Administracinė byla Nr. TA-55-968/2024
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01982-2023-3
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, (toliau – ir skundas) ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, (toliau – ir atsakovas) 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. Jis nuo 2020 m. lapkričio 14 d. iki 2021 m. vasario 5 d. ir nuo 2022 m. gegužės 26 d. iki 2022 m. gruodžio 26 d., viso 296 dienas, buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriaus (nuo 2023 m. sausio 1 d. – Šiaulių kalėjimas) kamerose, neužtikrinant jo privatumo. Tualetas yra gyvenamosiose patalpose, nuo kitų kalinių atskirtas sienele, kuri ne aukštesnė kaip 1,5 m, ir užuolaida, kai kur – durimis. Pareiškėjas buvo matomas kitų asmenų bei pareigūnų.
2.2. Kameros buvo nuolat perpildytos, laikoma daugiau asmenų, nei leistina norma. Dalyje kamerų suskilusios sienos, netvarkingi langų rėmai, per kuriuos pučia vėjas, langų atidaryti neįmanoma, nes uždėtos grotos, nuo lubų byra tinkas, neveikia ventiliacija, laikosi drėgmė.
2.3. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimais, kamerose įrengiama pareigūnų iškvietimo sistema. Seimo kontrolieriaus įstaiga yra įpareigojusi Šiaulių kalėjimą įrengti kamerose pareigūnų iškvietimo sistemą, o Šiaulių kalėjimo direktorius yra įsipareigojęs tą padaryti iki 2023 metų.
2.4. Laikomas netinkamomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė diskomfortą, emocinę depresiją, dvasines kančias, kitus neigiamus išgyvenimus.
3. Atsakovo atstovas Lietuvos kalėjimų tarnyba (toliau – ir LKT) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
3.1. Vienam asmeniui tenkanti minimali ploto norma ginčui aktualiu laikotarpiu buvo įtvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (redakcija, galiojusi nuo 2022 m. lapkričio 26 d. iki 2023 m. sausio 4 d.) (toliau – ir Įsakymas Nr. V-317) 2.2 punkte, t. y. negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš pateiktos pažymos matosi, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas sudarė ne mažiau kaip 3,744 kv. m. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.
3.2. Šiaulių kalėjimo rėžiminio korpuso pastatas pastatytas 1911 m., o 2003 m. įtrauktas į Kultūros vertybių registrą bei saugomų objektų sąrašą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktu, viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte draudžiama naikinti ar kitaip žaloti saugomo objekto vertingąsias savybes. Pagal Taisyklių 12.11 punktą, kamerose įrengiama priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistema. Taisyklių 12.8 punktas reglamentuoja, kad elektros instaliacija turi būti montuojama paslėptu būdu kameros sienose ir lubose, taigi tiesiant laidus iškvietimo sistemos įrengimui būtina kirsti vagas mūro sienose. Atsižvelgiant į tai, kad pagal parengtą investicijų projektą Šiauliuose planuojama pastatyti naują kamerų tipo įkalinimo įstaigą, Šiaulių kalėjimo administracija ieško racionalaus sprendimo ir techninių galimybių iškvietimo sistemai įrengti. Kol pareigūnų iškvietimo sistema neįrengta, Šiaulių kalėjime laikomiems asmenims užtikrinama galimybė, esant poreikiui, operatyviai kreiptis į pareigūnus, vykdančius įstaigoje laikomų asmenų priežiūrą. Tai įrodo, kad Šiaulių kalėjimo administracija vadovaujasi gero viešojo administravimo (atsakingo valdymo) principu, veikia atidžiai ir rūpestingai bei stengiasi mažinti neigiamą poveikį, galintį kilti įstaigoje laikomiems asmenims dėl neįrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos. Kartais budintis pareigūnas negali nedelsiant prieiti prie kameros dėl tam tikrų aplinkybių, susijusių su priežiūros postuose vykdomomis funkcijomis. Tai nebūtinai išvengiama ir naudojantis iškvietimo sistema.
3.3. Taisyklių 12.5 punkte įtvirtinta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, jose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm, arba ne mažiau kaip 1,42 kv. m matmenų (ploto) sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos ir grindys dengiamos lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nesant techninėms galimybėms esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara (iki kameros lubų) ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) nustato, jog gyvenamosios kameros vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose įrengta mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Mechaninės patalpų vėdinimo sistemos įrengimas Šiaulių kalėjime negalimas, kadangi įstaigos rėžiminio korpuso pastatas yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą bei saugomų objektų sąrašą. Metalinių grotų įrengimas Šiaulių kalėjimo rėžiminio korpuso gyvenamųjų kamerų languose negali būti laikomas aplinkybe, pažeidžiančia pareiškėjo teisę į saugias ir nekenksmingas sveikatai bausmės atlikimo sąlygas, nes grotų įrengimą ant langų numato Taisyklių 12.9 punktas. Nei vienoje iš Šiaulių kalėjimo gyvenamųjų kamerų langas nėra užmūrytas. Ginčo laikotarpiu dirbtinė apšvieta Šiaulių kalėjimo kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinka higienos normose nurodytą rodiklį. Laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Siekiant pagerinti patalpų oro apykaitą ir kvapų ištraukimą Šiaulių kalėjime ištraukiamosios ventiliacijos ventiliatoriai buvo prijungti prie natūralios ventiliacijos kanalų (darbai baigti 2020 m. rugsėjo 25 d.). Kamerų plotai buvo pakankamai dideli, asmenų skaičius jose neviršytas, todėl blogas kvapas kamerose, vėdinant patalpas, neturėjo užsistovėti.
II.
4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. A. skundą.
5. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. vasario 6 d. iki 2021 m. spalio 1 d.) (toliau – ir Įsakymas Nr. V-31) 2.2 punktu, kuris numatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui, Įsakymu Nr. V-317, kuris, be kita ko, taip pat numatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose ir, įvertinęs byloje esančias 2023 m. rugsėjo 4 d. ir 2023 m. rugsėjo 15 d. pažymas, priėjo prie išvados, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (Šiaulių kalėjime) nuo 2020 m. lapkričio 16 d. iki 2021 m. vasario 5 d. ir nuo 2022 m. gegužės 26 d. iki 2022 m. gruodžio 26 d., viso 297 dienas, buvo laikomas kamerose Nr. 33, 47, 40, 54, 50, 55, 21 ir 90, kartu su dar 1–5 asmenimis, jam teko nuo 3,73 iki 18,74 kv. m, taigi visas dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.
6. Teismas vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl ploto, užstatyto baldais, įskaičiavimo į bendrą kameros plotą, analizavo duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dydį, sanitarinių mazgų užimamą plotą bei kamerose buvusių asmenų skaičių (1–6) ir nustatė, kad kamerose Nr. 40, 50 ir 21, kai jose buvo laikomi daugiausia 5–6 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m, bet daugiau kaip 3 kv. m (3,50 kv. m kameroje Nr. 40, 3,49 kv. m kameroje Nr. 50 ir 3,35 kv. m kameroje Nr. 21). Įvertinęs pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis bei apžiūrėjęs į bylą pateiktas kamerų fotonuotraukas, teismas nenustatė pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kamerose buvo suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
7. Vertindamas skundo argumentus dėl kamerų būklės (suskilusios sienos, netvarkingi langų rėmai, grotuoti langai, byra nuo lubų tinkas, neveikė ventiliacija, laikėsi drėgmė), teismas vadovavosi HN 134:2015 12, 14–17, 39 punktais, Taisyklių 12.9 punktu, vertino atsakovo atstovo atsiliepime pateiktus duomenis, atsižvelgė į LVAT praktiką dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų (ne)buvimo vertinimo ir nustatė, kad pareiškėjas nenurodė, kurioje konkrečiai jo laikymo kameroje ir kokiu laikotarpiu kameros būklė buvo netinkama (nebuvo galimybės išvėdinti kameros, buvo drėgna, suskilusios sienos, byrėjo tinkas), dėl kamerų neatitikimo higienos normos reikalavimams skundėsi abstrakčiai, neginčijo atsakovo atstovo atsiliepime nurodytų teiginių dėl gyvenamųjų kamerų vėdinimo per langus, neteikė skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų nei Šiaulių kalėjimo administracijai, nei kitoms institucijoms. Teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl grotų, nes jų įrengimą ant langų reglamentuoja teisės aktai, pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad dėl negalėjimo atidaryti lango ir išvėdinti kamerą per langą pareiškėjas būtų skundęsis Šiaulių kalėjimo administracijai. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas nebuvo Šiaulių kalėjimo kamerose laikomas, pažeidžiant higienos normos reikalavimus.
8. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl privatumo, teismas nustatė, kad byloje esanti sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelė patvirtina, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės arba pagamintos iš OSB ar PDF plokštės, sienelių aukštis nuo 1,97 m iki 2,36 m. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 22 d.) patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skirsnio 14.5 punktu, Taisyklių 12.5 punktu, pažymėjo, kad Taisyklės privalomos naujai projektuojamiems, statomiems, rekonstruojamiems, kapitališkai remontuojamiems statiniams, o veikiančioms įkalinimo įstaigoms taikomi tik tie Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su statinių rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais. Teismas, sistemiškai įvertinęs minėtas nuostatas, sprendė, kad sanitarinio mazgo vieta nuo likusio kameros ploto lubas siekiančia pertvara turi būti atitverta tik įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras ir jeigu nėra techninių galimybių įrengti atskirą sanitarinio mazgo kabiną. Atsižvelgęs į tai, priėjo prie išvados, kad pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų įrengimas neatitiktų teisės aktų reikalavimų. Teismas nurodė, jog pareiškėjas privatumo pažeidimo nesiejo su sanitarinio mazgo atitvėrimu iki lubų, tik nurodė, kad sanitariniai mazgai atitverti sienele, ne aukštesne kaip 1,5 m, ir užuolaida. Į bylą pateikti duomenys paneigia, kad sanitarinių mazgų sienelės buvo ne aukštesnės kaip 1,5 m (sanitarinių mazgų lentelėje nurodyta, kad sienelių aukštis nuo 1,97 m iki 2,36 m), o iš pateiktų kamerų fotonuotraukų matosi, kad daugumoje pareiškėjo laikymo kamerų įėjimai į sanitarinių mazgų zonas atitverti durimis. Teismas vadovavosi LVAT praktika ir pažymėjo, jog sanitarinio mazgo atitvėrimas durimis arba užuolaidomis pakankamai užtikrina kamerose laikomų asmenų privatumą, todėl atmetė pareiškėjo nusiskundimus šiuo aspektu.
9. Teismas vadovavosi Taisyklių 2, 12.11 punktais bei nustatė, kad atsakovo atstovas nepateikė jokių įrodymų, kad aliarminiam iškvietimui įrengti reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, teismas sprendė, jog teisės aktai Šiaulių kalėjime numatė aliarminio iškvietimo (pareigūno iškvietimo) sistemos įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Tačiau teismas pažymėjo, kad vien tai, jog nebuvo įrengtas iškvietimo mygtukas, nereiškia, kad tai yra toks pažeidimas dėl kurio pareiškėjui kilo neturtinė žala. Kadangi pareiškėjas dėl nesudarytų sąlygų susisiekti su pareigūnais skundėsi abstrakčiai, savo teiginių nesiejo su konkrečia situacija, kada nebuvo galima išsikviesti pareigūno ir dėl to kilo konkrečios pasekmės, todėl teismas atmetė tokius pareiškėjo teiginius.
10. Teismas nepasisakė dėl likusių tiek pareiškėjo, tiek atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, pripažinęs juos neesminiais, o pareiškėjo skundą atmetė, nurodęs, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant visoms trims civilinės atsakomybės sąlygoms, o nenustačius nei Šiaulių kalėjimo neteisėtų veiksmų, nei pareiškėjo patirtos žalos, nėra civilinės atsakomybės sąlygų, todėl neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.
III.
11. Pareiškėjas V. A. apeliaciniame skunde nesutinka su Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimu, prašo priteisti iš atsakovo 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
12. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismo sprendimas yra šališkas, nemotyvuotas bei nepagrįstas teisiniais argumentais, todėl neteisėtas. Teismo šališkumą patvirtina teismo išvada, kuria jis pripažino ir nurodė kuriose kamerose pareiškėjui neteko 3,6 kv. m gyvenamojo ploto atskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tačiau sprendė, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kamerose nebuvo suvaržyta ir jis dėl to negalėjo patirti neturtinės žalos. Pareiškėjo įsitikinimu, sanitarinio mazgo plotas negalėjo būti priskaičiuotas, nes tualeto paskirtis yra viena. Pareiškėjas akcentuoja, jog, nepaisant galiojančių teisės aktų, šiuo atveju turi būti vadovaujamasi Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) įtvirtintu 4 kv. m vienam asmeniui standartu, į kurį nėra įskaičiuojamas sanitarinis mazgas. Tokią jo poziciją patvirtina EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13).
12.2. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus, susijusius su kamerų būkle (stigo dirbtinio ir natūralaus apšvietimo, nešvarios sienos, luposi dažai, kriauklės surūdijusios, byrėjo tinkas), nurodo, kad nebuvo aprūpintas kamerų valymo bei dezinfekavimo priemonėmis bei teigia, jog šios sąlygos nebuvo orios.
12.3. Pareiškėjas kartoja skundo argumentus, susijusius su neįrengta pareigūnų iškvietimo sistema, akcentuoja atsakovo atstovo argumento dėl Šiaulių kalėjimo pastato senumo ir įtraukimo į kultūros paveldo sąrašą nepagrįstumą ir teigia, jog teismas šių skundo argumentų tinkamai neišnagrinėjo, suteikė galimybę Šiaulių kalėjimui nesilaikyti teisės aktų reikalavimų, Seimo kontrolierių įstaigos įpareigojimų ir pačios įstaigos vadovo pažadų, o pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, nes, esant reikalui ar pavojui negalėjo išsikviesti pareigūnų skubiai.
12.4. Šiaulių kalėjimo langai yra maži, tad stigo natūralaus apšvietimo ir ventiliacijos per langus, kai kurie langai yra su dvejomis grotomis, papildomu tinklu, o tai dar labiau sumažina gryno oro ir šviesos patekimą į kamerą. Taisyklės numato, kad naujai įrengiamose ar rekonstruojamose kamerose turi būti langai, užtikrinantys natūralios dienos šviesos patekimą į patalpas. Iš lauko pusės (arba iš vidaus) ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Iš to seka, kad grotos turi būti vienos, o Šiaulių kalėjime grotos yra dvejos – iš išorės ir iš vidaus – ir dažnu atveju ant išorinių grotų dar yra ir tinklas, taigi Šiaulių kalėjimas pažeidžia teisės aktus ir pareiškėjo teises į orias ir sveikas kalinimo sąlygas, o teismas šio pažeidimo nenustato.
12.5. Dėl sanitarinio mazgo ir privatumo jame buvo pažeisti CPT standartai, kuriuose nurodyta, kad sanitarinis mazgas turi būti visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, o jame turi būti bent jau kriauklė / praustuvė ir unitazas. Sienelės, kad ir kokio aukščio jos būtų, neužtikrina privatumo nei nuo kitų kalinių, nei nuo pareigūnų, atėjusių daryti kratos. Pareiškėjas vadovaujasi Taisyklių 12.5 punktu ir akcentuoja, kad sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara, siekiančia kameros lubas. Teisė į orias kalinimo sąlygas nesuderinama su blogu kvapu kameroje, žmonių gausa, eilėmis į sanitarinį mazgą. Pareiškėjas teigia, jog jo teisė į privatumą buvo pažeista ir naudojantis dušu.
12.6. Teismas ignoravo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintas absoliučias pareiškėjo teises: teisę į gyvybę (2 str.) ir teisę nepatirti nežmoniško elgesio (3 str.).
13. Atsakovo atstovas LKT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, palikti nepakeistą Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimą. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kadangi jame iš esmės bendro pobūdžio teiginiais reiškiamas nesutikimas su teismo priimtu sprendimu, nepateikiant jokių aplinkybių, kuriomis grindžiamas teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsakovo atstovo nuomone, teismas tinkamai, išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes bei priėmė teisingą sprendimą pareiškėjo skundą atmesti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
14. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui V. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje (nuo 2023 m. sausio 1 d. – Šiaulių kalėjimas) nuo 2020 m. lapkričio 14 d. iki 2021 m. vasario 5 d. ir nuo 2022 m. gegužės 26 d. iki 2022 m. gruodžio 26 d.
15. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus netinkamomis jo kalinimo sąlygomis, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, nes nenustatė civilinės atsakomybės taikymo sąlygų visumos.
16. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, prašo priteisti jo skunde nurodytą neturtinės žalos atlyginimo dydį (6 000 Eur), nes skundžiamas teismo sprendimas yra šališkas, nemotyvuotas bei nepagrįstas teisiniais argumentais, todėl neteisėtas.
17. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
18. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. jo teisė į privatumą buvo pažeista ir naudojantis dušu, stigo natūralaus apšvietimo, jis nebuvo aprūpintas kamerų valymo bei dezinfekavimo priemonėmis, šiais aspektais jo skundas nebuvo nagrinėjamas, todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nenagrinėtini ir apeliacinės instancijos teisme.
19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nustatydamas šiai bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su jo kalinimo sąlygomis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016). Pažymėtina ir tai, kad vien tai, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.
20. Pasisakant dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog nepaisant galiojančių teisės aktų, šiuo atveju turi būti vadovaujamasi Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) įtvirtintu 4 kv. m vienam asmeniui standartu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr., pvz., 1998 m. vasario 19 d. sprendimą E. M. G. S. A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016).
21. Pastebėtina, kad tik Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) laikosi nuostatos, jog kiekvienam kaliniui privalo būti užtikrintas bent 4 kv. m plotas. Tačiau pabrėžtina, jog tiek Europos kalėjimų taisyklės, tiek Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pozicija yra valstybėms narėms skirtos rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose. Valstybės raginamos remtis jais taikydamos savo įstatymus ir strategijas bei užtikrinti plačią jų sklaidą teisminėms institucijoms, įkalinimo įstaigų darbuotojams bei asmenims, kuriems atimta laisvė (žr., pvz., EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje T. V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42615/06, 73 p.). Taigi, šie dokumentai iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, nėra teisiškai privalomi, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui standartu (žr., pvz., mutatis mutandis LVAT 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).
22. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju taikytinas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas įtvirtintas Įsakymo Nr. V-31 2.2. punkte bei Įsakymo Nr. V-317 2.2 punkte, kuris negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
23. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs duomenis apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą kalinimo metu, nustatė, kad pareiškėjo teisė į gyvenamąjį plotą ginčo laikotarpiu (pagal bylos duomenis nuo 2020 m. lapkričio 16 d. iki 2021 m. vasario 5 d. ir nuo 2022 m. gegužės 26 d. iki 2022 m. gruodžio 26 d.) nebuvo pažeista. Pažymėtina, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys leidžia detalizuoti kiekvieną dieną pareiškėjui tekusį kameros plotą. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, skaičiuojant gyvenamojo ploto normą, sanitarinio mazgo plotas negalėjo būti priskaičiuotas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai konkrečiai nenustato vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-213-602/2023).
24. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-213-602/2023). Taigi, nacionalinės teisės aktuose nėra nuostatos, o EŽTT ir LVAT praktikoje nėra aiškinama, kad, apskaičiuojant vienam asmeniui kameroje tenkantį gyvenamąjį plotą, turi būti atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, viena vertus, priėjęs prie pagrįstos išvados, kad visas 297 dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, kita vertus be jokio pagrindo vertino kamerose Nr. 40, 50 ir 21, kai jose buvo laikomi daugiausia 5–6 asmenys, pareiškėjui tekusį plotą iš kameros ploto atėmęs sanitarinio mazgo užimamą plotą. Šis pirmosios instancijos teismo pažeidimas nagrinėjamu atveju nekeičia byloje susiklosčiusio situacijos vertinimo, nes, kaip jau buvo minėta šios nutarties 23 punkte, pareiškėjo teisė į gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista.
25. Pareiškėjas teismo šališkumą iš esmės motyvuoja tuo, kad, jo nuomone, teismas pripažino ir nurodė kuriose kamerose pareiškėjui neteko 3,6 kv. m gyvenamojo ploto atskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tačiau sprendė, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kamerose nebuvo suvaržyta ir jis dėl to negalėjo patirti neturtinės žalos. LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, jog tai, kad pareiškėjas tiesiog nesutinka su priimtu teismo sprendimu, teismo atliktu įrodymų (faktinių aplinkybių) vertinimu, nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog bylą išnagrinėjo ir teismo sprendimą priėmė šališkas teismas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo atmetami.
26. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jo privatumo pažeidimo, jam naudojantis sanitariniu mazgu, akcentuotina, kad atsakovas pateikė įrodymus, jog sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės arba pagamintos iš OSB ar PDF plokštės, sienelių aukštis nuo 1,97 m. iki 2,36 m. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šių aplinkybių neginčija, nenurodo jokių bylos įrodymų, patvirtinančių, kad jam naudojantis tualetu jį matė kiti kameroje buvę asmenys ir / ar pareigūnai. Nagrinėjamu atveju įvertinus byloje esančias fotonuotraukas ir juose užfiksuotas pertvaras, konstatuotina, kad buvo užtikrintas pareiškėjo privatumas jam naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė, jog jo teisė į orias kalinimo sąlygas nesuderinama su blogu kvapu kameroje, žmonių gausa, eilėmis į sanitarinį mazgą, šie argumentai nurodyti tik apeliaciniame skunde, todėl dėl jų nepasisakoma. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LVAT praktika, pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo vietos atitvėrimo nuo likusio kameros ploto pertvara, siekiančia kameros lubas, taigi nėra pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
27. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto dėl nustatyto pareigūnų iškvietimo sistemos neįrengimo. Dėl šio pažeidimo nesant būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visumos: valstybės institucijų ar jų pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, nėra pagrindo spręsti dėl civilinės atsakomybės taikymo pagal CK 6.271 straipsnį. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga nepatvirtina, kad pareiškėjui būtų kilęs realus pavojus ar žala sveikatai, kurių jis galėjo išvengti pasinaudodamas prižiūrėtojų iškvietimo sistema, todėl pareiškėjo argumentai dėl jam kilusios neturtinės žalos dėl to, kad nebuvo įrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas, atmestini. Šios pozicijos laikomasi ir nuoseklioje LVAT praktikoje (žr., pvz., 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3222-629/2020, 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-332-624/2023, 2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-11-520/2024).
28. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su kamerų būkle, ventiliacija per langus ir grotomis ant jų, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atmetė šiuos pareiškėjo nusiskundimus. Šių pirmosios instancijos teismo išvadų pateiktame apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės neginčija, nepateikia argumentų, leidžiančių daryti priešingas išvadas, todėl teisėjų kolegija su jomis sutinka ir šių išvadų papildomai nekartoja.
29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo teiginiais nesutinka. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį matyti, kad teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu esminiu skundo reikalavimu, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą, taip pat išnagrinėjo ir įvertino atsakovo atsikirtimus į skundą. Kitaip tariant, priešingai nei teigia pareiškėjas, sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Tai, kad, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo motyvai yra neišsamūs, netinkami ar aplinkybės įvertintos ne taip, kaip pageidavo pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91)). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl esą nepakankamai motyvuoto pirmosios instancijos teismo sprendimo atmetami.
30. Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė neteisėtų Šiaulių kalėjimo administracijos veiksmų dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir dėl to jam padarytos neturtinės žalos fakto (ABTĮ 56 str. 5 d.), todėl negalima viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.
31. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą priėmė teisingą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Beata Martišienė
Egidijus Šileikis