Baudžiamoji byla Nr. 2K-779/2006
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.8. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006
m. lapkričio 7 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininko Gintaro Godos, Jono Algirdo Riepšo ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
sekretoriaujant M. Čiučiulkai,
dalyvaujant prokurorei L.
Beinarytei,
teismo posėdyje kasacine tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. kasacinį skundą dėl Panevėžio
miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas
kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 182
straipsnio 1 dalį 50 parų arešto, bausmę atliekant areštinėje. Iš V. P.
priteista 500 Lt uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai (duomenys
neskelbtini) už išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.
Skundžiama ir Panevėžio
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio
24 d. nutartis, kuria nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmestas, o pirmosios
instancijos teismo nuosprendis iš dalies pakeistas: iš V. P. ir kito nuteistojo
solidariai priteista 1506,86 Lt uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai
(duomenys neskelbtini).
Šioje byloje nuteistas
ir R. M.. Dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą
atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. P. nuteistas už
tai, kad bendrininkų grupe pasikėsino apgaule įgyti uždarosios akcinės
bendrovės draudimo kompanijos (duomenys neskelbtini) (toliau – UAB DK (duomenys
neskelbtini)) turtą, t. y. V. P. naudai 3871,9 Lt draudimo išmoką bei O. L.
naudai 10 508 Lt draudimo išmoką. Jis kartu su kitu asmeniu 2005 m. sausio 12
d., apie 21.30 val., P. rajone, ties nelygiareikšmių kelių sankryža,
inscenizavo eismo įvykį, kad V. P. vairuojamas V. P. automobilis, važiavęs
pagrindiniu keliu, susidūrė su išvažiavusiu iš šalutinio kelio kito asmens
vairuojamu O. L. automobiliu, draustu UAB DK (duomenys neskelbtini), o
2005 m. sausio 14 d. raštu kreipėsi į minėtą draudimo kompaniją dėl draudimo
išmokos, nurodydamas inscenizuoto eismo įvykio aplinkybes kaip tikras, tačiau
nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes draudimo
kompanijos darbuotojams suabejojus dėl šio eismo įvykio aplinkybių pinigai nebuvo
išmokėti.
Kasaciniu skundu
V. P. prašo panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti. Kasatorius, neigdamas,
kad jo veiksmuose yra nusikaltimo sudėtis, nurodo, kad teismai netinkamai
pritaikė baudžiamąjį įstatymą. 2005 m. sausio 12 d. eismo įvykis, V. P.
teigimu, įvyko atsitiktinai, nesiekiant neteisėtų tikslų, su šio įvykio
kaltininku kasatorius susipažino tik įvykus eismo įvykiui. Kreipdamasis į
draudimo kompaniją kasatorius nereikalavo didesnės išmokos nei priklausytų už
eismo įvykio metu apgadintą automobilį. Teismų išvada, kad jis veikė
bendrininkų grupe, yra neteisinga, neparemta įrodymais ir prieštarauja BK 24, 25
straipsnių nuostatoms. Teismai taip pat nepagrįstai nurodė, kad jo vairuojamas
automobilis dažnai buvo naudojamas siekiant pasipelnyti iš draudimo kompanijų.
Specialistų išvadas kasatorius vertina kritiškai, nes draudimo kompanijos
pasamdytas specialistas galėjo būti šališkas. V. P. nuomone, pripažinus jam
inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta, atsakomybėn turėjo būti patrauktos ir
automobilių savininkės bei minėto eismo įvykio kaltininkui automobilį
paskolinęs asmuo. Tačiau teismai visų bylos aplinkybių netyrė, todėl buvo
šališki. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė
esminius BPK pažeidimus. Kolegija pažeidė BPK XXI skyriaus nuostatas, nes
posėdžio metu jį apklausė po liudytojo apklausos. Po liudytojo apklausos
kolegija suteikė paskutinį žodį kasatoriui, po to pasisakė jo gynėjas,
civilinio ieškovo atstovas, prokuroras, kitas nuteistasis bei jo gynėjas, o
paskutinieji atsikirto ne nuteistasis ar jo gynėjas. V. P. teigia, kad taip buvo
pažeista jo teisė į gynybą bei BPK 324 straipsnio 8 dalies norma, kad jei yra
keli apeliantai, tai pirmiau kalba prokuroras ir nukentėjusysis. Be to, apeliacinės
instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 104 straipsnio reikalavimų, nepagrįstai
pripažino proceso išlaidomis draudimo kompanijos išlaidas, susijusias su
specialisto išvados, kuri buvo gauta draudimo kompanijos iniciatyva iki
ikiteisminio tyrimo pradžios, apmokėjimu, nes, pasak kasatoriaus, proceso
išlaidos atsiranda tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Priteisiant iš kasatoriaus
draudimo kompanijos išlaidas, susijusias su advokato paslaugų apmokėjimu, buvo
netinkamai pritaikytos BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos.
Kasacinis
skundas atmestinas.
Apkaltinamasis
nuosprendis V. P. priimtas pagrįstai, nes byloje esantys įrodymai patvirtina jo
kaltę padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje numatytą
nusikaltimą.
Dėl nuteistojo V.
P. veikos
BK 182 straipsnyje
numatyta baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą. Sukčiavimo esmė yra apgaulės
panaudojimas svetimam turtui įgyti. Vienas iš apgaulės būdų yra asmens
suklaidinimas pranešant jam neteisingus duomenis. Iš teismų sprendimuose
aptartų įrodymų matyti, kad V. P. bendrininkų grupe siekė įgyti UAB DK (duomenys
neskelbtini) turtą bendrovę suklaidindamas, t. y. nurodydamas jai neatitinkančius
tikrovės duomenis apie 2005 m. sausio 12 d. eismo įvykio padarinius. 2005 m.
sausio 14 d. V. P. ir kitas asmuo, siekdami draudimo išmokų, pranešė minėtai
bendrovei, kad 2005 m. sausio 12 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė jų
vairuojami automobiliai, nurodė įvykio aplinkybes, automobilių apgadinimus.
Draudimo kompanija šiomis pranešimuose nurodytomis aplinkybėmis suabejojo ir
kreipėsi į specialistą dėl 2005 m. sausio 12 d. eismo įvykio aplinkybių
įvertinimo ir transporto priemonių apgadinimų suderinamumo, o pinigų
neišmokėjo. Tyrėjas taip pat pateikė analogišką užduotį, kurią atliko Lietuvos
teismo ekspertizės centro specialistas. Savo išvadose specialistai konstatavo,
kad V. P. ir kito asmens pranešimuose nurodomos eismo įvykio aplinkybės
techniniu požiūriu neatitinka tikrųjų automobilių apgadinimo aplinkybių.
Tinkamai įvertinę specialistų išvadų ir kitų teismų sprendimuose aptartų
įrodymų tarpusavio ryšį teismai padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju UAB DK (duomenys
neskelbtini) turtą buvo siekiama įgyti apgaule ir kad vienas šio
nusikaltimo kaltininkų yra V. P.. Minėti įrodymai paneigia V. P. motyvus apie
2005 m. sausio 12 d. eismo įvykį. Išvados, kad V. P. vairuojamas automobilis
dažnai buvo naudojamas siekiant pasipelnyti iš draudimo kompanijų, teismų
sprendimuose nėra, todėl kasatoriaus teiginiai šiuo klausimu atmestini.
Bendrininkavimas yra
tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir
sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant
nusikalstamą veiką. BK 25 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bendrininkų grupė
yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų
susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra
vykdytojai. Iš bylos matyti, kad V. P. ir kito asmens, kuris dalyvavo 2005 m.
sausio 12 d. eismo įvykyje ir kartu su V. P. kreipėsi į draudimo kompaniją dėl
draudimo išmokos, veiksmai buvo suderinti ir jais buvo siekiama apgaule įgyti
svetimą turtą, todėl apkaltinamojo nuosprendžio išvada, kad V. P. padarė
nusikaltimą bendrininkų grupe, yra teisinga. Ši išvada neprieštarauja BK 24, 25
straipsnių nuostatoms.
Tas, kas apgaule
kitų naudai įgijo svetimą turtą, atsako pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. V. P.
šios nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių,
nes draudimo kompanija, įtarusi, kad yra klaidinama, prašomų pinigų neišmokėjo,
todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182
straipsnio 1 dalį. Baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Kasatoriaus
teiginiai, kad pripažinus jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta
atsakomybėn turėjo būti patrauktos ir automobilių savininkės bei minėto eismo
įvykio kaltininkui automobilį paskolinęs asmuo ir kad netyręs tokių aplinkybių
teismas buvo šališkas, atmestini. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatas
byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų
veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kasatoriaus
paminėti asmenys šioje byloje nėra įtariamieji ar kaltinamieji.
Ar gauti
duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje
yra byla. BPK reikalauja, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį
įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu,
ir vadovaudamiesi įstatymu. Laikyti, kad teismai, vertindami bylos aplinkybes
bei įrodymus, buvo šališki ir nesilaikė minėtų BPK reikalavimų, nėra pagrindo.
Dėl kitų kasacinio skundo motyvų
Kasatoriaus
motyvai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus,
nėra pagrįsti.
Iš apeliacinės
instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad kolegija įrodymų tyrimo metu
apklausė tik vieną liudytoją, BPK XXI skyriuje nustatyta liudytojo apklausos
tvarka nebuvo pažeista, po šios apklausos proceso dalyviai nepageidavo papildyti
įrodymų tyrimą. V. P. įrodymų tyrimo metu nebuvo apklaustas, jis pasisakė per
baigiamąsias kalbas. Todėl pripažinti kasatoriaus teiginius dėl BPK XXI
skyriaus nuostatų pažeidimo teisingais nėra pagrindo. Kasaciniame skunde
paminėta BPK 324 straipsnio 8 dalies norma, kad jei yra keli apeliantai, tai
pirmiau kalba prokuroras ir nukentėjusysis, taikoma tuomet, jeigu tarp
apeliantų yra prokuroras ar nukentėjusysis. Tuo tarpu ši byla apeliacine tvarka
buvo nagrinėjama pagal nuteistojo V. P. bei civilinio ieškovo UAB DK (duomenys
neskelbtini) apeliacinius skundus. Iš apeliacinės instancijos teismo
posėdžio protokolo matyti, kad šiame posėdyje atsikirtimo teise pasinaudojo V.
P. gynėjas ir civilinio ieškovo atstovas, o po jų proceso dalyviai nepageidavo
pasinaudoti šia teise. Paskutinis žodis V. P. buvo suteiktas po baigiamųjų
kalbų. Esant šioms aplinkybėms laikytina, kad apeliacinis procesas šioje byloje
vyko pagal BPK XXV skyriaus reikalavimus ir jo metu nuteistojo V. P. teisė į
gynybą nebuvo pažeista.
Šioje byloje UAB
DK (duomenys neskelbtini) pareiškė civilinį ieškinį prašydama, be kita
ko, priteisti 1506,86 Lt už išlaidas, susijusias su specialisto išvados
apmokėjimu. Apeliacinės instancijos teismas šią civilinio ieškinio dalį tenkino
nurodydamas išsamius tokio sprendimo motyvus, jų kolegija nekartoja. Savo
teiginius dėl minėtų išlaidų kasatorius grindžia BPK normomis, susijusiomis su
proceso išlaidomis, tuo tarpu minėtas išlaidas apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai laikė civilinio ieškinio dalimi, jos nebuvo priteistos kaip proceso
išlaidos, todėl kasatoriaus motyvai šiuo klausimu atmestini.
Pagal BPK 106
straipsnio 2 dalį teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį
turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio
ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar
civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į
nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Nustatydamas
priteistinų iš kasatoriaus draudimo kompanijos išlaidų, susijusių su advokato
paslaugų apmokėjimu, dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bylos
sudėtingumą, teisinei pagalbai teikti skirtą darbo laiką, į tai, kad įmonei
reali žala nepadaryta, taip pat – į kasatoriaus turtinę padėtį ir prašomą
priteisti sumą sumažino. Laikyti, kad šiuo atveju teismas BPK 106 straipsnio 2
dalies nuostatas taikė netinkamai, nėra pagrindo.
Kiti kasacinio
skundo motyvai yra susiję su bylos aplinkybių bei įrodymų vertinimu ir nėra
bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, todėl šioje nutartyje nesvarstomi.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. P.
kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Gintaras Goda
Jonas Algirdas Riepšas
Albinas Sirvydis