Baudžiamoji byla Nr. 2K-476/2012

Teisminio proceso Nr. 1-75-1-00105-2009-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.2.8; 1.2.26.2.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,                                              

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

nuteistojo gynėjui advokatui Vytautui Blažaičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu penkiolikai metų, 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams, 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams šešiems mėnesiams, 161 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta devyniolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. V. B. pagal BK 144 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Iš  V. B. priteista L. Š. 96 550 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1200 Lt  išlaidoms už advokato paslaugas apmokėti; D. R. 50 000 Lt, D. R. 5 000 Lt, L. N. 6 000Lt ir (duomenys neskelbtini) 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 24 d. nutartis, kuria nuteistojo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimo, prokuroro, prašiusio, kasacinį skundą tenkinti iš dalies, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti,

n u s t a t ė :

V. B. nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 28 d., apie 18.30 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, gatvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, prie sustojusio jo vairuojamo automobilio „Renault Espace“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priėjus L. N. ir atidarius priekines keleivio pusės dureles bandant iš automobilio variklio užvedimo spynelės ištraukti raktelius, tyčia staiga pradėjęs važiuoti vilko apie 30 metrų asfaltu į automobilio rankinį stabdį įsikibusį L. N. , taip sukėlė jam fizinį skausmą; po kelių minučių, tęsdamas savo nusikalstamą veiką kelyje (duomenys neskelbtini), tyčia staiga išvažiavo į kelkraštį ir trenkėsi į ten stovėjusį J. Š., padarydamas jam sužalojimus, nuo kurių J. Š. 2009 m. kovo 30 d. ligoninėje mirė, taip dėl chuliganiškų paskatų nužudė J. Š., keleiviui (duomenys neskelbtini) sukėlė fizinį skausmą, sugadino automobilį, padarydamas S. V. nedidelę 500 Lt turtinę žalą.

V. B. nuteistas ir už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo gyvenamojoje vietoje 2009 m. spalio mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, taip pat pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo (duomenys neskelbtini) būkle dėl mažametystės, vakarais apie 20 kartų oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą su mažamečiu; be to, nuo nenustatyto laikotarpio iki 2009 m. spalio mėnesio nenustatytą skaičių kartų mušdamas mažametį (duomenys neskelbtini) sukėlė jam fizinį skausmą; 2006–2009 metais, tiksliai nenustatytu laiku, apie 20 kartų duodamas mažamečiui (duomenys neskelbtini) gerti svaigiuosius gėrimus, įtraukė jį girtauti.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Nuteistasis kasaciniame skunde nurodo, kad vertinant įrodymus pažeisti BPK 20 straipsnio  reikalavimai, teismų išvados neatitinka faktinių byloje nustatytų aplinkybių, dėl to neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, priimtas neteisėtas nuosprendis ir paskirta per griežta laisvės atėmimo bausmė.

Antai kasatorius, neigdamas savo kaltę nužudžius J. Š. dėl chuliganiškų paskatų, teigia, kad teismai savo sprendimus dėl šių kaltinimų grindė neobjektyviai, šališkai įvertintais ir visapusiškai neištirtais įrodymais. Jo nuomone, byloje esantys duomenys buvo vertinami atskirai, juos ištraukiant iš konteksto, buvo remtasi  prieštaringais liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymais.

Kasatorius pripažįsta, kad išgėręs ir neturėdamas vairuotojo pažymėjimo vairavo automobilį  pažeisdamas Kelių eismo saugumo taisykles, bet nepasuko automobilio tyčia stovinčio J. Š. link. Teismas, nustatydamas veikos kvalifikavimui reikšmingą kasatoriaus kaltės formą, negalėjo remtis vien tik neobjektyviais liudytojo L. N. parodymais, kad stovėdamas matė kasatoriaus veidą ir suprato, jog kasatorius matė kelkraštyje stovintį J. Š. ir į jo pusę pasuko automobilio vairą. Teismai tinkamai neįvertino liudytojo J. B. parodymų, sukeliančių abejonių eismo įvykio mechanizmu, kad J. Š., paėmęs ir iškėlęs rankoje pliauską, bandė sustabdyti kasatoriaus automobilį. Pasak kasatoriaus iš įvykio vietos apžiūros protokolo, schemos ir specialisto išvados matyti, kad jo vairuojamas automobilis nuo kelio vidurio pavažiavęs 6,60 m, įvažiavo į kelkraštį ir tuo kelkraščiu lanku dar važiavo 11,40 m iki susidūrimo su J. Š. Byloje užfiksuota, kad buvo sutemę, apsiniaukę, žvyruotas kelias įvykio metu buvo šlapias, atskiri liudytojai parodė, kad toje vietoje kelias buvo išlygintas greideriu ir į kelkraštį buvo sustumtas gruntas. Byloje nėra nustatytas objektyvus kliūties (pėsčiojo) matomumas buvusiomis įvykio metu kelio ir meteorologinėmis sąlygomis, kuris gali būti nustatytas tik atlikus tyrimo eksperimentą. Tai, kasatoriaus nuomone, paneigia liudytojų parodymais pagrįstas teismo išvadas, kad kasatorius automobilį pasuko į J. Š. staiga ir likus porai metrų, kad kelias ir matomumas buvo geras.

Kasatorius mano, kad teismai jo prieš L. N. ir J. Š. padarytas veikas nepagrįstai įvertino kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką. Pasak kasatoriaus, minėti veiksmai padaryti skirtingu laiku, nukreipti į skirtingus objektus, todėl kaip dvi atskiros veikos turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 281 straipsnio 6 dalį.

Kasatorius pripažįsta, kad viešoje vietoje, nenorėdamas atiduoti raktelių, pradėjo važiuoti ir tempė L. N., bet tvirtina, kad po to važinėjo automobiliu pažeisdamas ne viešąją tvarką, o KET reikalavimus. Kasatorius nurodo, kad negrįžo ir nepravažiavo tos vietos, esančios prie E. J. sodybos, kur buvo velkamas L. N. Kasatorius visai nepažinojo J. Š. ir ant jo pykti negalėjo, nes ne šis bandė atimti raktelius, dėl to J. Š. partrenkimas negali būti vertinamas kaip įžūlus elgesys, nepagarbos demonstravimas, rimties ir tvarkos sutrikdymas. Tai buvo eismo įvykis, kurio metu dėl girtumo nesuvaldęs automobilio kasatorius partrenkė kelkraštyje stovėjusį J. Š., o eismo įvykiai nekvalifikuojami kaip įvykdyti dėl chuliganiškų paskatų. Tai, kad po eismo įvykio susirinko nemažai žmonių, kurie buvo šokiruoti dėl kasatoriaus veiksmų ir jų sukeltų padarinių, yra kiekvienam eismo įvykiui būdinga aplinkybė, bet tai nėra vertinama kaip chuliganiškų paskatų įrodymas (baudžiamosios bylos Nr. 1A-10-107/2006, 1-71-2007, 1-299-316/2010, 1A-323-417/2008). Taigi, kasatoriaus nuomone, jo padarytus veiksmus prieš nukentėjusįjį J. Š. teismai nepagrįstai kvalifikavo kaip nužudymą, nes jis neturėjo tyčios nužudyti J. Š. Nuteistojo V. B. nuomone, partrenkęs J. Š., jis padarė eismo įvykį už kurį ir turi atsakyti.

Kasatorius taip pat teigia, kad nusikalstamų veikų prieš mažametį nepadarė. Nukentėjusysis – jo posūnis, kurį bausdavo už nepaklusnumą, todėl jis nemėgo kasatoriaus ir pasitaikius progai atkeršijo, išgalvodamas, kad jį prievartavo, mušė ir įtraukė girtauti. Nukentėjusiojo parodymai kiekvienos apklausos metu vis pasipildydavo naujais išgalvojimais, kurių patikrinti negalima, o kiti jo nurodyti faktai, kuriuos galima buvo patikrinti, paneigti J. K., K. Č. parodymais. Nukentėjusysis darželyje ir mokyklose apibūdinamas kaip meluojantis, kaltinantis kitus. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės padidintas polinkis fantazuoti nėra nustatytas, bet nurodoma, kad tiriamasis įžeidus, greitai  sudirgsta, galimas impulsyvus reagavimas, aktyvios gynybinės reakcijos, pykčio ir agresijos proveržiai, nesugeba kritiškai vertinti aplinkos įvykių, prognozuoti jų eigos, numatyti pasekmių, netinkamai susiformavusi ilgalaikė atmintis, įsiminta medžiaga ypač nesuprantama, išlaikymo nepatvarumas, dominuojantis ryškių, emociškai paveikusių detalių įsiminimas, nevalingas įvykio detalių užmiršimas, jų supainiojimas, siekimas išvengti atsakomybės, kaltinimas kitų ir kt. Ekspertai nustatė, kad (duomenys neskelbtini) konstatuojamas socialinio bendravimo sutrikimas vaikystėje, ribinis intelektas. Teismai jo duotus parodymus turėjo vertinti kritiškai, o juos patvirtinančių kitų įrodymų nėra (BPK 301 straipsnio 2 dalis). Be to, teismai to paties asmens parodymus vertino dvejopai, nes pirmosios instancijos teismas nepatikėjo nukentėjusiojo parodymais apie seksualinį prievartavimą 2005-2006 m.

Kasatorius nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, netinkamai pritaikė BK 54 straipsnį, suteikdamas per didelę reikšmę jo asmenybės neigiamoms savybėms, nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimo dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir eismo įvykio, neatsižvelgė į jo sveikatos būklę, į tai, kad rūpinasi dukterimis ir pensininkais tėvais.

Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas, nes byloje galioja Pakruojo rajono apylinkės prokuroro 2010 m. balandžio 29 d. nutarimas nutraukti  tyrimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, o teisme kaltinimo pakeitimas į sunkesnį, vadovaujantis BPK 256 straipsniu, yra galimas tada, kai nėra dėl to priimto galutinio teismo ar prokuroro sprendimo.

Kasacinis skundas atmestinas.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą bei 284 straipsnio 1 dalį

Kasaciniame skunde V. B., ginčydamas jo nuteisimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu bei nurodo, kad byloje surinkti ir teismų ištirti įrodymai nepatvirtina jo kaltės. Pagrįsdamas šiuos teiginius, kasatorius kelia savo versijas, ginčija teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, bando sumenkinti liudytojų parodymų ir byloje ištirtų duomenų, ypač Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus specialisto išvadą. Kartu kasatorius teigia, kad teismai savo išvadas dėl jo kaltės padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikaltimą grindė neobjektyviai, šališkai įvertintais ir visapusiškai neištirtais įrodymais. Jo nuomone, byloje esantys duomenys buvo vertinami atskirai, juos ištraukiant iš konteksto, remtasi  prieštaringais liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymais. Taigi kasatorius iš esmės kelia ir klausimą,  ar įvertinant teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus nebuvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta, taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka.

Taigi ir nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalys dėl kasatoriaus nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą vertintinos tuo aspektu, ar teismai, priimdami šiuos sprendimus, nepadarė BPK inter alia 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį. Kartu spręstina, ar kasatoriaus padarytos veikos  pagal teismų nustatytas aplinkybes buvo teisingai pripažintos nužudymu dėl chuliganiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas ) ir viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 straipsnio 1 dalis).

              BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis Nr. 2K-509/2010). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad teismai, pripažindami V. B. kaltu nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymu, išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį, liudytojus, specialistus, išanalizavo bylai nagrinėti reikšmingus dokumentus. Vieni įrodymai buvo lyginami su kitais, motyvuotai paneigti kaltinimui prieštaraujantys parodymai.

Antai teismai, konstatuodami tą faktą,  kad V. B. automobiliu išvažiavo į kelkraštį ir partrenkdamas mirtinai sužalojo ten stovėjusį J. Š., rėmėsi liudytojų parodymais, L. N., J. S., R. V. parodymų patikrinimo įvykio vietoje protokoluose, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, teismo medicinos specialisto išvadomis, specialisto išvadomis dėl eismo įvykio ir iš dalies nuteistojo V. B. parodymais. Teismai pagal kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolą nustatė, kad už važiuojamosios kelio dalies ribų matyti automobilio padangų pėdsakai. Teismai, paneigdami nuteistojo argumentus, nustatė, kad byloje nėra įrodymų bent prielaidai, kad nuteistasis kuriam laikui būtų praradęs automobilio kontrolę ar kad kelio dangos būklė turėjo įtakos jo veiksmams. Taip pat teismai pažymėjo, kad V. B. neturėjo jokių objektyvių priežasčių automobilį staiga nukreipti į dešinį kelkraštį, kur stovėjo J. Š., o automobilio greičio didinimas, jo nukreipimas dešinėn pusėn ir staigus grįžimas po nukentėjusiojo partrenkimo į važiuojamąją kelio dalį rodo, jog V. B. automobilį valdė valingai, jį kontroliavo ir ant J. Š. užvažiavo tyčia. Pažymėta, kad už važiuojamosios kelio dalies ribų matomi automobilio padangų pėdsakai eina per numanomą nukentėjusiojo J. Š. stovėjimo vietą, ir tai atitinka įvykio liudytojų J. V., R. V., J. S., L. N. parodymus, kad, likus keletui metrų iki kelkraštyje stovėjusio J. Š., iki tol keliu tiesiai važiavęs V. B. vairuojamas automobilis staiga pasuko į dešinę ant J. Š., po to vėl nuvažiavo keliu tiesiai. Be to, teismai konstatavo, kad šių liudytojų parodymai ir eismo įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys patvirtina, jog kelyje kliūčių, kurias reikėtų apvažiuoti, nebuvo, automobilio nesumėtė, matomumas buvo geras. Teismai liudytojo J. B., vienintelio nurodžiusio, kad J. Š. stovėjo važiuojamojoje kelio dalyje ir, artėjant V. B. vairuojamam automobiliui,  užsimojo ranka, kurioje laikė pliauską, parodymus atmetė kaip prieštaraujančius visų kitų įvykį mačiusių asmenų, tarp jų ir V. B. parodymams. Atmetant šiuos parodymus buvo remtasi ir liudytojo A. L. parodymais, kad netrukus po įvykio jis kalbėjosi su J. B., kuris buvo neblaivus ir pasakė, jog nieko nematė.

Iš bylos medžiagos matyti, kad tokie duomenys buvo gauti BPK nustatyta tvarka, jie buvo lyginami tarpusavyje, tiriami bei vertinami visų bylai reikšmingų bylos aplinkybių kontekste. Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šių duomenų patikimumu ir jų pagrindu padarytų išvadų pagrįstumu.

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad nužudymas (BK 129 straipsnis) gali būti padaromas ir panaudojant įvairias technines priemones (pvz., automobilius), kuriomis tiesiogiai yra veikiamas nukentėjusysis. Naudojant automobilį kaip nužudymo priemonę kartu gali būti padaryti ir Kelių eismo taisyklių pažeidimai (pvz., viršytas greitis, automobilis vairuojamas apsvaigus nuo alkoholio). Žmogaus mirtį gali sukelti ir pats eismo įvykis, įvykęs kaltininkui pažeidus kelių transporto eismo saugumo taisykles. Šiuo atveju, sprendžiant, ar kaltininko veika turi būti kvalifikuojama kaip nužudymas (BK 129 straipsnis) ar kaip kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas, sukėlęs nukentėjusiojo mirtį (BK 281 straipsnio 6 dalis), reikia nustatyti, kokia kaltės forma buvo padaryta veika. Nusikaltimas, numatytas BK 281 straipsnyje, gali būti padaromas tik dėl neatsargumo, nužudymas (BK 129 straipsnis) – tik tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymo, kaip ir daugelio kitų tyčinių nusikalstamų veikų, atveju tyčia pagal jos kryptingumą gali būti arba apibrėžta arba neapibrėžta. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (įvairaus sunkumo nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams, jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių  savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Esant neapibrėžtai tyčiai  kaltininko veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Apie tai, kokia kaltės forma buvo padaryta nusikalstama veika, kaltininko tyčios turinį paprastai sprendžiama atsižvelgiant į objektyvias veikos padarymo aplinkybes: nusikalstamos veikos padarymo įrankius, būdą, nusikalstamų veikų intensyvumą, kaltininko elgesį prieš nusikaltimą, jo darymo metu, po jo padarymo ir pan. Būtent jau minėtos teismų nustatytos ir išnagrinėtos bylos aplinkybės bei ištirti įrodymai paneigia kasatoriaus argumentus, kad jis J. Š. gyvybę atėmė dėl neatsargumo. Šios aplinkybės, įrodymai patvirtina, kad V. B., pasukdamas automobilį kelkraštyje stovėjusio J. Š. link, suprato tokių savo veiksmų pavojingumą, bendrai numatė, kad dėl tokio jo veikimo J. Š. gali būti sužalotas arba mirti, ir norėjo bet kurio iš šių padarinių atsiradimo, t. y. veikdamas neapibrėžta tyčia kitam žmogui atėmė gyvybę.

Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo abejoti ir teismų padaryta išvada, kad V. B. J. Š. nužudė dėl chuliganiškų paskatų. Nužudymas dėl chuliganiškų paskatų – tai nužudymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-156/2010, 2K-446/2011). Būtent šioje byloje teismai, vertindami V. B. elgesį iki nusikaltimo padarymo, jo darymo metu bei po jo padarymo, konstatavo, kad jis buvo nepatenkintas aplinkinių išsakytais priekaištais, elgėsi įžūliai, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Bylos duomenimis nenustatyta, kad V. B. su nukentėjusiuoju būtų turėjęs asmeninių ar dalykinių santykių ar kad J. Š. partrenkimui būtų buvusi aiški priežastis.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat buvo nustatyta, kad V. B., be J. Š. nužudymo viešoje vietoje, atliko ir kitus veiksmus, pažeidžiančius viešąją tvarką: viešoje vietoje, matant aplinkiniams, staiga tyčia pradėjo važiuoti ir apie 30 metrų vilko asfaltu į automobilio rankinį stabdį įsikibusį L. N., sukeldamas jam fizinį skausmą, tokiais įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką. Tokie teismų nustatyti kasatoriaus veiksmai atitinka BK įtvirtintus viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymius, todėl nėra pagrindo abejoti teismų sprendimais dėl V. B. padarytų veiksmų kvalifikavimo ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismai pažeidė BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas, nes byloje galioja Pakruojo rajono apylinkės prokuroro 2010 m. balandžio 29 d. nutarimas nutraukti  tyrimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasatoriaus nurodomas 2010 m. balandžio 29 d. prokuroro nutarimas priimtas ne dėl proceso nutraukimo, o dėl teisinio nusikalstamos veikos įvertinimo. Nors šis procesinis dokumentas ir įvardijamas kaip nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, tačiau jis nereiškia, kad procesas dėl atitinkamų V. B. veiksmų apskritai nutraukiamas, o reiškia tik kitokį šių veiksmų teisinį įvertinimą, t. y. iš esmės V. B. padarytos veikos perkvalifikavimą. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis BPK 256 straipsnio nuostatomis, pagal nukentėjusiosios prašymą pakeitus kaltinimą ir nuteisus V. B. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintas non bis in idem principas nebuvo pažeistas.

Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje, 161 straipsnio 1 dalyje, padarymo

Nuteistasis kasaciniame skunde nesutikimą su teismų sprendimais dėl nusikalstamų veikų prieš mažametį (duomenys neskelbtini) iš esmės grindžia vien kartojamais argumentais dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo, kuriuos apeliacinės instancijos teismas atmetė. Šis teismas konstatavo, kad byloje pateiktuose ugdymo įstaigų dokumentuose apibūdintas mažamečio nukentėjusiojo elgesys nėra pagrindas tvirtinti, jog jis duoda neteisingus parodymus. Be to, nors apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš byloje nurodytų duomenų matyti, jog mažametis nukentėjusysis meluoja bandydamas išvengti jam gresiančios atsakomybės, tačiau kartu pažymėjo, kad jo parodymai dėl seksualinio prievartavimo, smurto bei alkoholio vartojimo niekaip nesusiję su atsakomybės vengimu, todėl nukentėjusysis neturi jokio pagrindo meluoti. Pagal byloje nustatytas aplinkybes ir ištirtus įrodymus nėra pagrindo abejoti tokiomis teismo išvadomis. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai ir dėl to, kad teismai V. B. kaltę, padarius nusikalstamus veiksmus prieš mažametį nukentėjusįjį, grindė nukentėjusiojo parodymais, jiems suteikdami pirmenybę prieš kitus byloje esančius įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismai nukentėjusiojo parodymus tyrė ir vertino kitų įrodymų kontekste. Antai nukentėjusiojo parodymai buvo nagrinėjami kartu su liudytojų parodymais, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvada. Įrodymai buvo lyginami vieni su kitais, motyvuotai šalinami tarp įrodymų esantys neatitikimai.

Taigi nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad teismai, pripažindami V. B. kaltu dėl nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje, 161 straipsnio 1 dalyje, padarymo pažeidė BPK nuostatas dėl įrodymų rinkimo ir jų vertinimo.

Dėl bausmės skyrimo

Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, netinkamai pritaikė BK 54 straipsnį, suteikdamas per didelę reikšmę jo asmenybės neigiamoms savybėms, nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimo dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir eismo įvykio, neatsižvelgė į jo sveikatos būklę, į tai, kad rūpinasi dukterimis ir pensininkais tėvais.

BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Bausmės paskirtis apibrėžta BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatose.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. B. bausmes tiek už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, tiek galutinę subendrintą bausmę, atsižvelgė į visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir BK 41, 54 straipsnių reikalavimų nepažeidė.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad V. B. prisipažinimas įvykdžius viešosios tvarkos pažeidimą negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes jis prisipažino verčiamas byloje esančių neginčijamų įrodymų, neprisipažino tyčia užvažiavęs ant J. Š. Teismas konstatavo, kad V. B., praeityje teistas už sunkų sveikatos sutrikdymą, padarytą analogišku būdu, išvadų nepadarė ir vėl nusikalto, o tai rodo, jog dėl įvykdytų nusikaltimų jis nesigaili. Šis teismas nusprendė, kad V. B. sveikatos būklė nėra pagrindas švelninti jam paskirtų bausmių, o bylos duomenys paneigia nuteistojo argumentus, kad jis rūpinasi  savo dukterimis ir tėvais. 

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bausmės paskirtos ir subendrintos  laikantis BK bendrosios dalies nuostatų, atitinka specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšį ir dydį bei yra pakankamai individualizuotos, todėl įstatymo taikymo aspektu jos paskirtos teisingai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                   Vytautas Piesliakas

             Valerijus Čiučiulka

              Armanas Abramavičius