Civilinė byla Nr. 2-10-810/2014
Teisminio proceso Nr. 2-20-3-00669-2013-4
Procesinio sprendimo kategorijos:11.9.3; 11.10; 12.4; 12.5;
(S)
14.3.1; 14.4; 18.2.2; 18.3; 116.1; 116.4;

KAIŠIADORIŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gegužės 13 d.
Kaišiadorys
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo teisėja Edita Dambrauskienė,
sekretoriaujant Gitanai Gervickaitei,
dalyvaujant ieškovui K. K., jo atstovui advokato padėjėjui Stasiui Survilai,
atsakovo A. P. IĮ atstovams savininkui A. P.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovui A. P. IĮ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, išeitinės kompensacijos, išmokos už priverstinę pravaikštą ir kitų mokėjimo priteisimo ir
n u s t a t ė :
ieškovas K. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, išeitinės kompensacijos, išmokos už priverstinę pravaikštą ir kitų mokėjimo priteisimo, ir jį patikslinęs, prašo pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu; panaikinti 2013-02-04 A. P. IĮ savininko neteisėtą įsakymą „Dėl atleidimo iš darbo“ Nr. 94; priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 7060,27 Lt neišmokėto atlyginimo dalį už pastaruosius trejus metus, 96,71 Lt turtinę žalą; 8000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo jo naudai bei panaikinus neteisėtą atleidimo įsakymą, negrąžinti jo į darbą, bet priteisti trijų vidutinių atlyginimų kompensaciją. Ieškinys grindžiamas šiais argumentais, išdėstytais ieškinyje bei patvirtintais teismo posėdžio metu: ieškovas A. P. IĮ pradėjo dirbti 2008 m. spalio 1 d. degalinės operatoriumi. 2013 m. vasario mėnesio pradžioje, po paskutinio jo budėjimo (darbas degalinėje vyksta slenkančiu darbo grafiku, pamainomis), įmonės savininkas A. P. be jokio perspėjimo pareiškė, kad jis (ieškovas) yra atleidžiamas iš darbo savo noru. Nei 2013 m. sausio, nei vasario mėnesiais prašymo atleisti iš darbo jis nerašė, tačiau maždaug prieš dvejus metus iki įvykio, po smulkmeniško konflikto su įmonės savininku, pastarasis pareikalavo parašyti prašymą atleisti iš darbo be datos, todėl pagalvojęs, kad įmonės savininkui pareiškus dėl jo atleidimo, tikriausiai darbdavys gali pasinaudoti anksčiau parašytu jo prašymu be datos ir savavališkai įrašyti atleidimo datą. Darbo biržoje sužinojęs, kad iš darbo yra atleistas nuo 2013 m. vasario 4 d. Ieškovo teigimu, įmonės savininkas jam nepateikė jokių jo atleidimą patvirtinančių dokumentų bei su juo neatsiskaitė, todėl K. K. kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją, prašydamas atlikti tyrimą bei nustatyti, ar įmonės vadovas teisėtai, galimai pasinaudodamas jo anksčiau parašytu prašymu be datos, atleido jį iš darbo, ar nėra pažeidžiami teisės aktai, jei su atleidžiamu (atleistu) darbuotoju nėra atsiskaityta ir ar nebuvo suklastotas dokumentas, kai prašymas nutraukti darbo sutartį darbuotojui pačiam prašant buvo jo pasirašytas anksčiau, tačiau atleidimo datą užpildė įmonės vadovas, ar jo pavedimu kitas asmuo. 2013-03-05 iš Darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus ieškovas sulaukė skambučio, kurio metu Darbo inspekcijos darbuotoja nurodė, jog tyrimas dėl jo pareiškimo bus atliktas, taip pat išaiškino, kad dėl atleidimo iš darbo jis turi kreiptis į teismą per vieną mėnesį nuo atleidimą patvirtinančių dokumentų gavimo dienos. Tačiau jis negavo jokių dokumentų patvirtinančių jo atleidimą, todėl ir kreipėsi į Darbo inspekciją, nurodydamas priežastį, jog nežino kokiu pagrindu ir kuo remiantis buvo atleistas. 2013 m. kovo mėn. pabaigoje iš Darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus jis gavo du laiškus, iš kurių viename buvo nurodyta, kad dėl įvykusios techninės klaidos atsakymas į jo prašymą buvo išsiųstas ne tiksliu adresu, todėl siunčiamas pakartotinis 2013-03-05 atsakymas, kuriame buvo nurodyta, kad IĮ savininkas A. P. pateikė Darbo inspekcijos Kauno teritoriniams skyriui 2012-12-20 datuotą jo prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo. Dokumentų kopijas, liudijančias jo atleidimo faktą, ieškovas, kaip pats nurodo, gavo tik 2013-04-02 Darbo inspekcijos Kauno teritoriniame skyriuje, iš kurių matyti, kad darbo sutartis tarp jo ir atsakovo nutraukta 2013-02-04 pagal Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 127 str. 1 d. Darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus pareigūnai, atlikę tyrimą dėl jo skunde išdėstytų teiginių, nustatė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 str. 1 d. pažeidimą, kadangi darbdavys privalo nutraukti darbuotojo darbo sutartį ne vėliau kaip po 14 dienų, taip pat pareigūnai nustatė, kad neteisingai buvo pildomi įmonės darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, neapmokėtos šventinės darbo dienos, atleidus darbuotoją su juo nebuvo laiku atsiskaityta. Išreikalavus dokumentus iš A. P. IĮ paaiškėjo, kad prašyme atleisti iš darbo nurodyta 2012-12-20 data, tokiu būdu buvo padarytas Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 127 str. 1 d. esminis pažeidimas, kadangi Darbo kodekse nenumatyta jokių priežasčių, dėl kurių darbdavys galėtų uždelsti nutraukti darbo sutartį ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Jeigu įspėjimo terminas pasibaigė, o darbo sutartis nebuvo nutraukta, darbuotojas tęsia darbą ir nereikalauja jo nutraukti, laikoma, kad darbo sutarties galiojimas yra pratęstas. Tokiu atveju, darbdavys net ir pagal anksčiau paties darbuotojo paduotą prašymą, darbo sutartį gali nutraukti tik paties darbuotojo reikalavimu. A. P. IĮ savininkas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 129 str. 4 d., atleido jį iš darbo be jokios priežasties, be jo sutikimo, į prašymą atleisti iš darbo, įrašant 2012-12-20 atleidimo datą, net ir nesilaikydamas 14 dienų darbo sutarčių nutraukimo terminų. Kadangi atsakovas K. K. iš darbo atleido pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, jam turėtų būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Be to, atsakovas su ieškovu atsiskaitė tik po to, kai Darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus pareigūnai pradėjo tyrimą, todėl atsakovas privalo sumokėti vidutinį atlyginimą už laikotarpį iki kada su juo atsiskaitė. Iš atsakovo išreikalavus papildomus dokumentus paaiškėjo, kad darbo laiko apskaitos bei darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiai atsakovo buvo pildomi netiksliai, todėl atlikus papildomus skaičiavimus paaiškėjo, kad atsakovas jam netinkamai mokėjo priedą už pavojingas darbo sąlygas, viršvalandžius bei darbą švenčių dienomis, todėl per trejus pastaruosius metus neišmokėjo jam priklausančios atlyginimo dalies: už 2010 metus – 2689,99 Lt, už 2011 metus – 2285,82 Lt, už 2012 metus – 2084,46 Lt, iš viso atsakovas neišmokėjo 7060,27 Lt. Po K. K. kreipimosi į darbo inspekciją, atsakovas, atvykęs į ieškovo namus, grasino, kad panaikins atleidimo įsakymą, o vėliau vis tiek jį atleis iš darbo ar ras kitokį būdą susidoroti, todėl grąžinus jį darbą, jam nebūtų sudarytos palankios darbo sąlygos. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo turi būti priteista trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių kompensacija, o darbo sutartis pripažinta nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Po atleidimo iš darbo ieškovo sveikata pablogėjo, todėl jis patyrė turtinę žalą, pirkdamas vaistus, dėl ko ieškovui padaryta turtinė žala, kuri sudaro 73,71 Lt. Be to, ieškovas turėjo 23 Lt išlaidas kopijuojant bylos medžiagą Kaišiadorių rajono apylinkės teisme. Nepagrįstas ir neteisėtas jo atleidimas iš darbo jam sukėlė šoką, ypatingai didelius emocinius išgyvenimus, įmonės savininko netikėtas ir neprognozuojamas elgesys sukėlė didžiulę psichologinę įtampą, taip pat staiga netekus vienintelio pragyvenimo šaltinio, ėmė slėgti nežinomybė dėl ateities, nes jo amžiaus žmogui praktiškai nebeįmanoma susirasti kito darbo, todėl jis susirgo vidutinio sunkumo depresija bei buvo priverstas vartoti raminančius vaistus – patirtą neturtinę žalą vertina 8000,00 Lt. Bet kokios piniginės prievolės atveju buvęs darbuotojas turi teisę reikalauti priteisti iš buvusio darbdavio palūkanas, todėl jo naudai turi būti priteistos 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsakovė A. P. IĮ atsiliepime į ieškinį ir teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad su ieškovo teiginiu, jog pareiškimas dėl atleidimo iš darbo yra suklastotas, įmonė sutikti negali, kadangi pats ieškovas pripažino, kad jis savo valia niekieno neverčiamas parašė prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal Lietuvos Respublikos DK 127 str. 1 d. Ieškovo teiginys, kad jis pareiškimą parašė prieš kelis metus neatitinka tikrovės – teismui yra pateiktas ne vienas ieškovo prašymas nutraukti su juo darbo sutartį – prašymas parašytas ieškovo ranka ir savo noru, nurodant datą. Ieškovas apie atleidimą iš darbo žinojo nuo pat įsakymo priėmimo dienos – ką patvirtina pats ieškovas. Ieškovas 2013-02-04 privalėjo dirbti nuo 20.00 val. iki kitos dienos 20.00 val. Atvykus į darbą jis buvo informuotas apie darbo sutarties nutraukimą pačiam prašant. Ieškovui taip pat buvo mėginta įteikti įsakymą bei pasiūlyta pasirašyti darbo sutarties grafą dėl darbo sutarties nutrakimo, tačiau ieškovui atsisakius, buvo surašytas aktas dalyvaujant įmonės savininkui ir darbuotojams. Ieškovas apie jo atleidimą žinojo ir iš kitų aplinkybių, kurias pats nurodė: pripažino, kad kreipėsi į darbo biržą, į VDĮ Kauno teritorinį skyrių (2013-02-14) ir nurodė kreipimosi priežastį – neteisėtas atleidimas bei neišmokėtas darbo užmokestis. Pats ieškovas ieškinyje patvirtino, kad apie atleidimą iš darbo jis žinojo ir jam apie tai buvo pranešta po paskutinio budėjimo, o įsakymas mėgintas įteikti tą dieną, kai turėjo budėti. Ieškovas pažeidė senaties terminą, numatytą Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 300 str. 1 d.: kreiptis į teismą dėl neteisėto atleidimo senaties terminas – vienas mėnuo. Ieškovas apie atleidimą sužinojo tą pačią dieną, t.y. 2013-02-04, o kad bus nutraukta darbo sutartis dar anksčiau – po paskutinio budėjimo, todėl senaties terminas suėjo 2013-03-04. Atsakovas visiškai nepripažįsta ieškinio, o neturtinė žala yra išvestinis reikalavimas ir taikomas tik pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, tačiau ir pripažinus atleidimą neteisėtu, paties fakto konstatavimas nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Ieškinyje ieškovas tik konstatavo aplinkybes, aptartas Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.250 str., bet jų neargumentavo bei nepagrindė jokiais įrodymais. Darbas degalinėje nelaikomas pavojingu: pavojingu laikomas darbas, užpilant klientams dujas. Dėl šios priežasties ir buvo nustatytas visiems operatoriams po dvi valandos per budėjimą: operatoriai faktiškai tų valandų neišdirbdavo, kadangi prisijungti dujų įrangą privalėjo patys klientai, išskyrus atvejus kai klientai patys to nemoka padaryti. Algalapiuose, darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, visada buvo žymimos atsakovo dirbtos naktinės, pavojingos valandos ir dirbtas laikas.
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų, ieškovo, atsakovės atstovo A. P. paaiškinimų, liudytojų parodymų nustatyta, kad 2008 m. spalio 1 d. tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 32 (toliau tekste – Sutartis, t. 1, b.l. 135-136), pagal kurią ieškovas K. K. nuo 2008-10-01 buvo priimtas dirbti A. P. individualioje įmonėje degalinės operatoriumi. Darbo sutartyje buvo numatyta, kad darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui Vyriausybės nustatytą minimalų mėnesinį darbo užmokestį ir 30 proc. priedą už pavojingą darbą, mokant vieną kartą per mėnesį iki sekančio mėnesio 15 d. (Sutarties 3 punktas). A. P. individualios įmonės savininko A. P. 2013 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 94 (t. 1, b.l. 139) K. K., atsižvelgiant į 2012 m. gruodžio 20 d. prašymą atleisti jį iš darbo (t. 1, b.l. 138), buvo atleistas iš darbo nuo 2013 m. vasario 4 d.
Dėl ieškovo prašymo atnaujinti įstatymo nustatytą terminą
kreiptis į teismą su ieškiniu ginčijant neteisėtą atleidimą
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad darbuotojas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą. Ieškovas ieškinį Kaišiadorių rajono apylinkės teismui pateikė 2013 m. birželio 7 d. (t. 1, b.l. 3-12), tai yra praleidęs nustatytą vieno mėnesio terminą. Ieškovas pateikė teismui prašymą, kuriuo prašo atnaujinti įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą su ieškiniu ginčijant neteisėtą atleidimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas K. K. 2013 m. vasario 14 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl neteisėto atleidimo, neatsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju, bei galimo dokumentų klastojimo (t. 1, b.l. 57). Atsakymas dėl skundo K. K. buvo pateiktas 2013 m. kovo 20 d. (t. 1, b.l. 32-35), jame išaiškinta ieškovo teisė nesutinkant su atleidimu iš darbo kreiptis į teismą per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos. K. K. į Prienų rajono apylinkės teismą su ieškiniu kreipėsi 2013-04-22, tačiau 2013-05-09 nutartimi buvo nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti (t. 1, b.l. 22-23). Ieškovui pateikus patikslintą ieškinį, Prienų rajono apylinkės teismas 2013 m. gegužės 23 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą (t. 1, b.l. 14-15). Iš karto po to ieškinys ieškovo 2013-06-07 buvo pateiktas Kaišiadorių rajono apylinkės teismui. Iš šių duomenų matyti, kad ieškovas buvo pakankamai aktyvus siekdamas apginti pažeistą teisę – ginčydamas neteisėtą jo atleidimą iš darbo, tačiau dėl to, kad neturi teisinio išsilavinimo, skundą, nepraleisdamas įstatyme įtvirtinto vieno mėnesio termino, klaidingai pateikė darbo ginčų komisijai, bet ne teismui. Vėliau, gindamas pažeistą teisę, kreipėsi į Prienų rajono apylinkės teismą, kuriam civilinė byla pagal ieškovo ieškinį neteisminga. Įvertinus šias aplinkybes laikytina, kad ieškovas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 300 str. 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminą praleido dėl svarbių priežasčių, todėl šis terminas atnaujintinas.
Dėl ieškinio reikalavimų pripažinti ieškovo K. K. atleidimą iš darbo neteisėtu; panaikinti 2013-02-04 A. P. IĮ savininko neteisėtą įsakymą „Dėl atleidimo iš darbo“ Nr. 94; priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką; turtinę ir neturtinę žalą
Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau tekste – DK) 127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta darbuotojo teisė nutraukti neterminuotą darbo sutartį, apie tai raštu įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika darbo dienų. Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas ir kitoks įspėjimo terminas, bet jis negali viršyti vieno mėnesio. Įspėjimo terminui pasibaigus, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą ir atsiskaityti su darbuotoju. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog darbuotojas turi teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo padavimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik darbdavio sutikimu.
Ieškovas K. K. teismo posėdžio metu teikdamas paaiškinimą nurodė, kad 2012 m. spalio 17 d. atsakovės A. P. individualios įmonės savininkui A. P. jis pateikė prašymą (t. 2, b.l. 30) atleisti jį iš užimamų pareigų nuo 2012 m. lapkričio 29 d. K. K. teigimu, prašymą atleisti iš darbo jis parašė todėl, kad buvo susiradęs kitą darbą. Vėliau paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl įsidarbinimo, K. K. žodiniu sutarimu su A. P. šį prašymą atšaukė ir liko dirbti pas atsakovę. Ieškovas nurodė, jog prašymas, kurio pagrindu K. K. buvo atleistas iš darbo, atsakovės savininkui A. P. buvo pateiktas prieš dvejus metus iki jo atleidimo 2013 m. vasario 4 d. Prašymą atleisti iš darbo, kuriame nebuvo nurodyta nei prašymo surašymo data, nei atleidimo data, A. P. siūlymu K. K. parašė tuomet, kai atsakovės savininkas nustatė, kad K. K. padarė pažeidimą parduodamas brangiau alaus butelį. Šis pažeidimas nebuvo suformintas dėl to, kad ieškovas, kaip pats nurodė, sutiko parašyti prašymą atleisti jį iš darbo, nenurodydamas šio prašymo datos. K. K. teigimu, prašyme atleisti jį iš darbo (t. 1, b.l. 138) nurodyta data – 2012.12.20 yra įrašyta ne K. K., o kito asmens, nes K. K. 2012 m. gruodžio mėnesį jokio prašymo atleisti jį iš darbo nerašė.
Sprendžiant ginčą dėl 2013-02-04 A. P. individualios įmonės savininko A. P. įsakymo dėl ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo pažymėtina tai, kad prašyme atleisti K. K. iš darbo įrašyta data – 2012-12-20. Įsakymas atleisti ieškovą iš darbo šio prašymo pagrindu buvo priimtas 2013-02-04, tai yra praėjus daugiau nei keturiolikai dienų nuo prašyme nurodytos datos – 2012-02-20. Kadangi suėjus 14 darbo dienų terminui darbuotojas tęsė darbą, o darbdavys darbo sutarties nenutraukė, laikytina, kad darbuotojas darbdavio sutikimu atšaukė prašymą atleisti jį iš darbo. Todėl atsakovės savininko A. P. 2013-02-04 įsakymas Nr. 94 atleisti A. K. iš darbo laikytinas neteisėtu, nes įsakymas priimtas pažeidžiant imperatyvias darbo kodekso normas – nesant darbuotojo prašymo atleisti jį iš darbo, taip pat nesant kitų įstatyme įtvirtintų darbo sutarties nutraukimo pagrindų.
Ieškovas neprašo grąžinti jį į ankstesnį darbą, nurodo, kad po K. K. kreipimosi į darbo inspekciją A. P. grasino ieškovui, teigė, kad panaikins atleidimo įsakymą, o vėliau vis tiek ieškovą atleis, ar ras kitokį būdą su ieškovu susidoroti, todėl, ieškovo manymu, jam būtų sudarytos nepalankios darbo sąlygos pas atsakovę. Įvertinus šiuos ieškovo argumentus, taip pat atsižvelgiant į aplinkybę, jog ieškovas šiuo metu dirba kitoje darbovietėje, todėl atsakovas į darbą negrąžinamas, laikant, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu (DK 300 str. 4 d.). Ieškovui priteistina trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio 3535,65 Lt (1178,55 Lt x 3 mėn.) išeitinė išmoka (DK 140 str. 1 d. 3 p.), ši išmoka apskaičiuota žemiau nurodytu būdu.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 6.1 punktas nustato, kad vidutinio darbo užmokesčio skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, priskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu teisės aktuose nenumatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas šio Aprašo 3.1–3.4 punktuose, ir mėnesines premijas.
Pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas (t. 1, b.l. 145, 146, 147) patvirtina, kad ieškovui K. K. 2012 m. lapkričio – 2013 m. sausio mėn. buvo priskaityta 2904,25 Lt darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių (294,73 Lt + 1410,32 Lt + 1199,20 Lt), šiuo laikotarpiu jis dirbo 412 val. (48 val. + 192 val. + 172 val.) (t. 1, b.l. 153-155). Vidutinį dienos darbo užmokestį, esant suminei darbo laiko apskaitai, sudaro 56,39 Lt, neatskaičius mokesčių (2904,25 Lt : 412 val. x 8 val.). Vidutinį mėnesio darbo užmokestį sudaro 1178,55 Lt (56,39 Lt x 20,9) (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. A1-581 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų bei metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2013 metais patvirtinimo 2.1.1 p.), skaičiavimo pagrindu laikant ieškovo 2012-11- 2013-01 mėn. laikotarpiu gautą darbo užmokestį.
Be to, ieškovas prašo priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal DK 300 str. 4 dalies nuostatas, pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumas už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.
Kaip matyti iš 2013 m. birželio 26 d. darbo sutarties Nr. 121507 (t. 3, b.l. 144-145), tarp ieškovo K. K. ir Maxima LT, UAB, 2013 m. birželio 26 d. buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią ieškovas nuo 2013-06-28 buvo priimtas dirbti krovėju X555 parduotuvėje Hyper Maxima (Ozo g. 25, Vilnius). K. K. 2014 m. vasario – balandžio mėnesiais buvo priskaitytas 3734,19 Lt (902,94 Lt + 1411,85 Lt + 1419,40 Lt) darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių, šiuo laikotarpiu jis dirbo 483 val. (136 val. + 176 val. + 171 val.) (t. 3, b.l. 129). Vidutinį dienos darbo užmokestį, esant suminei darbo laiko apskaitai, sudaro 61,85 Lt, neatskaičius mokesčių (3734,19 Lt : 483 val. x 8 val.). Vidutinį mėnesio darbo užmokestį sudaro 1298,85 Lt (61,85 Lt x 21) (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. A1-693 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų bei metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2013 metais patvirtinimo 2.1.1 p.), skaičiavimo pagrindu laikant ieškovo 2012-11 mėn. - 2013-01 mėn. laikotarpiu gautą darbo užmokestį. Kadangi ieškovo gaunamas darbo užmokestis, jam dirbant Maxima LT, UAB, yra didesnis nei jo vidutinis mėnesio darbo užmokestis jam dirbant pas atsakovę, darbo užmokesčių skirtumas nepriteistinas.
Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo priteisti 96,71 Lt turtinę žalą, kurią sudaro 73,71 Lt už vaistus, 23 Lt už bylos dokumentų kopijas. Įvertinęs teismui pateiktus rašytinius įrodymus (t. 2, b.l. 69-73, 74), ieškovo paaiškinimą, teismas laiko, kad ieškovo prašoma prašomas priteisti turtinės žalos dydis yra pagrįstas, įrodytas, todėl iš atsakovės ieškovui priteistina 96,71 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Be to, ieškovas prašo priteisti jam iš atsakovės 8000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. DK 250 str. įtvirtinta nuostata, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis CK. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.).
Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviaisiais ir objektyviaisiais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir lemiančiais pareigą įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Pažymėtina, kad žalos atlyginimo teisiniai santykiai lemia būtinybę ne tik atlyginti padarytą žalą, bet ir tai, kad, nustatant neturtinės žalos dydį, būtų laikomasi lygiateisiškumo principo, t.y. kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos panašiai, taip pat proporcingumo principo. Dėl šios priežasties nustatydami neturtinės žalos dydį teismai turi remtis įstatymų nustatytais ir teismų praktika suformuotais ir taikomais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei atsižvelgti į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos dydžius, taip įgyvendindami teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus (CK 1.2, 1.5 straipsniai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 4 straipsnis).
Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Taigi, neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų. Ieškovo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra tik vienas kriterijų, į kuriuos teismas atsižvelgia. Nukentėjusiojo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis negali būti vertinamas kaip nustatytas, nes jo nustatymas yra priskirtas teisingumą vykdančiam subjektui – teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. ir kt. v. VšĮ Marijampolės ligoninė, bylos Nr. 3K-7-255/2005; 2013 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. ir kt. v. L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-81/2013; kt.).
Pažymima, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Nukentėjusiojo - ieškovo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko – atsakovės nepagrįstai pabloginta.
Teismas, įvertinęs ieškovo nurodytus patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus netekus darbo, rašytinius įrodymus (t. 2, b.l. 28-29, 47-55), laiko, kad protingas iš atsakovės ieškovui priteistinas dydis neturtinei žalai atlyginti yra 1000 Lt, kuris atitinka teisingumo bei proporcingumo kriterijų. Todėl iš atsakovės ieškovui priteistina 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Dėl ieškinio reikalavimo priteisti neišmokėto atlyginimo dalį
Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 7060,27 Lt neišmokėto atlyginimo dalį už pastarųjų trijų metų laikotarpį. K. K. nurodo, kad atsakovė netinkamai apskaičiavo ir neišmokėjo priedo už pavojingas darbo sąlygas, viršvalandžius bei darbą švenčių ir poilsio dienomis: už 2010 metus – 2689,99 Lt, už 2011 metus – 2285,82 Lt, už 2012 metus – 2084,46 Lt. Atsakovės atstovai su šiuo reikalavimu nesutiko, nurodė, kad 2009 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 76 „Dėl pavojingo darbo valandų“ pamainai buvo skirta 2 val. pavojingo darbo (t. 3, b.l. 31). Atsakovė pateikė paskaičiavimus (t. 2, b.l. 136-152), pagal kuriuos neišmokėto ieškovui darbo užmokesčio dalį 2010 – 2012 metais sudaro 469,65 Lt.
Tačiau teismas su tokiais atsakovės atstovų argumentais nesutinka. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad darbo sutarties, kaip ir bet kokios kitos sutarties, sąlygos turi būti aiškinamos vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kurios reglamentuotos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad, remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 99 straipsnio 3 dalimi, už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys, šalims sutarus dėl darbo funkcijų, jos darbo sutartyje ar lokaliniuose aktuose turi būti nurodomos taip, jog būtų aiškios abiem šalims ir atitiktų suderintą jų valią. Darbdaviui neįvykdžius DK 99 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos tinkamai įforminti darbo sutartį, jam tenka tokios pareigos neįvykdymo padarinių rizika.
2008 m. spalio 1 d. tarp ieškovo ir atsakovės sudaryta darbo sutartimi Nr. 32 šalys susitarė, kad darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui Vyriausybės nustatytą minimalų mėnesinį darbo užmokestį ir 30 proc. priedą už pavojingą darbą, mokant vieną kartą per mėnesį iki sekančio mėnesio 15 d. (Sutarties 3 punktas). Atsakovės atstovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad sutarties su ieškovu sudarymo dieną darbdavio vidaus lokaliniu aktu buvo nustatyta, kokios trukmės pavojingas darbas bus dirbamas ieškovo. Į bylą pateiktas atsakovės savininko A. P. 2009 m. balandžio 27 d. įsakymas Nr. 76 „Dėl pavojingo darbo valandų“, tačiau duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas su šiuo įsakymu buvo supažindintas pasirašytinai ir jam apie tai, kad pamainai buvo skirta 2 val. pavojingo darbo, buvo žinoma, atsakovės atstovai nepateikė. Kadangi darbo sutartimi pavojingo darbo trukmė nebuvo aptarta, todėl akivaizdu, jog tokia darbo sutartyje įtvirtinta apmokėjimo už pavojingą darbą sąlyga leido ieškovui pagrįstai tikėtis, kad jam bus mokamas 30 proc. priedas, skaičiuojamas už visą dirbtą darbo laiką. Nesupažindinus ieškovo su atsakovės vidaus lokaliniu aktu, kuriuo buvo pamainai skirta 2 val. pavojingo darbo, buvo pažeisti ieškovo lūkesčiai gauti darbo sutartimi sulygtą 30 proc. priedą už pavojingą darbą. Atsakovės atstovų argumentas, kad ieškovo darbas nebuvo pavojingas, yra nepagrįstas, nes aplinkybė, jog ieškovas darbo sutartimi buvo priimtas dirbti degalinės operatoriumi, o taip pat sisteminė teisės aktų: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-09-03 nutarimo Nr. 1386 „Dėl pavojingų darbų sąrašo patvirtinimo“ (2007-09-19 ir 2010-03-31 redakcijos), Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005-11-07 įsakymo Nr. 4-382 „Dėl pavojingų darbų su dujomis taisyklių patvirtinimo“ (2009-04-16 redakcija), Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005-09-30 įsakymo Nr. A1-262 „Dėl darbuotojų, dirbančių potencialiai sprogioje aplinkoje, saugos nuostatų patvirtinimo“ nuostatų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad ieškovas dirbo sutartimi sulygtą pavojingą darbą, o šio darbo mastą ir apimtis darbdavys privalėjo nustatyti vidaus lokaliu teisės aktu ir su juo tinkamai supažindinti ieškovą, tačiau to nepadarė.
Ieškovo K. K. pateikti skaičiavimai (t. 2, b.l. 119-124, t. 3, b.l. 38-40, 41-43), patvirtinantys, kad atsakovė neteisingai apskaičiavo ir neišmokėjo ieškovui priedo už pavojingą darbą, už viršvalandžius ir darbą švenčių ir poilsio dienomis dalies: už 2010 metus – 2689,99 Lt, už 2011 metus – 2285,82 Lt, už 2012 metus – 2084,46 Lt. Teismas laiko įrodytu, kad atsakovė nepagrįstai ieškovui neišmokėjo 7060,27 Lt darbo užmokesčio dalies už pavojingą darbą, viršvalandinį darbą bei darbą poilsio ir švenčių dienomis, vadovaujasi ieškovo į bylą pateiktais šio reikalavimo skaičiavimais ir ieškovo reikalavimą šioje dalyje tenkina (DK 192 str., 193 str., 194 str.).
CK 6.37 str. 1 d. numato, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Skolininkas, remiantis CK 6.37 str. 2 d., privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 str. 1 d., terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kito palūkanų dydžio. Ieškovas tokį reikalavimą yra pareiškęs, todėl pagal CK 6.37 str. 2 d. iš atsakovės ieškovo naudai yra priteistinos 5 procentų dydžio metines palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Likusioje dalyje ieškovo ieškinys atmestinas.
Kiti šalių argumentai, rašytiniai įrodymai bei nustatytos bylos aplinkybės, teismo nuomone, sprendimui įtakos neturi.
Nors ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo tenkintinas iš dalies, teismas laiko, kad ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra pagrįstas, o neturtinės žalos dydį nustato teismas, todėl iš atsakovės priteistinos ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos: 1440 Lt išlaidos už advokato teisiną pagalbą (t. 3, b.l. 45, 46) ir 343,60 Lt išlaidos už ekspertizės atlikimą (t. 3, b.l. 84, 85) (CPK 88 str. 1 p., 6 p., 93 str, 98 str.). Valstybės naudai iš atsakovės priteistina 495 Lt žyminio mokesčio (144 Lt už neturtinio pobūdžio reikalavimą ir 351 Lt už turtinius reikalavimus (11692,63 Lt x 3 proc.)) ir 81,75 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265, 268, 270, 279 straipsniais, teismas
n u s p r e n d ė :
atnaujinti ieškovui K. K. įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą su ieškiniu ginčijant neteisėtą atleidimą.
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Panaikinti A. P. individualios įmonės savininko A. P. 2013-02-04 įsakymą Nr. 94.
Pripažinti darbo sutarties nutraukimą A. P. individualios įmonės savininko A. P. 2013 vasario 4 d. įsakymo Nr. 94 pagrindu neteisėtu ir laikyti, kad 2008 m. spalio 1 d. darbo sutartis Nr. 32, sudaryta tarp darbuotojo K. K., a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. P. individualios įmonės, juridinio asmens kodas 158895049, yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.
Priteisti K. K. iš atsakovės A. P. individualios įmonės trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio 3535,65 Lt (trijų tūkstančių penkių šimtų trisdešimt penkių litų 65 centų) išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojant po 56,39 Lt per dieną už penkių darbo dienų savaitę už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2013 m. birželio 27 d., 7060,27 Lt (septynis tūkstančius šešiasdešimt litų 27 centus) neišmokėto atlyginimo dalį už 2010 – 2012 metus; 96,71 Lt (devyniasdešimt šešis litus 71 ct) turtinei žalai atlyginti; 1000,00 Lt (vieną tūkstantį litų 00 centų) neturtinei žalai atlyginti, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (11692,63 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2013-06-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1783,60 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus aštuoniasdešimt tris litus 60 centų) bylinėjimosi išlaidų.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovės A. P. IĮ 495,00 Lt žyminio mokesčio ir 81,75 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybės naudai (žyminis mokestis ir pašto išlaidos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą Nr. LT247300010112394300, AB bankas ,,Swedbank“, įmokos kodas – 5660, paskirtis – žyminis mokestis ir išlaidos susijusios su bylos nagrinėjimu).
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kaišiadorių rajono apylinkės teismą.
Teisėja Edita Dambrauskienė