Civilinė byla Nr. 3K-3-153-916/2019
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00851-2012-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. nutarties peržiūrėjimo dėl civilinės bylos dalies pagal ieškovų G. P., R. K., V. P., V. I. (V. I.), R. M., A. K., A. L., T. V., J. P., V. P., A. M. ir R. B. ieškinius atsakovėms valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“, dalyvaujant tretiesiems asmenims Lietuvos bankui ir Lietuvos Respublikai, dėl draudimo išmokų, sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių procesines palūkanas, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovai prašė teismo: 1) pripažinti, kad jų pagal obligacijų (išleistų pagal obligacijų emisijas Nr. 11 ir Nr. 12) pasirašymo sutartis (toliau – ir Obligacijų sutartys) atsakovei BAB bankui „Snoras“ perduotos lėšos yra indėliai pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) 2 straipsnio 4 dalį, ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur, konkrečias priteistinas sumas nustatant pagal priedus; 2) tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad jų pagal Obligacijų sutartis bankui perduotos lėšos nėra indėliai, priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokas, neviršijant 22 000 Eur atitinkančios sumos litais, konkrečias priteistinas sumas nustatant pagal priedus; 3) tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad jų įsigytos banko obligacijos nėra draustos, pripažinti ieškovų su banku sudarytas Obligacijų sutartis negaliojančiomis ab initio (nuo pradžių) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.90 straipsnį ir (ar) 1.91 straipsnį bei taikyti restituciją, t. y. pripažinti, kad banko pagal Obligacijų sutartis ieškovų perduotos lėšos yra ieškovų banko einamosiose sąskaitose laikytos lėšos; 4) pripažinus jų su banku sudarytas Obligacijų sutartis negaliojančiomis ir pritaikius restituciją, priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur, konkrečias priteistinas sumas nustatant pagal priedus; 5) priteisti iš atsakovių 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 7 d. sprendimo dalimi, kurios pagrįstumas ir teisėtumas nagrinėtas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. nutartimi, pripažino, kad R. K. turi teisę į 3000 Lt (868,86 Eur) draudimo išmoką, V. P. – į 3452,80 Lt (1000 Eur) draudimo išmoką, V. I. – į 70 000 Lt (20 273,40 Eur) draudimo išmoką, R. M. – į 78 723,84 Lt (22 800 Eur) draudimo išmoką, A. K. – į 31 800 Lt (9209,92 Eur) draudimo išmoką, A. L. – į 5000 Lt (1448,10 Eur) draudimo išmoką, T. V. – į 4000 Lt (1158,48 Eur) draudimo išmoką, J. P. – į 9000 Lt (2606,58 Eur) draudimo išmoką, V. P. – į 45 000 Lt (13 032,90 Eur) draudimo išmoką, A. M. – į 5000 Lt (1448,10 Eur) draudimo išmoką, R. B. – į 26 100 Lt (7559,08 Eur) draudimo išmoką, G. P. – į 12 413,63 Lt (3595,24 Eur) draudimo išmoką tiek, kiek tai neviršija IĮIDĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatytos maksimalios 100 000 Eur atitinkančios sumos draudimo išmokos, įvertinus jiems jau išmokėtas draudimo išmokas, kylančias iš kitų reikalavimų bankui.
4. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pasirašius Obligacijų sutartis vertybinių popierių depozitoriume nebuvo atidaryta tinkama sąskaita, ieškovai negavo vertybinių popierių, nes atitinkami įrašai jų vertybinių popierių sąskaitose nebuvo padaryti, tačiau atsakovė AB bankas „Snoras“, kaip emitentė, šias ieškovų sumokėtas lėšas gavo, nes pagal obligacijų pasirašymo sutarčių 1.14 punktą nurašė lėšas iš minėtose sutartyse nurodytų ieškovų sąskaitų ir panaudojo obligacijoms apmokėti, pervesdama jas į savo surenkamąsias sąskaitas obligacijoms platinti, ieškovų sudarytas Obligacijų sutartis pripažino pasibaigusiomis draudžiamojo įvykio dieną (2011 m. lapkričio 24 d.), o pagal jas sumokėtas lėšas – ieškovų indėliais IĮIDĮ prasme.
5. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ banko indėlininkams draudimo išmokas už turėtus indėlius apskaičiuoja ir išmoka, remdamasi banko pateiktais draudžiamojo įvykio dienos duomenimis, tačiau atsakovė BAB bankas „Snoras“ neperdavė atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ duomenų apie ieškovus R. K., V. P., V. I., R. M., A. K., A. L., T. V., J. P., V. P., A. M., R. B. ir G. P., pripažino atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ veiksmus, neišmokant draudimo išmokų iki teismo sprendimo byloje, teisėtais, sprendė, kad ieškovų reikalavimas atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo atmestinas.
6. Kadangi atsakovei BAB bankui „Snoras“ iškelta bankroto byla, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu bei aplinkybe, kad reikalavimas priteisti draudimo išmokas nukreiptas į VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, atmetė ieškovų reikalavimą priteisti 5 proc. procesines palūkanas iš atsakovės BAB banko „Snoras“.
7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovių BAB banko „Snoras“, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, ieškovų R. K., V. P., V. I., R. M., A. K., A. L., T. V., J. P., V. P., A. M., R. B. apeliacinius skundus, 2018 m. spalio 30 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimo dalį dėl ieškovų R. K., V. P., V. I., R. M., A. K., A. L., T. V., J. P., V. P., A. M., R. B. reikalavimų ir priteisė šiems ieškovams iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 5 proc. procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo atitinkamai kiekvienam Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu priteistos draudimo išmokos sumos, už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. gegužės 2 d.) iki draudimo išmokų šiems ieškovams išmokėjimo dienos (2018 m. spalio 8 d.); kitą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimo dalį dėl ieškovų G. P., R. K., V. P., V. I., R. M., A. K., A. L., T. V., J. P., V. P., A. M., R. B. reikalavimų paliko nepakeistą.
8. Kolegija dėl apeliacine tvarka peržiūrimos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tenkinti ieškovų reikalavimai priteisti draudimo išmokas už lėšas, sumokėtas pagal Obligacijų, išleistų pagal emisijas Nr. 11 ir Nr. 12, sutartis, nurodė, kad, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2018 m. liepos 11 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018, šioje byloje iš esmės neliko ginčo dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad ieškovai turi teisę reikalauti draudimo išmokų už neįsigaliojusias obligacijas išmokėjimo.
9. Kolegija nurodė, kad ieškovai R. K., V. P., V. I., R. M., A. K., A. L., T. V., J. P., V. P., A. M. bei R. B. savo apeliaciniame skunde, be kita ko, nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atsisakyta priteisti jiems iš atsakovių 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo.
10. Kolegija, įvertinusi aplinkybę, kad ieškovai nuo pat bylos iškėlimo aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti prioriteto tvarka indėlių garantijų sistema, taip pat jau pirminiame 2012 metais pateiktame ieškinyje suformulavo prašymą priteisti procesines palūkanas, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus byloje Nr. e3K-3-325-684/2017, kurioje buvo keliamas klausimas dėl procesinių palūkanų priteisimo indėlio sertifikato turėtojams priteisiant draudimo išmokas ir kuria tokios palūkanos buvo priteistos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki draudimo išmokos išmokėjimo momento, sutiko su ieškovų argumentais, kad šiuo atveju neįsigaliojusias obligacijas įgiję asmenys, lygiai taip pat kaip indėlių sertifikatų turėtojai, visa apimtimi tenkinus jų reikalavimus dėl teisės į draudimo išmokas pripažinimo, turi teisę į procesinių palūkanų priteisimą, todėl šiuo atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas priteisti ieškovams 5 proc. procesines palūkanas nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytų ieškovams mokėtinų draudimo išmokų sumų laikotarpiu nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. gegužės 2 d., kai teisėjo rezoliucija buvo priimtas ieškinys) iki draudimo išmokų šiems ieškovas išmokėjimo dienos, t. y. iki 2018 m. spalio 8 d.
11. Kolegijos vertinimu, procesinės palūkanos priteistinos tik iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nes būtent į ją buvo nukreiptas ieškovų ieškinio reikalavimas priteisti draudimo išmoką. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas G. P. apeliacinio skundo dėl sprendimo dalies, kuria tokios palūkanos jam nebuvo priteistos, nepateikė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Kasaciniu skundu atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovų reikalavimo dėl procesinių palūkanų netenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas palūkanas, neteisingai įvertino ir nustatė momentą, nuo kurio atsiranda prievolė mokėti indėlių draudimo išmoką pagal specialiojo teisės akto (IĮIDĮ) nuostatas, dėl to nepagrįstai konstatavo, kad yra pagrindas priteisti procesines palūkanas. Vadovaujantis IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalimi, 9 straipsnio 1 dalimi, Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, patvirtintos valstybės įmonės Indėlių draudimo fondo tarybos 2001 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 4 (2009 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 02-6-3 redakcija), 13 punktu, įvykus draudžiamajam įvykiui, atsakovė draudimo išmokas apskaičiuoja ir moka tik po to, kai gauna duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojus bei jiems mokėtinas sumas iš draudėjo (banko, kredito įstaigos). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, nes įstatymų leidėjas aiškiai nereglamentavo, kuriai apsaugos sistemai (indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo) priskirtini tokie skoliniai reikalavimai. ESTT 2018 m. kovo 22 d. priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16, kuriuo išaiškino, kad neįsigaliojusių banko obligacijų ir akcijų turėtojams gali būti taikoma tiek indėlininkų, tiek investuotojų apsauga ir tik patys asmenys gali pasirinkti, kokios rūšies kompensacijos reikalauti. Po šio ESTT sprendimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė 2018 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018, 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-219/2018. Pagal šias nutartis išmoka išmokama ne pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, bet pagal tai, kokią valią išreiškė asmuo ir kokią draudimo apsaugą jis pasirinko. Atsižvelgiant į tai, atsakovė negalėjo mokėti draudimo išmokos anksčiau, nei buvo pateikti ESTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, suformavę naujas draudimo išmokos mokėjimo taisykles, bei gauti asmenų prašymai, kuriuose būtų aiškiai išreikšta valia dėl draudimo sistemos pasirinkimo. Kadangi atsakovė nėra praleidusi indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino, nėra pažeidusi IĮIDĮ įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos, nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo iš jos priteisti procesines palūkanas.
12.2. Be to, IĮIDĮ nuostatos, apibrėžiančios, kas nelaikytina indėlių draudimo objektu, yra imperatyviosios ir privalomos tiek atsakovei, tiek draudėjams. Atsakovė, išmokėdama draudimo išmokas už neįsigaliojusias obligacijas, būtų pažeidusi IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį, nustatančią, kad draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai.
12.3. Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008; 2015 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2015; 2017 m. liepos 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017) būtina analizuoti, kokie buvo reiškiami ieškinio reikalavimai ir į ką jie buvo nukreipti; ar atsakovė, atsižvelgiant į taikytinų teisės aktų nuostatas, turėjo teisinę ir faktinę galimybę įvykdyti reikalavimus. Dėl specifinių indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo teisinių santykių nėra suformuotos kasacinio teismo praktikos, nuo kokio momento laikoma, kad indėlių draudimo įmonė yra praleidusi draudimo išmokos išmokėjimo terminą. Atsakovės pareiga išmokėti indėlininkams indėlių draudimo išmokas priklauso ir nuo kito subjekto – draudėjo, kuriam įvyko draudžiamasis įvykis, veiksmų (perduotų duomenų), ir nuo būtinybės nepažeisti imperatyviųjų teisės normų, reglamentuojančių indėlių draudimo išmokų išmokėjimą. Nėra jokio pagrindo spręsti, kad atsakovė vengė įvykdyti prievolę, ir taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalį, kurios paskirtis – skatinti skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę.
12.4. Kaip jau buvo minėta, ESTT savo sprendimu neįsigaliojusių banko obligacijų ir akcijų turėtojams suteikė galimybę pasinaudoti viena iš sistemų – indėlininkų arba įsipareigojimų investuotojams. Pasirinkti, kuria iš sistemų pasinaudoti, suteikta teisė tik patiems banko klientams. Atsakovė negali savavališkai nuspręsti, kokią sistemą taikyti konkrečiam ieškovui, nes pagal ESTT išaiškinimus tik pats asmuo gali ją pasirinkti. Pažymėtina, kad kai kuriose bylose ieškovai po ESTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų neretai keisdavo savo valią dėl apsaugos sistemos pasirinkimo, kai kurie ieškovai pateikė prašymus atsakovei išmokėti draudimo išmoką pagal atitinkamą sistemą, nors jiems atstovaujantys advokatai teismo posėdžių metu ar procesiniuose dokumentuose būdavo nurodę visai kitokią ieškovų valią. Nagrinėjamos bylos ieškovai pareiškė alternatyvius reikalavimus, o galutinę valią dėl apsaugos sistemos pasirinkimo išreiškė nuo 2018 m. rugsėjo 26 d. iki lapkričio 9 d., patys arba jų atstovai atsiųsdami atsakovei prašymą, ir atsakovė nedelsdama ieškovams išmokėjo draudimo išmokas.
12.5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017 pateiktais išaiškinimais. Byloje Nr. e3K-3-325-684/2017 buvo sprendžiama dėl procesinių palūkanų priteisimo indėlio sertifikato turėtojui, o nagrinėjamoje byloje – dėl procesinių palūkanų priteisimo asmenims, sumokėjusiems už neįsigaliojusias obligacijas, taigi šių bylų faktinės aplinkybės skiriasi.
13. Ieškovai R. K., V. P., V. I., R. M., A. K., A. L., T. V., J. P., V. P., A. M., R. B. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
13.1. Ieškovai ieškiniais prašė pripažinti, kad jų pagal Obligacijų sutartis perduotos lėšos yra indėliai pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį, ir priteisti draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur. Ir tik tuo atveju, jei teismas konstatuotų, kad ieškovų perduotos lėšos nėra indėliai, priteisti iš draudimo išmokas neviršijant 22 000 Eur. Taigi, ieškovai nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios buvo aiškiai išreiškę nuomonę dėl taikytinos draudimo apsaugos, todėl atsakovės teiginiai dėl to, kad buvo neaišku, kokią apsaugos sistemą taikyti, ir dėl to nebuvo galima mokėti draudimo išmokų, nepagrįsti.
13.2. Nei ESTT, nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo išaiškinimuose nenustatė pareigos dar kartą kreiptis dėl draudimo išmokos su atskiru prašymu, kuriame pasirenkama apsaugos sistema. Ieškovai, elgdamiesi geranoriškai, pateikė prašymus dėl draudimo sistemos pasirinkimo, tačiau visą bylos nagrinėjimo laiką laikėsi pozicijos jiems taikyti indėlių garantijų sistemą.
13.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtais išaiškinimais nebuvo nukrypta nuo teisinio reguliavimo, reglamentuojančio draudimo išmokų išmokėjimą. Pagal IĮIDĮ redakcijos 9 straipsnio 1 dalį, 10 straipsnio 1 dalį, 3 dalį, Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos 13 punktą indėlininkas teisę į draudimo išmoką įgyja nuo draudžiamojo įvykio dienos, o pareiga apskaičiuoti bei išmokėti tokią išmoką nustatyta draudimo įmonei. ESTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai tik patvirtino ieškovų teisę į draudimo išmoką ir atsakovės pareigą ją išmokėti. Kadangi atsakovė praleido terminą išmokėti draudimo išmokas, egzistuoja visos sąlygos iš jos priteisti procesines palūkanas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisinio pagrindo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos
14. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas iš atsakovės nepagrįstai priteisė ieškovams sumokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, kadangi atsakovei pareiga mokėti draudimo išmoką kilo tik po to, kai buvo priimtas 2018 m. kovo 22 d. ESTT sprendimas sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16 ir jame pateiktų išaiškinimų pagrindu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo teisės taikymo ir aiškinimo taisykles dėl to, kad ieškovai turi teisę pasirinkti apsaugos sistemą, t. y. indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos. Atsakovė kasaciniame skunde laikosi pozicijos, kad kol ieškovai nepateikė prašymų su nurodyta informacija, tol atsakovei neatsirado pareiga mokėti ieškovams draudimo išmokų, taigi ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos apeliacinės instancijos teismas priteisė nepagrįstai.
15. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovai turi teisę į indėlių draudimo išmokas, tačiau netenkino ieškovų reikalavimo priteisti jiems iš atsakovės 5 procentų dydžio procesines palūkanas motyvuodamas tuo, kad AB bankas „Snoras“ neperdavė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ duomenų apie ieškovus, o tai lėmė, kad atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėjo teisę neišmokėti draudimo išmokų ieškovams. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų ir priteisė apeliacinį skundą dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies padavusiems ieškovams iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 5 procentų dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo atitinkamai kiekvienam ieškovui Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu priteistos draudimo išmokos sumos, už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. gegužės 2 d.) iki draudimo išmokų šiems ieškovams išmokėjimo dienos (2018 m. spalio 8 d.). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovai nuo pat bylos iškėlimo aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti prioriteto tvarka indėlių garantijų sistema, taip pat jau pirminiame 2012 metais pateiktame ieškinyje suformulavo prašymą priteisti procesines palūkanas.
16. Byloje teismų yra nustatyta, kad ieškovai turi teisę į draudimo apsaugą tiek pagal Direktyvą 94/19/EB, tiek pagal Direktyvą 97/9/EB; ieškovai turi pasirinkti, kokios kompensacijos siekia ir kokios rūšies draudimo išmokos reikalauja iš atsakovės; ieškovai teikiamuose teismui ieškiniuose nurodė, jog reikalauja iš teismo pripažinti juos indėlininkais ir priteisti draudimo išmokas, o teismui nusprendus, kad ieškovai nėra indėlininkai, pripažinti juos investuotojais ir taikyti investuotojų apsaugą. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu konstatavo, kad ieškovų lėšos draudžiamojo įvykio dieną, t. y. 2011 m. lapkričio 24 d., kai AB bankas „Snoras“ buvo pripažinta nemokia, laikytinos ieškovų indėliais, kuriems taikoma minėto įstatymo draudimo apsauga iki 100 000 Eur atitinkančios sumos litais. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovai turi teisę į indėlio draudimo išmokas. Šiai išvadai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas.
17. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį IĮIDĮ indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos. Investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios (IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalis). Draudimo išmokos indėlininkams išmokamos litais per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos. Draudimo įmonės taryba, esant išskirtinėms aplinkybėms, suderinusi su priežiūros institucija, gali pratęsti šį terminą ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Draudimo išmokos investuotojams išmokamos litais per 3 mėnesius nuo draudžiamojo įvykio dienos. Draudimo įmonės taryba gali pratęsti šį terminą ne ilgiau kaip 3 mėnesiams. Draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką nustato draudimo įmonės taryba ir paskelbia „Valstybės žiniose“ (IĮIDĮ 10 straipsnio 1 ir 3 dalys).
18. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti buvo praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.
19. CK 6.37 straipsnyje nurodyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (1 dalis). Skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (2 dalis). Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Rašytinės formos nesilaikymas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį (3 dalis).
20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014, 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
21. Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme: pirmiau minėta, kad procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad nors pareiga mokėti procesines palūkanas yra nustatyta įstatymo, procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti. Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
22. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad draudžiamasis įvykis įvyko 2011 m. lapkričio 24 d., kai AB bankas „Snoras“ buvo pripažinta nemokia (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis). Kaip nurodyta šios nutarties 17 punkte, pagal IĮIDĮ indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos. Sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad įstatymų leidėjas aiškiai nereglamentavo, kuriai apsaugos sistemai (indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo) priskirtini tokie kaip ieškovų skoliniai reikalavimai, tačiau pažymėtina, kad IĮIDĮ expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) ir imperatyviai nenustatyta, kad tokie kaip ieškovų skoliniai reikalavimai nepriskirtini nei indėlių garantijų, nei investuotojų kompensavimo apsaugos sistemai.
23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 konstatavo, kad indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką indėlio sertifikatų turėtojams, priešingai, indėlių sertifikatai expressis verbis buvo įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą, ir sprendė, kad pagal draudžiamojo įvykio metu galiojusį teisinį reglamentavimą nėra teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą ir privalo mokėti ieškovei (kreditorei) kompensuojamąsias palūkanas už pavėluotą draudimo išmokos išmokėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019, 37, 45 punktai). Kadangi nagrinėjamu atveju IĮIDĮ expressis verbis ir imperatyviai nenustatyta, kad tokie kaip ieškovų skoliniai reikalavimai nepriskirtini nei indėlių garantijų, nei investuotojų kompensavimo apsaugos sistemai, įstatymų leidėjas tik aiškiai nereglamentavo, kuriai apsaugos sistemai (indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo) priskirtini tokie kaip ieškovų skoliniai reikalavimai, tai šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pagal nacionalinės teisės normas atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką ieškovams ir kad atsakovė neprivalo mokėti ieškovams procesinių palūkanų už priteistas draudimo išmokas.
24. Taigi, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmokas ieškovams, o aplinkybė, kad atsakovė nežinojo, pagal kurią apsaugos sistemą – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėjo teisę atsisakyti vykdyti piniginę prievolę. Atsižvelgdama į tai, kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog argumentas, kad atsakovei nebuvo aišku, ar ieškovai turi teisę į indėlių garantijų apsaugos sistemą nuo bylos iškėlimo momento ir atitinkamai ar atsakovė turi pareigą išmokėti draudimo išmoką ieškovams, nėra teisiškai pagrįstas. Pabrėžtina, jog bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovai, kreipdamiesi į teismą, ieškiniuose nurodė, jog siekia indėlių garantijų apsaugos sistemos bei reikalauja išmokėti draudimo išmoką.
25. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su kasacinio skundo argumentu, jog ieškovai, siekdami gauti draudimo išmoką, privalėjo kreiptis į atsakovę atskiru prašymu, kuriame nurodyta, kokios apsaugos sistemos – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – jie siekia. Kasacinio teismo yra laikomasi pozicijos, jog asmenys, turintys skolinius reikalavimus, susijusius su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias jie turėjo kredito įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, priskirtini tiek prie investuotojų kompensavimo sistemos, tiek prie indėlių garantijų sistemos ir šie savininkai turi teisę pasirinkti, pagal kurią iš šių sistemų jiems bus kompensuojama. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks asmenų, turinčių skolinius reikalavimus, pasirinkimas turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, kad draudimo įmonė galėtų neklysdama suprasti, kokios kompensavimo sistemos asmuo siekia ir kokio dydžio išmoka jam priklauso. Nuo to momento, kai asmuo pareiškia apie savo pasirinkimą ir apie tai informuoja draudimo bendrovę, šiai kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatomos aplinkybės, kurios panaikina šią pareigą. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovai nuo pat bylos iškėlimo aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti prioriteto tvarka indėlių garantijų sistema, todėl atsakovės argumentas, kad ji nežinojusi, kokią apsaugą ieškovai pasirinkę, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Analogiškos pozicijos laikytasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-232-969/2018, Nr. 3K-3-214-701/2018 ir Nr. 3K-3-233-219/2018, kuriose buvo sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių lėšų, sumokėtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis, neįsigaliojus obligacijų emisijai, draustumą pagal IĮIDĮ, aiškinimo ir taikymo. Šiose nutartyse kasacinis teismas išaiškino, kad ieškovai aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, nacionalinėje teisėje įtvirtintą įgyvendinant Direktyvą 94/19/EB, todėl pripažįstamos teisiškai nepagrįstomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ keliamos abejonės dėl ieškovų jiems taikytinos kompensacijų sistemos nepasirinkimo (atitinkamai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018 33 punktas, 2018 m. liepos 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018 38 punktas ir 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-219/2018 30 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovai, ieškinyje aiškiai suformulavę ieškinio dalyką, t. y. savo reikalavimus pripažinti, kad jų pagal obligacijų pasirašymo sutartis BAB bankui „Snoras“ perduotos lėšos yra indėliai, ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur, nebeturėjo pareigos papildomai teikti atsakovei (kasatorei) prašymų, kuriuose būtų formuluojamas tapatus reikalavimas.
26. Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias teisinio pagrindo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos klausimą, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, o kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo daryti priešingą išvadą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
27. Kasacinis teismas patyrė 2,78 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi ši suma yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“), tai nurodytų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas valstybės naudai iš atsakovės nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Gražina Davidonienė
Janina Januškienė
Dalia Vasarienė