Civilinė byla Nr. 3K-3-7-378/2015

Teisminio proceso Nr. 2-38-3-00214-2013-9

    Procesinio sprendimo kategorija 30.12.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 4 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. G. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Z. J. ieškinį atsakovui A. G. dėl uždraudimo važiuoti ar eiti per žemės sklypą; trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas negatoriniu ieškiniu prašė teismo uždrausti atsakovui bet kokiomis transporto priemonėmis važiuoti ar eiti per ieškovui priklausantį žemės sklypą, išskyrus per bendro naudojimo kelią, kuris yra suformuotas ir nustatytas Skuodo rajono Žalgirių kaimo Daukšių kadastrinės vietovės žemėtvarkos projekte. Ieškovas teigė, kad atsakovas važinėja į savo žemės sklypą ir iš jo ieškovo žemės sklype esančiu keliu, tačiau šiame sklype yra tik vienas 10 metrų pločio bendrojo naudojimo kelias; sklypo pietinė riba eina iki Šventosios upės, palei ją nėra kelių, o atsakovas be teisėto pagrindo naudojasi jo žemės sklypu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Skuodo rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovui priklauso miškų ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio plotas 10,8 ha, iš jų – 10,28 ha miško ir 0,52 ha vandens telkinių plotas. Atsakovui priklauso miškų ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), jo plotas 14,31 ha, iš jų – 13,99 ha miško žemės ir 0,32 ha vandens telkinių plotas. Sklypai suformuoti atlikus preliminarius kadastrinius matavimus. Atsakovo žemės sklypas rytuose ribojasi su ieškovo sklypu. 1995 m. liepos 18 d. ieškovo sklypo ribų parodymo ir paženklinimo akte nurodyta pastaba, kad yra 10 m pločio bendrojo naudojimo kelias, 1996 m. gegužės 6 d. patvirtintame laikinajame ieškovo žemės sklypo plane palei pietinę sklypo dalį pažymėta punktyrine linija ieškovo sklypo riba link atsakovui priklausančio sklypo; kitų kelių šiuose dokumentuose nepažymėta.

Nacionalinė žemės tarnyba 2013 m. sausio 18 d. raštu informavo ieškovą, kad jis iki 2013 m. kovo 1 d. turi sutvarkyti 5 metrų pločio bendrojo naudojimo kelią palei Šventosios upę ir nesudaryti kliūčių juo naudotis kitiems asmenims. Vykdydamas įpareigojimą kelią sutvarkė ne ieškovas, o atsakovas. Nacionalinė žemės tarnyba 2013 m. balandžio 2 d. raštu išaiškino, kad 5 m pločio kelias eina palei Šventosios upę, jis nėra ieškovo žemės sklypo sudėtinė dalis, t. y. bendrojo naudojimo kelias yra tarp upės ir jo žemės sklypo, todėl niekas neturi teisės drausti ar sudaryti kliūčių kitiems asmenims naudotis šiuo keliu. 1999 m. lapkričio 22 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu patvirtintame Daukšių kadastro vietovės žemėtvarkos reformos projekte ginčo kelias palei ieškovo žemės sklypo pietinę dalį yra pažymėtas ir tai patvirtina kelio buvimą.

Ieškinys uždrausti atsakovui eiti ir važiuoti per ieškovo žemės sklypą yra negatorinis: savininkas savo teises gali ginti reikalaudamas pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis). Ieškovas, įrodinėdamas, kad kelias, kuriuo naudojasi atsakovas, patenka į jo žemės sklypą, turėtų atlikti savo žemės sklypo kadastrinius matavimus, patikslinti sklypo ribas ir juos išviešinti įregistruodamas pakeitimus viešame registre. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog jo sklypo riba yra ties Šventosios upe, o ne ties palei ją einančiu 5 m pločio keliu, ir kad atsakovas važinėja būtent per jo sklypą, o ne palei sklypą.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškovo Z. J. apeliacinis skundas tenkintas ir nuspręsta panaikinti Skuodo rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti: „uždrausti atsakovui A. G. bet kokiomis transporto priemonėmis važiuoti ar eiti per ieškovui Z. J. priklausantį žemės sklypą visais keliukais, įvažiuojamaisiais keliais, praėjimais, išskyrus per bendro naudojimo 10 metrų kelią, kuris yra suformuotas ir nustatytas Skuodo rajono Žalgirių kaimo Daukšių kadastrinės vietovės žemėtvarkos projekte“.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad laikinasis žemės sklypo planas, žemės sklypų ribų parodymų ir jų paženklinimo vietoje aktas patvirtina 10 m pločio bendrojo naudojimo kelio buvimą, o kitų kelių, einančių per šį žemės sklypą, nebuvo suprojektuota. Kadastro žemėlapio ištraukoje ir miškotvarkos projekte ieškovo žemės sklype pavaizduotas 10 m pločio kelias, o sklypo pietinėje pusėje palei Šventosios upę jokio kelio nepažymėta. Byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovo naudojamas kelias būtų įregistruotas viešuose registruose ir įteisintas įstatymų nustatyta tvarka ar kad Skuodo rajono savivaldybės administracija būtų įtraukusi atsakovo naudojamą tariamą kelią į savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą. Atsakovas turi galimybę patekti į savo žemės sklypą keliu, kuris buvo suprojektuotas teritorijų planavimo dokumentuose. Atsakovas, važiuodamas ieškovui nuosavybės teisėmis priklausančiu žemės sklypu, pažeidė ieškovo nuosavybes teises, šis turi teisę reikalauti uždrausti atsakovui atlikti veiksmus, pažeidžiančius ieškovo nuosavybės teises į žemės sklypą (CK 4.98 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu atsakovas A. G. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą ir palikti galioti Skuodo rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimą arba bylą nutraukti. Kasatorius savo prašymą grindžia šiais esminiais argumentais:

              Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį miško keliai priskiriami miško žemei. Miškų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmenų teisė laisvai lankytis miškuose, išskyrus rezervatų ir specialios paskirties objektų (pasienio zonos, karinių objektų) miškus ir miškus, kuriuose tai apriboja įstatymai. Nepaisant to, ar ginčo kelias eina ieškovo sklypo pakraščiu, jis neturi teisės uždrausti atsakovui (kaip ir bet kuriam kitam asmeniui) praeiti (pravažiuoti) jam priklausančiu mišku. Privačių miško kvartalų savininkams nesuteikta teisė apriboti patekimą į privačius kvartalus, juos aptverti ir pan. Pagal Miškų įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 799, 6 punktą miškuose uždrausti ar apriboti fizinių asmenų lankymąsi bei miško išteklių naudojimą gali tik savivaldybių vykdomosios institucijos miškų urėdijų, valstybinių parkų direkcijų ar privačių miškų savininkų teikimu, kai yra svarbių priežasčių – didelis miško gaisrų pavojus, miško kirtimai, saugomi objektai, būtinumas išsaugoti miško išteklius ir pan. Dėl to svarstytina, ar ieškovas turėjo įgyvendinti teisę, visų pirma, kreiptis ikiteismine tvarka į Skuodo rajono savivaldybės administraciją su atitinkamu prašymu, ir, šio prašymo netenkinus, – skųsti savivaldybės sprendimą administraciniam teismui. Nesilaikius ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas arba byla nutraukta (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

              Pagal Vandens įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatas, valstybiniai vandens telkiniai, tarp jų ir Šventosios upė, gali būti naudojami rekreacijai, žvejybai, sportui ir pan. Ieškovas ir dėl šios priežasties negalėjo reikalauti, kad teismas uždraustų atsakovui eiti (važiuoti) Šventosios upės pakrantėje, miško žemėje esančiu keliu. Kadangi Šventosios upė nėra privačios nuosavybės objektas, tai apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovo sklypo riba eina per upės vidurį, nors turėjo nurodyti ieškovo sklypo ribą esant palei upės pakrante einantį kelią.

              Pareiškus negatorinį ieškinį dėl nekilnojamojo turto, ieškovas privalo įrodyti, kad atsakovas pažeidžia jo nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą ir dėl tokio pažeidimo ieškovas negali tuo daiktu tinkamai naudotis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-189/2011). Tačiau ieškovas neįrodė, jog negali savo miško sklypu naudotis dėl to, kad atsakovas retsykiais pravažiuoja miško keliu, einančiu sklypo pakraščiu. Be to, Nacionalinė žemės tarnyba raštu buvo pažymėjusi, kad miško kelias neįeina į ieškovo sklypą. Taigi ieškovas neįrodė, kad jis yra ginčo kelio savininkas ir kad jo teisės pažeistos.

              Pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovo A. G. kasacinio skundo trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sutinka su kasaciniu skundu ir prašo jį tenkinti.

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nutartimi atsisakyta priimti ieškovo Z. J. atsiliepimą į atsakovo A. G. kasacinį skundą, nes pateiktame atsiliepime nurodyta, kad jį paduoda ieškovas Z. J., tačiau procesinis dokumentas pasirašytas Z. G., taigi nenustatytas tikrasis atsiliepimą paduodantis asmuo.

            Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl negatorinio ieškinio (CK 4.98 straipsnis) ginant nekilnojamojo daikto savininko nuosavybės teisę

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas), kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas, visų pirma, yra išplėtotas bei detalizuotas CK normose. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).

CK 4.95 ir 4.98 straipsniai įtvirtina du savarankiškus savininko teisių gynimo būdus –vindikacinį ir negatorinį ieškinį. Pagal CK 4.95 straipsnį savininkas turi teisę išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. CK 4.98 straipsnyje nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos ne vindikaciniu (CK 4.95 straipsnis), o negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 straipsnis). Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje J. S. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-407/2008). Taigi, negatoriniu ieškiniu ginama konkretaus asmens subjektinė nuosavybės teisė. Negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas negatoriniu ieškiniu prašė teismo uždrausti atsakovui bet kokiomis transporto priemonėmis važiuoti ar eiti per ieškovui priklausantį žemės sklypą, išskyrus per bendrojo naudojimo kelią, kuris yra suformuotas ir nustatytas Skuodo rajono Žalgirių kaimo Daukšių kadastrinės vietovės žemėtvarkos projekte. Ieškovas teigė, kad atsakovas važinėja į savo žemės sklypą ir iš jo ieškovo žemės sklype esančiu keliu, tačiau šiame sklype nėra jokių bendro naudojimo kelių, išskyrus 10 metrų pločio bendrojo naudojimo kelią. Toks ieškovo reikalavimas atitinka negatorinio ieškinio sampratą, todėl, remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu bei vadovaujantis šį reglamentavimą aiškinančia kasacinio teismo praktika, ieškovas, visų pirma, turėjo įrodyti, kad jis yra žemės sklypo dalies, kurioje yra ginčo kelias, savininkas. Tai reiškia, kad ieškovas turėjo procesinę pareigą pateikti įrodymus, jog ginčo kelias patenka į ieškovui nuosavybės teise priklausančio sklypo ribas.

Byloje yra nustatyta, kad, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ieškovui priklauso miškų ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio plotas 10,8 ha, iš jo – 10,28 ha miško žemės plotas, 0,52 ha vandens telkinių plotas; sklypas suformuotas atliekant preliminarius matavimus. Atsakovui priklauso miškų ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio plotas 14,31 ha, iš jo – 13,99 ha miško žemės plotas, 0,32 ha vandens telkinių plotas; atsakovo sklypas (kaip ir ieškovo) suformuotas atliekant preliminarius matavimus. Byloje taip pat nustatyta, kad iš 1999 m. lapkričio 22 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 2378 patvirtinto Daukšių kadastro vietovės žemėtvarkos reformos projekto fragmento matyti, kad ginčo kelias per ieškovo žemės sklypą labai neaiškiai pažymėtas, matyti tik neryški punktyrinės linijos pradžia ir pabaiga (b. l. 78, 78a, 78b). Iš šio dokumento originalo, kuris trečiojo asmens atstovo buvo pateiktas teismo posėdžio metu, turinio nustatyta, kad visi keliai, be sutartinių žymėjimų, nurodytų plane, dar papildomai nuspalvinti ruda spalva. Minėta vieta, kurioje yra ginčo kelias, palei ieškovo žemės sklypo pietinę dalį taip pat nuspalvinta ruda spalva, tai patvirtina kelio egzistavimą. Vėlesniuose 2009 m. balandžio 16 d. ir 2012 birželio 5 d. Daukšių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektuose ginčo kelio nematyti (b. l. 151, 152).

Pažymėtina tai, kad byloje pateikti įrodymai prieštaringi, skiriasi informacija apie bylai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, todėl bylą nagrinėję teismai, tirdami ir vertindami įrodymus, turėjo šiuos prieštaravimus išspręsti ir nustatyti, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią – atmesti. Apskųstų teismų procesinių sprendimų turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas prieštaravimus, esančius šalių pateiktuose įrodymuose, vertino ir juos išsprendė. Teismas, įvertinęs byloje esančios informacijos prieštaringumą, nustatė, kad ginčo kelias egzistuoja, ir pagal byloje pareikštų reikalavimų pobūdį padarė teisingą išvadą, kad ieškovas privalo įrodyti, jog atsakovas važiuoja būtent per jo sklypą, o ne palei sklypą. Darydamas išvadą, kad ieškovas šios aplinkybės neįrodė, teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas neteisus teigdamas, kad žemės sklypui kadastriniai matavimai neatliekami ir kad juos atstoja miškotvarkos projektas. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, 4 punktu, kadastro objektai – Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje išvardyti nekilnojamieji daiktai, tarp jų nurodyti žemės sklypai, neišskiriant jų tikslinės paskirties. Nuostatų 32 punkte ir 32.1.3.4 papunktyje nurodyta, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymo metu nustatomi miško kontūrai, ariamosios žemės, sodų, pievų ir natūralių ganyklų, kitos žemės, kurią sudaro medžių ir krūmų želdiniai, pelkių kontūrai. Tačiau rengiant miškotvarkos projektą sklypo ribos nėra tikslinamos, projektas rengiamas pagal turimus planus. Atkreiptinas dėmesys, kad miškotvarkos projekto paskirtis yra nustatyta Miškų įstatyme, kuriame įtvirtina, jog miškotvarkos projektas – tai dokumentas, pagal kurį organizuojama miškų ūkio veikla ir atliekami visi miškų atkūrimo, naudojimo ir miško žemių tvarkymo darbai (Miškų įstatymo 14 straipsnio 1 dalis). To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skiriami šie miškotvarkos projektų tipai: 1) miškų tvarkymo schemos – tai specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, rengiami valstybinių miškų valdytojų bei regionų teritorijoms ir skiriami bendrajai miško žemių naudojimo politikai nustatyti, jų tvarkymo koncepcijai parengti; 2) vidinės miškotvarkos projektai – tai miškų ūkio veiklos planai, rengiami visoms valstybinių miškų valdytojų ir privačioms miškų valdoms arba ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esančiai miško žemei ir skiriami konkrečių tvarkymo priemonių sistemai jose nustatyti. Taigi miškotvarkos projektas yra tas dokumentas, kurio pagrindu užtikrinamas miškų atkūrimas, apsauga bei subalansuotas ir racionalus miško išteklių naudojimas organizuojant miško ūkio veiklos, tvarkymo ir kt. darbus. Nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad jei būtų patikslintos ieškovo sklypo ribos, tai miškotvarkos projektas turėtų būti suderintas su gretimų sklypų savininkais ir atitinkama žyma turėtų būti padaryta Nekilnojamojo turto registre, todėl ieškovas, įrodinėdamas, kad kelias, kuriuo naudojasi atsakovas, patenka į jo žemės sklypą, turėjo atlikti savo žemės sklypo kadastrinius matavimus, patikslinti sklypo ribas bei juos išviešinti įregistruodamas pakeitimus viešame registre.

Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas priešingą sprendimą, nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovo naudojamas kelias būtų įregistruotas viešuose registruose ir įteisintas įstatymų nustatyta tvarka, kad Skuodo rajono savivaldybės administracija būtų įtraukusi atsakovo naudojamą tariamąjį kelią į savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą, todėl atsakovo bei trečiojo asmens prielaidas, kad greta ieškovo žemės sklypo yra valstybinės reikšmės vidaus kelias, kuriuo gali naudotis atsakovas, pripažino nepagrįstomis. Teismas pažymėjo ir tai, kad pagal Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalį kelias – tai inžinerinis statinys, kurį sudaro įrenginių kompleksas, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendė, kad 1999 m. lapkričio 22 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu patvirtinto Daukšių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto fragmente pažymėta nežymi punktyrinė linija, prasidedanti ieškovo žemės sklypo viduryje palei pietinę žemės sklypo ribą, po to nutrūkstanti atsakovo žemės sklypo viduryje palei pietinę ribą, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad tai yra suprojektuotas vietinės reikšmės vidaus kelias.

Teisėjų kolegija, vertindama priešingus teismų sprendimus, konstatuoja, kad šioje byloje nagrinėjamam ginčui spręsti aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje yra išaiškinta, kad, žemės sklypo savininkui pareiškus negatorinį ieškinį (CK 4.98 straipsnis) ir nepareiškus reikalavimo nustatyti žemės sklypo ribas, teismas negali spręsti nuosavybės teisių į ginčytiną žemės sklypo plotą ir nustatinėti kaimyninių žemės sklypų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-407/2008; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-189/2011). Kita vertus, nagrinėjamai bylai taip pat svarbus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011, konstatavimas, kad sklypo ribų aiškumas (neaiškumas) yra vertinamojo pobūdžio kategorija, priklausanti nuo konkrečių faktinių aplinkybių; tik įvertinus šių aplinkybių visetą, sprendžiama, ar sklypo ribos neaiškios ir dėl to turi būti nustatinėjamos. Tačiau dėl žemės sklypo ribų nustatymo turi būti pareikštas reikalavimas. Jeigu teismas sprendžia, kad riba pagal žemės sklypų ribas nustatančius dokumentus yra aiški, tai jis pasisako, pagal kokį konkretų dokumentą ši riba nustatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. G. R. v. I. S., bylos Nr. 3K-3-195/2010). Nagrinėjamos bylos atveju nurodyta kasacinio teismo praktika reikšminga tuo, kad tik konstatavus faktą, jog ieškovui priklausančio žemės sklypo riba yra aiški, galėjo būti svarstomas klausimas dėl kasatoriaus teisės naudotis ginčo keliu teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokiu konkrečiu dokumentu ši riba yra nustatyta, ir nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kad ieškovas neįrodė vienos iš negatorinio ieškinio sąlygų – buvimo sklypo dalies savininku. Pažymėtina, kad kasacinis teismas byloje, kurios faktinės aplinkybės iš esmės labai panašios į nagrinėjamos bylos, yra nurodęs, kad tai, jog ginčo valstybinio fondo žemė – vietinės reikšmės vidaus kelias – neatitinka techninių statinio reikalavimų ir įstatymo nustatyta tvarka nėra įregistruotas vietos savivaldybėje, kelio buvimo fakto savaime nepaneigia, juolab neteikia pagrindo išvadai, kad ta žemė nuosavybės teise priklauso negatorinį ieškinį pareiškusiam ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. T. v. V. Š., bylos Nr. 3K-3-103/2012).

Teisėjų kolegija, įvertinusi faktinius bylos duomenis, kasacinio skundo bei atsiliepimų į kasacinį skundą argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl ginčo žemės ir kelio statuso, kelio dislokacijos atitinka byloje surinktus įrodymus bei nustatytas faktines bylos aplinkybes ir yra padarytos nepažeidžiant CPK normų, reglamentuojančių įrodymus, įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). CK 4.98 straipsnio taikymo prasme tai reiškia, kad ieškovas neįrodė vienos iš būtinųjų šios normos taikymo sąlygų, t. y. kad jis yra ginčo sklypo dalies (kelio) savininkas. Nenustačius, kad ginčo žemės savininkas yra ieškovas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, tinkamai taikydamas materialiosios teisės normas, šioje byloje nekonstatavo ieškovo, kaip savininko, nuosavybės teisių pažeidimo.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų, susijusių su Miškų įstatymo nuostatų taikymu, teisėjų kolegija nepasisako, kadangi šie argumentai neturi įtakos nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, pagrįstai vadovavosi jų taikymo klausimu suformuota teismų praktika. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriuo panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir priimtas naujas sprendimas, pripažintinas nepagrįstu, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 96 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. Tenkinus atsakovo kasacinį skundą ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą bei palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsakovui iš ieškovo priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Už advokato teisines paslaugas ir žyminio mokesčio atsakovas pirmosios, apeliacinės instancijų ir kasaciniame teismuose iš viso sumokėjo 505,10 Eur (T. 1, b. l. 131, 132; T. 2, b. l. 27, 50). Vykdydamas apeliacinės instancijos teismo sprendimu priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, atsakovas ieškovui sumokėjo 662,65 Eur. Dėl to, tenkinus atsakovo kasacinį skundą, jam iš ieškovo priteistina 1167,75 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybės naudai iš ieškovo priteistina procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme – 5 Eur ir kasaciniame teisme – 8 Eur, iš viso – 13 Eur.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

              Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą ir palikti galioti Skuodo rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimą.

              Priteisti iš ieškovo Z. J. atsakovui A. G. 1167,75 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą šešiasdešimt septynis eurus 75 ct) ir valstybei 13 Eur (trylika eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                              Gražina Davidonienė

                                                                                                           Gintaras Kryževičius

                                                                                                           Algis Norkūnas