Administracinė byla Nr. eI-6746-428/2019

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-17-3-00621-2018-3

                                                                   Procesinio sprendimo kategorijos: 4.2; 55.1

 (S)

dalyvaujant atsakovės Jonavos rajono savivaldybės atstovei K. R.,

trečiųjų suinteresuotų asmenų sodininkų bendrijos „Girininkai“ pirmininkui S. B., įgaliotiems atstovams advokatui P. A. ir advokato padėjėjai A. L.,  uždarosios akcinės bendrovės „Jonavos paslaugos“ atstovei Ž. Z.,

            viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų prašymą atsakovei Jonavos rajono savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Jonavos paslaugos“ ir sodininkų bendrijai „Girininkai“ dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

          Teisėjų kolegija    

n u s t a t ė:

          Pareiškėjas Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmai 2018-11-23 nutartimi pateikė patikslintą bei papildytą prašymą ištirti, ar Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2017-11-30 sprendimu Nr. 1TS-264 patvirtintų Jonavos rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) bei Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2017-11-30 sprendimu Nr. 1TS-265 patvirtintos Jonavos rajono savivaldybės dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydžio nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) tam tikri punktai atitinka prašyme nurodytus įstatymus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminį teisės aktą.

           Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018-12-04 nutartimi priėmė dalį pareiškėjo prašymo dėl norminių administracinių aktų dalies teisėtumo ištyrimo: 1) dėl Taisyklių 121.3 punkto bei Metodikos 52 punkto atitikties Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (1998-06-16 įstatymo Nr. VIII-787 redakcija) (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 301 straipsnio 1 daliai; 2) dėl Taisyklių 121.1 punkto nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (2012-09-18 įstatymo Nr. XI-2220 redakcija) (toliau – ir Teisėkūros pagrindų įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 6 punktui.

          Pareiškėjas nurodė, kad Taisyklių 121.3 punkte numatyta imperatyvi prievolė, jog, sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos teikimo sutartį, sodininkų bendrijos atliekų turėtojams atstovauja sodininkų bendrija (juridinis asmuo), ir kad Metodikos 52 punktas, numatantis, jog sodų apmokestinimas vykdomas sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartis su sodų bendrijomis, iš kurių yra surenkamas mokestis už visų nekilnojamojo turto objektų, esančių sodų bendrijos teritorijoje, savininkų mišrias komunalines atliekas, galimai prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 daliai, numatančiai, jog, organizuojant komunalinių atliekų tvarkymą, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja jų nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo, arba sodininkų bendrija ar kita bendrija, arba bendrojo naudojimo objektų administratorius, arba asmenys, sudarę jungtinės veiklos sutartis bendrosios dalinės nuosavybės teisei įgyvendinti. Pareiškėjo teigimu, Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta atstovavimo pasirinkimo teisė pačiam atliekų turėtojui apsispręsti, kokį atstovavimo subjektą pasirinkti. Todėl sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį sodininkų bendrija gali būti atliekų turėtojo atstove, tačiau Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje nėra imperatyvo, kad sodininkų bendrija visais atvejais privalo atstovauti sodininkų bendrijos atliekų turėtojams. Pareiškėjo nuomone, atsakovė, Taisyklių 121.3 punkte ir Metodikos 52 punkte numatydama sodininkų bendrijoms imperatyvią prievolę sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį, galimai viršijo savo įgaliojimus ir panaikino pasirinkimo teisę sodininkų bendrijos atliekų turėtojams individualiai sudaryti sutartis su paslaugų tiekėju. Taisyklių 128 punkte įtvirtinta išimtis, kad gyventojai, deklaravę savo gyvenamąją vietą sodininkų bendrijoje, atliekų tvarkymo ir surinkimo dvinarę įmoką moka pagal individualių namų objektų kategorijai nustatytus pastoviosios ir kintamosios įmokų dydžių parametrus,  nesuteikia teisės individualiai sudaryti sutartis su paslaugos tiekėju, nes sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal Taisyklių 121.3 punkte ir Metodikos 52 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą gali tik sodininkų bendrija. Pareiškėjas taip pat mano, jog Taisyklių 121.1 punktas galimai prieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytam teisėkūros aiškumo principui, reiškiančiam, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas. Taisyklių 121.1 punktas numato, kad, sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartį, atliekų turėtojams privačių valdų savininkams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo. Pareiškėjo nuomone, Taisyklių sąvokose nėra apibrėžimo, kas yra privati valda. Šios sąvokos teisinio apibrėžimo nėra nei viename teisės akte, todėl ši sąvoka galimai nėra aiški ir gali būti interpretuojama dviprasmiškai. Kadangi sodininkų bendrijos sklypai galimai yra ir privačios valdos, todėl savininkams galėtų būti taikomas ir Taisyklių 121.1 punktas, o ne ieškovės taikomas 121.3 punktas, kuriame numatyta, jog sodininkų bendrijos atliekų turėtojams atstovauja sodininkų bendrija. Pareiškėjo manymu, toks teisinis reglamentavimas yra neaiškus ir dviprasmiškas.

           Atsakovė Jonavos rajono savivaldybė atsiliepime nurodė ir jos atstovė teismo posėdyje paaiškino, jog pareiškėjo prašymas dėl Taisyklių 121.3 punkto ir Metodikos 52 punkto nuostatos galimo prieštaravimo Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 daliai bei Taisyklių 121.1 punkto galimo prieštaravimo Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktui nepagrįstas. Pareiškėjas grindžia savo abejones dėl norminių administracinių teisės aktų (jų dalies) teisėtumo,  neišnagrinėjęs aukštesnės ir žemesnės galios teisės aktų, reglamentuojančių komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimą, turinio visumos, sistemiškai jų neanalizavo, apsiribojo tik tam tikromis teisės aktų nuostatomis, o tai neleidžia pagrįstai abejoti Jonavos rajono savivaldybės norminių administracinių aktų tam tikrų dalių teisėtumu. Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis numato savivaldybės pareigą organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, užtikrina tų sistemų funkcionavimą, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoja komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 31 straipsnio nuostatas, savivaldybių tarybos privalo patvirtinti taisykles, reglamentuojančias savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimą, komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą, nustatyti atitinkamą atstovavimo pagrindą, šiuo atveju – sodininkų bendrijos (juridinio asmens) atstovavimo sodininkų bendrijos atliekų turėtojams pagrindą. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad Taisyklių 121.1 punkte nurodyta, kokie asmenys yra laikomi privačių valdų savininkais, paaiškinant, kad toks nekilnojamasis turtas yra naudojamas pačių savininkų ar jų įgaliotų atstovų ir yra valdomas nuosavybės teise. Konkreti sąvoka „privati valda“ Taisyklėse nėra minima, todėl savivaldybės teisės akte nėra pateikiamas atskiras privačios valdos sąvokos apibrėžimas. Taisyklių 121.1 punktas, nustatantis privačių valdų savininkų atstovavimo pagrindą, būtų taikomas tik tuomet, jeigu Taisyklėse nebūtų reglamentuojamas 121.3 punktu nustatytas sodininkų bendrijų atliekų turėtojų atstovavimo pagrindas ir Metodikos 1 priedo 18 punktu nustatyta sodų paskirties objektų kategorija, kuriai ir yra priskiriamas sodininkų bendrijos teritorijoje esantis narių ir nariais nesančių asmenų nekilnojamasis turtas. Taisyklių 50 punktas suteikia galimybę gyventojams, deklaravusiems savo gyvenamąją vietą sodininkų bendrijoje, sudaryti individualias komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis ir dvinarę įmoką mokėti pagal kategorijai „Individualūs namai (privatūs namai, butai su nuosavu žemės sklypu)“ nustatytus mokesčio dydžius.

          Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Jonavos paslaugos“ teismo posėdyje prašė atmesti pareiškėjo prašymą. UAB „Jonavos paslaugos“ atstovė paaiškino, jog Taisyklių 121.1 ir 121.3 punktai, Metodikos 52 punktas neprieštarauja pareiškėjo nurodytiems įstatymų straipsniams.

           Trečiojo suinteresuoto asmens sodininkų bendrijos „Girininkai“ atstovai prašė patenkinti pareiškėjo prašymą ir pripažinti, jog atsakovės Taisyklių 121.1 ir 121.3 punktai bei Metodikos 52 punktas neteisėti, nes prieštarauja pareiškėjo prašyme nurodytų įstatymų straipsniams. Sodininkų bendrijos „Girininkai“ atstovai nurodė, jog sodininkų bendrijos nariai savarankiškai, be sodininkų bendrijos, negali sudaryti sutarties dėl atliekų paslaugos teikimo. Sodininkų bendrijos valdybos pirmininkas nėra įgaliotas vienasmeniškai priimti sprendimo sudaryti atliekų tvarkymo paslaugos sutartį. Atsakovės nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtintas sodininkų bendrijos atstovavimas sodininkų bendrijos atliekų turėtojams, kelia abejonių dėl atitikties Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei pažeidžia sodininkų bendrijos narių teises patiems individualiai sudaryti sutartis. Taisyklėse nėra įtvirtinta privačios valdos sąvoka, todėl pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos išaiškinimą mėgėjų sodo teritorijoje esantis mėgėjų sodų sklypas galėtų būti laikomas privačia valda ir kiekvienas bendrijos narys galėtų asmeniškai sudaryti sutartis dėl paslaugos suteikimo. Sodininkų bendrijos „Girininkai“ atstovų nuomone, atsakovė neteisėtai susiaurino Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintą atstovavimo alternatyvą, panaikindama atliekų turėtojų teisę patiems nuspręsti, kas atstovaus jų interesams santykiuose su komunalinių atliekų tvarkytoju. Atsakovės nustatytas veiklos modelis mažina atliekų tvarkytojo veiklos kaštus, sodininkų bendrijai perkeliama našta rinkti nustatytas įmokas, o jų nesurinkus atsakyti už prievolių neįvykdymą. Įstatymų leidėjas patvirtino naują nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliosiančią Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio redakciją, kuri nesuteikė teisės atsakovei nustatyti priverstinį atstovavimą ar įpareigoti sodininkų bendriją vykdyti savo narių asmenines prievoles. Atsakovė, nustatydama priverstinį sodininkų bendrijos atstovavimą sodininkų bendrijos atliekų turėtojams, viršijo jai suteiktus įgaliojimus. Sodininkų bendrija nėra komunalinių atliekų turėtoja ar nekilnojamojo turto, esančio bendrijoje, valdytoja, o sodo bendrijoje esančių nekilnojamojo turto objektų savininkai nėra jai delegavę funkcijos atsiskaityti pagal jiems, kaip turto savininkams, kylančias prievoles. Taisyklių  121.3 punktas eliminuoja atliekų turėtojų teisę patiems nuspręsti, kas atstovaus jų interesams santykiuose su komunalinių atliekų tvarkytoju.

Prašymas tenkintinas iš dalies.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje pareiškėjas prašė ištirti savivaldybės administravimo subjekto priimtų norminių administracinių aktų atitiktį pareiškėjo prašyme nurodytų įstatymų nuostatoms (II t., b. l. 2–42).

 Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi priėmė pareiškėjos prašymo dalį dėl Taisyklių 121.3 punkto ir Metodikos 52 punkto atitikties Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 daliai bei dėl Taisyklių 121.1 punkto  atitikties Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktui.

 Pareiškėjui abejonių kilo dėl Taisyklių 121.3 punkte ir Metodikos 52 punkte įtvirtintos atstovavimo teisės tik vienam iš subjektų – sodininkų bendrijai atstovauti sodininkų bendrijos nariams atliekų turėtojams sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis, dėl Taisyklių 121.1 punkte nurodytos sąvokos „privati valda“ neapibrėžtumo, prieštaraujančio teisėkūros aiškumo principui.

Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog organizuojant komunalinių atliekų tvarkymą, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo, <…>, aba sodininkų bendrija ar kita bendrija, arba bendrojo naudojimo objektų administratorius, arba asmenys, sudarę jungtinės veiklos sutartis bendrosios dalinės nuosavybės teisei įgyvendinti (toliau – įgalioti asmenys).

Taisyklių 121 punktas numato, jog, sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartį, atliekų turėtojams atstovauja: privačių valdų savininkams – jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo (Taisyklių 121.1 p.); daugiabučių namų gyventojams – daugiabučio namo savininkų bendrija (jei daugiabutis namas priklauso daugiabučių namų savininkų bendrijai) arba bendro naudojimo objektų administratorius (jei daugiabutis namas nepriklauso daugiabučių namų savininkų bendrijai) (Taisyklių 121.2 p.); sodininkų bendrijos atliekų turėtojams – sodininkų bendrija (Taisyklių 121.3 p.).

Vertinant Taisyklių 121.1 – 121.5 punktuose išvardytų konkrečių atstovavimo subjektų, kurie gali būti atstovais sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos teikimo sutartį, visumą, pažymėtina, jog Taisyklių 121.1 – 121.5 punktuose išvardyti atstovai, turintys teisę sudaryti komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos teikimo sutartį, nurodyti  identiškai ir ta pačia eiliškumo tvarka, kaip ir Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje.

 Taisyklių 121.3 punkte, kurio atitiktimi Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 daliai suabejojo pareiškėjas, numatyta tik viena iš galimų atstovavimo galimybių, jog sodininkų bendrijos atliekų turėtojams gali atstovauti sodininkų bendrija (juridinis asmuo). Pažymėtina, jog Taisyklių 121.3 punkte nurodytas atstovavimo sodininkų bendrijos atliekų turėtojams subjektas – sodininkų bendrija – nurodytas ir Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje.

 Taigi, Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje išvardyti subjektai, iš jų ir sodininkų bendrija, kurie gali būti atstovais atliekų turėtojams sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos teikimo sutartį, visiškai analogiškai ta pačia apimtimi perkelti į Taisyklių 121.1 – 121.5 punktus. 

Teismo nuomone, Taisyklių 121.3 punkte įtvirtinta sodininkų bendrijos atstovavimo sodininkų atliekų turėtojams galimybė nėra imperatyvi teisės norma taip, kaip supranta pareiškėjas, jog, sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos teikimo sutartį su sodininkų bendrijos atliekų turėtojais, atstovauti sodininkų bendrijos nariams atliekų turėtojams turi teisę tik išimtinai vienintelis subjektas – sodininkų bendrija. 

Pažymėtina tai, kad Taisyklių kituose punktuose, pavyzdžiui, 121.1 punkte, numatyta alternatyvi individualaus atstovavimo pasirinkimo galimybė, sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartį, kai atliekų turėtojams gali atstovauti ir nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo. Taisyklių 121.3 punktas apibrėžia tik vieną iš galimų subjektų, kurie turi teisę atstovauti atliekų turėtojams sudarant sutartis. Taisyklių 121.3 punkte apibrėžtas atstovavimas siejamas su atliekų turėtojo naryste sodininkų bendrijoje ir sodininkų bendrijos narių teise pasirinkti, jog sodininkų bendrijos atliekų turėtojams atstovautų būtent sodininkų bendrija. Teismas tokią išvadą daro, atsižvelgdamas į sodininkų bendrijos ir jos narių teisinių tarpusavio santykių reglamentavimą. Pagal Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo (toliau – ir Sodininkų bendrijų įstatymas) 3 straipsnio 1 dalį, sodininkų bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – įgyvendinti sodininkų bendrąsias teises ir pareigas, susijusias su mėgėjų sodo teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir naudojimu. Asmenys, įsigiję mėgėjų sodo teritorijoje sodo sklypą, privalo atlikti pareigas, kylančias iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, įskaitant pareigą mokėti įmokas, reikalingas šių bendro objektų įrengimo ir eksploatavimo išlaidoms padengti. Sodininkų bendrijų įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog bendrijos valdymo organas veikia bendrijos vardu santykiuose su kitais asmenimis ir turi teisę sudaryti sandorius. Šio įstatymo nurodytus sandorius bendrijos valdymo organas gali sudaryti, kai yra toks narių susirinkimo sprendimas. Pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, bendrijos narių susirinkimas turi išimtinę teisę nustatyti sutarčių su mėgėjų sodo teritorijos priežiūros ir administravimo paslaugas teikiančiomis įmonėmis ar asmenimis sudarymo sąlygas. Sodininkų bendrijų įstatyme įtvirtintas sodininkų bendrijos specialusis teisnumas, susijęs su mėgėjų sodo teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir naudojimu, reiškia, jog sodininkų bendrijos atliekų turėtojams atstovauti gali sodininkų bendrija, tačiau tokio pobūdžio sprendimo priėmimas išimtinai priskirtas bendrijos narių susirinkimo kompetencijai. Taigi, sodininkų bendrijos turi teisę atstovauti sodininkų bendrijos atliekų turėtojams sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartis, tačiau tokio atstovavimo galimybė vienareikšmiškai gali būti įgyvendinta sodininkų bendrijos narių susirinkimo sprendimu. Sodininkų bendrija neturi teisės be sodininkų bendrijos kolektyvinio sodininkų bendrijos narių susirinkimo sprendimo atstovauti sodininkų bendrijos atliekų turėtojams, nes taip būtų paneigta sodininkų bendrijos valdymo organų išimtinė kompetencija ir pagrindiniai veiklos principai, t. y. bendrijos narių solidarumo, lygiateisiškumo, demokratiškumo ir tarpusavio susitarimo bei pagalbos principai.

 Atkreiptinas dėmesys, jog Taisyklių 121.1 punkte numatyta alternatyvaus atstovavimo galimybė, kai atliekų turėtojams sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartį gali atstovauti ir nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo. Būtent Taisyklių 121.1 punkte nurodytas atstovavimas susijęs su nuosavybės teisės turėjimu, disponavimu daiktine teise. Sodo teritorijoje esančio nekilnojamojo daikto savininkui, sodininkų bendrijos nariui atliekų turėtojui atstovauti gali sodininkų bendrija, kai yra išreikšta sodininkų bendrijos narių valia.

Įvertinus, jog Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje numatytas teisinis reglamentavimas, apibrėžiantis atstovavimo atliekų turėtojams subjektus, visiškai tapačiai perkeltas į Taisyklių 121.1 – 121.5 punktus, konstatuoti, jog sodininkų bendrijos atliekų turėtojai teisę sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį gali realizuoti individualiai patys, sodininkų bendrijos nariai daiktinės teisės turėtojai – nekilnojamojo turto objekto savininkai arba nekilnojamojo turto objektų savininkų atstovai pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objektų savininkų įgalioti asmenys (Taisyklių 121.1 p.) arba šią teisę sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį sodininkų bendrijos narių susirinkimo sprendimu deleguoti sodininkų bendrijai (juridiniam asmeniui) (Taisyklių 121.3 p.).  

Taigi teisės aktai labai aiškiai apibrėžia atliekų turėtojų atstovavimo būdus sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartį, suteikdami teisę sodininkų bendrijos nariui sodininkų bendrijos atliekų turėtojui pasirinkti atstovavimo būdą sudarant paslaugų sutartis. 

Teisėjų kolegijos nuomone, konstatavus, jog Taisyklių 121.3 punktas analogiškai atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje numatytą teisinį reglamentavimą, nėra pagrindo išvadai, jog Taisyklių 121.3 punktas prieštarautų Atliekų tvarkymo 301 straipsnio 1 daliai bei pažeistų sodininkų narių teisę patiems apsispręsti dėl sodininkų bendrijos atstovavimo sodininkų bendrijos atliekų turėtojams ar sodininkų bendrijos nariui atliekų turėtojui individualiai sudaryti sutartis su komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriumi dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos teikimo.

Pažymėtina ir tai, kad komunalinių atliekų tvarkymo organizavimas, vietinė rinkliava, jos ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Atsakovė, Taisyklių 121.1 –112.5 punktuose nurodydama atliekų turėtojams atstovaujančius subjektus, neviršijo įgaliojimų, numatytų Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 41 dalyje, taip pat Atliekų tvarkymo įstatymo 25 ir 31 straipsniuose, reglamentuojančiuose savivaldybės pareigą organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimą bei norminių teisės aktų, apibrėžiančių šios sistemos veikimą, priėmimą, t. y. veikia pagal teisės aktų nustatytą kompetenciją.

Pareiškėjui taip pat abejonių kilo dėl Metodikos 52 punkte įtvirtintos teisės tik vieninteliam subjektui – sodininkų bendrijai atstovauti sodininkų bendrijos nariams (atliekų turėtojams) sudarant sutartis dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo.

Metodikos 52 punktas, pareiškėjos teigimu, nepagrįstai susiaurina Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje išvardytų subjektų ratą ir atliekų turėtojo galimybę pasinaudoti atstovavimo teise sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartį, todėl prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 daliai, numatančiai, jog atliekų turėtojams sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartį gali atstovauti jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo, arba sodininkų bendrija. 

Metodikos 52 punkte įtvirtinta norma, kuri numato, jog sodų ir garažų apmokestinimas vykdomas sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartis su sodų ir garažų bendrijomis, iš kurių yra surenkamas mokestis už visų nekilnojamojo turto objektų, esančių sodų bendrijos teritorijoje, savininkų mišrias komunalines atliekas.

 Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog organizuojant komunalinių atliekų tvarkymą ir sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo, <...> arba sodininkų bendrija ar kita bendrija, arba bendrojo naudojimo objektų administratorius, arba asmenys, sudarę jungtinės veiklos sutartis bendrosios dalinės nuosavybės teisei įgyvendinti (toliau – įgalioti asmenys).

Metodikos 52 punkte įtvirtintas teisinis reglamentavimas riboja Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje numatytą alternatyvaus atstovavimo teisę, nurodydamas vienintelį atstovavimo sodininkų bendrijos atliekų turėtojams subjektą – sodininkų bendriją. Atsakovė Metodikos 52 punkte neteisėtai įtvirtino imperatyvią teisės normą, numatančią, jog sodų apmokestinimas vykdomas sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartis su sodų bendrijomis, iš kurių yra surenkamas mokestis už visų nekilnojamojo turto objektų, esančių sodų bendrijos teritorijoje, savininkų mišrias komunalines atliekas.

Akivaizdu, jog Metodikos 52 punkte nustatytas teisinis reglamentavimas nepagrįstai eliminuoja kitus subjektų, turinčių atstovavimo teisę pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalį, ir neteisėtai panaikina atliekų turėtojo nekilnojamojo turto objekto savininko teisę, nepriklausomai nuo to, ar jis yra sodininkų bendrijos atliekų turėtojas, pačiam nekilnojamojo turto objekto savininkui ar per savo atstovus sudaryti tokio pobūdžio sutartį.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytų argumentų visumą, konstatuotina, jog Metodikos 52 punktas numatantis, jog sodų apmokestinimas vykdomas sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartis su sodų bendrijomis, iš kurių yra surenkamas mokestis už visų nekilnojamojo turto objektų, esančių sodų bendrijos teritorijoje, savininkų mišrias komunalines atliekas, prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai alternatyvaus atstovavimo galimybei, kai atliekų turėtojams sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartį gali atstovauti jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo, arba sodininkų bendrija.

Pareiškėjui taip pat kilo abejonių dėl Taisyklių 121.1 punkto nuostatos atitikties Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktui. Pareiškėjas savo abejones grindė tuo, jog Taisyklių 121.1 punkte nurodyta sąvoka „privati valda“ nėra teisiškai apibrėžta, neaišku, kas yra privati valda, todėl tai prieštarauja Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo Nr. XI-2220 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintam aiškumo principui.

Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta, jog teisėkūroje vadovaujamasi aiškumo principu, reiškiančiu, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas.

Taisyklių 121.1 punktas numato, jog, sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartį, atliekų turėtojams privačių valdų savininkams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo.

Pareiškėjui nėra aiški Taisyklių 121.1 punkte naudojama sąvoka „privati valda“, kuri nėra apibrėžta jokiame teisės akte.

Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodžio „privatus“ (lot. privatus) reikšmė pateikiama kaip 1. priklausantis atskiram asmeniui, nuosavas; 2. netarnybinis, neoficialus. 

Teisės sistemoje privatinė teisė suprantama kaip visuma teisės normų, reglamentuojančių privačių teisės subjektų statusą ir santykius, o terminas „privatus” teisėje vartojams apibrėžti daikto ar asmens teisinį statusą. 

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 25 dalis apibrėžia žemės valdos sąvoką kaip nuosavybės teise valdomą žemės sklypą ar bendra ūkine veikla susijusius kelis žemės sklypus. Taigi, žemės valdą apibūdina konkreti žemės sklypo nuosavybės forma ir atitinkama veikla.

Taisyklių 121.1 punkte įtvirtintas norminis tekstas nurodo konkrečius subjektus, kurie gali būti privačių valdų savininkų atstovais sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartį. Būtent Taisyklių 121.1 punktas apibrėžia asmenis, kurie gali būti atstovais atliekų turėtojams privačių valdų savininkams. Pagal Taisyklių 121.1 punktą, privačių valdų savininkų atstovais gali būti nekilnojamojo turto objekto savininkai arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovai pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo.

 Taisyklių 121.1 punkto turinys ir pirmiau aptartos sąvokos patvirtina, jog privačių valdų savininkai yra asmenys, kuriems nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektai (daiktai). 

Nekilnojamieji daiktai (objektai) yra nekilnojami pagal savo prigimtį, žemės sklypas ir su juo susiję daiktai, kurie negali būti perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.2 str. 1 d. 2 p.).   Įprastai nekilnojamojo turto objektais yra žemė, pastatai ir kiti statiniai, kurie negali būti perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės.

          Teismui nekilo abejonių, jog Taisyklių 121.1 punkte vartojama sąvoka „privati valda“ aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžia privatų nekilnojamojo turto objektą, kurio savininką, sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartį, gali atstovauti Taisyklių 121.1 punkte išvardyti subjektai. Taisyklių 121.1 punkte nurodyta sąvoka „privati valda“ atitinka įprastai teisėje vartojamus terminus ir dėl to abejonių nėra.

          Įvertinus nurodytus argumentus, konstatuotina, jog teisėkūros subjektas, šiuo atveju atsakovė, neviršydama savo įgaliojimų bei nepažeisdama teisėkūros reikalavimų ir aiškumo principo, Taisyklių 121.1 punkte nurodė teisės sistemoje naudojamus įprastus ir aiškius teisinius terminus, iš jų ir terminą „privati valda“, kuris aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškia Taisyklių 121.1 punkto normos esmę apibrėždamas nekilnojamojo objekto – privačios valdos savininką atstovaujančius subjektus ir neprieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintam teisėkūros aiškumo principui.

           Įvertinus pirmiau nurodytų teisės aktų teisinį reglamentavimą ir išvadas, konstatuotina, jog kad Metodikos 52 punktas, numatantis, jog sodų ir garažų apmokestinimas vykdomas sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartis su sodų ir garažų bendrijomis, iš kurių yra surenkamas mokestis už visų nekilnojamojo turto objektų, esančių sodų bendrijos teritorijoje, savininkų mišrias komunalines yra neteisėtas ir prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai sodininkų bendrijos atliekų turėtojų teisei sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartis individualiai pasirinkti Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje nurodytus atstovavimo subjektus, tačiau Taisyklių 121.3 punktas, numatantis, jog, sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartį, sodininkų bendrijos atliekų turėtojams atstovauja sodininkų bendrija yra teisėtas ir neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 daliai, bei Taisyklių 121.1 punktas taip pat teisėtas ir neprieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintam teisėkūros aiškumo principui.

‏‏‎ Tretieji suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Jonavos paslaugos“ ir sodininkų bendrija „Girininkai“ prašė priteisti jų prašymuose nurodytas išlaidas, susijusias su pasirengimu bylos nagrinėjimui ir atstovavimu bei atskirojo skundo parengimu.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pažymėtina, kad ABTĮ 2 dalies „Procesas pirmosios instancijos teisme“, reglamentuojančios administracinių bylų nagrinėjimo pirmąja instancija bendrąsias taisykles, 1 skyriaus 88 straipsnyje išvardytos teismo sprendimo rūšys yra siejamos su pareiškėjo skundo (prašymo) reikalavimo išsprendimu, t. y. iš esmės atmesti arba patenkinti skundą.

ABTĮ II skyriaus antrosios dalies „Atskirų bylų kategorijų nagrinėjimo ypatumai“ pirmojo skirsnio, reglamentuojančio pareiškimų ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą nagrinėjimo specialiąsias taisykles, 117 straipsnyje numatyta, kad teismas, išnagrinėjęs bylą dėl prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, gali arba skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti teisėtu, arba skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui ir laikyti jį panaikintu. Taigi bylų, kuriose prašoma ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, tikslas yra ne pareiškėjo individualaus reikalavimo, susijusio su jo teisių pažeidimu, išsprendimas, bet norminio administracinio akto teisėtumo įvertinimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-278/2001). Individualus ginčas dėl pareiškėjo pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso tokiose bylose nėra sprendžiamas, todėl teismo priimtas sprendimas negali būti laikomas konkrečios proceso šalies naudai priimtu sprendimu ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies normos prasme.

Atsižvelgiant į tai, trečiųjų suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Jonavos paslaugos“ ir sodininkų bendrijos „Girininkai“ patirtos išlaidos pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį negali būti priteistos, todėl prašymas dėl išlaidų atlyginimo atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 117 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais,