Civilinė byla Nr. 3K-3-509/2007

     Procesinio sprendimo kategorijos: 21.1; 30.9.2; 30.12.1 (S)

             

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2007 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

 

 

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Virgilijaus Grabinsko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams Z. B., S. L., V. L. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys: Vilniaus miesto 1–ojo notarų biuro notarė Vaiva Staskonytė–Malcienė, Vilniaus miesto 15–ojo notarų biuro notarė Genovaitė Šiško.

 

           

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

             Ieškovas A. B. 2006 m. vasario 22 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad 2002 m. spalio 22 d. notarė V. Staskonytė–Malcienė patvirtino įgaliojimą, pagal kurį ieškovas įgaliojo savo sutuoktinę atsakovę Z. B. valdyti, tvarkyti ir disponuoti jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiu 0,1180 ha žemės sklypu (duomenys neskelbtini), kurio vertė 11 458 Lt. Atsakovė Z. B., pasinaudojusi nurodytu įgaliojimu, 2002 m. spalio 29 d. notarės G. Šiško patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė šį sodo žemės sklypą atsakovams S. ir V. L. už 5000 Lt. Ieškovo teigimu, jis nesuteikė atsakovei Z. B. įgaliojimo, apie tokį įgaliojimą ir sodo sklypo pardavimą sužinojo atsitiktinai 2004 m. vasarą iš sodo sklypo pirkėjais prisistačiusių žmonių, tačiau patikėjo jais ne iš karto, nes 2003 m. pabaigoje dar gavo pranešimą sumokėti už šį sodo sklypą žemės mokestį. Ieškovas taip pat nurodė, kad pagal jo pareiškimą atsakovei Z. B. buvo iškelta baudžiamoji byla, kurioje nustatyta, jog įgaliojimą pasirašė ne ieškovas, o kitas nenustatytas asmuo. Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžiu atsakovė Z. B. pripažinta kalta pagal BK 302 straipsnio l dalį dėl ieškovo paso pagrobimo, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio l dalį – dėl ieškovo parašo įgaliojime suklastojimo, pagal BK 300 straipsnio l dalį – dėl suklastoto dokumento – įgaliojimo panaudojimo sudarant sodo sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovo teigimu, dėl to, kad įgaliojimas buvo išduotas ir sodo sklypas parduotas neteisėtai, nurodyti sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais bei pritaikyta restitucija (CK 1.80 straipsnis, 4.96 straipsnio 4 dalis). Be to, pirkimo–pardavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia ne iš dalies, o visiškai, nes nurodytas žemės sklypas yra ieškovo ir atsakovės bendroji jungtinė nuosavybė, dalys bendrame turte nenustatytos, todėl sutuoktinė, neturėdama ieškovo sutikimo, negalėjo parduoti nė dalies sklypo. Ieškovas taip pat nurodė, kad jis ketina pareikšti reikalavimą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, dalijantis šį turtą, ginčo žemės sklypas turi būti įtrauktas į bendrosios jungtinės nuosavybės teise ieškovui ir atsakovei priklausančio turto balansą, nes tik taip bus galima padalyti bendrąja jungtine nuosavybe esantį turtą. Be to, ieškovas prašys priteisti jam šį sodo žemės sklypą natūra. Ieškovas prašė teismą pripažinti negaliojančiais 2002 m. spalio 22 d. Vilniaus miesto 1–ojo notarų biuro notarės V. Staskonytės–Malcienės patvirtintą įgaliojimą, taip pat 2002 m. spalio 29 d. Vilniaus m. 15–ojo notarų biuro notarės G. Šiško patvirtintą 0,1180 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją.

              

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančiu 2002 m. spalio 22 d. įgaliojimą, taip pat priteisė ieškovui iš atsakovės Z. B. piniginį ekvivalentą, t. y. 5729 Lt, už parduotą žemės sklypą; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad ginčo sodo žemės sklypas buvo šalių bendroji jungtinė nuosavybė, ir tokio turto perleidimo sandorius privalo sudaryti abu sutuoktiniai kartu, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti arba abu sutuoktiniai veikia per atstovą (CK 3.92 straipsnio 4 dalis). Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyta, jog atsakovė Z. B. ieškovo įgaliojimą gavo veikdama apgaulės būdu ir teismo buvo pripažinta kalta dėl suklastoto dokumento – įgaliojimo panaudojimo sudarant 2002 m. spalio 29 d. sodo sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, todėl ginčijamas įgaliojimas pripažintinas negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnį. Teismas taip pat nurodė, kad sandoriai, kuriems sudaryti buvo būtinas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas arba kurie galėjo būti sudaryti tik abiejų sutuoktinių, gali būti pripažinti negaliojančiais, nesvarbu, ar kita sandorio šalis yra sąžininga ar nesąžininga, išskyrus atvejus, kai vienas arba abu sutuoktiniai sudarydami sandorį panaudojo apgaulę arba kai jie valstybės registrus tvarkančioms ar kitoms institucijoms ar pareigūnams suteikė neteisingų duomenų. Tokiais atvejais sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tada, jei kita sandorio šalis yra nesąžininga. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškovo sutuoktinė – atsakovė Z. B. panaudojo apgaulę ir pardavė atsakovams S. ir V. L. nurodytą sodo žemės sklypą, pasinaudodama suklastotu ieškovo įgaliojimu, todėl šio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu kita sandorio šalis buvo nesąžininga (CK 3.96 straipsnio 2 dalis). Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog atsakovas V. L. žinojo apie suklastoto įgaliojimo panaudojimą sudarant ginčijamą žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovės Z. B. pateiktas įgaliojimas buvo patvirtintas notarės, šis įgaliojimas nesukėlė įtarimų ir sklypo pirkimo–pardavimo sutartį tvirtinusiai notarei. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovai nurodytą žemės sklypą įsigijo pagal skelbimą laikraštyje, iki sandorio sudarymo jie nepažinojo Z. B. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie atsakovų S. ir V. L. nesąžiningumą, todėl šių sąžiningumo prezumpcija nepaneigta. Teismo nuomone, ieškovo nurodytos aplinkybės, kad atsakovas V. L. painiojosi savo parodymuose apie sklypo įsigijimą, neprisiminė telefono numerio, nurodyto skelbime, taip pat nepranešė viešajam registrui apie sklypo įsigijimą, nėra įrodymai, paneigiantys atsakovų sąžiningumo prezumpciją. Teismas nusprendė, kad turi būti ginamos atsakovų, kaip sąžiningų įgijėjų, teisės ir jų sąžiningai įgytas nekilnojamasis daiktas iš jų neišreikalaujamas (CK 4.96 straipsnio 2 dalis), nes nagrinėjamu atveju sandorio pripažinimas negaliojančiu ir restitucijos taikymas dėl sąžiningų įgijėjų prieštarautų teisingumo, sąžiningumo, protingumo principams (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Kartu teismas nurodė, kad CK 6.147 straipsnyje, reglamentuojančiame piniginio ekvivalento skaičiavimą, kai restitucija taikoma ne natūra, o išieškant piniginę kompensaciją, nustatyta bendroji taisyklė yra ta, kad piniginis ekvivalentas skaičiuojamas taikant kainas, kurios galiojo, kai skolininkas gavo tai, ką atliekant restituciją privalo grąžinti. Pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą specialiąją normą tais atvejais, kai grąžintinas turtas sunaikintas, piniginis ekvivalentas nustatomas atsižvelgiant į tai, ar skolininkas yra sąžiningas, ar ne; jeigu privalantis grąžinti turtą skolininkas yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2004). Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, t. y. į tai, jog atsakovė Z. B. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažinta kalta dėl suklastoto įgaliojimo panaudojimo sudarant 2002 m. spalio 29 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo pardavimo sutartį, ieškovui priteistina didžiausia perleisto turto vertė – vidutinė rinkos vertė. Pagal VĮ Registrų centro duomenis ginčo žemės sklypo vertė yra 11 458 Lt, todėl, vadovaujantis CK 1.80 straipsniu, 6.145 straipsnio 2 dalimi, 6.146, 6.147 straipsniais, taip pat atsižvelgiant į tai, kad sutuoktinių dalys bendrame turte yra lygios, jei sutartimi ar teismo sprendimu nenustatyta kitaip, ieškovui iš atsakovės Z. B. priteistinas piniginis ekvivalentas – 1/2 dalies žemės sklypo vertės, t. y. 5729 Lt (11458 Lt : 2 = 5729 Lt).

            Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 5 d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą atmetė, o atsakovės Z. B. – iš dalies patenkino ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria priteista ieškovui iš atsakovės piniginiu ekvivalentu 5729 Lt, ir šią ieškinio dalį atmetė; panaikino sprendimo dalį dėl 271,87Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovui iš atsakovės; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad šioje civilinėje byloje ginčijami notariškai patvirtinti 2002 m. spalio 22 d. ieškovo vardu surašytas įgaliojimas ir 2002 m. spalio 29 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryti atsakovės Z. B. pastangomis nusikalstamu būdu ir dėl šių jos kaltų veiksmų yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis, taigi ieškovas nekilnojamojo daikto, esančio bendrąją jungtine nuosavybe, dalies neteko dėl kito asmens padaryto nusikaltimo. Kolegijos nuomone, esant tokioms aplinkybėms, ieškovas turi pagrindą prašyti, kad būtų taikoma CK 4.96 straipsnio 2 dalis, išreikalaujant daiktą iš kito asmens, net jeigu jis būtų sąžiningas įgijėjas. Kartu kolegija pažymėjo, kad ši daiktinės teisės norma gali būti taikoma tik po to, kai pripažįstamas negaliojančiu įgijėjo nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (ar konstatuojama, kad toks pagrindas yra niekinis). Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylą šiuo aspektu, pagrįstai rėmėsi CK 3.96 straipsniu, reglamentuojančiu sandorių, kuriuos sudaro sutuoktiniai dėl santuokoje įgyto turto, nuginčijimą. Atsakovė Z. B. panaudojo dėl pirkėjų S. ir V. L. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu įrodytą apgaulę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pagal CK 3.96 straipsnio 2 dalies nuostatas ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis gali būti pripažinta negaliojančia tik tada, jeigu kita sandorio šalis yra nesąžininga. Kolegija nurodė, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme ieškovas nepateikė įrodymų ar argumentų, leidžiančių konstatuoti atsakovų S. ir V. L. nesąžiningumą (išankstinį susitarimą su atsakove Z. B., žinojimą apie suklastotą įgaliojimą ar pan.), o ieškovo teiginiai dėl nepakankamai dėmesingo ar ūkine prasme aplaidaus elgesio yra tik prielaidos ir nepakankami sąžiningumo prezumpcijai nuginčyti. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirkėjų sąžiningumą, taip pat CK 1.5 straipsnio 4 dalies nuostatas, įvertinęs tai, jog ginčijamas sandoris pirmiausia yra susijęs su sutuoktinių tarpusavio santykiais, pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančia ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją. Kartu kolegija nurodė, kad teismas, pagrįstai atmetęs ieškinio reikalavimą pripažinti pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ir motyvuojamoje sprendimo dalyje konstatavęs, jog nėra teisinio pagrindo restitucijai taikyti, nepagrįstai nusprendė priteisti ieškovui iš atsakovės piniginį ekvivalentą už parduotą žemės sklypą. Kolegija pažymėjo, kad piniginis ekvivalentas yra vienas iš restitucijos būdų, kuris taikomas, kai turtas negali būti grąžintas natūra (CK 6.145–6.148 straipsniai). Nagrinėjamu atveju nėra nė vieno iš CK 6.145 straipsnio 1 dalyje įvardytų restitucijos taikymo pagrindų, ieškovo ginčijamas sandoris nepripažintas negaliojančiu, taigi negalimas nei daikto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis), nei bet kokio restitucijos būdo (CK 6.145– 6.149 straipsniai) taikymas. Kolegijos nuomone, šioje byloje restitucija piniginio ekvivalento būdu netaikytina dar ir dėl to, kad ieškovas nėra ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties šalis. Taikant restituciją, sandorio šalys grąžinamos į ankstesnę padėtį – šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi, tuo tarpu ieškovas ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi jokio turto nei perdavė, nei įgijo. Taikant kitokį restitucijos būdą, daikto pirkėjas (įgijėjas) negalėtų ieškovui grąžinti piniginio ekvivalento kaip restitucijos įvykdymo, nes ieškovas nėra pardavėjas. Kolegijos nuomone, dėl to piniginio ekvivalento priteisimas ieškovui iš pirkėjų ar juolab iš pardavėjos (sutuoktinės, bendraturtės) Z. B. būtų ne restitucijos taikymas, o žalos atlyginimas ar jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimas arba tos nuosavybės balanso nustatymas, ar kitokio teisinio santykio išsprendimas, tačiau tokių reikalavimų byloje nepareikšta, o teismas negali peržengti byloje pareikštų reikalavimų (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Dėl nurodytų  motyvų teisėjų kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 5729 Lt priteisimo.

           

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas A. B. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimo, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 5 d. nutarties dalis, kuriomis atmesta dalis ieškinio, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai neteisingai aiškino ir taikė CK 3.96 straipsnio 2 dalį ir 4.96 straipsnio 2 dalį. Pagal CK 3.96 straipsnio 2 dalį, sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, įgijėjo sąžiningumas turi reikšmės, jeigu vienas ar abu sutuoktiniai, sudarydami sandorį, panaudojo apgaulę arba kai jie valstybės registrus tvarkančioms ar kitoms institucijoms ar pareigūnams suteikė neteisingų duomenų. Pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį sandorio pripažinimui negaliojančiu įgijėjo sąžiningumas neturi reikšmės, kai savininkas prarado daiktą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Apgaulė ar neteisingų duomenų suteikimas ne visada gali būti kvalifikuojami kaip nusikalstama veika (nusikaltimas). Nusikaltimu gali būti laikoma tik tokia veika, kuri uždrausta baudžiamojo įstatymo, kai veikoje yra nusikaltimo sudėtis. Sąvoka „nusikaltimas“ yra siauresnė negu sąvokos „apgaulė“ ar „neteisingų duomenų suteikimas“, todėl CK 4.96 straipsnio 2 dalies norma laikytina specialiąja CK 3.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos atžvilgiu. CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nenustatyta išimčių, kad ši norma netaikoma, kai nusikaltimą įvykdo vienas iš sutuoktinių, o kitas sutuoktinis yra nukentėjusysis ir civilinis ieškovas. Jeigu savininkas praranda daiktą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, t. y. itin pavojingos visuomenei, pažeidžiančios labiausiai saugomus gėrius veikos, turi būti labiau ginami savininko, o ne įgijėjo, nepaisant to, sąžiningas jis ar ne, interesai, taip pat nepaisant to, kad nusikaltimą įvykdęs asmuo yra vienas iš sutuoktinių, o kitas sutuoktinis – nukentėjusysis ir civilinis ieškovas. Asmens, įvykdžiusio nusikaltimą, sutuoktinis, nukentėjęs nuo to nusikaltimo, negali būti ginamas mažiau negu bet kuris kitas asmuo. Priešinga pozicija prieštarautų ne tik CK 4.96 straipsnio 2 daliai, bet ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Dėl to nagrinėjamoje byloje teismai turėjo taikyti ne CK 3.96 straipsnio 2 dalį, bet CK 4.96 straipsnio 2 dalį. CK 3.96 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma tik tais atvejais, kai, sudarant sandorį, nebuvo įvykdyta nusikaltimo. Dėl to, kad teismai neteisingai taikė materialiosios teisės normas, priėmė neteisėtą sprendimą, nes, taikant CK 4.96 straipsnio 2 dalį, ieškovo ieškinys turi būti patenkintas visiškai.

2. Teismai, spręsdami dėl atsakovų S. ir V. L., kaip ginčo sklypo įgijėjų, sąžiningumo, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CK 185 straipsnis), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos nurodytų proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Teismai nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus, neįvertino to, kad yra prieštaravimų atsakovų Z. B. ir S. bei V. L. paaiškinimuose dėl to, kuris iš jų padavė skelbimą dėl ginčo žemės sklypo pardavimo, kuris kuriam pirmasis paskambino; teismai nesivadovavo logikos dėsniais vertindami tai, jog atsakovai negali prisiminti, kokiomis aplinkybėmis buvo parduotas (nupirktas) pakankamai didelės vertės turtas (žemės sklypas), nors nuo sandorio sudarymo praėjo dar nedaug laiko; taip pat teismai neįvertino to, kad atsakovai S. ir V. L. nesirūpino įsigytu turtu, nesielgė kaip šio turto savininkai, kelerius metus leido ieškovui jaustis ir veikti kaip sklypo savininkui; atsakovė Z. B. nebūtų galėjusi kelerius metus slėpti nuo ieškovo sklypo pardavimo fakto, jeigu analogiškai nebūtų elgęsi atsakovai S. ir V. L., taigi akivaizdu, kad buvo atsakovų susitarimas, kuo ilgiau slėpti nuo ieškovo sodo sklypo pardavimo faktą; be to, teismai nesivadovavo CK 1.75 straipsnio 2 dalies nuostata, kad neįregistravusi sandorio šalis negali panaudoti sandorio prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis, remdamasi kitais įrodymais; teismai neįvertino įrodymų viseto, nesirėmė tikimybių pusiausvyros principu, nors pagal byloje surinktus įrodymus labiau tikėtina, kad atsakovai S. ir V. L. yra nesąžiningi įgijėjai. Taigi net ir tuo atveju, jeigu nagrinėjamoje byloje būtų svarbus nekilnojamojo daikto įgijėjų sąžiningumo klausimas, tinkamai įvertinus įrodymus, darytina išvada, jog atsakovai nėra sąžiningi įgijėjai.

 

            Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai S. ir V. L. prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismų sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

            1. Teismai ginčo atveju pagrįstai taikė ne CK 4.96 straipsnio 2 dalį, bet CK 3.96 straipsnio 2 dalį ir pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Atsakovė Z. B., parduodama atsakovams žemės sklypą, panaudojo apgaulę, t. y. pateikė suklastotą ieškovo įgaliojimą parduoti šį turtą, todėl nurodyto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis galėtų būti pripažinta negaliojančia tik tuo atveju, jeigu atsakovai būtų buvę nesąžiningi (CK 3.96 straipsnio 2 dalis).

            2. Teismai, spręsdami dėl atsakovų sąžiningumo, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnis). Byloje surinkta pakankamai įrodymų dėl to, kad atsakovai nežinojo, jog ieškovo įgaliojimas pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti yra suklastotas. Be to, nurodytas įgaliojimas buvo patvirtintas notarės, todėl atsakovai neturėjo pagrindo abejoti, kad atsakovė Z. B. turi sutuoktinio įgalinimus perleisti jiems ginčo žemės sklypą. Šis įgaliojimas nesukėlė įtarimų ir pirkimo–pardavimo sutartį tvirtinusiai notarei. Iki ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atsakovai nepažinojo nei ieškovo, nei atsakovės, apie parduodamą žemės sklypą sužinojo iš skelbimo laikraštyje.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

 

Vilniaus miesto 1–ojo notarų biuro notarė V. Staskonytė–Malcienė 2002 m. spalio 22 d. patvirtino įgaliojimą, pagal kurį ieškovas A. B. įgaliojo savo sutuoktinę atsakovę Z. B. valdyti, tvarkyti bei disponuoti jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiu turtu – 0,1180 ha ploto žemės sklypu (duomenys neskelbtini). Atsakovė Z. B., veikdama už save ir savo sutuoktinį, t. y. ieškovą A. B., pagal nurodytą įgaliojimą, 2002 m. spalio 29 d. notarės G. Šiško patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį sodo sklypą atsakovams S. ir V. L. už 5000 Lt. 2004 m. pagal ieškovo pareiškimą atsakovei iškelta baudžiamoji byla, ir įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, peržiūrėtu apeliacine bei kasacine tvarka, Z. B. pripažinta kalta pagal BK 302 straipsnio l dalį dėl ieškovo paso pagrobimo, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio l dalį dėl ieškovo parašo įgaliojime suklastojimo, pagal BK 300 straipsnio l dalį dėl suklastoto dokumento – įgaliojimo panaudojimo sudarant sodo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, o nukentėjusiojo A. B. civilinis ieškinys perduotas spręsti civilinio proceso tvarka.

 

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Kasaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai taikė CK 3.96 straipsnio 2 dalį ir netaikė 4.96 straipsnio 2 dalies, kuri yra specialioji teisės norma CK 3.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai normai, ir dėl to priėmė neteisėtą sprendimą. Kasaciniame skunde pažymima, kad ieškovas turtą prarado dėl kito asmens, t. y. jo sutuoktinės, padaryto nusikaltimo, todėl jo, kaip savininko, interesai turi būti ginami, nepaisant turtą įgijusių asmenų sąžiningumo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasacinio skundo argumentais. CK 3.96 ir 4.96 straipsnių normos negali būti vertinamos (negali konkuruoti) kaip bendroji (lex generalis) ir specialioji (lex specialis), nes jos skirtos reglamentuoti skirtingo pobūdžio teisiniams santykiams. CK 3.96 straipsnis yra šeimos teisės norma, reglamentuojanti santuokoje esančių asmenų sudarytų sandorių nuginčijimą. Taigi ši norma yra specialioji teisės norma bendrosioms sandorių negaliojimo instituto normoms. CK 4.96 straipsnis – daiktinės teisės savininko teisių apsaugos ir gynimo instituto norma, reglamentuojanti savininko teisę išreikalauti daiktą iš sąžiningai jį įgijusio asmens, t. y. tokio, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad jam daiktą perleidžiantis asmuo neturėjo teisės to daikto perleisti. Sisteminė CK 1.80 straipsnio 2–4 dalių, 6.145 ir 6.153 bei 4.96 straipsnių analizė leidžia daryti išvadą, kad CK 4.96 straipsnis taikomas tais atvejais, kai ginčo objektu esantis daiktas yra perleistas trečiajam asmeniui, kurio su buvusiu daikto savininku nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, t. y. kai nurodyti asmenys nėra sandorio, kuriuo perleistas tas daiktas, šalys. Jeigu daiktas nėra perleistas pagal kitą sandorį trečiajam asmeniui, tiesioginio sandorio šalių ginčas dėl teisės į daiktą sprendžiamas pagal sandorių negaliojimą ir sandorių negaliojimo pasekmes reglamentuojančias teisės normas (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys, 6.145–6.152 straipsniai).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant sandorio šalių ginčą dėl jų sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu, vadovaujamasi prievolių teisės nustatytomis taisyklėmis ir sąlygomis (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys, 6.145–6.152 straipsniai). Daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, taikomos tais atvejais, kai daiktas buvo perleistas trečiajam asmeniui pagal kitą sandorį (CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 4.96 straipsnis, 6.153 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju ieškovas ginčija žemės sklypo, kuris priklausė jam ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise, pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą jo sutuoktinės, veikusios už save ir už ieškovą, pagal notariškai patvirtintą šio įgaliojimą (T. 1, b. l. 22–23). Pagal bendrąją atstovavimo civiliniuose santykiuose taisyklę tas, kuris veikia per atstovą, veikia pats (qui fact per alium facit per se). Taigi ginčo atveju ieškovas yra ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties šalis, nors jis šia tapo sutuoktinei neteisėtai gavus jo įgaliojimą veikti jo vardu, disponuojant bendrąja jungtine nuosavybe buvusiu ginčo žemės sklypu. Dėl to ieškovas, siekdamas susigrąžinti nurodytą žemės sklypą nuosavybėn, pagrįstai pareiškė prievolinį teisinį reikalavimą, prašydamas pripažinti šio sklypo perleidimo sandorį negaliojančiu ir taikyti restituciją, o ne daiktinį teisinį (vindikacinį) reikalavimą dėl ginčo turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis), nes ginčo žemės sklypas nebuvo perleistas pagal kitą sandorį trečiajam asmeniui. Dėl to, kad nagrinėjamu atveju ieškovas ir atsakovai S. ir V. L. yra ginčijamo sandorio šalys (pardavėjas ir pirkėjai), bylą nagrinėję teismai neturėjo pagrindo taikyti CK 4.96 straipsnio, reglamentuojančio savininko teisę išreikalauti savo daiktą iš sąžiningo įgijėjo, kurio su daikto savininku nesieja prievoliniai santykiai. Dėl ieškovo reikalavimo grąžinti jam ginčo nekilnojamąjį turtą turi būti sprendžiama vadovaujantis sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo taisyklėmis, o ne pagal daiktinės teisės nustatytas taisykles.

Sandorių, kuriais perleidžiami nekilnojamieji daiktai, esantys bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, sudarymo, taip pat tokių sandorių nuginčijamo tvarka reglamentuojama specialiųjų šeimos teisės normų (CK 3.92, 3.96 straipsniai). CK 3.92 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu, gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti. Disponavimo nurodytu turtu sandorių padariniai svarbūs šeimos interesams, todėl įstatyme įtvirtintas reikalavimas, kad tokius sandorius sudarytų tik abu sutuoktiniai. Įstatyme nustatyta tik viena išimtis, kai galima nesilaikyti nurodyto reikalavimo – kai vienas sutuoktinis turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą sudaryti tokį sandorį. Sutuoktinio įgaliojimas kitam sutuoktiniui sudaryti nekilnojamojo daikto perleidimo sandorį turi būti patvirtintas notarine tvarka (CK 2.138 straipsnio 1 dalis, 3.32 straipsnio 1 dalis). Taigi, kai vienas sutuoktinis įgalioja kitą sutuoktinį sudaryti bendrąja nuosavybe esančio nekilnojamojo turto perleidimo sandorį ir jo vardu, šis, turėdamas savo sutuoktinio įgaliojimą, gali vienas sudaryti sandorį abiejų sutuoktinių vardu.

Nagrinėjamoje byloje atsakovė viena sudarė ginčijamą žemės sklypo, buvusio bendrąja jungtine jos ir ieškovo nuosavybe, pirkimo–pardavimo sutartį jų abiejų vardu, pateikusi sutuoktinio, t. y. ieškovo, notariškai patvirtintą įgaliojimą veikti ir jo vardu, parduodant ginčo žemės sklypą. Tačiau byloje nustatyta, kad sutuoktinio (ieškovo) įgaliojimą atsakovė gavo neteisėtai, t. y. pagrobusi jo pasą ir apgaulės būdu gavusi notarės patvirtintą įgaliojimą veikti sutuoktinio vardu. Ta aplinkybė, kad ieškovas nebuvo suteikęs atsakovei teisės veikti jo vardu parduodant bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį daiktą, reiškia, kad ginčijamas sandoris sudarytas pažeidžiant CK 3.92 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus tokiam sandoriui sudaryti, t. y. ne abiejų, o tik vieno sutuoktinio, kuris neturėjo kito sutuoktinio įgaliojimo sudaryti tokį sandorį. Dėl to ieškovas turi teisę ginčyti bendrąja jungtine nuosavybe buvusio žemės sklypo perleidimo sandorį.

Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl nurodyto sandorio pripažinimo negaliojančiu, pagrįstai vadovavosi teisės normomis, reglamentuojančiomis sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, pažeidžiant įstatymo tokių sandorių sudarymui keliamus reikalavimus, nuginčijimą. Pagal CK 3.96 straipsnio 2 dalį sandoriai, kurie galėjo būti sudaryti tik abiejų sutuoktinių (CK 3.92 straipsnio 4 dalis), gali būti pripažinti negaliojančiais, nesvarbu, ar kita sandorio šalis yra sąžininga ar nesąžininga, išskyrus atvejus, kai vienas arba abu sutuoktiniai sudarydami sandorį panaudojo apgaulę arba kai jie valstybės registrus tvarkančioms institucijoms ar pareigūnams suteikė neteisingų duomenų. Tokiais atvejais sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tada, jei kita sandorio šalis yra nesąžininga. Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje konstatuoti ieškovo sutuoktinės – atsakovės Z. B. nusikalstami veiksmai, t. y. ieškovo (sutuoktinio) įgaliojimo suklastojimas ir šio įgaliojimo panaudojimas sudarant ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį,  civilinės teisės požiūriu kvalifikuotini kaip apgaulė. Dėl to ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu kita šios sutarties šalis, t. y. pirkėjai S. ir V. L., buvo nesąžininga (CK 3.96 straipsnio 2 dalis). Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad sąvoka „nusikaltimas“ yra siauresnė negu sąvokos „apgaulė“ ar „neteisingų duomenų suteikimas“, tačiau teisėjų kolegija nesutinka, kad dėl to nagrinėjamoje byloje teismai turėjo taikyti ne CK 3.96 straipsnio 2 dalį, bet CK 4.96 straipsnio 2 dalį, ir kad CK 3.96 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma tik tais atvejais, kai, sudarant sandorį, nebuvo įvykdyta nusikaltimo. Minėta, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalies norma negali būti laikoma specialiąja CK 3.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai normai. Priešingai, CK 3.96 straipsnis yra specialioji teisės norma, reglamentuojanti sutuoktinių sudarytų sandorių nuginčijimą, taigi būtent ši norma taikytina tais atvejais, kai vienas sutuoktinis ginčija kito sutuoktinio sudarytą sandorį. Be to, minėta ir tai, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalis yra daiktinės teisės norma, reglamentuojanti savininko teisę išreikalauti savo daiktą iš asmens, su kuriuo jo nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. Ginčo atveju ieškovas ir atsakovai S. ir V. L. yra ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties šalys, todėl ieškovas savo teises gali ginti prievoliniais teisiniais pažeistų teisių gynimo būdais, taigi ir prašydamas pripažinti nurodytą sutartį negaliojančia bei taikyti restituciją. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis teismas neteisingai aiškino CK 4.96 straipsnį, nurodydamas, jog ieškovas turi pagrindą prašyti, kad būtų taikoma CK 4.96 straipsnio 2 dalis, tačiau ši daiktinės teisės norma gali būti taikoma tik po to, kai pripažįstamas negaliojančiu įgijėjo nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (ar konstatuojama, kad toks pagrindas yra niekinis). Minėta, kad ginčo atveju CK 4.96 straipsnio taikymo klausimas nekyla dėl to, kad ginčo turtas nebuvo perleistas pagal kitą sandorį trečiajam asmeniui. Nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypo pirkėjų sąžiningumas vertinamas dėl kitos priežasties – dėl to, kad specialiojoje teisės normoje, reglamentuojančioje sutuoktinių sudarytų sandorių nuginčijimą, nustatyta tokia sandorio pripažinimo negaliojančiu sąlyga: tam, kad sutuoktinis galėtų nuginčyti kito sutuoktinio sudarytą sandorį, kurį galėjo sudaryti tik jie abu arba vienas iš jų, turėdamas kito įgaliojimą tokiam sandoriui sudaryti, jis turi įrodyti kitos šio sandorio šalies nesąžiningumą, jeigu, sudarant ginčijamą sandorį, sutuoktinis panaudojo apgaulę (CK 3.96 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad apeliacinis teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovas nėra ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties šalis. Minėta, kad ieškovas yra ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties šalis, t. y. pardavėjas. Dėl to tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad yra pagrindas pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu, būtų pagrindas spręsti dėl restitucijos taikymo, parenkant tokį restitucijos būdą, kuris, atsižvelgiant į konkrečios nagrinėjamos situacijos aplinkybes, atitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus (CK 6.145, 6.146 straipsniai).       

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ginčo žemės sklypo pirkėjų S. ir V. L. sąžiningumo, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija su šiuo kasacinio skundo argumentu iš dalies sutinka.

 Svarbiausia teismo pareiga – apginti pažeistas asmens teises ir įstatymų saugomus interesus. Tai galima padaryti tik visapusiškai nustačius ir ištyrus teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes. CPK 176 straipsnyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Kiekviena šalis, grįsdama savo reikalavimus ar atsikirtimus tam tikrais faktais, stengiasi įtikinti teismą tų faktų tikrumu ir tam pateikia vienų ar kitų jų įrodymų. Teismo pareiga yra nešališkai įvertinti šalių pateiktą faktinę ir kitą įrodomąją medžiagą bei nuspręsti, nustatyti tie faktai ar ne. Teismas, vertindamas įrodymus, privalo įvertinti visus byloje esančius įrodymus, nesuteikdamas kuriems nors iš jų svaresnės įrodomosios reikšmės, išskyrus prima facie, t. y. oficialius rašytinius įrodymus, turinčius didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Vertinant įrodymus, svarbus ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra jų prieštaravimų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakanka tiesioginių duomenų, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Taigi teismas, vertindamas įrodymų visetą, turi įsitinkinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar byloje esantys įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą.

Pagal civiliniame procese galiojančią bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje teismai teisingai nurodė, kad ieškovas, siekdamas nuginčyti bendrąja jungtine nuosavybe buvusio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį, turi paneigti šio sklypo pirkėjų sąžiningumo prezumpciją, nes civilinėje teisėje sąžiningumas preziumuojamas. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nors šalis, kuriai galioja prezumpcija, neprivalo įrodinėti preziumuojamo pagal įstatymą fakto, kuriuo grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, tačiau tuo atveju, kai kita šalis pateikia prezumpciją paneigiančių įrodymų, šalis, kuri remiasi prezumpcija, visgi turi įrodyti aplinkybes, dėl kurių ta prezumpcija pripažįstama galiojančia.

 Nagrinėjamu atveju teismai padarė išvadą, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie atsakovų – ginčo žemės sklypo pirkėjų – nesąžiningumą, byloje nėra įrodymų, jog atsakovai žinojo apie suklastoto įgaliojimo panaudojimą sudarant ginčijamą sutartį, taigi šių sąžiningumo prezumpcija –nepaneigta. Teisėjų kolegija pažymi, kad, darydami tokią išvadą, teismai nevisapusiškai nustatė ir ištyrė šalių ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines bylos aplinkybes. Teismai išskirtinę reikšmę suteikė tam faktui, kad atsakovė Z. B. pateikė notarės patvirtintą sutuoktinio, t. y. ieškovo, įgaliojimą, kuris nesukėlė įtarimų ne tik ginčo žemės sklypo pirkėjams, bet ir pirkimo–pardavimo sutartį tvirtinusiai notarei. Tačiau teismai nepakankamai ištyrė kitus faktinius bylos duomenis, reikšmingus vertinant ginčo žemės sklypo pirkėjų sąžiningumą, kuris yra svarbus sprendžiant dėl ginčijamo pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu. Pažymėtina, kad, nustatant ginčijamo sandorio šalių sąžiningumą, kuris lemia, gali būti tas sandoris pripažintas negaliojančiu ar ne, gali turėti reikšmės ir šalių elgesys po šio sandorio sudarymo. Nagrinėjamu atveju teismai tinkamai neišsiaiškino bylos faktų, susijusių su tuo, kad atsakovai S. ir V. L., 2002 m. spalio 29 d. nusipirkę ginčo žemės sklypą, iki 2004 m. liepos 9 d. neišviešino savo nuosavybės teisių į šį sklypą, t. y. neįregistravo šio sandorio viešame registre (T. 1, b. l. 5–6). Be to, teismai visiškai nepasisakė dėl byloje esančių duomenų, kad po ginčo žemės sklypo pardavimo atsakovams ieškovas dar kelis metus šienavo šiame sklype žolę, mediniame namelyje, esančiame ginčo sklype, laikė įrankius, kitus daiktus, ir atsakovai visa tai matė, tačiau nereagavo (T. 1, b. l. 43, 131, 133, 135; T. 2, b. l. 23–24). Ieškovas jau po to, kai žemės sklypas buvo perleistas atsakovams, mokėjo už ginčo žemės sklypą žemės mokestį, tuo tarpu atsakovai, įsigiję nurodytą žemės sklypą, šios pareigos nevykdė (T. 2, b. l. 7, 24).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, tinkamai nenustatė konkrečių nagrinėjamu atveju reikšmingų bylos faktų, nepakankamai ištyrė byloje surinktus įrodymus, susijusius su šio žemės sklypo pirkėjų sąžiningumu. Tai yra žemesniųjų instancijų teismų pareiga (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas, turi iš naujo analizuoti bylos aplinkybes, tirti ir vertinti byloje esančius įrodymus (CPK 320 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nepaneigė pirkėjų sąžiningumo prezumpcijos, tik nurodė, jog ieškovo teiginiai dėl atsakovų aplaidaus elgesio yra prielaidos, kurios negali paneigti jų sąžiningumo prezumpcijos, tačiau iš naujo nenustatinėjo ir netyrė bylos faktinių duomenų, motyvuotai nepagrindė, kodėl atmeta ieškovo nurodytus faktus, ginčijant atsakovų sąžiningumą. Dėl įvardytų motyvų kasacinis teismas panaikina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ir šią bylos dalį perduoda iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

           

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

            Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 5 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimo dalis dėl ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį, ir bylos dalį dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; kitą nutarties dalį palikti nepakeistą. 

            Nutarties nuorašą nusiųsti VĮ Registrų centrui.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                          Pranas Žeimys

 

                                                                                                                      Dangutė Ambrasienė

 

                                                                                                                      Virgilijus Grabinskas