Administracinė byla Nr. I-3105-629/2015

(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00869-2014-3)

Procesinio sprendimo kategorija 28; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Petkevičienės, Donato Vansevičiaus, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Litesko“ atstovui advokatui Ruslanui Černiauskui, atsakovės Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovams Ramunei Zailskienei ir Raimondai Ragelytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Litesko“ skundą atsakovei Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

UAB „Litesko“ (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–27) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovė, Komisija) 2014 m. sausio 9 d. nutarimą Nr. O3-7 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Kelmės šiluma“ kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. O3-7) ir įpareigoti Komisiją, apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo, į ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį įtraukti apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (22,50 tūkst. MWh) bei nustatyti atitinkamai pakeistą UAB „Litesko“ šilumos kainos pastoviąją dedamąją, įvertinant ir šio įpareigojimo įvykdymo dėl netinkamai nustatytos šilumos kainos pastoviosios dedamosios UAB „Litesko“ patirtas, tačiau nepadengtas būtinąsias sąnaudas.

Be to, pareiškėja prašo sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) su prašymu ištirti, ar Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 patvirtintos Šilumos kainų nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 115.1 p. (2013 m. birželio 30 d. redakcija) ta apimtimi, kiek realizuotas šilumos kiekis didinamas vartotojų apmokėjimui nepaskirstytu šilumos kiekiu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir EĮ) 19 str. 2 d., Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) 12 str. 2 d., 32 str. 2 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.76 str., Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 ir 8 str., teisinės valstybės principui, o tuo pačiu ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.

Pareiškėja taip pat prašo sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar ŠŪĮ 15 str. 1 d. nuostata „Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name“ ta apimtimi, kiek ja (1) nėra numatyti jau esamo vartotojams priklausančios karšto vandens apskaitos tvarkingumo įvertinimo kriterijai ir tvarka; (2) nėra įtvirtintas baigtinis „karšto vandens apskaitos sutvarkymo“ kriterijų, pagal kuriuos sprendžiama, ar tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą, sąrašas (t. y. nereglamentuojant, kokios procedūros susijusios su karšto vandens apskaitos sutvarkymu ir per kokį objektyviai tam reikalingą laikotarpį turi būti atliktos, ir kokiomis sąlygomis esant yra pripažįstama, kad tiekėjai įvykdė šią prievolę); (3) nėra numatyta, kaip tiekėjų sąnaudos pateikiant visą daugiabučiame name suvartotą šilumos energiją (ir su nepaskirstytu karštu vandeniu) yra įvertinamos nustatant valstybės reguliuojamas kainas, kai dėl tiekėjo prievolių sutvarkyti karšto vandens apskaitą neįvykdymo nėra tiekėjų kaltės (yra koresponduojančių prievolių nevykdymas iš vartotojų pusės arba sutvarkyti kašto vandens apskaitą neįmanoma dėl kitų, nuo tiekėjų objektyviai nepriklausančių, priežasčių); (4) nėra numatyta būdų, kaip tiekėjams kompensuojamos nepaskirstyto karšto vandens, kurio negalima tiesiogiai priskirti ir išdalinti vartotojams dėl priežasčių, objektyviai nepriklausančių nuo tiekėjų valios, paruošimo ir pateikimo sąnaudos; (5) nėra numatyta, kaip tiekėjų sąnaudos pateikiant visą daugiabučiame name suvartotą šilumos energiją (tame tarpe ir su nepaskirstytu karštu vandeniu) yra įvertinamos nustatant valstybės reguliuojamas kainas; (6) nėra numatyta būdų, kaip tiekėjams kompensuojamos nepaskirstyto karšto vandens, kurio negalima tiesiogiai priskirti ir išdalinti vartotojams, paruošimo ir pateikimo sąnaudos, tais atvejais, kai nėra suėję teisės aktuose nustatyti objektyviai tam reikalingi tiekėjo prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą įvykdymo terminai; neprieštarauja EĮ 19 str. 2 d., ŠŪĮ 12 str. 2 d., 32 str. 2 d., CK 4.76 str., VAĮ 3 ir 8 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) preambulėje įtvirtinam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 str. ir 46 str. 1 ir 3 d.

Pareiškėjos nuomone, Nutarimas Nr. O3-7 yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jis buvo priimtas į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukiant ne pareiškėjos projekte dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo nurodytą apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (22,50 tūkst. MWh), o šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba (22,60 tūkst. MWh). Tokiu būdu perskaičiuodama pastoviąją šilumos kainos dedamąją Komisija nepagrįstai padidino realizuotą šilumos kiekį (ta dalimi, kurio UAB „Litesko“ neparduos ir dėl to atitinkamų pajamų negaus) ir tokiu būdu 0,04 ct/kWh sumažino ateinančio laikotarpio šilumos energijos kainą, dėl ko 9 000 Lt pareiškėjos sąnaudų šilumos tiekimo veiklai nebus padengta.

Pareiškėja pabrėžė, jog visas šilumos kiekis, patiektas į daugiabučius namus, turi būti paskirstytas vartotojams apmokėti, tačiau Komisijos veiksmai, kai padidinamas realizuotas šilumos kiekis (į ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį įtraukiamas ir vartotojų apmokėjimui nepaskirstytas šilumos kiekis, t. y. tas kiekis, už kurį vartotojai nemoka), prieštarauja EĮ 19 str. 2 d., ŠŪĮ 32 str., 2 d., 12 str. 2 d., CK 4.76 str. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) išaiškinimams. Atkreipė dėmesį, jog LAT ne vienoje nutartyje (pvz., 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004, 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003 ir kt.) yra išaiškinęs, kad namo gyventojai gauna šilumą kaip vartotojai ir kaip savininkai, todėl už ją ir sumoka ir kaip vartotojai, ir kaip savininkai, o tokia butų savininkų pareiga neatsirastų tik tuo atveju, jeigu būtu įrodyta, kad vandens nuostoliai atsirado ne dėl butų savininkų kaltės ir ne jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose.

Pažymėjo, kad šilumos netekčių dalis su karšto vandens cirkuliacija atsiranda dėl Komisijos nustatytų maksimalių „gyvatuko“ normatyvų viršijimo, kurių užtikrinimą atlieka ne pareiškėja, kaip karšto vandens tiekėja, nes šilumos (karšto vandens) tiekėjams draudžiama užsiimti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra (eksploatacija), o šios veiklos vykdytoją turi pasirinkti patys gyventojai. Kadangi šilumos / karšto vandens tiekėjai negali užtikrinti, kad šilumos energijos sąnaudos cirkuliacijai atskirų daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemose neviršytų Komisijos nustatytų normatyvų, šilumos netektys karšto vandens cirkuliacijai susidaro dėl daugiabučių namų gyventojų pasirinktų ir juos atstovaujančių namų valdytojų / jų pasirinktų rangovų (prižiūrėtojų) kaltės, šios netektys susidaro daugiabučių namų gyventojams nuosavybės teise priklausančiose namų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemose, kas tenkina paminėtose LAT nutartyse nurodytas sąlygas, už kurias atsako vartotojai kaip daugiabučio namo bendrasavininkiai. Pabrėžė, jog šilumos netekčių dalis su nepaskirstytu karštu vandeniu susidaro dėl objektyvių nuo karšto vandens tiekėjo nepriklausančių priežasčių, nes pareiškėja tinkamai vykdo karšto vandens tiekėjo pareigas. Nurodė, jog neginčija ŠŪĮ 15 str. 2 d. numatytos pareigos sutvarkyti karto vandens apskaitą ir ją vykdo, kiek tai objektyviai įmanoma, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja tik nuo 2010 m. gegužės 1 d. tapo karšto vandens kaip kompleksinio produkto tiekėja ir objektyviai be jokio pereinamojo laikotarpio iškart užtikrinti visų prievolių įgyvendinimą neturi jokių galimybių. UAB „Litesko“ nuomone, šios pareigos įvykdymo terminas nėra suėjęs, nes numatyta, jog iki 2018 m. pareiškėja atliks 225 300 Lt investicijas, toliau nuosekliai tęsdama visų vartotojų butuose karšto vandens apskaitos prietaisų su nuotoline duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema įrengimą.

Be to, pareiškėjos nuomone, jos atžvilgiu negalėjo būti taikomos nuo 2013 m. birželio 30 d. įsigaliojusios Metodikos 115.1 p. redakcijos nuostatos, nes tai prieštarauja lex retro non agit principui. Nurodė, kad tuo atveju, jei teismas sutiktų su Komisijos pozicija, kad Metodikos 115.1 p. nuostatos (2013 m. birželio 30 d. redakcija) galėjo būti taikytos UAB „Litesko“ atžvilgiu ir kad šios poįstatyminės nuostatos turėtų būti suprantamos kaip apribojančios šilumos tiekėjo įstatyminę teisę į visų šilumos netekčių kompensavimą, tuomet Metodikos 115.1 p. ta apimtimi, kiek realizuotas šilumos kiekis padidinamas šilumos netektimis, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir teisės principams. Pareiškėjos įsitikinimu, Metodikos 115.1 p. reguliavimas, kai realizuotas šilumos kiekis nepagrįstai didinamas šilumos netektimis, kurios vartotojams nėra paskirstomos sąskaitose ir nėra jų apmokamos, t. y. apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo, į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukiamas ne realiai sąskaitose apmokėjimui paskirstytas šilumos kiekis, o šilumos kiekis ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, kas galutiniame rezultate nustatant šilumos kainas generuoja pareiškėjai nuostolį, nes nepadengiamos pačios Komisijos pripažįstamos pagrįstos jos būtinosios veiklos sąnaudos, neleidžia užtikrinti tinkamo būtinųjų šilumos ir karšto vandens tiekimo sąnaudų susigrąžinimo bei tokiu būdu tiekėjus verčia dirbti nuostolingai. Dėl šių priežasčių, pareiškėjos nuomone, Komisijos taikomu būdu suprantamas Metodikos 115.1 p. yra laikytinas prieštaraujančiu EĮ 19 str. 2 d., ŠŪĮ 12 str. 2 d., 32 str. 2 d., CK 4.76 str., VAĮ 3 ir 8 str. bei teisinės valstybės, teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.

Be to, anot pareiškėjos, Komisijos taikomu būdu suprantamos ŠŪĮ 15 str. 1 d. nuostatos prieštarauja būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principui ta apimtimi, kiek jomis nėra numatyta tvarka, kaip patirtos tiekėjų sąnaudos pateikiant daugiabučiame name suvartotą šilumos energiją yra įvertinamos nustatant valstybės reguliuojamas kainas, kuomet dėl tariamo apskaitos nesutvarkymo nėra šilumos ir karšto vandens tiekėjo kaltės. Pareiškėjos įsitikinimu, tai yra legislatyvinė omisija. Pabrėžė, kad Komisijos taikomu būdu suprantamos ŠŪĮ 15 str. 1 d. nuostatos prieštarauja  Konstitucijos 23 str. ir 46 str., CK 4.76 ir 4.82 str., ŠŪĮ 12 str. 2 d. imperatyvams dėl nuosavybės neliečiamumo (tiekiama šilumos energija nuosavybės teise priklauso šilumos tiekėjui ir negali būti reikalaujama ją tiekti neatlygintinai, t. y. nusavinti teisingai neatlyginant) bei ūkinės veiklos laisvės (draudimo numatyti verslo subjektams pareigą vykdyti veiklą, kuri yra akivaizdžiai nuostolinga, prieštarauja juridinio asmens interesams, pažeidžia jo teisėtus lūkesčius), dėl vartotojų, kaip nuosavybės bendrasavininkių, atsakomybės už jiems priklausančiuose tinkluose atsirandančius nuostolius, taip pat dėl viso į daugiabučius namus pateikiamo šilumos kiekio (nepriklausomai nuo jo rūšies ar paskirties) išdalinimo / priskyrimo apmokėti, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo, draudimo teisės aktais reikalauti neįmanomo, teisinės valstybės principams, taip pat EĮ 19 str. 2 d., ŠŪĮ 12 str. 2 d., 32 str. 2 d., CK 4.76 str., VAĮ 3 ir 8 str.

Atsakovė Komisija atsiliepime (b. l. 89–100) į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl pareiškėjos teiginio, kad visas šilumos kiekis, įskaitant su nepaskirstytu karštu vandeniu ir karšto vandens cirkuliacijai, patiektas į daugiabučius namus, turi būti paskirstytas vartotojams, atsakovė pažymėjo, jog UAB „Litesko“ nepagrįstai išskiria vieną įstatymo nuostatą, tokiu būdu nesistemiškai ir klaidingai interpretuodama teisės normas. Pabrėžė, kad ŠŪĮ 15 str. 1 d. įtvirtinta principinė šilumos, sunaudotos su nepaskirstytu karštu vandeniu, paskirstymo vartotojams nuostata, suponuojanti išvadą, kad teise paskirstyti daugiabučio namo gyventojams šilumą, sunaudotą su nepaskirstytu karštu vandeniu ją priskiriant mokesčiams už karštą vandenį, galima pasinaudoti tik įvykus šios normos dispozicijoje apibrėžtai atidedamajai sąlygai, tai yra karšto vandens tiekėjui įrengus ir / ar pakeitus karšto vandens skaitiklius daugiabučio namo gyventojų butuose ir tokiu būdu sutvarkius apskaitą. Todėl, anot Komisijos, kol ŠŪĮ 15 str. 1 d. nuostatoje nurodytos aplinkybės nėra išpildytos, ši nuostata ir ja suteikiama teise gauti patirtų sąnaudų kompensavimą naudotis negalima, o susidarančius nuostolius karšto vandens tiekėjas turėtų prisiimti sau. Pažymėjo, kad ŠŪĮ 15 str. 2 d. yra įtvirtinta prievolė karšto vandens tiekėjui daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Teisės normose, kuriose įtvirtintas reikalavimas karšto vandens tiekėjui įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose, prižiūrėti ir atlikti jų patikrą, nėra apibrėžtas tikslus terminas, per kurį karšto vandens tiekėjas privalo įvykdyti minėtą pareigą. Terminai, per kuriuos karšto vandens tiekėjai turi įgyvendinti jiems iš ŠŪĮ 15 str. 1 d. nuostatos kylančią pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą kiekviename daugiabučiame name, yra apibrėžiami karšto vandens tiekėjų parengtuose ir su savivaldybėmis suderintuose veiklos planuose, atitinkamai toks teisės aktų reglamentavimas suteikia karšto vandens tiekėjui laisvę pačiam, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį, vadybinį pajėgumą bei kitus faktorius, nuspręsti, kaip ir kokia apimtimi panaudojant įmonės finansinį potencialą įgyvendinti teisės aktuose numatytus įpareigojimus, tačiau tokiu atveju įmonė kartu prisiima ir visišką atsakomybę, tenkančią dėl minėtos pareigos įgyvendinimo, šiuo atveju, ir neigiamas pasekmes. Paaiškino, kad tokiu būdu siekiama užtikrinti efektyvų įmonės suinteresuotumą per kuo trumpesnį terminą įrengti karšto vandens skaitiklius karšto vandens vartotojų butuose, taip apsaugant karšto vandens vartotojus nuo įstatymuose įtvirtinto įpareigojimo įgyvendinimo proceso nepagrįsto vilkinimo, kurio neigiamas pasekmes tektų kompensuoti būtent daugiabučio namo gyventojams.

Remdamasi EĮ 19 str. 2 d., ŠŪĮ 32 str. 2 d., 2 str. 18 d., Karšto vandens kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-10, 39 p., paaiškino, kad tik su viršijančiu leistinas apskaitos prietaisų paklaidas nepaskirstytu karštu vandeniu sunaudotas šilumos kiekis negali būti išdalinamas apmokėti, todėl pareiškėjos teiginiai, neva skundžiamu nutarimu nustatytos šilumos kainos dedamosios paneigia sąnaudų susigrąžinimo principą, yra teisiškai klaidingas, nes ŠŪĮ 15 str. 1 d. įtvirtina nuostata, dėl kurios taikymo yra kilęs šis ginčas, yra speciali teisės norma, kurios realizavimui ir pritaikymui yra keliamos papildomos sąlygos.

Atsakovė taip pat pažymėjo, kad išaiškinimų, susijusių su ŠŪĮ 15 str. 1 d. taikymu, nei Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, nei teismų praktika nėra išplėtojusi, todėl Komisijai tenka pareiga įgyvendinti galiojantį teisinį reguliavimą tokiu būdu, kad užtikrintų optimalią karšto vandens tiekėjų ir vartotojų teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. Komisijos nuomone, teisės aktų karšto vandens apskaita konkrečiame name gali būti laikoma sutvarkyta tuo atveju, jei karšto vandens tiekėjas įrengė teisės aktų reikalavimus atitinkančius bei jam nuosavybės teise priklausančius karšto vandens apskaitos prietaisus kiekviename konkretaus daugiabučio namo bute ir (ar) kitoje patalpoje. Išimtis iš šios taisyklės galėtų būti atvejai, kai karšto vandens apskaitos prietaisai daugiabučio namo butuose nėra įrengiami ne dėl karšto vandens tiekėjo kaltės, t. y. karšto vandens tiekėjas yra pasiruošęs įvykdyti savo prievolę sutvarkyti karšto vandens apskaitą atitinkamame daugiabučiame name ir apie tai raštu informavo vartotojus, tačiau pastarieji sąmoningai nesudaro galimybės šią prievolę įvykdyti. Tuo atveju, kai karšto vandens tiekėjas neįrodo, kad sutvarkė karšto vandens apskaitą, šilumos kainų dedamųjų skaičiavimuose ataskaitinio laikotarpio realizuotu šilumos kiekiu laikant ne ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo vartojimo riba užfiksuotą šilumos kiekį, o realiai sąskaitose apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį, nebūtų užtikrintas ŠŪĮ 15 str. 1 d. įgyvendinimas, būtų nepagrįstai padidinta šilumos kaina dėl nepaskirstyto karšto vandens susidariusių šilumos nuostolių naštą perkeliant iš šilumos tiekėjo vartotojams, taip padidinant šilumos kainą ir tuo pažeidžiant šilumos vartotojų interesus. Atsakovės teigimu, būtent dėl šios priežasties, apskaičiuojant realizuotos šilumos kiekio pokyčio koeficientą, šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo laikotarpio šilumos kiekis Metodikoje apibrėžiamas kaip šilumos kiekis ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba. Tuo tarpu pripažinus, kad apskaita sutvarkyta, tai yra nustačius, kad apskaitos prietaisai yra įrengti arba neįrengti, tačiau karšto vandens tiekėjas to negalėjo padaryti dėl objektyvių priežasčių, skirtumo tarp šilumos kiekio, užfiksuoto ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, ir kiekio, paskirstyto sąskaitose vartotojams apmokėjimui, neliktų, ir visas šilumos kiekis, įskaitant karšto vandens netektis, būtų priskirtas apmokėjimui vartotojams.

Nurodė, kad vadovaujantis ŠŪĮ 15 str. 1 d. bei Komisijos rekomenduojamais šilumos paskirstymo metodais, karšto vandens tiekėjas, neįvykdęs ŠŪĮ įtvirtintos prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name, prisiima visą šilumos kiekį, viršijantį normatyvų metodikoje įtvirtintus karšto vandens temperatūros palaikymo normatyvus. Į minėtą šilumos kiekį gali pakliūti ne tik su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis, bet taip pat ir šilumos kiekis, suvartotas dėl karšto vandens tiekimo sistemos ypatumų bei pastato šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų prižiūrėtojų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Nors šių karšto vandens netekčių susidarymo priežastimi gali būti ir trečiųjų asmenų neteisėti veiksmai ar neveikimas, tokių netekčių paskirstymas šilumos vartotojams prieštarautų imperatyvioms ŠŪĮ nuostatoms, kuriomis grindžiama kainodara šilumos ūkyje, visų pirma reikalavimui šilumos kainas grįsti būtinosiomis sąnaudomis. Komisija pabrėžė, jog nereguliuoja šilumos tiekėjų bei prižiūrėtojų tarpusavio santykių, todėl karšto vandens tiekėjo reikalavimai atlyginti dėl prižiūrėtojų neteisėtų veiksmų ar neveikimo susidariusius nuostolius galėtų būti keliami ir nagrinėjami teisme pateikus įrodymus dėl prižiūrėtojų civilinės atsakomybės atsiradimo.

Atsakovės įsitikinimu, Metodikos 115.1 p. įtvirtintas realizuoto šilumos kiekio, kuris atitinka šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, nustatymo mechanizmas perskaičiuojant šilumos kainos dedamąsias, užtikrina ekonominę pusiausvyrą tarp karšto vandens tiekimo paslaugos šalių, neprieštarauja EĮ 19 str. 2 d., ŠŪĮ 32 str. 2 d. ir teisės principams, todėl pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais.

Teismo posėdyje atsakovės atstovės prašė skundą atmesti, remdamosi atsiliepime pateiktais argumentais.

Skundas atmestinas.

Byloje yra ginčijamas Komisijos nutarimas Nr. O3-7 (b. l. 45–46), kuriuo Komisija, išnagrinėjusi UAB „Litesko“ filialo „Kelmės šiluma“ pateiktą šilumos kainos pastoviųjų dedamųjų perskaičiavimo projektą, vadovaudamasi ŠŪĮ ir Metodika, nustatė pareiškėjai šilumos kainos dedamąsias. Ginčas byloje kyla dėl Komisijos šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokyčio  dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo skaičiavimo, į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukiant šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas bylas dėl Komisijos priimtų sprendimų, savo praktikoje yra ne kartą akcentavęs, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d. administraciniai teismai neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriima tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, priskirta Komisijos kompetencijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A7-2203/2006, A502-72/2009, A525-1626/2010, A261-740/2014, Nr. A502-1898/2014).

EĮ 19 str. 2 d. nustatyta, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos energijos išteklių gavybos, energijos gamybos, pirkimo, perdavimo, skirstymo, tiekimo ir šio įstatymo 8 str. 15 d. numatytos išlaidos, įvertinta protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grąža ir (ar) nuosavybės grąža, taip pat gali būti atsižvelgiama į energetikos sektoriaus plėtrą ir energijos efektyvumą, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą.

Pagal ŠŪĮ 32 str. 2 d. šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Apyvartinių taršos leidimų prekybos pajamos ar sąnaudos įvertinamos skaičiuojant šilumos kainas Metodikoje nustatyta tvarka.

Pagal ŠŪĮ 32 str. 6 ir 7 d. šilumos tiekėjai, realizuojantys ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, teikia perskaičiuotų šilumos kainų dedamųjų projektus ir jų pagrindimą Komisijai bei savivaldybei. Savivaldybės taryba per 30 dienų nustato šilumos kainų dedamąsias. Savivaldybės tarybos nustatytas šilumos kainų dedamąsias šilumos tiekėjai, realizuojantys ne mažiau kaip 10 GWh šilumos, pateikia Komisijai per 10 kalendorinių dienų nuo šilumos kainų dedamųjų nustatymo. Komisija nurodo savivaldybei esamus šilumos kainų dedamųjų nustatymo pažeidimus. Savivaldybė privalo juos pašalinti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų. Savivaldybei nepašalinus nurodytų pažeidimų arba laiku nenustačius šilumos kainų dedamųjų, Komisija įgyja teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainų dedamąsias. Jos galioja, kol pašalinami Komisijos nurodyti pažeidimai, bet ne ilgiau kaip 12 mėnesių nuo jų įsigaliojimo dienos.

Nustatyta, kad pareiškėja 2013 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 1.21-570 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ pateikė Komisijai ir Kelmės rajono savivaldybei (toliau – ir Savivaldybė) Komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. O3-322 nustatytų UAB „Litesko“ filialo „Kelmės šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainos pastoviųjų dedamųjų perskaičiavimo projektą (b. l. 28–31).

Savivaldybė per 30 dienų nuo pareiškėjos pateikto projekto nenustatė jai šilumos kainos dedamųjų, kaip tai numatyta ŠŪĮ 32 str. 8 d., todėl darytina išvada, kad atsakovė įgijo teisę vienašališkai nustatyti pareiškėjai laikinas šilumos kainų dedamąsias. Nagrinėjamu atveju Komisija 2014 m. sausio 9 d. skundžiamu Nutarimu Nr. O3-7, vadovaudamasi ŠŪĮ 32 str. 7, 8 d. ir Metodika, atsižvelgdama į pareiškėjos pateiktą šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo projektą bei Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyriaus 2014 m. sausio 2 d. pažymą Nr. O5-7, vienašališkai nustatė pareiškėjai šilumos kainos dedamąsias (b. l. 45–46). 

Pažymėtina, kad minėtoje Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyriaus 2014 m. sausio 2 d. pažymoje Nr. O5-7, apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo, į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtrauktas šilumos kiekis ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba (22,6 tūkst. MWh) (b. l. 33–38), todėl Komisijos vienašališkai perskaičiuota šilumos bazinės kainos pastovioji dedamoji nustatyta mažesnė nei buvo nurodyta pareiškėjos projekte, atitinkamai tokiu būdu buvo sumažinta ateinančio laikotarpio šilumos energijos kaina (0,04 ct/kWh), dėl ko ir nesutinka pareiškėja UAB „Litesko“.

Nors ginčijamas nutarimas priimtas jau galiojant naujai Metodikos redakcijai, tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3-73, kuriuo Metodika buvo pakeista ir išdėstyta nauja redakcija, 2.1 p. nustato, kad naujos redakcijos Metodika įsigalioja nuo 2014 m. sausio 1 d., o 2.2 p. įtvirtina reikalavimą, kad šilumos bazinių kainų (kainų dedamųjų) ir perskaičiuotų šilumos kainų (kainų dedamųjų) projektams, pateiktiems iki naujos redakcijos Metodikos įsigaliojimo dienos, taikomos Metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96, nuostatos. Pažymėtina, kad pagal pareiškėjos šilumos kainos pastoviųjų dedamųjų perskaičiavimo projekto atsakovei pateikimo metu galiojusios Metodikos 115.1 p. (redakcija galiojusi nuo 2013 m. birželio 30 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficientui apskaičiuoti buvo naudojamas šilumos kiekis ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo–vartojimo riba.

Pagal ŠŪĮ 15 str. 1 d., nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name.

Nagrinėjamu atveju UAB „Litesko“ nepateikė į bylą įrodymų, kad egzistuoja įstatymo nustatytos sąlygos UAB „Litesko“ filialui „Kelmės šiluma“ tenkančią dėl nepaskirstyto karšto vandens susidariusių šilumos nuostolių naštą perkelti vartotojams, o pats rinkti tokių duomenų teismas neprivalo. Taigi nesant ŠŪĮ 15 str. 1 d. nustatytų išimtinių aplinkybių, Komisija, apskaičiuodama realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficientą, turėjo atsižvelgti į šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, kaip to reikalauja Metodikos 115.1 p. (2013 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. O3-256 redakcija), ir minėtą pareigą atliko tinkamai, taigi nėra pagrindo teigti, kad atsakovė pažeidė lex retro non agit principą ir turėjo nesivadovauti minėtu reglamentavimu. 

Pažymėtina, kad Metodikos 115.1 p. dėl savo atitikties pareiškėjos nurodomiems teisės aktams ir principams teismui abejonių nekelia. Pažymėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi nuomonės, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 111 str. prasmę, norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galimai pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą (LVAT 2012 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-303/2012). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nėra pagrindo vadovaujantis ABTĮ 111, 112 str.,  kreiptis į LVAT su prašymu patikrinti, ar šioje byloje taikytas teisės aktas (Metodikos 115.1 p.) atitinka įstatymą, todėl šis pareiškėjos prašymas atmetamas.

Be to, pareiškėja prašo kreiptis ir į Konstitucinį Teismą dėl ŠŪĮ 15 str. 1 d., atitikties EĮ 19 str. 2 d., ŠŪĮ 12 str. 2 d., 32 str. 2 d., CK 4.76 str., VAĮ 3 ir 8 str., Konstitucijos preambulėje įtvirtinam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 str. ir 46 str. 1 ir 3 d.

Pažymėtina, kad Konstitucijos 110 str. 1 d. nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atitinkama nuostata įtvirtinta ABTĮ 4 str. 1 d. Konstitucijos 110 str. 2 d. nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas ABTĮ 4 str. 2 d. Tokiu būdu proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. (LVAT 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009; 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009 ir kt.). Tai nereiškia, kad proceso dalyviai neturi teisės pateikti savo argumentų ir išdėstyti savo pozicijos įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai nereiškia ir to, kad teismas, nesutikdamas su prašymu (siūlymu) kreiptis į Konstitucinį Teismą, privalo tai argumentuotai motyvuoti priimdamas procesinį sprendimą.

Be to, pastebėtina, kad Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad prašymas dėl teisės aktų atitikimo Konstitucijai, kai yra grindžiamas preziumuojama legislatyvine omisija, gali būti priimamas ir byla pagal pareiškėjo prašymą gali būti pradėta tik tuomet, jeigu prašyme yra pateikti argumentai, motyvai, pagrindžiantys, kad nenustatytasis teisinis reguliavimas pagal Konstituciją turi būti nustatytas būtent pareiškėjo nurodytame akte ir nurodytoje teisės akto dalyje (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d., 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimus), tuo tarpu narinėjamu atveju pareiškėja nepateikė pagrįstų argumentų, leidžiančių spręsti, kad šiuo atveju būtent Šilumos ŠŪĮ 15 str. 1 d. turi būti  nustatytas atitinkamas pareiškėjos nurodomas reguliavimas.

Nagrinėjamu atveju, teismui nekyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos nurodyto ŠŪĮ 15 str. 1 d. neatitikimo įstatymui, Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams, todėl prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Taip pat pažymėtina, jog ABTĮ 3 str. 2 d. reglamentuojama, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, todėl nagrinėjamu atveju teismas nevertina pareiškėjos argumentų dėl neigiamų ekonominių pasekmių, kurias pareiškėja gali patirti taikant Metodikos bei Nutarimo Nr. O3-7 nuostatas.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus teismas daro išvadą, kad Komisija teisėtai ir pagrįstai priėmė byloje ginčijamą nutarimą, todėl nėra ABTĮ 89 str. nurodytų akto panaikinimo pagrindų. Kadangi skundžiamas nutarimas nenaikinamas, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, taigi pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos UAB „Litesko“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                         Milda Vainienė

Violeta Petkevičienė

Donatas Vansevičius