Administracinė byla Nr. A-549-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07841-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl nutarimo ir sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. K. (V. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas) 2013 m. spalio 9 d. nutarimą Nr. 62-780 (toliau – ir Nutarimas); 2) Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 2S-5546 (toliau – ir Sprendimas); 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 345 Lt neturtinės žalos atlyginimo; 4) įpareigoti Lukiškių TI-K iš įstaigos lėšų nupirkti ir išduoti pareiškėjui analogišką tualetinį vandenį.

Paaiškino, kad 2013 m. rugsėjo 12 d. ryte pareiškėjo gyvenamoje kameroje Nr. 357 buvo atlikta krata, kurios metu rastas peiliukas (serijos Nr. 125), skirtas kabeliui apipjaustyti, tualetinis vanduo „BI-ES 80“ ir maišelis su žalia arbata. Vykdydamas pareigūnų reikalavimą, V. K. paaiškinime nurodė, jog tualetinį vandenį jam 2013 m. vasario 21 d. nupirko Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Socialinės reabilitacijos skyriaus darbuotoja ir jis turi tai patvirtinantį kvitą. Šį kvitą pareiškėjas rodė kratą dariusiems pareigūnams. Tualetinį vandenį jam leista pasiimti į kamerą. Pažymėjo, kad į peilį panašų daiktą įstaigoje paliko dirbantis asmuo, vedęs kabelinę televiziją, ir apie tai V. K. buvo pranešęs. Arbatą įdėjo į maišelį, kad ji dėl nedidelio kiekio nepasimestų. Pabrėžė, jog tyrimas atliktas neišsamiai, veiksmai neskaidrūs ir formalūs, siekiant bet kokiu būdu nubausti pareiškėją.

2013 m. spalio 1 d. išvada inspektorė pasiūlė įstaigos vadovui pareiškėją nubausti teisės aktuose nustatyta tvarka už Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas, SVĮ) 32 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 32 straipsnio 3 dalies reikalavimų bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 1 priedo 8 ir 11 punktų reikalavimų pažeidimą.

Pažymėjo, kad L. S. paaiškinime nurodė, jog išvykdamas iš įstaigos, elektrikas J. K. jam sakė, kad neranda peiliuko kabeliui apipjaustyti, tačiau inspektorė nebandė išsiaiškinti aplinkybių dėl palikto peiliuko bei pareiškėjo pranešimo. Inspektorė nurodė, kad nepavyko nustatyti, kam priklausė šis daiktas, kadangi asmens, kuris jį galėjo palikti, nebėra įstaigoje, tačiau pareiškėjas su tuo nesutiko. Atsakovas nesiėmė nustatyti alkoholio buvimo tualetiniame vandenyje „BI-ES 80“, neįvertino įsigijimo būdo. Tvirtino, kad vanduo nebuvo spirituotas, kitaip jam jo nebūtų nupirkusi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinės reabilitacijos skyriaus darbuotoja. Be to, per pusę metų atliekant kratas V. K. nebuvo pareikšta pretenzijų dėl minėto tualetinio vandens turėjimo, tualetinis vanduo nebuvo paimtas, nes buvo nespirituotas ir gautas legaliu būdu. Pabrėžė, jog pareiškėjui iš viso nėra aišku, kodėl buvo paimta arbata. Arbata buvo paimta iš V. K., tačiau nebuvo paimta iš kitų tokią pačią arbatą turinčių asmenų. Manė, jog krata jo gyvenamoje kameroje buvo daroma piktybiškai.

Inspektorė 2013 m. spalio 1 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 24-3422 nustatė, kad pareiškėjas prieš kratos atlikimą neinformavęs pareigūnų, jog kameroje yra draudžiamų daiktų, kuriuos buvo siūloma atiduoti, pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punktą. 2013 m. spalio 8 d. V. K. buvo įteiktas Lukiškių TI-K direktoriaus pasirašytas 2013 m. spalio 9 d. nutarimas Nr. 62-780, kuriuo jam skirta nuobauda – teisės pirkti maisto produktus atėmimas vienam mėnesiui. Kalėjimų departamento pareigūnas D. J., ruošdamas atsakymą į pareiškėjo skundą, įrašė duomenis, kuriuos faksu pateikė Lukiškių TI-K. Atsakymas yra formalus, biurokratiškas, neteisingas, nepagrįstas objektyviais Kalėjimų departamento ištirtais įrodymais, todėl negali būti teisėtu ir teisingu.

Atkreipė dėmesį, kad pažeidimo padarymo metu V. K. nebuvo skirta jokia kardomoji priemonė ir Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neteisėtai. Taigi jam negalėjo būti taikomas nei Suėmimo vykdymo įstatymas, nei Bausmių vykdymo kodeksas. Minėtą faktą pareiškėjui pavyko įrodyti tik Lietuvos apeliacinio teismo (pareiškėjo nurodytas Lietuvos Aukščiausias Teismas laikytinas rašymo apsirikimu) 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi, tačiau tiek Lukiškių TI-K, tiek Kalėjimų departamentas tai turėjo žinoti, ypač Lukiškių TI-K inspektorė, kuri atlikusi tyrimą išvadoje nurodė, jog V. K. laukia apeliacinės instancijos teismo sprendimo.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimu (b. l. 32-33) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130, 140 punkto reikalavimais, 2013 m. rugsėjo 12 d. gyvenamojoje kameroje Nr. 357 buvo atlikta krata. Kratos metu pas pareiškėją V. K. buvo rastas ir paimtas savos gamybos peilis, kuris buvo su numeriu Nr. 125, neaiškios kilmės žolelės bei tualetinis vanduo „BI-ES“, kurio sudėtyje yra 80 procentų alkoholio. Tvirtino, kad buvo pažeistas Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 3 dalies reikalavimas, jog suimtiesiems draudžiama turėti Bausmių vykdymo kodekso 1 priede nustatytus daiktus ir reikmenis. Dėl rastų daiktų Lukiškių TI-K pareigūnai parašė tarnybinius pranešimus, buvo pavesta atlikti tarnybinį tyrimą ir nustatyti visas aplinkybes. Pažymėjo, kad tarnybinis tyrimas buvo atliktas objektyviai bei nepažeidžiant tvarkos. Jo metu buvo nustatyta, kad aptiktose žolelėse nebuvo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, o tualetiniame vandenyje buvo alkoholio, be to, pareiškėjas kameroje turėjo peilį, tačiau nei prieš pat kratą, nei anksčiau pareigūnams apie tai nepranešė. V. K. pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo „Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašo“ 8 ir 11 punkto reikalavimus. Už tai pareiškėjui 2013 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 62-780 buvo paskirta adekvati pažeidimui nuobauda – atimta teisė vieną mėnesį pirkti maisto produktus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 20 d. sprendimu (b. l. 110–116) pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 3 dalimi, Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 8 ir 11 punktais, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2005- m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 140, 146 punktais.

Pažymėjo, kad iš Lukiškių TI-K Apsaugos priežiūros skyriaus pareigūnų 2013 m. rugsėjo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 13 d. tarnybinių pranešimų ir kitų administracinėje byloje esančių įrodymų, matyti, jog V. K., prieš atliekant kratą, buvo pasiūlyta atiduoti draudžiamus turėti daiktus, tačiau jis to nepadarė. Atliekant kratą, kameroje, kurioje gyvena pareiškėjas, buvo rastas peilis ir tualetinis vanduo „BI-ES“, iš kurio etiketės vertimo matyti, kad šiame tualetiniame vandenyje yra 80 procentų alkoholio. Šie daiktai / reikmenys, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 8 ir 11 punktais, yra draudžiami. Siekiant nustatyti V. K. 2013 m. rugsėjo 12 d. paaiškinime nurodytas aplinkybes, buvo atliktas tarnybinis tyrimas, tačiau jo metu nepavyko nustatyti, kad pareiškėjo kameroje rastas peilis priklausė Lukiškių TI-K ūkio darbams atlikti paliktam nuteistajam J. K., kadangi šis asmuo tyrimo metu jau buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos. Net jeigu peilis iš tikrųjų ir priklausė ne V. K., o kitam asmeniui, kuris jį paliko pareiškėjo kameroje, pareiškėjas apie tai nedelsiant privalėjo informuoti Įstaigos administraciją arba bent prieš kratą peilį atiduoti pareigūnams, tačiau jis to nepadarė. Tualetinis vanduo „BI-ES“, kurio sudėtyje yra 80 procentų alkoholio, nepriklausomai nuo jo įsigijimo bei patekimo pas V. K. būdo, yra draudžiamas laikyti reikmuo ir tai pareiškėjui turėjo būti žinoma. Nurodė, jog manyti, kad ant tualetinio vandens dėžutės pateikta informacija yra klaidinga ir daryti atskirus tyrimus dėl alkoholio buvimo nėra pagrindo, nes tokios abejonės nėra niekuo pagrįstos. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad pareiškėjas nevykdė tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimų ir pažeidė draudimą turėti psichiką veikiančių medžiagų ir gaminių, kurių sudėtyje yra šių medžiagų, bei draudimą turėti peilius, skutimosi priemones (išskyrus elektrines ir mechanines skutimosi priemones bei skutimosi aparatus su kasetėmis) ir kitus aštriabriaunius bei smailius daiktus, todėl režimo vykdymo pažeidimas V. K. buvo inkriminuotas pagrįstai.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad 2013 m. spalio 9 d. nutarimo priėmimo metu jis Lukiškių TI-K buvo laikomas be teisėto pagrindo, nurodė, jog pareiškėjas buvo nuteistas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 11d. nuosprendžiu 15 metų laisvės atėmimo bausme, kurios pusę paskirta atlikti kalėjime, o kitą pusę – pataisos namuose. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendžiu į bausmės laiką įskaičiuotas sulaikyme, suėmime ir atidavimo sveikatos priežiūros įstaigai metu išbūtas laikas ir nurodyta, jog bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2013 m. liepos 11 d. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio formuluotė rodo, jog teismo nuosprendis buvo pradėtas nedelsiant vykdyti. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 340 straipsnis nedelsiant leidžia vykdyti tik išteisinamąjį nuosprendį bei nuosprendį, kuriuo nuteistasis atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės atlikimo. Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 1 dalis pažymi, kad bausmės vykdymo pagrindas yra tik įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis. Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje pateiktas nurodymas dėl bausmės skaičiavimo pradžios su šiomis nuostatomis nebuvo suderintas. Nurodė, jog iš administracinėje byloje esančios Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-572/2013 matyti, kad joje konstatuota, jog nuo 2013 m. rugpjūčio 6 d. nuteistajam V. K. jokia kardomoji priemonė minėtoje byloje nebuvo paskirta ir tik nuo 2013 m. lapkričio 13 d. nustatytas 3 mėnesių suėmimo terminas. Taigi susiklostė situacija, kad pareiškėjui nuo 2013 m. liepos 11 d. pradėta skaičiuoti bausmė iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuo 2013 m. lapkričio 12 d. bausmės skaičiavimas pagal Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendį sustabdytas ir paskirta sankcija – suėmimas. Pažymėjo, jog iš teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra iškelta administracinė byla Nr. I-6001-643/2014, kurioje pareiškėjas ginčija Lukiškių TI-K 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 96-1803 ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2014 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 2S-85, susijusius su jo laikymo tardymo izoliatoriuje nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d. teisėtumu, taip pat prašo atlyginti jam neturtinę žalą, atsiradusią V. K. nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d. neteisėtai laikant tardymo izoliatoriuje. Šioje byloje bus išspręstas klausimas dėl to, ar dėl bausmės skaičiavimo pradžios pareiškėjui buvo padaryta žala. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šioje byloje nėra reikšmingas įvertinimas, ar pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kaip suimtasis ar kaip nuteistasis, o pareiškėjo pateikiamas argumentas dėl jo kalinimo be teisėto pagrindo atmestinas, kadangi laikymo Lukiškių TI-K metu laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d. jo teisės į laisvę buvo apribotos Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendžiu.

Pareiškėjo padėtis nepriklausomai nuo to, ar jis būtų laikomas atliekančiu bausmę ar suimtu skiriant nuobaudą dėl padarytos veikos išlieka tokia pati. Nuobauda jam paskirta pagal Suėmimo vykdymo įstatymą. Pagal šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalį už suėmimo vykdymo režimo reikalavimų pažeidimą suimtiesiems gali būti skiriamos šios nuobaudos: 1) papeikimas; 2) pasivaikščiojimo pailginto laiko panaikinimas; 3) teisės pirkti maisto produktų atėmimas iki vieno mėnesio; 4) uždarymas į drausmės izoliatorių iki dešimties parų šio straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais ir tvarka. Analogiškai už tą pačią veiką nuteistiesiems nuobaudos numatytos Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalyje, kurios 3 punkte taip pat yra trečia pagal sunkumą nuobauda – teisės pirkti maisto produktų atėmimas iki vieno mėnesio, kokia ir buvo paskirta pareiškėjui. Tiek suimtiesiems, tiek nuteistiesiems draudžiama turėti Bausmių vykdymo kodekso 1 priede nustatytus daiktus ir reikmenis (Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 3 dalis, Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalis). Kitos nuobaudų skyrimo sąlygos tiek nuteistiesiems, numatytos Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnyje, tiek suimtiesiems, numatytos Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, yra analogiškos, todėl tiek vienu, tiek kitu atveju pažeidęs nustatytą režimą pareiškėjas baustinas vienodai.

Teismas, remdamasis ištirtais byloje esančiais įrodymais, darė išvadą, kad V. K. pažeidė režimo reikalavimus, pažeidimas įrodytas, procesinių pažeidimų, nulemiančių nutarimo neteisėtumą, nepadaryta. Nuobaudos skyrimo tvarkos reikalavimai nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti. Nuobauda pareiškėjui skirta Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimu, t. y. nuobauda skirta įgalioto pareigūno ir įforminta tinkamai. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriant nuobaudą buvo atsižvelgta į pažeidimų padarymo aplinkybes, nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį, paskirta nepažeidžiant nustatytų terminų, todėl nėra pagrindo jos naikinti. Prašomame panaikinti nutarime aiškiai nurodyta pažeidimo esmė, pažeidimas kvalifikuotas tinkamai. Atsižvelgęs į tai, ką išdėstė, darė išvadą, jog paskirta nuobauda yra proporcinga, adekvati padarytam pažeidimui. Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pateikė jam teisėtą ir pagrįstą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį atsakymą į jo skunde keltus klausimus.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, darė išvadą, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. spalio 9 d. nutarimas Nr. 62-780 „Dėl suimtojo  nubaudimo“ ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. 2S-5546 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ yra teisėti ir pagrįsti. Nėra juridinio pagrindo juos naikinti remiantis pareiškėjo skunde ir jo teismo posėdyje išsakytais argumentais. Pabrėžė, jog V. K. subjektyvus manymas, kad ginčijami sprendimai yra neteisėti, nesudaro juridinio pagrindo juos panaikinti. Šią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pabrėžė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo turėtas tualetinis vanduo „BI-ES“ patenka į suimtiems draudžiamų turėti daiktų ir reikmenų sąrašą, nėra pagrindo įpareigoti Lukiškių TI-K iš įstaigos lėšų nupirkti ir išduoti V. K. analogišką tualetinį vandenį.

Dėl pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 2 345 Lt neturtinės žalos atlyginimo, teismas nurodė, kad teismui konstatavus, jog Lukiškių TI-K vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir veikė savo kompetencijos ribose, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo darbuotojų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei turtinės žalos priteisimui. Šią V. K. skundo dalį taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas V. K. (V. K.) apeliaciniu skundu (b. l. 124-133) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės ir Lietuvos Respublikos Konstitucija; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apygardos administracinio teismo, 10 MGL dydžio neturtinės žalos atlyginimo; 3) bylą nagrinėti žodinio proceso būdu.

Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais pagrindiniais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2013 m. spalio 9 d. nutarimo Nr. 62-780, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 2S-5546 teisėtumo ir pagrįstumo, neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu teismo sprendimu nesutinka ir pabrėžia, jog teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, juos interpretavo pareiškėjui nepalankiu būdu, todėl nepagrįstai atmetė jo skundą.

Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, pabrėžia, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateiktame apeliaciniame skunde prašė suteikti jam galimybę dalyvauti teismo posėdyje, tačiau net ir vertinant šį prašymą kaip prašymą nagrinėti administracinę bylą žodinio proceso tvarka, ji tokio būtinumo nenustatė. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą bei pareiškėjo pateiktą prašymą, tai, kad pareiškėjas pateikto prašymo nepagrindė, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu jos turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes administracinė byla apeliacinėje instancijoje nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

ABTĮ 130 straipsnio 5 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti naujų reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Iš pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo matyti, kad jo pagrindą, be kita ko, sudaro naujai pareikštas reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apygardos administracinio teismo, 10 MGL dydžio neturtinės žalos atlyginimo, kuris nebuvo pareikštas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog šis pareiškėjo reikalavimas, vadovaujantis aukščiau aptartomis ABTĮ 130 straipsnio 5 dalies nuostatomis, apeliacine tvarka negali būti nagrinėjamas, todėl dėl jo šioje nutartyje nepasisakys.

Vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju administracinėje byloje ginčas iš esmės kyla dėl to, ar pareiškėjui nuobauda atimti teisę vieną mėnesį pirkti maisto produktus pagrįstai buvo skirta už Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 8 ir 11 punktų reikalavimų pažeidimą, t. y. kad pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 12 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, nes kratos metu buvo rastas ir paimtas savos gamybos peilis, kuris buvo su numeriu Nr. 125, neaiškios kilmės žolelės bei tualetinis vanduo „BI-ES“, kurio sudėtyje yra 80 procentų alkoholio.

Kiek tai susiję su ginčo situacijai aktualiu teisiniu reguliavimu ir jo aiškinimu, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad tiek pagal SVĮ, tiek pagal BVK nuostatas sulaikytieji ir bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesys yra varžomas tam tikrais draudimais arba pareigomis. Bausmės vykdymo institucijos arba pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis, privalo laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo, tuo tarpu nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus, laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Nesilaikant numatytų reikalavimų asmenims gali būti taikoma atsakomybė.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad SVĮ 34 straipsnio 1 dalyje numatyta suimtųjų, o BVK 142 straipsnyje nuteistųjų būtent tokia atsakomybė už laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą. Ši atsakomybė yra specialios rūšies drausminė atsakomybė, kuri taikoma tik laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems, todėl sprendžiant dėl nuobaudų, numatytų SVĮ 34 straipsnio 1 dalyje (analogiška situacija ir BVK 142 str.), paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta, ar nuteistojo veikoje yra atitinkamo nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti surinkti įrodymai, galintys patvirtinti, ar paneigti nusižengimo faktą, nuteistojo kaltę, kitus nusižengimo sudėties elementus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010). Šiuo konkrečiu atveju vertintina, ar surinkti įrodymai patvirtina pareiškėjui skirtos nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą.

Kiek tai susiję su pareiškėjui inkriminuotu reikalavimų nesilaikymu, pažymėtina, jog SVĮ  32 straipsnio, numatančio pataisos įstaigų režimą ir pagrindinius jo reikalavimus, 3 dalis numato, kad suimtiesiems draudžiama turėti su savimi Bausmių vykdymo kodekso 1 priede nurodytų daiktų ir reikmenų. BVK 1 priedas numato daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašą, jo 8 ir 11 punktuose numatant, kad tarp tokių daiktų patenka psichiką veikiančios medžiagos ir gaminiai, kurių sudėtyje yra šių medžiagų, ir peiliai, skutimosi priemonės (išskyrus elektrines ir mechanines skutimosi priemones bei skutimosi aparatus su kasetėmis) bei kiti aštriabriauniai bei smailūs daiktai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, sistemiškai aiškinant SVĮ 32 straipsnio 3 dalį, BVK 1 priedą, matyti, kad draudžiama su savimi turėti įvardintus daiktus, jais naudotis ir šiuo atveju padaryto pažeidimo nepašalina tai, kad asmuo tik laikinai naudojasi draudžiamu daiktu ar jis jam nepriklauso nuosavybės teise. Pažeidimo padarymui konstatuoti iš esmės užtenka, kad draudžiamą daiktą turėjo, juo naudojosi atitinkamas subjektas.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste taip pat akcentuotina, jog, vertinant pareiškėjui skirtos nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą atsižvelgtina būtent į skiriant nuobaudą konstatuotą įtvirtintų reikalavimų nesilaikymą. Šiuo atveju pareiškėjas buvo baustas dėl to, kad kratos metu buvo rastas ir paimtas savos gamybos peilis bei tualetinis vanduo, kurio sudėtyje yra 80 procentų alkoholio, ir tyrimo metu buvo nustatyta, kad šie daiktai jų radimo metu priklausė pareiškėjui, taigi, kaip matyti, pareiškėjas nebuvo baustas už naudojimąsi rastais daiktais. Atitinkamai, taikant ir sprendžiant dėl pareiškėjui skirtos nuobaudos negali būti keičiamas ar plečiamas pažeidimas, jo pobūdis, už kurį buvo skirta nuobauda. Taigi spręstinas klausimas dėl reikalavimų nesilaikymo tik tiek, kiek tai susiję su rastu savos gamybos peiliu bei tualetiniu vandeniu, kurio sudėtyje yra 80 procentų alkoholio, ir nevertintini apeliacinio skundo argumentai dėl pareiškėjo naudojimosi rastu peiliu bei jo priklausomumo nuosavybės teise kitam asmeniui.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų vertinimo sprendžiant dėl nurodyto galimai padaryto pažeidimo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje esančius įrodymus pagal taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnyje. Šioje teisės normoje nurodyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.). Taigi byloje esantys pareigūnų tarnybiniai pranešimai, paties pareiškėjo paaiškinimai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje administracinėje byloje ir įvertintini pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Pagal jas jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Aiškindama šias nuostatas teisėjų kolegija pažymi, kad nuoroda į būtinumą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai nagrinėti bylos aplinkybes, be kita ko, suponuoja galimybę teismui įvertinti įrodymus ir jų patikimumo aspektu. Pabrėžtina, kad tai yra būtina teismui aptariant byloje esančių įrodymų tarpusavio prieštaravimus ir juos pašalinant.

Nagrinėjamam ginčui aktualus savadarbis peilis ir tualetinis vanduo, kurio sudėtyje yra 80 procentų alkoholio, patenka į Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems sąrašą (BVK 1 priedo 8, 11 p.) ir šiuo atveju ginčo nekyla dėl to, kad jie buvo rasti pas pareiškėją kameroje kratos metu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. K., prieš atliekant kratą, buvo pasiūlyta atiduoti draudžiamus turėti daiktus, tačiau jis to nepadarė. Tai patvirtinas Lukiškių TI-K Apsaugos priežiūros skyriaus pareigūnų 2013 m. rugsėjo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 13 d. tarnybiniai pranešimai (b. l. 53, 54). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog pareiškėjas privalėjo atiduoti savo gamybos peilį net ir tuo atveju, jei jis nuosavybės teise nepriklausė pareiškėjui, galimai buvo jį radęs.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad šiuo atveju Lukiškių trdymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų, nuteistųjų paaiškinimai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa tarpusavyje, yra nuoseklūs, logiški, atitinka rašytinę bylos medžiagą. Nenustatyta, kad įvardinti subjektai dėl kokių nors priežasčių būtų suinteresuoti kitaip nurodyti ginčui spręsti reikšmingas aplinkybes. Atitinkamai, nėra pagrįsto pagrindo abejoti Lukiškių trdymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų, nuteistųjų paaiškinimų nuoseklumu, nešališkumu, todėl jie vertinami kaip objektyvūs.

Dėl pareiškėjo argumento, susijusio su tuo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2013 m. spalio 9 d. nutarimo priėmimo metu jis Lukiškių TI-K buvo laikomas be teisėto pagrindo, teisėjų kolegija nurodo, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I-2956-643/2015, kurioje pareiškėjas siekia, jog būtų įvertintas jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisėtumas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 6 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d. Šioje administracinėje byloje sprendžiamas nuobaudos atimti teisę vieną mėnesį pirkti maisto produktus skyrimo teisėtumas ir pagrįstumas, todėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K teisėtumas nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas, pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K teisėtumas ir visos galimai kilusios pasekmės bus įvertintos minėtoje byloje. Atsižvelgusi į tai, ką išdėstė, teisėjų kolegija atmeta šį pareiškėjo argumentą kaip nepagrįstą.

Dėl nurodytų aplinkybių visumos vertintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui pagrįstai buvo skirta nuobauda ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2013 m. spalio 9 d. nutarimas Nr. 62-780 ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. 2S-5546 yra teisėti, juos naikinti nėra pagrindo. Atitinkamai, pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Lukiškių TI-K iš įstaigos lėšų nupirkti ir išduoti pareiškėjui analogišką tualetinį vandenį.

Kiek tai susiję su pareiškėjo prašoma priteisti neturtine žala, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą siejo su įvardintos nuobaudos skyrimu.

Teisėjų kolegija, vertindama pateiktą pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, visų pirma pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.

Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Kaip jau minėta aukščiau, pareiškėjui pagrįstai buvo skirta nuobauda teisės vieną mėnesį pirkti maisto produktus atėmimas, o Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2013 m. spalio 9 d. nutarimas Nr. 62-780 ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. 2S-5546 yra teisėti ir pagrįsti. Taigi nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant deliktinės atsakomybės sąlygų (CK 6.245-6.249 str.), nėra pagrindo priteisti neturtinę žalą, todėl šis pareiškėjo reikalavimas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog proceso dalyvio prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti, ar yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, kad teismui pagrįstų abejonių dėl taikytinų teisės aktų atitikimo Konstitucijai nekilo, į tai, kad pareiškėjas nedetalizavo ir nenurodė, kokios teisės normos galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                     Irmantas Jarukaitis

                                                                                                                  Ričardas Piličiauskas

                                                                                                                  Dainius Raižys