Civilinė byla Nr. e2A-481-450/2019
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00032-2018-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6;
2.6.1.5
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOSVARDU
2019 m. lapkričio 7 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Kazio Kailiūno ir Astos Radzevičienės(kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „GKF Lumber Group“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 2 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Medienos prekybos grupė“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „GKF Lumber Group“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Medienos prekybos grupė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, prašydama iš atsakovės UAB „GKF Lumber Group“ priteisti: 1) 59 293,83 Eur skolą, 702 Eur dydžio kompensacines palūkanas ir 6 proc. metines palūkanas nuo 59 293,83 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 2) 599,97 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro už ieškinį sumokėtas žyminis mokestis.
2. Ieškovė nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 24 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 2017-414 pagrindu pardavė atsakovei UAB „GKF Lumber Group“ medienos gaminių už bendrą 59 293,83 Eur (be PVM) kainą, kuri pagal šalių susitarimą turėjo būti sumokėta iki 2017 m. spalio 31 d. imtinai. 2017 m. lapkričio 7 d. šalys pasirašė skolų suderinimo aktą, patvirtindamos, kad atsakovės skola ieškovei 2017 m. spalio 31 d. sudarė 61 656,96 Eur (iš kurių 59 293,83 Eur – skola pagal 2017 m. rugpjūčio 24 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2017-414), tačiau po šio akto pasirašymo atsakovė ieškovei sumokėjo tik 2 363,13 Eur. Ieškovė tiek po 2017 m. rugpjūčio 24 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 2017-414 atsakovei pateikimo, tiek po 2017 m. lapkričio 7 d. skolų suderinimo akto pasirašymo ne kartą prašė atsakovės įvykdyti pradelstus įsipareigojimus, t. y. apmokėti 2017 m. rugpjūčio 24 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2017-414, tačiau atsakovė savo prievolės neįvykdė.
3. Ieškovė pabrėžė, kad atsakovė nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki šiol naudojasi ieškovei mokėtina 59 293,83 Eur suma, todėl privalo nuo 2017 m. lapkričio 1 d. mokėti ieškovui įstatymo numatyto dydžio palūkanas, kurios laikomos minimaliais ieškovo, kaip kreditoriaus, nuostoliais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37, 6.210 ir 6.261 straipsniai). Todėl ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 702 Eur dydžio kompensacines palūkanas, paskaičiuotas už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 11 d. imtinai ir 6 proc. dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo visos šioje byloje prašomos priteisti pinigų sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
4. Kauno apygardos teismas 2018 m. sausio 16 d. priėmė preliminarų teismo sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį patenkino visiškai.
5. Atsakovė UAB „GKF Lumber Group“ pateikė teismui prieštaravimus dėl pareikšto ieškovės ieškinio ir priimto preliminaraus teismo sprendimo. Atsakovė prieštaravimuose nurodė, kad ieškovė išrašė 2017 m. rugpjūčio 24 d. PVM sąskaitą faktūrą, tačiau medienos gaminių atsakovei neperdavė. Atsakovės teigimu, ieškovės pateiktas rašytinis įrodymas – sąskaita faktūra negali būti prekių perdavimą pagrindžiantis dokumentas. Tuo tarpu, atsakovės vyr. buhalterė, pasirašydama šalių 2017 m. lapkričio 7 d. skolų suderinimo aktą ir patvirtindama 59 293,83 Eur skolą, suklydo ir tikėjosi, kad ieškovė pristatys atsakovei pušies ir eglės lentas, bet nepristatė. Todėl, mano, kad ieškovė neturi teisės reikalauti sumokėti pinigus, nes neįvykdė savo pareigos atsakovei perduoti prekes.
6. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės prieštaravimus, kuriame palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė juos patenkinti, o teismo priimtą preliminarų sprendimą palikti nepakeistą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Kauno apygardos teismas 2018 m. spalio 2 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 16 d. preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovei iš atsakovės priteista 59 293,83 Eur skola, 702 Eur dydžio kompensacinės palūkanos, 6 proc. dydžio metinės palūkanos nuo 59 293,83 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 599,97 Eur žyminis mokestis, taip pat priteisė iš atsakovės ieškovei 3 025 Eur advokato pagalbai apmokėti.
8. Teismas nustatė, kad ieškovė pagal 2017 m. rugpjūčio 24 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2017-414 pardavė atsakovei medienos gaminius už bendrą 59 293,83 Eur (be PVM) kainą. Šalys 2017 m. lapkričio 7 d. sudarė ir pasirašė skolų suderinimo aktą, patvirtindamos, kad atsakovės skola ieškovei 2017 m. spalio 31 d. sudaro 61 656,96 Eur.
9. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismas konstatavo, kad prekių pardavimo ir perdavimo atsakovei faktas yra nustatytas.
10. Teismo posėdyje apklaustos liudytojos vyr. buhalterės V. K. parodymus dėl skolų suderinimo akto pasirašymo aplinkybių teismas vertino kritiškai, pažymėdamas, kad atsakovės įsiskolinimą patvirtino ir skolų suderinimo aktą pasirašė atsakovės kompetentingas atstovas, kuriam tokia teisė buvo suteikta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
11. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „GKF Lumber Group“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 2 d. galutinį sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat priteisti iš ieškovės visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Teismas klaidingai sprendime nurodė, kad pateikta 2017 m. rugpjūčio 24 d. sąskaita faktūra Nr. 2017-414 patvirtina ieškovės atsakovei perduotus medienos gaminius už bendrą 59 293,83 Eur (be PVM) sumą. Priešingai, ieškovė nepateikė jokių medienos gaminių pristatymo pagal atitinkamą sąskaitą įrodymų.
11.2. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės sąskaita išrašyta 2017 m. rugpjūčio 24 d., tuo tarpu, pateikti skirtingo laikotarpio (nuo 2017 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. liepos 24 d.) CMR važtaraščiai (dauguma jų nepasirašyti ir klaidinantys), kuriais teismas pagrįstai nesirėmė kaip neturinčiais ryšio su bylos dalyku. Krovinys laikomas priimtu, kai vežėjas priima krovinį ir pasirašo važtaraštyje. Ieškovė šiuo atveju elgiasi itin nesąžiningai – neperdavusi medienos gaminių, reikalauja sumokėti nesamą skolą.
11.3. Teismas skundžiamame sprendime visiškai nieko nepasisakė ir nevertino, kad atsakovė elgėsi sąžiningai ir nuosekliai, negavusi medienos gaminių iki kalendorinių metų pabaigos, 2017 m. gruodžio 29 d. išrašė ir pateikė ieškovei debetinę PVM sąskaitą faktūrą Serija Nr. 00001. Be to, atsakovė pateikė Kauno apygardos teismui Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos mokestinio tyrimo duomenis, kuriais patvirtinama, kad UAB „Medienos prekybos grupė“ nepateikė įrodymų dėl medienos gaminių pagal 2017 m. rugpjūčio 24 d. sąskaitą pristatymo, tačiau teismas šiuo įrodymu nesivadovavo ir apie jį net neužsiminė sprendime.
11.4. Nesutinka su teismo padaryta išvada, kad 2017 m. lapkričio 7 d. skolų suderinimo aktas patvirtina medienos gaminių perdavimą atsakovei, akcentuodama, kad buhalterė negalėjo patvirtinti medienos gaminių perdavimo fakto, kadangi ne jos kompetencija yra priimti krovinį. Todėl pasirašydama skolų suderinimo aktą, atsakovės buhalterė nežinojo, jog medienos gaminiai nebuvo pristatyti. Atsakovė medienos gaminių negavo, todėl negali įrodyti to fakto, kurio nebuvo, tuo tarpu, ieškovė nepateikė medienos gaminių perdavimą patvirtinančių įrodymų.
11.5. Priešingai nei ginčijamame sprendime nurodė teismas, skolų suderinimo aktas remiantis teismų praktika (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2008) nėra sandoris. Be to, jis yra nuginčytas liudytojos, pasirašiusios tame akte, parodymais; Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimu ir ieškovės negalėjimu įrodyti medienos gaminių perdavimo fakto.
12. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė „Medienos prekybos grupė“ prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš atsakovės ieškovės naudai visas apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
12.1. Pabrėžia, kad ieškovė kartu su 2018 m. birželio 11 d. ir 2018 m. rugpjūčio 3 d. prašymais į bylą pateikė tiesioginius ginčo PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų medienos gaminių perdavimo atsakovei įrodymus. Medienos gaminių perdavimo atsakovei faktą taip pat patvirtina ir kiti faktai bei įrodymai: pateikti į bylą kartu su ieškovės 2018 m. balandžio 17 d. prašymu (produkcija pirkta Ukrainoje ir Baltarusijoje pačios atsakovės prašymu ir nurodymu, todėl nėra pagrindo manyti, kad užsienyje nupirkti medienos gaminiai galėjo būti pristatyti ir perduoti kam nors kitam); atsakovei už medienos gaminius buvo išrašyta bei apmokėjimui pateikta PVM sąskaita faktūra, kuri yra išrašoma tik po prekių patiekimo, o ne išankstinė PVM sąskaita faktūra; ši sąskaita faktūra įtraukta į buhalterinę apskaitą; faktas, kad atsakovė pati atsiuntė ieškovei PVM sąskaitos faktūros šabloną, prašydama jį naudoti rašant jai PVM sąskaitas faktūras už parduotus medienos gaminius; tarp šalių vykęs susirašinėjimas dėl FSC ženklo ginčo 2017 m. rugpjūčio 24 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 2017-414, patvirtinančio, kad nurodyti produktai yra pagaminti iš medienos, gautos iš miško, kuriame laikomasi tvarios plėtros principų, taip pat kad gaminant šį produktą nė viename iš etapų nebuvo priemaišų iš nesertifikuotų miškų; faktas, kad atsakovė prieš tai jai ieškovės išrašytą 2017 m. liepos 20 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2017-390 tame pačiame el. laiške prašė ieškovės papildomai paženklinti FSC ženklu, apmokėjo bei neneigė gavusi joje nurodytą produkciją; teismas viename iš teismo posėdžių išaiškino atsakovei teisę ginčyti dvišaliu sandoriu laikytiną 2017 m. lapkričio 7 d. skolų suderinimo aktą, tačiau atsakovė šia teise nepasinaudojo; atsakovė bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad nerašė ir neteikė ieškovei jokių pretenzijų dėl ginčo PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų medienos gaminių negavimo.
12.2. Atsakovė yra neteisi teigdama, kad ieškovė į bylą yra pateikusi tik CMR važtaraščius – ieškovė yra pateikusi į bylą tiek CMR važtaraščius, tiek atsakovei pagal ginčo sąskaitą faktūrą parduotų medienos gaminių įsigijimo dokumentus, kurie parodo, kas konkrečiai sudaro CMR važtaraščiuose nurodytą pervežtą krovinį (tonažą arba kiekį paletėmis / paketais). Atsakovė debetinę PVM sąskaitą faktūrą ieškovei išrašė ir pateikė ne 2017 m. gruodžio 29 d., o 2018 m. sausio 17 d., t. y. tą dieną, kai atsakovei buvo įteikti šios bylos procesiniai dokumentai (tame tarpe ir preliminarus teismo sprendimas, tenkinantis visus ieškovės reikalavimus). Dokumentus ieškovei išsiuntė atsakovės vyr. buhalterė, kuri 2018 m. sausio 17 d. 16.31 val. el. laiške jokių komentarų dėl siunčiamų dokumentų nepateikė, o taip pat nenurodė, kad ji 2017 m. lapkričio 7 d. skolų suderinimo aktą pasirašė neva suklydusi.
12.3. Teismas rėmėsi visais į bylą pateiktais dokumentais, nurodydamas, jog ieškovės reikalavimus tenkinančiam sprendimui priimti visiškai pakanka kitų ieškovės byloje pateiktų įrodymų ir jis nemato poreikio analizuoti bei vertinti jau bylos nagrinėjimo metu ieškovės papildomai pateiktų įrodymų.
12.4. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovei pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 11 dalies nuostatas buvo išsiųsta elektroninė ginčo PVM sąskaita faktūra, todėl ji ir nebuvo pasirašyta atsakovės vadovo ar įgalioto asmens. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. gegužės 10 d. pranešimas, priešingai nei jį traktuoja atsakovė, nepaneigia medienos gaminių pagal ginčo PVM sąskaitą faktūrą atsakovei pristatymo.
12.5. Atsižvelgdamas į visų byloje surinktų įrodymų visumą, teismas teisėtai ir pagrįstai sprendime atsakovės vyr. buhalterės parodymus vertino kritiškai, bei negrindė jais sprendimo išvadų.
12.6. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą vienodą teismų praktiką, skolų suderinimo aktas vertinamas ne tik kaip buhalterinių duomenų suvestinė, bet ir kaip sandoris, sukūręs šalims teises ir pareigas, kuris gali būti nuginčytas esant įstatymo nustatytam teisiniam pagrindui pagal įstatyme nustatytas sandorių pripažinimo negaliojančiais taisykles (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-538-219/2015).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
14. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos galutinio teismo sprendimo, kuriuo paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 16 d. preliminarus sprendimas dėl skolos ir palūkanų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Iš esmės ginčas byloje kilo dėl prekių (medienos gaminių) pristatymo ir atitinkamai prievolės už jas atsiskaityti. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu dėl prekių perdavimo fakto, pažymėdama, jog medienos gaminių negavo, todėl negali įrodyti to fakto, kurio nebuvo, tuo tarpu, ieškovės pateikti įrodymai, apeliantės teigimu, nepatvirtina medienos gaminių pristatymo fakto.
Dėl prekių pristatymo
15. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovė pardavė apeliantei medienos gaminius už bendrą 59 293,83 Eur (be PVM) sumą ir šiai sumai 2017 m. rugpjūčio 24 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2017-414. Taip pat nustatyta, kad šalys 2017 m. lapkričio 7 d. sudarė ir pasirašė skolų suderinimo aktą, patvirtindamos, kad apeliantės skola ieškovei 2017 m. spalio 31 d. sudaro 61 656,96 Eur. Apeliantė nurodė, kad ieškovė 2017 m. rugpjūčio 24 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 2017-414 išvardintos medienos nepateikė, o vyr. buhalterė pasirašydama skolų suderinimo aktą, kuris remiantis teismų praktika nelaikytinas sandoriu, ir patvirtinusi skolą suklydo. Be to, apeliantė iki kalendorinių metų pabaigos 2017 m. gruodžio 29 d., išrašė ir pateikė ieškovei debetinę PVM sąskaitą faktūrą Serija Nr. 00001, jos manymu, patvirtinančią prekių negavimo faktą.
16. Nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė, kad apeliantei už medienos gaminius (289,747 m3 atitinkamų išmatavimų pušies bei eglės lentas) buvo išrašyta ir pateikta apmokėti 2017 m. rugpjūčio 24 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 2017-414. Nors šią sąskaitą pasirašė tik ieškovės finansininkė, atsakovės atstovo parašo sąskaitoje nėra, tačiau ši sąskaita buvo įtraukta į atsakovės buhalterinę apskaitą. Apeliantė teigia, kad nepripažįsta ginčo PVM sąskaitos faktūros ir dėl to, kad ant šios sąskaitos nėra atsakovės atstovo parašo. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (redakcija nuo 2017 m. sausio 1 d.) 80 straipsnio 1 dalį, pirkėjo parašas nėra privalomas PVM sąskaitos faktūros rekvizitas. Tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (redakcija nuo 2017 m. liepos 13 d.) 13 straipsnio 8 dalis, kurioje nustatyta, kad parašas nėra privalomas PVM sąskaitos faktūros rekvizitas. Nagrinėjamu atveju pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 11 dalies nuostatas apeliantei buvo išsiųsta elektroninė 2017 m. rugpjūčio 24 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 2017-414, todėl ji ir nebuvo pasirašyta atsakovės įgalioto asmens. Pažymėtina, kad atsakovė sąskaitą priėmė, ją įtraukė į buhalterinę apskaitą, kas leidžia spręsti, jog atsakovė sąskaitą pripažino.
17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įformintos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais, o asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes. Taigi, pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą. Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika suformuota ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, o PVM sąskaita faktūra nors pati savaime nėra sutartis, tačiau ji gali būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012, 2018 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-403/2018). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė apeliantei išrašė ne išankstinę PVM sąskaitą faktūrą, o įvykusį prekių pateikimą patvirtinančią 2017 m. rugpjūčio 24 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2017-414.
18. Pažymėtina, kad atsakovė, būdama rūpestinga, sąžininga ir apdairia verslininke, kuriai keliami didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, privalėjo domėtis gauta rašytine pretenzija ir joje nurodytomis aplinkybėmis, bendradarbiauti ir išspręsti šią situaciją, ir, jeigu, atsakovės manymu, buvo įsivėlusi klaida ir ji sąskaitoje nurodytų prekių negavo, šias aplinkybes patikrinti ir ginčyti. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė iki bylos iškėlimo teisme nesiėmė jokių veiksmų, nors ieškovės pateikta sąskaita buvo apskaityta atsakovės buhalterinėje apskaitoje, kas tikėtinai patvirtina, jog atsakovė žinojo apie šią sąskaitą, tačiau jos neapmokėjo dėl kitų priežasčių, o ne dėl prekių negavimo, kaip kad nurodoma apeliaciniame skunde. Be to, byloje esanti medžiaga patvirtina, kad atsakovė pati atsiuntė ieškovei PVM sąskaitos faktūros šabloną, prašydama jį naudoti išrašant PVM sąskaitas faktūras už parduotus medienos gaminius; tarp šalių vyko susirašinėjimas dėl FSC ženklo ginčo 2017 m. rugpjūčio 24 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 2017-414 ir atsakovė jokių pretenzijų dėl negautų prekių nereiškė, priešingai, 2017 m. rugpjūčio 25 d. atsakovės direktorius susirašinėjime su ieškovės direktoriumi minėjo „jūsų parduotas lentas“; atsakovė prieš tai jai ieškovės išrašytą 2017 m. liepos 20 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2017-390 tame pačiame el. laiške prašė ieškovo papildomai paženklinti FSC ženklu, apmokėjo bei neneigė gavusi joje nurodytas prekes.
19. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2017 m. lapkričio 7 d. skolų suderinimo aktas, patvirtinantis, kad apeliantės skola ieškovei 2017 m. spalio 31 d. sudaro 61 656,96 Eur, nėra nuginčytas, nors pirmosios instancijos teismas viename iš teismo posėdžių išaiškino atsakovei teisę ginčyti dvišaliu sandoriu laikytiną 2017 m. lapkričio 7 d. skolų suderinimo aktą. Teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliantės skundo argumentus, kad 2017 m. lapkričio 7 d. skolų suderinimo aktas nėra sandoris, kuris apeliantės buhalterės buvo pasirašytas per klaidą ir yra nuginčytas jos parodymais.
20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad suderinimo aktai yra įrodymai, patvirtinantys, jog šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio. Jeigu viena iš šalių nesutinka su nurodytu skolos dydžiu, ji turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti tokiame akte nurodytus skaičiavimus. Sutarties pagrindu atsiradusių piniginių prievolių, užfiksuotų buhalterinės apskaitos dokumentuose, apibendrintas apskaičiavimas atskirame akte, jeigu tokiu aktu šalys neprisiima papildomų įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu, savarankiškų teisių ir pareigų joms nesukuria (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas inter alia (be kita ko) skolų suderinimo aktą kvalifikavo ne tik kaip buhalterinių duomenų suvestinę, bet ir kaip sandorį, sukūrusį šalims teises ir pareigas, kuris gali būti nuginčytas tik esant įstatymo nustatytam teisiniam pagrindui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538-219/2015). Iš paminėtos teismų praktikos seka, kad 2017 m. lapkričio 7 d. skolų suderinimo aktas laikytinas sandoriu, pasirašytas ieškovės finansininkės ir atsakovės vyr. buhalterės, kuriame užfiksuota atsakovės skola ieškovei ir kuris įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčytas. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad nors buhalterė ir nėra atsakinga už prekių iškrovimą, tačiau, kaip teisingai savo atsiliepime pažymėjo ieškovė, yra tas asmuo, kuris geriausiai žino kam ir kiek įmonė yra skolinga.
21. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad medienos gaminių pristatymo faktą pagal ginčo sąskaitą faktūrą patvirtina ir kiti ieškovės į bylą pateikti netiesioginiai įrodymai: PVM sąskaitos faktūros ir CMR važtaraščiai, patvirtinantys atsakovės užsakytų prekių įsigijimą iš Ukrainos ir Baltarusijos įmonių bei jų gabenimą ir pristatymą. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė ginčo medienos gaminius (lentas) atsakovei pristatė per kelis kartus, dažniausiai prekės buvo pristatomos atsakovės nuomojamų negyvenamųjų patalpų adresu: (duomenys neskelbtini) (prekių gavimą atsakovės atstovas patvirtino antspaudu ir parašu). Byloje nepateikta dokumentų, galinčių patvirtinti apeliantės kvestionuojamas aplinkybes, kad prekės pagal ieškovės pateiktus CMR važtaraščius nepasiekė gavėjo.
22. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė išrašė debetinę 2017 m. gruodžio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą nepaneigia medienos gaminių pristatymo atsakovei fakto pagal 2017 m. rugpjūčio 24 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2017-414. Priešingai, iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad debetinė PVM sąskaita faktūra išrašyta praėjus daugiau kaip keturiems mėnesiams nuo ginčo sąskaitos faktūros išrašymo dienos ir daugiau kaip mėnesiui po skolų suderinimo akto priėmimo dienos bei ieškovei pateikta ne 2017 m. gruodžio 29 d., o 2018 m. sausio 17 d., kai atsakovei buvo įteikti šios bylos procesiniai dokumentai, t. y. atsakovė 2018 m. sausio 17 d. elektroniniu paštu ieškovei išsiuntė 2018 m. sausio 16 d. skolų suderinimo aktą bei 2017 m. gruodžio 29 d. debetinę PVM sąskaitą faktūrą, neaišku dėl kokių priežasčių atsakovė debetinę PVM sąskaitą faktūrą ieškovei pateikė tik gavusi procesinius dokumentus dėl skolos priteisimo. Be to, iš apeliantės nurodyto jos veiklos mokestinio patikrinimo metu nustatytų duomenų negalima vienareikšmiškai spręsti, kad atsakovė ieškovei UAB „Medienos prekybos grupė“ išrašė debetinę PVM sąskaitą faktūrą Serija Nr. 00001 būtent 2017 m. gruodžio 29 d., nes atsakovės mokestinis patikrinimas vyko 2018 m. gegužės 21 d., tuo tarpu, iš mokestinio patikrinimo medžiagos matyti, kad atsakovė 2018 m. gegužės 8 d. teikė patikslintą 2017 m. gruodžio mėn. deklaraciją. Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad i. SAF – i. MAS elektroninių sąskaitų faktūrų posistemyje, per kurį teikiami gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrų duomenys, teikiami pasibaigus mokestiniam laikotarpiui iki kito mėnesio 20 d., t. y. už 2017 m. gruodžio mėn. iki 2018 m. sausio 20 d., vadinasi debetinė 2017 m. gruodžio 29 d. PVM sąskaita faktūra (nesant kitokių įrodymų) galėjo būti išrašyta ir vėliau, iš teismo gavus procesinius dokumentus dėl skolos priteisimo.
23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).
24. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009 ir kt.).
25. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, atsakovės apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės pateiktais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
Dėl procesinės bylos baigties
26. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų
27. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).
28. Netenkinus apeliacinio skundo, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).
29. Ieškovė UAB „Medienos prekybos grupė“ pateikė prašymą priteisti iš atsakovės UAB „GKF Lumber Group“ 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Netenkinus apeliacinio skundo, ieškovė UAB „Medienos prekybos grupė“ įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis). Teismui pateikti duomenys (2019 m. vasario 11 d. sąskaita faktūra Serija AEI Nr. 31 už teisines paslaugas, apmokėjimo dokumentas) įrodo, kad ieškovė UAB „Medienos prekybos grupė“ apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 210 Eur išlaidų už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą paruošimą. Šios išlaidos yra artimos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ (2015 m. kovo 19 d. rekomendacijų redakcija) nustatytam maksimaliam šios teisinės paslaugos dydžiui (rekomenduojamas maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1 204,71 Eur), todėl ieškovei UAB „Medienos prekybos grupė“ iš apeliantės priteistina bylos sudėtingumą, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus atitinkanti 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, suma.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Medienos prekybos grupė“ iš atsakovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „GKF Lumber Group“ 1 210 Eur (tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Dalia Kačinskienė
Kazys Kailiūnas
Asta Radzevičienė