S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 21 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Gumuliauskienė, sekretoriaujant Sandrai Žiobakaitei, dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Arūnui Venckui, 2012 m. birželio 13 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J.S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,
n u s t a t ė :
pareiškėjas J.S. skundu (b.l. 5-7) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės priteisti 20 000 Lt neturtinę žalą.
Neturtinės žalos atlyginimą kildina iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato neteisėtų veiksmų, patalpinant jį į areštinės kamerą, neatitinkančią higienos sąlygų. Nurodo, jog šiuo metu atlieka bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atviroje kolonijoje. Teigia, jog šių metu kovo 29 d. buvo etapuotas iš Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos į Šiaulių tardymo izoliatorių ir balandžio 4 d. buvo etapuotas į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę bei patalpintas į kamerą Nr. 35. Balandžio 6 d. su dviem nuteistaisiais buvo perkeltas į kamerą Nr. 33, kuri neatitinka gyvenimo sąlygų dėl šviesos trūkumo, kameros drėgmės, todėl dėl tokių gyvenimo sąlygų galimi sveikatos sutrikimai. Balandžio 8 d. jis kartu su dviem nuteistaisiais buvo perkeltas į seno korpuso kamerą Nr. 2, kurioje dėl suskilusio lango praeidavo šaltas oras, rozetės buvo sulaužytos ir neveikiančios, todėl negalėjo pasišildyti vandens arbatai. Akcentuoja, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai nenuvedė į dušą nusiprausti, argumentuodami nustatyta tvarka nuteistiesiems iš pirmo korpuso eiti į dušą pirmadieniais, o iš antro korpuso – penktadieniais. Teigia, jog buvo surašęs skundą kompetentingam pareigūnui, padavė jį budėjusiam pareigūnui, paprašė skundą užregistruoti, tačiau niekas nebuvo atėjęs ir paprašęs jo pasirašyti dėl priimto skundo. Balandžio 10 d. jis buvo etapuotas į Lukiškių tardymo izoliatorių, tačiau Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos pareigūnai net ir etapavimo iš vienos įstaigos į kitą dieną, jo nenuvedė į dušą. Balandžio 25 d. jis buvo parvežtas atgal į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę ir patalpintas į kamerą Nr. 4, skirtą keturiems asmenims, nors jis kameroje buvo penktas, todėl teko jam gulėti ant grindų, ant pareigūnų duoto čiužinio. Teigia, jog balandžio 25 d. rašė prašymą dėl susitikimo su pavaduotoju, pakartotinai jį rašė balandžio 30 d., tačiau niekas neiškvietė atsakingo pareigūno. Mano, jog buvo pažeistos žmogaus teisės.
Dėl aukščiau nurodytų veiksmų patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, sutriko visavertis gyvenimas. Skundą grindžia Civilinio kodekso 6.271 straipsniu ir prašo dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 20 000 Lt neturtinę žalą.
Pareiškėjas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai (b.l. 21), jam taip pat įteiktas atsiliepimas į skundą (b.l. 41).
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovas Arūnas Venckus prašo atmesti pareiškėjo skundą atsiliepime išdėstytų motyvų pagrindu.
Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime (b.l. 12-14) nurodo, jog asmenys Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje yra laikomi vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-357 patvirtinta Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija, kurios 23 punkte yra numatyti į policijos areštinę uždarytų asmenų paskirstymo reikalavimai ir jų laikomasi. Akcentuoja, kad kiekvienoje Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje esančioje kameroje yra įrengtos ir atitvertos prausyklos bei tualetai. Pažymi, jog galioja Lietuvos policijos generalinio komisaro leidimai visų areštinės kamerų eksploatavimui. Pareiškėjas buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje nepažeidžiant teisės aktais nustatytos tvarkos ir sąlygų, o pareiškėjas skunde nenurodė, kokius teisės aktų reikalavimus Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai pažeidė. Taip pat jis nepateikė įrodymų, jog kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl antisanitarinių sąlygų ar kitokių nepatogumų. Mano, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų neveikimą taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl nėra visų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų ir skundą prašo atmesti, kaip nepagrįstą.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjui nedalyvaujant.
Teismas konstatuoja
Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas yra siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais, atlyginimo.
Pareiškėjo skundas pareikštas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu, t.y. padarytą žalą pareiškėjas kildina iš atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtų veiksmų.
Dėl teisės aktų, reglamentuojančių deliktinės žalos atlyginimą
CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams ar neveikimui; 2) žalai; 3) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
CK 6.271 straipsnio 2 dalyje atskleista termino „valdžios institucija“ sąvoka, kuri apibrėžta kaip bet koks viešosios teisės subjektas (valstybės ar savivaldybės institucija, pareigūnas, valstybės tarnautojas ar kitoks šių institucijų darbuotojas ir t.t.), taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojo veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams.
Deliktinės atsakomybės (CK 6.271 straipsnis) pagrindas yra neteisėtos veikos, žalos ir priežastinio ryšio tarp veikos ir atsiradusios žalos elementų visuma. Pareiga įrodyti visas šias sąlygas tenka žalos atlyginimo reikalaujančiam asmeniui. Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laikoma šių subjektų neteisėta veika – jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
1984 m. rugsėjo 18 d. Europos Tarybos Ministrų komiteto Rekomendacijos Nr. R(84)15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 straipsnis (principas) nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsiranda dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusiojo asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgiant į teisės reikalavimus. Rekomendacija atsakomybės už žalą pagrindu laiko valstybės, jos institucijos ar tarnautojo nukentėjusiojo atžvilgiu padarytus tokius veiksmus, kurių pagal įstatymą jie neturėjo atlikti, arba neatlikimą tokių veiksmų, kuriuos pagal įstatymą jie turėjo padaryti. Dėl to byloje pirmiausia vertintina, ar Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, užtikrino pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas.
Faktinės bylos aplinkybės ir jų teisinis vertinimas
Pagal byloje pateiktus Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko S.B. 2012 m. gegužės 29 d., 2012 m. birželio 8 d. ir 2012 m. birželio 11 d. tarnybinius pranešimus (b.l. 15-16; 24, 38) nustatyta, jog pareiškėjas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 4 d. iki 2012 m. balandžio 11 d. ir nuo 2012 m. balandžio 25 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. Pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad į 2012 m. balandžio 4 d. pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 35 (2 areštinės dalis), kurios kvadratūra 16,12 m2, ir tą dieną kameroje buvo 2 sulaikyti asmenys. Analogiškai pateikti duomenys ir kitomis dienomis: 2012 m. balandžio 5 d. pareiškėjas buvo toje pačioje 16,12 m2 ploto kameroje dar su 2 sulaikytaisiais; 2012 m. balandžio 6 d., balandžio 7 d. ir balandžio 8 d. kameroje Nr. 33, kurios plotas 21,76 m2, buvo 3 sulaikyti asmenys; 2012 m. balandžio 9 d. ir balandžio 10 d. kameroje Nr. 2 (1 areštinės dalis), kurios plotas 18, 05 m2 , buvo 3 sulaikyti asmenys; 2012 m. balandžio 11 d. toje pačioje kameroje buvo 4 sulaikyti asmenys. Pagal bylos medžiagą 2012 m. balandžio 25 d. kameroje Nr. 4 (1 areštinės dalis), kurios plotas 14,15 m2, buvo 5 asmenys, 2012 m. balandžio 26 d. toje pačioje kameroje buvo 4 asmenys, 2012 m. balandžio 27 d, balandžio 28 d., balandžio 29 d., balandžio 30 d., gegužės 1 d. minėtoje kameroje buvo 2 sulaikyti asmenys, o 2012 m. gegužės 2-3 dienomis šioje kameroje buvo 4 asmenys.
Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, nepateikia minimalių areštinių kamerų ploto normų. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (neteko galios nuo 2009 m. kovo 20 d.) 80 punktas nustatė, jog policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Šios taisyklės galioja iki Vidaus reikalų ministras patvirtins Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Teismas pažymi, kad naujos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės nėra patvirtintos. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatyto“ 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2 (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus). Teismas ginčo teisiniams santykiams taiko vėliau priimtą teisės aktą, t.y. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatyto“, todėl laikytina, kad areštinės plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 3,6 m2.
Iš pateikto teisinio reglamentavimo ir faktinių bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose, pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam žmogui ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto šiomis dienomis: 2012 m. balandžio 25 d., balandžio 26 d., gegužės 2 d., gegužės 3 d. Viso iš pareiškėjo būtų septyniolikos dienų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, kamerų plotas keturias dienas, įvertinus jų dydį bei juose patalpintų asmenų skaičių, neatitiko nustatytų reikalavimų, t.y. kad vienam asmeniui tektų ne mažiau kaip 3,6 m2. Atsakovės atstovas argumentuoja, jog 2012 m. balandžio 25 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo laikomi 77 asmenys, nors Lietuvos policijos generalinio komisaro leidimuose numatytos 75 vietos areštinėje. Liudytoju apklaustas areštinės viršininkas S.B. parodė, jog 2012 m. balandžio 25 d. atvykęs nuteistasis J.S. kategoriškai atsisakė būti vienas vienvietėje kameroje Nr. 30, todėl jam pasiūlyta ir eiti į kamerą Nr. 4 ir gulėti ant medinio gulto. Jis pats sutiko per naktį kameroje būti su keturiais nuteistaisiais. Tokios aplinkybės nurodytos ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės specialisto G.G. tarnybiniame pranešime. Tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, jog pareiškėjui buvo išduotas visas minkštas inventorius ir lovos skalbiniai (b.l. 39). Teismo nuomone, paminėti argumentai nereiškia, jog Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neprivalėjo užtikrinti asmens teisės būti patalpintam į nustatyto dydžio areštinės kamerą.
Pareiškėjas skundą argumentuoja blogomis kalinimo sąlygomis, nes kameroje Nr. 33 trūko šviesos, sienos apipelijusios dėl drėgmės, o per sienoje išmuštą skylę pūtė vėjas. Taip pat skunde teigia, jog pirmojo korpuso kameroje Nr. 2 buvo sulaužytos ir neveikiančios rozetės, suskilęs langas. Atsakovo atstovas paaiškino, kad kasmet yra tikrinamos areštinių kamerų higienos sąlygos. 2012 m. birželio 12 d. patikrinimą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje atliko Klaipėdos visuomenės sveikatos centro specialistės ir surašė patikrinimo aktą Nr. K3-234. Iš minėto patikrinimo akto (b.l. 36-37) matyti, jog nustatytas tik vienintelis higienos normos HN 37:2009 pažeidimas – kai kuriose kamerose susidėvėjusi, išplyšusi grindų danga (27 punkto pažeidimas), todėl Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas įpareigotas iki 2012 m. rugsėjo 12 d. pašalinti minėtą pažeidimą. Jokių pažeidimų dėl pareiškėjo skunde nurodytų areštinės kameros Nr. 33 ir Nr. 2 trūkumų, patikrinimo akte nenustatyta. G.G. tarnybiniu pranešimu nustatyta, kad 2012 m. balandžio 9 d. jis, priimdamas budėjimą, apie 8 val. ryto rytinio patikrinimo metu kameroje Nr. 33 pastebėjo sienoje kiauryminę skylę, todėl visiems suimtiems asmenims buvo liepta susirinkti daiktus ir jie pervesti į kamerą Nr. 2. Minėta kamera apžiūrėta, vandentiekio, kanalizacijos ir elektros įrenginių trūkumų nerasta. Darytina išvada, jog pareigūnas laiku pareiškėją perkėlė į kitą kamerą, taip užtikrindamas jo sveikatą ir gerovę. Liudytojas S.B. parodė, jog kapitalinis areštinės kamerų remontas buvo atliktas 2005 metais. Faktinę aplinkybę dėl areštinės kamerų tinkamumo eksploatavimui įrodo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. birželio 11 d. patvirtintas leidimas pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį (b.l. 33-34) bei 2005 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. 5-V-142 leisti pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį nuo 2005 m. vasario 21 d. (b.l. 35). Teismo nuomone, aukščiau aptartų įrodymų pagrindu paneigiami pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai dėl netinkamų sąlygų areštinės kamerose.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš neteisėtų veiksmų, neužtikrinant jo teisės nusiprausti po dušu. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN „Laisvės atėmimo vietos:bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę (68 punktas). Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 30-V-227 patvirtintų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato struktūrinių padalinių areštinėse bei teismų patalpose laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių (b.l. 25-31) 4.12 punktas nustato, jog areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu <...>. Pareiškėjas skunde teigia, jog ši jo teisė buvo pažeista. Areštinės viršininko S.B. 2012 m. birželio 8 d. tarnybiniu pranešimu nustatyta, jog J.S. į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę buvo etapuotas 2012 m. balandžio 4 d. 18 val. ir į tardymo izoliatorių išvyko balandžio 11 d. 7.30 val., kada buvo numatytas jo išvedimas į dušą (b.l. 24). Akivaizdu, jog nuo buvimo areštinėje pradžios iki išvežimo į tardymo izoliatorių nebuvo praėjusi savaitė (pagal atvežimo ir išvežimo valandas), todėl negalima konstatuoti, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė minėtų Taisyklių 4.12 punktą. Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato pareigos užtikrinti nuteistojo nusiprausimo po dušu jo išvežimo į kitą įstaigą dieną, todėl atmetami pareiškėjo argumentai dėl jo teisių nusiprausti po dušu pažeidimo.
Įrodymais nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl skundų ir prašymų rašymo areštinės viršininko pavaduotojui ir kitiems kompetentingiems pareigūnams ir jų neįteikimo minėtiems pareigūnams. Teismo posėdžio metu buvo apžiūrėti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės skundų ir prašymų registracijos knygos duomenys laikotarpiu 2011 m. lapkričio 9 d. – 2012 m. gegužės 17 d. Minėtoje registracijos knygoje registruojami taip pat ir duomenys dėl išsiunčiamos korespondencijos. Peržiūrėti įrašai pareiškėjo laikymo areštinėje metu, tačiau pareiškėjo skundų nėra įregistruota, tik 2012 m. balandžio 30 d yra įrašas apie pareiškėjo siųstą laišką Kaune gyvenančiam adresatui. Atsakovo atstovo paaiškinimu nustatyta, kad iš pareiškėjo nebuvo gauti jokie skundai dėl netinkamų laikymo sąlygų ir tai patvirtina prašymų registracijos žurnalas. Akivaizdu, jog pareiškėjo teiginiai dėl prašymų ar skundų rašymo kompetentingiems pareigūnams nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais,
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, darytina išvada, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam areštinės kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m2, t.y. aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Kiti pareiškėjo teiginiai dėl areštinės kamerų neatitikimo bendrųjų sveikatos saugos sąlygų reikalavimų neįrodyti, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Tai, kad pareiškėjas buvo laikomas mažose kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, sudaro pagrindą pripažinti, kad tai sukėlė sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl šiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala. Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad visi asmenys būtų kalinami nepažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų. Pagrįstų argumentų dėl valstybės negalėjimo įvykdyti šią pareigą byloje nepateikta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią Lietuvos higienos normos HN 76:1999 reikalavimus, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (žr. 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010 ir kt.).
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Neturtinės žalos sąvoka apima platų spektrą pačių įvairiausių išgyvenimų. Pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje pripažino, jog neturtinė žala apima traumas, nerimą ir neteisybės jausmą (McMichael prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. vasario 24 d., Series A Nr. 307-B); bejėgiškumo jausmą, frustraciją (Papamichalopoulus prieš Graikiją, 1995 m. spalio 31 d., Nr. 14556/89, ECHR, 1993 A-330-B); nepatogumus, nerimą ir sielvartą (Olsson prieš Švediją, 1988 m. kovo 24 d., Nr. 10465/83, 102 par., Series A Nr. 130); įžeidinėjimą, pažeminimą, įtampą (Lopez Ostra prieš Ispaniją, 1994 m. gruodžio 9 d., Nr. 16798/90, 65 par., Series A Nr. 303-C) ir pan. Plačią neturtinės žalos sampratą įtvirtino ir Lietuvos įstatymų leidėjas, kuris neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt., teismo įvertintą pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).
Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški.
Pareiškėjas skunde teigia, jog dėl nežmoniškų, antisanitarinių areštinės kameros sąlygų, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, sutriko visavertis gyvenimas. Byloje nustatyta, jog keturias dienas pareiškėjas buvo laikomas kameroje, neatitinkančioje vienam asmeniui būtino ploto. Šie neteisėti veiksmai negali būti vertinami kaip momentiniai, mažareikšmiai, vienkartiniai.
Be to, ta aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Neturtinės žalos, atsirandančios dėl neturtinio pobūdžio praradimų, kai pakenkiama nematerialioms, tai yra ekonominės vertės neturinčioms, vertybėms, neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, todėl šios žalos piniginė išraiška nustatoma vadovaujantis kriterijais, kurių nebaigtinis sąrašas įtvirtintas CK 6.250 straipsnyje. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 straipsnis). Taigi teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo pinigais, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, tai yra atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais.
Pabrėžtina, jog administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Teismas, siekdamas nustatyti priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pareiškėjo subjektinės teisės – būti areštinės kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2, pažeidimo mastą (tai, kad ginčo laikotarpiu tam tikrais atvejais pareiškėjas buvo laikomas mažesnėse nei nustatyta norma kamerose, tačiau iš faktinių duomenų matyti, kad didelę buvimo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje dalį ši norma nebuvo pažeista), šio pažeidimo trukmę (aptartu laikotarpiu pareiškėjo teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 3,6 m2 buvo pažeista keturias dienas, nepažeista – trylika dienų), į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, taip pat į visuotinai žinomą aplinkybę – sunkią valstybės finansinę padėtį, bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais mano, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 200 Lt. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 20 000 Lt neturtinės žalos yra tenkinamas iš dalies.
Nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant iš atsakovės 200 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teismas
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjo J.S. skundą tenkinti iš dalies.
J.S. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 200 (du šimtus) Lt neturtinės žalos.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą, arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.
Teisėja Dalia Gumuliauskienė