Civilinė byla Nr. e2A-199-854/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01101-2023-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.3; 2.6.10.5.1; 2.6.11.5; 3.3.1.19.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 27 d. 

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almos Urbanavičienės ir Viginto Višinskio, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Orion Global Pet“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Orion Global Pet“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „INTER RAO Lietuva“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublika, atstovaujama Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Orion Global Pet“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „INTER RAO Lietuva“ 207 356,27 Eur nuostolių atlyginimą, 13,58 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad tarp jos ir atsakovės 2021 m. gruodžio 13 d. buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2021/51/OGP/GEN/ELEC/21-90 (toliau – ir sutartis), pagal kurią atsakovė įsipareigojo parduoti elektros energiją ieškovei, o ieškovė įsipareigojo pirkti elektros energiją ir už ją sumokėti sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Sutartyje numatyta, kad atsakovė elektros energiją ieškovei tieks nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., ieškovės planuojamas suvartoti elektros kiekis – 31 000 kWh, elektros energijos kaina – 129 Eur/MWh. Sutarties 6.4.2 papunktyje šalys iš anksto susitarė, kad sutartis gali būti nutraukiama vienašaliu vienos iš šalių pranešimu, pateiktu ne vėliau kaip prieš 60 dienų iki numatomo sutarties nutraukimo, sumokant baudą, kuri lygi dviejų paskutinių atsakovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų sumos dydžiui.

3.       Ieškovė 2022 m. balandžio 29 d. gavo iš atsakovės pranešimą dėl sutarties nutraukimo prieš terminą. Atsakovė pranešime nurodė, kad sutartis nutraukiama sutarties 6.4.2 papunkčio pagrindu nuo 2022 m. liepos 1 d., sumokant baudą į ieškovės banko sąskaitą. Šalys 2022 m. gegužės 11 d. sudarė papildomą susitarimą, kuriame numatė, kad sutartis galioja ir elektros energija ieškovei bus tiekiama iki 2022 m. birželio 30 d. Nepaisant sudaryto papildomo susitarimo, 2022 m. gegužės 20 d. atsakovė elektroniniu laišku pranešė ieškovei, kad sustabdo elektros energijos jai tiekimą, o garantinį elektros tiekimą ieškovei nuo 2022 m. gegužės 22 d. užtikrins AB „Energijos skirstymo operatorius“.

4.       Dėl anksčiau laiko sustabdyto elektros energijos tiekimo ir prieš sutartą terminą nutrauktos sutarties, ieškovė patyrė nuostolius: ieškovė buvo priversta pirkti elektros energiją iš žymiai didesniais tarifais paslaugas siūlančių tiekėjų lyginant su kaina, nustatyta sutartyje likusią 2022 m. gegužės mėn. dalį nuo 2022 m. gegužės 22 d. ir visą 2022 m. birželio mėn.

5.       Ieškovės teigimu, egzistuoja visos atsakovės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos. Atsakovė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vienašališkai nebevykdė nuo 2022 m. gegužės 22 d. ir tai yra atsakovės neteisėti veiksmai. Atsakovės kaltė yra preziumuojama, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.256 straipsnio 4 dalį, kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Ieškovės patirta žala pasireiškia skirtumu tarp kainos, kurią ieškovė būtų mokėjusi atsakovei, jeigu pastaroji būtų tinkamai vykdžiusi įsipareigojimus pagal sutartį ir papildomą susitarimą nuo 2022 m. gegužės 22 d. iki 2022 m. birželio 30 d., ir kainos, kurią už elektros energiją analogišku laikotarpiu ieškovė buvo priversta pirkti iš trečiųjų asmenų už didesnę kainą. Dėl elektros pirkimo didesne kaina ieškovė patyrė 207 356,27 Eur dydžio nuostolius (9 712,52 Eur už likusią 2022 m. gegužės mėn. dalį ir 197 643,75 Eur už 2022 m. birželio mėn.). Atsakovei iki sutarties pabaigos vienašališkai nutraukus elektros tiekimą ieškovei, ieškovė iki sutarto elektros tiekimo termino pabaigos, t. y. 2022 m. birželio 30 d., buvo priversta pirkti brangesnę elektros energiją iš kitų tiekėjų. Todėl būtent atsakovės neteisėti veiksmai sukėlė nuostolius ieškovei. Ieškovė ėmėsi protingų pastangų nuostoliams sumažinti, kadangi įsigijo elektros energiją iš to pačio tiekėjo, kurio kainą, kaip protingą, atsiliepime nurodė atsakovė.

6.       Ieškovė, pasisakydama dėl procesinių palūkanų, nurodė, kad šalys yra ūkio subjektai, sudarę komercinį atlygintiną sandorį, todėl palūkanų dydžiui nustatyti yra aktuali Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymas) 3 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog šalims nesusitarus dėl palūkanų dydžio, taikomas palūkanų dydis yra 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu. Todėl ieškovei iš atsakovės priteistinos 13,58 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

7.       Atsakovė sumokėjo netesybas pagal sutarties 5.6 papunktį, tačiau baudos sumokėjimas neatleidžia atsakovės nuo sutartimi ir papildomu susitarimu nustatytos pareigos tiekti elektros energiją iki 2022 m. birželio 30 d. ir nepadengia su tuo susijusių nuostolių. Sutarties 5.6 papunktyje nustatyta bauda taip pat neatleidžia atsakovės nuo pareigos atlyginti ieškovės patirtus nuostolius dėl netinkamo papildomo susitarimo vykdymo. Atsakovė netesybas sumokėjo už kitų įsipareigojimų pagal sutartį nevykdymą. Pasinaudojimas vienašališko sutarties nutraukimo teise nuo 2022 m. birželio 30 d. ir baudos už elektros netiekimą nuo 2022 m. birželio 30 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. neturėjo jokios įtakos ieškovės teisei gauti elektros energiją pagal sutartį iki 2022 m. birželio 30 d. Atitinkamai, neįvykdžius pareigos tiekti elektros energiją iki 2022 m. birželio 30 d., atsakovei kyla atsakomybė – pareiga atlyginti nuostolius.

8.       Nors atsakovė visą laiką buvo kontroliuojama Rusijos Federacijos įtakingų asmenų ir jau nuo 2012 metų žinojo apie sankcijų rizikas, tačiau atsakovės vadovybė sprendimą nutraukti sutartis su klientais priėmė pagrįsdama jį dėl sankcijų rizikos valdymo. Pačios atsakovės teigimu, jau 2022 m. gegužės 11 d. veikė sankcijos, o tą pačią dieną papildomu susitarimu atsakovė dar kartą patvirtino savo įsipareigojimus ieškovei.

9.       Sankcijų taikymas atsakovei yra jos veiklos pasekmė, todėl šiai situacijai negali būti taikomas nenugalimos jėgos institutas. Atsakovė ne tik galėjo numatyti, bet ir numatė sankcijų taikymą jos atžvilgiu jau 2012 m. parengtame 2012 m. lapkričio 23 d. prospekte, su sankcijomis atsakovės grupė susidūrė jau 2014 m. ir 2020 m.

10.       Ieškovės vertinimu, sankcijos neigiamų padarinių ieškovei negali sukurti, jai nereikia Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) leidimo kreiptis į teismą siekiant apginti savo teises.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė; Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki sprendimo įsiteisėjimo.

12.       Teismas nustatė, kad atsakovei AB „INTER RAO Lietuva“ ribojamosios priemonės taikomos kaip asmeniui, susijusiam su V. P. (V. P.), kuriam 2022 m. vasario 25 d. Tarybos sprendimu (BUSP) 2022/331, iš dalies pakeičiančiu Sprendimą 2014/145/BUSP, taikomos tarptautinės sankcijos. Todėl, teismo vertinimu, ginčui taikomas tarptautinis (2014 m. kovo 17 d. Tarybos reglamentas (ES) Nr. 269/2014 „Dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi“ (toliau – ir Reglamentas)), ir nacionalinis (Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymas (toliau – ir TSĮ)) reglamentavimas. Teismas ginčo atveju aktualiomis laikė Reglamento 2 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 2 dalies, 9 straipsnio nuostatas, taip pat TSĮ (redakcija, galiojusi nuo 2022 m. gegužės 17 d. iki 2023 m. balandžio 15 d.) 6 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių nuostatas.

13.       Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės poziciją, kad TSĮ 7 straipsnio nuostatos taikytinos ne TSĮ 2 straipsnio 2 dalyje numatytiems subjektams, kuriems taikomos sankcijos, bet tik kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims, sankcionuoto subjekto kontrahentams. Teismas pažymėjo, kad atsakovei pritaikius ribojamąsias priemones, abi šalys nedelsdamos privalėjo nutraukti ginčo sutarties vykdymą, t. y. ieškovė turėjo tokią pačią pareigą nutraukti ginčo sutartį kaip ir atsakovė, kadangi tarptautinis ir nacionalinis reglamentavimas yra privalomas ne tik atsakovei, kaip asmeniui, kuriam taikomos ribojamosios priemonės dėl sąsajų su sankcionuotu asmeniu, bet ir ieškovei, kaip sandorių, sudarytų su atsakove iki ribojamųjų priemonių taikymo, šaliai.

14.       Teismas, vertindamas šalių argumentus dėl TSĮ 7 straipsnio 1 dalies, 3, 4 ir 5 dalių (ne)taikymo ginčo atveju, atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-720-789/2023, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartyje Nr. civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-916/2023 ir 2024 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-701/2024 išaiškinta, jog sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu jokie mokėjimai nėra atliekami, išskyrus tam tikras nustatytas išimtis, kai tai leidžia valstybių narių kompetentingos institucijos.

15.       Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-701/2024 padarė išvadą, kad „<...> pareiga vykdyti iki Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytų ribojamųjų priemonių taikymo pradžios momento sudarytas sutartis pasikeičia nuo tokių ribojamųjų priemonių taikymo pradžios momento. Dėl to sutartis, pagal kurią ieškovė atsakovei turėjo tiekti elektrą, o atsakovė už tą elektrą turėjo sumokėti nustatytą kainą, nuo ribojamųjų priemonių taikymo pradžios momento turi būti suvokiama kaip nevykdytina ribojamųjų priemonių taikymo laikotarpiu, nes ekonominiai ištekliai (šiuo atveju – elektra) turi būti įšaldomi, negali būti naudojami ekonominei veiklai (taigi negali būti parduodami) ir negali būti sudaroma galimybė išvengti tokio ekonominių išteklių įšaldymo, t. y. ekonominių išteklių naudojimas ribojamųjų priemonių taikymo laikotarpiu negali teikti ekonominės naudos asmenims, kurių lėšos ir ekonominiai ištekliai įšaldomi“ (nutarties 60 punktas).

16.       Teismas nustatė, kad atsakovei ribojamosios priemonės taikomos 2022 m. balandžio 28 d. FNTT sprendimu. FNTT 2023 m. vasario 9 d. rašte Nr. 25-2197 nurodyta, kad FNTT suteikė atsakovei leidimą gauti įeinančius mokėjimus pagal pridedamą skolininkų sąrašą, kuriame ieškovė nurodyta kaip atsakovės skolininkė, skolinga atsakovei 180 818,87 Eur pagal sąskaitą Nr.V-2022-15810 (už elektros energiją) ir 1 575,72 Eur pagal sąskaitą Nr.V-2022-15456 (delspinigiai). Teismas nurodė, kad FNTT yra įgaliota, be kita ko, priimti sprendimus, nurodytus tarptautines sankcijas nustatančiuose teisės aktuose, spręsti dėl išimčių ar leidimų netaikyti apribojimų ir įpareigojimų, nurodytų tarptautines sankcijas nustatančiuose teisės aktuose, suteikimo ir atlikti visas tuo tikslu reikalingas procedūras (TSĮ 11 straipsnio 1 dalis) ir sankcionuoto asmens, ir jo kontrahento atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad FNTT yra išdavusi leidimą atsakovei priimti konkretų mokėjimą iš ieškovės, o tai, teismo vertinimu, patvirtina visų su sankcionuotu asmeniu susijusių finansinių operacijų griežtą vykdymą pagal TSĮ įtvirtintus imperatyvius reikalavimus.

17.       Teismas pastebėjo, kad atsakovė nuo ieškovės reikalavimo priteisti nuostolius, atsiradusius dėl sutartimi ir papildomu susitarimu prisiimtų įsipareigojimų patiekti atitinkamą elektros energijos kiekį už sulygtą kainą per sutartą laikotarpį, ginasi force majeure (nenugalima jėga) aplinkybėmis, kurios, teismo vertinimu, įtvirtintos TSĮ 7 straipsnio 4 dalyje, nustatančioje, kad fiziniams ir juridiniams asmenims už sandorių ir prievolių nevykdymą dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo civilinė atsakomybė netaikoma. Teismas pabrėžė, kad atsakovė dar iki teisminio ginčo ieškovei aiškiai deklaravo negalinti vykdyti sutartinių įsipareigojimų būtent dėl nenugalimos jėgos aplinkybių: dėl FNTT sprendimo taikyti ribojamąsias priemones, Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (toliau – VERT) sprendimo panaikinti veiklos licenciją ir Nord Pool AS (toliau – ir Nord Pool) draudimo pirkti elektros energiją Nord Pool rinkoje, t. y. ne dėl kitų priežasčių, kurios būtų nulėmusios atsakovės apsisprendimą nutraukti sutartį prieš terminą, o dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių.

18.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 (redakcija galiojusi nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. liepos 1 d.) (toliau – Taisyklės), 150 punktą tiekėjas ir (ar) operatorius neatlygina vartotojui patirtų nuostolių, kai jam elektros energijos persiuntimas ir (ar) tiekimas nutraukiamas arba elektros kokybės parametrai neatitinka nustatytų sutartyje, be kita ko, dėl karo, teroristinių veiksmų, dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, dėl valstybės veiksmų (150.2–150.4 papunkčiai), kitais teisės aktų nustatytais atvejais (150.11 papunktis).

19.       Teismas sutiko su atsakove, kad egzistuoja pirmoji nenugalimos jėgos (force majeure) sąlyga (atsakovės negebėjimas vykdyti įsipareigojimus dėl nuo atsakovės nepriklausančios kliūties), kuri atitinka ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 840 patvirtintų Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių 3 punkto reglamentavimą, nes leidimų, būtinų ieškovei prisiimtų sutartinių įsipareigojimų įvykdymui, netekimą nulėmė ne VERT formaliai konstatuoti atsakovės nepakankami finansiniai pajėgumai, bet FNTT ribojamųjų priemonių atsakovei taikymas: i) 2022 m. gegužės 24 d. įvykusiame VERT skubos tvarka sušauktame posėdyje, kuriame buvo pritarta pakeisti Ūkio subjektų technologinio, finansinio ir vadybinio pajėgumo įvertinimo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas), jį papildant, kurio 4.10 ir 251 papunkčiai numatė, kad finansinio pajėgumo vertinimas atliekamas gavus informaciją iš atsakingų institucijų dėl Ūkio subjektui taikomų finansinių sankcijų ir (ar) biržos operatoriaus dėl Ūkio subjekto prekybos apribojimo ir (ar) sustabdymo, taip pat vadovaujantis FNTT viešai skelbiama informacija apie fizinių ir (ar) juridinių asmenų sąsajas su subjektais, kuriems taikomos tarptautinės sankcijos, o 252 papunktyje buvo nustatyta, jog dėl Ūkio subjektui pritaikytų finansinių sankcijų ir (ar) biržos operatoriaus Ūkio subjektui taikomo prekybos apribojimo ir (ar) sustabdymo, Ūkio subjekto finansinį pajėgumą VERT vertina kaip nepakankamą; ii) 2022 m. gegužės 25 d. VERT nutarimu Nr. O5E-717 pakeisto Aprašo pagrindu, remiantis Aprašo 252 papunkčiu, VERT konstatavo, kad atsakovės finansinis pajėgumas vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje yra nepakankamas, ir įpareigojo atsakovę iki 2022 m. gegužės 26 d. pašalinti šį pažeidimą, įspėjo, jog tinkamai neįvykdžius aukščiau nurodyto įpareigojimo bus pradėta leidimo importuoti elektros energiją iš Rusijos Federacijos ir leidimo vykdyti nepriklausomo elektros energijos tiekimo veiklą galiojimo sustabdymo procedūra; iii) vėlesniais VERT sprendimais atsakovės leidimai verstis nepriklausomo elektros energijos tiekimo veikla buvo sustabdyti ir panaikinti.

20.       Teismas akcentavo, kad Reglamente įtvirtinta visuotinai privaloma pareiga kiekvienam juridiniam asmeniui, subjektui ar įstaigai, kurie yra įregistruoti ar įsteigti pagal valstybių narių teisę, taip pat vykdo visą ar dalį verslo Europos Sąjungoje, savarankiškai (nepriklausomai nuo FNTT ar kitų institucijų nuomonės) vertinti savo esamų ar būsimų verslo partnerių sąsajas su subjektu (-ais), kuriam (-iems) yra taikomos Europos Sąjungos sankcijos, nuo Reglamento priėmimo 2014 m. yra taikytina ir ieškovei, nekliudė ieškovei ir tokiems subjektams, kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos kriminalinės policijos biurui, 2022 m. ir Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Oro erdvės stebėjimo ir kontrolės valdybai, sudaryti sutartį su atsakove ir sutartinius santykius tęsti iki jos nutraukimo atsakovės iniciatyva 2022 m. dėl atsakovei FNTT sprendimu pritaikytų ribojamųjų priemonių. Atsižvelgdamas į tai, teismas laikė, kad nėra pagrindo plačiau pasisakyti dėl ieškovės argumentų, susijusių su ginčui aktualiu metu buvusia geopolitine situacija, kuriais ieškovė įrodinėjo, jog atsakovė 2021 m. gruodžio mėn. galėjo numatyti ir numatė tarptautinių sankcijų taikymo su atsakove susijusiems asmenims (subjektams) pasekmes ir jų įtaką atsakovės sutartinių prievolių vykdymui, nes tokią pareigą turėjo ir ieškovė. Teismas ieškovės samprotavimus, kad atsakovė buvo prisiėmusi riziką, jog Rusijos Federacijos veiksmai prieš Ukrainą, tarp jų ir plataus masto karinė invazija, gali eliminuoti jos gebėjimą vykdyti sutartinius įsipareigojimus, laikė nepagrįstais. Šių aplinkybių pagrindu, teismas padarė išvadą, kad byloje nustatyta ir antroji nenugalimos jėgos aplinkybių taikymui reikalinga sąlyga – atsakovė negalėjo numatyti jos atžvilgiu kompetentingų institucijų veiksmų dėl tarptautinių sankcijų taikymo Rusijos Federacijos prezidentui ir pritaikytų ribojamųjų priemonių bei leidimo prekiauti elektros energija atėmimo poveikio atsakovės gebėjimui vykdyti įsipareigojimus pagal ginčo sutartį.

21.       Pasisakydamas dėl trečios nenugalimos jėgos aplinkybių konstatavimui reikalingos sąlygos – negalėjimo išvengti ar nugalėti kliūtį (FNTT, VERT, Nord Pool veiksmai) ar bent jos poveikį, teismas pažymėjo, kad atsakovė ėmėsi teisėtų priemonių, siekdama nuginčyti FNTT, VERT veiksmus (sprendimus), tačiau atsakovės atžvilgiu galiojant ribojamosioms priemonėms, atsakovė neturi leidimo tiekti elektros energiją, todėl bet koks atsakovės sutartinių įsipareigojimų prieš ieškovę vykdymas prieštarautų imperatyvioms įstatymo nuostatoms (TSĮ 7 straipsnio 2 dalis) ir sudarytų pagrindą taikyti atsakovei atsakomybę už imperatyvių nuostatų pažeidimą. Ieškovės argumentus, kad atsakovė vykdo sutartis su kitais kontrahentais (pvz., Elering AS, „Gjensidige“, UAB „Vilniaus vandenys“, etc.), teismas laikė kaip nesudarančius pagrindo kitaip vertinti susidariusią situaciją ir nepaneigiančius fakto, jog atsakovė negalėjo išvengti FNTT, VERT ir Nord Pool veiksmų (sprendimų) ar jų poveikio atsakovės įsipareigojimams tiekti elektros energiją ieškovei pagal ginčo sutartį.

22.       Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovė veikė nenugalimos jėgos aplinkybėmis, todėl dėl neįvykdytų įsipareigojimų ieškovei pagal sutartį ir papildomą susitarimą atsakovei negali būti taikoma civilinė atsakomybė (TSĮ 7 straipsnio 4 dalis; CK 6.212 straipsnio 1 dalis; Taisyklių 150.3 papunktis), o tai reiškia, jog nėra teisinio pagrindo ieškovei priteisti nuostolius (CK 6.249 straipsnis), nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų nutraukiant sutarties (papildomo susitarimo) vykdymą, kaip būtinos sąlygos civilinei atsakomybei taikyti (CK 6.253 straipsnio 2 dalis). Teismas, atmetęs pagrindinį ieškinio reikalavimą, atmetė ir ieškinio reikalavimą priteisti procesines palūkanas bei šalių argumentų šiuo aspektu nevertino.

23.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys atmestas, tačiau atsakovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, jų atsakovei nepriteisė. Atmetus ieškinį, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktos galioti iki šio sprendimo įsiteisėjimo.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

24.       Ieškovė UAB „Orion Global Pet“ (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

24.1.                      Skundžiamas sprendimas iš esmės yra be motyvų. Teismas, motyvuotai neatmesdamas ieškovės teiginių ir jų net neanalizuodamas, tiesiog perrašė atsakovės argumentų santrauką. Be to, atsakovės argumentai taip pat nebuvo detaliai išanalizuoti, kadangi išsami jų analizė būtų atskleidusi atsakovės pozicijos nepagrįstumą, o tuo pačiu ir ieškinio pagrįstumą.

24.2.                      Teismas neįvertino esminių faktinių aplinkybių, kurios patvirtina, kad sankcijų rizika negali būti force majeure, nes ją atsakovė buvo numačiusi dar 2012 m. ir šią riziką prisiėmė sau. Tuos pačius faktus atsakovė patvirtino ir 2022 m. gegužės mėn., kai geopolitinė sankcijų rizika jau materializavosi. Dar daugiau, atsakovės gynybinę versiją dėl sankcijų įtakos sutarties vykdymui paneigia jos pačios veiksmai vykdant sutartinius įsipareigojimus (atsakovė elektros energiją ieškovei tiekė iki 2022 m. gegužės 21 d.).

24.3.                      Teismas padarė klaidingą išvadą dėl TSĮ 7 straipsnio taikymo srities, kadangi: 1) ieškovė nereiškė reikalavimo įpareigoti atsakovę vykdyti sutartį, todėl ieškinys neturi nieko bendro su TSĮ 7 straipsnio 3 dalimi; 2) TSĮ 7 straipsnio 4 dalis draudžia taikyti atsakomybę ne subjektui, kuriam taikomos sankcijos (atsakovei), o kitiems nesankcionuotiems asmenims (sankcionuotų asmenų kontrahentams); TSĮ ar kiti teisės aktai nedraudžia nesankcionuotam asmeniui (ieškovei) gauti nuostolių atlyginimą iš sankcionuoto asmens (atsakovės) ir tai patvirtina kasacinio teismo praktika, kuria teismas nesivadovavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-611/2024, 41–42, 45–46 punktai); civilinė atsakomybė dėl sankcijų netaikoma asmenims, kuriems reikalavimus reiškia sankcionuoti asmenys (Reglamento 11 straipsnis); 3) ieškovė ieškiniu siekia ne naujos prievolės nustatymo, o nuostolių atlyginimo pagal dar iki sankcijų taikymo atsakovei pradžios sudarytą sutartį; TSĮ 7 straipsnio 1 dalis reglamentuoja prievolių prisiėmimą tik sandoriu, o tai reiškia, kad nedraudžiamas prievolių atsiradimas kitais nei sandoris pagrindais (pavyzdžiui, iš delikto, administracinio akto ar teismo sprendimo). Sutartinė civilinė atsakomybė kyla ne iš sutarties, o iš įstatymo, kuris numato civilinę atsakomybę esant juridiniam faktui – sutarties pažeidimui. Taigi teisinis civilinės atsakomybės prievolės atsiradimo pagrindas yra įstatymas, o ne sutartis, o faktinis– sutarties pažeidimas. TSĮ ar kiti teisės aktai nedraudžia priteisti jokių sumų nuo sankcionuoto asmens nukentėjusiam kontrahentui iš sankcionuoto asmens pagal sutartis, kurios buvo sudarytos dar iki sankcijų taikymo pradžios.

24.4.                      Egzistuoja visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, kurių teismas nepaneigė. Sutartinių įsipareigojimų nevykdymas nuo 2022 m. gegužės 22 d. yra neteisėtas atsakovės veiksmas, dėl kurio ieškovė buvo priversta elektros energiją pirkti didesne kaina iš kito subjekto ir dėl to patyrė 207 356,27 Eur dydžio nuostolius. Atsakovė, teigdama, kad ieškovė galėjo įsigyti elektros energiją iš UAB Enefit pigiau nei tai padarė, nepateikė tą pagrindžiančių įrodymų. Atsakovės kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 4 dalis). 

24.5.                      Yra visos nuostolių atlyginimui pagal pakeičiančiąją sutartį reikalingos sąlygos

24.6.                      Priešingai nei nusprendė teismas, nėra jokių atsakovės atsakomybę šalinančių aplinkybių. Nei FNTT, nei VERT ar Nord Pool veiksmai nėra aplinkybės, dėl kurių atsakovė susidūrė su sunkumais vykdydama sutartį. Tai yra tik pirminės aplinkybės – sankcijų taikymo – pasekmės, kurios neturi įtakos force majeure vertinimui. Atsakovei yra įgyvendinamos sankcijos (įšaldytos lėšos ir ekonominiai ištekliai) dėl atsakovės ryšių su V. P., o geopolitinę (kartu ir sankcijų) riziką atsakovė buvo prisiėmusi pati sau. Be to, aplinkybės, kuriomis atsakovė remiasi (dėl finansinių problemų VERT ir Nord Pool priėmė negatyvius sprendimus, dėl FNTT veiksmų atsakovė nebeturėjo reikalingų prekių – elektros energijos), neatitinka nenugalimos jėgos apibrėžimo (CK 6.212 straipsnio 1 dalis). Teismo išvadų, susijusių su force majeure, nepagrįstumą, patvirtina ir tai, kad atsakovė iš Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų negavo force majeure pažymos. Papildomai pažymėtina, kad teismo nurodomos Taisyklės jokių savarankiškų force majeure pagrindų nenumato; šis teisės aktas ginčo atveju neaktualus.  

24.7.                      FNTT veiksmai (sankcijos) nėra force majeure aplinkybė, nes:

24.7.1.                      Atsakovė ne tik galėjo numatyti sankcijų (FNTT veiksmų) taikymą, bet ir numatė: 1) geopolitinė rizika atsakovės veikloje buvo identifikuota beveik prieš dešimt metų iki sutarties su ieškove sudarymo, o sankcijos – geopolitinių rizikų pasekmė; 2) atsakovės grupė jau 2014 m. ir 2020 m. dėl karo Ukrainoje buvo susidūrusi su sankcijų pasekmėmis, todėl atsakovė galėjo numatyti sankcijų poveikį ir 2022 m. Karas Ukrainoje prasidėjo 2014 m., o 2021 m. gruodžio mėn., kai atsakovė prisiėmė įsipareigojimus pagal sutartį, apie geopolitinių rizikų galimą realizavimą atsakovei jau buvo kalbama viešai, tai yra visuotinai žinomas faktas; 3) tai, kad sankcijų rizika buvo žinoma atsakovei, patvirtina geriausiai situaciją žinojusių ilgamečių atsakovės stebėtojų tarybos narių atsitraukimas nuo atsakovės; 4) ankstesni atsakovės ir valstybės institucijų (Kriminalinės policijos biuro, etc.) elektros energijos tiekimo santykiai nepatvirtina aplinkybės, jog atsakovė negalėjo numatyti FNTT veiksmų. Be to, ši aplinkybė neturi reikšmės, kadangi nė viena iš sutarčių nebuvo sudaryta po to, kai buvo paviešinta, kad atsakovei yra įgyvendinamos sankcijos dėl jos ryšių su V. P. 

24.7.2.                      Atsakovė sutartį galėjo vykdyti, objektyvus neįmanomumas ją vykdyti nenustatytas. Tai patvirtina aplinkybė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovė vykdė kitas elektros energijos tiekimo sutartis (pavyzdžiui, tiekė elektros energiją Elering AS). Net jei kliūčių vykdyti sutartį ir buvo, atsakovė nesiėmė priemonių žalai ir nuostoliams sumažinti, nors galėjo: 1) kreiptis į atsakingas institucijas dėl leidimo vykdyti sutartį, tačiau to nepadarė (Reglamento 7 straipsnio 2 dalis); šiuo atveju neegzistavo prielaidų leidimui neišduoti, nes vėliau dėl atsiskaitymo pagal sutartį leidimas buvo išduotas; 2) siekti TSĮ numatyto laikinojo administravimo, kuris atsakovei būtų leidęs tęsti veiklą, vykdyti įsipareigojimus kontrahentams (AB „Lifosa“ pavyzdys); 3) sankcijų adresatas yra atsakovė, o ne ieškovė (įšaldomas sankcionuotų asmenų, o ne jų kontrahentų, turtas ir lėšos (Reglamento 2 straipsnis)), todėl atsakovė galėjo tiekti elektros energiją ieškovei, nes dėl tokio tiekimo elektra netaptų prieinama sankcionuotiems asmenims; ekonominių išteklių įšaldymo tikslas nebūtų pažeistas. Teismas nenurodė, kokią Reglamento nuostatą ar sankciją pažeistų sutarties vykdymas, juolab kad elektra nėra sankcionuota prekė pagal Reglamentą Nr. 833/2014.

24.7.3.                      Atsakovė FNTT veiksmų netikėtumą ir galėjimą užkirsti jiems kelią neigia, teigdama, kad ji nėra kontroliuojama I. S. (I. S.), V. P. Tokia atsakovės pozicija nepagrįsta, nes: 1) FNTT veiksmų, kuriais nustatytas atsakovės ir Rusijos valdžios oligarchų santykis, teisėtumo vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas; 2) atsakovė pati yra pripažinusi, jog yra kontroliuojama Rusijos valstybinės energetikos milžinės INTER RAO UES; 3) atsakovės strateginiai teisiniai konsultantai paviešino, kad atsakovę kontroliuoja V. P. valdoma INTER RAO UES; 4) tai, jog atsakovę kontroliuoja Rusijos valstybė patvirtina INTER RAO UES reiškiamos pretenzijos Lietuvos Respublikai; 5) aplinkybė, kad atsakovė nėra įrašyta į sankcijų sąrašus, neturi reikšmės; absoliuti dauguma sankcionuotų asmenų yra fiziniai asmenys, o jų kontroliuojamų juridinių asmenų turtas ir lėšos yra įšaldomi; atsakovei sankcijos galioja dėl jos ryšių su V. P.; 6) tai, jog atsakovę kontroliuoja sankcionuotas (-i) asmuo (-enys), nustatė ir Lenkijos Respublika, taigi FNTT nėra vienintelė institucija, konstatavusi atsakovės ir Rusijos oligarchų ryšius; 7) tai, kad atsakovė yra kontroliuojama V. P., įrodo aplinkybė, jog Maskvos režimui nepalankūs atsakovės valdybos nariai buvo atšaukinėjami iš pareigų; 8) teismas nevertino, ar atsakovė, ginčydama FNTT, VERT veiksmus (sprendimus), prieš tai ėmėsi iniciatyvos dėl FNTT išimčių gavimo, reiškė procesinio pobūdžio prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinėse bylose.

24.8.                      VERT veiksmai nėra force majeure aplinkybė, nes: 

24.8.1.                      Teismas konstatavo, kad VERT veiksmai yra FNTT veiksmų pasekmė, todėl pagrindus, jog FNTT veiksmai nėra nenugalimos jėgos aplinkybė, nepagrįstais laikytini ir atsakovės argumentai dėl VERT. 

24.8.2.                      VERT veiksmai patys savaime negali būti prilyginami force majeure aplinkybei. VERT veiksmų esminė pasekmė – prekių (elektros energijos) stoka nepatenka į nenugalimos jėgos įstatyminę sampratą (CK 6.212 straipsnio 1 dalis).

24.8.3.                      VERT veiksmų reikšmė sutarties ir papildomo susitarimo vykdymui yra abejotina. VERT leidimą atsakovei panaikino tik 2022 m. birželio 30 d., o ieškovė prašo nuostolių už laikotarpį iki leidimo panaikinimo. 

24.8.4.                      Riziką, kad VERT gali sustabdyti ar panaikinti atsakovei suteiktą (-us) leidimą (-us) atsakovė ne tik galėjo numatyti, bet ir numatė. Geopolitinės situacijos nulemti valstybės institucijų veiksmai 2022 m. atsakovei nebuvo netikėti, nes panašių atvejų buvo ir anksčiau (2020 m. pabaigoje atsakovei buvo panaikinta galimybė importuoti elektros energiją iš Baltarusijos, nes Baltarusijoje veiklą pradėjo Astravo atominė elektrinė). Be to, atsakovės 2012 m. prospekte investuotojams (akcininkams) kaip vienas iš atsakovės veiklos rizikų buvo nurodytas atsakovės veiklos reguliavimas, todėl atsakovė galėjo numatyti VERT veiksmus, nulemtus neatitikties reguliaciniams reikalavimams.

24.8.5.                      Atsakovė nevykdė VERT reikalavimų

24.8.6.                      Atsakovė buvo prisiėmusi VERT veiksmų ir jų padarinių atsiradimo riziką

24.9.                      Nord Pool veiksmai nėra force majeure aplinkybė. Atsakovės pozicija dėl Nord Pool veiksmų įtakos sutarties vykdymui viso teisminio proceso metu buvo deklaratyvi, atsakovė nepateikė rašytinių įrodymų apie Nord Pool veiksmų turinį: 1) kokius sprendimus ir kada atsakovės atžvilgiu priėmė Nord Pool; 2) kokių veiksmų dėl to atsakovė ėmėsi; 3) kokios yra Nord Pool veiksmų pasekmės; 4) kaip atsakovė bandė įveikti Nord Pool veiksmus. Kita vertus, ieškovė, susipažinusi su vieša informacija, nustatė, kad Nord Pool atitinkamus sprendimus priėmė dėl atsiskaitymų rizikos, tačiau atsiskaitymų rizika (reikiamų finansinių išteklių neturėjimas) ir prekių nebuvimas rinkoje (elektros energijos) nėra laikomi nenugalima jėga. 

24.10.                      Teisės aktai, reglamentuojantys tarptautines sankcijas, neriboja teismo teisės vykdyti teisingumą ir nesankcionuotam asmeniui priteisti nuostolius iš sankcionuoto asmens. Atsakovei pritaikytos sankcijos negali sukurti neigiamų padarinių ieškovei – nesankcionuotam subjektui. Tokią išvadą patvirtina ir Europos Sąjungos teisė – įšaldomos sankcionuotų asmenų lėšos ir ekonominiai ištekliai, bet ne kitų asmenų lėšos ar ekonominiai ištekliai; įgyvendinamomis sankcijomis siekiama užkirsti kelią naudotis lėšomis ir ekonominiais ištekliais už karą atsakingiems asmenims (Europos Tarybos 2014 m. kovo 17 d. sprendimas 2014/145/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi). Ieškinio patenkinimas nepadarytų lėšų prieinamomis sankcionuotam asmeniui, taigi nepažeistų tarptautinių sankcijų.

24.11.                      Teismo cituota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-916/2023 nėra precedentas šiai bylai, nes jos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), skiriasi – cituojamoje byloje nurodyta, kad netenkinami sankcionuotų asmenų reikalavimai, o ne atvirkščiai kaip yra šioje byloje. Tas pats pasakytina ir apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-701/2024.

25.       Atsakovė AB „INTER RAO Lietuva“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

25.1.                      Skundžiamas sprendimas yra tinkamai motyvuotas, pagrįstas byloje esančiais įrodymais. Apeliantė tik deklaratyviai nurodo, kad skundžiamame sprendime nėra motyvų.

25.2.                      Apeliantė nepagrindė, kodėl TSĮ 7 straipsnio 3 dalyje abiem šalims nustatyta pareiga nėra taikoma apeliantei arba atsakovei 2022 m. gegužės 22 d. (kai nutrūko elektros energijos tiekimas) arba vėliau iki 2022 m. birželio 30 d. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tarptautinių sankcijų teisinis režimas abi šalis įpareigojo nedelsiant sustabdyti arba nutraukti sutartinius teisinius santykius, kadangi FNTT taikė ribojamąsias priemones atsakovei jau nuo 2022 m. balandžio 28 d. Tokią išvadą pagrindžia: 1) FNTT pozicija – 2022 m. birželio 29 d. atsakymas į kito atsakovės buvusio kliento, esančioje analogiškoje padėtyje kaip ieškovė, paklausimą; 2) teismų praktika: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-701/2024, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 10 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1341-863/2024 ir 2024 m. rugsėjo 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1228-643/2024; 3) oficialus dažniausiai užduodamų klausimų rinkinys, kuris parengtas konsultuojantis su FNTT, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos banku; 4) aplinkybė, ar atsakovė kada nors kreipėsi į FNTT ar kitas valstybės institucijas dėl to, jog jai būtų skiriamas laikinasis administratorius arba suteiktas leidimas vykdyti su ieškove sudarytas elektros energijos tiekimo sutartis, neturi teisinės reikšmės šiai bylai.

25.3.                      Kadangi atsakovė privalėjo nutraukti santykius su ieškove pagal TSĮ 7 straipsnio 3 dalį, atsakovė yra atleista nuo atsakomybės pagal TSĮ 7 straipsnio 4 ir 5 dalis. Apeliantės minimi  geopolitiniai įvykiai, Rusijos agresija prieš Ukrainą, taip pat Europos Sąjungos sankcijų pritaikymas I. S. arba V. P. 2022 m. vasario mėn. pabaigoje, neturėjo reikšmės sutarčiai vykdyti; sutarties vykdymui įtakos turėjo FNTT 2022 m. balandžio 28 d. pritaikytos ribojamosios priemonės. Remiantis TSĮ 7 straipsnio 5 dalimi, prof. habil. dr. V. N., ir prof. dr. V. V. išvadomis ir precedentine teismų praktika, net jeigu žalos prievolės egzistavimas būtų įrodytas, atsakovės klientų (ieškovės) reikalavimai negali būti nukreipti į atsakovę, jai netaikoma civilinė atsakomybė, neįvykdžius sutarčių dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo; Reglamento 11 straipsnio, draudžiančio tenkinti sutartinės civilinės atsakomybės reikalavimus, atsiradusius dėl ribojamųjų priemonių taikymo, pagrindu atsakovė yra atleista nuo civilinės atsakomybės dėl force majeure aplinkybių, kadangi ieškovės reikalavimas negali būti tenkinamas. Ieškovė turėtų teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš FNTT, įrodžiusi, kad FNTT veiksmai taikant ribojamąsias priemones atsakovės atžvilgiu buvo neteisėti.

25.4.                      Priešingai nei teigia ieškovė, jos reikalavimas dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovei yra nauja prievolė, kurią nustatyti draudžia TSĮ 7 straipsnio 1 dalis. TSĮ 7 straipsnio 1 dalis skiria prievoles, kylančias iš sandorių, ir prievoles, kylančias kitais pagrindais, todėl ieškovė neteisingai aiškina, jog minimas straipsnis yra susijęs tik su prievolėmis, kylančiomis iš sandorių. Be to, ieškovės reikalavimas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms, kadangi juo ieškovė iš esmės siekia eliminuoti atsakovės turtui taikomą FNTT turto įšaldymą ir perimti iš atsakovės didžiulės vertės turtą. Vis dėlto valstybė siekia įšaldyti sankcionuotų įmonių turtą, kad atsiradus reikalingiems teisiniams mechanizmams, toks turtas galėtų būti perduotas nuo karo veiksmų nukentėjusiai valstybei (jei sankcijų pagrįstumas būtų įrodytas FNTT), o ne išdalinti sankcionuoto asmens turtą jo buvusiems kontrahentams.

25.5.                      FNTT informavo atsakovę, kad ji nėra gavusi ieškovės prašymo patvirtinti 207 356,27 Eur žalos atlyginimo prievolę, taip pat prašymo gauti iš atsakovės tokio dydžio mokėjimą ar leisti atsakovei atlikti šį mokėjimą ieškovei. Taigi apeliantė neturi būtino FNTT leidimo dėl naujos atsakovės prievolės ieškovei nustatymo, o jo neturint ieškovei palankus sprendimas šioje byloje negali būti priimtas. Galutinis teismo sprendimas būtų nevykdomas dėl TSĮ 7 straipsnio 1 dalyje numatyto draudimo atsakovei nustatyti naujas prievoles pažeidimo ir FNTT leidimo atsakovei nustatyti prievolę ieškovės atžvilgiu nebuvimo.  

25.6.                      Apeliantė nepagrįstai teigia, kad atsakovė padarė ne viską, jog FNTT ribojamųjų priemonių neigiami padariniai būtų operatyviai pašalinti. Atsakovė visus FNTT veiksmus ir VERT veiksmus, kurie sutrukdė įvykdyti sutartį su ieškove, apskundė įstatymų nustatyta tvarka, taigi ėmėsi visų jai prieinamų priemonių kliūtims pašalinti. Be to, nėra duomenų, kad pati ieškovė būtų kreipusis į FNTT tam, jog būtų užtikrintas sutarties vykdymas, pašalintos nepagrįstos ir neteisėtos ribojamosios priemonės atsakovės atžvilgiu.

25.7.                      Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovei nekyla civilinė atsakomybė dėl force majeure aplinkybių. Pažymėtina, kad valstybės institucijų veiksmai, nustatantys draudimą vykdyti sutartis ir baudžiamąją atsakomybę, jei tokio draudimo nebus laikomasi, yra force majeure. Atsakovė įrodė, kad sutartis su ieškove jai įvykdyti sutrukdė FNTT, Nord Pool ir VERT veiksmai, kurių atsakovė negalėjo numatyti, sukontroliuoti ar nugalėti ir šios aplinkybės, kaip visuma aplinkybių, sukėlė nenugalimos jėgos aplinkybes. Be to, atsakovė neprisiėmė FNTT, VERT ir Nord Pool veiksmų rizikos (sutarties 4.2 papunktis).

25.8.                      Atsakovė FNTT atliktų veiksmų negalėjo numatyti, nes: 1) nei pradedant šalių sutartinius santykius 2016 m., nei sudarant sutartį nebuvo jokių indikacijų, kad Europos Sąjungos Tarybai priėmus sprendimus dėl Europos Sąjungos sankcijų taikymo I. S. ir V. P., FNTT be pakankamo faktinio ir teisinio pagrindo nuspręs, jog šie du asmenys neva turi atsakovės nuosavybę ar kontrolę. Tai įrodo ir teismų sprendimai administracinėse bylose Nr. eI2-1101-566/2023, Nr. eI4-1047-1066/2024, Nr. I2-744-566/2024, Nr. eI2-746-595/2024; 2) pati ieškovė nenumatė tokių FNTT veiksmų, kadangi užmezgė ir tęsė santykius su atsakove jau po 2014 m., 2021 m. gruodžio mėn.; ieškovė, sudarydama sutartį su atsakove nuo 2016 m. vertino ir nenustatė, kad atsakovė būtų kontroliuojama arba priklausytų sankcionuotiems fiziniams asmenims; 3) ieškovė, viena vertus, teigia, kad atsakovė privalėjo numatyti ribojamųjų priemonių jos atžvilgiu taikymą, kita vertus, teigia, jog atsakovė turėjo tęsti sutartinius santykius ir vykdyti abipusius sutartinius įsipareigojimus, suponuodama, kad neva jokios ribojamosios priemonės nebuvo taikomos; 4) nė viena valstybės institucija ar įstaiga, sudarydamos sutartis dar 2022 m., nesugebėjo numatyti 2022 m. balandžio 28 d. FNTT veiksmų, taigi atsakovė juolab to negalėjo numatyti; 5) aplinkybė, kad Europos Taryba taikė sankcijas I. S. arba V. P. neturi įtakos atsakovei, kadangi jie nuosavybės teise atsakovės nevaldo ir jos nekontroliuoja; 6) Lietuvos kompetentingos institucijos niekada nesiūlė Europos Sąjungos Tarybai taikyti sankcijas atsakovei ar jos nuosavybės struktūroje esantiems asmenims; 7) 2012 m. lapkričio 23 d. prospektas nereiškia atsakovės pripažinimą dėl galimybės numatyti FNTT neteisėtus veiksmus; šiame dokumente nėra jokios informacijos, jog atsakovė numato ir prisiima riziką, kad dėl Rusijos karinės agresijos gali būti nutraukta atsakovės veikla; 8) ieškovės teiginiai, jog atsakovės valdybos narių pasisakymai implikuoja tai, jog atsakovė numatė arba galėjo numatyti FNTT veiksmus yra deklaratyvūs; šie pasisakymai tik atskirų asmenų moralinis Rusijos agresijos vertinimas.

25.9.                      Atsakovė FNTT atliktų veiksmų negalėjo kontroliuoti, nes: 1) atsakovė nėra atsakinga už FNTT veiksmus, kai juos nulėmė ne atsakovė ir (ar) jos akcininkai, o pačios FNTT apsisprendimas imtis tokių veiksmų nepriklausomai nuo jų nepagrįstumo ir neteisėtumo; 2) net keturiose bylose pripažinta, kad FNTT neteisėtai ir nepagrįstai atsakovės atžvilgiu įgyvendino tarptautines sankcijas; nėra pagrindo prielaidai, jog atsakovė, sudarydama sutartis su ieškove, galėjo kontroliuoti būsimus FNTT neteisėtus veiksmus; 3) nėra nė vieno įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo būtų pripažinta, kad pagal atsakovės akcininkų struktūrą ir akcininkų sutartį atsakovė būtų kontroliuojama I. S. ir (ar) V. P.; 4) bendrosios kompetencijos teismo, neturinčio kompetencijos spręsti dėl FNTT išvadų apie asmenų kontrolę arba nuosavybę teisėtumo ir pagrįstumo pateikti pastebėjimai civilinėje byloje Nr. e2A-720-798/2023, neturi reikšmės šioje byloje; be to, šioje byloje priimta nutartis neturi prejudicinės galios, kadangi atsakovė ir FNTT byloje nedalyvavo, o joje ir nebuvo sprendžiamas klausimas dėl I. S. ir (ar) V. P. nuosavybės ar kontrolės atsakovės atžvilgiu; 5) ieškovė nepaneigė, kad atsakovė yra valdoma akcininkų, kurie veikia Lietuvoje ir Suomijoje ir kurie nėra sankcionuojami; 6) atsakovė FNTT veiksmų negalėjo kontroliuoti, kai jokios sankcijos jai ir jos akcininkams niekada nebuvo ir šiuo metu nėra taikomos.

25.10.                      Nord Pool veiksmai buvo nenuspėjami ir nepriklausantys nuo atsakovės valios. Nord Pool veiksmus atliko išimtinai dėl FNTT pritaikytų ribojamųjų priemonių. Tik FNTT įšaldžius atsakovės turtą, Nord Pool nutarė suspenduoti jos teisę prekiauti Nord Pool rinkose, kitos priežasties, dėl kurios Nord Pool būtų atlikusi šiuos veiksmus ir atitinkamai įvardijusi atsakovės atsiskaitymo riziką, nėra. Atsakovė veikė aktyviai, siekdama nutraukti neteisėtus FNTT veiksmus, tokiu būdu eliminuojat ir pagrindą Nord Pool priimtam sprendimui.

25.11.                      VERT veiksmai buvo nenuspėjami ir atsakovės nekontroliuojami: 1) tai, kad VERT anksčiau panaikino ginčo sutarčių vykdymui nereikšmingo leidimo galiojimą dėl elektros energijos importo iš Baltarusijos, neturi teisinės reikšmės šiai bylai; 2) ieškovė ignoruoja aplinkybę, jog tarp FNTT ir Nord Pool veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys, nulėmęs VERT veiksmus, dėl kurių atsakovė neteko galimybės vykdyti sutarčių; 3) iki 2022 m. gegužės 24 d. nebuvo teisinio reguliavimo, kuris būtų leidęs VERT automatiškai spręsti, kad esant atliktiems FNTT veiksmams ir (ar) Nord Pool veiksmams, VERT turi teisę sustabdyti atsakovės turėto nepriklausomo elektros energijos tiekėjo leidimo galiojimą; 4) tik po FNTT ir Nord Pool veiksmų VERT 2022 m. gegužės 24 d. surengė posėdį (atsakovė į jį nebuvo pakviesta, jai neleista pasisakyti), kuriame inicijavo teisės aktų pakeitimą taip, kad būtų įtraukta nuostata, jog sprendžiant dėl leidimų užsiimti elektros energijos pirkimo–pardavimo veikla būtų atsižvelgiama į FNTT ir Nord Pool AS veiksmus – nustačius, kad FNTT taiko ribojamąsias priemones arba Nord Pool riboja teisę prekiauti biržose, tokia įmonė savaime automatiškai laikoma finansiškai nepajėgia ir jos turimas nepriklausomo elektros energijos tiekėjo leidimas yra sustabdomas bei vėliau panaikinamas; 5) nei 2012 m. atsakovės prospektas, nei generalinio direktoriaus pareiškimai 2014 m. ar VERT veiksmai 2022 m. nesudarė jokių prielaidų atsakovei, sudarant sutartis su ieškove 2020 m. liepos mėn. ir 2021 m. gruodžio mėn., numatyti, jog FNTT ir po to Nord Pool atlikus veiksmus VERT sustabdys ir vėliau panaikins nepriklausomo elektros energijos tiekėjo leidimą; 6) nors atsakovė jos atžvilgiu atliktų veiksmų negalėjo kontroliuoti, tačiau VERT sprendimus ir (ar) veiksmus apskundė teismui.  

25.12.                      Apeliantės teiginiai, kad atsakovė selektyviai vykdo sutartis, yra nepagrįsti. Atsakovė negalėjo įvykdyti sutarties su ieškove dėl nenumatytų, nesukontroliuojamų ir nenugalimų FNTT, VERT ir Nord Pool veiksmų, o kitos sutartys, kurias ieškovė įvardija, buvo vykdomos gavus kompetentingos institucijos – FNTT – leidimus. Ieškovė tokio leidimo neturi.

25.13.                      Apeliantė neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų: 1) atsakovė, įvykus nenugalimos jėgos aplinkybėms, neįvykdė sutarties dėl pateisinamų priežasčių, dėl to jos neteisėti veiksmai negali būti konstatuojami; atsakovė veikė teisėtai nutraukdama santykius su ieškove ir dėl to, kad TSĮ 7 straipsnio 3 dalis įpareigojo visus asmenis nutraukti sutartinius teisinius santykius, o šiuo pagrindu nutraukus sutartį nė vienai santykių šaliai atsakomybė nėra taikoma (TSĮ 7 straipsnio 5 dalis); 2) kai atsakovė yra atleista nuo civilinės atsakomybės ir dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, ir dėl tarptautinių sankcijų įstatymo prievolių vykdymo (TSĮ 7 straipsnio 3 dalis), ieškovei negalėjo kilti jokia žala; jeigu tokia žala vis dėlto kilo, ieškovė prašyti ją atlyginti turi FNTT (jos veiksmus pripažinus neteisėtais), o ne atsakovę; 3) atsakovės  neteisėtų veiksmų ir ieškovės nuostolių nesieja priežastinis ryšys, kilę nuostoliai yra tiesioginė FNTT veiksmų pasekmė.

25.14.                      Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad apeliacine tvarka pakeitus teismo išvadą dėl force majeure aplinkybių, ieškinys turėtų būti tenkinamas. Kadangi pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad egzistuoja nenugalimos jėgos aplinkybės, atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų nevertino, jos pirmą kartą negalėtų būti vertinamos apeliacinės instancijos teisme, taip užkertant šalims galimybę pasinaudoti apeliacijos teise.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

26.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

27.       Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas, kadangi pirmosios instancijos teismas tik perrašė atsakovės argumentų santrauką, o ieškovės argumentų neanalizavo ir jų motyvuotai neatmetė. Taigi apeliantė remiasi absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, numatytu CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Kadangi CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai reiškia, kad tokiais atvejais bylos procesas apskritai negali būti laikomas teisėtu, teisėjų kolegija pirmiausia pasisako šiuo aspektu.

28.       Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstami tokie atvejai, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Kasacinis teismas, aiškindamas šią nuostatą yra nurodęs, kad absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas; teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Vertinant, ar sprendimas (nutartis) yra visiškai nemotyvuotas, atsižvelgtina į dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus reikalavimus. Dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, kad dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-378/2024, 63 punktas). 

29.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad aplinkybė, jog teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje detaliai neatsakė į kiekvieną dalyvaujančių byloje asmenų išdėstytą argumentą, neaptarė kiekvienos jų nurodytos aplinkybės ar pateikto įrodymo, nesudaro pagrindo visais atvejais vertinti, jog teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 40 punktas; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-701/2024, 74 punktas). Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17-403/2025, 69 punktas).

30.       Nagrinėjamu atveju skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, jog ieškovės atsakovei pareikštas reikalavimas dėl civilinės atsakomybės taikymo – nuostolių atlyginimo, nėra pagrįstas, detaliai ištyrė ir įvertino byloje nagrinėjamo ginčo teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes, atsakė į esminius šalių argumentus, kurie pateko į bylos nagrinėjimo ribas, ir dėl to padarytas išvadas motyvavo. Priešingai nei teigia apeliantė, teismas analizavo ir jos, ir atsakovės argumentus bei pateikė teisinį jų vertinimą. Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktas byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas, teisingam bylos išsprendimui aktualaus teisinio reglamentavimo aiškinimas ir taikymas, nuomonė dėl nagrinėjamai bylai aktualios teismų praktikos nesutampa su ieškovės pozicija, nelemia išvados, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir dėl to jis, remiantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktu, turi būti panaikintas. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra nulemtos būtent jo atlikto savarankiško faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų teisinio vertinimo, o tai, ar šios išvados yra teisėtos ir pagrįstos, teisėjų kolegija pasisakys toliau nagrinėdama ieškovės apeliacinį skundą.

31.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta nei apeliantės nurodomo, nei kitų skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, kartu įvertindama ir atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus atsikirtimus.

32.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl atsakovės rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų priėmimo

33.       Bylai esant apeliacinės instancijos teisme, atsakovė 2025 m. balandžio 24 d. pateikė rašytinius paaiškinimus ir Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-75-467/2025, kuria grindžia rašytinius paaiškinimus. Atsakovė nurodo, kad apeliacine tvarka išnagrinėta civilinė byla Nr. e2A-75-467/2025 ir ši nagrinėjama civilinė byla yra identiškos tiek faktų, tiek teisės klausimais, todėl sprendžiant šalių ginčą, be kita ko, yra pagrindas vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartyje padarytomis išvadomis (horizontalusis precedentas) ir ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

34.       Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Pagal CPK 323 straipsnį, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama.

35.       CPK 323 straipsnio nuostatos lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, ar kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2-969/2016; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-237-464/2022).

36.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024, 21–22 punktai).

37.       Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės pateiktų rašytinių paaiškinimų turinį, konstatuoja, kad juose atsakovė pateikia argumentus, papildančius jos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytą poziciją, nors tokio bylos pasirengimo būdo, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, civilinio proceso normos nenumato. Todėl, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, tai, kad rašytiniai paaiškinimai pateikti pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui, jų priėmimas pažeistų CPK 323 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija juos ir kartu su jais teikiamą naują įrodymą – teismo nutartį iš kitos apeliacine tvarka išnagrinėtos civilinės bylos, kuria rašytiniai paaiškinimai yra grindžiami, atsisako priimti. Teisėjų kolegija pažymi, kad, esant poreikiui, teismas gali naudoti duomenis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) (CPK 179 straipsnio 3 dalis), o atsakovės teikiama Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-75-467/2025, šioje sistemoje yra. 

Dėl atsakovės prašymo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės

38.       Lietuvos apeliaciniam teismui 2024 m. balandžio 29 d. apeliacine tvarka išnagrinėjus šią bylą ir atidėjus joje procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą, atsakovė 2025 m. gegužės 22 d. pateikė prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir priimti į bylą rašytinius paaiškinimus bei kartu su jais teikiamą naują įrodymą – Rygos apygardos teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. C771029522. Atsakovė nurodo, kad Rygos apygardos teisme išnagrinėta civilinė byla tiek fakto, tiek teisės klausimais yra iš esmės analogiška šiai nagrinėjamai bylai, todėl yra pagrindas ja remtis ir ieškovės apeliacinį skundą atmesti. 

39.       Pagal CPK 256 straipsnį bylos nagrinėjimas iš esmės gali būti atnaujinamas tik nustačius, jog būtina išsiaiškinti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-260-1075/2022, 54 punktas). Tokio būtinumo nenustačius, teismui nekyla pareiga atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės vien dėl tos priežasties, kad to prašo proceso dalyvis (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-865-381/2020, 100 punktas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal toje byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, apeliacinės instancijos teismui patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013).  

40.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nusprendžia, kad šioje byloje esantys duomenys yra pakankami bylai pagal ieškovės apeliacinį skundą išnagrinėti, įvertinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o atsakovės prašomo priimti kitoje civilinėje byloje, nors iš dalies ir panašioje faktinėmis aplinkybėmis, priimto Rygos apygardos teismo sprendimo priėmimo faktas nelemia poreikio atnaujinti šios bylos nagrinėjimą iš esmės. Todėl atsakovės prašymas atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir priimti rašytinius paaiškinimus bei Rygos apygardos teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. C771029522 netenkinamas.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

41.       Ieškovė UAB „Orion Global Pet“ ir atsakovė AB „INTER RAO Lietuva“ 2021 m. gruodžio 13 d. sudarė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2021/51/OGP/GEN/ELEC/21-90, pagal kurią atsakovė įsipareigojo parduoti ieškovei elektros energiją, o ieškovė – pirkti ir atsiskaityti už elektros energiją sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Sutarties vykdymo terminas – nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d.; ieškovės planuojamas suvartoti elektros energijos kiekis – 31 000 kWh; elektros energijos kaina – 129 Eur/MWh. Sutarties 6.4.2 papunktyje šalys susitarė, kad sutartis gali būti nutraukiama vienašaliu vienos iš šalių pranešimu, pateiktu ne vėliau kaip prieš 60 dienų iki numatomo sutarties nutraukimo, sumokant baudą, kuri lygi dviejų paskutinių atsakovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų sumos dydžiui (t. 1, b. l. 13–19).

42.       FNTT 2022 m. balandžio 28 d. atsakovei pritaikė ribojamąsias priemones, įšaldydama atsakovės lėšas, akcijas ir nekilnojamąjį turtą. FNTT 2022 m. vasario 25 d. Tarybos sprendimo (BUSP) 2022/331, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2014/146/BUSP, pagrindu yra įtraukusi atsakovę į Juridinių asmenų ar kitų organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso, kurios nuosavybės teise priklauso arba yra kontroliuojamos subjekto, kuriam taikomos sankcijos, sąrašą (t. 3, b. l. 103–106). 

43.       Remiantis Juridinių asmenų registro išplėstiniu išrašu, nuo 2022 m. gegužės 6 d. iki 2022 m. gegužės 31 d. atsakovei tarptautinės sankcijos taikytos remiantis FNTT informacija apie atsakovės sąsajas su I. S., kuriam pagal 2022 m. vasario 28 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2022/336, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas (ES) 269/2014, taikomos tarptautinės sankcijos. Nuo 2022 m. gegužės 31 d. atsakovei tarptautinės sankcijos taikomos kaip asmeniui, susijusiam su V. P., kuriam, vadovaujantis 2022 m. vasario 25 d. Tarybos sprendimu (BUSP) 2022/331, iš dalies pakeitusiu Sprendimą 2014/145/BUSP, taikomos tarptautinės sankcijos (t. 1, b. l. 72–89; t. 3, b. l. 107–127).

44.       Atsakovė 2022 m. balandžio 29 d. pranešimu informavo ieškovę dėl sutarties nutraukimo prieš terminą, pranešime nurodydama, kad sutartis nutraukiama sutarties 6.4.2 papunkčio pagrindu nuo 2022 m. liepos 1 d., sumokant 657 295,12 Eur baudą į ieškovės banko sąskaitą (t. 1, b. l. 21).

45.       Šalys 2022 m. gegužės 11 d. sudarė papildomą susitarimą, kuriame numatė, kad sutartis galioja ir elektros energija ieškovei bus tiekiama iki 2022 m. birželio 30 d. (t. 1, b. l. 22).

46.       Nord Pool 2022 m. gegužės 20 d. sustabdė atsakovės teisę prekiauti Nord Pool rinkose (t. 3, b. l. 62), tą pačią dieną atsakovė elektroniniu laišku pranešė ieškovei, kad sustabdo elektros energijos jai tiekimą, garantinį elektros energijos tiekimą ieškovei nuo 2022 m. gegužės 22 d. užtikrins AB „Energijos skirstymo operatorius“ (t. 1, b. l. 23–24).

47.       VERT 2022 m. gegužės 24 d. posėdyje inicijuotas teisės aktų pakeitimas dėl leidimų užsiimti elektros energijos pirkimo–pardavimo veikla išdavimo atsižvelgiant į FNTT ir Nord Pool veiksmus (t. 3, b. l. 63–64). VERT 2022 m. gegužės 25 d. nutarimu „Dėl įspėjimo AB „INTER RAO Lietuva“ dėl elektros energijos importo leidimo galiojimo sustabdymo Nr. O3E-743: 1) konstatavo, kad atsakovės finansinis pajėgumas yra nepakankamas; 2) įpareigojo atsakovę iki 2022 m. gegužės 26 d. pašalinti nutarimo 1 punkte nurodytą reguliuojamosios veiklos sąlygos pažeidimą ir informuoti VERT apie pažeidimo ištaisymo faktą; 3) įspėjo atsakovę, jog tinkamai neįvykdžius aukščiau nurodyto įpareigojimo bus pradėta 2013 m. sausio 31 d. išduoto elektros energijos importo leidimo Nr. LI-0030 galiojimo sustabdymo procedūra (t. 3, b. l. 67–68). VERT 2022 m. gegužės 25 d. nutarimu „Dėl įspėjimo AB „INTER RAO Lietuva“ dėl leidimo vykdyti nepriklausomo elektros energijos tiekimo veiklą galiojimo sustabdymo Nr. O3E-742: 1) konstatavo, kad atsakovės finansinis pajėgumas yra nepakankamas; 2) įpareigojo atsakovę iki 2022 m. gegužės 26 d. pašalinti nutarimo 1 punkte nurodytą reguliuojamosios veiklos sąlygos pažeidimą ir informuoti VERT apie pažeidimo ištaisymo faktą; 3) įspėjo atsakovę, jog tinkamai neįvykdžius aukščiau nurodyto įpareigojimo bus pradėta 2003 m. kovo 17 d. išduoto leidimo Nr. L1-NET-14 vykdyti nepriklausomo elektros energijos tiekimo veiklą sustabdymo procedūra (t. 3, b. l. 69–70). VERT 2022 m. gegužės 27 d. sustabdė atsakovei išduotą leidimą verstis nepriklausomo elektros energijos tiekimo veikla (t. 1, b. l. 42, 44, 46–52; t. 3, b. l. 63–64, 98–102).

48.       Atsakovė, atsakydama į ieškovės 2022 m. gegužės 26 d. pretenziją, 2022 m. gegužės 31 d. pranešimu informavo ieškovę apie sutarties pasibaigimą VERT 2022 m. gegužės 27 d. sustabdžius atsakovei išduotą leidimą verstis nepriklausomo elektros energijos tiekimo veikla (t. 1, b. l. 29).

49.       Ieškovė pagal AB „Energijos skirstymo operatorius“ 2022 m. gegužės 31 d. išrašytą sąskaitą faktūrą už 2022 m. gegužės mėn. sunaudotą elektros energiją sumokėjo 85 303,17 Eur (atskaičius PVM), 145,58 Eur/MWh tarifu; pagal UAB Enefit 2022 m. birželio 30 d. išrašytą sąskaitą faktūrą Nr. 162882 – 561 872,93 Eur (atskaičius PVM), 199 Eur/MWh tarifu (t. 1, b. l. 30–36). Dėl elektros energijos pirkimo didesne negu šalių sutartyje nustatyta kaina (129 Eur/MWh) ieškovė nurodė patyrusi 207 356,27 Eur dydžio nuostolius, kuriuos ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės (sankcionuoto juridinio asmens), nesutikdama su atsakovės pozicija, kad dėl jai FNTT pritaikytų ribojamųjų priemonių ir vėliau sekusių Nord Pool bei VERT veiksmų, ji negalėjo įvykdyti sutarties (papildomo susitarimo) dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių.

Dėl teisinio reguliavimo, susijusio su tarptautinių sankcijų taikymu ir jų privalomumu

50.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nors šioje byloje, be kita ko, keliami sutartinės civilinės atsakomybės (ne)taikymo, atleidimo nuo civilinės atsakomybės klausimai, kurie įprastai reglamentuojami sutarčių teisės normomis, įtvirtintomis CK šeštojoje knygoje, tačiau nagrinėjamu atveju aktualu tai, jog atsakovė yra viena iš sutarčių šalių, kuriai yra taikomos ribojamosios priemonės tarptautinių sankcijų pagrindu. Dėl šios priežasties šioje byloje yra aktualus ne tik nacionalinis sutarčių reglamentavimas, bet ir nacionaliniai bei tarptautiniai viešosios teisės aktai, reguliuojantys tarptautinių sankcijų įgyvendinimą ir kartu darantys įtaką asmenų sandorių sudarymui ir prievolių vykdymui. Atsižvelgdama į teisinio reglamentavimo tikslus, paskirtį ir reguliuojamų teisinių santykių pobūdį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad toliau aptariamas teisinis reguliavimas laikytinas specialiuoju (lot. lex specialis) CK šeštosios knygos teisės normų, reglamentuojančių sutarčių vykdymą ir atleidimą nuo sutartinės civilinės atsakomybės, atžvilgiu.

51.       Europos Sąjungos Taryba 2014 m. kovo 17 d. priėmė Reglamentą Nr. 269/2014, kuriuo nustatytos ribojimo priemonės, taikytinos atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos Respublikos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi. Šio reglamento I priede buvo išvardyti fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems taikytinos ribojimo priemonės.

52.       Europos Sąjungos Taryba 2022 m. vasario 25 d. priėmė Sprendimą (BUSP) 2022/331, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2014/145/BUSP. Šiuo Sprendimu Europos Sąjungos Taryba išplėtė sankcijų apimtis, be kita ko, pritaikė sankcijas ir Rusijos Federacijos prezidentui V. P. 

53.       FNTT nuo 2022 m. gegužės 6 d. iki 2022 m. gegužės 31 d. atsakovės AB „INTER RAO Lietuva“ atžvilgiu tarptautines sankcijas įgyvendino ir ribojamąsias priemones pritaikė dėl atsakovės sąsajų su I. S. („Rosneft“ generaliniu direktoriumi), kuriam pagal 2022 m. vasario 28 d. Europos Sąjungos Tarybos Reglamentą (ES) 2022/336, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 269/2014, taikomos tarptautinės sankcijos. Nuo 2022 m. gegužės 31 d. atsakovei tarptautinės sankcijos įgyvendinamos dėl sąsajų su Rusijos Federacijos prezidentu V. P.

54.       Reglamento Nr. 269/2014 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas I priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, su jais susijusiems subjektams ar įstaigoms tiesiogiai arba netiesiogiai naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais arba naudotis tų fizinių ar juridinių asmenų, subjektų arba įstaigų naudai. Reglamento Nr. 269/2014 4 straipsnyje nurodyta, kad nukrypdamos nuo 2 straipsnio, valstybių narių kompetentingos institucijos gali leisti nutraukti tam tikrų lėšų arba ekonominių išteklių įšaldymą arba leisti naudotis tam tikromis lėšomis arba ekonominiais ištekliais tokiomis sąlygomis, kurias šios institucijos laiko tinkamomis, jei jos nustatė, kad lėšos ar ekonominiai ištekliai yra: a) reikalingi I priede išvardytų fizinių ar juridinių asmenų, subjektų arba įstaigų, taip pat nuo tų fizinių asmenų priklausomų šeimos narių pagrindiniams poreikiams tenkinti, įskaitant mokėjimus už maisto produktus, nuomą arba hipoteką, vaistus ir gydymą, mokesčius, draudimo įmokas ir komunalines paslaugas; b) skirti tik pagrįstiems profesiniams mokesčiams mokėti arba patirtoms išlaidoms, susijusioms su teisinių paslaugų teikimu, kompensuoti; c) skirti tik mokesčiams arba aptarnavimo mokesčiams už kasdieninį įšaldytų lėšų arba ekonominių išteklių laikymą ar tvarkymą mokėti arba d) reikalingi ypatingoms išlaidoms, jei atitinkama kompetentinga institucija kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms ir Europos Komisijai ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki leidimo suteikimo yra pranešusi motyvus, dėl kurių, jos nuomone, konkretus leidimas turėtų būti suteiktas. Reglamento Nr. 269/2014 9 straipsniu draudžiama sąmoningai ir apgalvotai dalyvauti veikloje, kurios tikslas arba poveikis yra išvengti 2 dalyje nurodytų priemonių.

55.       TSĮ (redakcija, galiojusi nuo 2022 m. gegužės 17 d. iki 2023 m. balandžio 15 d.) 1 straipsnio 2 dalis numato, kad šis įstatymas nustato pasiūlymų dėl tarptautinių sankcijų nustatymo teikimo, Europos Sąjungos, Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų, kurių narė yra arba kuriose dalyvauja Lietuvos Respublika, nustatytų sankcijų įgyvendinimo bendrąsias sąlygas Lietuvos Respublikoje. TSĮ 2 straipsnio 2 dalyje tarptautinės sankcijos apibrėžiamos kaip Europos Sąjungos teisės aktais, Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų, kurių narė yra arba kuriose dalyvauja Lietuvos Respublika, sprendimais, kurie Lietuvos Respublikoje taikomi tiesiogiai arba įgyvendinami šio įstatymo nustatyta tvarka, nustatytų apribojimų ir įpareigojimų visuma. Šio įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje įgyvendinamos ekonominės, finansinės, politinės, susisiekimo, socialinės, taip pat kitokius apribojimus ir įpareigojimus nustatančios tarptautinės sankcijos. Vadovaujantis TSĮ 4 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka privalo laikytis ir jas įgyvendinti visi fiziniai ir juridiniai asmenys. Tarptautinės sankcijos, nustatytos tiesiogiai taikomais Europos Sąjungos teisės aktais, įgyvendinamos visa apimtimi (TSĮ 6 straipsnio 1 dalis).

56.       Draudžiama sudaryti sandorius ir prisiimti naujas prievoles, kurių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms, – tokie sandoriai yra niekiniai ir negalioja (TSĮ 7 straipsnio 1 dalis). Draudžiama tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu vykdyti sandorius ir prievoles, kurių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms (TSĮ 7 straipsnio 2 dalis). Sandoriai, kurie buvo sudaryti, ir prievolės, kurios atsirado iki nustatant tarptautinių sankcijų Lietuvos Respublikoje įgyvendinimą, turi būti nedelsiant nutraukti vienašališkai ar šalių susitarimu arba jų vykdymas sustabdytas tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu (TSĮ 7 straipsnio 3 dalis). Fiziniams ir juridiniams asmenims už sandorių ir prievolių nevykdymą dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo civilinė atsakomybė netaikoma arba jie nuo jos atleidžiami Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka (TSĮ 7 straipsnio 4 dalis). Vykdant šį įstatymą teisėtais valstybės ar savivaldybių institucijų veiksmais sukelti fizinių ir juridinių asmenų nuostoliai neatlyginami (TSĮ 7 straipsnio 5 dalis).

57.       Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį išdėstytų argumentų kontekste bus vertinamas atsižvelgiant į pirmiau nurodytą specialųjį teisinį reguliavimą.

Dėl civilinės atsakomybės atsakovei (ne)taikymo

58.       Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama taikyti atsakovei civilinę atsakomybę – priteisti ieškovei iš atsakovės nuostolių atlyginimą, motyvuodama tuo, kad atsakovė nepagrįstai atsisakė vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus – pagal šalių sudarytą 2021 m. gruodžio 13 d. sutartį, vėliau – 2022 m. gegužės 11 d. papildomą susitarimą tiekti ieškovei elektros energiją nuo 2022 m. gegužės 22 d. iki 2022 m. birželio 30 d., todėl ieškovė patyrė nuostolius, kadangi šiuo laikotarpiu buvo priversta elektros energiją pirkti iš kitų subjektų didesne kaina nei buvo sulygusios šalys; būtent kainos, numatytos šalių sutartyje, ir kainos, sumokėtos kitiems elektros energijos tiekėjams, skirtumą, ieškovė laikė jos nuostoliais, priteistinais iš atsakovės – sutartį pažeidusios šalies. Atsakovė su ieškovės ieškinio reikalavimais nesutiko ir, remdamasi tarptautinių sankcijų teisiniu režimu, teigė, kad dėl FNTT nuo 2022 m. balandžio 28 d. jai pritaikytų ribojamųjų priemonių – lėšų, akcijų ir nekilnojamojo turto įšaldymo – bei vėlesnių Nord Pool, VERT veiksmų, jai negali būti taikoma civilinė atsakomybė, kadangi neegzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos, įskaitant neteisėtus atsakovės veiksmus. Atsakovės teigimu, tiek FNTT, tiek Nord Pool ir VERT veiksmai kvalifikuotini kaip nenugalimos jėgos aplinkybės, kurios sudaro pagrindą ją visiškai atleisti nuo civilinės atsakomybės.

59.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, nacionalinį ir tarptautinį teisinį reguliavimą bei aktualią kasacinio teismo praktiką, nusprendė, kad atsakovė veikė force majeure sąlygomis, todėl dėl ieškovei neįvykdytų įsipareigojimų pagal šalių sutartį ir papildomą susitarimą civilinė atsakomybė atsakovei negali būti taikoma (TSĮ 7 straipsnio 4 dalis, CK 6.212 straipsnio 1 dalis), o tai reiškia, jog nėra teisinio pagrindo ieškovei priteisti ir nuostolius, nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų nutraukiant sutarties (papildomo susitarimo) vykdymą, kaip būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti.

60.       Ieškovė apeliaciniame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir teigia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos ir nėra jokių jos atsakomybę šalinančių aplinkybių (pasak ieškovės, FNTT, Nord Pool ir VERT veiksmai nelaikytini nenugalimos jėgos aplinkybėmis). Ieškovės teigimu, pagal TSĮ nėra draudžiama sankcionuotam asmeniui (šiuo atveju – atsakovei) taikyti civilinę atsakomybę ir priteisti nuo sankcionuoto asmens nukentėjusiam kontrahentui (šiuo atveju – ieškovei) sumas pagal sutartis, kurios buvo sudarytos dar iki sankcijų taikymo pradžios, dėl to atsakovė privalo atlyginti jai nuostolius už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia apeliantės pozicija dėl toliau nurodomų motyvų.

61.       CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties šaliai nevykdant ar netinkamai vykdant sutartį, atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė – turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas, o kita privalo juos atlyginti (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartinei civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-611/2023, 47 punktas). 

62.       CK 6.253 straipsnyje įtvirtinti civilinės atsakomybės netaikymo ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindai – civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos (CK 6.253 straipsnio 1 dalis).

63.       Kasacinis teismas, aiškindamas civilinės atsakomybės ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės institutų santykį, yra pažymėjęs, kad, sistemiškai aiškinant CK 6.253 ir CK 6.245–6.249 straipsnius, darytina išvada, jog pirmiausiai turi būti nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos ir tik tada vertinamas atleidimo nuo jos pagrindo buvimas. Šalies atleidimas už žalos padarymą reiškia, kad toks žalos padarymas esant konkretiems įstatyme nustatytiems pagrindams yra pateisinamas ir negali sukelti deliktinės atsakomybės taikymo padarinių – pareigos atlyginti padarytą žalą. Tačiau jeigu byloje nėra nustatomos visos civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos, tokiu atveju nelieka pagrindo taikyti civilinę atsakomybę ir nebeaktualus tampa atleidimo nuo civilinės atsakomybės institutas. Atleidimo nuo civilinės atsakomybės institutas negali būti taikomas pirmiau už civilinės atsakomybės sąlygų nustatymą, nes taip būtų paneigtas šios normos tikslas nustatyti bendras civilinės atsakomybės taikymo išimtis, pagrindus, kuriems esant civilinė atsakomybė netaikoma arba asmuo gali būti atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-611/2023, 36 punktas; 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-1075/2023).

64.       Taigi, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą įstatyminį reglamentavimą ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad sprendžiant dėl galimybės atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės, pirmiausia būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, įskaitant ir neteisėtus atsakovės veiksmus (CK 6.246–6.249 straipsniai).

65.       Byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad atsakovė nuo 2022 m. gegužės 22 d. iki 2022 m. birželio 30 d. netiekė ieškovei elektros energijos, taigi nevykdė sutartimi (papildomu susitarimu) prisiimtų įsipareigojimų. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė pati savaime negali būti laikoma pakankamu atsakovės veiksmų neteisėtumo įrodymu, neįvertinus tarp šalių kilusio ginčo specifikos ir jam taikomo anksčiau šioje nutartyje aptarto specialaus teisinio reguliavimo, turinčio įtakos šalių sutartinių prievolių vykdymui. Nagrinėjamu atveju nusprendžiant dėl atsakovės veiksmų (ne)teisėtumo, svarbu atsižvelgti į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu – 2022 m. balandžio ir gegužės mėn. – atsakovei buvo įgyvendinamos tarptautinės sankcijos, taip pat į tai, jog po FNTT ribojamųjų priemonių atsakovei taikymo (lėšų ir turto įšaldymo) įvyko dar du reikšmingi juridiniai faktai, turėję įtakos atsakovės galimybei de facto (faktiškai) vykdyti sutartinius įsipareigojimus ieškovei, – Nord Pool suspendavo atsakovės teisę prekiauti Nord Pool biržoje, o VERT laikinai sustabdė (o vėliau ir panaikino) atsakovės leidimą vykdyti nepriklausomos elektros energijos tiekėjos veiklą.

66.       Pirmiau aptartas specialusis teisinis reguliavimas pagrindžia, kad, taikant tarptautines teisines sankcijas, jų galiojimo laikotarpiu fiziniams ir juridiniams asmenims draudžiama ne tik sudaryti naujus sandorius ar prisiimti naujas prievoles, bet ir vykdyti jau esamus sandorius bei prievoles, jei jų vykdymas nėra suderinamas su taikomomis tarptautinėmis sankcijomis; iki tarptautinių sankcijų įsigaliojimo sudaryti sandoriai ir jų pagrindu atsiradusios prievolės turi būti nedelsiant nutraukiami arba jų vykdymas sustabdomas visam tarptautinių sankcijų taikymo laikotarpiui (TSĮ 7 straipsnio 1–3 dalys).

67.       Kasacinis teismas, spręsdamas ginčą dėl elektros energijos tiekimo sutarties vykdymo teisėtumo esant pritaikytoms Europos Sąjungos sankcijoms, yra išaiškinęs, kad pareiga vykdyti iki Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytų ribojamųjų priemonių taikymo pradžios momento sudarytas sutartis pasikeičia nuo tokių ribojamųjų priemonių taikymo pradžios momento. Elektros energijos tiekimo sutartis nuo ribojamųjų priemonių taikymo pradžios momento turi būti suvokiama kaip nevykdytina ribojamųjų priemonių taikymo laikotarpiu, nes ekonominiai ištekliai (šiuo atveju – elektra) turi būti įšaldomi, negali būti naudojami ekonominei veiklai (taigi negali būti parduodami) ir negali būti sudaroma galimybė išvengti tokio ekonominių išteklių įšaldymo, t. y. ekonominių išteklių naudojimas ribojamųjų priemonių taikymo laikotarpiu negali teikti ekonominės naudos asmenims, kurių lėšos ir ekonominiai ištekliai įšaldomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-701/2024).

68.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarptautines sankcijas įgyvendinanti institucija – FNTT – 2022 m. balandžio 28 d. atsakovei pritaikė ribojamąsias priemones – įšaldė atsakovės lėšas, akcijas bei nekilnojamąjį turtą. O tai, atsižvelgiant į pirmiau paminėtą teisinį reglamentavimą ir ginčui aktualią kasacinio teismo praktiką, reiškia, kad nuo minėtos datos atsakovė nebeturėjo teisinės galimybės vykdyti savo įsipareigojimų pagal šalių sudarytą sutartį ir papildomą susitarimą, t. y. tiekti elektros energiją ieškovei, nepaisydama jai taikomų ribojamųjų priemonių. Esant tokiai situacijai, atsakovė neturėjo diskrecijos spręsti dėl sutarties (papildomo susitarimo) vykdymo – ji buvo teisiškai įpareigota nutraukti arba sustabdyti elektros energijos tiekimą ieškovei (TSĮ 7 straipsnio 3 dalis). Todėl atsakovės neveikimas – elektros energijos netiekimas ieškovei ribojamųjų priemonių taikymo laikotarpiu – negali būti laikomas neteisėtais atsakovės veiksmais. Toks neveikimas kilo iš imperatyvių teisės aktų, reglamentuojančių tarptautinių sankcijų įgyvendinimą, kurių laikymasis yra privalomas. Taigi imperatyvios teisės normos, susijusios su tarptautinių sankcijų taikymu, teisėtai eliminavo atsakovės pareigą vykdyti sutartinius įsipareigojimus, ir toks imperatyvių teisės aktų nuostatų įgyvendinamas negali būti vertinamas kaip neteisėtas elgesys.

69.       Nustačius, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų atsakovės veiksmų – civilinė atsakomybė atsakovei negali būti taikoma (CK 6.246 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė šioje byloje nekelia pretenzijų dėl atsakovės įsipareigojimų nevykdymo iki ribojamųjų priemonių taikymo pradžios, t. y. iki 2022 m. balandžio 28 d., o reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo išimtinai grindžia tuo, jog atsakovė nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų jau taikant ribojamąsias priemones, t. y. laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 22 d. iki 2022 m. birželio 30 d.

70.       Teisėjų kolegija pastebi, kad tai, jog šalys po ribojamųjų priemonių pritaikymo atsakovei – 2022 m. gegužės 11 d. – sudarė papildomą susitarimą, kuriame patvirtino pagrindinės sutarties galiojimą ir susitarė, kad elektros energija ieškovei bus tiekiama iki 2022 m. birželio 30 d., taip pat aplinkybė, jog atsakovė šį susitarimą faktiškai vykdė ir tiekė elektros energiją iki 2022 m. gegužės 21 d. nekeičia teisinio situacijos vertinimo. Nepaisant minėtų faktinių aplinkybių, atsakovė, atsižvelgiant į nuo 2022 m. balandžio 28 d. jai taikytas ribojamąsias priemones, neturėjo teisės toliau vykdyti jokių įsipareigojimų pagal sutartį ar papildomą susitarimą (byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų gavusi kompetentingos institucijos leidimą tiekti elektros energiją ieškovei po ribojamųjų priemonių įsigaliojimo). Tai, kad po ribojamųjų priemonių taikymo pradžios elektros energija kurį laiką (nuo 2022 m. balandžio 28 d. iki 2022 m. gegužės 21 d.) atsakovės ir toliau buvo tiekiama, o ieškovės – priimama, galėtų turėti reikšmę tik kitu teisiniu aspektu, pavyzdžiui, sprendžiant šalių teisinės atsakomybės klausimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 123¹ straipsnį (o tai nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas), tačiau neturi įtakos šioje byloje atliekamam atsakovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui.

71.       Teisėjų kolegija pažymi, kad FNTT, kaip tarptautines sankcijas įgyvendinančios institucijos, sprendimas taikyti atsakovės atžvilgiu ribojamąsias priemones – lėšų ir turto įšaldymą, teisiškai įpareigojo atsakovę nutraukti prievolių vykdymą ieškovei visam šių priemonių taikymo laikotarpiui. Dėl to, šiame kontekste sprendžiant klausimą dėl atsakovės civilinės atsakomybės, jau esant atsakovei pritaikytoms ribojamosioms priemonėms, kitų subjektų – Nord Pool ir VERT – vėliau atlikti veiksmai esminės reikšmės ginčo situacijos vertinimui neturi ir jo nekeičia. 

72.       Vis dėlto, teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovės galimybių prekiauti Nord Pool biržoje sustabdymas, taip pat po to sekęs leidimo verstis elektros energijos tiekėjo veikla sustabdymas ir panaikinimas buvo betarpiškai susiję su FNTT 2022 m. balandžio 28 d. atsakovei pritaikytomis ribojamosiomis priemonėmis ir pastarųjų nulemti. Šią išvadą patvirtina ir faktas, kad Nord Pool ir VERT veiksmai buvo atlikti netrukus po ribojamųjų priemonių atsakovei taikymo pradžios. Į bylą pateiktas atsakovės 2022 m. gegužės 20 d. einamasis pranešimas, kuriuo informuojama, kad 2022 m. gegužės 20 d. Nord Pool pranešė apie prekybos Nord Pool biržoje sustabdymą (t. 3, b. l. 62), patvirtina, jog prekyba biržoje sustabdyta dėl atsiskaitymų rizikos. Byloje nėra duomenų, kad Nord Pool sprendimą suspenduoti atsakovės veiklą Nord Pool biržoje būtų priėmusi kitais (savarankiškais) pagrindais, todėl Nord Pool pranešimo formuluotė „dėl atsiskaitymų rizikos“ vertintina kaip susijusi su atsakovės atžvilgiu FNTT pritaikytais ekonominių išteklių naudojimo apribojimais. Pasisakant dėl VERT veiksmų, pažymėtina, kad VERT 2022 m. gegužės 25 d. nutarime nurodyta, jog atsakovė buvo įspėta, jog įvertinus FNTT viešai skelbiamus duomenis, apie atsakovei taikomas ribojamąsias priemones ir informaciją, jog Nord Pool sustabdė atsakovės prekybą Nord Pool biržoje, atsakovės finansinis pajėgumas vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje yra nepakankamas, todėl atsakovės leidimas verstis nepriklausomo elektros energijos tiekėjo veikla gali būti sustabdytas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šio VERT nutarimo turinys patvirtina, kad VERT veiksmams ir sprendimams didelę reikšmę turėjo atsakovės ekonominių išteklių naudojimo apribojimai dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo ir ribojamųjų priemonių pritaikymo.

73.       Pirmiau nurodytos aplinkybės pagrindžia, kad atsakovė tiek de jure (teisiškai), tiek de facto ginčo laikotarpiu negalėjo vykdyti sutartinių įsipareigojimų ieškovei dėl jai pritaikytų ribojamųjų priemonių. Dėl šios priežasties, kaip jau konstatuota, atsakovei negali būti taikoma civilinė atsakomybė, kadangi nenustatyta viena iš būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ribojamųjų priemonių taikymas atsakovės atžvilgiu nagrinėjamoje byloje vertintinas ne kaip civilinę atsakomybę šalinantis pagrindas, bet kaip aplinkybė, lemianti išvadą, jog nėra nustatyti neteisėti atsakovės veiksmai. Kadangi bent vienos civilinės atsakomybės sąlygos nebuvimas eliminuoja civilinės atsakomybės taikymo galimybę, atleidimo nuo civilinės atsakomybės instituto taikymas pagal CK 6.212 straipsnį šioje byloje netenka teisinės reikšmės. Dėl to teisėjų kolegija nepasisako dėl šio instituto taikymo sąlygų ir nevertina šalių procesiniuose dokumentuose šiuo aspektu dėstomų argumentų.

74.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl civilinės atsakomybės netaikymo atsakovei, viena vertus, nepagrįstai analizavo nenugalimos jėgos aplinkybes, pirmiau nenustatęs visų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų. Kita vertus, teismas, padarydamas išvadą, kad atsakovei šiuo konkrečiu atveju civilinė atsakomybė negali būti taikoma, visiškai pagrįstai rėmėsi TSĮ 7 straipsnio 4 dalimi, kuri laikytina lex specialis (specialiąja norma) ir kuria remiantis atsakovei, neįvykdžiusiai sutartinių prievolių ginčo laikotarpiu patiekti elektros energiją ieškovei dėl įgyvendintų tarptautinių sankcijų ir jų pagrindu pritaikytų ribojamųjų priemonių, civilinė atsakomybė apskritai netaikoma. Taigi, nors atsakovės veiksmų (ne)teisėtumo įvertinimas atliktas force majeure instituto kontekste, galutinė teismo išvada dėl civilinės atsakomybės atsakovei netaikymo laikytina teisiškai pagrįsta.

75.       Šiame kontekste teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ieškovės apeliacinio skundo argumentus, kad TSĮ draudžia taikyti civilinę atsakomybę šaliai, kurios atžvilgiu netaikomos ribojamosios priemonės, ir leidžia ją taikyti sankcionuojamai šaliai. Pažymėtina, kad TSĮ 7 straipsnyje nėra pateiktas asmenų, kurių atžvilgiu gali ar negali būti taikoma civilinė atsakomybė dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo, sąrašas. Vis dėlto sistemiškai vertinant  TSĮ 7 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtintas bendro pobūdžio draudimas vykdyti prievoles sankcijų galiojimo laikotarpiu, kartu su TSĮ 7 straipsnio 4 dalimi, darytina išvada, kad, viena vertus, draudimas vykdyti prievoles yra visų sandorio šalių pareiga, antra vertus, už sandorių ir prievolių nevykdymą dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo, civilinė atsakomybė netaikoma visoms sandorio šalims, nepriklausomai nuo to, ar jų atžvilgiu yra taikomos sankcijos, ar šie asmenys nėra sankcionuojami subjektai (žr., pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-39-881/2025 48 punktą; 2025 m. kovo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-75-467/2025 95 punktą). Taigi šios aplinkybės pagrindžia ne tik tai, kad nagrinėjamu atveju civilinė atsakomybė atsakovei negali būti taikoma, bet ir tai, jog TSĮ 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata – jog sandoriai, sudaryti ir prievolės, atsiradusios iki tarptautinių sankcijų įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje, turi būti nedelsiant nutraukti vienašališkai ar šalių susitarimu arba jų vykdymas sustabdytas sankcijų taikymo laikotarpiu – yra privaloma tiek atsakovei, tiek ieškovei. Į šią aplinkybę pagrįstai atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas.

76.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

77.       Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė proceso bei materialiosios teisės normas, tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir įvertino byloje surinktus įrodymus.  Apeliantės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. 

78.       Kiti šalių argumentai neturi esminės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui arba jie peržengia nagrinėjamos bylos ribas (pavyzdžiui, FNTT veiksmų (ne)teisėtumo vertinimas), todėl jie apeliacine tvarka nevertinami. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

79.       Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

80.       Atsakovė pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, kuriame nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme ji patyrė 17 333,25 Eur išlaidas už: 1) ieškovės apeliacinio skundo, aktualios teismų praktikos analizę; 2) kliento konsultaciją; 3) atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą; 4) rašytinių paaiškinimų parengimą. Kartu su prašymu pateikta Advokatų profesinės bendrijos „Motieka ir Audzevičius“ 2025 m. balandžio 24 d. avansinė sąskaita (teisinės paslaugos – 17 333,25 Eur) ir Lietuvos apeliaciniam teismui adresuotas atsakovės 2025 m. balandžio 24 d. patvirtinimas, kad Advokatų profesinė bendrija „Motieka ir Audzevičius“ suteikė teisines paslaugas atsakovei, ji jas priėmė ir apmokės gavusi mokėjimui atlikti būtinus leidimus. Atsakovė pažymi, kad nors avansinė sąskaita dar nėra apmokėta, tačiau pateiktas patvirtinimas, jog už šias paslaugas ji atsiskaitys, įrodo šių išlaidų pagrįstumą ir realumą. Atsakovė tokią savo poziciją, be kita ko, grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-255-781/2024 pateiktu išaiškinimu, kad tais atvejais, kai „išlaidos nėra apmokamos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tai šių išlaidų realumui patvirtinti nurodytu terminu šalis teismui turi pateikti dokumentą, patvirtinantį jos susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje“.

81.       Pagal CPK 88, 93, 98 straipsnius, teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, turi pirmiausia nustatyti: 1) ar šios išlaidos patirtos (CPK 88 straipsnis); 2) pagal išvardytus reikalavimus nustatyti jų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 straipsnis); 3) nustatytą bylinėjimosi išlaidų sumą paskirstyti pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023, 87 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik tai, ar šios išlaidos yra faktiškai patirtos, tačiau ir tai, ar jos yra susijusios su nagrinėjama byla, taip pat ar teisinės paslaugos, už kurias patirtas išlaidas prašoma atlyginti, nėra akivaizdžiai perteklinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023, 60 punktas).

82.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2024 m. balandžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, spręsdama bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, suformulavo tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: „CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas šaliai, siekiančiai išlaidų advokato pagalbai byloje apmokėti atlyginimo, raštu teismui pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu aiškintinas kaip šalies pareiga teismui kartu su prašymu pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokios atstovavimo paslaugos šaliai buvo suteiktos ir kokia yra šių paslaugų kaina. Jeigu šios išlaidos nėra apmokamos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tai šių išlaidų realumui patvirtinti nurodytu terminu šalis teismui turi pateikti dokumentą, patvirtinantį jos susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje, tačiau šaliai nebūtina teismui pagrįsti atstovavimo išlaidų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos neapmokėjimo priežasties. Tuo atveju, kai, teismui priimant galutinį sprendimą (nutartį), atstovavimo išlaidos šalies dar nėra apmokėtos, sprendžiant dėl šaliai priteistino iš bylą pralaimėjusios šalies atstovavimo išlaidų atlyginimo dydžio pagal Rekomendacijų 7 punktą, taikytinas koeficientas nustatomas pagal teismo sprendimo, kuriuo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, priėmimo datą“ (kasacinio teismo nutarties 106 punktas).  

83.       Teisėjų kolegija nusprendžia, kad atsakovė, prašydama jai atlyginti 17 333,25 Eur bylinėjimosi išlaidas, nagrinėjamu atveju neįgyvendino anksčiau nurodytų reikalavimų, būtinų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui.

84.       Visų pirma, ieškovė nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kokios konkrečios atstovavimo paslaugos jai buvo suteiktos ir kokia kiekvienos jų kaina. Į bylą pateiktoje avansinėje ataskaitoje tik bendrai nurodyta, kad buvo suteiktos teisinės paslaugos, kurių kaina siekia 17 333,25 Eur. Tačiau toks paslaugų pagrindimas nelaikytinas tinkamu, kadangi iš jo negalima identifikuoti ne tik konkrečių teisinių paslaugų rūšių (įskaitant ir tai, ar šios paslaugos suteiktos būtent šioje byloje), bet ir kiekvienos paslaugos kainos. Atsakovė tik teismui pateiktame procesiniame dokumente – prašyme atlyginti bylinėjimosi išlaidas – abstrakčiai išvardijo suteiktas teisines paslaugas, tačiau atskirų paslaugų kainos nedetalizavo, todėl teismas negali įvertinti išlaidų už atskiras teisines paslaugas dydžių, jų pagrįstumo, remdamasis teisės aktuose ir kasacinio teismo praktikoje suformuotais bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kriterijais.

85.       Antra, teisėjų kolegija sutinka su atsakove, kad teisinių paslaugų išlaidų neapmokėjimas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos savaime nėra pagrindas šių išlaidų nepriteisti šaliai, kuri įgijo teisę į jų atlyginimą. Kita vertus, pažymi, kad šaliai, siekiančiai šių išlaidų atlyginimo, būtina pateikti teismui jų realumą pagrindžiančius įrodymus – iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos šalis teismui turi pateikti dokumentą, patvirtinantį jos susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje. Nagrinėjamu atveju toks susitarimas tarp atsakovės ir ją atstovaujančio advokato į bylą pateiktas nėra. Priešingai nei vertina atsakovė, jos pačios pateiktas vienašalis patvirtinimas teismui, kad ji teisines paslaugas gavo ir įsipareigoja ateityje (gavusi leidimą atlikti mokėjimus) su advokatu atsiskaityti, tokiu susitarimu nelaikytinas. Tai iš esmės patvirtina ir pačios atsakovės cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-255-781/2024, kurioje kasacinis teismas vertino, kad „atsakovės pateiktas pareiškimas, kuriuo prašoma ir įsipareigojama likusią sumą sumokėti iki 2024 m. gruodžio 2 d., negali būti vertinamas kaip dokumentas, patvirtinantis jos susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje“ (kasacinio teismo nutarties 85 punktas).

86.       Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, tai, kad atsakovė iki bylos apeliacine tvarka išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė 17 333,25 Eur bylinėjimosi išlaidų pagrindimo ir jų realumo įrodymų, teisėjų kolegija atsakovės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkina.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                         Giedrė Čėsnienė

            Alma Urbanavičienė

            Vigintas Višinskis