Baudžiamoji byla Nr. 2K-445/2014

Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00823-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.25.4.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. gynėjo advokato Domanto Skebo kasacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo D. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281  straipsnio  5 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. D. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta vienerius metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Iš D. L. priteista 36 548 Lt M. Č., 74 820 Lt bendrai V. G. ir J. G., po 400 Lt M. Č. įstatyminei atstovei I. R. ir J. G. išlaidoms už advokato paslaugas apmokėti.

Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 20 d. nutartis, kuria Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria D. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

D. L. nuteistas už tai, kad 2011 m. spalio 7 d., apie 21.45 val., Utenoje, artėdamas prie Molėtų–Kupiškio gatvių sankryžos, degant geltonam mirksinčiam šviesoforo signalui, vairuodamas jam priklausantį automobilį „Mazda 626“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 37, 78.9, 1.13.3 punktų  reikalavimus, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, artėdamas prie pėsčiųjų perėjos nesulėtino greičio ir nesustojo, neįsitikinęs, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, vis tiek judėjo tolyn, dėl to patrenkė į jo važiavimo krypties eismo juostą iš kairės pusės pėsčiųjų perėja ėjusius pėsčiuosius M. Č., kuriam dėl patirtų sužalojimų padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, ir J. G., kuris nuo nesuderinamų su gyvybe sužalojimų 2011 m. lapkričio 17 d. 13.25 val. mirė ligoninėje.

Kasaciniu skundu nuteistojo D. L. gynėjas advokatas D. Skebas prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 20 d. nutarties dalį, kuria atmesta dalis apeliacinio skundo, ir D. L. bylą nutraukti, o civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Kasacinio skundo dalyje, pavadintoje „dėl pėsčiųjų perėjos sąvokos“, nuteistojo gynėjas teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme buvo nustatinėjama, bet teismų sprendimuose nevertintos nuteistojo D. L. techninės galimybės išvengti eismo įvykio. Teismai, sistemiškai aiškindami KET 3, 1.13.3, 78.9 punktus, padarė išvadą, kad įvykio vietoje (sankryžoje) esančios dvi lygiagrečios linijos, sudarytos iš stačiakampių, žymi pėsčiųjų perėją, kurioje eismas reguliuojamas šviesoforu; kadangi eismo įvykio metu šviesoforas neveikė, tai pėsčiųjų perėja įvykio metu buvo nereguliuojama. Konstatavę pėsčiųjų pirmumo teisę eiti per perėją, teismai nusprendė, kad nuteistasis privalėjo vykdyti KET 9, 37 punktų reikalavimus, t. y. turėjo būti itin atidus ir sutelkti ypatingą dėmesį į tai, ar pėsčiųjų perėjos nekerta pėstieji, sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų, o oro ir matomumo sąlygos nepateisina šių reikalavimų vairuotojui nesilaikymo. Kasatorius mano, kad teismai netinkamai pritaikė BK 281 straipsnio 5 dalį, nes neteisingai aiškino pėsčiųjų perėjos sąvoką ir dėl to netinkamai įvertino eismo įvykio dalyvių veiksmų atitikimą KET reikalavimams. Teismai išvadas grindė nurodydami į kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-453/2011, kurioje nagrinėta situacija nėra tapati šioje byloje nagrinėjamam eismo įvykiui, nes joje konstatuota, kad pėsčiasis partrenktas vairuotojui smarkiai viršijus greitį, be to, buvo sprendžiamas klausimas dėl vairuotojo pareigų žinant, kad jis artėja prie dviem lygiagrečiomis linijomis, sudarytomis iš stačiakampių, pažymėtos pėsčiųjų perėjos. Šioje byloje tiriamo eismo įvykio metu minėtas horizontalus kelio ženklinimas buvo neapšviestas, kelio ženklų, įspėjančių apie pėsčiųjų perėją, nebuvo, o išjungtas šviesoforas nebūtinai reiškia, kad kelyje įrengta perėja, nes pagal KET 112 punktą šis įspėjamasis ženklas įrengiamas ir prie kitų kelio elementų. Taigi nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo nuteisti vairuotoją už KET 9, 37 punktų reikalavimų nevykdymą, nes tam pirmiausia buvo reikalinga nustatyti, ar vairuotojas žinojo, kad įvykio vietoje yra tokio tipo perėja. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti du matomumo eksperimentai, kurių metu nustatyta, kad pėsčiųjų matomumas buvo prastas, o linijų, susidedančių iš stačiakampių, matomumas net nebuvo tiriamas, bet akivaizdu, kad buvo dar prastesnis. Taigi teismai sprendimais nustatė objektyviai neįmanomą vairuotojo prievolę atspėti, nujausti, koks yra kelio ženklinimas toje vietoje, kurios dar neapšvietė automobilio žibintai. Be to, teismų vertinimas dėl perėjos statuso prieštarauja KET 3, 37 punktams, nustatantiems vairuotojo pareigą praleisti nereguliuojama perėja, pažymėta ženklais arba ženklais ir linijomis, o ne tik linijomis, einančius pėsčiuosius, sustoti prieš ženklą, o jo įvykio vietoje nebuvo. BK 281 straipsnio sudėtis yra blanketinė, t. y. nukreipia į kitą teisės aktą, šiuo atveju KET, kurios negali būti aiškinamos išplečiant asmens baudžiamosios atsakomybės ribas. Kasatorius pažymi, kad pėsčiųjų pirmumo teisė neturi būti suabsoliutinta, eliminuojant jų pačių pareigą elgtis atsargiai. Teismai neatsižvelgė į pėsčiųjų neatsargumą ir KET 51 punkto reikalavimo važiuojamąją kelio dalį kirsti pėsčiųjų perėjoje ar sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją saugiai, įvertinus atstumą iki artėjančios transporto priemonės ir jos greitį, pažeidimą, priežastiniu ryšiu susijusį su eismo įvykio kilimu. Kelio ruožas toje vietoje yra tiesus, todėl artėjančio automobilio žibintai buvo iš toli matomi, taigi nukentėjusieji turėjo galimybę praleisti automobilį, tačiau vis tiek judėjo į jo važiavimo juostą tamsiu paros metu be atšvaitų ir žibintų, vienas iš jų buvo neblaivus. Jie abu ketino toliau vartoti alkoholį, išgerdavo alaus ir neblaivūs vaikštinėjo po miestą jau ne pirmą kartą, nors buvo nepilnamečiai, o jeigu būtų laikęsi Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustato draudimo nepilnamečiams ne tik vartoti alkoholį, bet ir jo turėti, eismo įvykis galėjo ir neįvykti. Nukentėjusiųjų didelis neatsargumas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, 6.248 straipsnio 4 dalimi, turėjo būti vertinamas ir sprendžiant dėl neturtinės ir turtinės žalos dydžio.

Kasacinio skundo dalyje, pavadintoje „dėl procesinių pažeidimų, susijusių su įrodymų atnaujinimu, kaltinimo pakeitimu“, kasatorius teigia, kad teismai padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 255, 256, 295 straipsnių pažeidimus. Baigiamojoje kalboje gynėjas pabrėžė, kad D. L. nebuvo kaltinamas pėsčiųjų nepraleidimu (kelio nedavimu), o tuo buvo kaltinamas jo automobilis „Mazda“; kad D. L. nebuvo kaltinimas tuo, jog pažeidė KET 133, 134 punktų reikalavimus vairuotojui sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties; kad D. L. buvo kaltinamas automobilio nesuvaldymu ir savo, keleivių, krovinio saugumo neužtikrinimu, nors byloje nėra duomenų apie šias aplinkybes; akcentavo, kad baigiamųjų kalbų metu jokių naujų aplinkybių nepranešė, pasisakė tik dėl šių kaltinimų vertinimo, dėl to įrodymų tyrimas neturėjo būti atnaujintas (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-105/2006, 2K-618/2012). Teismui be pagrindo atnaujinus bylos nagrinėjimą, buvo sudaryta galimybė prokurorui patikslinti kaltinimus, nurodyti kaltinamojo padėtį sunkinantį kaltinimą apie pėsčiųjų pirmumo teisės eiti per perėją pažeidimą, taip buvo  pažeisti kaltinamojo procesiniai interesai.

Teismai, konstatuodami, kad vairuotojas D. L. pažeidė KET nuostatas, susijusias su pėsčiųjų pirmumo teise judėti per perėją, išėjo iš kaltinimo ribų. Naujai pateiktame kaltinime yra išvardyti KET punktai, tačiau žodžiais suformuluoti tokie kaltinimai, kad nesustojo prieš pėsčiųjų perėją ir dėl nepasirinkto saugaus greičio nesuvaldė automobilio. Nesustojimas prieš perėją neužtraukia atsakomybės, o aplinkybė, kad D. L. nesuvaldė automobilio, byloje nebuvo nustatyta, nes jis valdė automobilį, jį stabdė, automobilio kontrolės nebuvo praradęs, dėl to nėra ginčo. Nuteistajam tiesiogiai nebuvo pareikšta kaltinimo dėl pėsčiųjų nepraleidimo.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo D. L. gynėjo advokato D. Skebo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė pažymi, kad teismai išnagrinėjo bylą laikydamiesi BPK reikalavimų, tinkamai ir pagrįstai taikė BK nuostatas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad D. L. tamsiu paros metu prie pėsčiųjų perėjos nesumažino greičio tiek, kad išvengtų susidūrimo, bei visiškai nesustabdė automobilio, ir neįsitikinęs, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, vis tiek judėjo tolyn, dėl to patrenkė einančius per šią perėją pėsčiuosius M. Č. ir J. G. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, dar kartą įvertino įrodymus, nutartyje išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl atmetama nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo dalis. Šis teismas, aptardamas apeliacinio skundo argumentą, kad nuteistasis neturėjo galimybės žinoti, jog jis artėja prie pėsčiųjų perėjos, pagrįstai nurodė, kad vieta, kurioje buvo partrenkti pėstieji, buvo pažymėta KET 1.13.3 punkte numatytomis linijomis, žyminčiomis šviesoforu reguliuojamą pėsčiųjų perėją, D. L. judėjimo kryptimi, prieš sankryžą, buvo ženklas Nr. 112 (šviesoforas), kuris įspėjo apie artėjimą prie sankryžos, pėsčiųjų perėjos arba kelio ruožo, kuriame eismas reguliuojamas šviesoforais. Pats D. L. aiškiai matė, jog artėja prie sankryžos, kurioje šviesoforas mirksėjo geltona spalva, o tai pagal KET 78.9 punktą reiškia, jog tuo metu sankryža ir joje esanti pėsčiųjų perėja nereguliuojamos. Taigi akivaizdu, kad minėto kelių ženklinimo pakako tinkamai įspėti D. L. apie jo artėjimą prie tuo metu nereguliuojamos sankryžos ir joje esančios pėsčiųjų perėjos, kad D. L. tinkamai pasirengtų, jei reikia sustoti prieš pėsčiųjų perėją ir praleisti pėsčiuosius. Tai, kad kasatorius nesutinka su teismų padarytomis išvadomis, negali būti vertinama kaip teismų padaryti pažeidimai.

Nukentėjusieji V. G. ir J. G. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo D. L. gynėjo advokato D. Skebo kasacinį skundą atmesti.

Nukentėjusieji nurodo, kad teismai padarė pagrįstas ir teisingas išvadas, jog D. L., vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė KET 9, 37, 78.9, 1.13.3 punktų reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata bei žuvo žmogus, ir yra kaltas dėl nusikaltimo, numatyto BK 285 straipsnio 5 dalyje. Teismai teisingai nustatė, kad įvykio vietoje esančios dvi lygiagrečios linijos, sudarytos iš stačiakampių, žymi pėsčiųjų perėją, kurioje eismas reguliuojamas šviesoforu. Eismo įvykio metu buvo įjungtas geltonas mirksintis šviesoforo signalas, dėl to pėsčiųjų perėja buvo nereguliuojama. Nuteistasis D. L. yra Utenos gyventojas, turi ilgametę vairuotojo darbo patirtį ir aukščiausią vairuotojo kvalifikaciją, dėl to eismo įvykio vietos sankryžos kelio ženklinimą bei eismo organizavimą jis žinojo gerai. Be to,  nuteistasis teisme nurodė, kad sankryžoje degė geltonas šviesoforo signalas, artėdamas prie sankryžos jis sumažino greitį, kad spėtų pastebėti, ar neartėja kas nors iš šalutinių kelių, ir pažymėjo, kad yra matęs šioje sankryžoje eismo įvykį, dėl to per ją važiuoja visada atsargiai. Kasatoriaus argumentą, kad nukentėjusieji neturėjo atšvaitų, paneigia eismo įvykio vietos nuotrauka, kurioje matyti nukentėjusiųjų sūnaus J. G. šviesą atspindintis batas. Nukentėjusiųjų sūnus J. G. niekada nevartojo jokių alkoholinių gėrimų, eismo įvykio metu buvo blaivus ir teismui nėra pateikta jokių duomenų, kad jis ketino vartoti alkoholį ar kada nors neblaivus vaikštinėjo po miestą, dėl to kasatoriaus argumentas yra ne tik nepagrįstas, bet ir įžeidžiantis.

Nuteistojo D. L. gynėjo advokato D. Skebo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

BPK 368 straipsnio 1 dalis įpareigoja kasatorių kasaciniame skunde nurodyti teisinius argumentus, pagrindžiančius BPK 369 straipsnyje numatytų kasacinių pagrindų buvimą. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Kasacinės instancijos teismas kasacine tvarka apskųstus nuosprendžius ir (ar) nutartis gali pakeisti ar panaikinti nustatęs, kad kasatoriaus teiginiai dėl kasacinių pagrindų buvimo yra pagrįsti. Nuteistojo gynėjo kasacinio skundo dalyje, pavadintoje „dėl pėsčiųjų perėjos sąvokos“, kasaciniai pagrindai nenurodyti: nėra aiškių teiginių nei dėl netinkamai pritaikytų baudžiamojo įstatymo nuostatų, nei argumentų apie esminius BPK pažeidimus, todėl ši kasacinio skundo dalis iš esmės yra nenagrinėtina.

Kasatoriaus reiškiama nuomonė, jog byloje nebuvo nustatyta, ar nuteistasis žinojo, kad įvykio vietoje yra pėsčiųjų perėja, nėra pagrindas kasaciniam skundui tenkinti. Vien tik vairuotojo nepastebėjimas, nesuvokimas, kad jis važiuoja keliu, kurį gali kirsti pėstieji, vairuotojo baudžiamosios atsakomybės nešalina, jei pėstiesiems atsiranda BK 281 straipsnyje numatyti padariniai. Atsakomybės nešalina ir apšvietimo, kelio ženklinimo, kelio ženklų išdėstymo trūkumai, jei pagal kitus įvykio vietoje esamus kelio ženklus, kelių ženklinimą, šviesoforus turi būti suvokiama, kad važiuojama keliu, kurį gali kirsti pėstieji. Šioje byloje nagrinėjamo įvykio vietoje apie tai, kad per sankryžą gali eiti pėstieji, galima buvo spręsti pagal mirksintį šviesoforą bei KET 3 priedo 1.13.3 punkte numatytą kelio ženklinimą. Kelio ženklo, žyminčio pėsčiųjų perėją, nebuvimas nereiškia, kad baudžiamoji atsakomybė nagrinėjamoje byloje taikyta plečiamai, nes vien tokio ženklo nebuvimas nereiškia, kad vairuotojas neturi pareigos praleisti kelią kertančių pėsčiųjų. Netinkamas pėsčiųjų perėjos pažymėjimas leidžia daryti išvadą, kad netinkamai savo pareigas vykdo už eismo saugumą atsakingos institucijos, tačiau tokia aplinkybė neatleidžia eismo dalyvių nuo pareigų elgtis atsargiai ir saugiai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal KET 49 punktą į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji gali eiti ne tik pėsčiųjų perėjomis, bet ir sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Taigi vairuotojas, artėdamas prie sankryžos, turi įvertinti ir šią aplinkybę.

Teismų praktikoje eismo įvykių bylose pabrėžiama, kad pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-655/2007, 2K-196/2009, 2K-202/2009, 2K-195/2011, 2K-402/2012). Kartu teismų praktikoje daromos išvados, jog net pėsčiojo ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kurias numato KET (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2005, 2K-202/2009).

Kasatoriaus argumentai dėl pėsčiųjų eismo įvykio kilimą nulėmusio netinkamo elgesio (jų neatsargumo, nesilaikymo reikalavimo važiuojamąją kelio dalį kirsti saugiai ir pan.) byloje surinktais įrodymais nepatvirtinti. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių (nagrinėjamoje byloje aplinkybės dėl vairuotojo galimybių matyti kelio ženklinimą) nenustatinėja. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu.

Dėl kasaciniame nurodomų procesinių BPK pažeidimų, padarytų pirmosios instancijos teisme atnaujinant įrodymų tyrimą bei keičiant kaltinimą

BPK 369 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismui nusprendus atnaujinti įrodymų tyrimą bei priėmus prokuroro pateiktą prašymą pakeisti kaltinimą, kaip nors buvo suvaržytos kaltinamojo teisės. Šie veiksmai negalėjo ir sutrukdyti pirmosios instancijos teismui priimti teisingą teismo nuosprendį. Įtarimų ir kaltinimų esmė nagrinėjamoje byloje viso proceso, įskaitant ir kaltinimo keitimo prokuroro iniciatyva pirmosios instancijos teisme, metu iš esmės nekito: traukiamam baudžiamojoj atsakomybėn asmeniui buvo suprantama, kad baudžiamasis procesas buvo pradėtas ir vykdomas dėl to, kad 2011 m. spalio 7 d., apie 21.45 val., Utenoje, Molėtų–Kupiškio gatvių sankryžoje dėl D. L. kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu nukentėjo du pėstieji. D. L. proceso metu turėjo galimybę nuo tokių įtarimų bei kaltinimų gintis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bei apeliacine tvarka, tą D. L., padedamas gynėjo, ir darė. Prokurorui pateikus prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, gynybai buvo sudarytos galimybės dėstyti savo argumentus ir dėl prokuroro pareiškime išdėstytų kaltinimo teiginių.

Įrodymų tyrimas atnaujinamas, kai teismas mano, kad atnaujinus įrodymų tyrimą išsamiau gali būti nustatytos reikšmingos teisingam bylos išsprendimui aplinkybės. Teismo pastangos imtis priemonių tiesai byloje nustatyti ir taip užtikrinti, kad būti priimtas nuosprendis, kurio turinys būtų teisingas, negali būti vertinamos kaip kaltinamojo teisių suvaržymas ar kitoks esminis BPK nuostatų pažeidimas. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija“ (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. 2013 m lapkričio 15 d. nutarimai). Įrodymų tyrimo atnaujinimo galimybė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ar apeliacine tvarka BPK yra numatyta kaip tik tam, kad teismas galėtų tinkamai laikytis konstitucinio principo, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis).

Vairuotojo pareigos vairuoti saugiai, laikytis atsargumo priemonių kitų eismo dalyvių, taip pat ir pėsčiųjų, atžvilgiu įtvirtintos Lietuvos Respublikos saugos eismo automobiliais įstatyme, KET. KET nuostatos yra viena su kita susijusios ir turi būti aiškinamos bei taikomos sistemiškai. Tinkamas KET nuostatų aiškinimas neleidžia daryti išvados, kad vairuotojui dėl kokių nors priežasčių nekiltų pareiga praleisti leistinoje vietoje kelią kertančius pėsčiuosius. Atsakomybė už tokios pareigos nevykdymą galėtų būti netaikoma tik nustačius ypatingas aplinkybes, leidžiančias konstatuoti, kad šios pareigos vairuotojas, net ir būdamas ypatingai atsargus bei atidus, įvykdyti negalėjo. Baudžiamosiose bylose, pradėtose esant pagrindui manyti, jog galėjo būti padarytas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, netikslus KET punktų nurodymas (pvz., ne visų reikšmingų punktų išvardijimas) procesiniuose dokumentuose laikytinas trūkumu, tačiau toks trūkumas paprastai neturi būti pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu, jei veika, kurios padarymu yra kaltinama, tuose procesiniuose dokumentuose aprašoma atskleidžiant pažeistų KET reikalavimų esmę. Nagrinėjamoje byloje surašytame kaltinamajame akte bei teismų priimtuose baigiamuosiuose aktuose tai yra padaryta. Kaltinimo keitimo procedūra nagrinėjamoje byloje didesnės teisinės reikšmės neturėjo. Pažymėtina, kad tokia kaltinimo keitimo modifikacija BPK tiesiogiai ir nėra numatyta. KET punktų tikslinimas nelaikytinas esminiu bylos faktinių aplinkybių keitimu, jei kartu nekeičiamos patį eismo įvykį apibūdinančios aplinkybės, t. y. nekeičiama įvykio vieta, laikas, eismo sąlygos, eismo dalyvių atlikti veiksmai ar neveikimas ir pan.

Konstatavus, kad baudžiamasis įstatymas nagrinėjamoje byloje pritaikytas tinkamai, ir nenustačius jokių esminių BPK pažeidimų, darytina išvada, jog nėra pagrindų naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo D. L. gynėjo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                Tomas Šeškauskas

Armanas Abramavičius

Gintaras Goda