Civilinė byla Nr. e2-254-450/2022

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00342-2020-9

 Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

                                                        (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Margūnas“ ir suinteresuotų asmenų G. U., J. J. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. sausio 12 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baltic foil“ bankrotas pripažintas tyčiniu, pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Margūnas“ prašymą pripažinti atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baltic foil“ bankrotą tyčiniu, suinteresuoti asmenys: G. U., J. J., K. K. (K. K.), A. L., L. J..

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2020 m. spalio 7 d., atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – BUAB) „Baltic foil“ (toliau ir – bendrovė) iškelta nemokumo (bankroto) byla; nemokumo administratoriumi paskirtas A. K.. Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

2.       Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Margūnas“ kreipėsi į teismą, prašydama BUAB „Baltic foil“ bankrotą pripažinti tyčiniu, o už tyčinį bankrotą atsakingais – jos vadovą J. J. ir akcininkus G. U., K. K., A. L. ir L. J..

3.       Nurodė, kad, remiantis UAB „Bankrotų tyrimų centras“ atlikto bendrovės 2018–2020 m. veiklos auditu, egzistuoja šie bendrovės tyčinio bankroto požymiai: 1) vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas); 2) akivaizdžiai bendrovei nuostolingų sandorių sudarymas ir nuostolingų veiksmų atlikimas (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai, ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktai); 3) atsiskaitymo pirmenybės suteikimas tam tikriems kreditoriams, žinant, jog kiti kreditoriai neturės galimybės patenkinti savo reikalavimų (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas); 4) apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas); 5) bendrovės veiklos perkėlimas į susijusią įmonę (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

4.       Bendrovė vėliausiai nemoki buvo 2020 m. sausio–vasario mėn., kai įsipareigojimai viršijo jos turimo turto vertę.

5.       Bendrovė nuo 2020 m. sausio mėn. tendencingai vykdė pardavimus už kainą, žemesnę negu savikaina, nes turtas, kurio bendra savikaina yra 1 066 075,59 Eur, buvo parduotas už 393 654,95 Eur. Tokia situacija susiklostė dėl to, kad bendrovė gamino produkciją nepagrįstai aukšta savikaina ir dideliais žaliavų kiekiais, tai „išpūtė“ produkcijos savikainą, taip bendrovė prieš pat bankrotą „ištuštino“ savo atsargų sandėlį. Bendrovė buhalterinėje apskaitoje fiksavo, kad tariamai žaliavas sunaudojo gamybai, tačiau realiai medžiagos buvo iššvaistytos arba buhalterinėje apskaitoje buvo nurodoma ne visa pagaminta produkcija ir ji neatlygintinai perleista susijusiems asmenims. Be to, 2019–2020 m. bendrovė patyrė 100 690 Eur elektros energijos sąnaudų (2019 m. – 81 868 Eur, 2020 m. – 18 822 Eur) be teisėto pagrindo jas kompensavusi susijusiai įmonei UAB „Litoplast“. 2018–2020 m. bendrovė patyrė automobilių nuomos iš darbuotojų bei kuro sąnaudų, kurios nėra pagrįstos buhalteriniais dokumentais.

6.       Nors pareiškėjos reikalavimas egzistavo dar nuo 2017 m. lapkričio 24 d., tačiau bendrovė, pažeisdama su kreditoriais atsiskaitymo eiliškumą, atliko mokėjimus pasirinktiems, su ja susijusiems kreditoriams; iš viso buvo atlikta mokėjimų už 564 132,81 Eur; dalis jų (77 711,17 Eur) buvo atlikta susijusiai įmonei UAB „Baltic plastic products“. Bendrovė taip pat įskaitė su ja susijusių įmonių priešpriešinius reikalavimus, taip atsiskaitydama su UAB „Litoplast“ (padengtas 2 793 379,23 Eur finansinis reikalavimas) ir UAB „Baltic plastic products“ (padengtas 141 482,48 Eur finansinis reikalavimas).

7.       Bendrovės vadovas 2020 m. birželio 25 d. sąmoningai pateikė valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centrui 2019 m. finansines ataskaitas su klaidingais finansiniais duomenimis, nenurodydamas visų 2019 m. bendrovės patirtų sąnaudų, o jas apskaitė kaip patirtas 2020 m., taip nuslepiant realią bendrovės finansinę būklę.

8.       Bendrovės veikla buvo perkelta į UAB „Plasteks“, kuri nuo 2020 m. balandžio mėn., kai bendrovė nutraukė veiklą, tose pačiose patalpose pradėjo vykdyti analogišką veiklą (plėvelės gamybą); šiai įmonei bendrovė perdavė veiklai vykdyti reikalingą įrangą bei į ją perkėlė daugumą savo darbuotojų (8 iš 12). UAB „Plasteks“ pagrindinių pirkėjų sąrašą sudaro su bendrove susijusios įmonės UAB „Baltic plastics products“ ir UAB „Sileda“.

9.       Bendrovės de jure vadovas J. J. ir de facto vadovas G. U. yra atsakingi už veiksmus (neveikimą): 1) nesikreipimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo; 2) bendrovei nuostolingų sandorių sudarymą ir nuostolingų sprendimų priėmimą; 3) apgaulingą buhalterinę apskaitą; 4) bendrovės veiklos perkėlimą. Kadangi sprendimas perkelti bendrovės veiklą į kitą įmonę yra strateginis, todėl bendrovės akcininkai K. K., A. L. ir L. J. taip pat yra atsakingi už šį neteisėtą sprendimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

10.       Kauno apygardos teismas 2022 m. sausio 12 d. nutartimi BUAB „Baltic foil“ bankrotą pripažino tyčiniu; dėl tyčinio bankroto atsakingais asmenimis pripažino J. J. ir G. U.; paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

11.       Teismas pareiškėjos pateiktą UAB „Bankrotų tyrimų centras“ 2020 m. vasario 25 d. Audito ataskaitą pripažino leistinu rašytiniu įrodymu, nes nusprendė, kad joje nurodyti duomenys yra susiję su byla. Ataskaita pateikta laikantis civilinio proceso įstatyme įtvirtintos procesinių dokumentų ir jų priedų pateikimo tvarkos, duomenys surinkti asmens, kuris turi specialiųjų žinių (A. M. (A. M.) yra vidaus auditorius, įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, suteikiant teisę atlikti audito ekspertizes).Teismas vertino, kad vien aplinkybė, jog Ataskaitą pasirašė vidaus audito kvalifikaciją turintis asmuo, neteikia pagrindo šį rašytinį įrodymą laikyti niekiniu ir juo nesiremti. Be to, teismas pažymėjo, kad atidėjo ne vieną teismo posėdį tam, jog byloje dalyvaujantys asmenys pateiktų trūkstamus rašytinius įrodymus. Teismas, būdamas aktyvus šios kategorijos byloje, siekė ištirti visas, t. y. G. U. ir jo atstovo, keliamas prielaidas ir net abejones; siūlė teikti prašymą dėl teismo ekspertizės byloje paskyrimo, tačiau toks prašymas pareikštas nebuvo. Todėl teismas nusprendė vertinti rašytinio įrodymo – Audito ataskaitos duomenis, kartu su kitais byloje surinktais įrodymais.

12.       Teismas, remdamasis G. U. pateikta 2019 m. lapkričio 26 d. Turto vertės nustatymo ataskaita bei Audito ataskaita, nustatęs, kad bendrovė 2020 m. vasario 29 d. iš viso turėjo 819 509 Eur turto, o jos įsipareigojimai buvo 1 206 907 Eur, konstatavo, jog bendrovė nemoki tapo 2020 m. vasario mėn. 29 d., kuomet bendrovės turimi įsipareigojimai viršijo jos turimą turtą. Tokio santykio, bendrovės ilgalaikio turto vertę vertinant 669 474 Eur suma, 2020 m. sausio 31 d. teismas negalėjo nustatyti.

13.       Teismas nusprendė, kad 2020 m. vasario 29 d. egzistavo ir antrasis bendrovės nemokumo požymis – bendrovė negalėjo laiku vykdyti turtinių prievolių. Bendrovės pradelstas įsipareigojimas už pareiškėjai parduotas prekes egzistavo dar nuo 2017 m. lapkričio 24 d.; 2018 m. vasario 22 d. suėjo pirmųjų reikalavimą pagrindžiančių sąskaitų mokėjimo terminai, tačiau skola nebuvo dengiama. 2019 m. gegužės 21 d. bendrovės pradelsta skola pareiškėjai buvo lygi 478 566,93 Eur.

14.       Teismas, remdamasis įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1548-230/2020 nustatytomis aplinkybėmis, kurių nebereikia įrodinėti, atmetė G. U. teiginius, kad bendrovė 2020 m. vasario mėn. pareiškėjos skolos nelaikė pradelsta. Tarp UAB „Margūnas“ ir UAB „Baltic foil“ 2017 m. lapkričio 20 d. buvo sudaryta sutartis dėl prekių pirkimo–pardavimo. Ji buvo nutraukta nuo 2018 m. spalio 21 d. Nors nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2019 m. vasario 20 d. pareiškėja pardavė bendrovei prekių už 107 596,84 Eur sumą, teismas vertino tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, kaip kilusius iš prekių pirkimo–pardavimo sutartinių teisinių santykių.

15.       Teismas, remdamasis 2019 m. birželio 6 d. ir 2020 m. sausio 15 d. memorandumais bei liudytojo P. L. parodymais, nustatė, kad bendrovė jau 2019 m. kovo mėn. (paskutinės prekės buvo parduotos 2019 m. vasario 20 d.) pradėjo ieškoti finansavimo pareiškėjos skolai padengti, todėl darė išvadą, jog bendrovės valdymo organams dar gerokai iki 2020 m. vasario 29 d. (teismo nustatytas nemokumo momentas) buvo žinoma, kad įmonė nesudarė ir nesudarys sutarties dėl atsiskaitymo su pareiškėja už prekes ir bendrovės skola nebus kapitalizuota. Teismas pastebėjo, kad derybos tarp pareiškėjos nutrūko dar 2018 m., todėl G. U. argumentus, jog bendrovė suprato, kad derybos su pareiškėja nutrūko ir teks padengti skolą tik 2020 m. kovo mėn. 16 d., pareiškėjai pateikus pareiškimą dėl teismo įsakymo priėmimo, ar tik teismui pateikus 2020 m. balandžio 29 d. ieškinį dėl 478 566,93 Eur skolos ir 72 023,11 Eur palūkanų priteisimo, kuris 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu buvo patenkintas, vertino jo gynybos pozicija.

16.       Teismas pažymėjo, kad kai pareiškėjai su 2020 m. kovo 12 d. pareiškimu kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo teismo įsakymu, bendrovės pagrindinė veikla buvo iš esmės nutraukta, 2020 m. kovo 12 d. Nuomos sutartimi išnuomojus įrengimus UAB „Plasteks“. Teismo vertinimu, ne pareiškėjos pareiškimas ir 2020 m. kovo 17 d. teismo įsakymas, ar 2020 m. kovo 18 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, o pačios bendrovės vadovų veiksmai sąlygojo tokį bendrovės valdymą, kad bendrovė prarado galimybę vystyti gamybą, nes išnuomojo pagrindines gamybos priemones, todėl didėjo jos nuostoliai, o turtas tik mažėjo. Bendrovės trumpalaikis turtas 2020 m. sausio 31 d. buvo 594 036 Eur, o bankroto bylos iškėlimo momentu bendrovė turėjo tik 8 546 Eur trumpalaikio turto. Bendrovė per 2020 m. sausio mėn. buvo patyrusi 194 408 Eur nuostolių, o per 2020 m. sausio – rugsėjo mėn. (bankroto bylos iškėlimo momentu) bendrovės patirti nuostoliai buvo lygūs 626 240 Eur. Nuo 2020 m. gegužės mėn. bendrovė negavo faktiškai pajamų. Todėl tik 2020 m. birželio 1 d. pranešimas pareiškėjai, kad inicijuoja bendrovei nemokumo procesą, teismo vertinimu, rodo sąmoningą įmonės vadovo neveikimą, savalaikiai neinicijavus bankroto bylos bendrovei, aiškiai suvokiant, jog įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto (JANĮ 70 straipsnio 1 dalį).

17.       Teismas nusprendė, kad įmonė buvo valdoma neatsakingai, t. y. bendrovės turtas buvo naudojamas neracionaliai sudarant įmonei ekonomiškai nenaudingus pirkimo–pardavimo sandorius. Teismas, įvertinęs Audito ataskaitos duomenis, sutiko su pareiškėja, kad bendrovė gamino produkciją nepagrįstai didelėmis sąnaudomis, su normalia gamybine rizika nesusijusiomis, ir ją pardavė už kainą, mažesnę nei savikaina, todėl patyrė nepagrįstai didelius nuostolius (672 420,64 Eur). Anot teismo, nuostolingiausiu pardavimu laikytinas 2020 m. vasario 27 d. pardavimas UAB „Litoplast“, kurį teismas vertino kaip dalies bendrovės žaliavų realų nurašymą; vertinant 2020 m. vasario 24 d. pardavimą UAB „Litoplast“, nors dalis produkto kiekio nebuvo brokuotas, tačiau jis nebuvo apskaitytas, tai lėmė nepagrįstai didelį prekių savikainos išaugimą; vertindamas 2020 m. vasario 26 d. sandorį su UAB „Litoplast“ teismas pastebėjo, kad pagal šį sandorį gaminant prekes nurašyta 44 461,23 kg žaliavų daugiau, nei pagaminta produkcijos. Teismas darė išvadą, kad nei G. U., nei J. J. nepaneigė, jog bendrovė gamino produkciją nepagrįstai didelėmis sąnaudomis ir gamyba buvo nuostolinga. Teismas laikė nepagrįstai suinteresuotų asmenų paaiškinimus, kad nuostolius bendrovė patyrė dėl to, jog UAB „Litoplast“ ir bendrovė buvo nusprendusios kartu pradėti naują veiklos kryptį, t. y. gaminti iki tol negamintą produkciją.

18.       Teismas, įvertinęs įrodymus, kad bendrovė gamino produkciją nepagrįstai didelėmis sąnaudomis, konstatavo, jog nuostolinga gamyba buvo vystoma dėl sąmoningo blogo įmonės valdymo, nes neabejotinai įmonės vadovui ir net akcininkui G. U. buvo žinoma, kad gamyba yra labai nuostolinga, tačiau ji buvo tęsiama ir tai sukėlė bendrovės nemokumą. Išaugusią produkcijos pagaminimo savikainą lėmė ne itin didelė naudotų žaliavų kaina, o nepagrįstai dideli sunaudoti žaliavų kiekiai. Šias aplinkybes patvirtino produkcijos gamybos dokumentai – žaliavų nurašymo ir produkcijos pajamavimo dokumentų palyginimas. Audito ataskaitos duomenimis, reikšmingiausi nuostoliai patirti 2020 m. sausio (221 845 Eur) ir 2020 m. vasario (437 645 Eur) mėn. Bendrovė tapo nemokia ir prarado turtą, iš kurio galėjo būti patenkinami kreditorių kreditoriniai reikalavimus.

19.       Teismas pareiškėjos argumentus dėl bendrovės privedimo tyčia prie bankroto dėl patirtų elektros energijos ir automobilių nuomos sąnaudų laikė nepakankamais konstatuoti tyčinį bankrotą, nes sąnaudos, vertinant jų dydį ir lyginant su turimo turto kiekiu, niekaip negalėjo nei priversti bendrovės prie bankroto, nei esmingai pabloginti jos padėtį. Aplinkybes, kad byloje nebuvo pateikta šias apskaitytas sąnaudas patvirtinančių dokumentų, teismas vertino neteikiančias pagrindo konstatuoti tyčinio bankroto požymius.

20.       Teismas nustatė, kad bendrovės prievolė apmokėti pirmąsias pareiškėjos sąskaitas už jai parduotas prekes atsirado nuo 2018 m. vasario 22 d., o 2019 m. gegužės 21 d. jos pradelsta skola UAB „Margūnas“ buvo lygi 478 566,93 Eur, tačiau ji nebuvo dengiama, nors buvo atsiskaitoma su vėlesniais kreditoriais. Teismas pastebėjo, kad UAB „Litchema“, UAB „Litoplast“, M. Jakimavičiaus įmonės, Seesam Insurance AS Lietuvos filialo ir kt. reikalavimai, išskyrus UAB „Mobili Baltija“, UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“, atsirado vėliau negu pareiškėjos. Bendrovė atliko mokėjimus tam tikriems pasirinktiems kreditoriams – iš viso atlikta mokėjimų už 564 132,81 Eur, pvz. 77 711,17 Eur suma buvo sumokėta vėlesniam kreditoriui UAB „Baltic plastic products“; buvo sudenginėjami vėliau atsiradę UAB „Litoplast“ ir UAB „Baltic plastic products“ reikalavimai net ir 2020 m. sausio – gegužės mėn., kai bendrovė buvo nemoki. Teismas nusprendė, kad šios aplinkybės įrodo, jog atsiskaitymai vyko pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnio nuostatas; teismas nenustatė atvejų, kad tokiu atsiskaitymu būtų sąžiningai siekiama vertingų tikslų (tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). O tai, kad suteikiant pirmenybę buvo perleista esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su pareiškėja, teikė pagrindą teismui pripažinti JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį nustatytu.

21.       Teismas, vertindamas buhalterinės apskaitos apgaulingą tvarkymą, konstatavo tik tai, kad galimai 2019 m. finansinėje apskaitoje buvo padaryta klaida, tačiau nei pareiškėja, nei administratorius nepaaiškino ir nepagrindė, kokią esminę įtaką bendrovės nemokumui nustatyti ji galėjo turėti. Teismas pažymėjo, kad jokių kitų apskaitos vedimo klaidų audito atlikimo metu nebuvo nustatyta, administratorius neteigė, jog bendrovės dokumentai jam buvo perduoti ne visi ir, kad dėl to jis negali nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Todėl teismas nenustatė vadovų tyčinio siekio atlikti kokius nors neteisėtus veiksmus, tvarkant buhalterinę apskaitą, kad nebūtų galima nustatyti bendrovės veiklos ar jos rezultatų.

22.       Teismas darė išvadą, kad toks bendrovės veiklos organizavimas, kai vienintelės gamybos priemonės išnuomojamos kitai tose pačiose patalpose veikiančiai įmonei UAB „Plasteks“, kuri iki bendrovės įrangos perėmimo nevykdė tapačios veiklos, o ją pradėjo vykdyti nuomojama įranga, priėmusi į darbą bendrovėje dirbusius darbuotojus, net į tas pačias pareigas, kurias jie vykdė bendrovėje, o bendrovė baigė gamybinę veiklą, teikia pagrindą labiau tikėtinai išvadai, jog pareiškėja įrodė egzistuojant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį – bendrovės veiklos perkėlimą į kitą juridinį asmenį, kai bendrovės finansiniai įsipareigojimai kreditoriams liko turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

23.       Teismas nusprendė, kad dėl nuostolingos gamybos organizavimo ir atsiskaitymų su kreditoriais pažeidimų yra atsakingas įmonės vadovas J. J.. Teismas pagal pareiškėjos nurodytus požymius – G. U. procesinį elgesį byloje – nepripažino jo faktiniu vadovu ir atsakingu už bendrovės gamybos organizavimą ar atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos pažeidimus. Tačiau nusprendė, kad G. U., būdamas akcininku, aktyviai veikė, siekdamas sudaryti strateginius susitarimus dėl bendrovės veiklos perspektyvų, net jos veiklos pasibaigimo (per derybas su Ingman group, kurios nutrūko), todėl jam neabejotinai turėjo būti žinoma, jog bendrovė išnuomojo visą gamybos įrangą UAB „Litoplast“, tai lėmė gamybos nutraukimą, kuri buvo pagrindinė bendrovės veikla. Teismo vertinimu, šis akcininkas nesiėmė jokių veiksmų (neveikimas), kad nutraukti tokį bendrovės veiklos organizavimą, kas privedė ją prie bankroto, todėl toks neveikimas lėmė jo atsakomybę dėl tyčinio bankroto. Teismas nepritarė pareiškėjai, kad akcininkai A. L., K. K. ir L. J. yra atsakingi už bendrovės veiklos perkėlimą, nes, 2019 m. vasario 7 d. perleidę jiems priklausiusias akcijas, atsiribojo nuo bet kokių bendrovės reikalų; byloje nenustatyta, jog šie asmenys kaip nors dalyvavo sprendžiant dėl bendrovės įrangos nuomos UAB „Plasteks“, ar kitaip prisidėjo prie bendrovės gamybos nutraukimo.

24.       Teismas atmetė suinteresuoto asmens prašymą skirti pareiškėjai baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos prašymas buvo nepagrįstas, ar jog pareiškėja sąmoningai tyčia veikė prieš teisingą ir greitą klausimo išnagrinėjimą, teikdama papildomus įrodymus ir nevienkartinius paaiškinimus raštu dėl ginčo klausimo aplinkybių byloje, kuri turi viešą interesą, nustatymo.

25.       Teismas, nustatęs, kad pareiškėjos prašymas patenkintas 43 proc., atmestas – 57 proc., atlikęs šalių patirtų vienarūšių reikalavimų įskaitymą, iš pareiškėjos J. J. ir G. U. priteisė šių patirtas bylinėjimosi išlaidas; iš J. J. ir G. U. lygiomis dalimis priteisė atsakovės patirtas išlaidas. 

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

26.       Suinteresuotas asmuo G. U. prašo Kauno apygardos teismo 2022 m. sausio 12 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimą dėl BUAB „Baltic foil“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

26.1.                      Apeliantas neturėjo subjektyvaus siekio perkelti bendrovės veiklą ar turtą į UAB „Plasteks“, nes nėra su UAB „Plasteks“ susijęs asmuo, dėl to toks perkėlimas jam neteikia naudos. Vienintelis valinis veiksmas, atliktas iš bendrovės vadovo pusės – įrangos nuomos sutarties sudarymas su UAB „Plasteks“, kuris nereiškia turto perkėlimo, nes turtas ir toliau priklauso bendrovei; administratorius nėra nutraukęs šios sutarties. Darbuotojų perėjimas dirbti į UAB „Plasteks“ taip pat nepatvirtina bendrovės veiklos perkėlimo, nes darbuotojai nebuvo viliojami, o dėl vėluojančių atlyginimų bendrovėje patys ieškojo naujo darbo. Trijų klientų sutapimas nepatvirtina veiklos perkėlimo. Be to, UAB „Plasteks“ tokia pačia veikla (plastiko gaminių gamyba) verčiasi nuo 2011 m.

26.2.                      Teismas, pripažindamas G. U. atsakingu dėl įmonės veiklos perkėlimo, padarė materialinę teisės normų taikymo klaidą, nes bendrovės akcininko turtą sutapatino su bendrovės turtu, o akcininko pareigas – su vadovo pareigomis. Teismas nepagrįstai dalyvavimą derybose su pareiškėja dėl naujo bendro verslo sutapatino su dalyvavimu bendrovės veikloje, nes toks sandoris, priešingai nei įrangos nuomos sutartis, buvo susijęs su akcininko asmeniniu turtu – bendrovės turimomis akcijomis, sprendžiant bendrovės įstatinio kapitalo didinimo, ir tokių akcijų kapitalizavimo klausimus. Tuo tarpu dėl įmonės įrangos nuomos apeliantas nesprendė ir šiuo klausimu nesidomėjo. Be to, aptariamu laikotarpiu apeliantas buvo nedarbingas dėl jam atliktos širdies ligos operacijos.

26.3.                      Audito ataskaita, kuria rėmėsi teismas, yra parengta nekompetentingo asmens, kuris neturėjo teisės atlikti bendrovės vidaus audito, išvados padarytos viršijant kompetenciją, jos yra prieštaringos bei klaidingos, padarytos nevertinant pirminių buhalterinių dokumentų, pvz., vertinant 2019 m. bendrovės duomenis, remiamasi JANĮ normomis; neteisingai nustatytas bendrovės nemokumo momentas; neteisingai konstatuota, kad ilgalaikis turtas buvo nurašytas; jog pardavimai neatitiko rinkos kainos ir pan.

26.4.                      Teismas neteisingai nustatė bendrovės nemokumo momentą, nes bendrovės įsipareigojimų atėmus 545 551,34 Eur sumą, kuri 2020 m. kito nuo 1 225 684 Eur iki 1 119 503 Eur, įsipareigojimų suma yra 573 951,66 Eur, kai turėto ilgalaikio turto vertė sudarė 669 474 Eur, t. y. įsipareigojimai neviršijo turimo turto vertės iki bendrovės bankroto iškėlimo momento.

26.5.                      Pagrindinė priežastis, nulėmusi bendrovės nemokumą, buvo dėl pareiškėjos nesąžiningų reikalavimų bendrovės piniginėms lėšoms pritaikytas areštas. Pareiškėja nutraukė susitarimą dėl bendro verslo vystymo modelio, kurio pagrindu pareiškėjos tiektoms prekėms buvo suteiktas finansavimas. Nors bendrovė kreipėsi į pareiškėją dėl susitarimo dėl pagalbos sudarymo, prašydama išdėstyti įsiskolinimą 36 mėn. laikotarpiui, pareiškėja šį susitarimą priimtinomis sąlygomis atsisakė sudaryti.

26.6.                      Atlikdamas bendrovės auditą ir pateikdamas gamybai sunaudotos žaliavos ir gautos produkcijos kiekius, kuriais vadovavosi ir teismas, auditorius nuslėpė esminę aplinkybę – kad pagal bendrovės buhalterinės programos duomenis, 2019 m. pirmą pusmetį gamyboje buvo sunaudota 221 377,3452 kg žaliavos, o produkcijos gauta buvo 311 020,28 kg, dėl to gamybos procese buvo gauta 89 642,93485 kg daugiau pagamintos produkcijos, nei sunaudotos žaliavos. Šias aplinkybes patvirtina naujai teikiami 2019 m. pirmo pusmečio žaliavų sunaudojimo duomenys iš bendrovės buhalterinės apskaitos programos bei kopijos iš buhalterinės programos prekių pajamavimo ir prekių išlaidavimo kortelių. Šie duomenys buvo žinomi tiek administratoriui, tiek ir auditoriui.

26.7.                      Teismas nepagrįstai konstatavo atsiskaitymų eiliškumo pažeidimą, nes mokėjimais / sudengimais buvo padengtos būtinosios išlaidos, patirtos bendrovės veikloje, t. y. išlaidos už komunalinių atliekų tvarkymą, prekes, remontą, buhalterinės apskaitos paslaugas. Be to, bendrovės skolininkų mokėjimus, kurie buvo atlikti bendrovės kreditoriams, taip atsiskaitant už bendrovę, administratorius ginčija Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-519-254/2022 ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų civilinėje byloje Nr. e2-735-997/2022, todėl tyčinio bankroto požymio prasme tokie sandoriai negali būti vertinami, nes gali susiklostyti situacija, jog skirtingose bylose galėtų būti priimti skirtingi procesiniai sprendimai dėl tų pačių sandorių. Be to, įsiskolinimas pareiškėjai negali būti laikomas pradelstu, nes bendrovė iki pat bankroto bylos iškėlimo jo nepripažino ir jį ginčijo; tarp šalių buvo susitarimas dėl bendrovės finansavimo pareiškėjos prekėmis, t. y. mokėjimas buvo atidėtas iki tol, kol skola bus kapitalizuota akcininkų sutartimi, o po to – kol bus gautas finansavimas.

27.       Suinteresuotas asmuo J. J. prašo Kauno apygardos teismo 2022 m. sausio 12 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimą dėl BUAB „Baltic foil“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1.                      Teismas nepagrįstai Audito ataskaitą laikė leistinu įrodymu, nes nepaisant auditoriaus buvimo teismo ekspertu, jis byloje teismo ekspertizės neatliko, konsultacinės išvados neteikė, o patvirtino, kad atliko bendrovės vidaus auditą, tai neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo reikalavimų. Teismo išvados, padarytos šios Ataskaitos pagrindu, yra neteisėtos. 

27.2.                      Nors teismas nurodė, kad Audito ataskaitą vertins kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, tačiau pareiškėjai remiantis išimtinai tik ataskaita, teismas kartu su pareiškėjos atstovo paaiškinimais analizavo tik ataskaitos duomenis. Teismas nepasisakė dėl auditorės ir UAB „Kauno buhalterijos centras“ išvadų, kurios patvirtina, kad Audito ataskaita yra nepagrįsta.

27.3.                      Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes byloje buvo pateiktos net dvi specialistų išvados, kurių viena – auditoriaus, kuriose aiškiai nurodyta, kad Audito ataskaita yra nepagrįsta, todėl, esant paneigtai Ataskaitai, būtent pareiškėja turėjo pareigą prašyti skirti ekspertizę.

27.4.                      Teismas nepagrįstai vadovo sužinojimo apie nemokumą momentą sutapatino su bendrovės atsiradimo nemokumo momentu ir nesiaiškino, kada vadovas faktiškai sužinojo apie nemokumo momentą. Pareiškėjai iki kreipimosi į teismą nereikalavus sumokėti skolos, o teisme bendrovei jos nepripažįstant, J. J. pagrįstai jos nelaikė pradelstu skoliniu įsipareigojimu. Be to, teismas nepagrįstai sprendė, kad J. J. turėjo būti žinomas memorandumų turinys; jis juos sudarant nedalyvavo. Tik po 2020 m. kovo 18 d. arešto pritaikymo bendrovės turtui vadovas suvokė, kad dėl to bendrovė bus privesta prie bankroto, todėl 2020 m. balandžio 15 d. kreipėsi į pareiškėją dėl susitarimo dėl pagalbos sudarymo. Būtent 2020 m. balandžio 15 d. yra momentas, kai buvo inicijuotas bendrovės nemokumo procesas, o ne 2020 m. birželio 1 d., kaip nustatė teismas.

27.5.                      Teismas nepagrįstai, spręsdamas dėl prekių pardavimo bendrovei pagal 2017 m. lapkričio 20 d. sutartį, rėmėsi Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu kaip prejudiciniu, nes administratoriui pripažinus ieškinį tarp šalių nebeliko ginčo, todėl įsiteisėjusiame sprendime nustatyti faktai negali būti laikomi prejudiciniais. Taigi teismas neteisingai nustatė bendrovės prievolės apmokėti skolą pareiškėjai atsiradimo momentą, tai lėmė neteisingas išvadas dėl įmonės nemokumo momento bei CK 6.9301 straipsnio pažeidimo. Net jei sutikti, kad prievolės vykdytinumo momentas nustatytas teisingai, teismas nevertino kito būtino požymio – sąmoningai blogo įmonės valdymo; vadovas neturėjo pagrindo manyti, jog pareiškėja turi pirmumo teisę į skolos padengimą. Be to, sąskaitos, kurios apmokėtos kitiems kreditoriams, yra išrašytos už komunalinių atliekų tvarkymą, prekes, remontą, buhalterinės apskaitos tvarkymą.   

27.6.                      Teismo išvados dėl prekių pardavimo už kainą, mažesnę už savikainą ir žaliavų dingimo yra nepagrįstos, nes jos paremtos tik matematiniais skaičiavimais iš buhalterinės apskaitos programos, nevertinant pirminių buhalterinių dokumentų ir priežasčių (2020 m. žaliavų kaina, lyginant ją su 2019 m., ženkliai krito), netikrinant faktinių, sunaudotų žaliavų kiekių. Teismas taip pat nevertino prekių gamybos ir pardavimo ryšio su bendrovės nemokumo būsena ir vadovo veiksmais.

27.7.                      Esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, siekiančioms pusę mln. eurų, bendrovės veikla buvo visiškai paralyžiuota, todėl įrangos nuomos sutartis generavo pasyvias pajamas, nepatiriant jokių papildomų išlaidų; neaišku kodėl tokį veiksmą teismas vertino tyčinio bankroto požymiu. Administratorius taip pat nenutraukė nuomos sutarties. Be to, byloje pateikti įrodymai, kad darbuotojai bendrovę paliko dėl jiems nemokamų atlyginimų. UAB „Plasteks“ analogiška veikla vertėsi nuo 2011 m., todėl neatmestina, kad jai galėjo būti žinoma apie panašios produkcijos pirkėjus. Be to, nenustatytos sąsajos tarp bendrovės, jos vadovų ir UAB „Plasteks“.

28.       Pareiškėja UAB „Margūnas“ prašo Kauno apygardos teismo 2022 m. sausio 12 d. nutarties dalį, kuria jai iš J. J. priteista 1 867,46 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš pareiškėjos G. U. priteista 2 960,44 Eur bylinėjimosi išlaidų panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – priteisti pareiškėjai 17 371,78 Eur bylinėjimosi išlaidas iš J. J. ir G. U.. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1.                      Teismas pažeidė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles. Pareiškėją atstovavo du advokatai, tačiau jų teiktos paslaugos nebuvo dubliuojamos, pareiškėjos patirtos ir prašomos priteisti išlaidos neviršijo Rekomendacijų civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, buvo pagrįstos, todėl teismas nepagrįstai jas sumažino ½ dalimi.

28.2.                      Pareiškėja pareiškė vieną reikalavimą – bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu – ir šis reikalavimas patenkintas pilna apimtimi. Pareiškėja kartu nurodė prašanti nustatyti už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingus asmenius, tačiau ji nereiškė atskirų reikalavimų skirtingų asmenų atžvilgiu, neformavo reikalavimų pripažinti konkrečius asmenis atsakingais, o juos į bylos nagrinėjimą suinteresuotais asmenimis įtraukė dėl galimos įtakos jų teisėms ir pareigoms. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad kaltais dėl tyčinio bankroto pripažinus tik bendrovės vadovą ir akcininką, t. y. iš penkių asmenų – tris, prašymas šioje dalyje patenkintas 8 proc. (16 : 5 = 3, 3 x 2 = 6 proc.).

28.3.                      Teismas nusprendė patenkinti pareiškėjos reikalavimą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, todėl pareiškėja laikytina ginčą laimėjusia šalimi. Dėl to pareiškėjai turi būti kompensuojamos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos

29.       Suinteresuotas asmuo G. U. atsiliepime į pareiškėjos UAB „Margūnas“ atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį šioje dalyje palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

29.1.                      Teismas pagrįstai pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas sumažino per pusę, nes pareiškėja nepagrindė, kad dviejų advokatų dalyvavimas byloje buvo būtinas; jų procesiniai buvo dubliuojami, pvz., pareiškimo parengimas; didžioji dalis procesinių dokumentų buvo rengta aiškinant ir tikslinant pradinį prašymą, tai iš esmės didino išlaidas.

29.2.                      Pareiškėjos reikalavimas iš esmės susidėjo iš 6 reikalavimų, o teismas bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu tik dėl trijų pagrindų ir tik dėl dviejų asmenų. Dėl to, teismas teisingai nusprendė, kad pareiškėjos prašymas patenkintas 43 proc., o atmestas 57 proc. Kiekvienas pareiškėjos įvardintas tyčinio bankroto požymis buvo įrodinėjimo dalykas šioje byloje ir tokio kiekvieno požymio (ne)nustatymas sukelia skirtingas materialines teisines pasekmes. Taip pat kreditorius inicijuodamas bankroto pripažinimą tyčiniu ir pareiškime įvardindamas už tyčinį bankrotą atsakingus asmenis, kurie įtraukiami į bylą suinteresuotais asmenimis, neabejotinai prisiima riziką, jog dalis tokių reikalavimų gali būti nepatenkinta. Priešingas aiškinimas būtų nelogiškas, nes kreditoriaus iniciatyva įtraukus į bylą suinteresuotais asmenimis nekaltus asmenis, ir jiems ginantis nuo pareikšto reikalavimo, šie patiria ir bylinėjimosi išlaidas dėl pareikšto reikalavimo.

30.       Pareiškėja UAB „Margūnas“ atsiliepime į suinteresuotų asmenų atskiruosius skundus prašo juos atmesti ir pirmosios instancijos nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

30.1.                      Audito ataskaita yra parengta atlikus bendrovės patikrinimą, kaip tai numatyta JANĮ. Ataskaitą parengė UAB „Bankrotų tyrimų centras“, o pasirašė šios bendrovės direktorius A. M., turintis specialių žinių, atestuotas vidaus auditorius bei auditorius, įtrauktas į teismo ekspertų sąrašą kaip atliekantis audito ekspertizes. Teismas siūlė suinteresuotiems asmenims teikti prašymą dėl teismo ekspertizės byloje skyrimo, jeigu jų vertinimu teisiškai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti nepakanka byloje surinktų įrodymų ir atsirado būtinybė specialių mokslo žinių, tačiau toks prašymas nebuvo pateiktas. Teismas nutartyje išsamiai pasisakė, kodėl rėmėsi Audito ataskaita; teismas neturėjo pareigos komentuoti kiekvieno byloje šalių pateikto dokumento. Audito ataskaitai nesant oficialiu įrodymu, teismas ją vertino sistemiškai kartu su visais kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, apeliantams teigiant, kad Ataskaita yra nepatikima, nes parengta remiantis buhalterinės apskaitos programos duomenis, turėtų būti keliamas klausimas dėl apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, tai būtų tyčinio bankroto požymis.

30.2.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad bendrovė 2020 m. vasario 29 d. buvo nemoki, o nemokumo proceso inicijavimo jos vadovas ėmėsi tik 2020 m. birželio 1 d. J. J. 2020 m. balandžio 15 d. raštą pareiškėjai pateikė ne todėl, kad pats inicijavo nemokumo procesą, o todėl, jog gavo pareiškėjos pranešimą apie ketinimą kreiptis dėl nemokumo bylos iškėlimo bendrovei ir siūlė sudaryti susitarimą dėl pagalbos; bendrovei dar 2020 m. kovo 12 d. buvo atsakyta, jog susitarimas dėl pagalbos nebus sudaromas.

30.3.                      Aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1548-230/2020 dėl skolos pareiškėjai fakto ir jos apmokėjimo termino laikytinos įrodytomis. Priešingai nei teigia apeliantai, bendrovei buvo žinoma, kad ji turi prievolę atsiskaityti su pareiškėja, nes bendrovė ieškojo finansavimo atsiskaitymui su pareiškėja (Memorandumai; liudytojo P. L. parodymai).

30.4.                      Bendrovė gamino produkciją nepagrįstai didelėmis sąnaudomis, su normalia gamybine rizika nesusijusiomis, ir ją pardavė už kainą, mažesnę nei savikaina, dėl ko patyrė nepagrįstai didelius nuostolius. Duomenys apie žaliavų nurašymą buvo grindžiami produkcijos gamybos dokumentais – žaliavų nurašymo ir produkcijos pajamavimo dokumentų palyginimu. Tuo tarpu J. J. nurodomi broko žurnalai nebuvo perduoti administratoriui ar pateikti į bylą. Teismas, priešingai nei teigia apeliantai, pagrįstai nesirėmė žaliavų kainos vertinimu, nes bendrovės atveju buvo sunaudotas nepagrįstai didelis žaliavų kiekis, o ne pagaminta produkcija parduota mažesne nei rinkos kaina. Šių aplinkybių nepaneigia ir į G. U. naujai teikiami 2019 m. duomenys. Nei G. U., nei J. J. nepateikė kitokių nei byloje esančių 2020 m. apskaitos duomenų.

30.5.                      Didžiausios bendrovės kreditorės – pareiškėjos – reikalavimas egzistavo dar nuo 2017 m. lapkričio 24 d., kai pareiškėjas pardavė bendrovei prekes, už kurias nebuvo atsiskaityta (2018 m. vasario 22 d. suėjo pirmųjų reikalavimą pagrindžiančių sąskaitų mokėjimo terminai). Apeliantai klaidingai nurodo, kad tarp bendrovės ir pareiškėjos buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl bendrovės vykdomos ūkinės komercinės veiklos finansavimo pareiškėjos prekėmis, t. y. jog skola už suteiktas prekes bus kapitalizuota, o apmokėjimas už prekes apskritai neįvyks. Prekybinis kreditas, kurį pareiškėja kaip prekių tiekėja suteikė bendrovei, nereiškia, kad skolos nereikia grąžinti; šiuo „finansavimo“ klausimu teismai jau pasisakė išnagrinėtoje byloje – Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 3 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1088-454/2021 pagal UAB „Margūnas“ ieškinį dėl palūkanų priteisimo atsakovei UAB „Baltic plastic products“ ir Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1290-390/2021. G. U. patvirtino, kad tas pats „susitarimas dėl finansavimo“, kuris neva egzistavo tarp bendrovės ir pareiškėjos, apėmė ir UAB „Baltic plastic products“, dėl to teismų išaiškinimai aktualūs šioje byloje. Be to, pačios bendrovės vadovo 2020 m. birželio 1 d. pranešime dėl nemokumo inicijavimo pareiškėja įvardijama kaip kreditorė ir nurodoma, jog jai neįvykdyta prievolė yra 478 566,93 Eur, tai paneigia apeliantų versijas, kad skola pareiškėjai tapo mokėtina tik dėl to, jog administratorius po bankroto bylos iškėlimo pripažino pareiškėjos reikalavimus. Be to, prioritetas buvo suteiktas selektyviai beveik išimtinai tik susijusioms bendrovėms, tai patvirtina sąmoningą veikimą prieš kreditorių interesus.

30.6.                      Bendrovės veikla buvo perkelta į UAB „Plasteks“, kuriai bendrovė perdavė savo veiklai vykdyti reikalingą įrangą, dėl to pati negalėjo vykdyti veiklos ir generuoti pajamų; administratorius nenutraukė nuomos sutarties, nes bendrovė po nuomos sutarties ne tik nebevykdė plastiko gamybos veiklos, bet ir neturėjo darbuotojų, kurie galėtų dirbti su įranga, todėl administratoriui nebuvo tikslinga nutraukti įrangos nuomos sutartį. Be to, UAB „Plasteks“ veiklą vykdo tuo pačiu adresu, tose pačiose patalpose kaip anksčiau bendrovė; UAB „Plasteks“ perėmė bendrovės pardavimų struktūrą, t. y. plėvelės prekybą vykdo per susijusius asmenis; aptariama įmonė yra akivaizdžiai susijusi su bendrove per UAB „Plasteks“, UAB „Druskininkų rasa“, UAB „Kauen craft“ esamus / buvusius vadovus ir (ar) valdybos narius V. P., S. B., G. U.. Be to, nors UAB „Plasteks“ buvo įsteigta anksčiau, tačiau tik 2020 m., perėmusi bendrovės veiklą, pradėjo vykdyti veiklą, susijusią su plėvelės gamyba.

30.7.                      Bendrovės atžvilgiu 2020 m. kovo 8 d. pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nebuvo ir negalėjo būti priežastimi veiklos sustabdymui, nes laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo areštuotas bendrovės turtas, o ne pritaikytas draudimas vykdyti veiklą ar naudotis savo įranga produkcijos gamybai. Bendrovei taip pat buvo leista iš areštuotų lėšų atlikti mokėjimus būtinųjų poreikių tenkinimui, įskaitant ir mokėti darbuotojams darbo užmokestį (tai paneigia apeliantų nurodomas priežastis dėl darbuotojų perėjimo į UAB „Plasteks“), atsiskaityti su kitais tiekėjais, tačiau pati bendrovė nepateikė prašymo nutartį vykdančiam antstoliui su šių išlaidų tinkamu pagrindimu. Taigi, Bendrovė galėjo vykdyti veiklą ir esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, tačiau pati priėmė sprendimą veiklą perkelti į UAB „Plasteks“.

30.8.                      G. U. buvo aktyvus bendrovės akcininkas, rūpinęsis esminiais jos veiklos klausimais, nes būtent jis teikė detalius paaiškinimus apie bendrovės finansinę padėtį, turto sudėtį, sandorius ir kitas aplinkybes, teikė su tuo susijusius įrodymus, detaliai atsikirtinėjo į Audito ataskaitoje užfiksuotus duomenis ir pan. Joks kitas asmuo, išskyrus tą, kuris nuolat buvo susipažinęs su bendrovės veikla ir priiminėjo sprendimus, negalėtų bylai prasidėjus pateikti tokių detalių paaiškinimų. Aplinkybę, kad G. U. yra pagrindinis asmuo bendrovėje patvirtina į bylą pateikti Memorandumai; derybos buvo vedamos su tikslu rasti finansavimą ir grąžinti skolą pareiškėjai, o akcijų kapitalizavimas būtų antraeilis klausimas. G. U. nurodytos sveikatos problemos nurodytų aplinkybių nepaneigia.

31.       Atsakovė BUAB „Baltic foil“ atsiliepime į atskiruosius skundus prašo suinteresuotų asmenų atskiruosius skundus atmesti, o pareiškėjos tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

31.1.                      Būtent 2020 m. pradžioje vykę nuostolingi sandoriai, kai parduodamų prekių savikaina dėl prekių, kurių gamyboje buvo sunaudojami neproporcingai dideli žaliavų kiekiai, buvo dešimteriopai didesnė už pardavimo kainas, privedė bendrovę prie bankroto. Prekių savikaina buvo apskaičiuota pagal bendrovės buhalterinės apskaitos duomenis, nevertinant gamybinių procesų, o tik sunaudotų žaliavų bei gautos produkcijos kiekius ir kainas, todėl apeliantų argumentai dėl skaičiavimų yra nepagrįsti; suinteresuoti asmenys nepateikė tokius duomenis paneigiančių įrodymų. Priešingai, G. U. pateikė eilę naujų įrodymų iš tos pačios buhalterinės programos ir jais remiasi, taip pat nepateikdamas pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų. Tokiu būdu G. U. pozicija yra prieštaringa.

31.2.                      Apeliantų nurodytos priežastys dėl savikainos didėjimo yra nepagrįstos, nes žaliavos 2020 m. buvo naudojamos netgi pigesnės nei 2019 m. gamintoje produkcijoje, tai reiškia, kad, naudojant pigesnes žaliavas, produkto savikaina turėtų mažėti, tačiau, kaip matyti, produkto savikaina netgi padidėjo. Taigi, pasaulinės žaliavų ir produkcijos rinkos kainos neturėjo įtakos išaugusiai savikainai. Be to, iki pat 2019 m. gruodžio 31 d. bendrovė gaudavo pelno, o pardavimo pajamos būdavo didesnės už pardavimo savikainą, tačiau 2020 m. bendrovės veikla staiga tapo nuostolinga dėl to, kad gaminant produkciją dingo didžioji dalis gamybai naudotų žaliavų. Bendrovėje nėra jokių dokumentų (gamybos žurnalų, gaminių kortelių, broko žurnalų ar pan.), kuriuose dingęs žaliavų kiekis būtų apskaitytas kaip brokas. Anksčiau gaminant produkciją produkcijos dingimų nėra pasitaikę, todėl tokie didžiuliai žaliavų dingimai negali būti paaiškinami niekaip kitaip, kaip sąmoningai, tyčia atsakingų asmenų atliktais veiksmais, siekiant privesti įmonę prie bankroto. Sandorių nuostolingumo nepaneigia ir G. U. teikiami nauji įrodymai, nes teismas analizavo 2020 m. pradžios nuostolingų sandorių sudarymo priežastis; iš teikiamų pavienių žaliavų kortelių nėra galimybės nustatyti, ar tai yra visi 2019 m. sunaudotų žaliavų ir gautos produkcijos kiekiai, t. y. ar pateikti dokumentai visa apimtimi.

31.3.                      Po to, kai atsirado bendrovės pareiga atsiskaityti su pareiškėja, bendrovė vykdė atsiskaitymus su UAB „Autoplasta“, UAB „Telko Lietuva“, UAB „Oqema“, UAB „Plastelita“, UAB „Litchema“. Visi atsiskaitymai vyko už parduotas žaliavas. Pareiškėja taip pat tiekė bendrovei žaliavas, tačiau bendrovė vėliau suteikė pirmenybę kitiems žaliavų tiekėjams, nors bendrovės pareiga atsiskaityti su pareiškėja atsirado anksčiau.

31.4.                      Aplinkybės dėl bendrovės skolos pareiškėjai susidarymo, nustatytos įsiteisėjusiu 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1548-230/2020, kuriame konstatuota, kad bendrovė su pareiškėja privalėjo atsiskaityti per 90 dienų nuo prekių pardavimo. Bendrovė 2018 m. neginčijo pareiškėjos atlikto sutarties nutraukimo, neginčijo pareiškėjos 2018 m. kelto reikalavimo nedelsiant atsiskaityti su pareiškėja, tai patvirtina, kad bendrovė pati dar 2018 m. de facto pripažino visą pareiškėjos skolą kaip pradelstą. Be to, bendrovė jau 2019 m. kovo mėn. pradėjo ieškoti finansavimo su tikslu atsiskaityti su UAB „Margūnas“, todėl valdymo organams dar gerokai iki 2020 m. vasario 29 d. (nemokumo momentas) buvo žinoma, kad įmonė nesudarė ir nesudarys jokios sutarties dėl atsiskaitymo su pareiškėja už prekes ir bendrovės skola nebus kapitalizuota.

31.5.                      2020 m. kovo-gegužės mėn. buvo aktyviai perkeliama veikla iš BUAB „Baltic Foil“ į UAB „Plasteks“: perkelta 13 darbuotojų, kurių didžioji dauguma iš BUAB „Baltic foil“ išėjo ir UAB „Palsteks” įsidarbino tą pačią dieną; įranga (sudaryta nuomos sutartis, kuri leido faktiškai naudotis atsakovei priklausančia įranga); baigiama vienos įmonės (BUAB „Baltic Foil“) veikla ir aktyviai plėtojama kitos įmonės (UAB „Plasteks“) veikla, nes UAB „Plasteks“ analogišką veiklą, vykdytai bendrovės, pradėjo tik 2020 m. balandžio mėn.; ryškus bendrovės apyvartos sumažėjimas 2020 m. ir UAB „Plasteks“ apyvartos išaugimas net 67 kartus tik patvirtina bendrovės veiklos perkėlimą į UAB „Plasteks“.

31.6.                      Aplinkybė, kad Audito ataskaitą pasirašė vidaus audito kvalifikaciją turintis asmuo, neteikia pagrindo šį rašytinį įrodymą laikyti niekiniu ir juo nesiremti, nes A M. yra teismo ekspertas, turintis specialiųjų žinių, todėl jo surašyta Audito ataskaita yra susijusi su bylos nagrinėjimo dalyku ir galėjo bei privalėjo būti vertinama. Tai, kad A. M., atsakydamas į proceso dalyvių ir teismo klausimus, paaiškino ir / ar patikslino kai kuriuos Audito ataskaitoje nurodytus teiginius, negali būti vertinama, jog Audito ataskaita negalima remtis. G. U. turėjo galimybę byloje užduoti klausimus, teikti pastabas ir argumentus dėl Audito ataskaitos turinio. G. U. neprašė skirti ekspertizės.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

      IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl skundžiamos nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų ir apeliacijos ribų

32.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos ribų.

33.        Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas BUAB „Baltic foil“ bankrotą pripažino tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte bei 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintais pagrindais. Teismas taip pat nustatė, kad už bendrovės tyčinio bankroto sukėlimą atsakingi buvęs bendrovės vadovas J. J. bei akcininkas G. U.. Suinteresuoti asmenys J. J. ir G. U., nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, atskiraisiais skundais jas ginčija tiek tyčinio bankroto požymių egzistavimo, tiek ir už tyčinį bankrotą atsakingų asmenų aspektu. Pareiškėja UAB „Margūnas“ taip pat pateikė atskirąjį skundą, kuriame kelia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

34.       Taigi, nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių yra kilęs dėl BUAB „Baltic foil“ tyčinio bankroto požymių (ne)egzistavimo, atsakingų asmenų už tyčinį bankrotą nustatymo bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Dėl naujų įrodymų (ne)pridėjimo prie bylos

35.       CPK 314 straipsnyje

36.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas)

37.       Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, teismas turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą).

38.       Naujų įrodymų pateikimo ribojimais siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50-1075/2019, 29 punktas).

39.       Nagrinėjamoje byloje suinteresuotas asmuo G. U. kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – duomenis iš bendrovės buhalterinės apskaitos programos, pagrindžiančius žaliavų sunaudojimą, ir prekių pajamavimo ir išlaidavimo lenteles bei lenteles su sugrupuotais skaičiais, kuriuose atsispindi minėti duomenys buhalterinės apskaitos programos; pateiktus įrodymus prašė pridėti prie bylos.

40.       Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme, minėta, yra bendrosios procesinės taisyklės išimtis, todėl šios išimties taikymas yra galimas tik tiek, kiek jis atitinka proceso įstatyme reglamentuotus atvejus ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotų kriterijų visumą. Ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme išlygos sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus arba įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad suinteresuotas asmuo minėtų įrodymų, apie bendrovės veiklą 2019 m., pirmosios instancijos teismui neteikė, nors pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas BUAB „Baltic foil“ tyčinio bankroto klausimą, buvo iš ties aktyvus – atidėjo ne vieną teismo posėdį dėl galimybės byloje dalyvaujantiems asmenims, tame tarpe ir suinteresuotam asmeniui, pateikti trūkstamus rašytinius įrodymus. Šalys savo ruožtu tokia teise aktyviai naudojosi ir teikė naujus įrodymus bei rašytinius paaiškinimus iki pat bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tačiau prašomų prie bylos pridėti naujų įrodymų suinteresuotas asmuo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neteikė. 

41.       Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl vėliau atsiradusios būtinybės teikti naujus įrodymus egzistavimo, pažymi, kad G. U. tokios būtinybės atsiradimo taip pat nepagrindė. Nors apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad pateikti šiuos duomenis pareiga kilo administratoriui ir auditoriui, parengusiam Ataskaitą ir Papildomą ataskaitą, o ne jam, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad viešo intereso elemento egzistavimas tokio pobūdžio bylose nepaneigia rungtyniškumo principo ir nesudaro pagrindo kitaip paskirstyti įrodinėjimo naštą – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Kitokių įrodymų nepateikimo priežasčių, leidžiančių spręsti apie būtinybę tokius duomenis pateikti vėliau, suinteresuotas asmuo nenurodė. Pažymėtina ir tai, kad atskirajame skunde nepagrindžiama, jog naujai teiktų duomenų įrodomoji vertė yra akivaizdžiai esminė, nes apelianto teikiami įrodymai yra susiję su sunaudotų žaliavų kiekiais 2019 m., kai tuo tarpu pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje vertino 2020 m. žaliavų kiekius. Taigi, suinteresuotam asmeniui, nenurodžius objektyvių priežasčių, trukdžiusių pirmosios instancijos teisme pateikti įrodymus, ar vėliau atsiradusios būtinybės teikti naujus įrodymus, buvimo, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo taikyti įstatyme įtvirtintą išimtį ir teikiamus įrodymus pridėti prie bylos.

Dėl Ataskaitos įrodomosios reikšmės

42.       Pareiškėja, įrodinėdama bendrovės tyčinio bankroto požymius, rėmėsi UAB „Bankrotų tyrimų centras“ 2020 m. vasario 25 d. Audito ataskaita „Dėl UAB „Baltic foil“ bankroto“, kurią atliko atestuotas vidaus auditorius, įtrauktas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą kaip atliekantis audito ekspertizes, A. M.. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad aptariamą Ataskaitą vertins kaip rašytinį įrodymą kartu su kitais įrodymais. Suinteresuoti asmenys, grįsdami atskirųjų skundų argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teisme, neigia UAB „Bankrotų tyrimo centras“ auditoriaus Ataskaitos įrodomąją galią apskritai, teigdami, kad auditorius šiuo atveju atliko vidaus auditą, tai neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo reikalavimų, todėl teismo išvados, padarytos šios Ataskaitos pagrindu, yra neteisėtos. Apeliacinės instancijos teismas su tokia suinteresuotų asmenų pozicija nesutinka.

43.       CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. To paties straipsnio 2 dalyje išvardytas įrodinėjimo priemonių sąrašas, kuris nėra baigtinis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai, ekspertų išvados, nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų, ir kitos įrodinėjimo priemonės. Taigi, teismas turi teisę vertinti bet kokią objektyvia forma išreikštą byloje esančią informaciją, jeigu įstatymas specialiai nenustato įrodinėjimo priemonių ribojimo. Remiantis minėtu CPK straipsniu, vidaus auditoriaus, įrašyto į teismo ekspertų sąrašą, atlikta Audito ataskaita laikytina tinkamu rašytiniu įrodymu, todėl pirmosios instancijos teismas, grįsdamas savo išvadas, be kita ko, ir šia Ataskaita, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

44.       Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nurodytus suinteresuotų asmenų argumentus, pažymi ir tai, kad toks įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančių proceso teisės nuostatų aiškinimas, kaip nurodo suinteresuoti asmenys, be teisėto pagrindo apribotų dokumento, kuriame yra specialių žinių reikalaujančių faktinių duomenų, panaudojimo įrodinėjimo procese galimybę. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog, tam, kad išsiaiškintų byloje nagrinėjamus klausimus, kuriems reikia specialių žinių, teismas gali skirti ekspertizę (CPK 212 straipsnis). Tačiau ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad ekspertizės atlikimas yra tikslingas. Teisminio nagrinėjimo metu kaip įrodymai gali būti naudojami ir rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio – gaunami atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias. Tačiau jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo–mokslinio pobūdžio, gauta išvada laikoma ne ekspertiniu aktu, o rašytiniu įrodymu, kuriame yra žinių apie reikšmės bylai turinčias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009; 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2010; 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022, 42 punktas). Iš skundžiamos nutarties turinio, priešingai nei teigia suinteresuoti asmenys, matyti, kad pirmosios instancijos teismas aptariamą Ataskaitą vertino kaip rašytinį įrodymą, o ne kaip ekspertinį aktą dėl bendrovės vidaus audito, tai visiškai atitinka aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką.

45.       Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Įvertinęs skundžiamos nutarties turinį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šių įrodinėjimą reglamentuojančių nuostatų taikymo taisyklių laikėsi, o teigti, kaip tvirtina apeliantai, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes Ataskaitą vertino atsietai nuo kitų byloje esančių rašytinių įrodymų (pvz., auditorės ir UAB „Kauno buhalterijos centras“ išvadų) ir suteikė jai didesnę įrodomąją galią, nėra teisinio pagrindo, nes aptariamo rašytinio įrodymo įrodomoji vertė buvo nustatyta teismo pagal jo vidinį įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

46.       Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje bei pareiškėja atsiliepime į atskiruosius skundus, suinteresuotiems asmenims, kritikuojant Ataskaitą ir jos išvadas, buvo siūloma teikti prašymą dėl teismo ekspertizės byloje skyrimo, tačiau toks prašymas nebuvo pateiktas. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas, būdamas aktyvus, atidėjo ne vieną teismo posėdį dėl galimybės byloje dalyvaujantiems asmenims, tame tarpe ir suinteresuotiems asmenims, pateikti trūkstamus rašytinius įrodymus tiek prašymui dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, tiek atsikirtimams į jį pagrįsti, tiek Audito ataskaitos duomenims ištirti ir įvertinti. Šalys savo ruožtu tokia teise aktyviai naudojosi ir teikė naujus įrodymus bei rašytinius paaiškinimus iki pat bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, kuriuos teismas vertino. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas dėl teiktų įrodymų padarė kitokias išvadas, nei siekė suinteresuoti asmenys, nelemia išvados, jog teismas apskritai šių įrodymų nevertino.

Dėl nemokumo momento

47.       Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

48.       Vadovaujantis JANĮ 70 straipsnio 2 dalimi teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

49.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1511-450/2020; 2020 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1461-241/2020).

50.       Iki JANĮ įsigaliojimo 2020 m. sausio 1 d. suformuota kasacinio teismo praktika bylose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu taip pat išlieka aktuali. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

51.       Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

52.       Kaip matyti iš kasacinio teismo išaiškinimų, pripažįstant bankrotą tyčiniu, ypač svarbus įmonės nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą, galima analizuoti buvusių bendrovės vadovų veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu.

53.       Susipažinus su apskųstos nutarties turiniu matyti, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bendrovės turėto turto ir įsipareigojimų (pradelstų) santykį bei kitus finansinius rodiklius, faktinį bendrovės nemokumo momentą konstatavo 2020 m. vasario mėn. 29 d. Suinteresuoti asmenys su tokia teismo išvada nesutinka, teigdami, jog bendrovės skola pareiškėjai nebuvo pradelsta; šalis siejo verslo vystymo modelis, kai pareiškėja tiekiamomis prekėmis finansavo atsakovės veiklą; pagrindinė priežastis, nulėmusi bendrovės nemokumą, buvo dėl pareiškėjos nesąžiningų reikalavimų bendrovės piniginėms lėšoms pritaikytas areštas. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

54.       Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pareiškėja 2020 m. kovo 16 d. civilinėje byloje Nr. eL2-9151-944/2020 kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 478 566,93 Eur skolos ir 66 984,41 Eur palūkanų iš atsakovės priteisimo. Teismas pareiškėjos pareiškimą tenkino ir 2020 m. kovo 17 d. išdavė teismo įsakymą, tačiau, bendrovei pareiškus prieštaravimus, pareiškėja, bylą pagal teismingumą persiuntus Kauno apygardos teismui, civilinėje byloje Nr. e2-1548-230/2020 2020 m. balandžio 29 d. pateikė ieškinį dėl 478 566,93 Eur skolos ir 72 023,11 Eur palūkanų priteisimo, kuris 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu buvo visiškai patenkintas. Teismas įsiteisėjusiame sprendime nustatė, kad UAB „Margūnas“ ir BUAB „Baltic foil“ 2017 m. lapkričio 20 d. sudarė sutartį Nr. 2017/MS-090, pagal kurios 1.2 punktą UAB „Margūnas“ įsipareigojo perduoti BUAB „Baltic foil“ nuosavybės teise prekes, o pirkėja įsipareigojo priimti prekes ir už jas sumokėti ne vėliau kaip per 90 kalendorinių dienų nuo prekių perdavimo dienos. Ieškovė laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. balandžio 10 d. pardavė atsakovei prekių iš viso už 370 970,09 Eur sumą. Ieškovė 2018 m. spalio 9 d. pranešimu pareikalavo iš BUAB „Baltic foil“ per 3 dienas įvykdyti įsipareigojimus, kurių mokėjimo terminai yra suėję, taip pat nurodė, kad, neįvykdžius įsipareigojimų iki 2018 m. spalio 12 d., Sutartis bus nutraukta dėl įsipareigojimų nevykdymo. Ieškovė 2018 m. spalio 16 d. pranešimu informavo atsakovę, kad 2017 m. lapkričio 20 d. Sutartis bus nutraukta 2018 m. spalio 21 d., nes įsipareigojimai pagal 2018 m. spalio 9 d. pranešimą nebuvo įvykdyti. 2018 m. spalio 24 d. pranešimu ieškovė Sutartį nutraukė ir pareikalavo iki 2018 m. spalio 27 d. įvykdyti visus įsipareigojimus. Ieškovė po sutarties nutraukimo (2018 m. spalio 21 d.), laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2019 m. vasario 20 d., pardavė atsakovei prekių iš viso už 107 596,84 Eur sumą bei išrašė sąskaitas faktūras. Atsakovė už gautas prekes turėjo atsiskaityti su ieškove ne vėliau kaip per 90 kalendorinių dienų nuo prekių perdavimo dienos, tačiau atsakovė liko skolinga ieškovei iš viso 478 566,93 Eur sumą.

55.       Taigi, Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 9 d. įsiteisėjusiame sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1548-230/2020 nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad bendrovės įsipareigojimas pareiškėjai egzistavo dar nuo 2017 m. lapkričio 24 d., kuris 2018 m. vasario 22 d. tapo pradelstu. Minėta, kad apeliantai nesutinka dėl pareiškėjos skolos pradelsimo, teigdami, jog aptariamas teismo sprendimas neturi prejudicinės galios, nes tarp šalių buvo susitarimas dėl atsakovės finansavimo tiekiamomis prekėmis; be to, administratoriui pripažinus ieškinį tarp šalių neliko ginčo.

56.       CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad bylos šalims nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims.

57.       Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę galią, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2009; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 31 punktas).

58.       Apeliacinės instancijos teismas atmeta suinteresuotų asmenų argumentus dėl prejudicinių faktų taisyklės taikymo pažeidimo ir pažymi, kad minėtoje byloje nagrinėtų klausimų ryšys su nagrinėjamu yra itin artimas – bylose ieškovės (pareiškėjos) ir atsakovės procesiniu teisiniu statusu dalyvauja tos pačios šalys, abiejuose bylose keliamas klausimas – ar pareiškėjos reikalavimas už tiektas prekes yra pagrįstas bei pradelstas, teigiant, jog pareiškėja (ieškovė) tiekiamomis prekėmis finansavo atsakovės veiklą bei, kad buvo susitarta dėl skolos kapitalizavimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nei Kauno apygardos teismo, nei nagrinėjamoje bylose suinteresuoti asmenys, apart savo paaiškinimų, neteikia jokių įrodymų, jog šalis siejo susitarimai dėl bendrovės finansavimo pareiškėjai tiekiant prekes ir nereikalaujant jų apmokėjimo. Net jei tarp šalių galimai ir vyko panašaus pobūdžio derybos, tikėtina, kad jos baigėsi nerezultatyviai, nes, abiem šalims esant juridiniams asmenims, nepateikta įrodymų, pagrindžiančių galimai vykusių derybų rezultatus. Kaip pagrįstai nurodo pareiškėja atsiliepime į apeliantų atskiruosius skundus, UAB „Margūnas“ kaip prekių tiekėja buvo suteikusi bendrovei prekybinį kreditą, tačiau jis nereiškė, kad skolos nereikia grąžinti; prekinio kredito terminas buvo nurodytas tiekimo sąskaitose. Aplinkybė, kad administratorius, vėliau įstojęs į bylą, pripažino pareiškėjos reikalavimus, taip pat nekeičia vertinimo dėl įsiteisėjusio sprendimo prejudicialumo nagrinėjamai bylai, nes pati bendrovė 2018 m. neginčijo pareiškėjos atlikto sutarties nutraukimo bei 2018 m. kelto reikalavimo nedelsiant atsiskaityti su pareiškėja. Taigi, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Kauno apygardos teismo nagrinėtoje byloje įrodinėjimo dalykui sutampant su nagrinėjamos bylos, nėra pagrindo teigti, jog minėtoje byloje nustatyti faktai negali būti laikomi prejudiciniais faktais šioje byloje. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2019 m. vasario 20 d. šalis siejusius santykius vertino, kaip kilusius iš prekių pirkimo–pardavimo sutartinių teisinių santykių, o pareiškėjos reikalavimą laikė pradelstu.

59.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta argumentus, kad atsakovės nemokumą lėmė dėl pareiškėjos nesąžiningų reikalavimų bendrovės piniginėms lėšoms pritaikytas areštas. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, laikinosios apsaugos priemonės atsakovės atžvilgiu buvo pritaikytos Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eL2-9151-944/2020, areštuojant atsakovės turtą, o jo nesant ar nepakankant, pinigines lėšas. Pažymėtina, kad šioje nutartyje teismas atsakovei leido iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su kreditore ir atlikti operacijas, susijusias su būtinųjų poreikių tenkinimu. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį, kad dar iki pareiškėjos kreipimosi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo bei laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, bendrovė su UAB „Plasteks“ sudarė 2020 m. kovo 12 d. nuomos sutartį, kuria išnuomojo visus įrenginius, reikalingus veiklai vykdyti, todėl būtent ankstesnis bendrovės sprendimas išnuomoti įrangą, o ne laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas, leidžiant atlikti būtinas pinigines operacijas, lėmė, jog atsakovė neteko galimybių vykdyti veiklą, tai generavo nuostolius ir turto mažėjimą.

60.       Apibendrindamas argumentus apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos išvadai dėl bendrovės nemokumo momento 2020 m. vasario 29 d.

61.       Kaip minėta anksčiau, esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki arba nemokios įmonės padėtis nebūtų iš esmės pablogėjusi. Taigi, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju turėjo pareigą ištirti aplinkybes, būtinas nustatyti, ar yra bent vienas iš JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nurodytų požymių, dėl kurio kilo bankrotas, ir kriterijus, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, taikyti kartu su tyčinio bankroto apibrėžimu bei nustatyti priežastinį ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad egzistuoja JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte bei 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinti pagrindai, todėl apeliacinės instancijos teismas toliau pasisakys dėl vieno iš pirmosios instancijos teismo nustatyto tyčinio bankroto pagrindo, įtvirtinto JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte, (ne)egzistavimo.

Dėl nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų sandorių ir veiksmų

62.       JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad vienas iš požymių, į kuriuos teismas gali atsižvelgti spręsdamas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, yra įmonės sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi sandoriai, priimti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.

63.       Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 ir kt.).

64.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovė gamino produkciją nepagrįstai didelėmis sąnaudomis, su normalia gamybine rizika nesusijusiomis, ir ją pardavė už kainą, mažesnę nei savikaina, todėl patyrė nepagrįstai didelius nuostolius. Suinteresuoti asmenys teigia, jog teismo išvados yra nepagrįstos, nes jos paremtos tik bendrovės buhalterinės programos duomenimis, nevertinant pirminių buhalterinių dokumentų ir priežasčių, netikrinant faktinių, sunaudotų žaliavų kiekių.

65.       Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad bendrovės finansinė padėtis esmingai pablogėjo nuo 2020 m. sausio mėn., kai įmonės nuostoliai padidėjo nuo 194 408 Eur iki 603 765 Eur, t. y. per vieną mėnesį bendrovė patyrė 409 357 Eur nuostolių dėl nuostolingos gamybos, kurios savikainos negalėjo padengti pardavimai. 2020 m. vasario mėn. pardavimų pajamos sudarė 257 655 Eur, o pardavimų savikaina sudarė 861 420 Eur, t. y. vien 2020 m. vasario mėn. iš pardavimų bendrovė patyrė 603 765 Eur nuostolį (861 420 – 257 655). Iš Audito ataskaitos 7–os lentelės, kurioje pateiktas bendrovės 2020 m. pardavimų detalizavimas su savikainomis, matyti, kad reikšmingiausi pardavimai sudaro 96,7 proc. visų 2020 m. pajamų, o šių pardavimų savikainos – 86,8 proc. visų 2020 m. sąnaudų, t. y. atrinkti pardavimai ir sąnaudos, turėjusios reikšmingą įtaką 2020 m. nuostolingam veiklos rezultatui. 2020 m. turtas, kurio bendra savikaina yra 1 066 075,59 Eur, buvo parduotas už 393 654,95 Eur, t. y. beveik už tris kartus mažesnę kainą nei turto savikaina. Dėl to bendrovė patyrė 672 420,64 Eur nuostolių. Papildomoje audito ataskaitoje nurodyta, kad tokia situacija susiklostė, nes bendrovė gamino produkciją nepagrįstai aukšta savikaina; tokiai išvadai pagrįsti aptarti penki nuostolingiausi pardavimas dėl kurių buvo patirta 318 564,27 Eur nuostolis. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat įvertino tris sandorius su UAB „Litoplast“ (2020 m. vasario 27 d., 2020 m. vasario 24 d., 2020 m. vasario 26 d.), kurie neabejotinai patvirtina, kad bendrovė nurašė / neapskaitė daugiau žaliavų nei buvo reikalinga produkcijai pagaminti, tai lėmė nepagrįstai didelį prekių savikainos išaugimą.

66.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantai nepateikė įrodymų, paneigiančių aukščiau nustatytų faktinių aplinkybių, kad bendrovė nuo 2020 m. sausio mėn. nurašė / neapskaitė daugiau žaliavų negu reikėjo produkcijai pagaminti, todėl vien tik deklaratyvūs suinteresuotų asmenų teiginiai, jog aptariamos išvados yra nepagrįstos, nes paremtos bendrovės buhalterinės programos duomenimis, nevertinant pirminių buhalterinių dokumentų, jiems neteikiant / nenurodant jokių konkrečių pirminių buhalterinių dokumentų, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino bendrovės žaliavų kiekius tiek prieš gamybą, tiek ir po gamybos, remdamasis žaliavų nurašymo ir produkcijos pajamavimo dokumentų palyginimu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nurodytus duomenis, neturi pagrindo daryti kitokių, nei pirmosios instancijos teismo, išvadų. Nors apeliantai atskiruosiuose skunduose, kaip ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino nuostolių priežasčių, tačiau, vėl gi, neteikia jokių tokius atsikirtimus pagrindžiančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai įvertino suinteresuotų asmenų argumentus tiek dėl prekių / žaliavų įsigijimo / pardavimo kainos, visiškai teisingai pažymėdamas, kad pareiškėja įrodinėja ne produkcijos pardavimą ne rinkos kainomis, o produkcijos gamybą nepagrįstai didelėmis sąnaudomis, kuri buvo nuostolinga ir dėl broko, kuris, anot apeliantų, susidarė dėl naujai pradėtos gaminti produkcijos, nors produkcijos pajamavimo kortelėse užfiksuoti duomenys dėl broko tokius argumentus paneigia. Nustatytos aplinkybės leidžia apeliacinės instancijos teismui daryti išvadas dėl bendrovės gamybos nuostolingumo, nurašant daugiau žaliavų nei reikėjo produkcijai pagaminti.

67.       Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad bendrovė gamino produkciją nepagrįstai didelėmis sąnaudomis, kuri buvo nuostolinga bendrovei bei vystoma dėl sąmoningo blogo įmonės valdymo. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, pagrįstai konstatavo JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį.

Dėl kitų tyčinio bankroto požymių

68.       Pirmosios instancijos teismas BUAB „Baltic foil“ bankrotą tyčiniu pripažino taip pat ir dėl bendrovės su kreditoriais atsiskaitymų, pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktas), bei dėl bendrovės veiklos perkėlimo į kitą juridinį asmenį (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Apeliantai (suinteresuoti asmenys) atskiruosiuose skunduose teikia argumentus dėl pirmiau nurodytų tyčinio bankroto pagrindų.

69.       Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodydamas, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).

70.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, kuris nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, argumentuotai pateikdamas tik pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2010; 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2021, 56 punktas).

71.       Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gruodžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1867-407/2020 nurodė, kad atsižvelgiant į tyčinio bankroto tikslus, pripažinus bankrotą tyčiniu bet kuriuo JANĮ 70 straipsnyje (ĮBĮ 20 straipsnyje) nustatytu pagrindu, kyla JANĮ 71–72 straipsniuose (ĮBĮ 20 straipsnio 5–8 dalyse) nustatyti padariniai, o tyčinio bankroto padariniai nėra priklausomi nuo konkretaus pagrindo, kuriuo bankrotas pripažįstamas tyčiniu. Nei nagrinėjamam ginčui taikytiname ĮBĮ, nei šiuo metu galiojančiame JANĮ, įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu konkrečiu (tam tikru) pagrindu jokių savarankiškų ar papildomų teisių nesukuria. Todėl pripažinus bankrotą tyčiniu bet kuriuo JANĮ 70 straipsnyje (ĮBĮ 20 straipsnyje) nustatytu pagrindu, naujas reikalavimas pripažinti bankrotą tyčiniu kitais pagrindais ar dėl kitų asmenų turi būti pripažįstamas tapačiu jau išnagrinėtam prašymui.

72.       Lietuvos Aukščiausias Teismas, pritardamas aukščiau nurodytai Lietuvos apeliacinio teismo praktikai, 2021 m. liepos 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021 ir 2021 m. liepos 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021 pabrėžė, kad atsižvelgiant į tyčinio bankroto tikslą, galima teigti, jog šis bankroto teisės institutas yra skirtas įmonės valdymo organų veiksmų teisėtumo patikrai pagal įstatyme nustatytus pagrindus (ĮBĮ 20 straipsnio 2–3 dalys), o nagrinėjant prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bent vieno ĮBĮ nustatyto tyčinio bankroto požymio nustatymas yra pakankamas bankrotui tyčiniu pripažinti. JANĮ tyčinio bankroto požymiai reglamentuojami šio įstatymo 70 straipsnio 1–2 dalyse.

73.       Apeliacinės instancijos teismui konstatavus esant įrodytam JANĮ straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytam tyčinio bankroto požymiui, ir atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo poziciją, pripažintina nesant tikslinga pasisakyti dėl kitų atskiruosiuose skunduose nurodytų aplinkybių, suinteresuotų asmenų nuomone, pagrindžiančių jų pozicijos pagrįstumą dėl BUAB „Baltic foil“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Dėl atsakingo (–ų) asmens (–ų) už tyčinį bankrotą

74.       JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Taigi, teismui, nagrinėjančiam prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nustatytas įpareigojimas įvardyti asmenis, kurių (ne)veikimas sukėlė tyčinį bankrotą.

75.       Pirmosios instancijos teismas taikė JANĮ 70 straipsnio 3 dalį ir nustatė asmenis, atsakingus už bendrovės tyčinį bankrotą, – BUAB „Baltic foil“ buvusį vadovą J. J. ir akcininką G. U..

76.       Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka tik iš dalies. Neabejotina, kad suinteresuotas asmuo J. J., kaip buvęs įmonės vadovas, kuris organizavo kasdienę bendrovės veiklą, yra atsakingas už verslo sprendimus, susijusius su nuostolingos gamybos vystymu, kas iš esmės ir lėmė bendrovės bankrotą. Tuo tarpu dėl G. U. atsakomybės už bendrovės bankrotą pažymėtina, kad vien aktyvus veikimas, siekiant sudaryti susitarimus dėl bendrovės veiklos perspektyvų, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti šio suinteresuoto asmens faktinį vadovavimą bendrovei ir jo atsakomybę dėl tyčinio bankroto.

77.       Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama būtinybė sprendžiant ginčus dėl bendrovių vadovų ir (ar) dalyvių atsakomybės atskirti šių dviejų subjektų kompetenciją ir atsakomybės pagrindus. Bendrovės dalyvis neatsako už valdymo organams priskirtų pareigų pažeidimą (nebent būtų konstatuota, kad jis yra de facto (faktinis) vadovas) ir priešingai: bendrovės vadovas neatsako už veiksmus, kurie priskirti dalyvių kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017). Toks aiškinimas grindžiamas tuo, kad bendrovės dalyvis (dalyvių susirinkimas), skirtingai nei vadovas, nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, jam taip pat draudžiama perimti valdymo funkciją (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 20 straipsnio 2 dalis). Vadovas, priešingai, yra bendrovės valdymo organas ir yra saistomas pareigų, reglamentuotų CK, ABĮ ir kitų įstatymų bei lydimųjų teisės aktų nuostatų, bendrovės įstatų, pareiginių nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013), todėl privalo derinti visų juridinio asmens interesų grupių interesus ir ši jo pareiga neperduotina (CK 2.87 straipsnis, ABĮ 20 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).

78.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su suinteresuoto asmens G. U. pozicija, kad pirmosios instancijos teismas sutapatino bendrovės dalyvio ir vadovo atsakomybės pagrindus. Byloje, apart aptariamo asmens dalyvavimo derybose su pareiškėja dėl naujo bendro verslo, nenustatyta, kad bendrovė veikė apelianto vadovaujama, ar, jog G. U. sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas. Taigi, akcininko G. U. aktyvūs veiksmai, ginčo laikotarpiu rūpinantis ilgalaike bendrovės perspektyva, nelaikytini peržengiantys akcininkui priskirtos kompetencijos ribas, nes, kaip minėta, nenustatyta, kad jis ėmėsi ir kasdienių bendrovės veiklos klausimų sprendimų. Pažymėtina, kad byloje ginčo dėl to, jog akcininkas nepriiminėjo verslo sprendimo išnuomoti bendrovės įrangą, kuris ir lėmė atsakovės galimybių vykdyti veiklą netekimą, nekilo, nes toks sprendimas yra susijęs su kasdiene ūkine bendrovės veikla, kurią šiuo atveju organizavo ir vykdė buvęs atsakovės vadovas J. J.. Vien aplinkybė, kad akcininkui buvo žinoma apie įrangos išnuomojimą, taip pat nelemia jo neteisėtų veiksmų konstatavimo ir nesuponuoja atsakomybės už tyčinį bankrotą.

79.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė priežastinį ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo, kurį lėmė apelianto J. J. atlikti veiksmai, ir atsakovės tapimo nemokia, tačiau nepagrįstai nusprendė dėl akcininko G. U. atsakomybės dėl tyčinio BUAB „Baltic foil“ bankroto, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nutartis keistina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

80.       Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria paskirstytos šalių bylinėjimosi išlaidos. Apeliantė UAB „Margūnas“ teigia, kad nors pareiškėją atstovavo du advokatai, tačiau jų paslaugos, atitinkamai ir išlaidos, nesidubliavo; pareiškėjos prašymas patenkintas pilna apimtimi, todėl pareiškėja laikytina ginčą laimėjusia šalimi. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais sutinka tik iš dalies.

81.       Pareiškėja bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė viso 17 371,78 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų advokatų teisinei pagalbai apmokėti.

82.       Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta pagal Rekomendacijas. Rekomendacijų 1 punkte nustatyta, kad šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį. Remiantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

83.       Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo, o spręsdamas dėl išlaidų dydžio turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus, bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas. Kiekvienos šalies turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas yra sprendžiamas individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2011; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2014).

84.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atliktų darbų išklotines, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pareiškėjos pagrįstomis išlaidomis pripažino tik ½ dalį šios patirtų bylinėjimosi išlaidų – 8 685,89 Eur sumą. Pažymėtina, kad kliento atstovavimas teismo posėdžiuose ir / ar rengiant procesinius dokumentus iš esmės apima pokalbius telefonu, dokumentų peržiūrą, derinimą ar jų pateikimą teismui, tolimesnių veiksmų derinimą tiek su klientu, tiek ir tarpusavyje tarp atstovų, t. y. sudėtinė paslaugos (procesinių dokumentų parengimo ir / ar kliento atstovavimo teismo posėdyje) dalis, nes be šių veiksmų procesinių dokumentų parengimas ir / ar kliento atstovavimas būtų neįmanomas, todėl pareiškėjos atstovai nepagrįstai išskiria tokias paslaugas ir prašo už jas priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos atstovai taip pat nepagrįstai išskiria jų patirtas biuro išlaidas, kurių nedetalizuoja, todėl neaišku kokios atstovų patirtos sąnaudos, kurios neapima procesinių dokumentų rengimo ir / ar atstovavimo, į tokias išlaidas yra įtrauktos. Be to, nors nėra draudžiama byloje turėti keleto atstovų, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos neatsižvelgiant į tai, kiek advokatų atstovauja (teikia) paslaugas šaliai, todėl išlaidos nurodytos už abiejų atstovų pozicijų derinimą ar už abiejų atstovų baigiamųjų kalbų rengimą laikytinos nepagrįstomis ir perteklinėmis. Juo labiau, kad ši byla, nors ir vertintina kaip išties didelės apimties, nes nagrinėta pakankamai ilgą laiko tarpą, byloje gausu faktinių aplinkybių, tačiau joje nebuvo nagrinėjami visiškai nauji ar išskirtiniai teisiniai klausimai, kurie įprastai nagrinėjami tokio pobūdžio bylose. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į bylos apimtį ir sudėtingumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta 8 685,89 Eur suma už pareiškėjos atstovavimą pirmosios instancijos teisme laikytina teisinga ir protinga.

85.       Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjos pozicija, kad pirmosios instancijos teismo pasirinkta patenkintų reikalavimų skaičiavimo metodika laikytina ydinga bei prieštaraujančia Lietuvos apeliacinio teismo ir kasacinio teismo praktikai, nurodytai šios nutarties 71–72 punktuose, kai bent vieno JANĮ nustatyto tyčinio bankroto požymio nustatymas yra pakankamas bankrotui tyčiniu pripažinti. Todėl apeliantė visiškai teisi, teigdama, kad jos prašymas patenkintas pilna apimtimi ir ji laikytina ginčą laimėjusia šalimi. Taigi, vertinama, kad pareiškėjos pareiškimas dėl BUAB „Baltic foil“ bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teisme patenkintas pilna apimtimi, todėl jos naudai iš suinteresuoto asmens J. J. priteistina 8 685,89 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atitinkamai iš suinteresuoto asmens J. J. BUAB „Baltic foil“ naudai taip pat priteistina 7 199,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, nes BUAB „Baltic foil“, atstovaujama nemokumo administratoriaus, nuosekliai palaikė pareiškėjos UAB „Margūnas“ poziciją.

86.       Pirmosios instancijos teisme suinteresuotas asmuo G. U. patyrė 8 470 Eur procesinių dokumentų rengimo ir atstovavimo teisme išlaidų, kurias prašo priteisti iš UAB „Margūnas“. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors reikalavimai pripažinti atskirus asmenis atsakingais už tyčinį bankrotą netraktuotini kaip atskiri materialiniai reikalavimai, tačiau nagrinėjamu atveju įvertinus priešingą pareiškėjos ir suinteresuoto asmens G. U. teisinį suinteresuotumą, taip pat tai, jog šis asmuo nelaikytinas atsakingu už BUAB „Baltic foil“ tyčinį bankrotą, jo naudai iš pareiškėjos priteistina 8 470 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

87.       Remdamasis nurodytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą procesinį sprendimą dėl BUAB „Baltic foil“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau neteisingai nusprendė dėl asmenų, atsakingų už tyčinį bankrotą, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis šioje dalyje keistina, nustatant, kad už BUAB „Baltic foil“ tyčinį bankrotą atsakingas suinteresuotas asmuo J. ..

88.       Pagal apeliacine tvarka išnagrinėtos bylos procesinę baigtį, apelianto J. J. apeliacinis skundas laikomas atmestu, todėl jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kadangi bylinėjimosi išlaidų priteisimo proporcijų pakeitimas nekeičia pirmosios instancijos teisme išnagrinėtos bylos rezultato, pareiškėjos UAB „Margūnas“ patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su atskirojo skundo rengimu, neatlygintinos; suinteresuoto asmens G. U. atskirasis skundas laikomas patenkintu iš dalies, tačiau jam nepateikus jo patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiančių įrodymų, klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų nespręstinas. Byloje taip pat nustatyta, kad BUAB „Baltic foil“ patyrė 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskiruosius skundus parengimą, o pareiškėja UAB „Margūnas“ patyrė viso 6 047,63 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Įvertinus BUAB „Baltic foil“ ir UAB „Margūnas“ patirtas atstovavimo išlaidas už atsiliepimo parengimą, darytina išvada, kad pastarosios viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytus rekomenduojamus priteisti maksimalius dydžius, todėl yra pagrindas jas sumažinti ir iš suinteresuoto asmens J. J. BUAB „Baltic foil“ ir UAB „Margūnas“ kiekvienai priteisti po 2 077,53 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a : 

Kauno apygardos teismo 2022 m. sausio 12 d. nutartį pakeisti, jos rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baltic foil“, juridinio asmens kodas 302559009, bankrotą tyčiniu. 

Dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baltic foil“, juridinio asmens kodas 302559009, tyčinio bankroto atsakingu asmeniu pripažinti J. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini).

             Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Margūnas“, juridinio asmens kodas 135102261, iš suinteresuoto asmens J. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 8 685,89 Eur (aštuonis tūkstančius šešis šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus 89 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. 

Priteisti bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Baltic foil“, juridinio asmens kodas 302559009, iš suinteresuoto asmens J. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 7 199,50 Eur (septynis tūkstančius vieną šimtą devyniasdešimt devynis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. 

Priteisti G. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai iš uždarosios akcinės bendrovės „Margūnas“, juridinio asmens kodas 135102261, 8 470 Eur (aštuonis tūkstančius keturis šimtus septyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.“ 

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Margūnas“, juridinio asmens kodas 135102261, iš suinteresuoto asmens J. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2 077,53 Eur (du tūkstančius septyniasdešimt septynis eurus 53 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. 

Priteisti bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Baltic foil“, juridinio asmens kodas 302559009, iš suinteresuoto asmens J. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2 077,53 Eur (du tūkstančius septyniasdešimt septynis eurus 53 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėja                                                                                        Asta Radzevičienė