pareiškėją pavadindama neigiamas konotacijas turinčiu žodžiu „sektantė“. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo publikacijos turinį ir jos pavadinimą, žodžio „sektantas (-ė)“ daugiareikšmiškumą, nustatytą pakankamą faktinį pagrindą šį žodį pavartoti pareiškėjos atžvilgiu, taip pat individualias pareiškėjos savybes, saviraiškos laisvės ribojimui taikomus reikalavimus, publicistinio stiliaus ypatybes, konstatuoja, jog šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad žodis „sektantė“ pareiškėjos atžvilgiu buvo pavartotas būdu, nesuderinamu su Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio
    2 dalyje įtvirtintu draudimu platinti informaciją, be kita ko, žeminančią žmogaus garbę ir orumą.
26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja savo garbės ir orumo pažeidimą skunde siejo su tuo, jog ji buvo pavadinta „sektante, pešančia pinigus iš Lietuvos“. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai įvertino pirmąją šio teiginio dalį, konstatuodamas, jog pareiškėjos pavadinimas „sektante“ turėjo nuomonei pakankamą faktinį pagrindą ir nepažeidė jos garbės ir orumo, tačiau nepasisakė dėl antrosios teiginio dalies – „peša pinigus“, – nors bylos proceso šalys teismo posėdžio metu dėl šio pasakymo pateikė savo argumentus (jie atkartoti apeliacinės instancijos teismui pateiktuose dokumentuose). Tokiu būdu teismas netinkamai vykdė pareigą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjos pareikštus pagrindinius reikalavimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 86 str. 3 d.).
27. Nors pareiškėja sutiko su teismo posėdžio metu atsakovo pateiktomis žodžio „peša“ reikšmėmis („pasiekti“, „laimėti“), jos nuomone, šis žodis jos atžvilgiu yra įžeidžiantis, o žodžių junginys „peša pinigus“ rodo į nepagrįstą ir galbūt neteisėtą jos norą pasipelnyti iš valstybės. Bylos nagrinėjimo metu ne kartą paminėta, kad ginčo publikacija jos autorė išreiškė savo neigiamą požiūrį į pareiškėjos sprendimą kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, nepaisant to, kad nacionaliniai teismai pareiškėjos atžvilgiu jau buvo pripažinę įvarius pažeidimus ir priteisę palyginti dideles pinigų sumas. Teisėjų kolegija pastebi, jog nei ginčo publikacijos antraštėje („(duomenys neskelbtini)“), nei publikacijos turinyje nėra jokių teiginių ar užuominų apie tai, kad pareiškėjos veiksmai galbūt neatitinka teisės normų. Pareiškėjos pateiktas žodžių junginio „peša pinigus“ vertinimas laikytinas subjektyvia jos interpretacija, kuri, atsižvelgiant į žodžio „peša“ reikšmes, su kuriomis pareiškėja sutiko, nėra pakankamai pagrįsta tam, kad būtų pripažinta, jog ginčo publikacija sąmoningai siekiama pareiškėjos veiksmus pavaizduoti kaip prieštaraujančius teisei ar amoralius. Ginčo publikacijos autorė turėjo teisę išreikšti savo neigiamą nuomonę apie pareiškėją, kas buvo padaryta, be kita ko, publikacijos antraštėje pasitelkiant literatūrinės išraiškos priemones. Vadovaujantis anksčiau aptartu teisiniu reguliavimu ir teismų pateiktais išaiškinimais, šiuo aspektu taip pat nėra pagrindo ginčo publikacijos autorės pasirinktas išraiškos priemones pripažinti peržengiančiomis leistinas ribas, todėl jos nelaikytinos pažeidžiančiomis garbę ir orumą. Taigi, atsakovas neturėjo pakankamo teisinio pagrindo ginčijamame sprendime pripažinti, kad ginčo publikacijos antraštėje pateiktais teiginiais buvo pažeisti pareiškėjos garbė ir orumas.
28. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino materialinės teisės normas, tačiau neatsakė į visus pareiškėjos pareikštus pagrindinius reikalavimus. Nepaisant to, teisėjų kolegija sutinka su galutiniu pirmosios instancijos teismo sprendimu, todėl šis teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos N. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimutis Alechnavičius

              Artūras Drigotas

              Dalia Višinskienė