Baudžiamoji byla Nr. 2K–110/2013

                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00158-2009-0

                                                   Procesinio sprendimo kategorija

               2.1.7.4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

              2013 m. vasario 5 d.

Vilnius

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Gintaro Godos ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

išteisintiesiems V. V. K. ir M. K.,

išteisintųjų gynėjams advokatams Ramūnui Gudašiui ir Kęstučiui Dobilui,

nukentėjusiajai R. K.,

nukentėjusiosios atstovui advokatui Romui Aikevičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ir nukentėjusiosios R. K. atstovo advokato Romo Aikevičiaus kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 22 d. nutarties.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nuosprendžiu M. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), V. V. K. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 22 d. nutartimi nukentėjusiosios R. K. atstovo ir Kauno miesto apylinkės prokuratūros apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, prokuroro, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

M. K. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas, tačiau išteisintas dėl to, kad 2009 m. balandžio 12 d., apie 24.00 val., bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia metė į R. K. metalinę kėdę ir pataikė į galvą, taip padarė galvos sumušimą su minkštųjų audinių patinimu, dėl to išsivystė galvos smegenų sukrėtimas, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

V. V. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas, tačiau išteisintas dėl to, kad 2009 m. balandžio 12 d., apie 24.00 val., bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia ne mažiau kaip 19 kartų rankomis ir kojomis sudavė smūgius R. K. į įvairias kūno vietas, taip padarė jai poodines kraujosruvas kakle, rankose, nugaroje, klubuose, dešinėje kojoje, dešiniame sėdmenyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus.

Apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumų, susijusių su motyvavimo stoka, atmetant kaltinimo šalies argumentus, įrodymų analizės neišsamumu, ir nepateikė pakankamai motyvuotų išvadų dėl dalies apeliacinio skundo argumentų.

Teismai visiškai nevertino nukentėjusiosios R. K. parodymų, kurie paaiškina išteisintojo V. V. K. elgesį, ir nekreipė dėmesio į tai, kad nukentėjusiosios turtu yra suinteresuoti ne liudytojai Ri. K. ir V. M., kurių parodymus apeliacinės instancijos teismas atmetė (kaip prieštaringus ir nenuoseklius, priešiškai dėl turtinių ginčų nusiteikusių asmenų), o liudytoja R. P. ir išteisintasis V. V. K.

Teismai rėmėsi tik išteisintiesiems naudingais liudytojų parodymais, paimtais iš konteksto arba neužfiksuotais teisiamojo posėdžio protokole.

Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad liudytojas Ri. K. norėjo apkaltinti V. V. K. tyčia sužalojus motiną, nepagrįstos. Teismas iškraipė specialisto išvadoje, kuria šiam liudytojui konstatuoti sužalojimai, nurodytas įvykio aplinkybes, pripažindamas, kad liudytojas mušėsi su V. V. K., nors liudytojas to nenurodė. Be to, duodamas parodymus teisme, liudytojas Ri. K. neakcentavo muštynių su broliu bei jam padarytų sužalojimų.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad R. K. padaryti sužalojimai brolių grumtynių metu dėl neatsargumo, tačiau V. V. K., Ri. K., R. P. bei V. M. neparodė, kad susistumdymo metu galėjo būti sužalota R. K. Remiantis paties V. V. K. parodymais iš esmės negalima net prielaida, kad susistumdymo metu R. K. galėjo būti padarytas bent vienas netyčinis sužalojimas. Teismas net neanalizavo, ar R. K. nustatyti sužalojimai, padaryti dėl penkiolikos trauminių poveikių, pagal sužalojimų lokalizaciją, atsiradimo mechanizmą apskritai įmanomi esant tokiai teismo aptariamai įvykių versijai, nevertino, kodėl tokiu atveju R. K. šaukėsi pagalbos, kas buvo verandoje su nukentėjusiąja prieš šaukiantis pagalbos, dėl kokių priežasčių R. K. atsidūrė ant grindų.

Be to, teismas, neatsižvelgdamas į skunde nurodytus motyvus, neanalizavo tiesiogiai įvykį mačiusios R. P. parodymų, kad ji girdėjo R. K. pagalbos šauksmą ir atėjusi į verandą pamatė R. K. gulinčią ant grindų, o Ri. K. atbėgo reaguodamas į pagalbos šauksmą. Tai patvirtina, kad R. K. šaukėsi pagalbos dėl prieš ją naudoto fizinio smurto. Be to, liudytoja neparodė, kad R. K. skyrė besistumdančius brolius. Taigi šie liudytojos parodymai akivaizdžiai paneigia V. V. K. parodymus.

Apeliacinės instancijos teismas nesigilino į tai, kad pareiškimai policijai rašyti ne nukentėjusiosios R. K., bet sūnaus Ri. K., todėl jie negalėjo būti lyginami su nukentėjusios R. K. apklausose nurodytomis įvykio aplinkybėmis. Pareiškimui nėra keliamas reikalavimas išsamiai išdėstyti visas įvykio aplinkybes, be to, tiek pareiškimuose, tiek nukentėjusiosios ir liudytojo Ri. K. apklausose nurodyta, kad prieš R. K. buvo naudotas tyčinis fizinis smurtas.

Skirtingai nei pripažino teismas, Ri. K. (kurio parodymus teismas pripažino šališkais) nekonfliktavo su V. V. K., konfliktą dėl R. K. namo sukėlė ir fizinį smurtą prieš ją panaudojo V. V. K., o Ri. K. tik gynė motiną, be to, jis su R. K. kartu negyvena.

Teismas visiškai neatsižvelgė į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl policijos pareigūnų A. S. ir A. B. parodymų, kuriais jie patvirtino atvykę į įvykio vietą girdėję R. K. nusiskundimus dėl prieš ją panaudoto sūnaus ir anūko smurto, o tik perrašė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas, jog jie nepatvirtino R. K. sužalojimo aplinkybių.

Teismas išsamiai neišanalizavo apeliacinio skundo argumentų dėl liudytojų V. M. bei J. D. P. parodymų vertinimo. Liudytoja J. D. P., nors ir negalėjo detaliai nurodyti įvykio aplinkybių, tačiau patvirtino mačiusi, kaip tarp nukentėjusiosios R. K. bei verandoje buvusio V. V. K. įvyko susistumdymas.

Be to, teismas klaidingai nurodė, kad liudytoja V. M. pirminės apklausos metu parodė, jog pirmiausia M. K. mušė ją pačią, o teisme ji davė parodymus, kad pirmiausia M. K. puolė močiutę. Nors, priešingai nei apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, teisminio nagrinėjimo metu liudytoja nepasakė, kad M. K. patraukė ją į šalį norėdamas prieiti prie R. K., tačiau tai akivaizdu: M. K. turėjo pastumti ją į šalį, nes liudytoja užstojo R. K. Taip pat teismas išsamiai neanalizavo liudytojos V. M. parodymų, kuriais ji patvirtino nukentėjusiosios bei liudytojo Ri. K. parodymus dėl M. K. smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją, t. y. kad jai stovint tarp V. V. K. ir R. K. į verandą įbėgęs M. K. smūgiu nustūmė į kėdę pasirėmusią R. K., kuri nuo smūgio nugriuvo, tada ji staiga pamatė, kaip lekia kėdė, ir išgirdo R. P. dukters šauksmą, jog „užmušė močiutę“. Liudytoja nematė, kas metė kėdę, tačiau tai padaryti galėjo tik tas, kuris arčiausiai stovėjo nukentėjusiosios, V. V. K. tuo metu nuo nukentėjusiosios stovėjo toliau.

Darydamas išvadą, kad tik prielaida yra tai, jog niekas kitas, išskyrus M. K., negalėjo mesti kėdės į nukentėjusiąją, apeliacinės instancijos teismas neįvertino kiekvieno proceso dalyvio buvimo vietos verandoje, baldų išdėstymo bei įvykių eigos.

Teismas nepagrįstai vadovavosi išteisintojo V. V. K. žento liudytojo J. V. parodymais, nes jie prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, be to, juos paneigia kiti byloje esantys įrodymai: nukentėjusiosios, liudytojų Ri. K., R. M, A. S., iš dalies ir R. P. parodymai, specialisto išvada bei ekspertizės aktai.

Apeliacinio teismo buvo prašoma M. K. neteisėtus veiksmus, kaltinimo kvalifikuotus pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau teismas nepasisakė dėl M. K. veiksmų, kurie galėjo sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. nevertino R. K., Ri. K. bei V. M. parodymų, kad M. K. nustūmė į kėdę pasirėmusią R. K., kuri dėl to nugriuvo, ir galėjusių atsirasti padarinių. Taip pat teismas nevertino V. M. parodymų, kad ji pamatė, kaip lekia kėdė, išgirdo R. P. dukters šauksmą, ir nesusiejo šių nurodytų aplinkybių su liudytojo A. S. parodymais, kuris įvykio vietoje irgi girdėjo mergaitės šauksmą. Šios aplinkybės patvirtina, kad buvo kėsinimasis būtent į R. K., o ne į kitą įvykio vietoje buvusį asmenį.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, remiasi tik dviem antrosios ekspertizės akto išvadų punktais ir visiškai nesigilino, kodėl R. K. griuvinėjo, kaip atsirado kiti konstatuoti sužalojimai. Šių aplinkybių nevertino ir apeliacinės instancijos teismas.

Apibendrinant skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas vienpusiškai ištyrė bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus, suteikė pranašumą išteisintųjų V. V. K. bei M. K. parodymams, išsamiai ir visapusiškai neištyrė visų aplinkybių, neišnaudojo visų galimybių abejonėms pašalinti, nepateikė įrodymais pagrįstų ir tinkamai motyvuotų išvadų dėl esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų, iškraipė esmines bylos aplinkybes, tinkamai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.

Kasaciniu skundu nukentėjusiosios R. K. atstovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Skunde kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminių BPK pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu, o apeliacinės instancijos teismas dar ir neišnagrinėjo pagrindinių apeliacinio skundo argumentų.

Nukentėjusiosios atstovo kasaciniame skunde dalis argumentų dėl nukentėjusiosios R. K., liudytojų Ri. K., V. M. ir R. P. parodymų vertinimo sutampa su prokuroro kasacinio skundo argumentais, todėl jie nekartojami, o išdėstomi tik nauji argumentai.

Kasatorius teigia, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino nukentėjusiosios R. K. parodymų apie išteisintojo V. V. K. elgesį vos nukentėjusiajai atidarius duris iki tol, kol įvykio vietoje atsirado liudytojai, taip pat liudytojų Ri. K. ir V. M. parodymų, kodėl jie atbėgo į pirmąjį namo aukštą ir ką jie pamatė, liudytojo Ri. K. parodymų apie tai, kaip po panaudoto smurto atrodė motina.

Teismai nekreipė dėmesio į tai, kad išteisintasis V. V. K. įvykio metu buvo neblaivus. Be to, priešingai nei pripažino pirmosios instancijos teismas, teisiamojo posėdžio metu liudytojas Ri. K. neparodė, jog smūgio kėde R. K. metu jis laikė apglėbęs M. K.

Apeliaciniame skunde buvo plačiai pasisakyta dėl liudytojų R. P., J. V., D. J. P., policijos pareigūnų A. S., A. B. parodymų vertinimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl to iš esmės nepasisakė – tik atkartojo pirmosios instancijos teismo išvadas ir neatsižvelgė į tai, kad R. P. į verandą atėjo po V. V. K. suduotų smūgių R. K. ir ją rado sėdinčią ant žemės, be to, liudytoja dėl santykių su V. V. K. buvo šališka, o liudytojai A. S. bei A. B. negalėjo matyti įvykio aplinkybių, nes atvyko vėliau, tačiau jie patvirtino, kad nukentėjusioji skundėsi, jog ją sumušė.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad specialisto išvada, kuria R. K. nustatyti sužalojimai ir konstatuoti nesunkus bei nežymūs sveikatos sutrikdymai, visiškai atitinka ir paaiškina teismo medicinos ekspertizės aktas. Teismui nebuvo jokio pagrindo abejoti šiais įrodymais, nepasitikėti teismo medicinos ekspertizės aktą pateikusio eksperto kvalifikacija ir paskirti dar vieną ekspertizę, taip vilkinant bylos nagrinėjimą. Teismo medicinos komisijos ekspertizę teismas paskyrė neišsiaiškinęs, kodėl skiriasi teismo medicinos ekspertizės aktas ir gynybos pateikta specialisto konsultacinė išvada, ir nesivadovavo teismų praktikoje suformuluotomis taisyklėmis, kad tokiais atvejais teismas neturėtų skubėti skirti ekspertizes, o iš pradžių panaudoti kitus BPK numatytus būdus nurodytiems prieštaravimam pašalinti – kviesti į teismo posėdį konsultacinę išvadą davusį asmenį ir specialisto išvadą pateikusį specialistą ar ekspertizę atlikusį ekspertą bei juos apklausti nustatyta tvarka. Be to, teismas kaip įrodymu rėmėsi tik teismo medicinos komisijos ekspertizės išvada, kuri buvo atlikta tik pagal kaltinamųjų gynėjų pateiktus klausimus (nukentėjusiosios pateikti klausimai į teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartį nebuvo įtraukti) bei vadovaujantis gynėjų pateikta konsultacine išvada, tačiau motyvuotai nepasisakė, kodėl nelaiko įrodymu pirminės teismo medicinos ekspertizės akto.

Nesilaikant BPK 286 straipsnio 2 dalies reikalavimų, ekspertams buvo pateikti advokato iniciatyva teismo vardu išreikalauti seni medicininiai dokumentai, nieko bendra neturintys su nukentėjusiosios sužalojimu; neaišku ir kodėl paskutinei ekspertizei neurologės išrašas su gydytojos R. Ž. parašu, padarytas 2009 m. balandžio 16 d., pateiktas be spaudo, kuriame matytųsi įstaigos pavadinimas, ir dėl to ekspertų nebuvo vertinamas, o tarp ekspertų gydytojo-neurologo nebuvo, taip pat ekspertams nepateikta 2009 m. balandžio 16 d. VĮ Kauno apskrities ligoninės neurologo surašyta R. K. ligos istorija.

Pirminės teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EKG 92/11 (01) ir teismo medicinos komisijos ekspertizės akto Nr. EKG 40/10 (02) iš esmės skiriasi. Pirminės ekspertizės išvados kategoriškos – lengvas galvos smegenų sukrėtimas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, tuo tarpu teismo medicinos komisijos ekspertizės atveju ekspertai, negalėdami nustatyti R. K. galvos gumbo kilmės, padarė išvadą, kad nepatvirtinta, jog 2009 m. balandžio 12 d. R. K. buvo padarytas galvos smegenų sukrėtimas, todėl nepagrįstai nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Dėl visų šių aplinkybių buvo pasisakyta tiek apeliaciniame skunde, tiek baigiamosiose kalbose, tačiau apeliacinės instancijos teismas į tai nekreipė dėmesio, tik pakartojo pirmosios instancijos teismo išvadas.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ir nukentėjusiosios R. K. atstovo kasaciniai skundai atmestini.

Dėl įrodymų vertinimo ir apeliacinių skundų išnagrinėjimo

Kasaciniuose skunduose kasatoriai nesutinka su žemesnės instancijos teismų pateiktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, sudariusiomis V. V. K. ir M. K. išteisinimo dėl jiems inkriminuotų veikų pagrindą, ir tvirtina, kad teismai neišsamiai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes, taip padarydami esminius BPK 20 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus, taigi kasaciniuose skunduose teisės taikymo aspektu ginčijami įrodymų vertinimo taisyklių taikymo bei apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų laikymosi klausimai.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas, dėl to kasatorių argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, faktinių aplinkybių nustatymas, paliekami nenagrinėti. Kasacinės instancijos teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu, t. y. tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas bylos duomenų gavimo teisėtumas, įrodymų vertinimas, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar renkant duomenis, juos tiriant bei vertinant (darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai) nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Taigi kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų netiria, jų nevertina ir faktinių bylos aplinkybių nenustato.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktika, taikydamas BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, teismas privalo padaryti vienareikšmes išvadas apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Atsižvelgdama į BPK 20 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles ir jų turinio aiškinimą teismų praktikoje bei pagal paduotus kasacinius skundus patikrinusi teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad abiejų instancijų teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyką šioje byloje sudarančių faktų nustatymo laikytinos pagrįstomis išsamiu ir nešališku BPK numatyta tvarka gautų įrodymų išnagrinėjimu ir jų visumos vertinimu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos, taip pat, kolegijos vertinimu, nėra BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyto teisinio pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus.

Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje ištyrė bylos duomenis, kilus abejonėms dėl nukentėjusiajai R. K. padaryto kūno sužalojimo masto paskyrė teismo medicinos komisijos ekspertizę, kurios vieną iš ekspertų – V. Kolomiecą apklausė posėdyje, nukentėjusiosios R. K. atstovas ekspertui uždavė klausimus – aiškinosi juos dominančias aplinkybes. Taigi teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir tik tuomet vertino surinktus duomenis. 

Nors pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje išdėstytų įrodymų vertinimo analizė yra lakoniška, o apeliacinės instancijos teismo atlikta bylos duomenų analizė nėra teisiškai nepriekaištinga (pvz., teismas sureikšmino pareiškimuose policijai nurodytas pirmines įvykio aplinkybes), tačiau, vertinant teismo procesą kaip visumą, nagrinėjamoje byloje kaip teisinantys arba kaltinantys teismų išsamiai ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirti ir, pateikiant motyvuotas išvadas, įvertinti visi byloje surinkti įrodymai: išteisintųjų V. V. K., M. K., liudytojų Ri. K., R. P., V. M., J. D. P., I. K., J. V., A. S. ir A. B. parodymai, specialistų, ekspertų, atlikusių nukentėjusiosios bei jos medicininių dokumentų tyrimus, paaiškinimai teisme, taip pat panaudojant specialias žinias gauti duomenys – specialisto išvados, ekspertizės aktai, kita rašytinė bylos medžiaga. Tiesai šioje byloje nustatyti itin svarbūs buvo tiesiogiai įvykį mačiusių ar jame dalyvavusių liudytojų, nukentėjusiosios ir išteisintųjų parodymai, tačiau pažymėtina, kad šie asmenys – susiję šeimos ryšiais, besiginčijantys dėl turto ir pasidaliję į dvi priešingas grupes – buvo suinteresuoti bylos baigtimi, todėl dėl jų duotų parodymų patikimumo pagrįstai kilo abejonių. Bylos įrodymų visuma neabejotinai nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusiajai R. K. buvo padaryti tam tikri kūno sužalojimai (poodinės kraujosruvos, nubrozdinimai), tačiau, atsižvelgiant į bylos duomenų visumą ir jų įrodomąją reikšmę, patikimumą, teismai negalėjo daryti vienareikšmiškų ir neabejotinų išvadų, kad V. V. K. ir M. K. padarė konkrečius kaltinimuose jiems inkriminuotus tyčinius smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją R. K., ir prielaidų pobūdžio tokius jų veiksmus laikyti neginčijamai nustatytais faktais, taigi neturėjo pakankamai teisinių argumentų paneigti in dubio pro reo principo taikymo šioje byloje. Nors V. V. K. ir M. K. bylos proceso pradžioje neigė savo aktyvius veiksmus konflikto metu ir tik vėliau pripažino stumdęsi, traukę vienas nuo kito įvykio metu buvusius asmenis, t. y. santykius aiškinosi panaudodami ir fizinius veiksmus, todėl tokiais jų parodymais buvo pagrindas abejoti, tačiau neabejotinai patikimais laikyti bei remtis nukentėjusiosios R. K. ir jos pusę palaikančių liudytojų parodymais taip pat nebuvo pagrindo. Pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai kreipė dėmesį į nuo pat proceso pradžios nukentėjusiosios R. K. bei Ri. K. duotų parodymų nenuoseklumą, neatitikimą kitiems bylos duomenims ir pateikė motyvuotas išvadas, kodėl juos atmetė, taip pat pasisakė ir dėl kitų apeliaciniuose skunduose ginčijamų bylos įrodymų vertinimo bei padarė argumentuotą išvadą, kad nukentėjusioji R. K. galėjo būti sužalota netyčia ar pati griūdama ir atsitrenkdama į kokius nors daiktus. Išteisintieji V. V. K. ir M. K. bylos proceso metu nuosekliai neigė jiems inkriminuotus tyčinius smurtinius veiksmus prieš R. K., tačiau V. V. K. pripažino, kad konflikto metu buvo paėmęs nukentėjusiajai už rankų, ši stūmė jį, o jam grumiantis su broliu liudytoju Ri. K. ir motinai R. K. bandant juos išskirti, ji galėjo būti sužalota, tačiau netyčia arba pati griūdama. Apklausti liudytojai taip pat nurodė, kad Ri. K. ir V. V. K. stumdėsi, o arti jų buvo nukentėjusioji R. K. Be to, liudytojas Ri. K. patvirtino, kad įvykio metu buvo stresinės būsenos ir brolio V. V. K. bei savo veiksmų, bandant nuo jo atitraukti motiną, tiksliai nurodyti negali. Liudytojai V. M., R. P., J. D. P., J. V. V. V. K. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją paneigė arba apskritai negalėjo jų nurodyti, nes nematė. Taigi, iš esmės, be nukentėjusiosios R. K., kiti liudytojai V. V. K. tiesioginių tyčinių veiksmų prieš ją nenurodė. Liudytojai Ri. K. ir V. M. taip pat kategoriškai nepatvirtino R. K. parodymų, kad M. K. sudavė jai kėde smūgį į galvą, o išteisintasis M. K. tai neigė. Liudytojas Ri. K. patvirtino, kad kėdė buvo mesta tada, kai jis buvo smaugiamas M. K. Liudytoja R. P. apskritai neigė mačiusi, kad į nukentėjusiąją būtų mesta kėdė. Kasaciniuose skunduose minimi liudytojai policijos pareigūnai A. S. ir A. B. tiesiogiai įvykio nematė, todėl jų parodymais, kaip išvestiniais iš nukentėjusiosios R. K. parodymų, reikšmingų įvykio aplinkybių nenustatyta. Bylos proceso metu taip pat buvo gautos specialisto išvada, du ekspertizės aktai ir gynybos pateikta konsultacinė specialisto išvada. Visus šiuos specialių žinių reikalaujančius tyrimus apeliacinės instancijos teismas analizavo ir vertino. Be jau pirmiau nurodytų teismams kilusių ir nepaneigtų abejonių dėl išteisintųjų veiksmų prieš R. K. įrodytumo ir duomenų pakankamumo, patikimumo jų kaltei pagrįsti, kilusias abejones sustiprino ir teismo medicinos komisijos ekspertizės akto išvados, patvirtinusios, kad iš karto po 2009 m. balandžio 12 d. įvykio iš objektyvių sužalojimų R. K. galvos srityje buvo nustatytas tik nežymus nubrozdinimas nosies dešinėje pusėje; galvos smegenų sukrėtimas, nesant žymesnių išorinių galvos (veido) sužalojimų, mažai tikėtinas; ši diagnozė nėra pakankamai pagrįsta ir objektyviais neurologiniais simptomais; medicininiuose dokumentuose tik vienoje vietoje 2009 m. balandžio 21 d. (praėjus 9 d. po įvykio) buvo aprašytas gumbas R. K. galvos plaukuotoje dalyje, kurio kilmę iš turimų duomenų nėra galimybės nustatyti, nes jis smulkiau ir aiškiau neapibūdintas, be to, kitą dieną – 2009 m. balandžio 22 d. atlikus galvos kompiuterinę tomografiją šis gumbas neužfiksuotas, t. y. nurodyta, kad galvos minkštuosiuose audiniuose struktūros pakitimų nematyti. Įvertinę šiuos duomenis kitų bylos įrodymų kontekste ir atsižvelgdami į tai, kad pirmiau atlikti R. K. kūno ir medicininių dokumentų tyrimai, kurių išvadose R. K. konstatuotas galvos smegenų sukrėtimas, atitinkantis nesunkų sveikatos sutrikdymą, turėjo reikšmingų trūkumų (padaryta klaidų fiksuojant sužalojimus, nebuvo pateikti visi reikalingi dokumentai ir pan.), teismai padarė pagrįstą išvadą, kad įvykio metu R. K. nebuvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Visi šie išvardyti reikšmingi bylos duomenys sudarė pagrindą teismams laikyti neįrodytais kaltinimuose V. V. K. ir M. K. inkriminuotus konkrečius tyčinius smurtinius veiksmus prieš R. K.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau, nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinimuose V. V. K. ir M. K. nurodytų tyčinių veiksmų padarymą prieš nukentėjusiąją R. K., V. V. K. ir M. K. pagrįstai, nepadarius veikų, turinčių nusikalstamos veikos požymių, išteisinti. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas, priimdami sprendimus, pagrįstai rėmėsi in dubio pro reo principu, įpareigojančiu nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžiančiu remtis prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, todėl konstatuoti esminio BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo nėra pagrindo. Teismas nenustatė M. K. tyčinių veiksmų prieš R. K., dėl to teismai neturėjo teisinio pagrindo svarstyti inkriminuotos veikos perkvalifikavimo pagal BK 140 straipsnį.

Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus, darytina išvada, kad tenkinti kasacinius skundus nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ir nukentėjusiosios R. K. atstovo kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                                                           Viktoras Aidukas

                                                                                                                                             Gintaras Goda

                                                                                                                                    Vytautas Masiokas