Administracinė byla Nr. eAS-267-629/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07308-2024-9

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pilėnų vaistinė“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Giantera“) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Pilėnų vaistinė“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas) 2024 m. lapkričio 12 d. nutarimo Nr. 1S-110 (2024) (toliau – ir 2024 m. lapkričio 12 d. nutarimas) rezoliucinės dalies 1 punktą; 2) panaikinti 2024 m. lapkričio 12 d. nutarimo rezoliucinės dalies 2.13 punktą arba 3) visiškai sumažinti (100 proc.) 2024 m. lapkričio 12 d. nutarimo rezoliucinės dalies 2.8 punkto nuostatose numatytos baudos dydį. Teikdamas skundą, taip pat pareiškėjas prašė teismo pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti 2024 m.
lapkričio 12 d. nutarimo vykdymą iki tol, kol bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas dėl 2024 m. lapkričio 12 d. nutarimo pagrįstumo bei teisėtumo.

Teikdamas teismui prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjas paaiškino, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 12 d. nutarimą, atsakovas paskyrė pareiškėjui
28 000 Eur dydžio baudą. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo paskirta bauda yra didesnė nei pareiškėjo turimų lėšų likutis bei pastarųjų dviejų kalendorinių metų pareiškėjo uždirbtas bendras pelnas
(2022 m. – 11 260 Eur, 2023 m. – 11 205 Eur). Atsižvelgdamas į minėtą aplinkybę, pareiškėjas tvirtino, kad, atsakovui pradėjus vykdyti paskirtos baudos išieškojimą, pareiškėjas neteks apyvartinių lėšų ir negalės išmokėti darbuotojams atlyginimų, sumokėti mokesčių bei įsigyti reikalingų prekių. Remdamasis nurodytais argumentus, pareiškėjas teigė, kad, pradėjęs vykdyti 2024 m. lapkričio 12 d. nutarimą, atsakovas gali sukelti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą žalą ne tik pareiškėjui, bet ir pareiškėjo darbuotojams.

II.

Regionų administracinis teismas, priimdamas 2024 m. gruodžio 23 d. nutartį, tenkino pareiškėjo prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš dalies. Priimdamas minėtą nutartį, pirmosios instancijos teismas sustabdė pagal 2024 m. lapkričio 12 d. nutarimo nuostatas pareiškėjui paskirtos baudos dalies (14 000 Eur) išieškojimo vykdymą tol, kol bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas.

Spręsdamas klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teismas taiko reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai teismas nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatose numatytas kumuliatyvias sąlygas: 1) jeigu, teikdamas prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia (t. y. nurodo prima facie argumentus) skundo reikalavimo pagrįstumą; 2) jeigu, teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, proceso dalyvis gali patirti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Pirmosios instancijos teismas preliminariai vertino, kad, teikdamas skundą, pareiškėjas nurodė prima facie argumentus dėl tikėtino pareiškėjo skundo pagrįstumo. Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra susijusi su nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyku ir atitinka ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies
2 punkto nuostatose numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonių rūšį.

Nagrinėdamas klausimą dėl pareiškėjui kylančios rizikos patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad, teikdamas prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kartu pareiškėjas pateikė jo vykdytus mokėjimus patvirtinančius banko sąskaitos išrašus bei banko sąskaitos likutį patvirtinančius dokumentus. Įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo pateikti banko sąskaitų išrašai neatskleidžia pareiškėjo vykdytų mokėjimų per pakankamai ilgą laikotarpį. Taip pat pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad, prašydamas pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, jog pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nurodyta banko sąskaita yra vienintelė pareiškėjo turima banko sąskaita. Remdamasis nurodytomis aplinkybės, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad minėti pareiškėjo dokumentai nesudaro pagrindo konstatuoti pareiškėjui kylančios rizikos patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Tačiau, remdamasis viešai prieinamais duomenimis, pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad pareiškėjas vykdo su vaistų bei kitų sveikatinimo prekių pirkimu – pardavimu susijusią veiklą. 2021 m. pareiškėjas patyrė 225 Eur dydžio nuostolį, o 2022 m. pareiškėjas uždirbo 11 260 Eur dydžio pelną. Pareiškėjas nuosavybės teise valdo tris fizines vaistines, išsidėsčiusias nedidelėje Kauno rajone esančioje teritorijoje. Pareiškėjas yra sudaręs darbo sutartis su vienuolika darbuotojų. 2024 m. spalio mėnesį pareiškėjo išmokamas vidutinis darbo užmokestis sudarė 1510,04 Eur dydžio darbo užmokestį. Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, teikdamas prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjas pateikė 2023 metų pelno (nuostolių) ataskaitą. Įvertinęs minėtos ataskaitos duomenis, pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad 2023 metais pareiškėjas uždirbo 11 205 Eur dydžio grynąjį pelną. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovo paskirta bauda pareiškėjui sudaro ženklią sumą, ir, išieškodamas 2024 m. lapkričio 12 d. nutarimo nuostatose numatytą baudą, atsakovas galėtų pažeisti ne tik paties pareiškėjo, bet ir kitų asmenų (darbuotojų, pirkėjų) interesus. Atsakovui įvykdžius minėtą nutarimą, pareiškėjui neužteks pajamų išmokėti darbuotojams priklausantį darbo užmokestį bei įsigyti reikalingų prekių.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui kyla rizika patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas nutarė tenkinti pareiškėjo prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš dalies, t. y. sustabdė 2024 m. lapkričio 12 d. nutarimo nuostatose numatytos baudos dalies (14 000 Eur) išieškojimo iš pareiškėjo vykdymą iki tol, kol bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas dėl 2024 m. lapkričio 12 d. nutarimo pagrįstumo bei teisėtumo.

III.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba, teikdama atskirąjį skundą, prašo teismo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 23 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – atmesti pareiškėjo prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsakovas nurodo, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta.

Vadovaudamasis ABTĮ bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nuostatomis, atsakovas teigia, kad, priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui kyla rizika patirti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo pateikti argumentai bei duomenys dėl antrosios reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygos (t. y., vienos banko sąskaitos teigiamas lėšų likutis 2024 m. gruodžio 1 dienai ir 2022 – 2023 metų laikotarpio finansiniai duomenys) savaime nepagrindžia pareiškėjui kylančios rizikos patirti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad vien baudų paskyrimo faktas ir (ar) baudos dydis savaime nesudaro pagrindo teismui taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių. Atsakovas pažymi, kad, nors, priklausomai nuo konkrečių faktinių aplinkybių, paskirta bauda savaime gali sukelti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą, kylančios žalos poveikį pareiškėjo finansinei padėčiai bei žalos pobūdį turi įrodyti pats pareiškėjas. Vien finansinių sunkumų egzistavimo faktas, pareiškėjui nepateikus finansinių sunkumų reikšmę pareiškėjo vykdymo veiklai pagrindžiančių duomenų, ir aplinkybė, kad atsakovo paskirta bauda viršija tam tikrais metais pareiškėjo uždirbtą pelną, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjui kyla rizika patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą žalą. Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį, kad, paaiškėjus aplinkybei, jog atsakovas nepagrįstai paskyrė pareiškėjui aptariamą baudą, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo nuostatose numatyta tvarka atsakovas turėtų grąžinti pareiškėjui jo sumokėtą baudą.

Atsakovas tvirtina, kad aplinkybė, jog 2023 metais pareiškėjo uždirbtas grynasis pelnas yra mažesnis nei paskirtos baudos dydis, bei aplinkybė, jog pareiškėjas yra sudaręs darbo sutartis su vienuolika darbuotojų, taip pat savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad paskirta bauda gali sukelti pareiškėjui neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Atsakovas pastebi, kad, teikdamas prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjas nepateikė pakankamai ilgą laikotarpį apimančių banko sąskaitos išrašų bei duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog pareiškėjas turi tik vieną banko sąskaitą. Atsakovas akcentuoja, kad įsipareigojimai darbuotojams bei prievolės mokėti mokesčius valstybei, pareiškėjui nepateikus minėtų aplinkybių reikšmę pareiškėjo vykdomai veiklai pagrindžiančių duomenų, savaime negali būti pripažįstami keliančiais pareiškėjui neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Daugelis uždarųjų akcinių bendrovių turi įsipareigojimų tiek kontrahentams, tiek darbuotojams, tiek valstybei, tačiau jų turėjimas automatiškai nereiškia sunkios uždarosios akcinės bendrovės finansinės padėties ir kliūčių sumokėti paskirtas baudas.

Remdamasis Konkurencijos įstatymo nuostatomis, atsakovas pažymi, kad, įtvirtindamas baudų už konkurencijos teisės pažeidimus skyrimo tvarką, įstatymų leidėjas įtvirtino prezumpciją, jog minėtus pažeidimus atlikę asmenys yra pajėgūs sumokėti paskirtas baudas. Atsakovas nurodo, kad, skirdamas pareiškėjui baudą, jis laikėsi Konkurencijos įstatymo nuostatose numatytos tvarkos bei įvertino baudos skyrimo momentu buvusią pareiškėjo finansinę padėtį. Aplinkybė, kad baudos mokėjimo laikotarpiu banko sąskaitoje pareiškėjas neturi ar neturės laisvų apyvartinių lėšų, bei aplinkybė, kad dėl paskirtos baudos pareiškėjas turės kreiptis į finansines paslaugas teikiančias įstaigas, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjui kyla rizika patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Pats pareiškėjas turi teisę įvertinti aplinkybę, kuri iš galimų alternatyvų (paskirtos baudos sumokėjimas ar Konkurencijos įstatymo nuostatose numatytų finansinių priemonių atsakovui pateikimas) yra palankesnė pačiam pareiškėjui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad, teikdamas prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių tai, kad jis neturi galimybių kreiptis į finansines paslaugas teikiančias įstaigas bei gauti paskirtai baudai sumokėti reikalingą išorinį finansavimą. Atsakovas pažymi, kad galimas išorinis finansavimas baudai sumokėti neapsiriboja vien finansines paslaugas teikiančių įstaigų išduodamomis paskolomis ar garantijomis, bet taip pat gali pasireikšti ir kitomis finansinėmis priemonėmis. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, atsakovas teigia, kad pareiškėjo pateikti duomenys nesudaro pagrindo teismui konstatuoti, jog, kreipdamasis į teismą, pareiškėjas įrodė kylančią riziką patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą atsakovui išieškojus paskirtą baudą.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Pilėnų vaistinė“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo teismo atmesti atsakovo atskirąjį skundą. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo atskirasis skundas yra nepagrįstas.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad, priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad, išieškodamas pareiškėjui paskirtą baudą, atsakovas gali sukelti pareiškėjui neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Pareiškėjas nurodo, kad, teikdamas atskirąjį skundą, atsakovas ignoruoja aplinkybę, jog pareiškėjas turi pareigą iš karto sumokėti visą paskirtą baudą. Pareiškėjas mano, kad Konkurencijos įstatymo nuostatos neįtvirtina galimybės atsakovui išdėstyti pareiškėjui paskirtos baudos mokėjimą dalimis. Todėl, atsakovui pradėjus priverstinį baudos išieškojimą, antstolis turės iš karto areštuoti 28 000 Eur dydžio sumą pareiškėjo banko sąskaitoje. Pareiškėjas pažymi, kad minėta suma yra didesnė nei visų pareiškėjo darbuotojams išmokamo darbo užmokesčio, mokesčių valstybei bei perkamų prekių suma. Pareiškėjui sumokėjus paskirtą baudą, pareiškėjas nebegalės įvykdyti įsipareigojimų prekių tiekėjams bei darbuotojams. Dėl šios priežasties kyla didelė rizika, kad prekių pardavėjai atsisakys toliau parduoti pareiškėjui reikalingas prekes, o negaudami darbo užmokesčio, pareiškėjo darbuotojai nutrauks su pareiškėju sudarytas darbo sutartis. Tai reiškia, kad minėtos baudos išieškojimas sutrikdys pareiškėjo ekonominės veiklos vykdymą bei sukels pareiškėjui didelių papildomų sąnaudų bei nuostolių (delspinigius, palūkanas, kitas baudas, reputacijos žalą etc.).

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo aplinkybę, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 12 d. nutarimą, atsakovas skyrė pareiškėjui ženklią baudą. Pareiškėjas nurodo, kad minėtą teismo išvadą pagrindžia pareiškėjo pateikta 2023 m. pelno (nuostolių) ataskaita. 2021 m. pareiškėjas patyrė 225 Eur nuostolių, 2022 m. pareiškėjo grynasis pelnas sudarė 11 260 Eur, o 2023 metais pareiškėjo grynasis pelnas sudarė 11 205 Eur. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas pažymi, kad per dviejų kalendorinių metų laikotarpį iš viso pareiškėjas uždirbo
22 465 Eur dydžio grynąjį pelną, ir pareiškėjas neturi pakankamai pajamų paskirtai baudai apmokėti. Pareiškėjas pabrėžia, kad nei baudos skyrimo metu, nei šiuo metu jis neturėjo ir neturi paskirtos baudos dydį atitinkančios laisvai disponuojamų lėšų sumos. 2022 – 2023 metų laikotarpiu pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti apie tai, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 12 d. nutarimą, atsakovas paskirs pareiškėjui baudą. Pareiškėjas nekaupė ankstesnių metų pelno, o kompensavo ankstesnių metų nuostolius. Pareiškėjas nurodo, kad dviejų paskutinių kalendorinių metų pareiškėjo finansiniai rodikliai objektyviai parodo jo finansines galimybes sumokėti paskirtą baudą.

Pareiškėjas kritiškai vertina atsakovo atskirojo skundo teiginius, kad 2023 metais pareiškėjo pardavimo pajamų ir bendrojo pelno suma net keturis kartus viršijo pareiškėjui paskirtos baudos dydį. Pareiškėjas nurodo, kad nei bendrojo pelno, nei pardavimo pajamų suma neparodo pareiškėjo galutinės finansinės padėties ir realios galimybės sumokėti visą paskirtą baudą. Vadovaudamasis Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 16 d. įsakymo „Dėl 3-iojo verslo apskaitos standarto „Pelno (nuostolių) ataskaita“ tvirtinimo“ nuostatomis, pareiškėjas įvardija, kad, teikdamas atskirąjį skundą, atsakovas nepaneigė aplinkybės, jog per vienerius metus pareiškėjo uždirbtas grynasis pelnas nepadengtų visos paskirtos baudos sumos. Taip pat pareiškėjas pažymi, kad 2024 m. sausio – lapkričio mėnesių laikotarpiu pareiškėjas patyrė 2826,77 Eur nuostolį. Tai reiškia, kad šiuo metu pareiškėjo galimybė sumokėti visą skirtą baudą yra dar labiau sumažėjusi ir tolimesnės pareiškėjo vykdomos ekonominės veiklos perspektyvos nėra geros.

Pareiškėjas kritiškai vertina atsakovo atskirojo skundo argumentus, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 12 d. nutarimą, atsakovas įvertino pareiškėjo finansinę padėtį. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad, priimdamas minėtą nutartį, atsakovas neįvertino pareiškėjo individualios finansinės padėties. Taip pat pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog, įtvirtindamas baudų už konkurencijos teisės pažeidimus skyrimo tvarką, įstatymų leidėjas įtvirtino prezumpciją, kad minėtus pažeidimus atlikę asmenys yra pajėgūs sumokėti paskirtas baudas. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad, įstatymo leidėjui nustačius atsakovo nurodytą prezumpciją, įstatymų leidėjas nebūtų numatęs galimybės teismui pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad paskirtai baudai sumokėti pareiškėjas neturi jokių galimybių gauti išorinį finansavimą. Vadovaudamasis Konkurencijos įstatymo nuostatomis, pareiškėjas pažymi, kad teisės aktų bei teismų praktikos nuostatos neįtvirtina draudimo teismui pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, jeigu pareiškėjas nepagrindžia sunkumų gauti išorinį finansavimą. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad jis neturi atliekamų lėšų, leidžiančių pareiškėjui kreiptis į finansines paslaugas teikiančias įstaigas su prašymu suteikti reikalingą finansavimą.

Pareiškėjas pabrėžia, kad, priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas nustatė proporcingą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Priimdamas minėtą nutartį, pirmosios instancijos teismas sustabdė ne visos baudos, o pusės baudos dydžio sumos išieškojimą iš pareiškėjo.

Papildomai pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis vykdo vaistinių teikiamų paslaugų veiklą. Dėl sutrikusios pareiškėjo vykdomos veiklos žmonės gali negauti jau užsakytų vaistų ir (ar) skubiai negauti reikalingų vaistų. Minėtos aplinkybės gali lemti neigiamas pasekmes visuomenei bei žmonių sveikatai. Tai reiškia, kad, išieškojęs iš pareiškėjo visą paskirtą baudą, atsakovas gali sukelti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą žalą visuomenės interesams.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 23 d. nutarties pagrįstumas bei teisėtumas.

Priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjo prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdė atsakovo paskirtos pareiškėjui baudos dalies (14 000 Eur) išieškojimo vykdymą tol, kol bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas.

Dėl papildomų rašytinių dokumentų priėmimo

Teikdamas teismui atsiliepimą į atskirąjį skundą, kartu pareiškėjas prašo teismo priimti bei prijungti prie administracinės bylos papildomus rašytinius dokumentus: 1) 2025 m. sausio 14 d. paties pareiškėjo patvirtintą pažymą apie pareiškėjo turimas banko sąskaitas; 2) 2023 m. (laikotarpis nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. lapkričio 30 d.) bei 2024 m. (laikotarpis nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. lapkričio 30 d.) preliminarias pelno (nuostolių) ataskaitas; 3) 2025 m. sausio 1 d. – 2025 m. sausio 14 d. pareiškėjo banko sąskaitos išrašus. Pareiškėjas įvardija, kad anksčiau jis negalėjo pateikti minėtų dokumentų, nes šiuose dokumentuose užfiksuotos aplinkybės buvo nustatytos po 2024 m. gruodžio 13 d. pirmosios instancijos teismo nutarties priimti pareiškėjo skundą nagrinėti iš esmės priėmimo. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad poreikis pateikti teismui minėtus dokumentus atsirado dėl atsakovo atskirajame skunde pateiktų argumentų. Teikdamas skundą, pareiškėjas neteikė pirmosios instancijos teismui įvardytų duomenų, nes nežinojo, kad, teikdamas atskirąjį skundą, atsakovas nurodys su minėtais duomenimis susijusius argumentus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos administracinės bylos įrodymų teikimo tvarką įtvirtina ABTĮ 142 straipsnis. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalis nustato, kad, jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, teisėjų kolegija nenustatė būtino poreikio priimti pareiškėjo pateiktus papildomus dokumentus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo pateiktas
2025 m. sausio 1 d. – 2025 m. sausio 14 d. laikotarpio banko sąskaitos išrašas apima itin trumpą laikotarpį po skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo ir nedaro esminės reikšmės minėtos nutarties pagrįstumo bei teisėtumo vertinimui. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, teikdamas prašymą, pareiškėjas nenurodė jokių priežasčių, pagrindžiančių objektyvias kliūtis pateikti pirmosios instancijos teismui paties pareiškėjo parengtą pažymą apie turimas banko sąskaitas bei preliminarias 2023 m. (laikotarpis nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. lapkričio 30 d.) bei 2024 m. (laikotarpis nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. lapkričio 30 d.) pelno (nuostolių) ataskaitas.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo prašymą priimti bei prijungti prie administracinės bylos pateiktus dokumentus.

Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atskirųjų skundų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme tvarką nustato ABTĮ 151 straipsnis. ABTĮ 151 straipsnio 1 dalis nustato, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skyriuje nustatytas išimtis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tvarką įtvirtina ABTĮ 70 straipsnio nuostatos. ABTĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Vadovaujantis ABTĮ 70 straipsnio 3 dalimi, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti:
1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Aiškindamas minėtas ABTĮ nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra teisinis mechanizmas, kuriuo, remdamasis įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinęs visas reikšmingas faktines aplinkybes ir interesus, teismas gali užkirsti kelią neatitaisomiems ir (arba) sunkiai atitaisomiems asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimams atsirasti. Kaip įstatymo suteikta teise, reikalavimo užtikrinimo priemonėmis turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai – minėta teise negalima piktnaudžiauti ir (ar) naudotis ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-821-2025; kt.).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, nagrinėdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, visais atvejais teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė, jog, teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma ir (ar) sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas gali pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) duomenų apie aplinkybes, galinčias sukelti didelę ir sudėtingai atitaisomą žalą. Pagal nustatytas aplinkybes reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas turi būti adekvatus siekiamam tikslui ir nepažeisti viešojo intereso bei teisės principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016; kt.).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, asmuo privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias pagrindą taikyti minėtas priemones, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Asmuo turi nurodyti realų pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir neturi grįsti poreikio taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones prielaidomis apie ateityje galinčias kilti neigiamas pasekmes. Teikdamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kartu asmuo turi pateikti įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, kad, teismui neatidėliotinai nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, neišvengiamai jis gali patirti didelę bei neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą žalą. Vien prielaida, kad, teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, asmuo gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu asmuo neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019; kt.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administracinės bylos nagrinėjimo metu proceso šalys neginčijo aplinkybės, jog, teikdamas skundą, pareiškėjas nurodė prima facie didelę neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą žalą pagrindžiančius duomenis. Taip pat teisėjų kolegija pastebi, kad proceso šalys neginčijo pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra susijusi su nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyku ir atitinka ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatose numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonių rūšį. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes bei atsakovo atskirojo skundo argumentus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad, teikdamas atskirąjį skundą, iš esmės atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą dėl pareiškėjui kylančios rizikos patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinės bylos įrodymų vertinimo taisykles nustato ABTĮ 56 straipsnio nuostatos. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis įtvirtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Įvertinusi administracinės bylos įrodymus bei proceso šalių argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui kyla rizika patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo teisinius santykius nustatantis teisinis reguliavimas gina tarpusavyje konkuruojančias vertybes – asmens privačios nuosavybės apsaugą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis) ir asmens laisvę vertis ūkine veikla bei draudimą monopolizuoti gamybą ar rinką (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis).

Draudimo monopolizuoti gamybą ar rinką ypatumus reglamentuoja Konkurencijos įstatymo nuostatos. Konkurencijos įstatymo 1 straipsnis nustato, kad šio įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje. Konkurencijos įstatymo 2 straipsnis įtvirtina, kad šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti viešojo administravimo subjektų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustato šių subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, konkurencijos ribojimo priežiūros Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus bei padarytos žalos, atsiradusios dėl konkurencijos teisės pažeidimų, atlyginimo ypatumus. Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis nurodo, kad Konkurencijos taryba yra savarankiška valstybės įstaiga, atskaitinga Lietuvos Respublikos Seimui, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką ir prižiūrinti, kaip laikomasi šio įstatymo.

Teisėjų kolegija pastebi, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 12 d. nutarimą, atsakovas nustatė, jog (duomenys neskelbtini). Įvertinęs tyrimo metu nustatytas aplinkybes, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas atliko konkurencijos teisės pažeidimą (duomenys neskelbtini). Spręsdamas klausimą dėl pareiškėjui taikytinos baudos dydžio, atsakovas įvertino bazinį baudos dydį, pareiškėjo pardavimų vertę, atlikto teisės pažeidimo pavojingumą bei trukmę, baudos atgrasomąjį poveikį, pareiškėjo atsakomybę lengvinančias arba sunkinančias aplinkybes (duomenys neskelbtini). Įvertinęs minėtas aplinkybės, atsakovas skyrė pareiškėjui 28 000 Eur dydžio baudą (duomenys neskelbtini).

Įvertinusi administracinės bylos įrodymus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad administracinės bylos įrodymai nepagrindžia pareiškėjo kritinės finansinės padėties, galinčios sudaryti teismui galimybę pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjo pateikti duomenys apie jo finansinę būklę savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog, pareiškėjui nesumokėjus atsakovo paskirtos baudos per 2024 m. lapkričio 12 d. nutarimo nuostatose numatytą terminą, pareiškėjo nurodyti sunkumai ateityje palaikyti sutartinius santykius su prekių tiekėjais, sumokėti darbo užmokestį darbuotojams bei įsigyti reikalingas prekes gali sudaryti pareiškėjui neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą žalą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sankcijos dėl Konkurencijos įstatymo
1 straipsnio nuostatose numatytos sąžiningos konkurencijos laisvės pažeidimo įgyvendinimas negali būti išimtinai paneigiamas ta aplinkybe, jog šiuo metu pareiškėjas neturi laisvo grynojo pelno ir (ar) laisvų apyvartinių lėšų paskirtai baudai sumokėti. Vien prielaida, kad, nagrinėjamoje administracinėje byloje teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, nesudaro pagrindo teismui taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo nurodyta neatitaisoma ir (ar) sunkiai atitaisoma didelė žala yra išimtinai hipotetinio ir spėjamojo pobūdžio.

Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 4 dalies nuostatos įtvirtina galimybę atsakovui pagal ūkio subjekto motyvuotą prašymą atidėti iki šešių mėnesių paskirtos baudos ar jos dalies mokėjimą, jeigu ūkio subjektas negali laiku sumokėti paskirtos baudos ar jos dalies dėl objektyvių priežasčių. Taip pat teisėjų kolegija pastebi, kad Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 7 dalis nustato galimybę atsakovui priimti sprendimą nesikreipti į antstolį dėl priverstinio baudos išieškojimo bylinėjimosi teisme laikotarpiu, ūkio subjektui pateikus atsakovui finansų įstaigos suteikiamą garantiją ir (arba) draudimo įmonės laidavimo draudimą padengti paskirtos baudos sumą. Duomenų apie tai, kad pareiškėjas mėgino kreiptis į atsakovą su motyvuotu prašymu atidėti paskirtos baudos ar jos dalies mokėjimą, ir tai, kad atsakovas jau priėmė sprendimą priverstinai išieškoti pareiškėjui paskirtą baudą, nėra. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad finansų įstaigos ir (ar) draudimo įmonės negali suteikti pareiškėjui garantijos padengti paskirtą baudą.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, teikdamas prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, kad, teismui nepritaikius minėtų priemonių, pareiškėjas gali patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Dėl šios priežasties nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas gali lemti nepagrįstai prevencinio pobūdžio ir neproporcingą galbūt pažeistų pareiškėjo teisių gynimą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tapačios praktikos teismas laikėsi ir kitais atvejais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2023 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-200-520/2023; 2023 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-219-502/2023; kt.).

Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija priima naują procesinį sprendimą – tenkina atsakovo atskirąjį skundą, panaikina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir atmeta pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 23 d. nutartį panaikinti.

Atmesti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pilėnų vaistinė“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Rasa Ragulskytė-Markovienė

        Milda Vainienė