Civilinė byla Nr. 3K-3-29/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

27.7; 44.5.2.1; 95.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2011 m. vasario 7 d.

Vilnius

 

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algio Norkūno ir Vinco Versecko,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, ginančios viešąjį interesą, ieškinį atsakovei R. G., tretiesiems asmenims UAB „Mikroapskaita“, UAB „Makroskaita“ dėl žalos atlyginimo.

 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas yra dėl atlyginimo valstybei žalos, atsiradusios dėl apskaičiuotų, bet nesumokėtų PVM delspinigių.

Ieškovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, gindama viešąjį interesą, prašė teismo iš atsakovės R. G. priteisti 31 583 Lt valstybei žalos, atsiradusios dėl apskaičiuotų, bet nesumokėtų PVM delspinigių, atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo ieškinio priėmimo nagrinėti dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Byloje nustatyta, kad atsakovė yra visų UAB „Mikroapskaita“ akcijų savininkė ir eina šios bendrovės vadovo pareigas. Ieškovas 2006 m. kovo 16 d. pradėjo bendrovės PVM mokestinį tyrimą ir išsiuntė nurodymą pateikti 2001 m. sausio 1 d. – 2006 m. sausio 31 d. laikotarpio buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus. Ieškovo duomenimis, bendrovė patikslintose PVM deklaracijose deklaravo 806 592 Lt mokėtino PVM daugiau, negu pirminėse deklaracijose. Bendrovė 2006 m. gegužės 18 d. sumokėjo tik dalį PVM skolos, o 561 60,94 Lt PVM ir visi delspinigiai liko nesumokėti. Ieškovas 2006 m. spalio 10 d. priėmė sprendimą išieškoti, be kitų mokestinių nepriemokų ir baudų, 47 442,71 Lt nesumokėto PVM delspinigių. Iš dalies įsiskolinimą išieškojęs antstolis 2009 m. sausio 14 d. patvarkymu vykdomąją bylą užbaigė grąžindamas vykdomąjį dokumentą kartu su 2009 m. sausio 12 d. išieškojimo negalimumo aktu. Dėl to, ieškovo skaičiavimu, bendrovė liko skolinga valstybės biudžetui 31 583 Lt nesumokėto PVM delspinigių.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinys tenkintas visiškai ir ieškovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai priteista 31 583 Lt nesumokėto PVM delspinigių bei 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2008 m. kovo 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nustatė, kad iš ieškovo 2006 m. gegužės 18 d., 2006 m. spalio 10 d. ir 2007 m. spalio 8 d. sprendimų, kuriais apskaičiuota UAB „Mikroapskaita“ mokestinė nepriemoka, matyti, kad bendrovė liko skolinga valstybės biudžetui 31 583 Lt PVM delspinigių. Byloje atsakovė neginčija bendrovės prievolės dydžio. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Teismų praktikoje dėl CK 2.50 straipsnio 3 dalies taikymo nurodoma, kad tokiose bylose reikia nustatyti, ar bendrovės akcininkų veiksmai (neveikimas) nulėmė bendrovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais ir jos nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis BUAB ,,Alveronas“ v. I. S., R. P. ir kt. byloje Nr. 3K-3-329/2009).

Tik po to, kai ieškovas pradėjo mokesčių patikrinimą, bendrovė pateikė patikslintas PVM deklaracijas. Patikrinimo metu nustatyta, kad bendrovė sumokėjo PVM mažiau, nei privalėjo. Atsakovė, bendrovės vardu teikdama patikslintas PVM deklaracijas, žinojo ar pagal einamas pareigas turėjo žinoti, kad už 2001-2006 m. nesumokėtą PVM mokesčių įstatymai numato delspinigių skaičiavimą, todėl bendrovė yra skolinga ne tik mokesčio, bet ir jo delspinigių (Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnis). Aplinkybės, kad 2006 m. balandžio 25 d. įsteigta UAB „Makroskaita“ registruota UAB „Mikroapskaita“ veiklos adresu, kad jos pavadinimas panašus, kad joje įsidarbino visi darbuotojai ir pati ieškovė, kad UAB „Mikroapskaita“ pardavė turėtą nekilnojamąjį turtą Vilniuje, Lukiškų g. 3, ir už jį gautas lėšas pervedė naujai įsteigtai įmonei, teismo įvertintos, jog UAB „Mikroapskaita“ vykdyta veikla sąmoningai ir suderintais veiksmais buvo perkelta į kitą įmonę. Nenustatyta, kad 2006 m. gegužės 3 d. nurodytu adresu esančių patalpų pirkimo-pardavimo sandorį UAB „Mikroapskaita“ privalėjo sudaryti. Dėl šių sandorių ir veiksmų UAB „Mikroapskaita“ tapo neveikiančia ir nemokia įmone, o UAB „Mikroapskaita“ galiojanti prievolė sumokėti PVM delspinigius nebuvo įvykdyta. UAB „Mikroapskaita“ valią sudaryti aptariamus sandorius ir operacijas su lėšomis išreiškė ir atliko atsakovė kaip vienintelė bendrovės akcininkė ir bendrovės vadovė. Sprendimai atleisti darbuotojus, perduoti visą veiklą kitai įmonei, prisiimti didelius finansinius įsipareigojimus, parduoti nekilnojamąjį turtą buvo akivaizdžiai nenaudingi ir neprotingi bendrovei „Mikroapskaita“. Objektyviuoju požiūriu atsakovės veiksmai nebuvo teisėti ir sąžiningi ieškovo atžvilgiu. Atsakovės veiksmai buvo sąmoningi, tyčiniai, suderinti su kitais asmenimis, jais siekta padaryti įmonę nemokią, palikti neįvykdytas mokestines prievoles, o veiklą perkelti į kitą  įmonę, kurioje atsakovė įsidarbino, žinodama, kad uždaroji akcinė bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės ir tuo prisidengdama bei piktnaudžiaudama. Bendrovė mokestinių prievolių neįvykdė dėl nesąžiningų atsakovės, bendrovės vienintelės akcininkės, veiksmų, kuriais ji siekė išvengti bendrovės mokestinių prievolių vykdymo, dėl to atsakovė yra atsakinga už padarytą žalą (CK 2.50 straipsnio 3 dalis).

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. nutartimi atsakovės R. G. apeliacinis skundas netenkintas ir nutarta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad CPK 49 straipsnyje nustatyta, jog įstatymų nustatytais atvejais valstybės institucijos gali reikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Tais atvejais, kai pareiškiamas ieškinys viešajam interesui apginti, ieškovas tokioje byloje yra institucija, pareiškusi ieškinį. Mokesčių  santykiai  yra  viešosios  teisės  reguliavimo dalykas, todėl mokesčių, jų nepriemokų, su mokesčiais susijusių mokėjimų išieškojimas neatsiejamas nuo viešojo intereso, nes mokesčiai yra vienas iš pagrindinių valstybės pajamų šaltinių. Ieškovas yra atsakinga už mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą surinkimo kontrolę institucija, turinti teisę, gindama viešąjį interesą, reikšti ieškinį nagrinėjamoje byloje. Atsakovei, kaip juridinio asmens dalyvei, taikytina civilinė atsakomybė pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį už to juridinio asmens neteisėtus veiksmus, nes tik  ji viena sprendė visus įmonės valdymo bei veiklos klausimus. Atsakovės pateikiami neteisingi duomenys apie įmonės pajamas PVM deklaracijose ir vėlesni veiksmai, dėl kurių bendrovė tapo nemoki, nulėmė negalėjimą vykdyti mokestinių prievolių ieškovui. Valstybės nuostoliams priskirtini ir 31 583 Lt delspinigių, kurie būtų gauti pagal įstatymą iš UAB ,,Mikroapskaita“, jeigu atsakovė, kaip juridinio asmens dalyvė ir vadovė, būtų veikusi sąžiningai (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovė R. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

1. Byloje teismai nenustatinėjo nei byloje aktualaus viešojo intereso, nei to, ar vietos mokesčių administratorius turi teisę pagal CPK 49 straipsnio 1 dalį reikšti ieškinį valstybės vardu viešajam interesui apginti. CPK 49 straipsnio komentare išdėstyta nuostata, kad, nagrinėdamas bylą teismas, nustatęs, jog institucija neturi teisės pareikšti ieškinio viešajam interesui apginti arba jog viešasis interesas konkrečiu atveju nėra pažeistas, atsisako tenkinti ieškinį. Mokesčių administravimo įstatyme, taip pat kituose įstatymuose nenustatyta mokesčių administratoriaus teisės pareikšti ieškinį viešajam interesui apginti ir tokios teisės įgyvendinimo tvarkos. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 17 punktą mokesčių administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę pagal savo kompetenciją pareikšti ieškinį teismui dėl sandorio ar jo dalies pripažinimo negaliojančiu, taip pat būti ieškovu ar atsakovu kitose bylose. Ši civilinė byla, kurioje sprendžiamas civilinės atsakomybės taikymo klausimas, nepatenka į vietos mokesčių administratoriaus kompetencijos administruoti mokesčius ribas (Mokesčių administravimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalis). Byloje pareikštas ieškinio reikalavimas  nelaikytinas viešojo intereso gynimu. Ieškovas, gindamas valstybės teises, pareiškė byloje ieškinio reikalavimą nebūdamas valstybės atstovas pagal CPK 51 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodyta, kad valstybei atstovauti gali Vyriausybė, įstatymų nustatytais atvejais – Vyriausybės įgaliota arba kita institucija; taip pat atstovauti gali atstovai pagal pavedimą.

2. Teismai byloje priteisė padarytos žalos valstybei atlyginimą ieškovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, nors turėjo spręsti dėl žalos atlyginimo priteisimo valstybės naudai. Taip teismai nukrypo nuo CPK 13 straipsnyje įtvirtinto dispozityvumo principo, kurio esmė išdėstyta CPK 265 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią teismas, išskyrus CPK nustatytus atvejus, negali priteisti asmeniui to, ko šis neprašė, patenkinti ar atmesti ieškinį kitu, negu ieškovo nurodytas, faktiniu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis AB ,,ORLEN Lietuva“ v. I. D., J. G. ir kt. byloje Nr. 3K-3-446/2009). Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuose remiamasi iš esmės ieškovo argumentais, tačiau liko neįvertinti ir išsamiais teismo motyvais neatmesti atsakovės ir trečiojo asmens argumentai, taip pažeidžiant teismo pareigą motyvuoti priimamą sprendimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis).

3. Bendrovės vadovo atsakomybė nustatyta CK 2.87 straipsnio 2 dalyje. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad reikalavimą juridinio asmens valdymo organams šios normos pagrindu turi teisę pareikšti tik juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis BUAB ,,Saulėtekis“ v. I. K. ir kt. byloje Nr. 3K-3-604/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis UAB ,,Alaja“ ir ko“ v. K. A., V. A. byloje Nr. 3K-3-509/2008). Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies teisės normą taikoma juridinio asmens dalyvio subsidiarioji atsakomybė už to juridinio asmens padarytą deliktą, tačiau tai nesukuria prielaidų mokesčių teisės reglamentuojamų mokesčių ir su jais susijusių sumų sumokėjimo pareigos perkėlimo tam dalyviui. Nepriklausomai nuo priežasčių, pareiga vykdyti mokestines prievoles tenka tik pačiam mokestinių teisinių santykių subjektui, t. y. mokesčių mokėtojui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-59/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartyje UAB ,,Alaja“ ir ko“ v. K. A., V. A. byloje Nr. 3K-3-509/2008 išaiškinta, kad pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį juridinio asmens dalyvio subsidiarioji atsakomybė kreditoriui gali būti konstatuota tik nustačius tokias atsakomybės sąlygas: nesąžiningus ir neteisėtus veiksmus; kreditoriui padarytą žalą; juridinio asmens dalyvio kaltę; priežastinį ryšį, t. y. aplinkybes, patvirtinančias, kad juridinis asmuo negali įvykdyti savo prievolių tretiesiems asmenims ir šis negalėjimas yra atsiradęs būtent dėl jo dalyvio nesąžiningų veiksmų. Kasatorės teigimu, priežastinis skolininko elgesio ir nuostolių ryšys reiškia, kad skolininko veiksmai (neveikimas) buvo atlikti anksčiau, nei atsirado nuostolių. Be to, deliktinės atsakomybės prasme kaip mokestinių santykių rezultatas atsiradusios netesybos (delspinigiai) negalėjo būti priteistos iš atsakovės, nes juridinio asmens dalyvis už jas neatsako. Mokestiniuose santykiuose nedalyvaujančiam asmeniui negali būti perkeliama pareiga prisiimti kitam asmeniui taikytinas poveikio (baudimo) priemones. Mokesčių teisės prasme delspinigiai yra poveikio už mokestinių prievolių nevykdymą priemonė, mokestinės prievolės užtikrinimo būdas (Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl to delspinigiai už nesumokėtus mokesčius netapatintini su nuostoliais civilinės teisės prasme. Taikant deliktinę atsakomybę atlyginami tik nuostoliai, dėl to pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį juridinio asmens dalyviui gali kilti prievolė atlyginti tik nuostolius, o ne delspinigius už kito asmens nesumokėtus mokesčius. Delspinigiais siekiama užtikrinti finansinių įsipareigojimų vykdymą laiku, o ne kompensuoti valstybės nuostolius. UAB ,,Mikroapskaita” mokestinės nepriemokos metu valstybės biudžetas buvo deficitinis, taigi faktiniai nuostoliai yra palūkanų suma, kurią už šios įmonės mokestinės nepriemokos lygų dydį valstybė skolinosi finansų rinkoje už tam tikras palūkanas. Pagal 2006 m. gegužės 3 d. susitarimą dėl įsipareigojimų perleidimo perėmusi iš UAB ,,Mikroapskaita” įsipareigojimus UAB ,,Makroskaita” sumokėjo į valstybės biudžetą 77 981 Lt įvairių mokesčių, t. y. daugiau, nei ieškiniu prašomų priteisti delspinigių suma. Dėl to taikytina CK 6.249 straipsnio 6 dalis, pagal kurią kai dėl to paties veiksmo atsirado ir žala, ir nauda nukentėjusiam asmeniui, tai gauta nauda nepažeidžiant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų gali būti įskaitoma į nuostolius.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo palikti nepakeistus Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. nutartį. Atsiliepime į kasacinį skundą išdėstyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Mokesčių administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 26 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 32 straipsnio 4 dalimi ieškovui suteikta teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką ir pagal savo kompetenciją ginti valstybės interesus, jis įpareigotas užtikrinti, kad mokesčiai į biudžetą būtų sumokėti. Tam, kad mokesčių administratorius galėtų vykdyti pavestas funkcijas, jam suteikta teisė pagal savo kompetenciją pareikšti ieškinį teismui dėl sandorio ar jo dalies pripažinimo negaliojančiu, būti ieškovu ar atsakovu kitose bylose (Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 17 punktas). Bylų, kuriose turi teisę dalyvauti ieškovas, gindamas valstybės interesus, sąrašas nėra baigtinis. Taigi vietos mokesčių administratorius įpareigotas ginti viešąjį interesą, jei jis susijęs su jo funkcijų vykdymu. Konstitucinis Teismas 2003 m. lapkričio 17 d. nutarime konstatavo, kad nustatant mokesčius siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiems poreikiams tenkinti. Ieškovo teigimu, kai viešasis interesas ginamas valstybės institucijos prašymu ir susijęs su jos funkcijų vykdymu, galima pareikšti ieškinį, nes pagal CPK 41 straipsnio 2 dalį institucija, pareiškusi ieškinį viešajam interesui apginti, yra ieškovas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 5 d. nutartyje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. T. R., N. R. byloje Nr. 3K-3-1253/2001 išaiškinta, kad mokesčių administratorius, kaip mokesčių surinkimą užtikrinanti valstybės institucija, civilinės teisės požiūriu laikytinas kreditoriumi.

2. Kasacinio skundo teiginiai, kad byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pakeitė ieškinio dalyką ir pagrindą, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Teismai priimtų procesinių sprendimų motyvuojamosiose dalyse nustatė bylos aplinkybes, rėmėsi įrodymais, kuriais grindžiamos išvados, argumentai, dėl kurių vienais bylos įrodymais remtasi, o kiti liko atmesti, taip pat nurodyti įstatymai, kiti teisės aktai, kuriais teismai vadovavosi (CPK 270 straipsnio 4 dalis).

3. Atsakovė, kaip vienintelė akcininkė, vienvaldiškai (savo nuožiūra) priimdavo ir vykdydavo sprendimus UAB ,,Mikroapskaita“ vardu. Dėl to atsakovei priėmus sprendimą parduoti bendrovės patalpas ir pervesti visas lėšas trečiajam asmeniui ir dėl to bendrovei nustojus vykdyti veiklą ir tapus nemokiai, atsakovei kyla atsakomybė pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį prieš tokios bendrovės kreditorių (ieškovą). Tokios pozicijos dėl CK 2.50 straipsnio 3 dalies taikymo laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis UAB ,,Alaja“ ir ko“ v. K. A., V. A. byloje Nr. 3K-3-509/2008). Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 97 straipsnio 1 dalį laiku nesumokėtų mokesčių delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po tos, kai mokestis turėjo būti sumokėtas į biudžetą, t. y. atsakovė apie turimos bendrovės mokėtinas PVM sumas ir delspinigius sužinojo ne nuo patikslintų PVM deklaracijų pateikimo ieškovui dienos ir ne nuo ieškovo 2006 m. gegužės 18 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką, o tada, kai laiku neįvykdė prievolės sumokėti PVM. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 85 straipsnį mokestinio laikotarpio PVM deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos. Dėl to delspinigių skaičiavimo pradžia yra kita diena po nustatyto termino. Atsakovės nesąžiningi veiksmai dėl verslo, turto ir lėšų perleidimo, dėl kurių bendrovė tapo nemoki, atlikti po prievolės mokėti delspinigius atsiradimo momento, kurie dėl įmonės nemokumo liko nesumokėti. Ieškovo teigimu, trečiasis asmuo UAB ,,Makroskaita“, perėmęs UAB ,,Mikroapskaita“ įsipareigojimus, sumokėjo 77 981 Lt mokesčių, įvykdydamas mokestinę prievolę, tačiau ne prievolę sumokėti PVM delspinigius. Tai nėra ta nauda, kurią galima įskaityti į nesumokėtų delspinigių sumą. Kaip administracinėje (mokesčių) teisėje, taip ir civilinėje teisėje delspinigių paskirtis – užtikrinti mokestinių prievolių vykdymą laiku (Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnis, CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Civilinėje teisėje delspinigių dydį ir mokėjimo tvarką nustato sandorio šalys, o mokesčių teisėje tai daryti įgaliotas finansų ministras (Mokesčių administravimo įstatymo 99 straipsnis), taip visiems mokesčių mokėtojams užtikrinama vienoda delspinigių apskaičiavimo ir taikymo tvarka.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl mokesčių administratoriaus teisės reikšti ieškinį viešajam interesui ginti

 

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nustatant mokesčius siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiems poreikiams tenkinti. Nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku, valstybė (savivaldybės) negauna pajamų, yra ribojamos valstybės (savivaldybės) galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas. Be to, vieniems ūkinės veiklos subjektams nemokant mokesčių, kiti jos subjektai – sąžiningi mokesčių mokėtojai – atsiduria jiems nepalankioje padėtyje. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad mokesčių ir kitų privalomų įmokų nemokėjimas arba mokėjimas ne laiku pažeidžia viešąjį interesą (Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d., 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimai). Biudžeto sandaros įstatymo 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad mokesčių ir kitų įmokų į valstybės biudžetą apskaičiavimą ir mokėjimą kontroliuoja įstatymo įgaliota institucija.

Mokesčių administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 26 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 32 straipsnio 4 dalimi mokesčių administratoriui suteikta teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką ir pagal savo kompetenciją ginti valstybės interesus, jis įpareigotas užtikrinti, kad mokesčiai į biudžetą būtų sumokėti. Tam, kad mokesčių administratorius galėtų vykdyti pavestas funkcijas, jam suteikta teisė pagal savo kompetenciją pareikšti ieškinį teismui dėl sandorio ar jo dalies pripažinimo negaliojančiu, būti ieškovu ar atsakovu kitose bylose (Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 17 punktas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje administracinių bylų nagrinėjimo praktikoje konstatuota, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo IX skyriaus taisykles teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką mokesčių administratoriui atsiranda, kai įsiteisėja atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas dėl mokestinės nepriemokos, nuo įsiteisėjimo momento gali būti pradėtos mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūros (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-679-09; 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-795/2010, kt.).

Įstatymuose įtvirtinta ieškovo teisė bylose, kurių sąrašas nėra baigtinis, pareikšti ieškinį, ginant valstybės interesus, kai tai susiję su mokesčių administratoriui įstatymuose pavestomis ir jo vykdomomis funkcijomis. Mokesčių administratorius įpareigotas ginti viešąjį interesą, jei jis susijęs su jo funkcijų vykdymu. Dėl to kolegija sutinka su ieškovo atsiliepimo į kasacinį skundą teiginiu, kad kai viešasis interesas ginamas valstybės institucijos prašymu ir susijęs su jos funkcijų vykdymu, galima pareikšti ieškinį viešajam interesui apginti, nes tokia teisė valstybės institucijai pripažįstama CPK 41 straipsnio 2 dalyje, 49 straipsnio 1 dalyje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 5 d. nutartyje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. T. R., N. R. byloje Nr. 3K-3-1253/2001 išaiškinta, kad mokesčių administratorius (teritorinė mokesčių inspekcija), kaip mokesčių surinkimą užtikrinanti valstybės institucija, civilinės teisės požiūriu laikytinas kreditoriumi.

Nagrinėjanti bylą teisėjų kolegija negali sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad ieškovas pareiškė ieškinį viešajam interesui apginti nebūdamas valstybės atstovas. Atsakydama į šį argumentą kolegija pažymi, kad mokesčių administravimo, mokestinių nepriemokų, baudų, delspinigių išieškojimo teisė ieškovui yra įtvirtinta įstatymuose, o šią teisę įgyvendindamas šioje byloje ieškinio pareiškimu ieškovas neperžengė jam įstatymuose suteiktų įgaliojimų ribų. Taip pat negalima sutikti su kitu, susijusiu su pirmuoju, kasacinio skundo argumentu, kad teismai byloje priteisė padarytos žalos valstybei atlyginimą ieškovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, nors turėjo spręsti dėl žalos atlyginimo priteisimo valstybės naudai. Pirmiau nurodyta, kad ieškovas, vykdydamas jam pagal kompetenciją perduotas funkcijas, byloje pareiškė ieškinį viešajam interesui ginti, reikalaudamas priteisti delspinigius už laiku nesumokėtus mokesčius – šių įmokų gavėjas ir yra ieškovas kaip valstybės vardu veikianti institucija, užtikrinanti mokesčių ir su jais susijusių įmokų surinkimą.

 

Dėl uždarosios akcinės bendrovės vienintelio akcininko subsidiariosios civilinės atsakomybės už bendrovės prievolių tretiesiems asmenims neįvykdymą (CK 2.50 straipsnio 3 dalis)

 

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis), ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę tokiam juridiniam asmeniui pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Tačiau nagrinėjamoje byloje nurodyta teisės norma netaikoma, nes ieškinį dėl žalos atlyginimo pareiškė bendrovės kreditorius (ieškovas) atsakovei kaip vienintelei bendrovės akcininkei, esančiai subsidiariosios atsakomybės subjektu CK 2.50 straipsnio 3 dalies prasme.

Byloje ieškovui pareiškus ieškinį dėl uždarosios akcinės bendrovės vienintelės akcininkės veiksmais (neveikimu) padarytos žalos šios bendrovės kreditoriui (ieškovui) atlyginimo, svarbu išaiškinti, ar akcininkės elgesys nulėmė bendrovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais ir jos nemokumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje konstatuota, kad bendrovės akcininkai (t. y. juridinio asmens dalyviai), priimdami sprendimus, privalo atsižvelgti į įstatymuose įtvirtintą viešąjį interesą, veikti bendrovės naudai, užtikrinti, kad priimami sprendimai būtų protingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 4 d. nutartis S. A. v. AB ,,Mažeikių nafta ir kt. byloje Nr. 3K-3-650/2003).

Nurodytos nuostatos lemia taip pat ir bendrovės akcininkų pareigą elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims. Ši pareiga atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žala atlyginama visiškai tiek kilusi dėl asmenų sąmoningų veiksmų, tiek ir atsiradusi dėl jų neveikimo. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kada pagal juridinio asmens prievoles subsidiariai gali atsakyti juridinio asmens dalyviai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino šią teisės normą taip, kad juridinio asmens dalyviui pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsakomybė atsiranda dėl jo nesąžiningų veiksmų (neveikimo). Šioje normoje nustatyta papildoma atsakomybė juridinio asmens dalyviams, kad jie negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti turtinės atsakomybės, prisidengdami ribota turtine atsakomybe, tais atvejais, kai jų veiksmai lemia, kad juridinis asmuo negali iki galo įvykdyti prievolės kreditoriui ir jos siekia išvengti nesąžiningais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 18 d. nutartis UAB ,,Gollner spedition“ v. S. B. ir kt. byloje Nr. 3K-3-124/2004; 2009 m. liepos 9 d. nutartis BUAB ,,Alveronas“ v. I. S., R. P. ir kt. byloje Nr. 3K-3-329/2009). Subsidiarinė juridinio asmens dalyvio atsakomybė pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį taikytina konstatavus konkretaus juridinio asmens dalyvio nesąžiningus veiksmus, nulėmusius juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievolės.

Byloje ieškovui įrodinėjant žalos atsiradimą dėl atsakovės, kaip bendrovės akcininkės, veiksmų, bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai turėjo ištirti ir įvertinti, ar atsakovės veiksmai, vykdant bendrovės valdymo ir kitus veiksmus, buvo nukreipti siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais ir ar jie nulėmė bendrovės negalėjimą atsiskaityti su nagrinėjamos bylos kreditoriumi (ieškovu) ir (ar) tie veiksmai nulėmė bendrovės nemokumą. Byloje priimtuose pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendime bei nutartyje nustatyta, kad UAB ,,Mikroapskaita“ PVM nesumokėjimas laiku nulėmė prievolės mokėti delspinigius atsiradimą. Teismų byloje konstatuoti atsakovės nesąžiningi veiksmai, kurie lėmė ieškinyje nurodytų 31 583 Lt delspinigių nesumokėjimą ir šios sumos negalėjimą išieškoti iš UAB ,,Mikroapskaita“ dėl atsakovės kaip vienintelės akcininkės vadovavimo bendrovei veiksmų, kuriais neteisingai deklaruotos pajamos ir mokėtinas PVM, taip pat kuriais nurodytos bendrovės turtas ir ūkinė komercinė veikla buvo perkelti į kitą UAB ,,Makroskaita”.

Teisėjų kolegija negali sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad netesybos (delspinigiai) nėra priskiriamos nuostoliams, kuriuos atsakovė privalo atlyginti civilinės atsakomybės pagrindu, nes jomis yra siekiama užtikrinti mokestinių prievolių įvykdymo užtikrinimą, o ne kompensuoti kokius nors valstybės nuostolius. Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą kolegija nurodo, kad vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų yra visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

Netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70, 6.71 straipsniai), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą konstatuota, kad netesybos atlieka prievolės užtikrinimo funkciją ir civilinės atsakomybės funkciją, nes yra skirtos padengti nuostoliams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-7-367/2006; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis UAB „Miaras“ v. A. Daujoto individuali įmonė „Aldaujana“ byloje Nr. 3K-7-409/2010; kt.).

Mokesčių administravimo įstatymo 99 straipsnio pagrindu finansų ministras nustato delspinigių dydį ir jų apskaičiavimo tvarką. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutarime konstatuota, kad mokesčių teisėje delspinigiai traktuojami kaip sankcija, kuri gali būti taikoma asmeniui, laiku ar tinkamai neįvykdžiusiam pareigos sumokėti mokesčius. Šiame nutarime delspinigių paskirtimi nurodomas kompensavimas valstybei tų lėšų, kurių ji nebūtų praradusi, jeigu būtų buvę sumokėti importo muitas ir (arba) atitinkamas mokestis.

Nurodytų teisės aktų turinys ir jų aiškinimo konstitucinėje jurisprudencijoje praktika patvirtina tai, kad delspinigiai už nesumokėtus mokesčius yra teisės aktuose nustatyti ir preziumuotini minimalūs valstybės nuostoliai, atsiradę dėl mokesčių nesumokėjimo arba dėl netinkamo ar ne laiku atlikto mokesčių sumokėjimo. Nagrinėjamoje byloje pagal surinktų įrodymų duomenis teismų konstatuota, kad mokesčių mokėtojas (UAB ,,Mikroapskaita“) tapo negalintis atsiskaityti su ieškovu (kreditoriumi) dėl nesąžiningų bendrovės akcininkės ir vadovės veiksmų, kuriais buvo siekta ir kurie nulėmė bendrovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriumi (mokesčių administratoriumi). Dėl nesumokėtų delspinigių už mokesčius padarytą žalos valstybei atlyginimą byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai priteisė iš atsakovės, taikydami subsidiariąją civilinę atsakomybę (CK 2.50 straipsnio 3 dalis).

 

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo kasacinio skundo argumentais naikinti apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Iš atsakovės priteistina 51,15 Lt Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, Lietuvos valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

nutaria:

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės R. G. valstybei 51,15 Lt (penkiasdešimt vieną litą 15 ct) išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai	Janina Januškienė
	Algis Norkūnas
	Vincas Verseckas