Pirmosios instancijos teismo                                             Civilinė byla Nr. e2A-292-544/2022

teisėja Rasita Kurakienė                                                  Teisminio proceso Nr. 2-68-3-03526-2021-0

                        Procesinio sprendimo kategorija: 

 (S)

2.1.2.4.2.6.; 2.6.2.2.; 2.6.8.9.; 3.2.4.11.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

  N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 14 d.

 Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-8329-862/2021 pagal ieškovo S. P. ieškinį atsakovams Luminor Bank AS, veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Rekovera“, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, V. P., D. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas S. P. prašė pripažinti negaliojančia tarp jo ir Nordea Bank Finland Plc (teisių ir pareigų perėmėjas – Luminor Bank AS Lietuvos skyrius) 2008 m. kovo 27 d. sudarytą laidavimo sutartį Nr. LLL 08/03/96VY.

2. Nurodė, kad 2008 m. kovo 27 d. Nordea Bank Finland Plc, kurios teisių ir pareigų perėmėjas – Luminor Bank AS (toliau – ir Bankas), ir trečiasis asmuo V. P. sudarė kredito „Laisvai“ sutartį Nr. LL/08/03/95VY, pagal kurią V. P. buvo suteiktas 72 405 Eur kreditas, kuris turėjo būti grąžintas bankui iki 2018 m. vasario 28 d. Trečiojo asmens V. P. prievolė buvo užtikrinta nekilnojamojo turto – žemės sklypo, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), hipoteka; banko ir ieškovo 2008 m. kovo 27 d. laidavimo sutartimi Nr. LLL 08/03/96VY. Trečiasis asmuo V. P. kredito sutarties neįvykdė, todėl bankas kredito sutartį nutraukė. 2019 m. sausio 16 d. notaro išduotas vykdomasis įrašas dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą dėl 69 388,10 Eur skolos pagal kredito sutartį išieškojimo iš įkeisto turto buvo priimtas priverstiniam vykdymui. Turto pardavimo iš varžytynių 2020 m. birželio 23 d. aktu įkeistas turtas buvo parduotas už 5 100 Eur. Bankas 2020 m. gruodžio 4 d. su UAB „Intrum Lietuva“ sudarė reikalavimo teisių pirkimo – pardavimo ir perleidimo sutartį, kuriuo buvo perleista likusi negrąžinta skola pagal kredito ir laidavimo sutartis.

3. Ieškovo teigimu, laidavimo sutartį minėtos kredito sutarties vykdymo užtikrinimui jis sudarė sulydęs dėl esminių sutarties sąlygų. Paaiškino, jog jam buvo atskleista, kad trečiajam asmeniui suteikiama kredito suma yra užtikrinta nekilnojamojo turto, kurio vertė pagal 2008 m. kovo 18 d. UAB „Baltijos turto vertinimo agentūros“ preliminarios pažymos duomenis buvo 300 000 Lt (86 886 Eur) arba 25 procentais didesnė nei skolinama pinigų suma. Tačiau, ieškovui gavus turto vertintojo D. G. parengtą konsultaciją dėl įkeisto nekilnojamojo turto vertės, paaiškėjo, kad Bankui įkeisto turto vertė 2008 m. kovo 18 d. galėjo būti 14 156,48 Lt (4 100 Eur), t. y. daugiau nei 20 kartų mažesnė, nei ją nustatė UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“. Ieškovo nuomone, Bankas, remdamasis jam pateikta turto vertinimo preliminaria pažyma, priėmęs sprendimą suteikti trečiajam asmeniui kreditą, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, o kartu dėl prisiimamos rizikos masto suklaidino ir jį, nes nebūtų sudaręs laidavimo sutarties, jeigu būtų buvę žinoma, kad reali įkeisto turto rinkos vertė yra 20 kartų mažesnė nei ta, kurią jam nurodė Bankas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5. Teismas nustatė, kad tarp Banko ir trečiojo asmens V. P. 2008 m. kovo 27 d. buvo sudaryta kredito sutartis Nr. LL/08/03/95VY, kurios pagrindu V. P. buvo suteiktas 72 405 Eur kreditas iki 2018 m. vasario 28 d. Šios prievolės vykdymo užtikrinimui buvo įkeistas žemės sklypas ir gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini) ir 2008 m. kovo 27 d. tarp Banko ir ieškovo sudaryta laidavimo sutartis Nr. LLL 08/03/96VY. Trečiajam asmeniui nevykdant prievolių pagal sudarytą kredito sutartį, kredito sutartis buvo nutraukta 2018 m. lapkričio 5 d. Notaro vykdomasis įrašas dėl 69 188,95 Eur skolos, 16 procentų dydžio sutartinių metinių palūkanų nuo negrąžintos sumos išieškojimo buvo išduotas 2018 m. gruodžio 28 d., pateiktas priverstiniam vykdymui 2019 m. kovo 20 d. Hipoteka įkeistas turtas buvo parduotas 2020 m. birželio 23 d. turto pardavimo iš varžytinių aktu Nr. S-20-174-19708 už 5 100 Eur.

6. Nustatė, kad Bankui priimtinas turto vertintojas UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ 2008 m. kovo 18 d. įvertino T. J. ir V. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), ir parengė preliminarią pažymą Nr. 028:2008 (V) bei 2008 m. kovo 27 d. nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitą, kuriose nurodė, kad turto rinkos vertė 2008 m. kovo 18 d. yra 300 000 Lt (86 886 Eur), iš kurių žemės sklypo vertė – 280 000 Lt. Teismas vertino, jog Banko pateikta ataskaita paneigia ieškovo ieškinyje išdėstytus argumentus, kad Bankas, sudarydamas kredito ir laidavimo sutartis, vadovavosi dokumentu, neatitinkančiu Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo ir Turto vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244, reikalavimų.

7. Nurodė, kad kredito „Laisvai“ sutarties Nr. LL/08/03/95VY specialiosios dalies 2.6 punkte nustatyta, jog „suteikiama kredito suma turi sudaryti ne daugiau kaip 75 procentus nuo bankui įkeisto turto vertės, nustatytos bankui priimtinų nepriklausomų turto vertintojų“. Teismo nuomone, tai, kad trečiajam asmeniui V. P. buvo teikiamas kreditas, kurio dydis 72 405 Eur, ir ši suma sudarė 83,33 procentus Bankui įkeičiamo turto rinkos vertės, paaiškina Banko sprendimą pareikalauti papildomo prievolių pagal kredito sutartį užtikrinimo – laidavimo. Ši aplinkybė nesudaro pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, kad Bankas pareikalavo papildomo prievolės užtikrinimo (laidavimo) abejodamas turto vertintojo nustatyta turto rinkos verte.

8. Teismas sprendė, jog šalių paaiškinimai patvirtina, kad ieškovui, prieš sudarant laidavimo sutartį nuvykus į Banką, buvo atskleista įkeičiamo turo rinkos vertė, nustatyta 2008 m. kovo 18 d. preliminarioje pažymoje. Teismo nuomone, tikėtina, kad Banko atstovai, turėdami šį kredito sutartį siekiančio sudaryti asmens pateiktą dokumentą bei trečiojo asmens V. P. pateiktus dokumentus apie gaunamas pajamas, neabejodami tuo, kad kredito gavėjas mokės įmokas pagal kredito sutartį, turėjo pagrindą teigti ieškovui, jog laidavimu prisiimama rizika nėra didelė, tačiau nėra pagrindo išvadai, kad Banko atstovai įtikinėjo ieškovą sudaryti laidavimo sutartį ar neatskleidė kitos jiems žinomos informacijos, kuri galėtų įtakoti ieškovo apsisprendimą sudaryti laidavimo sutartį. Priešingai, tiek ieškovo, tiek trečiojo asmens V. P. paaiškinimai patvirtina, jog laidavimo sutartį ieškovą įtikinėjo sudaryti sūnus – trečiasis asmuo V. P., kuris, kaip matyti iš šio asmens paaiškinimų, ir teigė, kad laidavimas yra tik formalumas.

9. Iš nekilnojamojo turto retrospektyvaus vertinimo ekspertizės akto Nr. 2021-115 išvados teismas nustatė, kad įkeisto žemės sklypo ir gyvenamojo namo bendra rinkos vertė turto vertės nustatymo dienai (2008 m. kovo 18 d.) buvo 11 700 Eur, o tai sudaro pagrindą išvadai, jog įkeičiamo Bankui turto bendraturčių iniciatyva Bankui priimtino turto vertintojo nustatyta rinkos vertė nebuvo reali. Pažymėjo, kad  ieškovas (laiduotojas) turėjo teisę nesutikti su nekilnojamojo turto vertinimu, galėjo teikti kitus turto vertinimo duomenis, tačiau byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog 2008 m. kovo 27 d. sudarant sandorius ieškovas būtų abejojęs nustatyta rinkos verte.

10. Teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovas nesusipažino su sutarties sąlygomis prieš pasirašant sutartį. Ieškovas, kaip protingas, verslo patirtį turintis asmuo, galėjo rinktis sudaryti sutartį su tokiomis sąlygomis, kokios yra, arba atsisakyti sudaryti sutartį, jeigu bent viena sąlyga yra nepriimtina. Ieškovas nurodė, kad, jam iš karto nesutikus laiduoti, sūnus buvo nepatenkintas, todėl teismas vertino, jog ši aplinkybė ir tai, jog ieškovas ir trečiasis asmuo V. P. yra artimi giminaičiai, leidžia tikėti tuo, kad ieškovo apsisprendimą laiduoti lėmė ne jo nurodomos aplinkybės apie suklydimą, bet giminystės ryšiai, siekis padėti sūnui ir išlaikyti gerus santykius.

11. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog laidavimo sutarties sudarymo metu ieškovas tikėjosi, kad laidavimas formalumas ir jam neteks vykdyti laidavimo prievolės, nes prievolės įvykdymas užtikrintas turto įkeitimu, o taip neatsitiko, yra aiškiai nepakankama suklydimo ar suklaidinimo dėl laidavimo sandorio faktui konstatuoti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.76 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

12. Apeliaciniu skundu ieškovas S. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

13. Nurodo, kad prieš sudarydamas laidavimo sutartį įvertino, kokią riziką prisiima, ir jam nekilo abejonių dėl to, jog turto vertintojo nustatyta rinkos vertė neatitinka realios turto rinkos vertės, dėl ko ir jo rizika pagal laidavimo sutartį yra (gali būti) didesnė, nei manyta remiantis Banko elgesiu bei duomenis apie turto rinkos vertę. Nors teismas nurodo, jog ieškovas privalėjo domėtis tikrąją turto rinkos verte, apžiūrėti turtą ir atlikti kitus veiksmus, tačiau pateikti Banko duomenys ir sprendimas sudaryti kredito sutartį, o ne sprendimas atsisakyti  ją sudaryti, neleido suabejoti tuo, kad turto vertintojo nustatyta įkeisto turto rinkos vertė gali neatitikti tikrosios rinkos vertės. Teismas, priskirdamas ieškovui papildomas pareigas, nustatė skirtingus elgesio standartus ieškovui ir Bankui, nors būtent Bankas, kaip finansų įstaiga, privalėjo įvertinti tiek skolininko galimybes vykdyti kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, tiek jam įkeičiamo turto rinkos vertę.

14. Teigia, jog šioje byloje nustatyta, kad tarp trečiojo asmens ir Banko buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl Bankas privalėjo imtis ypatingų priemonių tam, jog būtu įvertintas tiek skolininko kreditingumas, tiek ir pateikiamų užtikrinimo priemonių (turto hipoteka) patikimumas. Kadangi tokia pareiga kilo kredito įstaigai (Bankui), pagrįstai tikėjosi, kad Bankas ją tinkamai įvykdys, turto vertintojo nustatyta rinkos vertė abejonių nesukėlė.

15. Akcentuodamas CK 1.90 straipsnio 5 dalies nuostatas apeliantas nurodo, kad byloje buvo nustatyta, jog Bankui priimtino turto vertintojo nustatyta turto rinkos vertė neatitiko realios (tikrosios) turto rinkos vertės. Todėl darant prielaidą, jog Bankas visgi įvykdė visas jam, kaip finansų įstaigai, priskirtas pareigas, galima būtų teigti, kad dėl turto tikrosios rinkos vertės, turto vertintojui nurodžius neteisingą turto rinkos vertę, suklydo abi laidavimo sutarties šalys. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad turto vertintojo nurodyta turto rinkos vertė buvo nereali ir net daugiau nei 7 kartus didesnė nei tikroji. Todėl akivaizdu, jog jis, kaip protingas ir apdairus asmuo, žinodamas realią turto rinkos vertę ir galimas rizikas, nebūtų sudaręs laidavimo sutarties, nes suvokė, kokios pasekmės kyla, kai kredito padengimui nepakanka įkeisto turto vertės. Tokias išvadas patvirtina ir paties Banko nustatytos taisyklės kredito sumos išmokėjimui (kredito sutarties Specialiosios dalies 2.6. punktas), kuriomis Bankas vadovavosi kredito išmokėjimu metu.

16. Tvirtina, jog jis vertino, kad blogiausiu atveju, Bankui nutraukus kredito sutartį, kredito sumos išieškojimas pirmiausiai bus nukreiptas į turtą, kurio rinkos vertė, nustatyta turto vertintojo, yra didesnė nei kredito suma (CK 4.193 straipsnio 1 dalis), todėl kylanti rizika dėl to, jog išieškojimas gali būti nukreiptas į jam priklausanti turtą, yra minimali. Tuo tarpu paaiškėjus, kad turto vertintojo nustatyta turto rinkos vertė neatitiko tikrosios rinkos vertės, ieškovo atsakomybės ribos padidėjo iki tokios ribos, jog būtent laiduotojas tapo tikruoju skolininku, turinčiu pareigą grąžinti visą kredito sumą, sumokėti palūkanas ir delspinigius. Toks įsipareigojimų paskirstymas yra akivaizdžiai neteisingas, neprotingas ir nesąžiningas, todėl ieškovo suklydimas (suklaidinimas) laikytinas esminiu, kurį nulėmė turto vertintojo nurodyta neteisinga, realios (tikrosios) rinkos vertės neatitinkanti turto rinkos vertė.

17. Teigia, jog teismo išvados, kad ieškovas galėjo ir privalėjo pats įsitikinti turto rinkos verte, yra akivaizdžiai nelogiškos ir neatitinka byloje esančių įrodymų. Ieškovas elgėsi kaip apdairus ir protingas asmuo, kaip asmuo, kuris tokioje pačioje situacijoje būtų elgęsis analogiškai, todėl nelogiška, kad ieškovas turėjo kažkokias papildomas pareigas. Teismas be pagrindo sprendė, jog ieškovas turėjo nuvykti ir apžiūrėti turtą, o tai padaręs – būtų nustatęs tikrąją turto rinkos vertę. Priešingai, net jeigu ieškovas būtų ir apžiūrėjęs turtą, jis nebūtų galėjęs nuspręsti dėl tikrosios turto rinkos vertės.

18. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Nurodo, kad apeliantas kartoja ieškinio argumentus. Nei ieškiniu, nei apeliaciniu skundu apeliantas neįrodo, jog Bankas sąmoningai, nerūpestingai ir neapdairiai, elgdamasis nesąžiningai sudarė kredito sutartį bei laidavimo sutartį. Apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių nurodytas faktines aplinkybes, bei tai, jog priimtas sprendimas yra neteisėtas. Sudarydamas laidavimo sutartį Bankas neturėjo paslėptų neteisėtų ar nesąžiningų tikslų, o tik vienintelį tikslą – užtikrinti tinkamą prievolės įvykdymą pagal tarp Banko ir trečiojo asmens sudarytą kredito sutartį.

20. Teigia, jog byloje nėra sprendžiamas klausimas, ar kreditas turėjo būti suteiktas, todėl apelianto argumentai, kuriais teigiama, kad Bankas turėjo tinkamai įvertinti tiek trečiojo asmens kreditingumą, tiek būti įsitikinęs tikrąja turto verte, atmestini kaip nesusiję su nagrinėjimo ginčo dalyku. Banko nuomone, jei apeliantas vertina, kad jo teisės yra pažeistos, tuomet jis turi teisę pretenzijas dėl netinkamai įvertintos turto vertės reikšti turto vertinimą atlikusiai įmonei UAB „Baltijos turto vertinimo agentūros“ CK 1.90 straipsnio pagrindu ir / ar turto vertinimą jam pateikusiam asmeniui, bet ne Bankui. Byloje nėra nustatyta, jog Bankas atliko neteisėtus veiksmus, neatskleidė informacijos ar kitaip klaidino sutarties šalį. Apelianto siekis perkelti teisinius padarinius, kurie atsirado jam veikiant savo rizika, negali būti ginamas.

21. Pažymi, jog nuo laidavimo sutarties sudarymo praėjo 13 metų, ir tik tada, kai Bankas, trečiajam asmeniui padarius esminį sutarties pažeidimą, vienašališkai nutraukė kredito sutartį, atsiradus solidariosios atsakomybės pagrindams, ieškovas pareiškė reikalavimą dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, todėl tokie apelianto veiksmai turėtų būti traktuojami kaip siekis išvengti prievolės įvykdymo, bet ne kaip siekis apginti galimai pažeistas teises.

22. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė UAB „Rekovera“ prašo apeliacinį skundą atmesti.

23. Nurodo, kad ieškovo apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Atsakovė į bylą pateikė įrodymus, jog ieškovas buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Iš viešai prieinamos informacijos matoma, kad apelianto vadovaujama įmonė darydavo milijonines apyvartas, o apeliantas patvirtino, kad jis yra ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir vienintelis akcininkas. Apeliantas nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje nurodė, jog jo vadovaujama įmonė užsiima nekilnojamojo turto veikla. Todėl atsakovės į bylą pateikti ir apelianto pripažinti įrodymai pagrindžia aplinkybes, kad apeliantas yra profesionalus ir kompetentingas verslininkas, valdantis milijonines įmones, vadinasi, toks asmuo, sudarydamas ginčo sandorį, tikrai suvokė sudaromo laidavimo sandorio pasekmes.

24. Tvirtina, jog byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas nesusipažino su sutarties sąlygomis prieš pasirašant sutartį, todėl jis, kaip protingas, verslo patirtį turintis asmuo galėjo rinktis sudaryti sutartį su tokiomis sąlygomis, kokios yra, arba atsisakyti sudaryti sutartį, jeigu bent viena sąlyga yra nepriimtina. Jei apeliantas mano, kad jį suklaidino UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ atliktas turto vertinimas ir dėl to jis patyrė žalą, gali kreiptis su ieškiniu į teismą ir reikalauti iš UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ atlyginti galimai padarytą žalą.

25. Pažymi, jog apeliantas išreiškė valią laiduoti už sūnaus gaunamą kreditą, o aplinkybės, kad jis ar tretieji asmenys sutarties sudarymo metu buvo nepajėgus įvykdyti sutartinių įsipareigojimų, neturi reikšmės laidavimo galiojimui ir negali būti pagrindu pripažinti laidavimą negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Apeliacinis skundas atmetamas.

27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

28. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo S. P. ieškinys CK 1.90 straipsnio pagrindu pripažinti negaliojančia tarp Nordea Bank Finland Plc (teisių ir pareigų perėmėjas – Luminor Bank AS Lietuvos skyrius) ir ieškovo S. P. sudarytą 2008 m. kovo 27 d. laidavimo sutartį Nr. LLL 08/03/96VY, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

29. Panevėžio apygardos teisme 2022 m. gegužės 23 d. gautas apelianto prašymas sustabdyti civilinės bylos Nr. e2A-292-544/2022 nagrinėjimą iki įsiteisės Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-15431-592/2022. Apelianto teigimu, minėtoje byloje pareikštu ieškiniu jis prašo pripažinti negaliojančia 2008 m. kovo 27 d. UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ parengtą turto vertinimo ataskaitą Nr. 028:2008 (V), 2008 m. kovo 27 d. tarp Banko ir V. P. sudarytą kredito sutartį Nr. LL/08/03/95VY dėl 55 417,45 Eur kredito dalies, 2018 m. gruodžio 28 d. notaro vykdomąjį įrašą Nr. 1-4247 dėl 55 417,45 Eur kredito dalies. Todėl teismui tenkinus ieškinį ir pripažinus ataskaitą negaliojančia dėl to, jog ji neatitiko Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimų, toks teismo sprendimas turės prejudicinę reikšmę ir nagrinėjamai civilinei bylai.

30. CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtina vieną iš privalomųjų bylos sustabdymo pagrindų, pagal kurį teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo yra išaiškinta, kad šiuo pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai; teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti; kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje. Taigi, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017).

31. Teisėjų kolegija, iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų susipažinusi su apelianto nurodoma Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civiline byla Nr. e2-15431-592/2022, sprendžia, kad nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2A-292-544/2022 ir Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2-15431-592/2022 sąsaja nepripažintina pakankama išvadai, jog negalima išnagrinėti apeliacine tvarka nagrinėjamos civilinės bylos, kol neįsiteisės Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-15431-592/2022. Pažymėtina, kad teisėjų kolegijai sprendžiant dėl ieškovo S. P. reikalavimo pagrįstumo, bylos nagrinėjimui reikalingus faktus bei aplinkybes teismas gali nustatyti ir nagrinėjamoje byloje, todėl nėra pagrindo teigti, kad tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys. Pastebėtina ir tai, kad, nors nutartis dar nėra įsiteisėjusi, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinę bylą Nr. e2-15431-592/2022 pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovams Luminor Bank AS, UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“, M. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais 2022 m. rugsėjo 5 d. nutartimi paliko nenagrinėtą, kadangi pats ieškovas be svarbios priežasties neatvyko į parengiamąjį teismo posėdį.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apelianto apeliacinio skundo argumentais, kurių pagrindu jis skundžiamą teismo sprendimą vertina neteisėtu ir nepagrįstu. Įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atsakovams atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis materialinės ir procesinės teisės normų, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 187 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).

33. Pažymėtina, jog įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas šioje byloje surinktą įrodymų visumą, minėtų įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų laikėsi, nuo formuojamos teismų praktikos nenukrypo. Priešingai, nei deklaratyviai teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pasisakė, kuriais įrodymais ir kokia apimtimi vadovaujasi. Taigi, byla buvo išnagrinėta visapusiškai, pilnai ir objektyviai, o sprendimas priimtas remiantis byloje esančių įrodymų visuma (CPK 185 straipsnis). Vien tas faktas, jog tam tikri įrodymai buvo įvertinti ieškovo nenaudai, nesudaro pagrindo spręsti, jog jie įvertinti paviršutiniškai, pažeidžiant įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas.

34. Apeliantas nurodo, jog priimdamas sprendimą pasirašyti laidavimo sutarti vertino tai, kad kredito sutartis ir laidavimo sutartis sudaroma su finansų įstaiga, veikiančia pagal Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo keliamus reikalavimus; turto vertintojo kvalifikaciją turintis ir Bankui priimtinas turto vertintojas nustatė, jog įkeičiamo turto rinkos vertė yra 86 886,00 Eur; skolininkas yra darbingas ir dirbantis asmuo, gaunantis pastovias pajamas, sudarančias sąlygas vykdyti kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; Bankas pagal kredito sutarties 2.6. punkto sąlygas kredito sumą kredito sutartyje numatytomis sąlygomis išmokės tik tada, kai įsitikins, jog turto rinkos vertė yra didesnė nei kredito suma; ieškovo rizika, kurią buvo galima įvertinti normaliomis sąlygomis, yra minimali. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios visos aplinkybės kaip tik ir rodo, kad apeliantas neatliko jokių papildomų veiksmų, siekdamas įvertinti prisiimamą riziką. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovui trečiasis asmuo suteikė informaciją apie Bankui įkeičiamą nekilnojamąjį turtą, rodė dokumentus, įskaitant ir nekilnojamojo turto registro išrašus, turto vertinimo dokumentus. Ieškovas, abejodamas jam sūnaus suteikta informacija, nusprendė ją patikslinti Banke, tačiau neatliko jokių kitų veiksmų informacijai patikrinti: nebuvo apžiūrėti įkeičiamo turto, kurio bendraturčiu jau buvo trečiasis asmuo; nepasinaudojo galimybe gauti konsultacijas apie turto vertę, t. y. nepadarė to, ką padarė 2021 m. sausio 2 d., paaiškėjus, kad įkeisto nekilnojamojo turto nepakanka trečiojo asmens prievolėms pagal kredito sutartį įvykdyti.

35. Pažymėtina, jog suklydimas iš esmės laikomas neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, tai yra suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, tai yra šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016).

36. Atsižvelgiant į nutarties 35 punkte nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, ginčo atveju svarbu tai, kad apeliantas turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, yra verslininkas, kreipdamasis į Banką dėl kredito gavimo vertėsi nekilnojamojo turto prekyba, Bankui buvo pateikęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymą apie gaunamas pajamas, buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, yra ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir vienintelis akcininkas. Todėl akivaizdu, kad apeliantui turi būti taikomi didesni atidumo, apdairumo ir rūpestingumo standartai, apeliantas, būdamas profesionalus ir kompetentingas verslininkas, sudarydamas ginčo sandorį turėjo suvokti sudaromo laidavimo sandorio pasekmes. Kaip matyti, apeliantas pripažino aplinkybę, jog yra ne kartą sudaręs laidavimo sutartis, žemės sklypų pirkimo – pardavimo sandorius. Be to, byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kad pastarasis nesusipažino su sutarties sąlygomis prieš pasirašant sutartį, priešingai, jo pasirašyta laidavimo sutartis patvirtina, kad su visomis sutarties sąlygomis jis susipažino, visos sutarties sąlygos jam yra suprantamos ir aiškios, aiškiai nurodoma, kokia apimtimi laiduojama už prievolę pagal kredito sutartį.

37. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas, kaip atidus, apdairus, rūpestingas ir verslo patirtį turintis asmuo, galėjo laisvai pasirinkti sudaryti laidavimo sutartį  pagal Banko siūlomas sąlyga atsisakyti ją sudaryti, jeigu sąlygos nepriimtinos. Bylos duomenys ir paties ieškovo paaiškinimai patvirtina, kad jis savo teise sudaryti / nesudaryti laidavimo sutartį naudojosi, nes iš karto nesutiko su sūnaus prašymu sudaryti laidavimo sutartį kredito sutarties įvykdymo užtikrinimui, papildomai aiškinosi sutarties sudarymo sąlygas ir aplinkybes. Ši aplinkybė ir tai, kad ieškovas ir trečiasis asmuo V. P. yra artimi giminaičiai, sudaro pagrindą labiau tikėtinai išvadai, kad ieškovo sprendimą sudaryti laidavimo sutartį užtikrinant sūnui suteiktą kreditą lėmė ne aplinkybės, kurias apeliantas nurodo kaip CK 1.90 straipsnyje numatytą sandorių negaliojimo pagrindą, bet artimi giminystės ir kiti asmeninai ryšiai bei siekis padėti sūnui.

38. Pabrėžtina, kad laidavimo sutarties ar jos dalies nėra pagrindo pripažinti nesudaryta ar negaliojančia vien dėl to, kad sutarties šaliai ji nenaudinga. Po sandorio sudarymo atsiradusios ginčijamo teisinio santykio dalyviui nepalankios aplinkybės taip pat negali būti pagrindu sudaryto sandorio neteisėtumo faktui konstatuoti. Ieškovui, kaip verslininkui, teisiniuose santykiuose keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, jis turėjo ir galėjo apsvarstyti galimus atliekamų veiksmų teisinius padarinius. Šiuo atveju apeliantas laidavimo sutartimi prisiėmė riziką grąžinti sūnui suteiktą kreditą ar jo dalį, jei atsitiktų taip, kad kredito sutarties įsipareigojimai būtų nevykdomi ir pradėtas priverstinis skolos išieškojimas. Byloje esant nustatytai laidavimo sutarties sudarymo laisva apelianto valia aplinkybei, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu nei pagal CK 1.90 straipsnį, nei pagal CK 1.91 straipsnį. Akcentuotina, kad ne bet koks, o tik esminis suklydimas gali būti pagrindu sandorio pripažinimui negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnį.

39. Nors apeliantas nurodo, kad laidavimo sutartimi jis prisiėmė nedidelę riziką, tačiau jos 1 punkte, be kita ko, įtvirtinta, jog laiduotojas neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigoja atsakyti Bankui kaip solidarusis skolininkas visu savo turtu ir lėšomis, jeigu kredito davėjas neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies, laiku nesumokės su ja susijusių mokesčių. Be to, apibrėžiant laidavimo sutarties dalyką, taip pat nurodyta, jog laiduotojas atsako ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas už kredito grąžinimą, palūkanų, įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, papildomų palūkanų sumokėjimą, kitų kredito gavėjo mokėjimo įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį įvykdymą ir nuostolių atlyginimą. Kaip pagrįstai pastebėjo ir atsakovas, tokiu atveju manyti, kad prievolę teks atsakyti tik tam tikra dalimi, nors laidavimo sutartimi yra prisiimama pilna atsakomybė už neįvykdomą prievolę, yra neapdairu ir neprotinga, tai neatitinka nei laidavimo sutarties dalyko, nei tikrosios šalių valios. Kadangi laidavimo sutartys savo esme nėra tokios sutartys, kurias asmuo būtų priverstas sudaryti, asmenys laisva valia sutinka laiduoti prievolės įvykdymą. Ginčo atveju apeliantas turėjo teisę siūlyti Bankui laidavimo sutartį sudaryti apibrėžiant laiduotojo atsakomybės ribas ir pan.

40. Pirmosios instancijos teismas sprendime aiškiai ir detaliai nurodė, su kuo teisėjų kolegija sutinka, kad kredito „Laisvai“ sutarties Nr. LL/08/03/95VY specialiosios dalies 2.6 punkto sąlyga (suteikiama kredito suma turi sudaryti ne daugiau kaip 75 procentus nuo bankui įkeisto turto vertės, nustatytos bankui priimtinų nepriklausomų turto vertintojų) ir tai, kad trečiajam asmeniui V. P. buvo teikiamas kreditas, kurio dydis 72 405 Eur (249 999,984 Lt), ir ši suma sudarė 83,33 procentus Bankui įkeičiamo turto rinkos vertės, paaiškina Banko sprendimą pareikalauti papildomo prievolių pagal kredito sutartį užtikrinimo – laidavimo. Ši aplinkybė nesudaro pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, kad Bankas pareikalavo papildomo prievolės užtikrinimo (laidavimo) abejodamas dėl turto vertinimo ataskaitoje nustatytos nekilnojamojo turto rinkos vertės. Byloje nėra nustatyta, jog Bankas būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus, neatskleidęs informacijos, ar kitaip suklaidinęs ieškovą.

41. Laidavimui yra būdingas laiduotojo pasitikėjimas asmeniu, už kurį jis laiduoja tokio asmens kreditoriui. Protingas ir apdairus asmuo nelaiduotų už asmenį, su kuriuo jis visiškai nesusijęs, gerai nežino apie jo pajėgumą įvykdyti prisiimtas prievoles, neturi galimybių nuolat gauti patikimą informaciją iš asmens, už kurį laiduojama, dėl pajėgumo įvykdyti prievolę pasikeitimo. Dėl to kreditorius neprivalo užtikrinti, kad laiduotojas būtų maksimaliai apsaugotas nuo prievolės vykdymo kreditoriui už asmenį, už kurį laiduota, šiam neįvykdžius savo įsipareigojimų, nebent būtų susitarta kitaip. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog laidavimo teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis laiduotojo teises ir jo atsakomybę pagal laidavimo sutartį bei praktikoje paprastai egzistuojantys laiduotojo ir asmens, už kurį laiduojama, ryšiai suponuoja laiduotojo pareigą pačiam aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014). Apeliaciniame skunde ieškovas, aiškindamas CK 1.90 straipsnio normą, cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tuo pačiu ir nurodo, jog tais atvejais, kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. 

42. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

43. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias sprendžiant kilusį ginčą, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176 – 185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių, teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, todėl atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą ir byloje surinktais bei įvertintais įrodymais pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 185, 263 straipsnis straipsniai, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

44. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą atsakovė UAB „Rekovera“ turėjo 1 900 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2, 7, 8.11 punktai), todėl šios išlaidos atsakovei UAB „Rekovera“ priteistinos iš apelianto S. P. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atmesti ieškovo S. P. prašymą sustabdyti civilinės bylos Nr. e2A-292-544/2022 nagrinėjimą iki įsiteisės Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-15431-592/2022.

Priteisti iš ieškovo S. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 900,00 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus eurų) atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rekovera“ (įmonės kodas 300565180) naudai išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija:                                                                                                                Ramunė Čeknienė

                                                                                                         Laimutė Sankauskaitė