Baudžiamoji byla Nr. 2K-312/2013

Teisminio proceso Nr. 1-83-2-00029-2010-8

Procesinio sprendimo kategorija:

                                                                                        1.2.14.5.2

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. birželio 11 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Nerijui Marcinkevičiui,

išteisintojo J. V. gynėjui advokatui Stanislovui Butkevičiui,

nukentėjusiesiems R. J. B., R. S. , R. K. , A. Č. , J. Ž. , L. I. , A. M. , J. M. , R. T. ir Z. Š. ,

nukentėjusiojo R. K. atstovui advokatui Valdui Kersnauskui,

              teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų R. J. B. , A. Č. , L. I. , R. K. , A. M. , R. S. , J. Ž. kasacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, kuria nukentėjusiųjų  R. J. B. , A. Č. , L. I. , R. K. , A. M. , R. S. , J. Ž. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Gutausko pranešimą, prokuroro ir išteisintojo gynėjo advokato, prašiusių kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiųjų ir nukentėjusiojo atstovo advokato, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų, 

 

n u s t a t ė :

 

J. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2000 m. balandžio 4 d. iš UAB „Rokiškio konservai” su O. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių  nuosavybės teise įsigijęs du pastatus – sandėlį 5F1p, unikalus Nr. 7397-5009-1054, ir taros sandėlį 6F1p, unikalus Nr. 7397-5009-1060, esančius Rokiškyje, Perkūno g. 2a, ir juos įregistravęs VĮ „Registrų centras” savo vardu, neteisėtai, be statybos leidimo ir projekto sandėlius perstatė į du individualių garažų blokus ir 2000-2002 metais, garažų neįregistruodamas ir neužtikrindamas nuosavybės teisės įgyvendinimo, apgaule, asmenims nežinant, kad pastatai registruoti kaip sandėliai, juos pardavė savo naudai įgydamas iš M. P. 4000 Lt, J. D. 4500 Lt, A. M. 8500 Lt, A. J. 4000 Lt, L. I. 5000 Lt, A. U. 3700 Lt, V. V. 4500 Lt, A. K. 8000 Lt, J. Ž. 9000 Lt, R. D. 4000 Lt, S. N. 5000 Lt, A. K. 11000 Lt, V. G. 4600 Lt, V. G. 4000 Lt, A. Č. 9000 Lt, Z. Š. 6000 Lt, R. T. 10250 Lt, V. K. 4600 Lt, D. S. 6500 Lt, B. M. 6000 Lt, P. G. 4000 Lt, R. K. 4500 Lt, A. K. 17500 Lt, R. D. 3000 Lt, A. D. 7500 Lt, S. M. 4450 Lt, Z. S. 4500 Lt, M. Š. 10000 Lt, B. S. 4000 Lt, V. R. 4000 Lt, R. S. 5100 Lt, R. B. 4400 Lt, P. Š. 10000 Lt, J. M. 5500 Lt, J. P. 4000 Lt, A. G. 4000 Lt, V. R. 4000 Lt – iš viso svetimo turto už 222 600 Lt.  

Pirmosios instancijos teismas J. V. išteisino, konstatavęs, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nes jo veiksmuose nėra apgaulės pagal BK 182 straipsnio prasmę ir veikos dalyko – svetimo turto įgijimo, o tarp J. V. ir nukentėjusiųjų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, nukentėjusiųjų apeliacinį skundą atmetė.

 

Kasaciniu skundu nukentėjusieji R. J. B. , A. Č. , L. I. , R. K., A. M. , R. S. , J. Ž. prašo panaikinti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 13 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios arba apeliacinės instancijos teismui.

Skunde nurodoma, kad teismai nevisapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes, teismų išvados prieštarauja byloje esantiems įrodymams, netinkamai konstatuotos faktinės aplinkybės, o visa tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Pasak kasatorių, buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis bei 332 straipsnio 5 dalis, nes apeliacinės instancijos teismas, nors ir atnaujino įrodymų tyrimą, tačiau nutartyje tik atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus argumentus, o dėl apeliacinės instancijos ištirtų įrodymų nepateikė motyvuotų išvadų. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje  pasisakyta ne dėl įrodymų  viseto, bet dėl atskirų įrodymų, kuriais buvo patvirtintos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados.

Kasatorių teigimu, byloje yra pakankamai objektyvių duomenų, kad J. V. veiksmuose buvo apgaulė - pagrindinis sukčiavimo požymis. J. V., realiai neužsiimdamas statybų veikla, tyčia panaudodamas apgaulę, suklaidino nukentėjusiuosius, o šie perleido J. V. savo turtą – pinigus. J. V. teiginius apie nenorą apgauti paneigia byloje esantys duomenys: jo paties parodymai, kad jis rinko iš nukentėjusiųjų pinigus, žadėdamas už tai pastatyti ir perleisti  nuosavybėn nekilnojamojo turto objektus – garažus; rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad statybos buvo vykdomos savavališkai, nesikreipus nei dėl projektavimo sąlygų sąvado, nei dėl statybos leidimo išdavimo. J. V. garažus 2005 m. perleido J. R., bet šią aplinkybę nuo nukentėjusiųjų nuslėpė iki 2011 m. Sutartys, kurios buvo sudarytos su J. R. dėl garažų statybos ir atsiskaitymo - nekonkrečios, neturinčios teisinės įrodomosios vertės, be to, byloje yra dvi tos pačios dienos (2000 m. birželio 1 d.) sutartys su skirtingu turiniu. Nukentėjusieji pažymi, kad iš jų surinktų pinigų panaudojimas buhalteriškai nėra pagrįstas, o tai rodo, kad J. V. siekė nuo jų nuslėpti realiai turėtas išlaidas garažų statybai. Nors garažų statybos darbus pradėjo vykdyti bendrovė, vadovaujama J. R., tačiau su bendrove nebuvo sudarytos jokios sutartys, iš esančių dokumentų negalima nustatyti, kokios buvo statybos išlaidos ir kaip buvo panaudoti iš nukentėjusiųjų susirinkti pinigai.

Nukentėjusieji nesutinka, kad tarp jų ir J. V. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Pasak jų, teismai neatsižvelgė į aplinkybes, kad J. V. neteisėtai surinko iš nukentėjusiųjų pinigus, įsipareigodamas pastatyti garažus, nors šių įsipareigojimų neketino vykdyti (rinkdamas pinigus nesudarė jokių sutarčių, kuriose būtų aiškiai apibrėžtos šalių teisės ir pareigos, įsipareigojimų vykdymo terminai ir kaina, nuslėpė, kad nėra statybos leidimo ir kitų statybai reikalingų dokumentų), o perleisdamas turtą kitam asmeniui, sutartyje nenumatė jokių įpareigojimų naujajam savininkui, sandoryje nurodė neegzistuojantį turtą ir tyčia šio turto perleidimo faktą nuslėpė nuo nukentėjusiųjų. Taip pat nukentėjusieji pažymi, kad jau po turto perleidimo fakto kitam asmeniui, nebūdamas faktiniu turto savininku, J. V. neteisėtai rinko pinigus iš asmenų už garažus, taip pat lėšas už žemės mokesčius, elektros energijos ir kitas paslaugas. Tokie J. V. veiksmai rodo apgaulę užvaldyti svetimą turtą, nes jis nuo pat pradžių neketino vykdyti savo įsipareigojimų bei sąmoningai nuslėpė duomenis, kiek realiai kainavo garažų statyba.

Skunde teigiama, kad kreditoriaus padėties apsunkinimo kriterijus gali būti naudojamas kaip papildomas argumentas bylose, kai asmenys kaltinami įgiję svetimą turtą apgaule, iš anksto turėdami tikslą nevykdyti atsiradusios prievolės. Šiuo atveju nukentėjusiųjų teisių atkūrimas civilinio proceso tvarka yra apsunkintas apgaulės, kuri yra baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnį sąlyga.

Nukentėjusieji pažymi, kad kai turtas perduodamas nuosavybėn pagal sutartis dėl garažų statybos, apgaulė dėl ketinimų pasireiškia tuo, kad kaltininkas neketina vykdyti tų įsipareigojimų ir vėliau grąžinti turtą, o siekia gautą turtą pasisavinti, ir toks siekimas lydimas apgaulės. Tokiu atveju įtikinama dėl galutinio rezultato (statybų) patikimumo ir naudos, o tai nulemia kitos pusės apsisprendimą perduoti pinigus ir apsunkina perduoto turto atgavimą.  Apgaule veikiantis asmuo ketinimus nesilaikyti sutarties sąlygų ir užvaldyti turtą maskuoja apgaule įvairiais būdais, kuri suklaidina pinigų davėją dėl šio asmens ketinimų ir iš esmės paveikia asmens apsisprendimą perduoti pinigus.

Skunde taip pat nurodoma, kad buvo padaryti ir kiti esminiai BPK pažeidimai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad J. V. pateiktas kaltinimas yra nekonkretus, tačiau pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu nutartimi teismas bylą perdavė nagrinėti teisiamajame posėdyje neargumentuodamas esamo kaltinimo trūkumų, kai tuo tarpu įstatymas numato, kad, nustatęs kaltinamojo akto trūkumus, teismas turi priimti nutartį perduoti bylą prokurorui. Be to, teismas, nukentėjusiųjų manymu, privalėjo būti aktyvus ir esant nekonkrečiam kaltinimui ar kitiems pažeidimams nedelsiant informuoti proceso dalyvius apie kaltinimo trūkumus, patikrinti  ir ištirti visus byloje esančius įrodymus bei faktines aplinkybes, o prireikus tirti naujus įrodymus pagal BPK 255, 256 straipsnius. Apeliacinės instancijos teismas taip pat turėjo spręsti šį klausimą savo iniciatyva, nes tai yra esminis BPK pažeidimas.

 

N. R. J. B. , A. Č. , L. I. , R. K. , A. M. , R. S. , J. Ž. kasacinis skundas atmestinas.

 

 Dėl BK 182 straipsnio sudėties požymių vertinimo

 

Kasaciniame nukentėjusiųjų skunde nesutinkama su  J. V. išteisinimu pagal BK              182 straipsnio 2 dalį, teigiant, kad jo veiksmuose buvo apgaulė ir todėl veika turi būti vertinama kaip sukčiavimas. Su kasacinio skundo argumentais teismas neturi pagrindo sutikti, nes jie prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir jų atliktam išsamiam vertinimui pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose.

Nukentėjusieji apgaulės požymio buvimą motyvuoja tuo, kad J. V. realiai neužsiiminėjo statybų veikla, bet suklaidino nukentėjusiuosius ir šie perleido J. V. savo turtą, kad garažų statybos buvo vykdomos savavališkai, nesikreipiant dėl projektavimo sąlygų sąvado, statybos leidimo išdavimo, vėliau perleidus garažus kitam asmeniui tai buvo nuslėpta nuo nuketėjusiųjų, o surinktų pinigų panaudojimas buhalteriškai nepagrįstas – visa tai, pasak nukentėjusiųjų, liudija apgaulės požymio buvimą išteisintojo J. V. veiksmuose.

Pažymėtina, kad esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas.

Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas, turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54/2012). Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206/2009). Sukčiavimo atveju kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norėdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą. Nustatant subjektyviuosius veikos požymius svarbu įvertinti ir tai, ar kaltininko veiksmai ir vaidmuo nusikalstamos veikos visumoje buvo viena iš priemonių įgyvendinti tą patį tikslą, t. y. apgaule įgyti svetimą turtą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-358/2011). Turto savininkas ar valdytojas gali būti kaltininko suklaidinamas įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nei sutarties pasirašymas, nei jos pakeitimas, nesant duomenų apie kurios nors iš susitariančių šalių suklaidinimą, negali būti vertinamas kaip apgaulė.  

Šioje byloje nustatyta, kad dvi šalys (nukentėjusieji ir J. V.) sudarė pirkimo-pardavimo sandorius dėl sandėlių, kurie pardavimo metu teisėtai priklausė J. V.. Pardavimo objektas buvo pastatai, kurie registracijos dokumentuose įvardijami kaip sandėliai, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiųjų tikslas įsigyjant tuos sandėlius buvo pakeisti jų statusą ir vietoje jų pastatyti garažus. Dėl to jie pirkdami sandėlius tarėsi su J. V., kuris, taip pat būdamas suinteresuotas dėl tokios procedūros kaip šio turto savininkas, prisiėmė žodinę atsakomybę sutvarkyti reikiamus dokumentus ir įteisinti garažų statybą. Tokios pastatų pirkimo sąlygos nebuvo slaptos, J. V., parduodamas sandėlius, nenuslėpė jų registracinio statuso ar to fakto, kad norint įrengti garažus reikės atlikti teisines procedūras. Nukentėjusieji, įsigydami turtą, su tuo sutiko, o sumokėję pinigus jie įgytais pastatais naudojosi be kliūčių įgyvendindami savo teisę į nuosavybę. Vėliau laikui bėgant J. V. nepavyko įteisinti garažų statybos, jis reikiamų dokumentų nesutvarkė ir pardavė sandėlius kitam asmeniui, tačiau ir po to nukentėjusiųjų teisei į nuosavybę joks pavojus nekilo, o naujas savininkas tęsė garažų statybos įteisinimo procedūrą.

Nukentėjusieji iš esmės apgaulę supranta formaliai kaip tam tikrų įsipareigojimų, susitarimų nevykdymą, nes J. V. pažadėjo įteisinti garažų nuosavybę, tačiau tai per tam tikrą laiką nebuvo padaryta. Vis dėlto, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sukčiavimui baudžiamosios teisės prasme nepakanka vien susitarimo nevykdymo, apgaulei reikalingas neabejotinos išankstinės tyčios nevykdyti įsipareigojimą nustatymas. Priešingai, šioje byloje teismas nustatė, kad išankstinės tyčios apgauti nevykdant įsipareigojimų nebuvo, nes J. V. bandė pradėti statybas turint garažų projektą, buvo atlikti tam tikri parengiamieji darbai, per tą laiką, nepaisant nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, nukentėjusiųjų nuosavybės teisės įgyvendinimas nebuvo suvaržytas, jie laisvai galėjo disponuoti savo turtu. Šioje byloje susidarė situacija, kuomet tiek pirkėjas, tiek pardavėjas, sudarydami sandorį, žinojo, kad statybos projekto dėl garažų nėra, kad perkami sandėliai, kurių dokumentacijos sutvarkymą nukentėjusieji savo valia patiki J. V., tikėdamiesi garažų statybos įteisinimo ir tuo pačiu metu jais disponuodami. Jau sandorio sudarymo metu buvo aišku, jog nukentėjusieji perka sandėlius, bet ne garažus, o norint vietoje jų įrengti garažus, reikėjo sutvarkyti atitinkamus dokumentus, susijusius su statybų leidimais, žemės paskirties pakeitimu ir pan.. Taigi šioje byloje  nėra nustatytas joks esminis informacijos nuslėpimas nuo nukentėjusiųjų, kuris galėjo lemti jų apsisprendimą perleisti savo pinigus įsigyjant sandėlius.

Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į argumentą dėl apgaulės, pažymėjo, kad ir patys nukentėjusieji aiškiai pripažino, jog nuo jų nebuvo nuslėpta, kad pastatai, kurių vietoje buvo norima rengti garažus, yra įregistruoti kaip sandėliai, jiems nebuvo pateikta informacija, kad dokumentai yra tvarkingi. Taigi visos byloje nustatytos aplinkybės paneigia apgaulės požymio pagal BK 182 straipsnio normos turinį.

Kitas aspektas, kurį skunde plėtoja nukentėjusieji, yra nesutikimas su teismų išvadomis, kad tarp nukentėjusiųjų ir J. V. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, dėl kurių iškilę ginčai gali būti sprendžiami civilinio proceso tvarka, kaip pakankama teisių gynimo priemone. Nukentėjusieji nesutinka su tuo, teigdami, kad jų teisė apginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka buvo suvaržyta. Tačiau, priešingai negu teigia kasatoriai, jų pažeistų teisių gynimas civilinio proceso tvarka pasunkintas nebuvo, nes, kaip patys nurodė, jie civilinio proceso tvarka kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu, o  šioje baudžiamojoje byloje tuo pagrindu civilinių ieškinių atsisakė.

Sukčiavimas nuo civilinės teisės pažeidimo paprastai atskiriamas pagal esminės apgaulės kriterijų, pagal kurį būtina nustatyti, kad naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam nenaudingame turtiniame sandoryje. Kaip papildomi argumentai atskiriant šiuos skirtingus teisės pažeidimus taip pat naudotini: kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai apsunkintos) ir nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Todėl bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas suteiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad tarp J. V. ir jam pinigus už garažų statybą sumokėjusių asmenų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, o ginčas gali būti sprendžiamas dviem būdais – civilinio proceso tvarka susigrąžinant J. V. sumokėtas lėšas arba bandant įteisinti garažų nuosavybę. Nukentėjusieji patvirtino, kad jie šią teisę įgyvendino, ir kreipėsi civilinio proceso tvarka dėl garažų įteisinimo, tai tik parodo, kad pažeistų teisių gynimas ne tik nebuvo suvaržytas, bet ir jau pradėtas įgyvendinti. Ta aplinkybė, kad vėliau turtas buvo perleistas kitam asmeniui J. R., taip pat nepatvirtina pažeistų teisių gynimo pasunkinimo kriterijaus. Iš bylos duomenų matyti, kad kaip tik po J. R. turto perėmimo buvo imtasi iš esmės tęsti  pastatytų garažų įteisinimo procedūros sutvarkymą, o faktas, kad turtas jau nepriklausė J. V. nepadarė neigiamos įtakos nukentėjusiųjų nuosavybės teisės įgyvendinimui ir netapo kliūtimi ginti pažeistas teises. Tą išsamiai nutartyje aptarė ir apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų. Iš to, kas išdėstyta, išplaukia išvada, kad nėra pagrindo abejoti teismų išvadomis dėl tarp nukentėjusiųjų ir J. V. susiklosčiusių santykių prigimties teisinio įvertinimo, todėl kasacinio skundo teiginiai dėl neteisingo veikos kvalifikavimo atmestini kaip nepagrįsti.

 

Dėl BPK pažeidimų

 

Nukentėjusieji teigia, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog kaltinimas J. V. yra nekonkretus, tačiau, nepaisant to, perdavė bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nors tokiu atveju pagal BPK turėjo perduoti bylą prokurorui bei informuoti kitus proceso dalyvius, tirti naujus įrodymus. Kasatorių argumentas dėl nekonkretaus kaltinamojo akto yra nepagrįstas, to nepatvirtina bylos duomenys. 

Iš kaltinamojo akto matyti, kad jis surašytas  tinkamai, nurodant veikos, kuria kaltinamas asmuo, esminius požymius, kaip to reikalauja  BPK 219 straipsnis. Priešingai negu nurodo nukentėjusieji, pirmosios instancijos teismas nei bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje, nei vėliau nekonstatavo, kad kaltinamasis aktas yra su trūkumais ir kad tai būtų kliūtis nagrinėti bylą iš esmės. Kupiškio rajono apylinkės teismas  2011 m. spalio 26 d. nutartimi nustatęs, kad nėra kliūčių bylą nagrinėti teisme, perdavė ją nagrinėti teisiamajame posėdyje. Posėdžio metu nei prokuroras, nei nukentėjusieji neišsakė prašymo dėl kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo keliamas klausimas dėl kaltinimo nekonkretumo ta prasme, kad nukentėjusieji papildomai iškėlė naują versiją, jog J. V. veiksmuose yra kitų nusikalstamų veikų, kurias, jų manymu, reikėjo tirti teismui. Atsakydamas į  skundo argumentą apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neturi įgaliojimų tirti ir kitų aplinkybių, kaip  galimų kitų nusikalstamų veikų požymius, jei dėl tų veikų nėra pasisakyta kaltinamajame akte. Tokia išvada atitinka BPK 255 straipsnio nuostatų turinį reglamentuojantį nagrinėjimo teisme ribas, todėl nėra pagrindo ja abejoti.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvuodamas, jog tarp nukentėjusiųjų ir išteisintojo susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, papildomai, be byloje išnagrinėtų įrodymų, rėmėsi ir civiline tvarka išnagrinėtos bylos teismo sprendimu pagal informacinės sistemos (LITEKO) duomenis, tačiau, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, šio teismo sprendimo baudžiamojoje byloje nėra. Teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme, kai buvo atliekamas įrodymų tyrimas, jis nebuvo ištirtas. Kartu pastebėtina, kad jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusieji, atsisakę nuo civilinių ieškinių, kaip to pagrindą nurodė faktą, jog jie dėl šių santykių yra padavę civilinius ieškinius ir byla nagrinėjama civilinio proceso tvarka. Taigi pagrįsdamas savo išvadas pačiu teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje, neišnagrinėjus jo kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio 1 dalis, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jau viso proceso metu pats faktas dėl civilinės bylos nagrinėjimo, kaip aplinkybės, patvirtinančios civilinių santykių prigimtį bei pažeistų teisių gynimo galimybių realizavimą, visiems proceso dalyviams buvo žinomas, to niekas neginčijo ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismo argumentuose ši aplinkybė panaudota ne kaip pagrindinis, o papildomas duomuo teismo nutarties argumentacijoje, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas nelaikytinas esminiu, dėl kurio galėjo būti priimta neteisinga nutartis.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo keisti ar naikinti teismo nuosprendį ir nutartį.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Atmesti nukentėjusiųjų R. J. B. , A. Č. , L. I. , R. K. , A. M. , R. S. ir J. Ž. kasacinį skundą.

 

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                    Vladislovas Ranonis

 

 

                                                                                                                 Aldona Rakauskienė

 

 

                                                                                                                Aurelijus Gutauskas