Administracinė byla Nr. eA-2289-575/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02622-2024-3
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugsėjo 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. A. prašymą dėl administracinės bylos pagal pareiškėjo O. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Stulgiai“) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas O. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2024 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 24S123979 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2023 m. birželio 14 d. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Aurespa“. Pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 21 d. pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį į UAB „Stulgiai“ (toliau – ir Bendrovė), kurį atsakovas tenkino – 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimu leido pakeisti darbdavį ir pareiškėjas nuo 2023 m. rugsėjo 19 d. pradėjo dirbti Bendrovėje, kurioje dirbo iki 2024 m. vasario 1 d. Pareiškėjas nuo 2023 m. birželio 13 d. vykdo keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą ir tam turi išduotą licenciją, suteikiančią teisę vykdyti minėtą veiklą.
3. Nesutikdamas su atsakovo 2024 m. gegužės 17 d. Sprendimu, kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas pažymėjo, jog darbo specifika Bendrovėje lėmė tai, kad pareiškėjas tinkuotoju dirba pagal jam pavedamas užduotis ir darbus, kuriems pats negali daryti įtakos, t. y. Bendrovė pagal jos poreikius paveda atlikti darbus pareiškėjui. Darbo krūvio paskirstymas yra darbdavio prerogatyva, todėl pareiškėjas negali būti atsakingas už tai, kad darbo krūvis nebuvo pakankamas, taip pat jis negalėjo daryti įtakos darbdavio sprendimui nutraukti su juo darbo sutartį.
4. Pareiškėjo vertinimu, jis visada turėjo ir turi lėšų gyventi Lietuvoje, kadangi pagal išduotą licenciją vykdo individualią pavežėjo veiklą. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nes jis dirbo įmonėse, gavo darbo užmokestį, o darbdaviui nutraukus sutartį, jis visada uždirbdavo ir iki šiol uždirba pakankamai, kadangi gaunamas darbo užmokestis net kelis kartus didesnis nei 1 minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA). Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pateikti Paysera duomenys patvirtina, jog pareiškėjas kiekvieną mėnesį gauna apie 2 000–3 000 Eur pajamų, t. y. jo pajamos viršija MMA daugiau nei 3 kartus, per metus pareiškėjas uždirbo daugiau nei 25 tūkst. Eur, todėl visiškai nepagrįstai atsakovas priėmė Sprendimą tuo pagrindu, kad asmuo neva neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
5. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo vertinimu, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai – pareiškėjas gyvena Lietuvoje, moka mokesčius, ryšys su šalimi yra tamprus ir ilgalaikis, asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą.
6. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal teismų praktiką leidimas gyventi neprivalo būti automatiškai panaikinamas, jeigu neatitikimas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) reikalavimams atsirado ne dėl užsieniečio kaltės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2394-552/2020). Pareiškėjo teigimu, atsakovas priėmė Sprendimą visiškai neatsižvelgdamas į neatitikimo atsiradimo priežastis – Bendrovė nesugebėjo aprūpinti pareiškėją pakankamu darbo krūviu, t. y. nebuvo laikomasi darbo sutarties sąlygų. Taigi, atsakovo Sprendimas neatitinka teismų praktikos, reikalaujančios konstatuoti ne formalųjį, o faktinį atitikimą (neatitikimą) keliamiems reikalavimams, įskaitant priežastį, dėl kurios atsirado neatitikimas.
7. Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamentas netinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, pažeidė gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir kitus principus, teisės aktų reikalavimus ir jo teises. Atsakovas Sprendime tik formaliai įvertino situaciją, neanalizavo visų teisiškai reikšmingų aplinkybių ar dokumentų (vadovavosi pareiškėjui nepalankiais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) duomenimis, nevertino pareiškėjo situacijos ir visų aplinkybių), pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas neatliko išsamaus tyrimo, netinkamai taikė Įstatymo nuostatas ir nepateikė jokių įrodymų, pateisinančių Sprendimo priėmimą, kuris sukėlė neigiamas pasekmes pareiškėjui, yra nemotyvuotas ir naikintinas.
8. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
9. Departamentas paaiškino, kad jis ginčijamą Sprendimą priėmė nustatęs, jog pareiškėjo darbo sutartis su Bendrove buvo nutraukta, pareiškėjui nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2023 m. rugsėjo 19 d. iki 2024 m. vasario 1 d. ir už šį laikotarpį jam nė karto nebuvo mokėtas Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 160 Eur, t. y. užsieniečiui visą įdarbinimo Bendrovėje laikotarpį buvo mokamas atlyginimas, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (190,91–462 Eur), o 2024 m. vasario 1 d. darbo sutartis buvo nutraukta.
10. Atsakovas pastebėjo, kad pareiškėjui teikiant prašymą dėl darbdavio keitimo, Departamentui nebuvo pateikti duomenys, jog užsienietis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte. Be to, pareiškėjas nuo 2023 m. birželio 13 d. užsiregistravo kaip vykdantis individualią veiklą, o nuo 2023 m. birželio 15 d. jam išduota licencija vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą 5 automobiliais. Atsakovo teigimu, pareiškėjas pirmiau įsiregistravo vykdyti pavėžėjimo veiklą nei įsidarbino tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo įmonėje (pareiškėjas UAB „Aurespa“ įdarbintas buvo 2023 m. birželio 14 d.). Kadangi darbo užmokestis mokėtas nebuvo, laikytina, kad pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. O tai, kad darbo sutartis nutraukta, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, nustatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta).
11. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal Sodros informacinės sistemos duomenis, t. y. kad užsieniečiui mokamas per mažas darbo užmokestis ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis negauna, prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo užsienietis nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis, buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Departamentas tvirtino, kad jis priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.
II.
12. Regionų administracinis teismas 2024 m. liepos 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
13. Teismas nustatė, kad:
13.1. Pareiškėjas ketindamas dirbti UAB „Aurespa“ betonuotoju 2023 m. kovo 31 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas). Prašyme pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis bus darbo užmokestis, kurio dydis nurodytas – 1 160 Eur.
13.2. Pareiškėjas Departamentui taip pat pateikė UAB „Aurespa“ tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20230331-057914, kuriame nurodoma, jog UAB „Aurespa“ įsipareigoja įdarbinti užsienietį (pareiškėją) pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui betonuotoju darbo sutarties laikotarpiu mokėti pareiškėjui 1 160 Eur mėnesinį darbo užmokestį.
13.3. Pareiškėjas nuo 2023 m. birželio 13 d. užsiregistravo kaip vykdantis individualią veiklą, nuo 2023 m. birželio 15 d. pareiškėjui išduota licencija vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą 5 automobiliais.
13.4. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. gegužės 22 d. priėmė sprendimą Nr. 23S72286, kuriuo nusprendė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį nuo 2023 m. gegužės 29 d. iki 2025 m. gegužės 29 d.; pareiškėjui leidimas laikinai gyventi įteiktas 2023 m. birželio 9 d.
13.5. Pareiškėjas pateikė Departamentui 2023 m. liepos 27 d. prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją pas tą patį darbdavį. Pareiškėjas taip pat pateikė UAB „Stulgiai“ tarpininkavimo raštą darbdaviui arba darbo funkcijai, kuriame nurodyta, jog Bendrovė įsipareigoja įdarbinti užsienietį (pareiškėją) pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui betonuotoju; Bendrovė įsipareigojo darbo sutarties laikotarpiu mokėti pareiškėjui 1 160 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Departamentas 2023 m. rugsėjo 13 d. priėmė sprendimą leisti pakeisti užsieniečiui darbdavį, pareiškėjas nuo 2023 m. rugsėjo 19 d. buvo įdarbintas Bendrovėje; darbo sutartis nutraukta
2024 m. vasario 1 d.
13.6. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais
bei 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 2024 m. gegužės 17 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su asmeniu nutraukta.
14. Teismas vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, pažymėjo, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai.
15. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, visų pirma, nurodė, kad pareiškėjo įsidarbinimo laikotarpiais UAB „Aurespa“ ir Bendrovėje, pareiškėjui nė karto nebuvo išmokėtas jo prašyme dėl leidimo išdavimo ir tarpininkavimo raštuose nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 1 160 Eur. Teismas detalizavo, kad UAB „Aurespa“ nuo 2023 m. birželio 14 d. iki 2023 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjui mokėjo nuo 327,27 Eur iki 409,09 Eur per mėnesį, o Bendrovė
nuo 2023 m. rugsėjo 19 d. iki 2024 m. vasario 1 d. pareiškėjui mokėjo nuo 190,91 Eur iki 462 Eur. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, jog Departamentas turėjo pagrindą konstatuoti, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, o tai buvo savarankiškas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p.).
16. Dėl pareiškėjo argumentų, jog dėl darbdavio kaltės jam nebuvo mokamas 1 160 Eur darbo užmokestis, kad darbdavys nesuteikė pakankamai darbo ir dėl to pareiškėjas nėra atsakingas, teismas pažymėjo, kad šie pareiškėjo nurodyti argumentai ar tarp pareiškėjo ir darbdavio susiklostę darbo santykiai neturi teisinės reikšmes. Teismas pabrėžė, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo mokamas tarpininkavimo raštuose įsipareigotas mokėti darbo užmokestis, kas neatitiko imperatyvių Įstatymo reikalavimų.
17. Teismas nurodė, jog lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, pagal teisės aktų reikalavimus yra 1 MMA – nuo 2023 m. sausio 1 d. MMA buvo 840 Eur, nuo 2024 m. sausio 1 d. – 924 Eur. Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjui buvę darbdaviai (UAB „Aurespa“ ir Bendrovė) nuo 2023 m. birželio 14 d. iki 2024 m. vasario 1 d. išmokėdavo darbo užmokestį, kuris buvo mažesnis negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA. Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mokamas mažesnis nei MMA ir nereguliarus, o tai neatitiko ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo, t. y. pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
18. Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, jog jis pragyvenimui lėšų užsidirbdavo vykdydamas individualią veiklą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismo posėdyje pripažino, jog jis turi skolų (8 000–9 000 Eur). Tai, teismo įsitikinimu, patvirtino, kad pareiškėjas realiai neturi pakankamai reguliarių lėšų pragyventi Lietuvoje, be to, pareiškėjo pateiktas Paysera sąskaitos išrašas nepaneigė, kad pareiškėjo nurodyti duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, nes jo buvę darbdaviai (UAB „Aurespa“ ir Bendrovė) reikiamo darbo užmokesčio nemokėjo. Teismas nurodė, kad vien šis pagrindas, buvo pakankamas pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
19. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nuo 2023 m. birželio 13 d. yra užsiregistravęs kaip vykdantis individualią veiklą, pareiškėjui 2023 m. birželio 15 d. buvo išduota licencija vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą 5 automobiliais, tačiau pareiškėjo prašyme dėl leidimo išdavimo ir tarpininkavimo raštuose nebuvo nurodyta, kad jis nedirbs UAB „Aurespa“ ar Bendrovėje, o vykdys individualią veiklą. Teismas taip pat pastebėjo, kad pareiškėjas pirmiausia įregistravo individualią veiklą, tai padarė 2023 m. birželio 13 d., o tik tada įsidarbino UAB „Aurespa“ – 2023 m. birželio 14 d. Teismas sutiko su atsakovu, kad pareiškėjas faktiškai nedirbo (nedirba) viso darbo laiko pas minėtą darbdavį ir negavo reikiamo darbo užmokesčio, bet realiai vykdo (vykdė) individualią pavežėjo veiklą.
20. Nustatęs, kad pareiškėjas nuo 2024 m. vasario 1 d. nebedirba Bendrovėje, Sodros duomenimis, pareiškėjas niekur kitur neįsidarbino, nepateikė prašymo Departamentui pakeisti darbdavį, teismas konstatavo, kad tai yra dar vienas savarankiškas pagrindas panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p.).
21. Teismas nenustatė pagrindo nesutikti su Departamento išvada, kad pareiškėjas gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalėjo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, tačiau pareiškėjas šių sąlygų neatitiko.
22. Kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti buvo atmesti pareiškėjo teiginiai, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų, yra neišsamus, nemotyvuotas, priimtas neįvertinus individualios pareiškėjo situacijos. Įvertinęs Sprendimo turinį teismas pažymėjo, kad jame aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, todėl teismas konstatavo, jog Sprendimas atitinka esminius VAĮ reikalavimus. Buvo atkreiptas dėmesys, kad Sprendime buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai – socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai – su Lietuvos Respublika.
III.
23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Sprendimą, o netenkinus minėto reikalavimo, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
24. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame skunde. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, t. y. priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
25. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis negalėjo daryti įtakos darbdavio veiksmams, be to, pareiškėjas turi pakankamai lėšų pragyventi, kadangi vykdo individualią veiklą. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nes pareiškėjas dirbo įmonėje, gavo darbo užmokestį, o darbdaviui nutraukus darbo sutartį su pareiškėju, pareiškėjas visada uždirbdavo ir iki šiol uždirba pakankamai (pareiškėjas į bylą pateikė įrodymus, kad jo gaunamas darbo užmokestis net kelis kartus didesnis nei 1 MMA).
26. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neteisingai vertino, kad jo ryšiai su Lietuva trumpalaikiai ir išskirtinai ekonominio pobūdžio. Pareiškėjas įrodė, kad jo santykis su Lietuva yra ilgalaikis, tamprus, pareiškėjas dirba, vykdo individualią veiklą pagal išduotą licenciją, o kiekvieną mėnesį gaunamas darbo užmokestis sudaro apie 2 000–3 000 Eur, t. y. daugiau nei 3 kartus didesnis nei MMA.
27. Pareiškėjo įsitikinimu, nebuvo teisinio pagrindo panaikinti pareiškėjo leidimą, atsakovas priėmė sprendimą neatsižvelgęs į neatitikimo Įstatymo reikalavimams priežastis, teismų praktiką, visas reikšmingas aplinkybes, atsakovas nesilaikė gero administravimo principo. Atsakovo Sprendimas iš esmės nemotyvuotas ir prieštaraujantis gero administravimo principui, todėl naikintinas.
28. Pareiškėjas pažymi, kad jis nežinojo ir negalėjo numatyti nei, tai, kad darbdavys jam mokės mažesnį nei darbo sutartyje nurodytą ir sulygtą darbo užmokestį, nei tai, kad darbdavys vienašališkai, neįspėjęs pareiškėjo, nutrauks su juo darbo sutartį. Teismas net nevertino šių aplinkybių ir nurodė, kad neva darbo santykių nutraukimas nėra šios bylos dalykas, ignoravo suformuotą teismų praktiką. Todėl esant neatitikimui Įstatymo reikalavimams, leidimas gyventi neturi būti automatiškai naikinamas, nes šis neatitikimas atsirado ne dėl užsieniečio kaltės.
29. Pareiškėjas nurodo, kad netinkamas įrodymų vertinimas, nevisiškas, neišsamus visų bylai reikšmingų aplinkybių ištyrimas sudaro prielaidas neteisingai išspręsti bylą. Atsižvelgiant į aukščiau pateiktas aplinkybes ir teisinę argumentaciją, teigtina, kad nagrinėjamu atveju netinkamai vertinti įrodymai ir netinkamas leidimų gyventi reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas lėmė tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą bei nemotyvuotą sprendimą.
30. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
31. Pakartodamas pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime išdėstytas faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, atsakovas nurodo, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas pateikia subjektyvų pirmosios instancijos teismo išvadų vertinimą, tačiau nepateikia šias išvadas paneigiančių įrodymų. Atsakovas pabrėžė, kad Įstatymo 50 straipsnyje nustatyti savarankiški leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, todėl nustačius bent vieną iš jų, atsakovas privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas nei pirmos instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų paneigti Migracijos departamento ginčijamame sprendime padarytas išvadas, o tik pateikė savo asmeninį vertinimą dėl bylos nagrinėjimo, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
32. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 24S123979, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
33. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog atsakovas Sprendime nurodytais pagrindais teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, o pareiškėjo argumentai, kad jis nėra atsakingas už darbdavio veiksmus, kad gauna pajamas iš individualios veiklos, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi panaikintas netinkamai pritaikius Įstatymo nuostatas, pripažinti nepagrįstais.
34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgė, kad ginčo situacija susiklostė dėl darbdavio kaltės. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog Įstatymo nuostatas atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pritaikė formaliai, neatsižvelgė į aktualią teismų praktiką, pažeidė gero administravimo principą. Pareiškėjas įrodė, jog gauna pakankamai individualios veiklos pajamų pragyventi Lietuvoje, jo ryšiai su šia valstybe glaudūs.
35. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
36. Byloje nustatyta, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo nuostatomis
(50 str. 1 d. 2 p., 6 p., 35 str. 1 d. 2 p., 5 p.) ir atsižvelgiant į tai, jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, taip pat įvertinus tai, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta. Sprendime Migracijos departamentas nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjui Bendrovė nė vieną mėnesį per visą įdarbinimo laikotarpį nemokėjo tarpininkavimo rašte deklaruoto darbo užmokesčio, 2024 m. vasario 1 d. darbo sutartis nutraukta ir užsienietis vykdo individualią veiklą bei teikia pavėžėjimo paslaugas 5 automobiliais.
37. Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Įstatymo (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija, galiojusi pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu) 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
38. Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją, nesilaikydamas Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
39. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
40. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024 ir kt.).
41. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ir dėl šių aplinkybių ginčo nėra, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (t. y. kad asmuo ketina dirbti pagal darbo sutartį, jo profesija įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir pareiškėjui nereikalingas Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams). Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimu leido pareiškėjui pakeisti darbdavį į UAB „Stulgiai“, kurioje pareiškėjas buvo įdarbintas
2023 m. rugsėjo 19 d. Vadovaujantis Sodros duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2023 m. birželio 13 d. vykdo individualią veiklą, pareiškėjas UAB „Aurespa“ dirbo nuo 2023 m. birželio 14 d. iki 2023 m. rugsėjo 19 d., vėliau dirbo UAB „Stulgiai“ nuo 2023 m. rugsėjo 19 d. iki
2024 m. vasario 1 d. Pareiškėjo darbo UAB „Stulgiai“ laikotarpiu jam nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 1 160 Eur, pareiškėjui buvo mokamas mažesnis nei MMA darbo užmokestis. Atsakovas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nuo 2023 m. birželio 13 d. vykdo individualią veiklą, po 2024 m. vasario 1 d., kai buvo nutraukta darbo sutartis, darbo santykių su jokia įmone neturi.
42. Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą ir nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad aplinkybės, jog pareiškėjo su UAB „Stulgiai“ darbo sutartis nutraukta, nustatymas buvo teisėtas imperatyvus pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teisėtai ir pagrįstai Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
43. Dėl pareiškėjo teiginių, kad darbdavys su juo pasielgė nesąžiningai, t. y. nevykdė darbo sutarties sąlygų ar šią sutartį sutraukė neįspėjęs užsieniečio, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo atleidimo neteisėtumą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo vertinimui, kad Departamento ar pirmosios instancijos teismo sprendimuose pateiktos išvados yra neteisėtos ir nepagrįstos.
44. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo (šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas), kad darbo UAB „Stulgiai“ laikotarpiu pareiškėjui nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas (1 160 Eur) ir / ar ne mažesnis nei nustatyta MMA (2023 metais – 840 Eur; 2024 metais – 924 Eur) darbo užmokestis.
45. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju atsakovas turėjo faktinį ir teisinį pagrindus spręsti, kad pareiškėjas, teikdamas duomenis dėl ketinamo gauti darbo užmokesčio UAB „Stulgiai“, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes prašydamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas nurodė, kad jo vienintelis pragyvenimo lėšų šaltinis yra numatomas darbo užmokestis, mokamas UAB „Stulgiai“, pareiškėjas jokių kitų pragyvenimo lėšų šaltinio nenurodė, o iš nurodyto lėšų šaltinio atitinkamų pajamų negavo. Ši aplinkybė gali būti vertinama kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1364-629/2024; 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1556-662/2024; kt.).
46. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo teikti įrodymai (Paysera sąskaitos išrašas), kurie įrodo pareiškėjo gaunamų pajamų iš individualios veiklos dydį ir periodiškumą, nesudaro pagrindo ginčo situacijos vertinti kitaip, o teiginiai, kad pareiškėjas pajamų gauna užtektinai pragyventi Lietuvos Respublikoje, aptarto teisinio reguliavimo kontekste nėra reikšmingi, kadangi leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo išduotas (pakeitus darbdavį) darbo UAB „Stulgiai“ pagrindu ir aiškiai nurodytomis sąlygomis.
47. Taigi, byloje įrodyta, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (dėl darbo užmokesčio dydžio) ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
48. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nesiaiškino visų su pareiškėju susijusių aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1093-415/2024). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad duomenys apie pareiškėją buvo aiškūs, nėra pagrindo pripažinti, kad Departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo rinkti papildomus duomenis. Pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus.
49. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (Įstatymo 40 str. 5 d.). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atmestini deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai, kad nagrinėjamu atveju nustatyti tik formalūs Įstatymo reikalavimų neatitikimai ar kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teismų praktiką, suformuotą analogiškose bylose.
50. Dėl pareiškėjo kritikos, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, nesilaikė gero administravimo principo, pažymėtina, jog gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2500-624/2023).
51. Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjo teisės būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjas turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1667-520/2023).
52. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo galimybę nurodyti ir pateikti visus duomenis, susijusius su, jo teigimu, sąlygų panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebuvimu, ginčo nagrinėjimo metu abiejų instancijų teismuose, tačiau šie duomenys (dėl pareiškėjo veiksmų pobūdžio, darbo santykių nutraukimo priežasčių, gaunamų individualios veiklos pajamų; kt.), kaip konstatuota, nesudaro pagrindo priimti kitokį procesinį sprendimą byloje.
53. Pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas vertino Sprendimo faktinius bei teisinius pagrindus, pareiškėjo pateiktus įrodymus bei paaiškinimus (ABTĮ 56 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.
54. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
55. Iš bylos duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas už skundą sumokėjo 36 Eur žyminio mokesčio, už apeliacinį skundą – taip pat 36 Eur žyminio mokesčio.
56. ABTĮ 35 straipsnyje nustatyta, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 eurų žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose (1 d.); už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 Eur žyminis mokestis (2 d.). Pagal ABTĮ 35 straipsnio 3 dalį skundus (prašymus, pareiškimus) paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Taigi už elektroninių ryšių priemonėmis paduotą skundą mokėtinas 22,50 Eur dydžio žyminis mokestis, už apeliacinį skundą – 11,25 Eur žyminis mokestis.
57. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui grąžintina už skundą ir apeliacinį skundą permokėta žyminio mokesčio dalis – iš viso 38,25 Eur (13,5 Eur + 24,75 Eur). Žyminį mokestį turi grąžinti Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsniu, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo O. A. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Grąžinti pareiškėjui O. A. 38,25 Eur (trisdešimt aštuonis eurus ir dvidešimt penkis centus) žyminio mokesčio permoką.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Ričardas Piličiauskas
Arūnas Sutkevičius