Civilinė byla Nr. 2A-619-796/2019

                                                                                  Teisminio proceso Nr. 2-06-3-11506-2016-3

                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.7

                                                                                2.6.10.5.2.4.; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 11 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jolantos Gailevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-612-838/2018 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams M. V., V. V., tretieji asmenys ADB „Gjensidige“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Adrijus“, dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras su ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 13 433,78 Eur nuostolių atlyginimo regreso teise, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovei V. V. priklausanti Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojama atsakovo M. V., 2016 m. gegužės 5 d. sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė BMW X5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Atsakovei priklausanti transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Taip pat nurodė, kad ADB „Gjensidige“ (buvusi UAB DK „PZU Lietuva“, buvusi UAB DK „Lindra“) (toliau – ADB „Gjensidige“), veikdama ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu nukentėjusiojo patirtus nuostolius ir juos atlygino, išmokėdama 12 850,02 Eur draudimo išmoką.

2.       Atsakovė V. V. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka prašo ieškinį jai atmesti. Nurodė, kad su atsakovu M. V. neveda bendro ūkio ir negyvena – vyksta santuokos nutraukimo procesas. Pažymėjo, kad atsakovas M. V. transporto priemone naudojosi savavališkai, nors žinojo, kad automobilis nedraustas, todėl padarytą žalą turi atlyginti atsakovas, nes jo veiksmai buvo priežastiniu ryšiu susiję su žalos atsiradimu. 

3.       Atsakovas M. V. atsiliepimu su ieškiniu sutiko iš dalies – sutiko dėl 6 971,71 Eur žalos atlyginimo, su 226,34 Eur suma už atliktą apgadintos transporto priemonės BMW X5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo geometrinę patikrą, techninę apžiūrą ir techninę ekspertizę, 357,42 Eur suma už pakaitinio automobilio nuomą – iš viso 7555,45 Eur. Nurodė, kad dėl eismo įvykio kaltas yra jis asmeniškai, tačiau nesutiko su prašomu priteisti 12 850,00 Eur žalos atlyginimo dydžiu.  

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2018 m. spalio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-612-838/2018 ieškinį tenkino. Priteisė ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui solidariai iš atsakovų M. V. ir V. V. 13 433,78 Eur nuostolių atlyginimo regreso teise, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 13 433,78 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. spalio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė iš atsakovo M. V. 452,92 Eur ir atsakovės V. V. 452,92 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui. Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas 2016 m. spalio 20 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi, paliko galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5.       Teismas nustatė, kad V. V. priklausanti Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojama atsakovo M. V., pažeidė Kelių eismo taisyklių 226, 9, 127, 101 punktus, t. y. 2016 m. gegužės 5 d. sukėlė eismo įvykį (duomenys neskelbtini), kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė BMW X5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Avarijos kaltininku buvo pripažintas automobilio (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas – atsakovas M. V.. Apgadinto automobilio BMW X5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė UAB „Adrijus“ pranešimu-pretenzija 2016 m. gegužės 6 d. informavo ieškovą apie eismo įvykį ir prašė išmokėti išmoką. 2016 m. gegužės 6 d. sugadinta transporto priemonė buvo apžiūrėta, surašytas Transporto priemonės techninės apžiūros protokolas.

6.       Atsakovei V. V. priklausantis automobilis (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“, vykdydama su ieškovu sudarytos 2002 m. kovo 29 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 4 nuostatas, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino nuostolius už automobilio BMW X5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimą, išmokėdama automobilio savininkei UAB „Adrijus“ 12 850,02 Eur draudimo išmoką. Draudimo išmokos dydis buvo nustatytas pagal UAB „Pajūrio Autorika“ Vertinimo ataskaitą (duomenys neskelbtini), kurioje apgadinta transporto priemonė įvertinta naudojant atkuriamųjų remonto kaštų vertės metodą. Ieškovas taip pat nukentėjusiam asmeniui tiesiogiai išmokėjo 226,34 Eur už apgadintos transporto priemonės BMW X5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo geometrinę patikrą, techninę apžiūrą ir techninę ekspertizę ir 357,42 Eur už pakaitinio automobilio nuomą – iš viso 583,76 Eur.

7.       Teismas vertino, kad atsakovė V. V., būdama automobilio (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininke, šios transporto priemonės nebuvo apdraudusi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Taip pat byloje nepateikta jokių įrodymų, kad atsakovė draudė sutuoktiniui naudotis mašina. Atsakovės pozicija, kad atsakovas M. V. naudojosi jai priklausančia transporto priemone be jos žinios, yra tik teiginiai, pateikti siekiant išvengti atsakomybės. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovas teisėtai ir pagrįstai reikalauja solidaraus žalos atlyginimo iš transporto priemonės savininkės ir naudotojos – atsakovės, pažeidusios prievolę sudaryti privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kadangi neapdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, ir iš atsakovo M. V., nes jis yra kaltas dėl įvykio, kurio metu buvo apgadintas kitas automobilis. 

8.       Teismas konstatavo, kad atsakovai nepateikė duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog ieškovo pateikti apskaičiavimai apie patirtos žalos dydį yra neteisingi ir neatitinkantys tikrovės, ieškovo nurodyto žalos dydžio bei apskaičiavimo pagrįstumo ar teisėtumo nenuginčijo.

III. Apeliacinio  skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9.       Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui žalos atlyginimą iš atsakovo M. V.. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: 

9.1.        Priimto sprendimo dalis dėl solidariosios atsakomybės taikymo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės V. V. yra nepagrįsta, todėl neteisėta bei atmestina.

9.2.        Teismas netinkamai taikė materialiosios teisės nuostatas – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.88 straipsnio 1 dalies l punktą ir transporto priemonę, kuria buvo sukeltas eismo įvykis, laikė asmenine atsakovės V. V. nuosavybe, nors CK 3.88 straipsnio 1 dalies l punkte nustatyta prezumpcija nepaneigta, netinkamai padarė išvadas, kuriomis grindė skundžiamą sprendimą. 

9.3.        Pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo teisinio priežastinio ryšio tarp atsakovės V. V. veiksmų ir žalos atsiradimo dėl eismo įvykio ir nepagrindė šios sąlygos buvimo savo priimtame sprendime. Nenustatinėjo atsakovų V. V. ir M. V. veiksmų bendrumo, kuo pasireiškė atsakovų bendri veiksmai, sukėlę žalą.

9.4.        Teismas atmetė kaip neįrodytas aplinkybes, kad ji draudė sutuoktiniui naudotis mašina ir kad atsakovas M. V. naudojosi jai priklausančia transporto priemone be jos žinios, nors M. V. pats būdamas transporto priemonės savininku ir valdytoju pats laisvai naudojosi ir disponavo šia transporto priemone ir jam jos leidimas naudotis transporto priemone nebuvo reikalingas.

9.5.        Atsakovė V. V. eismo įvykio metu buvo darbe, nesinaudojo nedrausta transporto priemone, nesukėlė eismo įvykio, jame nedalyvavo, todėl nėra priežastinio ryšio tarp atsakovės V. V. veiksmų ir žalos atsiradimo.

9.6.        Kadangi ginčo, jog atsakovas M. V. 2016 m. gegužės 6 d. sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė, nėra, akivaizdu, kad būtent atsakovas M. V. atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių atsirado žala. 

9.7.        Ieškovė neįrodė atsakovę V. V. atlikus neteisėtus veiksmus, dėl kurių buvo apgadinta transporto priemonė.

10.       Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

10.1.       Apeliaciniame skunde nurodyti prieštaravimai bei argumentai yra analogiški apeliantės pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytiems prieštaravimams bei argumentams.

10.2.       Ieškovas nurodo, kad palaiko bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateiktuose savo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus. 

10.3.       Pažymi, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatose yra įtvirtinta solidarioji atsakingo už žalos padarymą asmens (šiuo atveju M. V.) ir asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį (šiuo atveju V. V. ir M. V., kaip asmenų, kuriems transporto priemonė priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise), atsakomybė.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). 

12.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

13.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių transporto priemonės savininko atsakomybę neįvykdžius įstatyme nustatytos pareigos transporto priemonę drausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – Draudikų biuras) teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų tiek atsakingas už žalos padarymą asmuo, tiek asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, aiškinimo ir taikymo. 

14.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo yra įrodytas, todėl tenkintinas. Ieškovui iš atsakovų solidariai priteista 13 433,78 Eur nuostolių atlyginimo regreso teise, t. y. iš transporto priemonės savininkės ir naudotojos – atsakovės, pažeidusios prievolę sudaryti privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kadangi neapdrausta transporto priemonė buvo padaryta žala, ir iš atsakovo M. V., nes jis yra kaltas dėl įvykio, kurio metu buvo apgadintas kitas automobilis. Apeliantė, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, jog teismo priimta sprendimo dalis dėl solidariosios atsakomybės taikymo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės V. V. yra nepagrįsta, todėl neteisėta bei atmestina.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo

15.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde yra iš esmės atkartojamos tos pačios faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, į kuriuos atsakyta skundžiamame sprendime, todėl teisėjų kolegija, neatkartodama pirmosios instancijos teismo argumentų, pritaria šio teismo priimto sprendimo motyvams, pasisakydama dėl kai kurių esminių šios bylos faktinių aplinkybių bei jų vertinimo. 

16.       Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo atsakovų V. V. ir M. V. veiksmų bendrumo, kuo pasireiškė atsakovų bendri veiksmai, sukėlę žalą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliantės argumentais.

17.       Byloje nustatyta, kad 2016 m. gegužės 5 d., kai įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė, atsakovė V. V., būdama automobilio (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), registruota savininke, šios transporto priemonės nebuvo apdraudusi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

18.       Transporto priemonių draudimą reglamentuoja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPDĮ). Šio įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (TPVCAPDĮ 1 straipsnio 1 dalis). Vienas transporto priemonių draudimo bruožų yra jo privalomumas. Tokiu draudimu siekiama užtikrinti nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių ir asmenų, naudojančių jas, turtines teises ir interesus. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniu reglamentavimu sukurta tokia dėl transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių trečiųjų asmenų teisių į nuostolių atlyginimą apsaugos sistema, pagal kurią, atsiradus transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, žalos atlyginimo išmokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo atsirado, naudojant apdraustą ar, pažeidžiant transporto priemonės savininkui įstatymo nustatytą pareigą privalomai drausti, neapdraustą transporto priemonę. Pagal TPVCAPDĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą tuo atveju, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone, draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoka Draudikų biuras (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

19.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad atgręžtinis Draudikų biuro reikalavimas pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą suponuoja dviejų skolininkų solidariąją atsakomybę: asmens, atsakingo už eismo įvykį, ir TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi suteikta Draudikų biurui teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). 

20.       TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Draudikų biuro teisė pareikšti reikalavimą savininkui ir kaltininkui kaip solidariesiems skolininkams tarpusavyje siejasi su TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys (automobilio savininkas ar savininkai) ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Įvertintina tai, kad automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis), todėl transporto priemonės valdytojas (savininkas) turi suvokti apie atitinkamą perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančius neigiamus padarinius. Perduodamas neapdraustą automobilį naudoti, valdytojas (savininkas) pažeidžia imperatyviąją įstatymo normą ir tokiu elgesiu sudaro prielaidas draudikų biuro reikalavimui. 

21.       Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, jei privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininko atsakomybė atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta maksimali, solidarioji transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė Biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Ieškovas turi teisę nukreipti išieškojimą tiek į transporto priemonės faktinį valdytoją (vairuotoją) kaip įvykio kaltininką, tiek į transporto priemonės savininką, kaip pažeidusį draudžiamųjų ir imperatyvių teisės normų drausti automobilius bei neperduoti kitiems asmenims nedraustų reikalavimus, pagrįstai prašydamas žalą atlyginti solidariai regreso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2010). 

22.       Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog prievolė atlyginti žalą yra asmeninė atsakovo M. V. prievolė, o sutuoktinių prievolės solidarumas nėra preziumuojamas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsakovės V. V. atsakomybės pagrindas šiuo atveju yra ne eismo įvykio, kuriuo padaryta žala, sukėlimas (ginčo, kas valdė transporto priemonę eismo įvykio metu, nėra), o jos, kaip transporto priemonės savininkės, pareigos drausti transporto priemonę nevykdymas, ši pareiga įtvirtinta ne deliktinę atsakomybę nustatančiose Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normose, o draudimo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose (konkrečiai – TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis). Transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės neapdraudimas tuo atveju, kai tai privaloma, tokiu draudimu neapdraustos transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi, V. V. atsakomybė draudikų biurui atsirado ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad ji neįvykdė imperatyviosios įstatymo normos reikalavimų. Tokiu atveju savininko ir kaltininko solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš CK 6.279 straipsnio normos, kurioje nustatyta atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš įstatymo. Kadangi atsakovė pažeidė TPVCAPDĮ 4 straipsnio reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų Draudikų biuras turėjo įstatyme nustatytą pareigą išmokėti draudimo išmoką, tai jie laikytini solidariaisiais skolininkais. 

23.       Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.88 straipsnio 1 dalies l punkto nuostatas, transporto priemonę, kuria buvo sukeltas eismo įvykis, laikydamas asmenine atsakovės V. V. nuosavybe, nors CK 3.88 straipsnyje nustatyta prezumpcija nebuvo paneigta. 

24.       Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė V. V., būdama automobilio (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininke, šios transporto priemonės nebuvo apdraudusi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

25.       Byloje nustatyta, kad 2016 m. gegužės 5 d. eismo įvykis įvyko dėl atsakovo M. V., vairavusio transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės. Iš valstybinės įmonės (toliau – VĮ) „Regitra“ duomenų matyti, jog 2016 m. gegužės 5 d. šio automobilio savininkė buvo V. V.. Byloje taip pat nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 14 d. sprendimu tenkino pareiškėjų V. V. ir M. V. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. 2016 m. spalio 24 d. Draudikų biuras teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, jog nesutinka su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimo dalimi, kuria buvo pripažinta, kad solidarioji pareiškėjų skola Draudikų biurui bus laikoma asmenine M. V. prievole. 2017 m. vasario 9 d. Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. spalio 14 d. sprendimu patvirtino santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 19 punktą, kuris prieštarauja suinteresuoto asmens Draudikų biuro interesams. Pažymėjo, kad tik nustačius byloje sutuoktinių prievolės pobūdį būtų galima spręsti turto padalijimo ir sutuoktinių prievolių paskirstymo kreditoriams klausimus. Atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, Klaipėdos apygardos teismas nutartimi panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. 2017 m. birželio 7 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas nutartimi bylą pagal pareiškėjų V. V. ir M. V. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu sustabdė, iki bus išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovo Draudikų biuro reikalavimą atsakovams M. V. ir V. V. dėl 13 433,78 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo solidariai. Taigi tiek įvykio padarymo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu santuoka tarp atsakovų nėra nutraukta.

26.       CK 3.87 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymo nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ši įstatymo nustatyta prezumpcija įtvirtina santuokinio turto teisinio režimo apibrėžtumo siekį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. M. v. S. M., bylos Nr. 3K-3-342/2014). Kilus ginčui dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad konkretus turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, turi paneigti šią įstatymo nustatytą prezumpciją (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Taigi tais atvejais, kai bendro turto režimas nustatytas įstatyme, preziumuojama, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis).

27.       Apeliantės nurodomos aplinkybės, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, jog žalos atlyginimas iš atsakovės V. V. priteistinas kaip iš savininkės, nors automobilis jai ir atsakovui priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, šioje byloje neturi teisinės reikšmės ginčo esmei (atsakovės solidariajai pareigai prieš ieškovę), kadangi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatose yra įtvirtinta solidarioji atsakingo už žalos padarymą asmens (šiuo atveju M. V.) ir asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį (šiuo atveju V. V., kaip automobilio savininkės ar kaip vienos iš savininkų), atsakomybė.

28.       Apeliantė nurodo, jog eismo įvykio metu (2016 m. gegužės 5 d.) M. V. automobilį (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), eksploatavo savavališkai. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad 2016 m. gegužės 5 d. (žalos atsiradimo metu) atsakovai nebuvo nutraukę santuokos, taip pat tuo metu nebuvo pradėtas teisminis procesas dėl santuokos nutraukimo. Pati apeliantė skunde nurodo, jog transporto priemonė bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė tiek jai, tiek atsakovui M. V.. Atsakovas M. V. šios aplinkybės bylos nagrinėjimo metu taip pat neginčijo, taigi byloje nekyla ginčas, kad atsakovė M. V. įvykio padarymo metu buvo transporto priemonės savininkė. Tai, kad automobilis bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė ir įvykį padariusiam M. V., neatleidžia jos kaip vienos iš savininkų nuo atsakomybės prieš ieškovą.

29.       Aplinkybė, kad atsakovė eismo įvykio padarymo metu buvo darbe, jame nedalyvavo ir jo nesukėlė, nepanaikina jos kaip registruotos savininkės ar vienos iš automobilio savininkų pareigos sudaryti draudimo sutartį, nepriklausomai nuo to, kuris iš jų naudojasi šiuo automobiliu. Aplinkybė, kad eismo įvykio kaltininkas buvo atsakovas, nepašalina apeliantės, kaip solidariosios skolininkės, atsakomybės prieš ieškovą, nes ieškinys atsakovams grindžiamas ir pareigos sudaryti draudimo sutartį nevykdymu, už ką ji kaip automobilio bendraturtė taip pat yra atsakinga (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, CK 6.6 straipsnio 1 dalis), ir žalos padarymo faktu. Įstatymas šiuo atveju ieškovui suteikia teisę reikalauti solidariosios atsakomybės iš atsakovų ir ši jo įstatymo nustatyta teisė negali būti apribota (pašalinta) nei teismo, nei atsakovų, pakeičiant ieškinio pagrindą, t. y. nurodant, kad ieškovas turi reikalauti žalos atlyginimo tik iš eismo įvykio kaltininko.

30.       Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo taisyklių nepažeidė. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

Dėl bylos procesinės baigties

31.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

Bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme

32.       Atmetus apeliacinį skundą apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis)

33.       Ieškovas teismui nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl klausimas dėl jų atlyginimo nespręstinas.

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t  a  r i a :

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Teisėjai                                                                                                              Marius Dobrovolskis

                                                                                                                           Kristina Domarkienė

                                                                                                                           Jolanta Gailevičienė