Baudžiamoji byla Nr. 2K-35-895/2017
Teisminio proceso Nr. 1-05-2-00280-2015-6
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.25.4.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. sausio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Augustino Vaičiūno kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 30 d. nutarties, kuria nuteistojo A. K. gynėjo advokato Augustino Vaičiūno apeliacinis skundas atmestas.
Taip pat skundžiamas ir Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendis, kuriuo A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 30 MGL (1129,80 Eur) bauda. Priteista iš draudimo bendrovės ASS „Balta“ nukentėjusiajam A. P. 1500 Eur neturtinės ir 12,74 Eur turtinės žalos.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė :
1. A. K. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 7 d., apie 17.35 val., Šiauliuose, ties Serbentų g. 100 pastatu, vairuodamas kelių transporto priemonę – motociklą „Honda CBR 600 FA“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 133 ir 135 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija) (toliau – KET) punktų reikalavimus, t. y. važiuodamas Serbentų gatvės pirmąja eismo juosta Pramonės gatvės link, arčiau pirmąją ir antrąją eismo juostas skiriančios linijos, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį, neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas, važiavo ne mažesniu kaip 79 km/val. greičiu ir viršijo didžiausią leidžiamą gyvenvietėse 50 km/val. greitį. Dėl to priekyje ta pačia kryptimi važiavusiam automobiliui „Mercedes Benz Sprinter 413CDI“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį vairavo V. Ž., keičiant važiavimo kryptį ir persirikiuojant iš antrosios eismo juostos į pirmąją eismo juostą, atsitrenkė į šį automobilį, po susidūrimo užvažiavo ant šaligatvio ir kliudė pėsčiąjį A. P., t. y. įvyko eismo įvykis, dėl kurio A. P. dėl plėštinės žaizdos apatinio žandikaulio srityje dešinėje pusėje ir atviro apatinio žandikaulio dešinės pusės lūžio buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. ir jo gynėjas advokatas Augustinas Vaičiūnas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 30 d. nutartį ir bylą nutraukti.
2.1. Kasatoriai teigia, kad teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes rėmėsi specialisto išvada, kurioje nustatyta, jog nuteistojo A. K. vairuojamo motociklo greitis susidūrimo su automobiliu metu buvo ne mažesnis kaip 79 km/val., o tai kartu su minėto automobilio vairuotojo veiksmais – jam keičiant judėjimo kryptį neduodant kelio gretima eismo juosta judėjusiam jo vairuotam motociklui, lėmė aptariamo eismo įvykio kilimą. Anot kasatorių, specialisto išvadoje netinkamai nustatytas motociklo važiavimo greitis, kuris ekspertizės akte net netirtas ir nevertintas, tiesiog perrašytas iš specialisto išvados, o visi prašymai, susiję su tikrojo greičio nustatymu, abiejų instancijų teismuose buvo atmesti. Taip pat skunde nurodoma, kad buvo netinkamai nustatytas grėsmės eismo saugumui kilimo momentas ir motociklo padėtis automobilio atžvilgiu.
2.2. Pažymėtina, kad abiejų instancijų teismuose apklausti specialistai ir ekspertai, teikę minėtas išvadas, nurodė, jog atlikti skaičiavimai yra netikslūs, su klaidomis (pvz., skaičiuojant motociklo stabdymo atstumą; skaičiuojant atstumą, reikalingą motociklui sumažinti greitį nuo 79 km/h iki 50 km/h ir pan.), tačiau, nepaisant to, pakartotinė ekspertizė nebuvo paskirta. Apklausiami ekspertai nurodė, kad grėsmė eismo saugumui kilo, kai automobilis pradėjo įvažiuoti į gretimą, motociklo užimamą, eismo juostą, bet ne tada kai jis tik pradėjo rikiuotis, kaip tai nurodyta specialisto išvadoje. Todėl jeigu grėsmė eismo saugumui kilo, kai automobilis pradėjo įvažiuoti į gretimą eismo juostą (kirto brūkšninę horizontalaus ženklinimo liniją), tai motociklas tuo metu važiavo greta automobilio ir neturėjo jokios galimybės išvengti susidūrimo ir buvo automobilio tiesiog nublokštas į dešinį bordiūrą, po to nevaldomas užvažiavo ant šaligatvio. Esant šioms aplinkybėms, privalėjo būti skiriama pakartotinė ekspertizė, o įrodymų visuma vertinama ne vien tik techniniu požiūriu, t. y. pagal ekspertų išvadas, kaip tai padarė teismai, bet teisiniu požiūriu: įvertinant ne tik specialisto išvadą ir ekspertizės aktą, bet ir kitus bylos duomenis (liudytojų parodymus, eismo įvykio dalyvių parodymus, transporto priemonių išsidėstymą kelyje, jų apgadinimų pobūdį ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas E. G. patvirtino, kad specialisto išvadoje skaičiuojant motociklo važiavimo greitį buvo pasirinkta neteisinga ir aptariamai situacijai netinkama vidutinio nusistovėjusio motociklo lėtėjimo, judant iki padėties, užfiksuotos plane ir paliekant žymes, reikšmė (4,5 m/s2). Tokia šio dydžio reikšmė parenkama, kai motociklas čiuožia nuvirtęs ant šono, asfalto dangą liesdamas tik savo korpuso plastikinėmis ir (ar) metalinėmis detalėmis, bet ne ratais, kaip šiuo atveju.
2.3. Taip pat teismai nepagrįstai nepatikimais laikė liudytojo D. P., važiavusio motociklui iš paskos, parodymus. Šis liudytojas viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad motociklas važiavo lėtai, apie 40-50 km/h greičiu. Gretima kaire eismo juosta važiavęs automobilis suko į dešinę, į šalia kelio esančią teritoriją ir, liudytojo D. P. nuomone, nematė gretima eismo įuosta iš dešinės važiavusio motociklo, todėl jį kliudė nustumdamas į bordiūrą, dėl to nevaldomas motociklas užvažiavo ant šaligatvio ir kliudė pėsčiąjį. Kasatorių manymu, nėra pagrindo netikėti šio liudytojo parodymais, nes juos atitinka eismo įvykio vietos planas, transporto priemonių sugadinimų pobūdis ir kt.
2.4. Skunde nurodoma, kad teismai netinkamai nustatė grėsmės eismo saugumui kilimo momentą, nes rėmėsi prieštaringais duomenimis. Transporto priemonei keičiant važiavimo kryptį, šiuo atveju – rikiuojantis iš antrosios eismo juostos į pirmąją ar neleistinai sukant į dešinę iš antrosios (kairės) eismo juostos, visada kyla grėsmė eismo saugumui. Pagal esamą KET reglamentavimą, vairuotojas visais atvejai prieš persirikiuodamas į kitą (gretimą) eismo juostą, privalo įsitikinti, kad gretima eismo juosta važiuojančioms transporto priemonėms nebus sukliudyta ir kad persirikiuoti bus saugu. Kol transporto priemonės vairuotojas važiuoja antrąja eismo juosta neįvažiuodamas į pirmąją, jokia grėsmė eismo saugumui nekyla. Grėsmė kyla kirtus siaurą brūkšninę kelio horizontalaus ženklinimo liniją, skiriančią eismo juostas. Todėl šioje byloje būtent automobilio vairuotojui kirtus minėtą kelio horizontalaus ženklinimo liniją kilo grėsmė eismo saugumui, todėl šis momentas laikytinas grėsmės eismo saugumui kilimo momentu, dėl kurio gretima eismo juosta važiuojantis motociklas turėjo keisti važiavimo greitį ir kryptį, bet nei teismai, nei ekspertai į tai neatsižvelgė. Teisme apklausti ekspertai pripažino, kad grėsmė eismo saugumui kilo, kai automobilis pradėjo įvažinėti į gretimą eismo juostą. Tai tik patvirtina specialistų (ekspertų) išvadų netikslumą. Tinkamai neįvertinę bylos duomenų, teismai ne tik pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, bet ir netinkamai pritaikė BK 281 straipsnio 1 dalies nuostatas ir priėmė nepagrįstus bei neteisėtus skundžiamus procesinius sprendimus.
2.5.Taip pat kasatoriai mano, kad specialisto išvadoje bei ekspertizės akte buvo padarytos eksperto kompetencijai nepriskirtos išvados dėl kaltės nurodant, jog eismo įvykis kilo dėl motociklo ir automobilio vairuotojų kaltės, t. y. motociklo važiavimas ne mažesniu kaip 79 km/h greičiu ir savalaikis nestabdymas, kai priekyje važiavusio automobilio vairuotojas pradėjo rikiuotis į gretimą eismo juostą, ir automobilio vairuotojo veiksmai – rikiuojantis į pirmąją eismo juostą, kai tai daryti nesaugu, nedavimas kelio iš paskos didesniu greičiu prie jo artėjančiam motociklui. Teisme apklaustas ekspertas H. V. paaiškino, kad išvados dėl abiejų vairuotojų kaltės padarytos ne vadovaujantis moksliškai pagrįsta procedūra, bet tiesiog savo (eksperto) nuomone. Anot kasatorių, taip ekspertai viršijo savo įgaliojimų ribas.
2.6. Anot kasatorių, teismai neteisingai išsprendė civilinį ieškinį, nes dėl kilusio eismo įvykio yra kaltas tik automobilio vairuotojas, todėl šioje byloje pateiktas nukentėjusiojo A. P. civilinis ieškinys (jeigu kasacinis skundas būtų patenkintas) turėtų būti paliktas nenagrinėtas.
3. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo kasacinį skundą atmesti.
3.1. Prokuroras nurodo, kad nesutinka su kasacinio skundo argumentu, jog specialisto ir ekspertizės išvadose nebuvo tiksliai nustatytas nagrinėjamo eismo įvykio mechanizmas. Nors teismo ekspertai M. M. ir H. V. 2015 m. liepos 31 d. atlikę komisijos eismo įvykio ekspertizę nuteisto A. K. vairuoto motociklo greičio neskaičiavo, tačiau nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ekspertai E. G. ir H. V. paaiškino, kad iš naujo greitis nebuvo skaičiuotas, nes jis jau buvo nustatytas 2014 m. lapkričio 26 d. specialisto išvadoje – ne mažesnis kaip 79 km/h. Be to, ekspertų duoti parodymai paneigia ir skundo argumentus dėl to, kad nebuvo tiksliai nustatytos motociklo ir automobilio padėtys eismo įvykio metu ir netinkamai nustatyta įvykiui reikšminga aplinkybė – grėsmės eismo saugumui kilimo momentas. Iš ekspertų paaiškinimų matyti, kad grėsmė eismo saugumui kyla, kai transporto priemonė pradeda krypti į dešinę pusę, o tiesioginė grėsmė kyla, kai kertama eismo juosta. Paaiškindami specialisto išvadą ekspertai parodė, kad automobilis judėjo dešiniu šonu būdamas prie punktyrinės juostos, kuri skiria eismo juostas, o specialisto išvadoje nurodyta, kad tiksliai negalima atkurti tikslios motociklo judėjimo trajektorijos iki eismo įvykio kilimo, tačiau, sprendžiant iš nustatytos susidūrimo vietos ir motociklo žymės pradžios padėties kelio pločio atžvilgiu, galima teigti, kad iki eismo įvykio kilimo motociklas važiavo dešine kelio važiuojamosios dalies puse ne mažesniu kaip 2,60 m atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Šie duomenys neprieštarauja kitiems bylos įrodymams, t. y. A. K. ir liudytojo D. P. parodymams dėl motociklo važiavimo vietos kelio krašto atžvilgiu. Nors atliekant įrodymų tyrimą buvo perskaičiuoti kai kurie eismo įvykio mechanizmo duomenys, tai nepaneigė teismų padarytų išvadų, kad dėl eismo įvykio, kurio metu buvo sužalotas pėsčiasis A. P., yra kaltas A. K.
3.2. Nors skunde teigiama, kad specialisto išvadoje motociklo, važiavusio 79 km/h, stabdymo kelias, sumažinant važiavimo greitį iki 50 km/h, yra 22,5 m, o ekspertizės akte šis atstumas yra 11,9 m, t. y. skiriasi beveik du kartus, tai nepaneigia ekspertizės akte nustatyto 8,3 m atstumo, kuris reikalingas iš paskos 50 km/h važiuojančio motociklo vairuotojui, kad jis neatsitrenktų į priekyje 50 km/h važiuojantį automobilį. Taip rikiuodamasis į iš paskos važiuojančio motociklo eismo juostą automobilio vairuotojas būtų palikęs pakankamą atstumą motociklininkui, jei šis būtų važiavęs 50 km/h greičiu, nepriversdamas jo nei lėtinti greitį, nei keisti važiavimo kryptį. Byloje nėra nustatyta, kad automobilis prieš pat važiuojantį A. K. manevrą į dešinę būtų atlikęs stačiu kampu ir taip užkirtęs jam važiavimo kelią.
3.3. Atsiliepime pažymima, kad kompleksinės eismo ekspertizės akto išvadose nurodyta, jog tiek motociklo, tiek automobilio vairuotojo veiksmai techniniu požiūriu lėmė šio eismo įvykio kilimą. Taigi, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, ekspertai nenustatė A. K. kaltės, taip pat byloje nėra duomenų, kad ekspertai būtų naudoję netinkamus tyrimo metodus ar priemones. Nors skunde teigiama, kad dėl eismo įvykio kaltas automobilio vairuotojas, tačiau pažymėtina, kad išskirtoje baudžiamojoje byloje Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. nuosprendžiu V. Ž. jau buvo pripažintas kaltu dėl motociklininko A. K. ir pėsčiojo A. P. sužalojimo eismo įvykio metu; ši byla Lietuvos Aukščiausiajame Teisme dar neišnagrinėta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-445-489/2016). Taigi įvertinus byloje nustatytą eismo įvykio mechanizmą darytina išvada, kad jeigu abu eismo įvykio dalyviai nebūtų pažeidę KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų kilęs, todėl jie abu yra kalti dėl eismo įvykio metu kilusių padarinių.
3.4. Taip pat nepagrįsti kasatorių argumentai dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio, nes teismas, priteisdamas A. P. 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti, nenukrypo nuo priteisiamų sumų neturtinei žalai atlyginti panašios kategorijos bylose.
4. Nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato A. Vaičiūno kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).
5.1. Taigi tai reiškia, kad šioje byloje nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato paduoto kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas (taip pat ir siekiant sumenkinti tam tikrų įrodymų (pvz., specialisto, ekspertizės išvadų įrodomąją reikšmę) ir pateikiamas jų savas vertinimas bei interpretavimas, taip pat prašoma atskirus įrodymus vertinti kitaip, jų pagrindu daryti kitokias išvadas bei priimti kitokius sprendimus, nei tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taip pat šioje byloje nėra kasacinio nagrinėjimo dalyku kasacinio skundo argumentai, kuriais siekiama paneigti teismų nustatytas faktines aplinkybės dėl motociklo važiavimo greičio (teismai nustatė, kad motociklo važiavimo greitis Šiaulių m. buvo ne mažesnis kaip 79 km/val.), grėsmės eismo saugumui kilimo momento bei motociklo padėties automobilio atžvilgiu ir pan.
5.2. Teisėjų kolegija kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl BK 281 straipsnio 1 dalies taikymo ir iš BPK kylančių reikalavimų laikymosi
6. Kasaciniame skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismai, pripažindami A. K. kaltu dėl BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.
6.1. Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad šis asmuo, vairuodamas kelių transporto priemonę, padarė konkretų KET pažeidimą (pažeidimus) ir kad būtent dėl šio pažeidimo kilo eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Taigi, šiame BK straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 1 dalį būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų trijų įvardytų požymių buvimą. Pažymėtina, kad BK 281 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė, t. y. Kelių eismo taisyklės, kurių pažeidimas gali reikšti ir BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, yra įtvirtintos, inter alia, poįstatyminiame akte – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintose KET (eismo įvykio metu galiojo 2008 m. liepos 16 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 768 redakcija). Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, svarbu nustatyti KET pažeidimą, padarinius (nesunkų sveikatos sutrikdymą) ir priežastinį ryšį tarp KET pažeidimo ir atsiradusių padarinių (nesunkaus sveikatos sutrikdymo).
6.1.1. Priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja nustatyti, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. Padaryta veika (Kelių eismo taisyklių pažeidimas) pripažįstama būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų (kasacinės nutartys Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-127/2010, 2K-522/2010, 2K-73/2011). Jeigu KET pažeidžia keli eismo dalyviai, reikia išsiaiškinti, kurio iš eismo dalyvių padarytas KET pažeidimas buvo būtina padarinių atsiradimo sąlyga ir priežastis.
6.1.2. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai būtina padarinių kilimo sąlyga buvo ne vieno eismo dalyvio, o kelių eismo dalyvių padaryti eismo saugumo taisyklių pažeidimai. Tokiu atveju pagal BK 281 straipsnį (esant kitiems objektyviesiems ir subjektyviesiems nusikalstamos veikos požymiams) atsako visi tie eismo dalyviai, kurių padaryti eismo saugumo taisyklių pažeidimai buvo būtina padarinių kilimo sąlyga. Vieno iš eismo dalyvių patraukimas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnį savaime nešalina kito eismo dalyvio baudžiamosios atsakomybės pagal šį BK straipsnį.
6.2. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. K. vairuodamas motociklą Šiaulių m. važiavo ne mažesniu kaip 79 km/val. greičiu, t .y. viršijo didžiausią leidžiamą gyvenvietėse 50 km/val. greitį ir taip pažeidė KET 9, 133 ir 135 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija) punktų reikalavimus. Šie pažeidimai lėmė tai, kad jo vairuojamas motociklas atsitrenkė į priekyje ta pačia kryptimi važiavusį automobilį (automobilis, kurį vairavo V. Ž., tuo metu keitė važiavimo kryptį persirikiuodamas iš antrosios eismo juostos į pirmąją eismo juostą ir kitoje byloje šio automobilio vairuotojas irgi buvo pripažintas kaltu dėl BK 281 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo), po susidūrimo užvažiavo ant šaligatvio ir kliudė pėsčiąjį A. P., kuriam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taigi pagal teismų nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad ir A. K. padarytas kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimas, o būtent greičio viršijimas, taip pat buvo būtinoji padarinių (nesunkaus sveikatos sutrikdymo A. P.) kilimo sąlyga. Tai, kad kitoje baudžiamojoje byloje automobilio vairuotojas V. Ž. irgi buvo pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį už kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimą, dėl kurio A. P. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nešalina A. K. baudžiamosios atsakomybės pagal šį BK straipsnį, nes ir jo padarytas KET pažeidimas buvo būtina padarinių (nesunkaus sveikatos sutrikdymo A. P.) atsiradimo sąlyga.
7. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų teismų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismų padarytų BPK 20 straipsnio pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
7.1. Antai vienas iš kasacinio skundo argumentų, kuriais grindžiamas BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimas yra tai, kad nebuvo skiriama pakartotinė ekspertizė. BPK 286 straipsnyje nustatyta, kad teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva (1 dalis). Pagal šį BPK straipsnį teismas turi teisę paskirti naują ekspertizę ir ją pavesti daryti tam pačiam ar kitam ekspertui ne bet kuriuo, o tik tuo atveju, kai ekspertizės aktą įvertina kaip nepakankamai išsamų ar nepakankamai pagrįstą. Šioje byloje, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas advokato prašymą paskirti pakartotinę ekspertizę, nutarė atlikti įrodymų tyrimą, apklausti ekspertus ir tada spręsti, ar tikslinga tenkinti advokato prašymą dėl ekspertizės skyrimo. Būtent, apklausęs ekspertus, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė advokato prašymą dėl ekspertizės skyrimo. Su tokia motyvuota teismo išvada nėra pagrindo nesutikti.
7.2. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, buvo grindžiama specialisto išvada, liudytojų parodymais, ekspertizės akto duomenimis, kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, nuteistojo ir liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus. Kaip minėta, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas – apklausti ekspertai E. G., H. V. Apskritai jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu.
7.3. Taigi darytina išvada, kad teismų sprendimuose visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnis).
8. Taigi nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priimdami sprendimus dėl A. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Darytina išvada, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes A. K. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Augustino Vaičiūno kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Dalia Bajerčiūtė
Armanas Abramavičius