Baudžiamoji byla Nr. 1A-124/2012
Proceso Nr. 1-20-9-00092-2009-4 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.1.5.,1.2.19.4.,1.2.29.1.
LIETUVOS Apeliacinis teismas
NUOSPRENDIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. balandžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Albino Bielskio,
teisėjų Svajūno Knizlerio ir Lino Žukausko,
sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei, Rasai Maldanytei, Audronei Rasiulienei,
dalyvaujant prokurorui Giedriui Tarasevičiui,
gynėjui advokatui Evaldui Liutkevičiui,
nuteistajam E. B.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda;
- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 40 MGL (5 200 Lt) dydžio bauda;
- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį - 40 MGL (5 200 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nuteistojo E. B. apeliacinį skundą,
n u s t a t ė:
E. B. nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, suklastojo dokumentą ir pasikėsino suklastoti dokumentą, o būtent:
būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas Kauno miesto apylinkės prokuratūros III-jo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus prokuroru, organizuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 25-1-00163- 09 dėl I. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo, ir jam vadovaudamas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 straipsnyje numatytą pareigą imtis priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 20 straipsnio l dalies 3 ir 4 punktuose numatytas pareigas nešališkai atlikti savo funkcijas, o taip pat tinkamai ir laiku atlikti užduotis ir pavedimus, pažeisdamas proceso dalyvės - nukentėjusiosios I. B. teisėtus interesus ir teises, numatytas BPK 28 straipsnio 2 dalyje ir 214 straipsnio 4 ir 5 dalyse, o būtent - teisę apskųsti prokuroro priimtą nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, piktnaudžiaudamas tarnyba, nuo 2009-11-18 iki 2010-01-25 vykusių telefoninių pokalbių metu, Kauno mieste, neteisėtai pažadėjo proceso dalyviui - ikiteisminiame tyrime Nr. 25-1-00163-09 nustatytam įtariamajam A. L., kad priims dėl jam ir kitiems įtariamiesiems, t. y. R. P. ir G. S., palankų procesinį sprendimą - nutrauks minėtą ikiteisminį tyrimą. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką - piktnaudžiavimą tarnyba, laikotarpyje nuo 2009-12-02 iki 2009-12-16, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo darbo vietoje - tarnybiniame kabinete, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, įrašė į ikiteisminio tyrimo Nr. 25-1- 00163-09 rezultatų statistinę kortelę tikrovės neatitinkančius duomenis, kad ikiteisminis tyrimas 2009-12-02 nutrauktas, šiuos duomenis patvirtino savo parašu ir asmeniniu spaudu, nors tokio procesinio sprendimo nebuvo priėmęs, tokiu būdu šį dokumentą suklastojo ir pateikė jį Kauno apskrities VPK darbuotojams, ko pasėkoje į policijos informacinę duomenų bazę buvo įvesta tikrovės neatitinkanti informacija, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 25-1-00163-09 yra nutrauktas. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką- piktnaudžiavimą tarnyba, pasikėsino suklastoti tikrą dokumentą - nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 25-1-00163-09, o būtent, laikotarpyje nuo 2009-12-28 iki 2010-02-22, savo darbo vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Kaune, tarnybinio kompiuterio pagalba rašė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 25-1-00163-09, kuriame būtų nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad minėtas nutarimas priimtas 2009-12-02, tačiau klastojimo nepabaigė dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios, kadangi 2010-02-22 kratos metu tarnybinis kompiuteris buvo išimtas. Dėl tokių E. B. veiksmų didelės neturtinės žalos patyrė I. B., kadangi buvo esmingai suvaržytos jos procesinės teisės. Taip pat didelės neturtinės žalos patyrė valstybė, nes iš esmės buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, nešališkumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos - Lietuvos Respublikos prokuratūros - funkcijos ir veiklos principai bei diskredituotas Lietuvos Respublikos prokuroro vardas.
Nuteistasis E. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio l dalį, ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliantas mano, kad jis nuteistas nepagrįstai. Skundžiamame teismo nuosprendyje padarytos išvados yra deklaratyvaus pobūdžio ir visiškai nemotyvuotos. Byloje neatlikta įrodymų analizė, nepašalinti prieštaravimai. Teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatas.
Teismas didesnę įrodomąją reikšmę skyrė ikiteisminio tyrimo metu surinktiems duomenims, o jo parodymus nagrinėjo selektyviai, jų vertinimą grindė skeptiška pozicija, paremta tuo, jog nuteistasis neturi pareigos duoti teisingus parodymus. Skundžiamame nuosprendyje nurodyti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra nukopijuoti iš kaltinamojo akto, o tai verčia abejoti teismo nešališkumu, be to, jie yra neišsamūs ir negali būti vertinami kaip pakankami, kadangi nebuvo aiškinamasi eilė svarbių ir būtinų faktų, leidžiančių daryti prielaidas apie padarytus nusikaltimus. Teisminio bylos nagrinėjimo metu apeliantas išsamiai nurodė, kad atliekant ikiteisminį tyrimą dėl I. B. išžaginimo jam ne kartą skambino įtariamasis A. L. ir domėjosi tyrimo eiga, nuolat klausė kada jis baigsis. Jis telefoninių pokalbių metu jam nurodė, kad tyrimas bus baigtas tik atlikus privalomus veiksmus, o tai preliminariai gali būti 2009 m. gruodžio mėn. Tačiau tyrimas užtruko dėl aplaidaus tyrėjos R. K. veiksmų, nukentėjusiosios I. B. nebuvimo Lietuvoje, kas trukdė patikrinti naujai paaiškėjusias aplinkybes. Jis savo iniciatyva išsikvietė nukentėjusiąją I. B., supažindino ją su bylos medžiaga, paaiškino surinktų faktinių duomenų nepakankamumą, prieštaringumą ir kad tai trukdo greitai užbaigti ikiteisminį tyrimą. Taip pat jis nurodė, kad tyrimas nebus nutrauktas, kol byloje liks nepatikrintos įtariamųjų keliamos versijos ir pan. Pokalbio su nukentėjusiąja metu jis neturėjo jokio intereso užtarti įtariamųjų, nerodė jokio suinteresuotumo bylos baigtimi. To nepatvirtina ir operatyvinių veiksmų atlikimo bei kiti procesiniai dokumentai. Apie ikiteisminio tyrimo nutraukimo galimas pasekmes, t. y. galimybę po tokio procesinio sprendimo priėmimo įtariamiesiems kreiptis į teisėsaugos organus su pareiškimais dėl nukentėjusios patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už melagingą pranešimą apie nusikaltimą, I. B. aiškino jos prašymu, nes jai buvo tai daug svarbesnis klausimas negu noras padėti tyrimui nustatyti asmenis, su kuriais ji bendravo įvykio metu ir tuojau po jo. Be to, teismas, vertindamas jo parodymus, visiškai neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 25-1-00163-09 medžiaga jam buvo pateikta ne procesinio sprendimo priėmimui, o tik aptarimui su prokuratūros vadovybe. Pagal bendrą nusistovėjusią tvarką, Generalinės prokuratūros rekomendacijas ir Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus byla prokurorui pateikiama susiūta, sunumeruota, su tyrėjo pasirašyta ataskaita apie atliktus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Kadangi tai nebuvo padaryta, jis negalėjo priimti procesinio sprendimo, be to, jis byloje nustatė daugiau veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti tyrėja, ir davė jai žodinius nurodymus toliau tęsti tyrimą. Teismas nevertino aplinkybių, dėl kurių užsitęsė tyrimas, nesiaiškino kokių priemonių jis ėmėsi ir kodėl tyrimas po 2009 m. gruodžio mėn. daugiau kaip pusantrų metų nebuvo užbaigtas. Apeliantas teigia, kad jo nurodytos aplinkybės neleido jam priimti akivaizdžiai neteisėto sprendimo 2009 metų gruodžio mėn. Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas per protingą laiko tarpą, užsitęsė dėl objektyvių priežasčių, jo veiksmuose niekas nenustatė tyrimo vilkinimo faktų, procesinių pažeidimų ir nepriėmė atatinkamų sprendimų, bylos turinys buvo svarstomas prokuratūros vadovų pasitarimuose ir jie buvo informuoti apie bylos problemiškumą.
Apelianto manymu, kaltinimuose išdėstytos išvados dėl nukentėjusiosios procesinių teisių suvaržymo yra deklaratyvaus pobūdžio ir abejotinos. Jis teismui nurodė, kad jokių kaltinime nurodytų nukentėjusiosios I. B. procesinių teisių, susijusių su ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 25-1-00163-09 nutraukimu, nepažeidė ir negalėjo pažeisti, kadangi ji jų paprasčiausiai neįgijo. Jis nesurašė nutarimo, nes tyrimas buvo neišsamus ir atliktas nepilnai. Jis nesukūrė dokumento (nutarimo), nepatvirtino jo parašu, niekam jo neperdavė, nepanaudojo ir nerealizavo, t. y. nesukūrė jokio juridinio fakto, neatliko nei vieno veiksmo, kuris leistų atsirasti kieno nors teisėms ir pareigoms. Apeliantas teigia, kad net ir pripažinus, jog buvo suvaržytos nukentėjusiosios teisės dėl jos negalėjimo apskųsti nesančio nutarimo, teismas nebuvo objektyvus ir nešališkas, nes nenurodė, kad tokias pačias teises turėjo ir kiti proceso dalyviai - įtariamieji. Tokiu būdu teismas išskyrė ir nepagrįstai svarbesnėmis įvertino tik nukentėjusiosios teises, taip parodydamas savo šališkumą. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji I. B. viso ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-00163-09 ir baudžiamojoje byloje, kurioje baudžiamojon atsakomybėn patrauktas E. B., buvo pasyvi, nesidomėjo jų eiga, nežinojo apie tyrimo eigą ir nesinaudojo savo įstatymuose numatytomis teisėmis bei jų negynė. Apie jam pareikštus įtarimus I. B. sužinojo tik gerokai vėliau, iš ikiteisminį tyrimą atliekančio prokuroro, kuriam, tikėtina, parodymus davė ne savo valia. Tyrimo metu ji pripažinta nukentėjusiąją tik formaliai, ji nenurodė teismui kokios jos teisės buvo pažeistos.
Apeliantas mano, kad aplinkybė, jog jis tarnybiniame kompiuteryje sukūrė failą ir rašė nutarimo projektą negali būti vertinama kaip dokumento suklastojimas ar pasikėsinimas tai daryti, nes tai normali ir natūrali prokurorinio darbo stadija. Bylos tyrimo procesas nebuvo baigtas, sprendimas bet kada galėjo kisti priklausomai nuo surinktų faktinių duomenų vertinimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis klastojo nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nekreipė dėmesio ir į tai, kad apie ikiteisminio tyrimo nenutraukimą buvo žinoma Žaliakalnio PK atsakingiems darbuotojams. Apklausų metu D. G. bei S. Z. teismui patvirtino, kad jie nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nematė ir neturėjo, tik žinojo, jog apie tokį sprendimą kalbėta prokuratūros vadovų pasitarime. Tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas, patvirtina byloje esantis šaukimas įtariamajam G. S. atvykti pas jį (apeliantą) apklausai, ikiteisminio tyrimo Nr. 25-1-00163-09 kontrolės byloje esantys raštai iš Žaliakalnio PK informuojantys jį, jog 2010 m. sausio mėn. įtariamieji pažeidinėja kardomosios priemonės sąlygas ir pan. Nutraukiant ikiteisminį tyrimą yra išsprendžiami ir kardomųjų priemonių klausimai apie tai informuojant atsakingus ikiteisminio tyrimo įstaigos asmenis, tačiau teismui nekėlė abejonių faktas, jog po statistinės kortelės įregistravimo, liudijančios ikiteisminio tyrimo pabaigą, toliau buvo vykdomi tyrimo veiksmai, susirašinėjimas su tyrimą kontroliuojančiu prokuroru ir pan. Apelianto manymu, visos šios aplinkybės patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas nei intelektualiai, nei fiziškai nebuvo nutrauktas, o vyko toliau. Teisme apklausta liudytoja D. G. parodė, kad žinojo, jog ikiteisminis tyrimas dėl I. B. išžaginimo planuojamas nutraukti, tačiau ji pati asmeniškai nutarimo nematė, bylos neturėjo, o statistinės kortelės duomenis į registrus įtraukia ir kontroliuoja organizacinio skyriaus viršininkė. Ji patvirtino, kad statistinių kortelių pildymo instrukcija yra sudėtinga, ne visos jos nuostatos yra žinomos ir tinkamai vykdomos, todėl statistinė kortelė pati viena be priimto procesinio sprendimo negali būti laikoma dokumentu, įtvirtinančiu juridinį faktą, šiuo atveju bylos nutraukimą. Todėl tik nutarimo buvimas galėjo lemti kitų savarankišką reikšmę turėjusių procedūrų (kortelės pildymo) atlikimą, kurios lėmė teisių ir pareigų atsiradimą.
Apelianto manymu, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti I. B. parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs, paremti tik pamąstymais, vidiniais pojūčiais ir neturi jokios įrodomosios vertės. I. B. patvirtino faktą, kad buvo apelianto darbo kabinete, kalbėjo apie tyrimo eigą ir jo perspektyvas, kad E. B. žadėjo tikrinti telefoninių pokalbių išklotines ir bandyti dar kažką išsiaiškinti, tačiau ji pati ikiteisminiu tyrimu nesidomėjo. Pagal nukentėjusiosios parodymus, prokuroras užsiminė apie ketinimą nutraukti bylą, tokį sprendimą ji norėjusi apskųsti, tačiau apie bylos baigtį jokio pranešimo negavo, kodėl tyrimas tęsiamas iki šiol, ji nežino. Nukentėjusioji taip pat savo parodymuose nurodė pajutusi, kad įtariamasis A. L. artimai bendrauja su prokuroru ir maniusi, kad prokuroras E. B. kalbėjosi su asmenimis, kurie suinteresuoti bylos baigtimi. Tokiu būdu nukentėjusioji pateikė teismui visiškai niekuo nepagrįstas abejones, kurios suformavo neigiamą jo charakteristiką, dėl to buvo padarytos klaidingos išvados apie jo piktnaudžiavimo faktą. Atmetus I. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų fragmentus dėl galimo jo bendravimo su įtariamaisiais, jokių kitų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie piktnaudžiavimą, byloje nesurinkta.
Teisminio nagrinėjimo metu nė vienas liudytojas nepaneigė jo (apelianto) parodymų, priešingai, juos papildė neprieštaraujančiais faktais. Liudytojų I. B., D. G., S. Z., D. (J.) Z. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu buvo labai lakoniški, neapėmė visų teisme nagrinėtų įvykių aplinkybių, tokiu būdu buvo neišsamūs ir nepakankami pripažinti jį kaltu. Tačiau teismas vertino parodymus duotus ne teisme, bet ikiteisminio tyrimo metu, tuo, apelianto manymu, pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalyse nustatytus įrodinėjimo tvarkos reikalavimus, ir šie pažeidimai laikytini esminiais.
Apeliantas mano, kad jis nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, o nuosprendis šioje dalyje nepagrįstas baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Jis teisme nurodė, kad nors ir pasirašė kortelę, tačiau jos nerealizavo (nepateikė) atsakingiems asmenims, o laikė ją savo darbo kabinete esančioje baudžiamojoje byloje. Kokiu būdu ji atsirado policijos komisariate nenustatyta. Tai, kad jis dokumentą pasirašė, nereiškia, kad būtent jis jį pateikė. Esminės kortelės pateikimo aplinkybės (kas konkrečiai, kur, kaip, kokiais veiksmais pateikė) nenustatytos. Dokumento suklastojimo ir jo pateikimo faktai byloje preziumuojami remiantis nustatytu statistinės kortelės įregistravimu į policijos informacinę duomenų bazę faktu, todėl jam pareikšti kaltinimai nekonkretūs ir grindžiami iš esmės prielaidomis. Dokumentu rašytinis aktas tampa tada, kai jis patenka į civilinę apyvartą, įregistruojamas atatinkamuose registruose ir jų pagrindu atsiranda tam tikri juridiniai faktai (šiuo atveju padarytos atžymos, jog ikiteisminis tyrimas nutrauktas), todėl teismas privalėjo nustatyti, kas ir kieno iniciatyva perdavė statistinę kortelę jos įregistravimui, kokie šio veiksmo motyvai, nes priešingu atveju lieka neatskleistas jo tyčios turinys, nes jis neįvykdė visų privalomų veiksmų, kurie statistinę kortelę pavertė dokumentu. Tuo buvo pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimai ir šie pažeidimai laikytini esminiais.
Apelianto teigimu, byloje nenustatyta kokiais veiksmais pasireiškė jo piktnaudžiavimas tarnyba. Kaltinime ir aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodyta, jog jis piktnaudžiavo tarnyba, nes pažadėjo proceso dalyviams priimti jiems palankų procesinį sprendimą, įrašė į statistinę kortelę tikrovės neatitinkančius duomenis bei pasikėsino suklastoti tikrą dokumentą - nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Vėliau nuosprendyje nurodoma, kad jo (apelianto) nusikalstamos veikos buvo padarytos viena veika tuo pačiu metu ir tai pasireiškė tik tikro dokumento (statistinės kortelės Nr. 20) suklastojimu ir realizavimu bei pasikėsinimu suklastoti tikrą dokumentą - nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą (12 psl.). Tokiu būdu kaltinime neliko išankstinio pažadėjimo įtariamajam A. L. ir kitiems įtariamiesiems priimti palankų sprendimą, kas, apelianto manymu, vertintina kaip paties teismo abejonių buvimą vertinant šį tyrimo epizodą. Išklausyti telefoniniai pokalbiai taip pat nepatvirtina piktnaudžiavimo fakto. Nei viename pokalbyje nebuvo konkrečių ir aiškių frazių, kurios leistų daryti prielaidą apie pažadą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Iš pokalbių konteksto galima tik suprasti, kad jis siekė kaip nors atitolinti įtariamųjų pretenzijas dėl užtrukusio tyrimo, tokiu būdu siekė pateisinti tyrėjų neveiklumą ir pan. Apeliantas pastebi, kad klausomasi buvo tik įtariamųjų ir tik jo pokalbių asmeniniu mobiliuoju telefonu. Tačiau jis operatyvinių veiksmų atlikimo laikotarpiu ne kartą tarnybiniu ir kitais telefonais apie tyrimą kalbėjosi su nukentėjusiąja, tyrėja ir atsakingais prokuratūros darbuotojais. Apelianto manymu, tokie tyrimo veiksmai turėtų būti vertinami kaip vienpusiai, šališki, o jų metu gauti faktiniai duomenys neišsamūs, išimti iš konteksto.
Teismas visiškai nesivadovavo ir nevertino Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro 2003 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. IV-160 patvirtintos „Statistinių kortelių apie nusikalstamų veikų žinybinio registro objektus pildymo, registravimo, teikimo ir saugojimo instrukcijoje“ bei Vidaus reikalų ministro 2006 m. sausio 26d. įsakymu Nr. 1V-36 patvirtintų nusikalstamų veikų žinybinio registrų nuostatuose įtvirtintų reikalavimų, kuriuose nurodyta, kad Registro tvarkymo įstaigos šalia kitų funkcijų /priima .... užpildytas statistines korteles ir jų raštu pateiktus duomenų pakeitimus, tikrina jam pateiktų duomenų teisingumą ir registruoja registro objektus, įrašydamas jam pateiktus duomenis į registrą (11.1.4.), atnaujina, taiso, papildo netikslius, neišsamius ar neteisingus registro duomenis, naikina neteisėtai sukauptus registro duomenis (11.1.5.), o Registro duomenų teikėjai turi teisę raštiškai reikalauti ištaisyti neteisingus arba patikslinti netikslius, neišsamius duomenis (17.5.). Be to, įsakymo 25 straipsnyje numatyta, kad Registro tvarkymo įstaiga, nustačiusi gautų .... registro duomenų teikėjo pateiktų duomenų neatitikimą, privalo nedelsdama informuoti apie tai registro duomenų teikėją. Registro duomenų teikėjas privalo per 5 darbo dienas nuo pranešimo apie duomenų netikslumus gavimo dienos pateikti patikslintus duomenis ir aplinkybių paaiškinimus registro tvarkymo įstaigai. Tik duomenų teikėjui patikslinus duomenis arba nustačius susijusio registro duomenų netikslumus, registro tvarkymo įstaiga pateiktus duomenis įrašo į registro duomenų bazę, o nustačiusi, kad pateiktose statistinėse kortelėse buvo nurodyti neteisingi, neišsamūs, netikslūs duomenys, registro tvarkymo įstaiga per 3 darbo dienas nuo duomenų netikslumų nustatymo dienos raštu informuoja apie tai registro duomenų teikėją ir grąžina statistines korteles. Registro duomenų teikėjas privalo per 5 darbo dienas nuo statistinių kortelių gavimo dienos pateikti registro tvarkymo įstaigai ištaisytas, papildytas statistines korteles. Teismas nesvarstė ir nenagrinėjo, kas ir dėl kokių priežasčių, pažeidžiant nurodytas tvarkas, įregistravo statistinę kortelę be tam privalomų pateikti duomenų (nutarimo), ir pripažinus jį kaltu nenumatė galimybės traukti baudžiamojon atsakomybėn ir kitus asmenis.
Apelianto manymu, teismas nagrinėdamas bylą turėjo remtis in dubio pro reo principu, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis.
Be to, apeliantas pažymi, kad be materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų, skundžiamame nuosprendyje, priimtame Lietuvos Respublikos vardu, yra daug loginių, gramatinių bei rašybos klaidų, kurios nuosprendžio tekstą daro sunkiai suprantamu ir nekorektišku.
Teismo posėdyje dalyvavę nuteistasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo E. B. apeliacinis skundas tenkinamas.
BK 2 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės sąlygų, numatanti, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pareiga nustatyti, ar kaltininko veiksmai atitinka BK specialiosios dalies straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, tenka bylą nagrinėjančiam teismui, kuris savo teisinį vertinimą privalo motyvuotai išdėstyti teismo nuosprendyje. Teismo nuosprendžiui, kaip didžiausią teisinę galią turinčiam procesiniam dokumentui, yra keliami atitinkami reikalavimai – jis turi būti pagrįstas ir teisėtas. Teismo nuosprendis laikomas teisėtu tik tuo atveju, kai jis priimtas laikantis visų baudžiamojo proceso reikalavimų ir kai juo tiksliai bei tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Pagrįstu teismo nuosprendis pripažįstamas tik tada, jeigu jis priimtas išsamiai išaiškinus visas bylos aplinkybes, o jo išvados ir sprendimai pagrįsti teisiamajame posėdyje ištirtais abejonių nekeliančiais įrodymais. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, šių reikalavimų nesilaikė.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. B. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Pagal šį BK specialiosios dalies straipsnį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra pavojinga veika, išoriškai pasireiškianti veiksmų, kurie įeina į kaltininko pareiginių įgaliojimų sąrašą, padarymu, ar veiksmų, kurių padarymo reikalauja tarnybos interesai, nepadarymu. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiaujantis tarnybine padėtimi, neviršija savo įgaliojimų, tačiau iš darbo santykių kylančius įgaliojimus jis panaudoja priešingai tarnybos ir valstybės interesams. Jis piktnaudžiauja savo įgaliojimais, suteiktomis teisėmis bei pareigomis: padaro veiksmus, kurių sąžiningai dirbdamas neturėtų daryti, arba nepadaro veiksmų, kurių jis pagal savo pareigas turėtų imtis, dirbdamas sąžiningai. Taip elgdamasis jis pažeidžia pagrindinius valstybės tarnybos principus, iškraipo tarnybinės veiklos esmę, turinį, menkina konkrečios valstybinės ( ar kitokios) institucijos ir pačios valstybės autoritetą kitų žmonių akyse. BK 228 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo sudėtis yra materiali, todėl įrodinėtina aplinkybe byloje tampa nusikaltimo padarymo padariniai, kurie įvardyti kaip didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui padarymas. Didelė žala gali būti turtinė ir neturtinė. Neturtine žala gali būti pripažįstama fizinė, moralinė, organizacinė ir kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms vertybėms. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Būtent pagal jį sprendžiama, ar veika peržengia tarnybinio nusižengimo ribas ir laikytina nusikalstama. Didelės žalos požymis kaip baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra vertinamasis požymis. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu atveju jis nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos jo įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir pan. Teismų praktikoje neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ar laisvių pažeidimo, ja sumenkinamas valstybės institucijos autoritetas, sutrikdomas šios ar kitos organizacijos darbas ir pan.
Vilniaus apygardos teismas, pripažindamas E. B. kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, nustatė tokius jam inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius: E. B., būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas Kauno miesto apylinkės prokuratūros III-jo skyriaus prokuroru, organizuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 25-1-00163-09 dėl I. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo, ir jam vadovaudamas, pažeidė BPK 2 straipsnyje numatytą pareigą imtis priemonių, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliktas per įmanomai trumpiausią laiką, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus, numatančius pareigą prokurorui nešališkai atlikti savo funkcijas, tinkamai ir laiku atlikti užduotis bei pavedimus. Be to, E. B. neteisėtai pažadėjo proceso dalyviui – įtariamajam A. L., kad priims jo ir kitų įtariamųjų atžvilgiu palankų procesinį sprendimą – nutrauks ikiteisminį tyrimą. Nesilaikydamas šių teisės aktų nuostatų reikalavimų, E. B. pažeidė proceso dalyvės – nukentėjusiosios I. B. teisėtus interesus ir teises, numatytas BPK 28 straipsnyje, o būtent – teisę apskųsti prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad apeliantas, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, suklastojo ikiteisminio tyrimo rezultatų statistinę kortelę ir pasikėsino suklastoti tikrą dokumentą – nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Nuosprendį priėmęs teismas konstatavo, kad dėl tokių E. B. veiksmų didelės neturtinės žalos patyrė I. B., kadangi buvo esmingai suvaržytos jos procesinės teisės. Taip pat didelės neturtinės žalos patyrė valstybė, kadangi iš esmės buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, nešališkumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – Lietuvos Respublikos prokuratūros, - funkcijos ir veiklos principai bei diskredituotas Lietuvos Respublikos prokuroro vardas.
Taigi iš pirmiau aptarto E. B. pareikšto kaltinimo formuluotės seka, jog apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi objektyvieji požymiai pasireiškė šiais veiksmais: netinkamu, neoperatyviu ikiteisminio tyrimo organizavimu ir kontroliavimu, pažeidžiant BPK 2 straipsnio ir Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio nuostatas; neteisėtu pažadėjimu įtariamajam A. L. nutraukti ikiteisminį tyrimą jo ir kitų įtariamųjų atžvilgiu; ikiteisminio tyrimo rezultatų statistinės kortelės suklastojimu bei realizavimu ir pasikėsinimu suklastoti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.
BPK 2 straipsnyje nurodyta, jog prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Prokuroro pareigos detalizuojamos specialiajame norminiame akte – Prokuratūros įstatyme. Šio įstatymo 20 straipsnyje išvardintos prokuroro, kaip valstybės pareigūno pareigos. Prokuroras, be kita ko, privalo nešališkai atlikti savo funkcijas (3 punktas) ir tinkamai, laiku atlikti užduotis bei pavedimus (4 punktas).
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 25-1-00163-09 dėl I. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo buvo pradėtas 2009 m. vasario 8 d. (1 t. 98-103 b.l.). Šį ikiteisminį tyrimą kontroliavo ir organizavo nuteistasis E. B., dirbęs Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroru. Apeliantas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad jis buvo paskirtas kuruoti ikiteisminį tyrimą dėl I. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo, o pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus jo pavedimu atliko tyrėja R. K.. Ikiteisminis tyrimas užsitęsė, kadangi buvo paskirtos užduotys specialistams, buvo nustatomi ir apklausinėjami įtariamieji, nukentėjusioji bei liudytojai. Intensyvūs ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami iki 2009 metų gegužės mėnesio. Vėliau tyrėja R. K. ilgą laiko tarpą buvo kasmetinėse atostogose, o vėliau nedirbo dėl pablogėjusios sveikatos. Dėl netinkamai atliekamų tarnybinių pareigų E. B. inicijavo drausmės bylos iškėlimą tyrėjai R. K., buvo atliktas jos tarnybinės veiklos patikrinimas bei iškelta drausmės byla. Tyrėjai R. K. pakeitus darbovietę, ikiteisminio tyrimo byla buvo perduota tyrėjai D. Z.. Nuteistasis taip pat paaiškino, jog tuo metu, kai vyko šis ikiteisminis tyrimas, BPK nebuvo numatyti konkretūs ikiteisminio tyrimo terminai, per kuriuos ikiteisminis tyrimas turi būti pabaigtas. Tačiau visais atvejais, kuomet ikiteisminis tyrimas bylose užsitęsdavo ilgiau nei šešis mėnesius, tokių bylų užbaigimo perspektyvos būdavo apsvarstomos su prokuratūros vadovybe bendrų pasitarimų metu. Ikiteisminio tyrimo eiga bei rezultatai byloje dėl I. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo taip pat ne kartą buvo svarstyti pasitarimuose su prokuratūros vadovybe. Per paskutinį pasitarimą, vykusį 2009 metų lapkričio mėnesį, buvo nuspręsta ikiteisminį tyrimą nutraukti. Jau po šio pasitarimo buvo nutarta, jog dar būtina papildomai apklausti įtariamuosius bei liudytojus. Visi šie procesiniai veiksmai buvo pradėti vykdyti 2010 metų sausio mėnesį (3 t. 19-23 b.l.). Tokius savo parodymus nuteistasis E. B. patvirtino ir apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Be to, jis papildomai paaiškino, kad ikiteisminis tyrimas dėl I. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo užsitęsė dar ir todėl, kad byloje ilgą laiko tarpą nepavyko išsikviesti bei apklausti nukentėjusiosios I. B. ir liudytojos E. P., kurios buvo išvykusios į užsienį (3 t. 160-165 b.l.). Tokius nuteistojo E. B. parodymus dėl užsitęsusio ikiteisminio tyrimo priežasčių patvirtina ir kiti byloje esantys objektyvūs duomenys.
Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja R. K. patvirtino, kad ji atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus baudžiamojoje byloje dėl I. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo. Ikiteisminį tyrimą kontroliavo prokuroras E. B.. Pirminiai ikiteisminio tyrimo veiksmai – nukentėjusiosios, liudytojų apklausos, įtariamųjų nustatymas bei apklausos buvo atlikti operatyviai. Taip pat buvo paskirtos atlikti specialių žinių reikalaujančios užduotys. Liudytoja taip pat patvirtino, jog po šių pirminių procesinių veiksmų atlikimo, ji ilgą laiką atostogavo bei sirgo, todėl nuo 2009 metų lapkričio mėnesio šį ikiteisminį tyrimą atlikti buvo pavesta kitai tyrėjai (3 t. 16-18 b.l.). Tyrėja D. J. (Z.) teisiamajame posėdyje parodė, kad po to, kai tyrėja R. K. buvo nušalinta nuo ikiteisminio tyrimo byloje dėl I. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo, ši baudžiamoji byla 2009 metų spalio – lapkričio mėnesį buvo perduota jai. Po kelių savaičių ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis prokuroras E. B. paprašė pateikti jam ikiteisminio tyrimo medžiagą, kadangi su vadovybe ketino apsvarstyti šios bylos eigą ir galimus sprendimus. Liudytoja taip pat patvirtino, jog 2009 metų gruodžio mėnesį ji gavo iš E. B. žodinį nurodymą atlikti papildomus procesinius veiksmus – nustatyti ir apklausti liudytojus, tačiau dėl didelio darbo krūvio šio reikalavimo iki 2010 metų sausio mėnesio neįvykdė (3 t. 23-25 b.l.). Teisiamajame posėdyje apklausta Kauno apskrities VPK Žaliakalnio PK kriminalinės policijos viršininkė D. G. patvirtino apelianto parodymus apie tai, kad pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus baudžiamojoje byloje dėl I. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo atlikusi tyrėja R. K. savo tarnybines funkcijas atlikdavo aplaidžiai, o nuo 2009 metų gegužės mėnesio ji ilgai nedirbo, kadangi atostogavo ir sirgo. Todėl jos atžvilgiu buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, po to tyrėja nuo šio ikiteisminio tyrimo buvo nušalinta (3 t. 10-12 b.l.).
Pirmiau aptartais bylos duomenimis – nuteistojo E. B., liudytojų R. K., D. G. ir D. J. (Z.) parodymais byloje patikimai nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl I. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo buvo pradėtas 2009 m. vasario 8 d. Visi būtini pirminiai procesiniai veiksmai šioje byloje buvo atlikti nedelsiant, iki 2009 metų gegužės mėnesio. Tyrėjai R. K. atostogaujant ir sergant, jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo atliekami iki 2009 metų spalio mėnesio. Nuteistasis E. B. paaiškino, jog jis kreipėsi į ikiteisminį tyrimą atliekančios policijos įstaigos vadovybę prašydamas pavesti atlikti šį ikiteisminį tyrimą kitiems tyrėjams, tačiau dėl didelio darbo krūvio tai padaryta nebuvo. Tokie nuteistojo parodymai bylos duomenimis nėra paneigiami. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus įrodymus, konstatuoja, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis E. B., kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą dėl I. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo, būtų sąmoningai, tyčia, piktnaudžiaudamas savo tarnybine padėtimi, būtų nesiėmęs baudžiamojo proceso įstatyme numatytų procesinių veiksmų, siekiant, kad jo kontroliuojamoje byloje būtų kokybiškai ir išsamiai atliktas ikiteisminis tyrimas. Juolab, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog apie šio ikiteisminio tyrimo eigą ir galimus rezultatus Kauno miesto apylinkės prokuratūros vadovybė buvo informuojama nuolatos. Iš byloje esančių duomenų – Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. Čiurlio 2010 m. kovo 18 d. rašto matyti, kad 2009 m. lapkričio 12 d. įvykusio prokuratūros vadovų pasitarimo metu prokuroras E. B. paaiškino, dėl kokių priežasčių užsitęsė ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-00163-09. Prokuroras E. B. taip pat buvo įpareigotas kaip įmanoma greičiau atlikti visus būtinus ikiteisminio tyrimo veiksmus ir priimti galutinį procesinį sprendimą (1 t. 117 b.l.). Iš Kauno miesto apylinkės prokuratūros vadovų 2009 m. lapkričio 12 d. pasitarimo protokolo matyti, kad E. B. nurodė, jog ikiteisminis tyrimas dėl I. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo užsitęsė dėl objektyvių aplinkybių, t.y. todėl, kad buvo būtina papildomai apklausti nukentėjusiąją I. B., tačiau ji buvo išvykusi į užsienį ir į Lietuvą grįžo tik 2009 metų lapkričio mėnesį. Grįžusią į Lietuvą nukentėjusiąją I. B. apklausė pats prokuroras E. B., kadangi ikiteisminio tyrimo veiksmus šioje byloje atliekanti tyrėja R. K. atostogavo (1 t. 118-126 b.l.). Iš Kauno miesto apylinkės prokuratūros III-ojo NVT skyriaus vyriausiojo prokuroro V. S. 2010 m. kovo 10 d. rašto matyti, kad nuteistasis E. B. savo vadovybę dėl ikiteisminio tyrimo eigos informuodavo nuolat ir nurodydavo, kokius procesinius veiksmus būtina atlikti bei dėl kokių priežasčių jie nėra atliekami (1 t. 127 b.l.). Šie objektyvūs bylos duomenys leidžia daryti pagrįstas išvadas, jog apie ikiteisminio tyrimo byloje dėl I. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo eigą bei trukmės priežastis nuteistasis E. B. nuolat informuodavo savo vadovybę, nurodydamas objektyvias priežastis. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad Kauno miesto apylinkės prokuratūros vadovai būtų nustatę, jog prokuroras E. B. dėl neobjektyvių aplinkybių nevykdo vyresnio prokuroro nurodymų atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, tyčia vilkina ikiteisminį tyrimą ar jį vykdo aplaidžiai, ir būtų ėmęsi atitinkamų priemonių tokiai neteisėtai apelianto veiklai nutraukti.
Nuteistojo E. B. parodymus apie tai, jog ikiteisminio tyrimo trukmę lėmė objektyvios priežastys, susijusios su poreikiu papildomai apklausti užsienyje gyvenančias nukentėjusiąją I. B. bei svarbią liudytoją E. P., patvirtina ir byloje surinktais duomenimis patikimai nustatytos tolimesnio ikiteisminio tyrimo eigos aplinkybės. Iš Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos Nr. 1-289-667/2012 medžiagos matyti, kad po to, kai nuteistasis E. B. buvo atleistas iš prokuroro pareigų, ikiteisminį tyrimą joje kontroliavo Kauno apygardos prokuratūros prokuroras E. Palaima. Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro 2010 m. kovo 1 d. pavedimu buvo nurodyta tęsti ikiteisminį tyrimą ir jį užbaigti iki 2010 m. balandžio 1 d. Iš bylos duomenų matyti, kad vėliau šioje byloje ikiteisminį tyrimą kontroliavę Kauno apygardos prokuratūros prokurorai ne kartą kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūros ONKT skyriaus vyriausiąjį prokurorą ir teismą, prašydami pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą. Iš šių prašymų matyti, kad prokurorai, prašydami pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą, nurodydavo, jog yra būtina apklausti liudytoją E. P., kuri gyvena užsienyje ir į apklausas neatvyksta. Iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad liudytoja E. P. buvo apklausta tik 2011 m. gegužės 10 d. Kaltinamasis aktas šioje byloje buvo surašytas ir baudžiamoji byla perduota Kauno miesto apylinkės teismui 2011 m. birželio 30 d. Taigi iš pirmiau aptartų duomenų matyti, kad po to, kai ikiteisminio tyrimo dėl I. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo kontrolė buvo pavesta kitam prokurorui, procesiniai veiksmai joje dar buvo atliekami ilgiau nei vienerius metus. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas prokuroras E. Palaima patvirtino, jog po E. B. atleidimo iš tarnybos, jis perėmė ikiteisminio tyrimo dėl I. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo kontrolę. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje nebuvo atliekamas operatyviai ir sklandžiai, kadangi buvo sudėtinga išsikviesti bei apklausti nukentėjusiąją I. B. ir liudytoją E. P.. E. Palaima patvirtino, jog šias proceso dalyves buvo būtina apklausti, todėl nebuvo galimybės anksčiau užbaigti ikiteisminio tyrimo (3 t. 165-167 b.l.).
Šie pirmiau aptarti objektyvūs bylos duomenys patvirtina nuteistojo E. B. parodymus apie tai, dėl kokių priežasčių užtruko ikiteisminis tyrimas. Ta aplinkybė, kad perdavus šio ikiteisminio tyrimo kontrolę kitam prokurorui, jis tęsėsi ilgiau nei vienerius metus, leidžia daryti patikimą išvadą, jog apeliantas neatliko jokių netinkamų ar aplaidžių veiksmų, kurie būtų tiesiogiai įtakoję bendrą šio ikiteisminio tyrimo trukmę. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus bylos duomenis bei jais patikimai nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis E. B., dirbdamas Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroru, kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 25-1-0063-09 dėl I. B. išžaginimo bei seksualinio prievartavimo, ir jam vadovaudamas, pažeidė BPK 2 straipsnio ir Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų nuostatas, yra nepagrįsta.
Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nustatė, kad E. B. neteisėta veika – piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi objektyviai pasireiškė ir tuo, jog šis neteisėtai pažadėjo įtariamajam A. L. priimti jo ir kitų įtariamųjų R. P., G. S. atžvilgiu palankų procesinį sprendimą ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 25-1-00163-09 bei šių asmenų atžvilgiu ikiteisminį tyrimą nutraukti. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog ir ši apygardos teismo išvada yra nepagrįsta. Iš skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad jį priėmęs teismas, darydamas išvadą, jog nuteistasis E. B. neteisėtai pažadėjo A. L. nutraukti jo ir kitų įtariamųjų atžvilgiu ikiteisminį tyrimą, rėmėsi byloje esančiais operatyvinių veiksmų atlikimo protokolais, kuriuose užfiksuoti nuteistojo E. B. ir A. L. telefoniniai pokalbiai. Apygardos teismas, vertindamas nuteistojo E. B. parodymus, konstatavo „kaltinamasis E. B. parodė, kad nežadėjo A. L. nutraukti ikiteisminį tyrimą. Tačiau iš pokalbių išklausytų teisme matyti, kad apie A. L. palankų procesinį sprendimą kaltinamasis pastarąjį informavo dar iki 2009 m. gruodžio 2 d.“. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad tokią išvadą apygardos teismas padarė neatlikęs išsamios operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotų telefoninių pokalbių turinio analizės bei neįvertinęs jų visumoje su kitais byloje surinktais duomenimis – paties nuteistojo E. B. ir liudytojo A. L. parodymais.
Nuteistasis E. B. apklaustas pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose neneigė bendravęs su įtariamuoju A. L. mobiliojo ryšio telefonu, tačiau tvirtino, jog visi pokalbiai vyko išimtinai pastarojo iniciatyva. Kadangi įtariamasis A. L. gyveno užsienyje, jis dažnai skambindavo jam mobiliojo ryšio telefonu ir teiraudavosi apie ikiteisminio tyrimo eigą. Ikiteisminis tyrimas užsitęsė, todėl 2009 metų lapkričio mėnesį A. L. skambino dažnai ir prašė nurodyti, kada bus priimtas galutinis procesinis sprendimas. Matydamas, kad proceso dalyviai šioje byloje yra aktyvūs, bei siekdamas išvengti galimo skundo dėl pernelyg ilgai užsitęsusio ikiteisminio tyrimo, E. B. telefoninio pokalbio metu pasakė A. L., jog netrukus planuoja priimti galutinį procesinį sprendimą. Nuteistasis viso proceso metu neigė su įtariamuoju A. L. palaikęs kokius nors asmeniškus, nesusijusius su atliekamu ikiteisminiu tyrimu, santykius (3 t. 19-23, 160-165 b.l.). Tokie nuteistojo E. B. parodymai sutampa ir su liudytojo A. L. parodymais. Pastarasis pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog jo su E. B. nesiejo jokie asmeniški ar draugiški santykiai, išskyrus tai, kad šis kontroliavo ikiteisminį tyrimą, kuriame jam buvo pareikšti įtarimai. A. L. patvirtino ir tai, kad palaikė ryšį su E. B. mobiliojo ryšio telefonu, bet šių telefoninių pokalbių metu jis teiravosi apie ikiteisminio tyrimo eigą. Liudytojo teigimu, E. B. vieno telefoniniu pokalbio metu pasakė, kad ikiteisminį tyrimą planuoja užbaigti, bet nežadėjo, kad jį nutrauks. E. B. pasakė ir tai, kad sprendimas bus teigiamas, tačiau sprendimo turinio jis nedetalizavo (3 t. 14-15). Taigi tiek nuteistasis E. B., tiek liudytojas A. L. savo parodymuose vienodai patvirtino ir kitais byloje surinktais duomenimis nustatytas aplinkybes, jog telefoninių pokalbių metu jie dėl galutinio sprendimo byloje nesitarė. Abu jie nuosekliai ir vienodai tvirtino, kad mobiliojo ryšio telefonu kalbėdavosi išimtinai dėl ikiteisminio tyrimo eigos. A. L., gyvendamas užsienyje ir negalėdamas atvykti į teisėsaugos instituciją bei betarpiškai bendrauti su tyrėja ar prokuroru, apie jo atžvilgiu atliekamą baudžiamąjį procesą teiraudavosi skambindamas jam mobiliojo ryšio telefonu. Įvertinus tai, kad A. L. buvo pareikšti įtarimai dėl sunkių nusikaltimų padarymo, toks jo elgesys – domėjimasis ikiteisminio tyrimo eiga, yra logiškas ir suprantamas.
Iš byloje esančių operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų, kuriuose užfiksuoti E. B. ir A. L. telefoniniai pokalbiai, matyti, kad nuteistasis E. B. ir A. L. mobiliojo ryšio telefonu ryšį palaikė nuo 2009 m. spalio 27 d. iki 2010 m. vasario 10 d. (1 t. 9-52 b.l.). Visais protokoluose užfiksuotais atvejais būtent A. L. skambina E. B. ir teiraujasi dėl jo atžvilgiu atliekamo ikiteisminio tyrimo eigos. Antai, 2009 m. spalio 27 d. įvykusio telefoninio pokalbio metu A. L. teiraujasi, kada jam atvykti į apklausą („.. nu aš dabar į Lietuvą grįžau, tai skambinu Jums, prisistatyti norėčiau...“). E. B. jam nurodo apklausos datą ir laiką derinti su tyrėja, kadangi pats bus išvykęs į komandiruotę („...tai jo, dabar laukite, gausite dar šaukimą, gal paskambins, ar kaip...“) (1 t. 9-10 b.l.). Vėlesnių telefoninių pokalbių metu E. B., atsakydamas į A. L. klausimus apie ikiteisminio tyrimo eigą, nurodo, kad pasikeitė tyrėja, kuri ketina papildomai apklausti nukentėjusiąją („...jo supratau, nu šiandien žinok nieko dar, nes perdavė bylą kitai tyrėjai, tai dabar nauja tyrėja, nežinau, jinai čia penktadieniui, man atrodo, išsikvietusi tą panelę...“) (1 t. 15-16 b.l.). 2009 m. lapkričio 10 d. įvykusio telefoninio pokalbio metu E. B. nurodo A. L., kokie ikiteisminio tyrimo veiksmai yra numatomi atlikti („...Jo, nu <...>, dar reikia apklausti ten porą žmonių, žinai, ta panelė jau apklausta <...> nu pasiskambink, gal dar tyrėjai kokių nors minčių šaus, gal dar apklausti ką nors reikės, gerai?...) (1 t. 19-20 b.l.). Paskambinęs 2009 m. lapkričio 18 d. A. L. teiraujasi E. B., kokia situacija yra ikiteisminio tyrimo byloje („...norėjau paklausti, kaip ten reikalai ties mano ta byla, kaip ten...). Apeliantas atsako, kad byloje yra dirbama ir greitu metu įtariamieji turėtų gauti pranešimą („...nu kaip reikalai, gerai reikalai, dirbam, <...> tai gausite pranešimą jūs čia artimiausiu metu...“). A. L. pasiteiravus, ar „...ten į gerą pusę?...“, E. B. atsako „...nu, jums, aš galvoju, kad jums tai į gerą pusę...“ (1 t. 23-24 b.l.). Telefoninio pokalbio, įvykusio 2009 m. lapkričio 26 d. metu, A. L. vėl skambina E. B. ir teiraujasi, ar priimtas sprendimas ikiteisminio tyrimo byloje, pastarasis atsako, kad sprendimas dar nėra priimtas, bet ikiteisminį tyrimą planuojama neilgai trukus pabaigti (1 t. 27-28 b.l.). Iš esmės analogiško turinio pokalbiai tarp E. B. bei A. L. užfiksuoti ir 2009 m. gruodžio 1 d., 2009 m. gruodžio 2 d., 2009 m. gruodžio 4 d. Visų šių pokalbio metu A. L. teiraujasi, kada bus priimtas koks nors galutinis sprendimas jo atžvilgiu atliekamame ikiteisminiame tyrime, o E. B. nurodo, kad sprendimas dar nėra priimtas, bet jį planuojama priimti artimiausiu metu (1 t. 29-36 b.l.).
Taigi pirmiau aptartų telefoninių pokalbių tarp E. B. ir A. L. analizė leidžia daryti išvadas, jog būtent A. L. intensyviai ieško galimybių aptarti ikiteisminio tyrimo eigą su jį kontroliavusiu prokuroru E. B.. Visi telefoniniai pokalbiai tarp šių asmenų vyko išimtinai A. L. iniciatyva ir dėl ikiteisminio tyrimo eigos. Bylos medžiagoje, taip pat ir E. B. atžvilgiu slapta vykdant operatyvinį tyrimą užfiksuotuose telefoniniuose pokalbiuose, nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad E. B. ir A. L., tiesiogiai ar pasinaudodami konspiracinėmis priemonėmis, kokiomis nors aplinkybėmis būtų aptarinėję galimą ikiteisminio tyrimo baigtį. Priešingai, iš telefoninių pokalbių turinio seka, kad E. B. su A. L. susitikdavo apelianto tarnybiniame kabinete, pastarasis taip pat nurodydavo A. L. kreiptis į ikiteisminį tyrimą vykdžiusią tyrėją. Iš tiesų, 2009 m. lapkričio 18 d. užfiksuoto telefoninio pokalbio metu E. B. nurodo A. L., kad ikiteisminiame tyrime jo ir kitų įtariamųjų atžvilgiu galimai bus priimtas palankus sprendimas, tačiau šio sprendimo turinio nedetalizuoja, t.y. nei tiesiogiai, nei užuominomis nepaaiškina, koks gi konkrečiai sprendimas byloje bus priimtas bei niekaip neįsipareigoja pašnekovui ateityje kokio nors pažado laikytis ar nekeisti kokio nors iš anksto abiems pokalbio dalyviams žinomo sprendimo. Kita vertus, iš šio telefoninio pokalbio turinio matyti, kad būtent A. L. aktyviai ragina apeliantą nurodyti galimą ikiteisminio tyrimo baigtį.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog toks ikiteisminį tyrimą byloje kontroliuojančio prokuroro elgesys – nurodymas įtariamajam, kad ikiteisminiame tyrime galimai bus priimtas jam palankus procesinis sprendimas, neatitinka prokurorams keliamų nepriekaištingo elgesio reikalavimų ir neabejotinai vertintinas neigiamai. Tačiau vien tik šis telefoninio pokalbio fragmentas neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad nuteistasis E. B. neteisėtai pažadėjo A. L. nutraukti ikiteisminį tyrimą jo ir kitų asmenų atžvilgiu ir toks jo elgesys atitinka nusikalstamos veikos – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, požymius. Juolab, kad baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, kad apeliantas, pažadėjęs nutraukti ikiteisminį tyrimą, įgijo kokių nors konkrečių įsipareigojimų A. L. ar kitų įtariamųjų atžvilgiu. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis E. B. paaiškino, jog telefoninio pokalbiu metu nurodydamas A. L., kad jo atžvilgiu bus priimtas galimai palankus sprendimas, siekė išvengti skundų dėl pernelyg ilgai užsitęsusio ikiteisminio tyrimo. Būtent dėl šios priežasties jis ir nurodė ikiteisminio tyrimo eiga aktyviai besidominčiam A. L., jog netrukus turėtų būti priimtas galutinis procesinis sprendimas. Tokie nuteistojo E. B. parodymai bylos duomenimis nepaneigiami. Priešingai, kaip jau buvo minėta, telefoninių pokalbių tarp apelianto ir A. L. analizė patvirtina, jog būtent pastarasis sistemingai skambindavo E. B. ir teiraudavosi apie ikiteisminio tyrimo eigą ir galimą baigtį. Iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad E. G., kuriam taip pat buvo pareikšti įtarimai dėl I. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo, Kauno miesto apylinkės teismui pateikė pareiškimą dėl pernelyg ilgai užsitęsusio ikiteisminio tyrimo. Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 18 d. nutartimi E. G. pareiškimą tenkino iš dalies ir įpareigojo ikiteisminį tyrimą kontroliuojantį prokurorą užbaigti ikiteisminį tyrimą iki 2011 m. sausio 1 d. Ši aplinkybė patvirtina E. B. parodymus apie tai, kad įtariamieji šioje byloje aktyviai domėjosi ikiteisminio tyrimo eiga, todėl jis, siekdamas išvengti skundų dėl pernelyg ilgai užsitęsusio ikiteisminio tyrimo, nurodė A. L., kad tyrimą planuojama užbaigti artimiausiu metu. Šiuo atveju vertinant, ar tokie E. B. veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę, svarbu atsižvelgti į tai, kad apelianto veiksmai nebuvo korupcinio pobūdžio. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis būtų veikęs savanaudiškais tikslai ir būtų materialiai suinteresuotas priimti A. L. palankų procesinį sprendimą.
E. B. skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu nuteistas ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos esmę sudaro tai, kad jis, tęsdamas nusikalstamą veiką – piktnaudžiavimą tarnyba, įrašė į ikiteisminio tyrimo Nr. 25-1-00163-09 rezultatų statistinę kortelę tikrovės neatitinkančius duomenis, kad ikiteisminis tyrimas 2009 m. gruodžio 2 d. nutrauktas, šiuos duomenis patvirtino savo parašu ir asmeniniu spaudu, nors tokio procesinio sprendimo nebuvo priėmęs, ir pateikė šį suklastotą dokumentą Kauno apskrities VPK pareigūnams.
BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamojo atsakomybė tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Pažymėtina, kad BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Nors BK 300 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą neabejotinai gali būti pripažintas dokumento suklastojimu, tačiau tai negali būti daroma formaliai, neatsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Net ir tais atvejais, kai dokumentas yra panaudojamas viešoje apyvartoje, ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojinga ir nusikalstama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161/2012, 2K-263/2010, 2K-559/2011). Šios nuostatos ignoravimas tokio pobūdžio bylose gali lemti nepakankamo pavojingumo veikų kriminalizavimą, taip iškreipiant baudžiamųjų įstatymų principus bei paskirtį. Pažymėtina ir tai, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnį 1 dalį, būtina nustatyti ir tiesioginę kaltininko tyčią, jog jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad gamina, klastoja ar disponuoja žinomai netikru ar žinomai suklastotu tikru dokumentu, kuris gali sukelti neigiamas teisines pasekmes, ir norėjo taip veikti.
Šioje byloje neginčijamai ir patikimai nustatyta, jog E. B. savo ranka užpildė ikiteisminio tyrimo Nr. 25-1-00163-09 rezultatų statistinę kortelę, joje nurodydamas, kad ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas, ir šį dokumentą patvirtino savo parašu bei asmeniniu spaudu. Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis patikimai nustatyta ir tai, kad E. B. ikiteisminio tyrimo rezultatų statistinę kortelę užpildė nepriėmęs galutinio procesinio sprendimo – nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą. Tokie apelianto veiksmai formaliai atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Tačiau, kaip jau buvo minėta, vien tik formalus BK specialiosios dalies straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių nustatymas nėra pakankamas pagrindas asmens atžvilgiu taikyti pačia griežčiausią – baudžiamąją atsakomybę. Šiuo atveju ne mažiau svarbios aplinkybės yra tos, ar šis E. B. suklastotas dokumentas sukėlė valstybei ar fiziniam asmeniui konkrečių neigiamų teisinių padarinių ir ar tokiais jo veiksmais buvo padaryta baudžiamajai atsakomybei atsirasti pakankama žala. Būtent šių teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymas ir gali suponuoti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį taikymą E. B. atžvilgiu.
Apklaustas pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose E. B. paaiškino, kad 2009 metų lapkričio mėnesį ikiteisminio tyrimo dėl I. B. išžaginimo bei seksualinio prievartavimo eiga ir galimas rezultatas buvo aptartas su vadovybe. Šio pasitarimo metu buvo nuspręsta ikiteisminį tyrimą nutraukti. Todėl apeliantas paprašė bylą tiriančios tyrėjos pateikti jam ikiteisminio tyrimo medžiagą galutiniam procesiniam sprendimui priimti. Susipažinęs su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga ir pradėjęs rašyti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, jis nutarė atlikti papildomus procesinius veiksmus. Kadangi buvo metų pabaiga, jam nuolat skambindavo policijos pareigūnai ir teiraudavosi dėl šio ikiteisminio tyrimo, prašydavo priimti galutinį procesinį sprendimą, norėdami suvesti duomenis į statistinių duomenų bazę. E. B. teigė, jog buvo priėmęs valinį sprendimą šį ikiteisminį tyrimą nutraukti, todėl, paprašytas policijos pareigūnų, 2009 m. gruodžio 2 d. užpildė ikiteisminio tyrimo rezultatų statistinę kortelę ir ją pasirašė. Nuteistasis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismuose nuosekliai tvirtino ir tai, kad šios pasirašytos statistinės kortelės jis pats betarpiškai policijos pareigūnams neperdavė, kadangi dar buvo numatęs atlikti tam tikrus procesinius veiksmus ir nebuvo surašęs nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą. E. B. teigė nežinantis, kokiu būdu statistinė kortelė buvo perduota Kauno apskrities VPK pareigūnams. Tačiau pasitaikydavo atvejų, kuomet patys policijos pareigūnai ikiteisminio tyrimo rezultatų statistines korteles pasiimdavo iš prokurorų. Todėl, apelianto nuomone, šiuo atveju statistinę kortelę iš jo darbo kabineto galėjo paimti ir policijos pareigūnams perduoti kiti darbuotojai. Apeliantas nurodė ir tai, kad po statistinės kortelės užpildymo, jis ir toliau atliko procesinius veiksmus šioje byloje, siuntė šaukimus įtariamiesiems. Nuteistasis viso proceso metu tvirtino ir tai, kad ši jo užpildyta ikiteisminio tyrimo rezultatų statistinė kortelė nesukėlė juridinių padarinių, kadangi ikiteisminio tyrimo veiksmai dėl I. B. išžaginimo bei seksualinio prievartavimo buvo atliekami ir toliau, įtariamiesiems paskirtų kardomųjų priemonių laikymąsi kontroliavusi policijos įstaiga jam ir toliau siuntė pranešimus (3 t. 19-23 b.l.). Tokie nuteistojo E. B. parodymai sutampa su kitais objektyviais bylos duomenimis.
Tą aplinkybę, jog nuteistasis E. B. ikiteisminio tyrimo dėl I. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo rezultatų statistinę kortelę užpildė paprašytas policijos pareigūnų, patvirtina liudytojo S. Z. parodymai bei operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo duomenys. Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas S. Z. parodė, kad jis dirba Kauno miesto VPK Žaliakalnio policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriuje. 2009 metų vasario mėnesį šioje policijos įstaigoje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl I. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo, kurį kontroliavo E. B.. 2009 metų pabaigoje jis ėmė domėtis šio ikiteisminio tyrimo eiga, kadangi buvo būtina pateikti statistinius duomenis. Todėl jis paskambino ikiteisminį tyrimą kontroliavusiam prokurorui E. B. ir pasiteiravo, kada bus priimtas galutinis procesinis sprendimas šioje ikiteisminio tyrimo byloje. E. B. pasakė, kad šioje byloje yra surinkta per mažai įtariamųjų kaltę patvirtinančių duomenų, todėl ketina ikiteisminį tyrimą nutraukti (3 t. 12-13 b.l.). Tokius liudytojo S. Z. parodymus patvirtina operatyvinių veiksmų atlikimo protokolas, kuriame užfiksuotas E. B. ir S. Z. 2009 m. gruodžio 16 d. įvykęs telefoninis pokalbis. Šio telefoninio pokalbio metu S. Z. teiraujasi E. B., kada bus priimtas galutinis procesinis sprendimas ikiteisminio tyrimo byloje dėl I. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo, nurodo, kad vadovybė reikalauja iki metų pabaigos suvesti statistinius duomenis. Apeliantas atsako, kad yra priėmęs sprendimą ir užpildęs statistinę kortelę nutraukti šį ikiteisminį tyrimą, tačiau neturi laiko surašyti nutarimo (1 t. 37-38 b.l.).
Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. IV-160 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1V-252 redakcija) patvirtintos Statistinių kortelių apie nusikalstamų veikų žinybinio registro objektus pildymo, registravimo, teikimo ir saugojimo instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 3 straipsnio nuostatas, statistinė kortelė – tai nustatytos formos dokumentas, kuriame įrašomi duomenys apie nusikalstamą veiką, baudžiamojoje byloje priimtą sprendimą, fizinį arba juridinį asmenį, įtariamą (kaltinamą) nusikalstamos veikos padarymu, ir nukentėjusįjį fizinį arba juridinį asmenį. Instrukcijų 5 straipsnyje numatyta, kad statistinės kortelės turi būti pildomos tvarkingai, nuosekliai, išsamiai ir teisingai. Užpildytas statistines korteles parašu patvirtina ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovas ar jo įgaliotas asmuo arba prokuroras, atlikęs visą ikiteisminį tyrimą, ar teisėjas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį privataus kaltinimo byloje (Instrukcijos 10 straipsnis). Pagal Instrukcijos V dalies nuostatas, ikiteisminio tyrimo rezultatų statistinė kortelė Nr. 20 pildoma nedelsiant, kai prokuroras priima nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir kitais 43 straipsnyje išvardintais atvejais. Iš Instrukcijos 43 straipsnio 11 punkto nuostatų seka, kad prokuroras ikiteisminio tyrimo rezultatų statistinėje kortelėje nurodydamas, jog ikiteisminis tyrimas konkrečioje baudžiamojoje byloje yra nutraukiamas, šiuo savo sprendimu nėra griežtai saistomas ir turi galimybę, priėmęs nutarimą, nutrauktą ikiteisminį tyrimą atnaujinti. Instrukcijų 137 straipsnyje numatyta, kad duomenų tvarkytojai, ikiteisminio tyrimo pareigūnai arba prokurorai, atliekantys visą ikiteisminį tyrimą, užpildytas statistines korteles registruoja Registracijos žurnale. Registro duomenų tiekėjai, užpildę ir užregistravę statistines korteles, o teismai, užpildę statistinių kortelių II skyrių, siunčia statistines korteles registro tvarkymo įstaigoms. Už tinkamą darbo organizavimą vykdant šioje Instrukcijoje nustatytus reikalavimus yra atsakingi registro tvarkymo įstaigų ir Registro duomenų tiekėjų vadovai (144 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. 1V-36 patvirtintas Nusikalstamų veikų žinybinio registro nuostatas (toliau – ir Nuostatos), Registro tvarkymo įstaigos, be kita ko, priima užpildytas statistines korteles ir jų raštu pateiktus duomenų pakeitimus, tikrina jam pateiktų duomenų teisingumą ir registruoja registro objektus, įrašydamas jam pateiktus duomenis į registrą (11.1.4. punktas), atnaujina, taiso, papildo netikslius, neišsamius ar neteisingus registro duomenis, naikina neteisėtai sukauptus registro duomenis (11.1.5. punktas), o Registro duomenų teikėjai turi teisę raštiškai reikalauti ištaisyti neteisingus arba patikslinti netikslius, neišsamius duomenis (17.5. punktas). Nuostatų 25 straipsnyje numatyta, kad Registro tvarkymo įstaiga, nustačiusi gautų duomenų neatitikimą, privalo nedelsdama informuoti apie tai registro duomenų teikėją, o šis per 5 darbo dienas nuo pranešimo apie duomenų netikslumus gavimo dienos privalo pateikti patikslintus duomenis ir aplinkybių paaiškinimus. Tik duomenų teikėjui patikslinus duomenis arba nustačius susijusio registro duomenų netikslumus, registro tvarkymo įstaiga pateiktus duomenis įrašo į registro duomenų bazę.
Šių poįstatyminių teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad ikiteisminio tyrimo rezultatų statistinę kortelę turi teisę ir pareigą užpildyti ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis prokuroras. Ikiteisminio tyrimo rezultatų statistinė kortelė privalo būti registruojama ir įgyja teisinę galią tuo atveju, jeigu ji yra užpildyta tiksliai bei išsamiai. Statistinė kortelė teisinę galią įgyja pateikus ją kartu su prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą. Būtent Registro duomenų tvarkytojas privalo patikrinti, ar pateikta statistinė kortelė atitinka šiuos jai keliamus reikalavimus, t.y. privalo nustatyti ir tai, ar ji pateikta kartu su prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą. Šie poįstatyminiai teisės aktai numato teisę, o tam tikrais atvejais ir pareigą, duomenų teikėjams pasirašytą ikiteisminio tyrimo rezultatų statistinę kortelę pakeisti ar panaikinti. Vadinasi, vien tik ikiteisminio tyrimo rezultatų statistinės kortelės užpildymas negali sukelti jokių svarbią teisinę reikšmę turinčių padarinių. Tam, kad ši statistinė kortelė įgytų juridinę galią, ji turi būti pateikta registrą tvarkantiems pareigūnams kartu su baudžiamosios bylos medžiaga ir su nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą. Šias aplinkybes patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme apklaustos liudytojos Z. S. bei S. Š.. Pastaroji paaiškino, kad ji dirba Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato Organizacinės grupės specialiste ir yra atsakinga už statistinių kortelių rinkimą, pildymą, registravimą bei suvedimą į informacinę duomenų bazę. S. Š. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo rezultatų statistinę kortelę užpildęs pareigūnas turi teisę ją pakeisti kita statistine kortele ar papildyti. Praktikoje pasitaiko nemažai atvejų, kuomet yra atnaujinamas nutrauktas ikiteisminis tyrimas ir yra užpildoma nauja statistinė kortelė. Ikiteisminiame tyrime dėl I. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo taip pat buvo priimti keli sprendimai dėl ikiteisminio tyrimo galutinio rezultato (3 t. 167-168 b.l.). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta Kauno miesto Žaliakalnio komisariato Organizacinės grupės specialistė Z. S. patvirtino, jog tam, kad užpildyta ikiteisminio tyrimų rezultatų statistinė kortelė įgytų juridinę galią, ji registro duomenų tvarkytojams turi būti pateikta kartu su prokuroro surašytu galutiniu procesiniu dokumentu. Liudytoja taip pat paaiškino, jog prokuroras turi teisę pakeisti savo priimtą sprendimą konkrečiame ikiteisminiame tyrime ir užpildyti naują statistinę kortelę. Visos priimtos statistinės kortelės turi būti registruojamos ikiteisminio tyrimo registracijos žurnale, o ikiteisminio tyrimo rezultatai suvedami į Policijos registruojamų įvykių registro bazę bei Nusikalstamų veikų žinybinį registrą (3 t. 168-170 b.l.). Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja D. G. parodė, kad prokuroras, užpildęs ikiteisminio tyrimo rezultatų statistinę kortelę, turi teisę ją pakeisti ir surašyti naują statistinę kortelę. Todėl vien tik užpildyta statistinė kortelė be prokuroro nutarimo didelės teisinės reikšmės neturi ir negali sukelti neigiamų pasekmių. Ji yra reikalinga iš esmės tik statistikos vedimui. Liudytoja taip pat parodė, kad ir šiuo atveju E. B. pasirašyta statistinė kortelė didelių pasekmių nesukėlė, kadangi nebuvo jokių kliūčių ikiteisminį tyrimą dėl I. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo atnaujinti bei tęsti (3 t. 10-13 b.l.).
Iš byloje esančių duomenų – Kauno apskrities VPK Žaliakalnio PK Prevencijos skyriaus pareigūnų raštų matyti, kad ir po 2009 m. gruodžio 2 d., kuomet nuteistasis E. B. užpildė minėtą statistinę kortelę dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, jam ir toliau buvo siunčiami pranešimai dėl įtariamiesiems R. P. ir G. S. paskirtų kardomųjų priemonių sąlygų pažeidimo (3 t. 127- 131 b.l.).
Taigi pirmiau aptarti duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistasis E. B. ikiteisminio tyrimo rezultatų statistinę kortelę užpildė paprašytas policijos pareigūnų, kuriems metų pabaigoje ši kortelė buvo reikalinga statistikos vedimui. Todėl objektyviais bylos duomenimis nepaneigiamas nuteistojo aiškinimas, kad jis minėtą statistinę kortelę užpildė norėdamas pateikti duomenis policijos pareigūnams, tačiau ir toliau tęsė ikiteisminio tyrimo veiksmus, kuriuos atlikus, turėjo galimybę priimti ir kitokį sprendimą šioje byloje. Be to, iš pirmiau aptartų duomenų matyti, kad prokuroras turi teisę patikslinti arba pakeisti statistinėje kortelėje nurodytą ikiteisminio tyrimo rezultatą. Pirmiau aptartais bylos duomenimis patikimai nustatyta ir tai, kad apelianto ikiteisminiame tyrime dėl I. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo užpildyta ikiteisminio tyrimo rezultatų statistinė kortelė be ją patvirtinančio nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą negalėjo sukelti ir nesukėlė svarbią juridinę reikšmę turinčių neigiamų padarinių. Šią aplinkybę patvirtina liudytojos D. G. parodymais ir objektyviais bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės, leidžiančios daryti patikimą išvadą, jog ir po 2009 m. gruodžio 2 d, kuomet buvo užpildyta statistinė kortelė, ikiteisminio tyrimo veiksmai šioje byloje buvo atliekami toliau. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad nebuvo jokių teisinių kliūčių šio ikiteisminio tyrimo kontrolę perimti Kauno apygardos prokuratūros prokurorams ir šį ikiteisminį tyrimą tęsti bei baudžiamąją bylą perduoti į teismą. Tą aplinkybę, kad E. B. užpildyta statistinė kortelė nesukėlė svarbių teisinių pasekmių, patvirtina ir apeliacinės instancijos teismui pateikti duomenys iš Kauno miesto apylinkės prokuratūros ir Policijos departamento Policijos informacijos valdybos. Iš Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2011 m. spalio 25 d. rašto matyti, kad į Informacinę prokuratūros sistemą nebuvo įvesti duomenys apie tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl I. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo buvo nutrauktas (3 t. 95 b.l.). Policijos departamento Policijos informacijos valdybos 2011 m. lapkričio 11 d. rašte nurodyta, kad į Policijos informacinės sistemos Policijos registruojamų įvykių registre buvo įvesti duomenys apie tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl I. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo buvo nutrauktas. Iš šio rašto matyti ir tai, kad į Policijos informacinės sistemos Policijos registruojamų įvykių registre nebuvo įvesti duomenys apie minėto ikiteisminio tyrimo atnaujinimą, kaltinamojo akto surašymą bei perdavimą į Kauno miesto apylinkės teismą (3 t. 174 b.l.). Ši objektyviais bylos duomenimis patikimai nustatyta aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad ir vėliau šį ikiteisminį tyrimą kontroliavę prokurorai neskyrė pakankamo dėmesio ikiteisminio tyrimo rezultatų statistinės kortelės užpildymui bei šių duomenų perdavimui Registro tvarkymo įstaigoms. Minėtoje Policijos registruojamų įvykių registre nėra duomenų ir apie tai, kad ikiteisminio tyrimo byloje dėl I. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo buvo surašytas kaltinamasis aktas ir baudžiamoji byla 2011 m. birželio 30 d. buvo perduota Kauno miesto apylinkės teismui.
Apeliantas nuteistas ir už suklastoto dokumento panaudojimą, kuris pasireiškė tuo, kad jis suklastotą ikiteisminio tyrimo rezultatų statistinę kortelę pateikė Kauno miesto VPK Žaliakalnio policijos komisariato darbuotojams. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad jais nepaneigiamas nuteistojo E. B. aiškinimas, jog jis užpildytos ikiteisminio tyrimo rezultatų statistinės kortelės nerealizavo, t.y. nepateikė jos registrą tvarkantiems pareigūnams, o šią statistinę kortelę iš jo darbo kabineto galėjo paimti patys policijos pareigūnai arba jiems kortelę perduoti galėjo prokuratūros darbuotojai. Tą aplinkybę, jog buvo susiformavusi tokia statistinių kortelių surinkimo iš prokuratūrų praktika, patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklausta Kauno miesto VPK Žaliakalnio policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus viršininkė D. G.. Taigi nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad E. B. pats pateikė užpildytą statistinę kortelę policijos pareigūnams, pirmosios instancijos teismo išvada dėl šios statistinės kortelės realizavimo vertintina kaip prielaida. Tuo tarpu prielaidomis ir spėjimais apkaltinamasis teismo nuosprendis negali būti grindžiamas.
BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis numato tik tyčinę kaltės formą. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog įrašo į tikrą dokumentą tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie iškreips dokumento tikrumą, ir nori taip veikti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo tyčinę kaltę E. B. veiksmuose. Apeliantas pagrįstai ginčija tokią teismo išvadą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmiau aptarti bylos duomenys ir jais nustatytos faktinės ikiteisminio tyrimo rezultatų statistinės kortelės užpildymo aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog E. B., nepriėmęs nutarimo nutraukti ikiteisminio tyrimo ir užpildęs minėtą statistinę kortelę, neturėjo tyčios suklastoti tikro dokumento. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokie apelianto veiksmai rodo atidumo ir profesionalumo stoką, bet ne tiesioginę tyčią suklastoti dokumentą. Todėl kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, jog E. B. padarytoje veikoje yra dokumento suklastojimo požymiai.
Kaip jau buvo minėta, kaltininko veiksmai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kvalifikuojami tik tuo atveju, jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai pažeidžia fizinių ar juridinių asmenų teises arba sukelia minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių. Priešingu atveju, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Nuosprendį priėmęs teismas konstatavo, jog E. B., suklastodamas tikrą dokumentą – ikiteisminio tyrimo rezultatų statistinę kortelę, pažeidė nukentėjusiosios I. B. procesines teises, kadangi jai buvo suvaržyta galimybė apskųsti prokuroro sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, jog tokia pirmosios instancijos teismo išvada dėl nukentėjusiosios procesinių teisių suvaržymo yra deklaratyvi, kadangi I. B. nebuvo įgijusi teisės apskųsti minėto sprendimo. Pagal BPK 214 straipsnio nuostatas, prokuroro sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą griežtai siejamas su tokio turinio nutarimo priėmimu. Tai reiškia, kad teisė apskųsti prokuroro sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą atsiranda tada, kai proceso dalyvis gauna prokuroro priimtą procesinį sprendimą – nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Pagal šio straipsnio 5 dalį, skundai dėl prokuroro nutarimo gali būti paduodami per dvidešimt dienų nuo nutarimo ar nutarties nuorašo gavimo dienos. Taigi, I. B. procesinę teisę apskųsti prokuroro sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą būtų galėjusi įgyti tik po to, kai ji būtų gavusi prokuroro nutarimą. Kaip jau minėta, E. B. nebuvo priėmęs nutarimo nutraukti ikiteisminio tyrimo, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad ši buvo įgijusi procesines teises tokį sprendimą skųsti ir kad šios teisės dėl apelianto neteisėtų veiksmų buvo suvaržytos. Juolab, kad ikiteisminis tyrimas dėl I. B. išžaginimo bei seksualinio prievartavimo buvo tęsiamas ir po E. B. atleidimo iš tarnybos, o pati nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog apie nuteistojo sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ji nieko nežinojo.
Apeliantas nuteistas ir už suklastoto dokumento panaudojimą, kuris pasireiškė tuo, kad jis suklastotą ikiteisminio tyrimo rezultatų statistinę kortelę pateikė Kauno miesto VPK Žaliakalnio policijos komisariato darbuotojams. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad jais nepaneigiamas nuteistojo E. B. aiškinimas, jog jis užpildytos ikiteisminio tyrimo rezultatų statistinės kortelės nerealizavo, t.y. pats asmeniškai nepateikė jos registrą tvarkantiems pareigūnams. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose apeliantas tvirtino, jog šią statistinę kortelę jis laikė baudžiamojoje byloje, o ją organizacinės grupės specialistams, tvarkantiems statistines korteles, galėjo perduoti kiti pareigūnai. Tokius nuteistojo parodymus iš dalies patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklausta Kauno miesto VPK Žaliakalnio policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus viršininkė D. G., kuri paaiškino, jog buvo nusistovėjusi tokia praktika, kad policijos pareigūnai arba komisariato vairuotojas patys nuvykdavo pas prokurorus ir paimdavo jiems perduotas visas užpildytas statistines korteles. Taigi nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad E. B. pats pateikė užpildytą statistinę kortelę policijos pareigūnams, pirmosios instancijos teismo išvada dėl šios statistinės kortelės realizavimo vertintina kaip prielaida. Tuo tarpu prielaidomis ir spėjimais apkaltinamasis teismo nuosprendis negali būti grindžiamas.
Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog E. B. inkriminuoti veiksmai negali būti vertinami kaip dokumento klastojimas BK 300 straipsnio prasme.
Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu E. B. nuteistas ir už tai, kad pasikėsino suklastoti tikrą dokumentą – nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 25-1-00163-09. Šio kaltinimo turinį sudaro tokie apelianto veiksmai: „E. B., laikotarpyje nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. vasario 22 d., savo darbo vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Kaune, tarnybinio kompiuterio pagalba rašė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 25-1-00163-09, kuriame būtų nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad minėtas nutarimas priimtas 2009 m. gruodžio 2 d., tačiau klastojimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios“.
Vertindama šio E. B. pareikšto kaltinimo pagrįstumą teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad BK 11 straipsnyje numatyta, jog nusikalstama veika yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas). Pagrindiniai požymiai, apibūdinantys nusikalstamą veiką, yra veikos pavojingumas ir veikos priešingumas baudžiamajam įstatymui. Veikos pavojingumas vadinamas materialiu nusikalstamos veikos požymiu, nes jis parodo veikos esmę, apibrėžia, kodėl konkretus žmogaus visuomenės netoleruojamas ir pripažįstamas nusikalstamu. Žodis „pavojingas“ baudžiamojoje teisėje aiškinamas kaip keliantis pavojų, darantis žalą, besikėsinantis ar kažką pažeidžiantis. Todėl galima teigti, kad pavojingomis veikomis baudžiamojo įstatymo prasme pripažįstamos ne bet kokios pavojingos veikos, o pačios pavojingiausios veikos, kuriomis kėsinamasi į svarbiausias vertybes. Vadinasi, pripažįstant asmenį kaltu dėl konkrečios nusikalstamos veikos padarymo, būtina nustatyti, ar jo atlikti veiksmai yra pavojingi ir sukelia žalą visuomenei. Įstatymų leidėjas, baudžiamajame įstatyme įtvirtindamas atskiras nusikalstamos veikos stadijas, pripažino, jog pavojų baudžiamojo įstatymo saugomos vertybėms kelia ir veikos, neturinčios visų baigtos nusikalstamos veikos požymių, t.y. rengimasis ir pasikėsinimas padaryti nusikaltimą.
Iš apygardos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad E. B. nuteistas už pasikėsinimą suklastoti dokumentą – nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Šis kaltinamas grindžiamas tuo, jog jis kėsinosi surašyti nutarimą, kuriame galimai būtų nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys. Akivaizdu, jog tokia apeliantui pareikšto kaltinimo formuluotė yra tariamo, spėjamo pobūdžio ir grindžiama vien tik prielaidomis. Jokiais objektyviais bylos duomenimis nėra nustatyta, koks konkrečiai galėtų būti E. B. pradėto rašyti nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą turinys ir ar šis pradėtas rašyti nutarimas būtų buvęs kokiu nors būdu realizuotas. Juolab, kad, kaip jau buvo minėta, prokuroras nėra griežtai saistomas ikiteisminio tyrimo rezultatu, nurodytu statistinėje kortelėje. Vadinasi, E. B. turėjo objektyvią galimybę priimti kitokio turinio procesinį sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo baigties. Nenustačius šių baudžiamajai atsakomybei kilti svarbių aplinkybių, negalima daryti neabejotinos išvados, kad tokie E. B. veiksmai yra nusikalstamai pavojingi ir suponuoja baudžiamosios atsakomybės taikymą.
Kaip jau buvo minėta, BK 228 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo sudėtis yra materiali, todėl įrodinėtina aplinkybe byloje tampa nusikaltimo padarymo padariniai, kurie įvardyti kaip didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui padarymas. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad E. B. inkriminuoti veiksmai nesudaro BK 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymių, nėra jokio pagrindo išvadai, kad apeliantas tokiais veiksmais padarė didelės žalos BK 228 straipsnyje nurodytiems juridiniams ar fiziniams asmenims.
Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, pripažindamas E. B. kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, neišsamiai įvertino visus byloje surinktus duomenis, netinkamai juos interpretavo, nenustatė visų apeliantui inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėčių objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra pakankamo ir tinkamo pagrindimo dėl E. B. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir E. B. atžvilgiu priimtinas naujas, išteisinamasis nuosprendis.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 1 punktu,
n u s p r e n d ž i a:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
E. B. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.
Kolegijos pirmininkas Albinas Bielskis
Teisėjai Svajūnas Knizleris
Linas Žukauskas