Civilinė byla Nr. e2A-894-781/2019
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01083-2016-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.14; 2.6.10.5.2.1; 2.6.10.5.2.17; 3.4.3.2.2.3
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 28 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio ir Jūratės Varanauskaitės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, O. R. V., B. R. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2095-852/2017 pagal ieškovės bankrutavusios viešosios įstaigos „Vilnius veža“ ieškinį atsakovams O. R. V., B. R. B., Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus viešasis transportas“, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – V. G., J. P., V. P., A. V. P., dėl juridinio asmens vadovų ir dalyvių civilinės atsakomybės.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi viešoji įstaiga (toliau – BVšĮ) „Vilnius veža“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš:
1.1. atsakovo B. R. B. 9 105,93 Eur žalos atlyginimą;
1.2. solidariai iš atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vilniaus viešasis transportas“ 12 005,77 Eur žalos atlyginimą;
1.3. solidariai iš atsakovų B. R. B., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ 582 871,83 Eur žalos atlyginimą;
1.4. solidariai iš atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „Vilniaus viešasis transportas“ ir O. R. V. 21 975,53 Eur žalos atlyginimą;
1.5. priteisti iš atsakovų B. R. B. ir O. R. V. 5 procentų, iš atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ 6 procentų metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (toliau – ir procesinės palūkanos).
2. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 1-496 ir 2012 m. balandžio 2 d. steigimo sutarties Nr. 14-287 pagrindu buvo įsteigta VšĮ „Vilnius veža“, kurios dalininkai – Vilniaus miesto savivaldybė, turinti 51 iš 100 balsų, ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“, turinti 49 iš 100 balsų. Nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2015 m. liepos 2 d., VšĮ „Vilnius veža“ vadovo pareigas ėjo atsakovas B. R. B., o nuo 2015 m. liepos 2 d. – O. R. V..
3. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartimi konstatavo, jog VšĮ „Vilnius veža“ yra nemoki ir iškėlė jai bankroto bylą. Bankroto bylą nagrinėjančio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi patvirtinta 590 145,33 Eur dydžio BVšĮ „Vilnius veža“ kreditorių finansinių reikalavimų suma.
4. Ieškovė taip pat nurodė, kad dėl atsakovų B. R. B., O. R. V., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ aplaidaus elgesio, įstatymais nustatytų pareigų nevykdymo ir neveikimo laiku nesikreipiant į teismą dėl VšĮ „Vilnius veža“ bankroto bylos iškėlimo, BVšĮ „Vilnius veža“ ir jos kreditoriai patyrė nuostolių (žalos), todėl atsakovai turi solidarią pareigą ją atlyginti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei BVšĮ „Vilnius veža“ iš atsakovo B. R. B. 3 908,95 Eur žalos, solidariai iš atsakovų B. R. B., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ 482 229,65 Eur žalos; solidariai iš atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ 10 948,03 Eur žalos; solidariai iš atsakovių O. R. V., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ 1 448,34 Eur žalos; solidariai iš atsakovų B. R. B., O. R. V., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ 705,31 Eur žalos; iš atsakovų B. R. B., O. R. V., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
6. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2014 m. sausio 1 d. BVšĮ „Vilnius veža“ buvo nemoki, nes jos pradelsti įsipareigojimai (61 606,45 Eur) viršijo pusę įmonės turto (79 392,25 Eur) vertės ir tokia situacija objektyviai sudarė prielaidas atsakingiems asmenims kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
7. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas B. R. B. nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 18 d. atlikdamas įstaigos vadovo pareigas, turėjo žinoti, jog įmonė vėluoja mokėti einamąsias skolas ir neturi galimybių atsiskaityti su visais kreditoriais. Atsakovas B. R. B. per 5 dienas nuo teismo nustatytos įmonės nemokumo dienos, t.y. 2014 m. sausio 1 d. nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, tuo pažeidė kreditorių teises. Be to, per visą atsakovo B. R. B. vadovavimo įstaigai laikotarpį, bendrovė neteikė juridinių asmenų registrui ir dalininkams įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2013 m., 2014 m. ir 2015 m. Taip pat teismas pažymėjo, kad atsakovas B. R. B., eidamas įmonės vadovo pareigas, įmonės atžvilgiu veikė nesąžiningai ir neprotingai, t. y. be lizingo davėjo sutikimo perleido asociacijai „Amber Taxi Association“ didesnį skaičių įstaigos valdomų ir tiesioginėje veikloje naudojamų lizinguojamų automobilių, dėl šio sandorio perleidimo sąlygų įstaigoje susidarė skola (kuri buvo priteista sprendimu už akių), taip pat atsisakė įmonei komerciškai vertingo telefono numerio „1450“, kuris ne tik generavo pajamas iš dispečerinės veiklos, bet ir buvo naudojamas kaip įmonės prekės ženklas (įskaitant šio ženklo naudojimą įmonės firminiuose blankuose). Teismas nustatė, kad atsakovas nesiėmė teisinių priemonių asociacijos minėtos „Amber Taxi Association“ skolos ginčijimui ir jos išieškojimui. Todėl atsakovas B. R. B. neūkiškai tvarkydamas įmonės reikalus, tęsė santykius su įmonės kreditoriais, prisiimdamas naujų įsipareigojimų ir nepagrįstai tęsdamas esamus įsipareigojimus, už kuriuos įstaiga negalėjo atsiskaityti dėl nemokumo.
8. Teismas, pasisakydamas apie atsakovės O. R. V. atsakomybę, nustatė, kad prieš jos paskyrimą įstaigos vadove ji žinojo, jog įstaiga susiduria su finansiniais ir veiklos vykdymo sunkumais, nes pati atsakovė teismo posėdyje patvirtino, kad jos užduotis buvo nustatyti, ar įstaiga gali tęsti veiklą. Teismas pažymėjo, kad atsakovė su įmonės finansine būkle galėjo susipažino per dvi savaites, t.y. iki 2015 m. liepos 17 d., tačiau būdama įstaigos vadove nuo 2015 m. liepos 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. taip pat neįvykdė pareigos pateikti teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Tuo metu įstaiga veiklos nevykdė, tačiau atsakovė O. R. V. neužtikrino, kad kreditorių teisės nebūtų pažeistos, nes sudarė naujas sutartis ir didino esamus įsipareigojimus kreditoriams, nors turėjo suprasti, jog atsiskaitymas už naujus įsipareigojimus galės būti atliktas tik bankroto procedūrų metu, t. y. atsakovė O. R. V. nuostolius kreditoriams civilinės atsakomybės prasme darė tyčia.
9. Teismas nustatė, kad atsakovai Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ kaip įstaigos dalininkai, dalyvavo 2014 m. balandžio 16 d., 2014 m. balandžio 24 d. ir 2014 m. rugsėjo 15 d. vykusiuose visuotiniuose dalininkų susirinkimuose ir svarstė klausimus, susijusius su įstaigos veikla, tačiau įstaigos finansinės ataskaitos tvirtinimo ir finansinės būklės klausimų nekėlė, nors tokią pareigą turėjo. Teismas pažymėjo, kad dalininkų pareigą domėtis įstaigos finansinės veiklos rezultatais patvirtina ir tai, kad jie skyrė įstaigai didelius įnašus (Vilniaus miesto savivaldybės įnašas 500 000 Lt (144 810 Eur)), be to Vilniaus miesto savivaldybė nuo 2013 m. iki 2015 m. skyrė net 866 126,04 Eur dotacijų iš savivaldybės biudžeto, kurių panaudojimo ataskaitų nereikalavo. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, nustatė, kad dalininkai vėliausiais iki 2014 m. gegužės 31 d. turėjo susipažinti su įstaigos finansine būkle ir privalėjo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, jei to nepadarė įstaigos vadovas, arba atkurti įstaigos mokumą.
10. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovai prieš kreditorius atsako kartu su bankrutuojančia įstaiga ir jų atsakomybė yra subsidiari įstaigos atsakomybei, o tarpusavyje atsakovų atsakomybė yra solidari, jei pažeidimas buvo daromas vienu metu kelių valdymo organų, konstatavo kiekvieno atsakovo atsakomybę nurodant konkrečius šios atsakomybės kilimo laikotarpius ir dydžius, o dėl žalos, kurios atsiradimo laikotarpio nebuvo įmanoma identifikuoti, solidariąją atsakomybę taikė visiems atsakovams.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
11. Atsakovas B. R. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti bei priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Teismas klaidingai konstatavo, kad ieškovė tapo nemoki 2014 m. sausio 1 d., nenurodydamas, kokiais įrodymais rėmėsi nustatydamas nemokumo momentą. 2015 m. kovo 31 d. įstaigos balanso duomenys patvirtina, kad įstaigos turimas turtas sudarė net 872 420 Eur, o įstaigos per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė tik 272 862 Eur, todėl 2015 m. įstaiga buvo moki. Įstaiga iki pat 2015 m. gegužės mėnesio net formaliai nebuvo nemoki, kadangi neatitiko dviejų privalomų sąlygų, t. y. įstaigos pradelsti įsipareigojimai ne tik, kad neviršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, bet įstaiga taip pat iki pat 2015 metų gegužės vykdė įsipareigojimus, t. y. atsiskaitinėjo su kreditoriais.
11.2. 2015 m. kovo 31 d., 2015 m. birželio 30 d. balansų duomenimis įstaigos įsipareigojimai tik mažėjo, o 2015 m. birželio 30 d. veiklos rezultatų ataskaita patvirtina, kad 2015 m. įstaiga uždirbo grynojo pelno, kuris sudarė net 113 753 Eur, todėl teismas negalėjo padaryti išvados, jog įstaiga neva buvo nemoki nuo 2014 m. sausio 1 d. Iš ieškovės pateiktos 2015 m. birželio 30 d. veiklos rezultatų ataskaitos matosi, jog 2014 m. įstaiga gavo net 1 730 404 Eur dydžio pajamų. 2015 m. įstaiga vis dar generavo pajamas, kurios 2015 m. birželio 30 d. sudarė 447 709 Eur. Šios faktinės aplinkybės leido iki 2015 m. gegužės 1 d. pagrįstai tikėtis, jog įstaigos finansinė padėtis pagerės.
11.3. Teismas neanalizavo kokio dydžio lizingo įmokas įstaiga buvo sumokėjusi, nors privalėjo įtraukti į skaičiuotiną įstaigos turto vertę išpirktą automobilių vertę, tačiau to nepadarė, todėl teisingai nenustatė, koks 2013 m. gruodžio 31 d. buvo įstaigos turtas. Teismas nevertindamas įstaigos lizinguojamo turto, sukūrė tariamą įstaigos nemokumą nuo 2014 m. sausio 1 d., absoliučiai neatsižvelgęs į įstaigos 2013 m. gruodžio 31 d. balanse nurodytus duomenis.
11.4. Nemokumo nustatymo tikslu aktualūs ne visi, o tik pradelsti įsipareigojimai, tuo tarpu byloje nebuvo jokių konkrečių įrodymų, iš kurių būtų aiškūs pradelsti įstaigos įsipareigojimai. Šioje byloje nebuvo nustatyti ne tik įstaigos pradelsti įsipareigojimai, bet ir atsakovų neteisėti veiksmai, priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusiais naujais pradelstais įsipareigojimais.
11.5. Teismo sprendime esanti lentelė, kurioje nurodytas paskirstytas žalos dydis ir priežastingumas yra neteisingi, nes ieškovė nepateikė tiksliai apskaičiuotų 2015 m. gegužės 1 d. pradelstų įstaigos įsipareigojimų ir 2015 m. birželio 18 d. pradelstų įstaigos įsipareigojimų.
11.6. Visos bylos nagrinėjimo metu teismas buvo šališkas išimtinai ieškovės atžvilgiu, leido ieškovei vilkinti teismo procesą, nereagavo į dalyvaujančių asmenų prašymus, elgėsi neetiškai ir nepagarbiai.
11.7. Teismas nagrinėdamas bylą buvo aktyvus – išsireikalavo iš ieškovės visus įrodymus, kurių pagrindu ir priėmė sprendimą.
12. Apeliaciniame skunde atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą toje dalyje, kurioje ieškinys patenkintas Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu, ir priimti naują sprendimą – ieškinį Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
12.1. Teismo nustatytas įstaigos nemokumas 2014 m. sausio 1 d. prieštarauja tiek teisiniam reglamentavimui, tiek teismų praktikai. Teismo vertinimu, įstaigos nemokumą nuo 2014 m. sausio 1 d. pagrindžia aplinkybė, kad didžiąją įstaigai priklausančio ilgalaikio turto dalį sudarė pagal lizingo sutartį valdomos transporto priemonės. Ieškovė nuo pat įsteigimo pradžios susisiekimo paslaugas Vilniaus mieste teikė neturėdama savo transporto priemonių ir nuomodamasi jas iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Šiaulių banko lizingas“, todėl įstaiga laikytina nemokia vos ne nuo jos įsteigimo, o toks aiškinimas yra visiškai nepagrįstas.
12.2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutarime, kuriame nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šiai bylai, administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2-7775-870/2015 inter alia buvo konstatuota, kad įstaiga nemoki ir realiai jokios veiklos nevykdė nuo 2015 m. gegužės mėnesio. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado ne anksčiau nei 2015 m. gegužės 1 d., nes iki tol įstaiga vykdė veiklą, atsiskaitinėjo su kreditoriais.
12.3. Vilniaus miesto savivaldybė, vadovaudamasi veiklos teisėtumo principu, patvirtinusi įstaigos įstatus, kuriais buvo aiškiai ir konkrečiai įtvirtintos įstaigos vadovo pareigos, vėliau neturėjo pagrindo abejoti, jog įstaigos vadovas tinkamai ir sąžiningai vykdys prisiimtus įsipareigojimus, todėl, šiam savo pareigų tinkamai neįvykdžius, pirmosios instancijos teismas atsakomybės naštą nepagrįstai perkėlė ant įstaigos dalininkų pečių.
12.4. BVšĮ „Vilnius veža“ finansinių sunkumų kilo ir susidarė įsiskolinimų ne dėl Vilniaus miesto savivaldybės (dalininkų) nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o dėl einamosios viešosios įstaigos veiklos. Teismas nepagrįstai konstatavo esant priežastinį ryšį tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir ieškovės nurodomos BVšĮ „Vilnius veža“ tariamai patirtos žalos. Tinkamai nenustatęs priežastinio ryšio, teismas negalėjo priteisti ieškovės prašomos žalos iš Vilniaus miesto savivaldybės.
13. Atsakovė UAB ,,Vilniaus viešasis transportas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą dalyje dėl atsakovės UAB „Vilniaus viešasis transportas“ solidarios atsakomybės bei 5 procentų procesinių palūkanų priteisimo ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį šioje dalyje atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.
13.1. Teismas neindividualizavo kiekvieno iš skirtingoje teisinėje ir faktinėje padėtyje buvusių atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl visus atsakovus laikė vienodai atsakingais. Teismas privalėjo vertinti tai, kad atsakovės UAB „Vilniaus viešasis transportas“ galimybė sužinoti apie įstaigos nemokumą buvo ribota.
13.2. Atsakovė UAB „Vilniaus viešasis transportas“ įstaigai vykdant ūkinę komercinę veiklą, neveikė kaip įstaigos valdymo organas, įstaigoje nedirbo ir jos veikloje jokia forma nedalyvavo, todėl per se (pats savaime) nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų įstaigai, išskyrus pareigą apmokėti pradinį įnašą, balsuoti dalininkų susirinkime.
13.3. Ieškovės įstaigos vadovas po 2014 m. rugsėjo 15 d. nesušaukė eilinio dalininkų susirinkimo ir nebuvo parengęs įstaigos finansinių ataskaitų. Atsakovė UAB „Vilniaus viešasis transportas“ neturėjo galimybių sušaukti visuotinio dalininkų susirinkimo, gauti įstaigos veiklos ir turtinės padėties vertinimui reikalingų objektyvių ir išsamių duomenų, todėl apie įstaigos nemokumą teismo nurodytu momentu nežinojo ir objektyviai negalėjo žinoti.
13.4. Teismas konstatuodamas abiejų dalininkų kaltę, iš esmės rėmėsi tik vienos iš dalininkų – Vilniaus miesto savivaldybės veikla, o UAB „Vilniaus viešasis transportas“ minima tik pasisakant apie kito dalininko atsakomybę. Ne abu dalininkai, o tik vienas iš jų skyrė lėšas įstaigos veiklos vystymui, todėl šiuo atveju nėra įrodytas nei atsakovės UAB „Vilniaus viešasis transportas“ aktyvus dalyvavimas įstaigos veikloje, nei kokių nors lėšų šios veiklos vystymui skyrimas. Todėl atsakovė UAB „Vilniaus viešasis transportas“, turinti 49 balsus, negaudama jokios informacijos apie įstaigos veiklą, neturėdama galimybės dalyvauti dalininkų susirinkime, negalėjo ir neturėjo galimybių sužinoti apie įstaigos nemokumą.
13.5. Teismas viso teismo proceso metu akivaizdžiai palaikė tik ieškovės pusę, todėl teismo sprendimas yra neteisėtas ir šališkas.
14. Atsakovė O. R. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą toje dalyje, kurioje yra nustatyta jos solidari atsakomybė bei 5 procentų dydžio procesinės palūkanos, ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį šioje dalyje atmesti bei priteisti atsakovės O. R. V. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Teismas, spręsdamas dėl atsakovės O. R. V. solidarios atsakomybės, neindividualizavo kiekvieno iš skirtingoje teisinėje ir faktinėje padėtyje buvusių atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl visus atsakovus laikė vienodai atsakingais.
14.2. Teismas privalėjo vertinti tai, kad atsakovės O. R. V. galimybė sužinoti apie įstaigos nemokumą buvo ribota. Įstaigos finansinės atskaitomybės ataskaita buvo sudaryta tik 2015 m. liepos 31 d., todėl teismo teigimas, kad atsakovė turėjo galimybę per dvi savaites įvertinti įstaigos finansinę būklę, yra prieštaraujantis atsakovės parodymams.
14.3. Teismo argumentas, kad prieš apeliantės paskyrimą įstaigos vadove, ji žinojo, kad įstaiga susiduria su finansiniais ir veiklos vykdymo sunkumais, neįrodo atsakovės O. R. V. kaltės dėl bankroto bylos neiškėlimo laiku, o priešingai – pagrindžia jos parodymus, kad ji atėjo vadovauti turėdama tikslą toliau vystyti veiklą ir turėjo įvertinti susiklosčiusią situaciją.
15. Ieškovė prašo atsakovų apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus, palikti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą nepakeistą, priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
15.1. Byloje esantys bendrovės balansai patvirtina faktinę aplinkybę, kad ieškovė tapo nemokia nuo 2014 m. sausio 1 d. Teismas įstaigos nemokumą nustatė įvertinęs santykį tarp į įstaigos balansą įrašyto turto bei per vienerius metus mokėtinų sumų, pastarąsias laikydamas pradelstais BVšĮ „Vilnius veža“ įsipareigojimais.
15.2. Iš įstaigos klientų apyvartos ataskaitos nuo 2013 m. lapkričio 30 d. iki 2014 m. sausio 1 d. matyti, kad 2014 m, sausio 1 d. pradelsti įsipareigojimai tiekėjams siekė 31 617,19 Eur (109 167,85 Lt).
15.3. Nepriklausomai nuo to, ar 2014 m. sausio 1 d. įstaigai priklausančio realaus turto vertė skaičiuojama vadovaujantis ieškovės pozicija, t. y. iš įstaigai priklausančio turto masės išskaičiuojant visą lizinguojamo turto vertę ir su juo susijusį trumpalaikį turtą, ar remiantis atsakovo B. R. B. pozicija, t. y. iš įstaigai priklausančio turto masės išskaičiuojant lizinguojamo turto neišpirktą vertę ir su juo susijusį trumpalaikį turtą, išvada dėl ieškovės nemokumo nuo 2014 m. sausio 1 d. nesikeičia, todėl akivaizdu, kad teismas tinkamai ir pagrįstai nustatė įstaigos nemokumą.
15.4. Dalininkai turėjo neabejotiną prievolę domėtis įstaigos finansine būkle ir, esant būtinybei, vykdyti įstatymo nustatyta pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo.
15.5. Atsakovas B. R. B. visos bylos nagrinėjimo metu spekuliuoja teisėjo Andriaus Veriko šališkumu, tačiau šališkumą pagrindžiančių įrodymų nepateikia.
16. Atsakovas B. R. B. atsiliepimais į atsakovių UAB „Vilniaus viešasis transportas“ ir Viliaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus prašo teismo dėl šių skundų spręsti savo nuožiūra.
17. Atsakovė UAB „Vilniaus viešasis transportas“ atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus prašo teismo bylą nagrinėti atsižvelgiant į UAB „Vilniaus viešasis transportas“ apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus.
18. Atsakovė O. R. V. atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus prašo teismo priimti sprendimą atsižvelgiant į jos apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus.
19. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus prašo teismo bylą nagrinėti atsižvelgiant į Vilniaus miesto savivaldybės apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, tačiau konstatavo esant pagrindui peržengti apeliaciniuose skunduose nustatytas ribas dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
21. Poreikį nagrinėjamoje byloje peržengti atsakovų apeliacinių skundų ribas sudaro teisinė situacija, susiklosčiusi sprendžiant šalių ginčą dėl žalos iš įstaigos buvusių vadovų priteisimo, kurios netinkamas išsprendimas galėtų turėti nepagrįstos neigiamos įtakos bankrutavusios įstaigos kreditorių teisėms ir teisėtiems interesams.
22. Būtinoji apeliacinio skundo ribų peržengimo sąlyga, kuri išplaukia ir iš CPK 320 straipsnio 2 dalies, yra pranešimas dalyvaujantiems byloje asmenims apie ketinimą imtis tokio procesinio veiksmo, t. y. peržengti skundo ribas. Tokio pranešimo paskirtis – eliminuoti ar sumažinti procesinės staigmenos kilimo ir kartu teisės į teisingą teismą pažeidimo galimybę. Pažymėtina, jog dalyvaujantiems byloje asmenims dar iki galutinio procesinio sprendimo priėmimo turi būti sudarytos sąlygos žinoti, kad teismas gali analizuoti ir apeliaciniame skunde nenurodytus teisinius argumentus bei dėl jų pasisakyti ir jais remtis. Be to, nepakanka vien tik užtikrinti dalyvaujančių byloje asmenų teisę žinoti apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas – be šios procesinės teisės, turi būti užtikrinta ir jų teisė pateikti paaiškinimus dėl to klausimo, kuriuo ketinama pasisakyti peržengiant apeliacinio skundo ribas.
23. Teisėjų kolegija 2019 m. spalio 10 d. nutartimi informavo dalyvaujančius byloje asmenis apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas ir atidėjo civilinės bylos nagrinėjimą terminui, pakankamam, kad šalys pateiktų paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau išdėstytais argumentais, peržengia atsakovų apeliacinių skundų ribas ir iš esmės pasisako dėl jų pateiktų apeliacinių skundų argumentų.
24. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.
25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės, B. R. B. ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės BVšĮ „Vilnius veža“ ieškinį atsakovams O. R. V., B. R. B., Vilniaus miesto savivaldybei ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ dėl žalos atlyginimo (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. G., J. P., V. P., A. V.-P.), 2019 m. gegužės 20 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
26. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad viešosios įstaigos dalininkės turėjo pareigą domėtis įstaigos veikla, o šios pareigos vykdymas priklausė ne tik nuo įstaigos vadovo kompetencijai priskirtos pareigos pateikti įstaigos dalininkėms, kaip visuotinio dalininkų susirinkimo dalyvėms, viešosios įstaigos metinių finansinių ataskaitų rinkinį ir praėjusių finansinių metų viešosios įstaigos veiklos ataskaitą vykdymo, bet ir nuo jų pačių teisės susipažinti su įstaigos dokumentais ir gauti įstaigos turimą informaciją apie jos veiklą, kuri nebuvo ribojama, įgyvendinimo.
27. Taip pat konstatuota, kad ieškovės VšĮ „Vilnius veža“ dalininkės nevykdė pareigos domėtis įstaigos veikla tiek, kiek toks domėjimasis buvo būtinas informacijai, atspindinčiai įstaigos (ne)mokumą, gauti, įvertinti ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai pareigai vykdyti, nors turėjo visas galimybes, kurios, kaip minėta, nebuvo ribojamos, tą daryti, ir todėl turi prisiimti tokios pareigos nevykdymo teisines pasekmes.
28. Nurodė, kad šiai bylai teisingai išspręsti yra svarbus viešosios įstaigos nemokumo momento nustatymas, o šiam klausimui išnagrinėti reikšmingas yra pats dalininkės lėšų perdavimo įstaigos veiklai finansuoti faktas. Teisėjų kolegija nurodė, jog dalininkės lėšos, perduotos įstaigai, tapo įstaigos nuosavybe, todėl galėjo būti naudojamos vykdant įsipareigojimus ir kitais būdais gerinant įstaigos finansinę padėtį. Juridinio asmens nemokumo nustatymas – fakto klausimas, o šiam klausimui nagrinėjamos civilinės bylos procese išspręsti būtina atlikti papildomą faktinių aplinkybių ištyrimą ir įvertinimą, siekiant nustatyti, kada pasireiškė požymiai, būdingi nemokumo būsenai.
29. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. birželio 11 d. nutartimi byloje dalyvaujantiems asmenims buvo nustatytas terminas pateikti rašytinius paaiškinimus (nuomonę) ir papildomus įrodymus, turinčius reikšmę bylos nagrinėjimui.
30. Ieškovė pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog palaiko savo reikalavimą dėl žalos priteisimo iš atsakovų. Papildomai paaiškino, kad ieškovė nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. dirbdama nuostolingai ir nuo 2014 m. liepos mėnesio perduodama didžiąją verslo dalį asociacijai „Amber Taxi Association“ išskirtinėmis sąlygomis, kuomet toks verslo perdavimas kūrė tik nuostolius, rodo sistemingą įstaigos veiklos nevykdymą ir situaciją, kuomet veiklos atkūrimas ir/ar stabilizavimas realiai nebuvo įmanomas. Įstaiga savo įsipareigojimų kreditoriams nevykdė sistemingai, ką geriausiai atskleidžia aplinkybė, jog minėti įsipareigojimai ir liko neįvykdytais iki bankroto bylos įstaigai iškėlimo.
31. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose pakartojo teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus.
32. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš bankrutuojančios viešosios įstaigos buvusių vadovų bei dalininkų priteistas žalos atlyginimas bankrutuojančiai įstaigai už pareigos įstaigai tapus nemokiai inicijuoti bankroto bylą, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl byloje nustatytų aplinkybių
33. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 1-496 ir 2012 m. balandžio 2 d. steigimo sutarties Nr. 14-287 pagrindu buvo įsteigta VšĮ „Vilnius veža“ (atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė turi 51 balsą iš 100, UAB „Vilniaus viešasis transportas“ – 49 balsus iš 100) (1 t., b. l. 18-23). Atsakovas B. R. B. VšĮ „Vilnius veža“ vadovo pareigas ėjo nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2015 m. birželio 18 d. (1 t., b.l. 31-33). Atsakovė O. R. V. VšĮ „Vilnius veža“ vadovavo nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. rugsėjo 28 d. (3 t., b. l. 63-68). VšĮ „Vilnius veža“ kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondas 2015 m. rugpjūčio 17 d. kreipėsi į teismą dėl VšĮ „Vilnius veža“ bankroto bylos iškėlimo. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2015 m. rugsėjo 29 d., įstaigai iškėlė bankroto bylą bei bankroto administratore paskyrė mažąją bendriją (toliau – ir MB) „Restitucija“ (MB „Likvidavimas“) (toliau – ir bankroto administratorė) (1 t., b. l. 16-17). BVšĮ „Vilnius veža“ bankroto administratorė, gindama kreditorių teises, byloje pareiškė ieškinį įstaigos dalininkams Vilniaus miesto savivaldybei, UAB „Vilniaus viešasis transportas“ ir buvusiems viešosios įstaigos vadovams B. R. B. ir O. R. V. dėl pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą nesilaikymu padarytos turtinės žalos atlyginimo. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimu iš dalies tenkindamas ieškinio reikalavimus, konstatavo bendrovės nemokumo susidarymo momentą (2014 m. sausio 1 d.) ir priteisė ieškovei BVšĮ „Vilnius veža“ iš atsakovo B. R. B. 3 908,95 Eur žalos, solidariai iš atsakovų B. R. B., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ 482 229,65 Eur žalos; solidariai iš atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ 10 948,03 Eur žalos; solidariai iš atsakovių O. R. V., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ 1 448,34 Eur žalos; solidariai iš atsakovų B. R. B., O. R. V., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ 705,31 Eur žalos; iš atsakovų B. R. B., O. R. V., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl viešosios įstaigos nemokumo momento
34. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, galiojanti nuo 2008 m. liepos 1 d.), apibrėžia, kad įmonės nemokumas – būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pagal ĮBĮ nuostatas, galiojusias iki 2016 m. sausio 1 d. (t. y. ginčo teisinių santykių atsiradimo momentu), pareigą inicijuoti bankroto bylą, įmonei esant nemokiai, turėjo įmonės vadovas ir jos dalyviai. ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę: 1) kreditorius (kreditoriai); 2) savininkas (savininkai); 3) įmonės vadovas. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
35. Pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).
36. Sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.
37. Kasacinis teismas nagrinėjamoje byloje juridinio asmens nemokumo būseną aiškino plačiau, nei numatyta įstatyme, t. y. kaip reiškiančią, kad juridinis asmuo yra susidūręs su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Juridinio asmens finansiniai sunkumai bendriausia prasme aiškinami kaip reiškiantys prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, t. y. negalėjimą nustatytais ar pateisinamai uždelstais terminais vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Būtinasis negalėjimo vykdyti įsipareigojimų, kaip nemokumo būsenos požymio, elementas – sistemiškumas. Pažymėtina, kad rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas. Sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens mokumo reikėtų papildomai įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su vertinamo (mokumo aspektu) juridinio asmens vykdomos veiklos pobūdžiu, retrospektyvomis, perspektyvomis ir pan. Be to, įvertintini ne tik paties juridinio asmens įsipareigojimai kreditoriams (įsipareigojimų vykdymo eiliškumas, struktūra, pokytis ir pan.), bet ir skolininkų (debitoriniai) įsipareigojimai vertinamajam juridiniam asmeniui, t. y. tokių įsipareigojimų dydis, struktūra, santykis su pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, galimybės gauti šių įsipareigojimų patenkinimą ir kt. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl juridinio asmens mokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies prasme spręstinas, sistemiškai vertinant visus nurodytus kriterijus ir sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).
38. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius buhalterinės apskaitos dokumentus nustatė, kad VšĮ „Vilnius veža“ 2014 m. sausio 1 d. buvo nemoki, todėl būtent nuo šio termino vadovai bei dalininkai turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sutinka su šio fakto konstatavimu.
39. Juridinio asmens nemokumo momento nustatymui yra svarbi turto, kuriuo realiai disponuoja bendrovė ir kuris gali būti skirtas jos esamų įsipareigojimų dengimui, apimties apibrėžimas. Įmonės (ne)mokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte. Sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, turi būti vadovaujamasi į balansą įrašyto turto verte (o ne įrašyta turto verte), taigi į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti, turi būti nustatyta reali jo vertė. Be to, sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Taigi tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Teismų praktikoje pažymima, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1397-180/2018).
40. Iš teismui pateikto ieškovės 2013 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad viešoji įstaiga turėjo 3 225 859 Lt (934 273,34 Eur) vertės turtą (ilgalaikis turtas – 2 398 350 Lt (694 610,17 Eur), trumpalaikis – 827 509 Lt (239 663,17 Eur)), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 3 883 251 Lt (1 124 667,23 Eur) (iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 1 799 238 Lt (521 095,34 Eur), po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai – 2 084 013 Lt (603 571,88 Eur)) (1 t., b. l. 36-37). Tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai suponuoja pagrindą koreguoti balanse nurodytus duomenis.
41. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad nuo 2013 m. birželio 17 d. iki 2013 m. liepos 8 d. ieškovė su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Šiaulių banko lizingas“ sudarė lizingo kilnojamojo turto finansinės nuomos sutartis, kurių pagrindu ieškovei buvo perduota 40 transporto priemonių (9 t., b. l. 55-66). Ieškovė šių transporto priemonių vertę – 684 855,19 Eur – įtraukė į 2013 m. balansą ir bandomąjį balansą (1 t., b. l. 36-37, 4 t., b. l. 155). Vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje suformuluota taisykle, įmonės lizingo sutarčių pagrindu įsigyto turto neišpirkta vertė, nepaisant to, kad šis turtas yra įtrauktas į įmonės balansą, negali būti vertinama kaip realus įmonės turtas, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-505-186/2015; 2018 m sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-391-381/2018). Susipažinus su byloje esančiais mokėjimų grafikais pagal VšĮ ,,Vilnius veža“ ir UAB „Šiaulių banko lizingas“ sudarytas kilnojamojo turto finansinės nuomos sutartis, kurie atspindi įstaigos lizinguojamo turto išpirktą vertę 2014 m. sausio 1 d., matyti, kad 2014 m. sausio 1 d. ieškovė už lizingu suteiktas mašinas turėjo sumokėti 277 298,81 Eur, tačiau 2013 m. bandomajame balanse užfiksuota, jog įsiskolinimas pagal lizingo kilnojamojo turto finansinės nuomos sutartis sudaro 267 171,02 Eur. Tokiu būdu pripažintina, jog ieškovė UAB „Šiaulių banko lizingas“ turimus įsipareigojimus įvykdė tik 10 127,78 Eur apimtyje. Atsižvelgiant į atliktą paskaičiavimą, į tai, kad į įmonės turto masę turi būti įtraukta tik išpirkta lizingo transporto vertė, t. y. 10 127,78 Eur, vertinant įmonės mokumą ir nustatant realų įstaigos turimą turtą 2013 m. iš bendros turto masės (934 273,34 Eur) turi būti atimta balanse nurodyta transporto priemonių vertė (684 855,19 Eur) ir pridėta išpirkta lizinguojamų transporto priemonių vertės finansinė išraiška (10 127,78 Eur) (934 273,34 Eur – 684 855,19 Eur + 10 127,78 Eur = 259 545,93 Eur).
42. Analizuojant į 2013 m. balansą įrašytą 239 663,17 Eur vertės trumpalaikį turtą pažymėtina, kad jį sudaro atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys (600 088 Lt (173 797,49 Eur), iš jų 587 808 Lt (170 240,96 Eur) būsimų laikotarpių sąnaudos), debitorių skolos (131 459 Lt (38 073,15 Eur)), pinigai ir jų ekvivalentai (95 962 Lt (27 792,51 Eur)). Kalbant apie galimybę panaudoti trumpalaikį turtą įstaigos finansiniams įsipareigojimams padengti, svarbu nustatyti realų disponavimą šiuo turtu. Toks balanse nurodytas trumpalaikis turtas, kaip debitorių skolos (38 073,15 Eur), ir būsimų laikotarpių sąnaudos (170 240,96 Eur) negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimų mažinimui, kadangi šios lėšos yra trečiųjų asmenų disponavime ir jų grąžinimas priklauso nuo daugelio sąlygų. Esant tokioms aplinkybėms, šis turtas taip pat turi būti eliminuotas iš bendros turto masės.
43. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje esančiais duomenimis ir plėtodama dėstomą poziciją konstatuoja, kad BVšĮ „Vilnius veža“ 2013 m. realiai disponavo tik 51 231,82 Eur (259 545,93 Eur – 38 073,15 Eur – 170 240,96 Eur) vertės turtu.
44. Vertindamas įstaigos 2013 m. pradelstus įsipareigojimus, apeliacinės instancijos teismas susipažino su 2013 m. lapkričio 30 d. iki 2014 m. sausio 1 d. sudaryta klientų apyvartos ataskaita, sąskaitų aktyvumo ataskaitomis nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., 2013 m. gruodžio 1 d iki 2013 m. gruodžio 31 d., patvirtinančiomis ieškovės konkrečių įsiskolinimų (taip pat ir pradelstų) kreditoriams susiformavimą (4 t., b. l. 158-161). Vadovaujantis šiais duomenimis, 2013 m. pabaigai ieškovės pradelstus įsipareigojimus sudarė 31 617,19 Eur (109 167,85 Lt) skola tiekėjams 455,86 Eur (1 573,99 Lt) skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir 29 530,22 Eur skola Valstybinei mokesčių inspekcijai. Iš viso pradelstų įsipareigojimų suma nurodytu laikotarpiu buvo 61 606,45 Eur.
45. Taigi, atlikus byloje esančių įrodymų, patvirtinančių ieškovės finansinę būklę 2013 m., analizę matyti, kad šiuo laikotarpiu VšĮ „Vilnius veža“ pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršijo pusę į balansą įrašyto ir įstaigai realiai priklausančio turto vertės, todėl egzistuoja teisinis pagrindas šio juridinio asmens nemokumą konstatuoti 2014 m. sausio 1 d. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad ieškovės pelno ataskaitoje už 2013 m. fiksuojamas spartus nuostolių nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. padidėjimas (nuo 253 933,12 Lt (73 544,11 Eur) iki 1 244 231,36 Lt (360 354,31 Eur) (9 t., b. l. 125-138). Nors įstaigai per metus (2014 m.) pavyko sumažinti nuostolius iki 157 565,85 Lt (45 634,22 Eur) (9 t., b. l. 139-162), tačiau ši aplinkybė nepaneigia VšĮ „Vilnius veža“ blogėjančios finansinės būklės bei veiklos neracionalaus vykdymo, įsipareigojimų kreditoriams augimo.
46. Iš ieškovės teismui pateiktų dokumentų nustatyta, kad 2014 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais VšĮ „Vilnius veža“ sudarė automobilių subnuomos sutartis, kuriomis asociacijai „Amber Taxi Association“ (toliau – ir asociacija) subnuomavo 31 automobilį, įsigytą lizingo sutarčių pagrindu iš UAB „Šiaulių banko lizingas“ (1 t., b. l. 114-118). Be to, minėti subjektai 2014 m. liepos 2 d. sudarė taksi dispečerinės paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ieškovė turėjo perduoti visus klientų iškvietimus – užsakymus, o asociacija už tai mokėti 10 000 Lt mėnesinį mokestį. Iš ieškovės atliktų skaičiavimų matyti, kad anksčiau nurodyti sandoriai buvo sudaryti nuostolingomis sąlygomis, o būtent – mašinų subnuomos kaina nedengė privalomų įmokų UAB „Šiaulių banko lizingas“, taip pat asociacija tris mėnesius buvo atleista nuo pareigos mokėti subnuomos mokesčius. Atsakovai šių ieškovės argumentų nenuginčijo. Sutiktina su atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės argumentu, kad juridinis asmuo sėkmingą veiklą gali plėtoti ir neturėdamas nuosavo turto. Tačiau nagrinėjamu atveju teismui nėra pateikta duomenų, kad subnuomavus didžiąją dalį transporto priemonių, tai padėjo ieškovei pagerinti jos finansinę padėtį, vykdyti savo įprastą veiklą. Pažymėtina, kad po šių sutarčių sudarymo, įstaiga sumažino darbuotojų skaičių (2014 m. rugpjūtį įmonėje dirbo 107 darbuotojai, 2014 m. gruodžio 31 d. – 51 darbuotojas). Taigi, sandorių, kuriais ieškovė faktiškai perleido visą savo veiklą kitai įmonei, veiklos vykdymo priemonių subnuoma, darbuotojų mažinimas paneigia ieškovės siekį tęsti įstatuose numatytą veiklą, gauti lėšų finansinių reikalavimų dengimui. Akcentuotina, kad jau 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartimi, t. y. tik po metų nuo transporto priemonių subnuomos sutarčių sudarymo, Vilniaus apygardos teismas VšĮ „Vilnius veža“ iškėlė bankroto bylą. Nutartis įsiteisėjo 2015 m. rugsėjo 29 d. Svarbu, jog atsakovė, teikdama atsiliepimą į pareiškimą, neprieštaravo dėl bankroto bylos iškėlimo (3 t., b. l. 48).
47. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad įstaigos veiklai finansuoti iš savivaldybės biudžeto 2014 m. buvo skirta 1 700 000 Lt (492 354,03 Eur) dotacija, o pagal 2015 m. vasario 18 d. biudžeto lėšų panaudojimo sutartį dar 690 560 Lt (200 000 Eur) savivaldybės biudžeto lėšų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka išnagrinėjęs bylą, išaiškino, kad dalininkės lėšos, perduotos įstaigai, tapo įstaigos nuosavybe, todėl galėjo būti naudojamos vykdant įsipareigojimus ir kitais būdais gerinant įstaigos finansinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019). 2014 m. įmonės balanse užfiksuota 1 553 103 Lt dotacija (449 809,72 Eur) (1 t., b. l. 40). Tačiau nežiūrint į šią finansinę paramą, byloje esantis bendrovės pradelstų įsipareigojimų detalizavimas patvirtina, kad įstaiga nevykdė savo prievolių kreditoriams bei, kaip buvo pažymėta anksčiau, neišvengė bankroto proceso. Įstaiga jau nuo 2014 m. balandžio 16 d. turėjo 242 021,05 Eur įsiskolinimą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos ministerijos, nuo 2014 m. liepos mėnesio – asociacijai „Amber taxi Association“ ir t. t. (3 t., b. l. 8-30).
48. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad įstaigos patiriami finansiniai sunkumai įgavo ilgalaikį, rimtą ir sisteminį pobūdį jau 2013 m. Nėra pagrindo spręsti, kad įstaigos turimas turtas, ypač atsižvelgiant į 2013 m. patirto nuostolio dydį, buvusius įsipareigojimus, buvo pakankamas šiems finansiniams sunkumams spręsti, t. y. įvykdyti pradelstus įsipareigojimus ir toliau tinkamai vykdyti einamuosius įsipareigojimus. Nežiūrint į įstaigai suteiktas dotacijas, ji nesugebėjo atstatyti pelningos veiklos bei nepadengė finansinių įsipareigojimų. Reziumuodama, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad VšĮ „Vilnius veža“ buvo nemoki nuo 2014 m. sausio 1 d., o priešingus atsakovų argumentus atmeta kaip neatitinkančius byloje surinktų įrodymų visumos.
Dėl viešosios įstaigos vadovų ir dalininkų nuo 2014 m. sausio 1 d. kilusios pareigos inicijuoti bankroto bylą
49. Kasaciniam teismui nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad tiek viešosios įstaigos vadovai, tiek jos dalininkai turėjo pareigą inicijuoti bankroto bylą, aktualus šios pareigos atsiradimo momentas kiekvieno iš atsakovų atžvilgiu. Pareiga atlikti tam tikrą teisinį veiksmą siejama su tuo, kada asmuo sužino (turėjo sužinoti) apie aplinkybes, įpareigojančias jį atitinkamai veikti. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bendrovės finansinių įsipareigojimų susiformavimo momentą, sprendė, kad prašomos priteisti žalos dydis yra pagrįstas dėl finansinių reikalavimų, susiformavusių po 2014 m. sausio 1 d., t.y. nuo vėlavimo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo momento. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai.
50. Iš byloje esančių juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad atsakovas B. R. B. VšĮ „Vilnius veža“ vadovo pareigas ėjo nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2015 m. birželio 18 d., atsakovė O. R. V. – nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. rugsėjo 28 d. (1 t., b.l. 31-33, t., b. l. 63-68). Tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme byloje nustatyta, kad atsakovas B. R. B. vadovavo įmonei iki 2015 m. birželio 18 d., o ne iki 2015 m. liepos 2 d. Ši nustatyta aplinkybė byloje neginčijama.
51. Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad tuomet, kai bendrovei, kuri yra faktiškai nemoki, skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi vadovai, kurie padarė žalos laiku neinicijuodami bankroto bylos, tai kiekvienas jų privalo individualiai atsakyti už savo veiksmais padarytą žalą, jų atsakomybė turi būti atribota ir individualizuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594-686/2015). Taigi, atsakovui B. R. B. 2014 m. sausio 1 d. buvus Všį „Vilnius veža“ vadovu iki 2015 m. birželio 18 d., o atsakovei O. R. V. – nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. rugsėjo 28 d., ir disponuojant visa informacija apie įmonės finansinę padėtį, žinant jos turto sudėtį, įmonės skolininkus ir kreditorius, atsiskaitymo pagal įmonės sudarytas sutartis terminus, bet jiems nesikreipus į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, konstatuojama šių vadovų pareiga atlyginti bendrovei padarytą žalą už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo.
52. Nurodytos pareigos konstatavimui neturi teisinės reikšmės atsakovės O. R. V. argumentas, kad jos skyrimo įstaigos vadove užduotis ir buvo įvertinti įstaigos veiklą, jos tęstinumo galimybes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai dviejų savaičių terminą (2015 m. liepos 17 d.) pripažino pakankamu susipažinti su įmonės finansine būkle. Todėl laikotarpis nuo 2015 m. liepos 17 d. nėra pripažintinas pateisinamu uždelsimu kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip pat pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos inicijavimo nepaneigia ir atsakovės O. R. V. motyvas, jog ji į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė dėl žinojimo, jog tokį pareiškimą ruošia įstaigos kreditorius. Atsakovė O. R. V. apeliaciniame skunde nepagrįstai savo pareigą bando perkelti įmonės kreditoriams, kadangi būtent atsakovė O. R. V., būdama įmonės vadove, geriausiai žinojo įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, įstatymo įpareigota imtis veiksmų, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė. Vadovė, prieš sutikdama eiti pareigas, turėjo įvertinti savo turimą patirtį, žinias ir apsispręsti, ar ji bus pajėgi tinkamai įvykdyti bendrovės vadovui įstatymuose nustatytas pareigas.
53. Kalbant apie įstaigos dalininkų atsakomybės individualizavimą, aktualu nurodyti, kad valdymo funkcijų priskyrimas visuotinio dalininkų susirinkimo kompetencijai lemia (nors ir ribotą) dalininkų dalyvavimą organizuojant įstaigos veiklą, o dalyvavimas organizuojant veiklą yra neatskiriamas nuo pareigos domėtis įstaigos veikla vykdymo. Viešosios įstaigos dalininkės turėjo pareigą domėtis įstaigos veikla, o šios pareigos vykdymas priklausė ne tik nuo įstaigos vadovo kompetencijai priskirtos pareigos pateikti įstaigos dalininkėms, kaip visuotinio dalininkų susirinkimo dalyvėms, viešosios įstaigos metinių finansinių ataskaitų rinkinį ir praėjusių finansinių metų viešosios įstaigos veiklos ataskaitą vykdymo, bet ir nuo jų pačių teisės susipažinti su įstaigos dokumentais ir gauti įstaigos turimą informaciją apie jos veiklą, kuri nebuvo ribojama, įgyvendinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019). Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 10 straipsnio 5 dalis numato, kad kiekvienais metais per keturis mėnesius nuo viešosios įstaigos finansinių metų pabaigos turi įvykti eilinis visuotinis dalininkų susirinkimas. Viešosios įstaigos vadovas privalo eiliniam visuotiniam dalininkų susirinkimui pateikti viešosios įstaigos metinių finansinių ataskaitų rinkinį ir praėjusių finansinių metų viešosios įstaigos veiklos ataskaitą. Atsakovas B. R. B. šios pareigos per visą vadovavimo įstaigai laikotarpį nevykdė ir neteikė dalininkams įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2013 m., 2014 m. ir 2015 metus. Kasaciniam teismui nustačius viešosios įstaigos dalininkėms pareigą domėtis įstaigos veikla, ir dalininkėms negavus jokių finansinės atskaitomybės dokumentų iš įstaigos vadovo, taip pat neįvykus eiliniam visuotiniam dalininkų susirinkimui, kuriam turėjo būti pateiktas metinių finansinių ataskaitų rinkinys ir praėjusių finansinių metų viešosios įstaigos veiklos ataskaita, dalininkės turėjo imtis aktyvių veiksmų siekiant gauti aktualią informaciją apie įstaigos veiklą bei jos finansinę būklę. Šios pareigos neįgyvendinus pripažintina, kad atsakovės Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Vilniaus viešasis transportas“ iki 2014 m. gegužės 31 d. (per protingą vieno mėnesio terminą) turėjo susipažinti su įstaigos finansine būkle ir nustačius įstaigos nemokumo požymius teismui pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu to nepadarė įstaigos vadovas.
Dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų ir žalos atlyginimo dydžio
54. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta: kad būtų galima taikyti juridinio asmens vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus. Įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
55. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016). Solidariosios atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės atveju taikoma tik tada, jei nėra protingo pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkrečiam atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594-686/2015).
56. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pateikė į bylą išsamius duomenis apie įstaigos įsiskolinimų susiformavimą nuo 2014 m. sausio 1 d., t. y. kai VšĮ „Vilnius veža“ tapo nemokia (3 t., b. l. 8-30). Nurodytu momentu įstaigos pradelsti įsipareigojimai sudarė 61 606,45 Eur. VšĮ „Vilnius veža“ iškėlus bankroto bylą, ši suma padidėjo iki 590 145,33 Eur. Pagal bendrą taisyklę, šių sumų skirtumas pripažįstamas įstaigai padaryta žala dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku. Tačiau pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas bendrovei padarytą žalą, atsižvelgė į atsakovų teiginius apie tam tikrų sumų nepagrįstą inkorporavimą į žalos dydį, todėl jos buvo atimtos iš ieškovės apskaičiuotos sumos.
57. Apeliaciniuose skunduose atsakovai apeliuoja į netinkamą žalos dydžio individualizavimą. Iš pirmosios instancijos skundžiamo sprendimo matyti, kad teismas vadovavosi tokiu žalos apskaičiavimo principu – laikotarpiais, kai pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidė tik įstaigos vadovas, žala teismo sprendimu priskirta būtent jam; jei vadovo pareiga kreiptis į teismą sutapo su dalininkų pareiga – teismas konstatavo šių subjektų solidarią atsakomybę; laikotarpiu kai įstaigoje nebuvo vadovo (po atsakovo R. B. B. atleidimo iš pareigų iki atsakovės O. R. V. paskyrimo), o dalininkai vis tiek bankroto bylos neinicijavo, žala priskirta dalininkams; laikotarpiu, nuo atsakovės O. R. V. paskyrimo (2015 m. liepos 7 d.) – žala priteista iš jos ir dalininkų solidariai. Nagrinėjamu atveju galima konstatuoti įstaigos dalininkų ir atitinkamais nemokios įstaigos laikotarpiais jai vadovavusių vadovų objektyvųjį bendrininkavimą, kadangi jie, nors ir neveikė turėdami bendrą tikslą, tačiau kiekvieno iš jų neveikimas (bankroto bylos neinicijavimas) iš esmės prisidėjo prie finansinių reikalavimų padidėjimo, žalos atsiradimo. Atsakovams neįrodžius ieškovės pateikto žalos apskaičiavimo algoritmo neteisėtumo, pirmosios instancijos teismo taikytas žalos individualizavimo principas pripažįstamas tinkamu bei teisingu.
58. VšĮ „Vilnius veža“ nemokumą konstatavus 2014 m. sausio 1 d., nėra pagrindo atsakovo B. R. B. apeliaciniame skunde nurodytus motyvus apie bendrovės įsiskolinimų perskaičiavimą nuo 2015 m. gegužės 1 d. laikyti pagrįstais.
59. Nors atsakovų apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai nesudaro pagrindo koreguoti pirmosios instancijos teismo apskaičiuotą galutinį žalos dydį, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareigą ginti byloje egzistuojantį viešąjį interesą (BVšĮ „Vilniaus veža“ kreditorių teises), konstatuoja esant būtinybei padidinti iš atsakovų ieškovės naudai priteistiną žalos sumą.
60. Apskųstame teismo sprendime teismas sutiko su atsakovais dėl draudimo institucijos (Garantinio fondo) išmokėtų sumų darbuotojams įskaitymo ir šia apimtimi sumažino iš atsakovų priteistinos žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šiomis išmokomis buvo padengti kreditorių reikalavimai (jų dalis), kuriuos ieškovė vis tiek laiko žala, ir nors valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) „Turto bankas“ ir perėmė Garantinio fondo reikalavimo teises (52 343, 13 Eur), tačiau šio kreditoriaus reikalavimai atsirado po bankroto bylos iškėlimo, todėl tokia skola negali būti laikoma tiesioginiu atsakovų neteisėtos veikos rezultatu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su minėta išvada.
61. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 6, 7 straipsnių nuostatomis matyti, kad Garantinio fondo lėšos yra skiriamos darbuotojams neišmokėtoms išmokoms, susijusioms su darbo teisiniais santykiais, atlyginimui, ir išmokos iš Garantinio fondo skaičiuojamos pagal teismo nutartimi ar kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtintus darbuotojų reikalavimus, susijusius su darbo santykiais, apskaičiuotus pagal personalo ir buhalterinės apskaitos dokumentus ir susidariusius iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą ar kreditorių susirinkimo nutarimo bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dienos ir laikotarpiu, kuris ne ilgesnis kaip du mėnesiai nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą ar kreditorių susirinkimo nutarimo bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dienos. Taigi, esant nurodytam teisiniam reglamentavimui pažymėtina, kad Garantinio fondo reikalavimas (52 343,13 Eur), vėliau perimtas VĮ „Turto bankas“, susidedantis iš darbuotojams išmokėto darbo užmokesčio už atliktą darbą, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, apmokėjimo už prastovas, išeitinės išmokos, susiformavo iki bankroto bylos BVšĮ „Vilnius veža“ iškėlimo, todėl jis turėtų būti įtrauktas į žalos, prašomos priteisti iš atsakovų, dydį. Išimtį sudaro buvusiems darbuotojams sumokėta išeitinė išmoka (16 984 21 Eur), priežastiniu ryšiu nesusijusi su buvusių vadovų neteisėtais veiksmais kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kadangi ši išmoka būtų tokio paties dydžio nepriklausomai nuo vėlavimo iškelti bankroto bylą. Aplinkybė, kad Garantinio fondo išmokomis buvo padengti kreditorių reikalavimai (jų dalis), nepaneigia išvados dėl jų (išskyrus išeitinę išmoką) inkorporavimo į žalos dydį pagrįstumo, kadangi atsakovų atsakomybė už netinkamą pareigų atlikimą negali būti mažinama atsižvelgiant į tai, ar trečiasis asmuo atlygino už juos jų kaltais veiksmais paradytą žalą, ar ne.
62. Apeliacinės instancijos teismui informavus proceso šalis apie ketinimą peržengti apeliacinių skundų ribas ir ieškovės paprašius pateikti duomenis apie BVšĮ „Vilnius veža“ kiekvieno darbuotojo, kuriam buvo išmokėtos lėšos iš Garantinio fondo, finansinio reikalavimo susiformavimo momentą, teismui buvo pateiktas detalus BVšĮ „Vilnius veža“ darbuotojams priklausančių išmokų apskaičiavimas.
63. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus, būtų tikslinga perskaičiuoti iš buvusių BVšĮ „Vilnius veža“ vadovų priteistiną žalos, susijusios su pirmosios eilės kreditoriais ir jų finansiniais reikalavimais, dydį tokiu principu – prie pirmosios instancijos teismo apskųstoje nutartyje nurodytos žalos (konkrečiam pirmosios eilės kreditoriui) pridėti Garantinio fondo darbuotojams išmokėtą sumą, iš jos atėmus kiekvienam darbuotojui priklausančią ir Garantinio fondo išmokėtą išeitinę išmoką. Pavyzdžiui, vadovaujantis ieškovės į bylą pateikta darbuotojų reikalavimų struktūros pažyma, taip pat 2016 m. birželio 8 d. paraiška skirti lėšas iš Garantinio fondo, buvusių BVšĮ „Vilnius veža“ vadovų neteisėtais veiksmais padaryta žala, susijusi su darbuotoja O. G., apskaičiuojama prie teismo nustatytos žalos (210,04 Eur) pridedant jai Garantinio fondo išmokėtą sumą (2 404,94 Eur) be išmokėtos išeitinės išmokos (650,00 Eur) (210,04 Eur + 2 404,94 Eur – 650,00 Eur = 1 964,98 Eur). Esant išdėstytiems motyvams, bei atlikus buvusių BVšĮ „Vilnius veža“ vadovų neteisėtais veiksmais padarytos žalos, susijusios su pirmosios eilės kreditorių finansiniais reikalavimais, perskaičiavimą taikant anksčiau nurodytą skaičiavimo algoritmą nustatyta, kad visiems dalininkams tenkanti atlyginti žala sudaro 9 600,34 Eur, dalininkams ir atsakovui R. B. B. – 21 025 Eur, visiems atsakovams – 3 594,10 Eur, dalininkams ir atsakovei O. R. V. – 17,51 Eur, viso – 34 236,95 Eur. Žalos, susijusios su antrosios bei trečiosios eilės kreditorių finansiniais reikalavimais, ir nurodytos pirmosios instancijos teismo apskųstame sprendime, tikslinimui pagrindo nenustatyta.
64. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žala atsakovams priskiriama taip: atsakovo R. B. B. atsakomybė – 3 908,95 Eur; atsakovų R. B. B., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ solidari atsakomybė 499 659,26 Eur; Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ solidari atsakomybė 14 402,01 Eur; atsakovės O. R. V., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ solidari atsakomybė 1 448,34 Eur; atsakovų R. B. B., O. R. V., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ solidari atsakomybė 3 594,10 Eur.
Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų
65. Atsakovas B. R. B. apeliaciniame skunde apeliuoja į bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumą. Pažymėtina, kad byloje objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti atsakovo B. R. B. argumentų pagrįstumą, nenustatyta. Nepalankaus atsakovui B. R. B. procesinio sprendimo priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas.
66. Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010).
Dėl bylos procesinės baigties
67. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su BVšĮ „Vilnius veža“ nemokumo momento, buvusių vadovų civilinės atsakomybės sąlygų nustatymu, tačiau apskaičiuodamas įstaigai padarytos žalos dydį nepagrįstai į iš BVšĮ „Vilnius veža“ buvusių vadovų priteistiną žalos sumą neinkorporavo Garantinio fondo buvusiems įstaigos darbuotojams išmokėtas išmokas (išskyrus išeitines išmokas).
68. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus bei byloje egzistuojantį viešąjį interesą, teisėjų kolegija konstatuoja esant pagrindui pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl šalių bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme perskirstymo
69. CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šiuo atveju pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas ir pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Perskirstant šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas vadovaujamasi bendrąja CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisykle, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
70. Byloje dalyvaujantys asmenys įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nepateikė.
71. Į valstybės biudžetą priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme (CPK 92 straipsnis). Nustatyta, jog išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 33,35 Eur. Ieškinį tenkinus 83 procentais (ieškovė ieškiniu prašė priteisti 625 959,06 Eur, jos reikalavimas tenkinamas dalyje dėl 523 012,66 Eur priteisimo), 27,68 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos lygiomis dalimis priteisiamos iš atsakovų, kuriems priimtas nepalankus teismo procesinis sprendimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
72. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus atsakovų apeliacinius skundus, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93, 98 straipsniai). Ieškovė teismui nepateikė įrodymų apie jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
73. Ieškovė nurodė, kad bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme, ji patyrė 5 172,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtino Rekomendacijas (toliau – ir Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Rekomendacijų 7 punkte numatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – VDU). Teisinės pagalbos išlaidos buvo patirtos 2019 m. II ketvirtį, todėl Rekomendacijose nustatyto koeficiento pagrindu nagrinėjamu atveju imamas 2018 m. IV ketvirčio VDU, kuris pagal viešai skelbiamus statistikos duomenis buvo 970,30 Eur. Už kasacinį skundą, jei advokatas dalyvavo pirmosios arba apeliacinės instancijos teisme, Rekomendacijų 8.13 punkte numatytas koeficientas yra 2,2. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės reikalavimai tenkinami 83 procentais, iš atsakovų ieškovei už advokato teisines paslaugas priteisiama 1 771,76 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 straipsnio 1 ir 2 dalys, 93 straipsnio 2 dalis). Pagrindo viršyti apskaičiuotą sumą nenustatyta. Byloje įrodymų, pagrindžiančių ieškovės bylinėjimosi išlaidų patyrimą apeliacinės instancijos teisme, nėra.
74. Procesinių dokumentų įteikimo kasacinės ir apeliacinės instancijos teisme 88,60 Eur išlaidos priteistinos iš atsakovų valstybei (CPK 92, 96 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir išdėstyti jo rezoliucinę dalį taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei bankrutavusiai viešajai įstaigai „Vilnius veža“, juridinio asmens kodas 302765265, iš atsakovo R. B. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 908,95 Eur (tris tūkstančius devynis šimtus aštuonis eurus 95 centus) žalos;
Priteisti ieškovei bankrutavusiai viešajai įstaigai „Vilnius veža“, juridinio asmens kodas 302765265, iš atsakovų R. B. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto savivaldybės, juridinio asmens kodas 188710061, ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“, juridinio asmens kodas 302683277, solidariai 499 659,26 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt devynis tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt devynis eurus 26 centus) žalos;
Priteisti ieškovei bankrutavusiai viešajai įstaigai „Vilnius veža“, juridinio asmens kodas 302765265, iš atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės, juridinio asmens kodas 188710061, ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“, juridinio asmens kodas 302683277, solidariai 14 402,01 Eur (keturiolika tūkstančių keturis šimtus du eurus 1 centą) žalos;
Priteisti ieškovei bankrutavusiai viešajai įstaigai „Vilnius veža“, juridinio asmens kodas 302765265, iš atsakovių O. R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto savivaldybės, juridinio asmens kodas 188710061, ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“, juridinio asmens kodas 302683277, solidariai 1 448,39 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus 39 centus) žalos;
Priteisti ieškovei bankrutavusiai viešajai įstaigai „Vilnius veža“, juridinio asmens kodas 302765265, iš atsakovų R. B. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) O. R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto savivaldybės, juridinio asmens kodas 188710061, ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“, juridinio asmens kodas 302683277, solidariai 3 594,10 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt keturis eurus 10 centų) žalos;
Priteisti ieškovei bankrutavusiai viešajai įstaigai „Vilnius veža“, juridinio asmens kodas 302765265, iš atsakovų R. B. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) O. R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto savivaldybės, juridinio asmens kodas 188710061, ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“, juridinio asmens kodas 302683277, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos teisme iškėlimo dienos (2016 m. birželio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
Kitus ieškinio reikalavimus atmesti.
Priteisti Lietuvos valstybei iš atsakovų R. B. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) O. R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto savivaldybės, juridinio asmens kodas 188710061, ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“, juridinio asmens kodas 302683277, 27,68 Eur (dvidešimt septynis eurus 68 centus) lygiomis dalimis, t. y. po 6,92 Eur (šešis eurus 92 centus) iš kiekvieno atsakovo, procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Sumos, priteistos Lietuvos valstybei, turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai, juridinio asmens kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT247300010112394300, esančią banke „Swedbank”, AB, įmokos kodas 5660 arba surenkamąją sąskaitą Nr. LT122140030002680220, esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, įmokos kodas 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pateikti teismui.“
Priteisti iš atsakovų B. R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) O. R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto savivaldybės, juridinio asmens kodas 111109233, uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“, juridinio asmens kodas 302683277, ieškovei bankrutavusiai viešajai įstaigai „Vilnius veža“, juridinio asmens kodas 302765265, po 442,94 Eur (keturis šimtus keturiasdešimt du eurus 94 centus) kasacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovų B. R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) O. R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto savivaldybės, juridinio asmens kodas 111109233, uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“, juridinio asmens kodas 302683277, valstybei po 22,15 Eur (dvidešimt du eurus 15 centų) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Teisėjai Danguolė Martinavičienė
Gintaras Pečiulis
Jūratė Varanauskaitė