Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-117-511/2024

  Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25997-2019-7

  Procesinio sprendimo kategorijos:

  1.2.25.4.1; 2.1.7.4.4; 2.1.7.5; 2.8.9.4

  (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko, Sigitos Jokimaitės, Gabrielės Juodkaitės-Granskienės, Artūro Pažarskio, Aleno Piesliako ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nuteistajam L. J. L. (L. J. L.), jo gynėjui advokatui Laimonui Judickui,

vertėjai Rasai Čirienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. J. L. gynėjo advokato Laimono Judicko kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo L. J. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį.

Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu L. J. L. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusiojo D. B. atstovo advokato Murado Bakano prašymas dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo priteisimo atmestas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 27 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto a papunktis).

Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. liepos 13 d. nuosprendžiu L. J. L. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusiojo D. B. atstovo advokato Murado Bakano prašymas dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo priteisimo atmestas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. liepos 13 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: L. J. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį 30 MGL (1500 Eur) dydžio bauda, nustatant šešių mėnesių terminą, per kurį ji turi būti savanoriškai sumokėta. Nukentėjusiojo D. B. atstovo advokato Murado Bakano prašymas dėl 784 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo priteisimo patenkintas.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu L. J. L. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis 2019 m. birželio 17 d. apie 20.57 val. ties prekybos centru „Norfa“, esančiu Šiaulių r., Kuršėnuose, Vilniaus g. 2, vairuodamas lengvąjį automobilį „BMW 320D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 101 ir 106 punktus ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių bei jų turto saugumui, nes, važiuodamas L. Ivinskio aikštės pirmąja eismo juosta ir prieš pasukdamas į dešinėje pusėje esančią automobilių stovėjimo aikštelę, neįsitikino, kad tai daryti saugu, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, prieš darydamas posūkį į dešinėje pusėje esančią automobilių stovėjimo aikštelę, nepasitraukė prie pat dešinio pirmosios eismo juostos krašto, o sukdamas į automobilių stovėjimo aikštelę, nepraleido ta pačia kryptimi pirmąja eismo juosta tiesiai važiuojančio motociklo „Yamaha MT 125 ABS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo D. B., dėl to susidūrė su motociklu, tai yra įvyko eismo įvykis, per šį eismo įvykį buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo D. B. sveikata.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Lino Vitkaus ir nukentėjusiojo D. B. apeliacinius skundus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad L. J. L. veikoje nėra visų nusikaltimo, nurodyto BK 281 straipsnio 1 dalyje, objektyviosios pusės požymių, ir nepagrįstai jį išteisino. Teisėjų kolegija byloje surinktų įrodymų visumai prieštaraujančia pripažino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad L. J. L., sukdamas į automobilių stovėjimo aikštelę, neprivalėjo praleisti ta pačia kryptimi pirmąja eismo juosta tiesiai važiuojančio motociklo, o eismo įvykis galėjo kilti dėl nukentėjusiojo D. B. neatsargių veiksmų (nepastebėjo priešais važiuojančios transporto priemonės ir į ją atsitrenkė). Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad būtent L. J. L. KET reikalavimus pažeidžiantys veiksmai lėmė tai, jog kilo eismo įvykis, dėl to jo padaryta veika atitinka visus nusikaltimo, nustatyto BK 281 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius. Teisėjų kolegija pripažino, kad būtent L. J. L. veiksmai, – važiuodamas pirmąja eismo juosta ir ruošdamasis sukti į dešinėje pusėje esančią automobilių stovėjimo aikštelę, suko iš dalies arba visiškai būdamas kairėje kelio važiuojamosios dalies pusėje ir užkirto kelią motociklu važiuojančiam nukentėjusiajam D. B., – buvo esminė eismo įvykio kilimo priežastis.

III. Kasacinio skundo argumentai

3.       Kasaciniu skundu nuteistojo L. J. L. gynėjas advokatas L. Judickas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. liepos 13 d. nuosprendį be pakeitimų. Nuteistojo gynėjas skunde nurodo:

3.1.                      Priimant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai, kadangi, atliekant sąlyginių specialisto išvados ir ekspertizės akto vertinimą, buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, aktualios vertinant tokio pobūdžio įrodymus. Be to, įrodymų vertinimas pasireiškė selektyviu, tik kaltinimui palankių specialisto išvados ir ekspertizės akto motyvų vertinimu, ignoruojant kaltinimui nepalankius šių dokumentų motyvus ir teisiamojo posėdžio metu eksperto duotus parodymus. Šie pažeidimai yra esminiai, jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui priimti teisėtą sprendimą.

3.2.                      Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje kasatoriaus kaltę grindė Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. rugsėjo 23 d. specialisto išvada Nr. 11 Š-88(19), Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. rugsėjo 14 d. ekspertizės akto Nr. 11K-180(20) išvadomis, teisiamojo posėdžio metu eksperto V. Pačebuto bei specialisto E. Grigelio duotais parodymais. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas V. Pačebutas paaiškino, kad ekspertizės aktas, kaip ir specialisto išvada, yra sąlyginis. Tai patvirtina ir pačių išvadų turinys. Specialisto išvadoje nurodyta: „Jeigu tuo metu, kai iškilo grėsmė eismo saugumui, artėjantis motociklas <...>, važiuodamas <...> leistinu 50 km/h greičiu, buvo ne mažesniu nei 32,7 m atstumu neprivažiavęs susidūrimo vietos, tai tokiu atveju motociklo vairuotojas <...>, iškilus grėsmei eismo saugumui, laiku nestabdė vairuojamo motociklo bei susidūrė su automobiliu <...> ir techniniu požiūriu tai turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu.“ Ekspertizės akte nurodyta: „<...> jeigu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje automobiliu <...> prieš vykdant manevrą į dešinę buvo važiuojama tokiu atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, kad pro šį tarpą saugiai galėjo pravažiuoti motociklas <...>, tai yra priklausomai nuo važiavimo greičių automobiliui važiuojant nuo 1,65 m iki 1,875 m ar didesniu atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto <...>, automobilio vairuotojo <...> veiksmai, – prieš sukdamas į dešinę nepasitraukė kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, vykdydamas manevrą nedavė kelio dešiniau jo iš paskos artėjusiam motociklui <...>, – techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą.“

3.3.                      Tiek specialisto išvada, tiek ekspertizės aktas (jų išvados) priklauso nuo aplinkybių, kurias reikia nustatyti (abiejų transporto priemonių tikslus judėjimo greitis prieš pat eismo įvykį ir transporto priemonių tiksli padėtis prieš eismo įvykį). Aplinkybės, kuriomis grindžiama sąlyginė išvada, turi būti nustatytos patikimai ir nekelti jokių abejonių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319-511/2017, 2K-236-648/2020, 2K-218-976/2022, 2K-5-1073/2024).

3.4.                      Skundžiamą nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs specialisto išvadą ir ekspertizės aktą, nusprendė, kad būtent kasatoriaus veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą. Tokia išvada motyvuojama tuo, kad byloje nėra duomenų (tiek specialisto išvadoje, tiek ekspertizės akte konstatuota, jog nėra galimybės apskaičiuoti judėjimo greičio prieš pat eismo įvykį), kuriuos įvertinus būtų galima padaryti neginčijamą išvadą, ar motociklo vairuotojas susidariusioje situacijoje turėjo galimybę sustabdyti motociklą ir taip išvengti susidūrimo su automobiliu. Bylos nagrinėjimo teisme metu ekspertas V. Pačebutas paaiškino, jog tam, kad būtų galima tiesiogiai remtis ekspertizės akto išvadomis, reikėtų nustatyti faktą apie motociklo vairuotojo veiksmus, to šioje baudžiamojoje byloje nėra įmanoma padaryti.

3.5.                      Skundžiamo nuosprendžio motyvai rodo, kad kasatoriaus kaltė įrodyta ne aplinkybėmis, kurios pagrįstų sąlyginės išvados sąlygą, jog būtent kasatorius prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje, prieš atlikdamas manevrą į dešinę, važiavo tokiu atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, kad pro šį tarpą saugiai galėjo pravažiuoti motociklas, o tuo, kad nėra įrodyta, jog motociklininkas susidariusioje situacijoje galėjo sustabdyti motociklą ir išvengti susidūrimo.

3.6.                      Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens nekaltumo prezumpciją, yra pažymėjęs, kad ji yra pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, viena svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių garantijų; asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas nebus įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Pareiga įrodinėti baudžiamajame procese tenka valstybės pareigūnams ir institucijoms. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išaiškintos visos reikšmingos aplinkybės. Draudžiama įrodinėjimą perkelti kaltinamajam. Apeliacinės instancijos teismo atliktas sąlyginių specialisto išvados ir ekspertizės akto vertinimas prieštarauja cituotai teismų praktikai. Tokiu vertinimu įrodinėjimo pareiga yra perkeliama baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, pažeidžiant nekaltumo prezumpciją, todėl skundžiamas nuosprendis laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu.

3.7.                      Be to, priimant skundžiamą nuosprendį, specialisto išvados ir ekspertizės akto vertinimas atliktas selektyviai, ignoruojant nepalankius šių specialių žinių reikalaujančių tyrimų motyvus, specialisto išvadoms suteikiant didesnę įrodomąją reikšmę, ignoruojant specialisto išvados trūkumus, kurie pirmą kartą pažymėti dar Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nuosprendyje. Nuosprendyje konstatuota, kad, atliekant objekto tyrimą, kurio rezultatai aprašyti specialisto išvadoje, nebuvo įvertinta motociklo vairuotojo nurodyta aplinkybė, jog jis persirikiavo iš antrosios eismo juostos į pirmąją eismo juostą, kurios priekyje važiavo kasatoriaus automobilis; kad motociklo vairuotojas suko galvą (gręžėsi) į priekį (judėjimo kryptimi) ir atsitrenkė į galines šonines dureles; kad motociklo vairuotojas nematė kasatoriaus automobilio iki to momento, kai į jį atsitrenkė. Analogiški trūkumai nurodyti ir ekspertizės akto motyvuojamojoje dalyje. Teisiamojo posėdžio metu ekspertas V. Pačebutas taip pat paaiškino, kad specialisto išvadoje ir ekspertizės akte motociklo vairuotojo veiksmai įvertinti skirtingai, kadangi jau po to, kai buvo pateiktos specialisto išvados, paaiškėjo naujos faktinės aplinkybės.

3.8.                      Prokuroro ir nukentėjusiojo D. B. apeliaciniuose skunduose iš esmės buvo ginčijamos vien ekspertizės akto išvados, teigiant, kad šiame tyrime nepagrįstai nuspręsta, jog kasatorius po eismo įvykio patraukė transporto priemonę. Tačiau dar Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nuosprendyje buvo konstatuota, jog ši aplinkybė įvykio mechanizmo vertinimui faktinės reikšmės neturi. Tai teisiamojo posėdžio metu patvirtino pats ekspertas V. Pačebutas, kadangi motociklo greičio ir padėties vis tiek neįmanoma nustatyti, automobilio padėtis iš karto po susidūrimo įvykio vertinimui nėra reikšminga. Tokiai išvadai pritarta ir Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. liepos 13 d. nuosprendyje. Tačiau skundžiamame nuosprendyje šiai aplinkybei suteikiama daug reikšmės.

3.9.                      Antrą kartą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatsirado jokių naujų faktinių aplinkybių, duomenų, kurie turėtų įtakos specialių žinių turintiems subjektams, vertinant eismo įvykio mechanizmą. Bylos nagrinėjimo metu neskirti nauji (papildomi) ekspertiniai, specialių žinių reikalaujantys tyrimai. Taigi, priimant skundžiamą nuosprendį, buvo vertinami tie patys įrodymai. Tačiau pirmiau minėtos aplinkybės dėl motociklo vairuotojo persirikiavimo, galvos pasukimo ir automobilio nepastebėjimo nevertintos, dėl jų nepasisakyta. Toks selektyvus specialisto išvados ir ekspertizės akto vertinimas prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytai pareigai bylos duomenis vertinti visapusiškai ir išsamiai.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.       Nuteistojo L. J. L. gynėjo advokato L. Judicko kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo, priežastinio ryšio nustatymo ir BK 281 straipsnio 1 dalies taikymo

5.       Kasaciniame skunde nuteistojo L. J. L. gynėjas advokatas L. Judickas prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo L. J. L. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, motyvuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, kaltinamąjį L. J. L. pripažindamas kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, t. y. nepaskyręs naujų specialių žinių reikalaujančių tyrimų ir remdamasis tais pačiais bylos duomenimis, paneigė pirmosios instancijos teismo išvadas dėl eismo įvykį sukėlusių priežasčių, perkėlė įrodinėjimo naštą kaltinamajam, selektyviai vertino sąlyginę specialisto išvadą ir sąlyginį ekspertizės aktą, ignoravo kaltinimui nepalankius bylos duomenis dėl nukentėjusiojo veiksmų įtakos eismo įvykiui kilti, tai lėmė, kad buvo neteisingai nustatytas priežastinis ryšys tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių. 

6.       BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022, 2K-93-387/2023, 2K-217-719/2023 ir kt.).

7.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliacinės instancijos teismas savo išvadas pagrindė byloje esančių įrodymų visuma: nukentėjusiojo, nuteistojo ir liudytojų parodymais, Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistų E. Grigelio ir E. Giedraitytės-Grybienės 2019 m. rugsėjo 23 d. specialisto išvada Nr. 11Š-88(19), Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperto V. Pačebuto 2020 m. rugsėjo 14 d. ekspertizės aktu Nr. 11K-180(20), ekspertų E. Grigelio ir V. Pačebuto paaiškinimais bei kita bylos medžiaga. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tais pačiais įrodymais, padarė kitokias išvadas dėl eismo įvykį sukėlusių priežasčių nei pirmosios instancijos teismas, nereiškia, kad buvo nesilaikoma įrodinėjimui keliamų reikalavimų. Rėmimasis sąlyginėmis specialisto ir ekspertizės akto išvadomis dėl kai kurių eismo įvykio aplinkybių taip pat savaime nelaikytinas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu. Teismas gali remtis tokiomis išvadomis, jei jas patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20-507/2015, 2K-7-17-489/2024). Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys nepatvirtina kasacinio skundo argumentų dėl ekspertizės ir specialisto išvadų įrodomosios reikšmės nebuvimo, įrodinėjimo naštos perkėlimo kaltinamajam ir jo nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Tačiau pagrįstais pripažintini kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neskyrė pakankamo dėmesio abiejų eismo įvykio dalyvių padarytų KET pažeidimų ir jų įtakos bei reikšmės eismo įvykiui analizei ir tai lėmė, kad byloje buvo netinkamai nustatytas priežastinis ryšys.

8.       Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl priežastinio ryšio nėra tinkamai motyvuotos ir logiškai pagrįstos visų eismo dalyvių padarytų pažeidimų analize. Taigi pripažintina, kad nesilaikyta išsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo reikalavimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą byloje (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

9.       Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, vairuodamas kelių transporto priemonę, dėl neatsargumo pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Inkriminuojant asmeniui šią nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ne tik šio asmens padarytą atitinkamą KET pažeidimą ir jo padarinius, bet ir jų priežastinį ryšį. Priežastinio ryšio nustatymas tokiose baudžiamosiose bylose turi ypatingą svarbą, nes eismo įvykyje dažnai dalyvauja kelios transporto priemonės, pėstieji, dviratininkai, kiti eismo dalyviai. Todėl klausimas, kurio eismo dalyvio veika sukėlė eismo įvykį, yra vienas svarbiausių tokio pobūdžio bylose.

10.       Teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių gali būti konstatuotas, kai veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga (be jos ši nebūtų kilusi), taip pat kai ji lėmė padarinių atsiradimą (buvo esminė ir veikianti padarinių kilimo priežastis). Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, o kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltinamo asmens veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2007, 2K-381/2011, 2K-386/2012, 2K-322-511/2016, 2K-78-511/2019, 2K-7-74-788/2019 ir kt.). Tokiais atvejais svarbus argumentas konstatuoti priežastinį ryšį yra tai, kad, atsižvelgiant į visumą nustatytų aplinkybių, vertinama veika išsiskiria iš kitų priežasčių, nes būtent ji esmingai padidino padarinių atsiradimo riziką, suaktyvino kitas priežastingumo grandinėje esančias aplinkybes ir taip žalingų padarinių atsiradimo tikimybę pavertė tikrove. Ši teorija yra ypač aktuali sprendžiant nerūpestingos veikos nulemtus padarinius ir (ar) tais atvejais, kai reikia vertinti ir išskirti iš kelių priežasčių tą pagrindinę, nulėmusią žalingus padarinius priežastį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390-1073/2017, 2K-7-74-788/2019, 2K-205-489/2024). Priežastinis ryšys nustatomas teismui vertinant įrodymus, jų pagrindu nustatytas aplinkybes ir darant logika pagrįstas išvadas, kokie įvykio dalyvių veiksmai ir jų padaryti specialių elgesio taisyklių pažeidimai lemia kylančius padarinius, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš nustatytų visų įvykio dalyvių poelgių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-107-489/2024).

11.       Išvada dėl priežastinio ryšio tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių buvimo daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus, o kai pažeidimus padaro keli eismo dalyviai, – kurio eismo dalyvio pažeidimas buvo būtina eismo įvykio kilimo sąlyga ir esminė šio įvykio kilimo priežastis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, konkretaus eismo dalyvio veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje, jam laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje nurodyti padariniai, nebūtų įvykęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-346-699/2015, 2K-171-648/2020, 2K-7-17-489/2024 ir kt.). Jei nustatoma, kad eismo įvykio būtina sąlyga ir esminė priežastis buvo dviejų ar daugiau eismo įvykio dalyvių pažeidimai, esant ir kitiems nusikaltimo sudėties požymiams, jie visi atsako pagal BK 281 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35-895/2017). Išimtis iš šios nuostatos gali būti tik tokia situacija, kai eismo įvykis sukeltas dėl dviejų eismo dalyvių abipusės kaltės, tačiau nesunkų ar sunkų sveikatos sutrikdymą patiria tik vienas iš jų. Tokiu atveju nukentėjęs asmuo, nors ir yra eismo įvykio vienas iš kaltininkų, negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

12.       Esant būtinumui, priežastiniam ryšiui nustatyti skiriama autotechninė ekspertizė arba atitinkamas specialisto tyrimas. Ekspertizės akte ir specialisto išvadoje aprašomos eismo įvykio aplinkybės ir jį sukėlusios priežastys, aptariami kiekvieno eismo dalyvio veiksmų teisėtumo ir jų priežastinio ryšio su eismo įvykiu klausimai, atsakoma į klausimus, ar konkretaus eismo įvykio dalyvio padarytas KET pažeidimas techniniu požiūriu buvo būtina sąlyga eismo įvykiui kilti. Kita vertus, eksperto ar specialisto išvada yra techninio pobūdžio ir teismo turi būti vertinama tik kaip vienas iš įrodymų. Priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jo konstatavimas yra teismo, o ne ekspertų ir specialistų kompetencija, ir rėmimasis vien tik eksperto ar specialisto išvada gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2013, 2K-359-697/2017, 2K-204-895/2018).

13.       Net ir nustačius KET pažeidimą ir jo priežastinį ryšį su eismo įvykiu bei padaryta žala kitam asmeniui, veikai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnį turi būti nustatyta ir eismo įvykį sukėlusio asmens neatsargi kaltė (pasitikėjimas arba nerūpestingumas). Nusikalstamam pasitikėjimui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Tai reiškia, kad toks asmuo netinkamai įvertino ar pervertino konkrečias objektyvias aplinkybes, kurios, jo manymu, turėjo užkirsti kelią padariniams. Nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, mokėti eismo taisykles ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą ir numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstamų padarinių. Apie tai teismas sprendžia konkrečiu atveju įvertinęs eismo sąlygas bei situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus, kaltininko asmenines savybes ir kitas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-474/2011, 2K-375/2014, 2K-204-895/2018).

14.       Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos tokios esminės eismo įvykio aplinkybės: L. J. L., lengvuoju automobiliu važiuodamas vienpusiu dviejų nepažymėtų juostų keliu, pirmąja dešine eismo juosta, darė posūkio į dešinę manevrą, ketindamas pastatyti automobilį prie prekybos centro esančioje automobilių aikštelėje. Tačiau, nepabaigus posūkio, į jo automobilio galinę dešinės pusės šoninę dalį atsitrenkė motociklas, kurį vairavo D. B., ir motociklo vairuotojas D. B. patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Esminis KET pažeidimas, kuriuo buvo kaltinamas L. J. L., yra tai, kad jis, sukdamas į dešinę, nepasitraukė prie pat dešinio menamos pirmosios eismo juostos krašto (KET 106 punktas) ir manevrą pradėjo daryti kairiais ratais užvažiuodamas į kairę važiuojamosios kelio dalies pusę. Byloje taip pat nustatyta, kad nukentėjęs motociklo vairuotojas D. B. tiesiog nepastebėjo priekyje esančio automobilio ir į jį atsitrenkė. Antai tiek 2019 m. rugsėjo 23 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-88(19), tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. rugsėjo 14 d. ekspertizės akte Nr. 11K-180(20) nurodyta, kad techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą galėjo nulemti ne tik automobilio vairuotojo L. J. L. darytas posūkio manevras nepasitraukus prie dešinio kelio krašto, bet ir motociklo vairuotojo D. B. veiksmai – šis nestebėjo kelio situacijos ir laiku nesustabdė motociklo. To neneigė ir pats nukentėjusysis, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme nurodęs, kad iš pradžių jis važiavo antrąja juosta, paskui nutarė persirikiuoti į pirmąją eismo juostą, persirikiuodamas parodė posūkį ir pasisuko pažiūrėti, ar už jo nėra mašinų. Kai nukentėjusysis pasuko galvą į priekį (judėjimo kryptimi), jis atsitrenkė į galines šonines automobilio dureles. Prieš smūgį nukentėjusysis nežiūrėjo į priekį ir nematė pagrindiniame kelyje priekyje jo važiuojančio ir posūkio manevrą darančio automobilio. Automobilį jis pastebėjo po to, kai atsitrenkė į jį.

15.       Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatavo, kad tarp automobilio vairuotojo L. J. L. padaryto KET pažeidimo ir kilusio eismo įvykio nėra priežastinio ryšio, tai lėmė išteisinamojo nuosprendžio jam priėmimą. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą motyvavo tuo, kad kaltinamasis neprivalėjo duoti kelio į pirmąją eismo juostą persirikiavusiam motociklui, be to, net jei kaltinamasis, prieš pradėdamas sukti, būtų pasitraukęs prie pat kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, nagrinėjamas eismo įvykis vis tiek būtų įvykęs, nes nukentėjusysis nestebėjo kelio ir nematė kliūties (nežiūrėjo į priekį, buvo pasukęs galvą į kairę, žiūrėjo, ar už jo nėra automobilių, nes neturėjo galinio vaizdo matymo veidrodėlio, prieš susidūrimą nestabdė motociklo ir įvykio vietoje neliko motociklo stabdymo žymių).

16.       Apeliacinės instancijos teismas, nepaneigdamas pirmosios instancijos teismo išvados dėl motociklininko neatidaus vairavimo, vis dėlto padarė priešingą išvadą dėl priežastinio ryšio nurodydamas: „Tai, kad D. B. vairuotas motociklas neturėjo galinio matymo veidrodėlio, taip pat tai, kad nukentėjusysis, persirikiuodamas į kitą eismo juostą, pasižiūrėjo atgal, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, nepaneigia, kad būtent automobilio vairuotojo L. J. L. veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti – jeigu automobilio vairuotojas L. J. L. nebūtų savo vairuotu automobiliu užtvėręs kelio motociklo vairuotojui, susidūrimas nebūtų įvykęs“ (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 23 punktas).

17.       Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tarp kaltinamojo L. J. L. važiavimo toliau nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto ir eismo įvykio nėra teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė jam išteisinamąjį nuosprendį. Tokią išvadą išplėstinė teisėjų kolegija grindžia šiais argumentais:

17.1.                      Pirma, byloje nustatyta, kad važiuojamojoje dalyje yra dvi eismo juostos. Ir nors eismo įvykio metu eismo juostos nebuvo nubraižytos (jos yra menamos, įsivaizduojamos), tiek kaltinamajame akte, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad L. J. L. vairuojamas automobilis prieš posūkį į dešinę važiavo pirmąja eismo juosta. Byloje nėra nustatyta ir nebuvo įrodinėjama, kad L. J. L. vairuojamas automobilis prieš posūkį būtų persirikiavęs iš pirmosios į antrąją eismo juostą, jis nebuvo kaltinamas dėl tokios aplinkybės. Todėl apeliacinės instancijos teismo alternatyvi išvada, kad L. J. L. suko „iš dalies arba visiškai būdamas kairėje kelio važiuojamosios dalies pusėje“ (nuosprendžio 22 punktas), vertintina kaip prielaida, neatitinkanti kaltinimo turinio. Visiško buvimo antroje eismo juostoje aplinkybė, jei būtų įrodyta, iš esmės keistų kaltinimo turinį, todėl tokios aplinkybės, juo labiau kaip tik galimos alternatyvos, paminėjimas tarp motyvų nesuderinamas su kaltinamojo teise žinoti kaltinimo turinį ir nuo jo gintis. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmąja eismo juosta važiuojanti ir posūkį į dešinę daranti transporto priemonė neprivalo praleisti (duoti kelią) iš paskos ta pačia eismo juosta važiuojančios transporto priemonės (tokio reikalavimo būtų neįmanoma laikytis). Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad automobilio vairuotojui L. J. L. buvo nepagrįstai inkriminuojamas KET 101 punkto, reikalaujančio duoti kelią kitiems eismo dalyviams, pažeidimas. Konstatuotina, kad ši kaltinimo automobilio vairuotojui L. J. L. dalis, kad jis, važiuodamas pirmąja eismo juosta, nepraleido ta pačia kryptimi pirmąja eismo juosta iš paskos tiesiai važiuojančio motociklo, yra nelogiška ir prieštaringa. Taip pat nelogiškas ir eismo tvarkai prieštaraujantis yra apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad jeigu automobilio vairuotojas nebūtų savo vairuojamu automobiliu užtvėręs kelio motociklo vairuotojui, susidūrimas nebūtų įvykęs. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal eismo tvarką posūkis į dešinę iš pirmosios eismo juostos nelaikytinas kelio užtvėrimu ta pačia eismo juosta iš paskos važiuojančiai transporto priemonei.

17.2.                      Antra, iš bylos medžiagos matyti, kad iš dešinės kelio pusės yra įrengtos vietos automobiliams įstrižai pastatyti, be to, tarp stovėjimo vietų įrengtos salelės, kurios jungiasi su važiuojamąja kelio dalimi. Jeigu aikštelėje yra stovinčių automobilių, atlikti posūkį į dešinę nuo pat kelio dešiniojo krašto yra techniškai sudėtinga ar net neįmanoma. Kai sukama į automobilių stovėjimo vietą, esančią prie pat tokios salelės, įsukti į šią vietą nuo pat dešiniojo krašto, neužvažiavus ratais ant įrengtos salelės bortelio, taip pat sudėtinga. Aptartos aplinkybės iš esmės atitinka KET 107 punkte nustatytą išimtį, kai transporto priemonei leidžiama sukti ir ne nuo važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto. Tokioje situacijoje vairuotojas, darantis posūkį į stovėjimo aikštelę, turi pats nuspręsti, koks atstumas nuo dešinio kelio krašto leis jam saugiai pastatyti automobilį, nekliudyti kito automobilio ir kartu nesutrukdyti antrąja eismo juosta važiuojančioms transporto priemonėms. Be to, kiekvienas šia kelio atkarpa pirmąja juosta važiuojančios transporto priemonės vairuotojas gali tikėtis, kad priekyje važiuojanti transporto priemonė gali lėtinti greitį ir sukti į dešinėje esančią automobilių stovėjimo vietą. Natūralu, kad pamatęs, jog priekyje esanti transporto priemonė yra pasiruošusi sukti į dešinę, taip pat pamatęs manevro pradžią atidus vairuotojas turi lėtinti greitį, prireikus stabdyti arba persirikiuoti į laisvą eismo juostą, taip leisdamas priekyje esančiai transporto priemonei saugiai baigti manevrą. Tačiau posūkį darantis vairuotojas negali tikėtis ir numatyti, kad iš paskos važiuojantis motociklas važiuos tiesiai į jį nestabdydamas arba bandys prasmukti jam iš dešinės.

17.3.                      Trečia, apeliacinės instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nepateikta jokių argumentų, kad tai, jog prieš posūkį L. J. L. vairuojamas automobilis buvo kairiais ratais užvažiavęs į kairę važiuojamosios kelio dalies pusę (kirtęs menamą ašinę gatvės liniją), suklaidintų nukentėjusįjį ir leistų jam manyti, kad tęsti judėjimą yra saugu. Taip pat nėra nustatyta, kad priekyje važiuojantis L. J. L. vairuojamas automobilis kaip nors būtų sutrukdęs motociklo vairuotojui laiku pastebėti posūkio manevrą ir atitinkamai į tai sureaguoti, pvz., kad būtų nerodęs posūkio signalo, staigiai stabdęs ir pan. Minėta, kad byloje nustatyta, jog nukentėjusysis, vairuodamas motociklą, persirikiuodamas iš antrosios į pirmąją eismo juostą, nežiūrėjo į priekį, buvo pasukęs galvą į kairę, žiūrėjo, ar už jo nėra automobilių, prieš susidūrimą nestabdė motociklo, nes nematė priekyje esančio automobilio ir jo daromo manevro. Tai leidžia daryti išvadą, jog eismo įvykis kilo dėl to, kad nukentėjusysis nesilaikė kelių eismą reguliuojančių taisyklių, t. y. kad vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma; pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas, be kita ko, turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas ir eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties; vairuotojas turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui; vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams (KET 126–128 punktai). Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo logikos dėsniais pagrįstai išvadai, kad net jei L. J. L., prieš pradėdamas sukti, būtų pasitraukęs prie pat kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, nagrinėjamas eismo įvykis vis tiek būtų įvykęs.

17.4.                      Visos paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė reikalavimo nuosekliai vertinti abiejų eismo dalyvių KET pažeidimų įtaką ir reikšmę eismo įvykio kilimui, dėl to buvo padaryta teisės taikymo klaida. Kartu iš bylos aplinkybių logiškai išplaukia išvada, kad nagrinėjamoje situacijoje teisiniu požiūriu eismo įvykį sukėlė ne nuteistojo L. J. L. daromas posūkio manevras, o būtent nukentėjusiojo neatidus ir pavojų eismo saugumui keliantis vairavimas – jis ir buvo būtina eismo įvykio kilimo sąlyga ir esminė šio įvykio kilimo priežastis.

18.       Pažymėtina ir tai, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas visą dėmesį skyrė tik objektyviesiems nusikalstamos veikos požymiams nustatyti, tačiau tinkamai nemotyvavo būtino subjektyviojo požymio – neatsargios kaltės dėl eismo įvykio ir jo padarinių. Tuo tarpu bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad L. J. L., darydamas posūkio į dešinę manevrą, nors ir ne nuo pat kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, nenumatė ir negalėjo numatyti, kad ta pačia pirmąja eismo juosta iš paskos važiuojančio motociklo vairuotojas nestebės kelio, nematys kliūties ir nestabdydamas atsitrenks į jo automobilį. Taigi, išplėstinės septynių teisėjų kolegijos vertinimu, byloje taip pat nenustatytas pagrindas L. J. L. veikoje konstatuoti neatsargią kaltę (pasitikėjimą ar nerūpestingumą) dėl eismo įvykio ir jo padarinių.

19.       Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir nustatydamas L. J. L. veiksmuose nusikalstamos veikos, nustatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, pažeidė išsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo reikalavimus (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Todėl apkaltinamasis apeliacinės instancijos teismo nuosprendis automobilio vairuotojui L. J. L. naikinamas ir jam paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis be pakeitimų.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. liepos 13 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai                                                  Alvydas Pikelis

                                                
                                        Olegas Fedosiukas

                                        Sigita Jokimaitė

                                        Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

                                        Artūras Pažarskis

                                        Alenas Piesliakas

                                        Eligijus Gladutis