Administracinė byla Nr. eAS-972-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03414-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų              Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Taupkasė, kredito unija atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Taupkasė, kredito unija, skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Taupkasė, kredito unija (toliau – ir Taupkasė), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. 241-164 „Dėl Taupkasė, kredito unija, inspektavimo rezultatų“ (toliau – ir Sprendimas) dalis dėl:

1. administracijos vadovės L. F. nušalinimo nuo administracijos vadovo ir valdybos nario (valdybos pirmininko) pareigų ir (arba) su ja sudarytos sutarties nutraukimo arba įgaliojimų panaikinimo (Sprendimo 1 p.);
2. įpareigojimo pareiškėjui iki 2017 m. spalio 31 d. sušauktame neeiliniame visuotiniame narių susirinkime ne tik priimti 1 punkte nurodytą sprendimą dėl kredito unijos valdybos narės (valdybos pirmininkės) atšaukimo iš pareigų, tačiau ir svarstyti naujų valdybos narių išrinkimo klausimą (Sprendimo 2 p.);
3. įpareigojimo apskaičiuojant veiklos riziką ribojančius normatyvus, mažinti perskaičiuotą kapitalą tokia atkurto praėjusių metų nepaskirstytojo pelno (nuostolio) suma, kuri lygi ataskaitinę datą kredito unijos balanse nurodytai grynajai gautinų sumų (į apskaitą įtrauktų remiantis kredito unijos 2017 m. gegužės 19 d. valdybos protokolu Nr. V(P)17-05/19-1) vertei (Sprendimo 4.1 p.);
4. įpareigojimo įvertinti visus atvejus, kai suteikiant paskolas, grynaisiais pinigais buvo išmokama paskolos dalis ir tą pačią dieną grynaisiais pinigais įmokėta skolininko pajinė įmoka apskaičiuojant veiklos riziką ribojančius normatyvus, sumažinti perskaičiuotą kapitalą neįtraukiant skolininkų pajinių įnašų, kurie buvo įmokėti skolintomis kredito unijos lėšomis (Sprendimo 4.2 p.).

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo 4.1. ir 4.2 punktų galiojimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimas įsigaliojo kitą dieną po jo priėmimo, t. y. 2017 m. rugsėjo 26 d. Pareiškėjas Sprendimą gavo 2017 m. spalio 2 d., o artimiausias ataskaitas apie veiklos riziką ribojančių normatyvų vykdymą priežiūros institucijai privalo pateikti ne vėliau kaip iki 2017 m. spalio 9 d., todėl turi tik keletą dienų Sprendimo rezoliucinės dalies 4.1 punkto vykdymui.

Tuo atveju, jei pareiškėjas įgyvendintų Sprendimo 4.1 ir 4.2 punktų nurodymus, jam kiltų realus pavojus nebevykdyti kapitalo pakankamumo rodiklio arba vykdyti jį ties pačia 13 proc. riba, o tai sukeltų realią grėsmę pareiškėjo veiklai ir reputacijai, t. y. būtų padaryta negrįžtama žala.

Pareiškėjas pabrėžė, kad jo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra proporcinga siekiamam tikslui ir nepažeidžia atsakovo interesų. Sprendimu atsakovas taikė pareiškėjui ir kitų poveikio priemonių, kurios yra pakankamos stebėti bei kontroliuoti pareiškėjo veiklą, t. y. uždraudė skolinti asocijuotiems nariams, jei skolinimo sandorio vertė viršija 30 000 Eur, įpareigojo suformuoti didesnius atidėjinius, nurodė informuoti atsakovą apie kiekvieną paskolos sandorį, kurio suma viršija 15 000 Eur bei kiekvieną kitokį sandorį, jei jo vertė viršija 5 000 Eur ir kt.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 12 d. nutartimi priėmė pareiškėjo Taupkasė skundą, o pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Teismas nurodė, kad galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai administracinių teismų praktikoje paprastai nelaikoma ypatinga (išskirtine) aplinkybe imtis priemonių skundo reikalavimui užtikrinti. Pabrėžė, kad atsakovo Sprendimu poveikio priemonės pritaikytos kredito įstaigai, kuriai įstatymuose ir kituose teisės aktuose keliami aukšti veiklos patikimumo standartai. Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kredito unija – kredito įstaiga, kuri tenkina savo narių ūkinius ir socialinius poreikius ir turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš šiame įstatyme nustatytų neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu, taip pat turi teisę verstis kitų šiame įstatyme nustatytų finansinių paslaugų teikimu šio įstatymo nustatytiems asmenims ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę. Teismas pabrėžė, kad neprofesionalių rinkos dalyvių, kuriems kredito unija teikia finansines paslaugas, interesų apsauga priskirtina viešajam interesui, todėl į tai turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinumo bei proporcingumo. Taupkasė prašymas sustabdyti Sprendimo 4.1 ir 4.2 punktų galiojimą, teismo vertinimu, grindžiamas subjektyvaus pobūdžio argumentais, o pareiškėjo pateikta prognozė, kad kapitalo perskaičiavimas priverstų pareiškėją padaryti dar vieną teisės aktų pažeidimą – kapitalo pakankamumo normatyvo nesilaikymą, yra tik prielaida. Šie pareiškėjo nuogąstavimai nepatvirtinti objektyviais faktiniais duomenimis.

Apibendrindamas pirmiau nurodytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą ir viešąjį interesą.

III.

Pareiškėjas Taupkasė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas paaiškina, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ne tik pablogės jo finansinė būklė, bet ir pareiškėjas susidurs su itin didelio masto finansinėmis problemomis, nulemiančiomis visos veiklos apribojimą.

Pareiškėjo kapitalo pakankamumo rodiklis (t. y. perskaičiuoto kapitalo ir turto (aktyvų) bei nebalansinių įsipareigojimų, turinčių požymių, kad bus įvykdyti, įvertintų pagal riziką, santykis) įgyvendinus Sprendimo 4.1 ir 4.2 punktus greičiausiai taptų mažesnis nei 13 procentų, todėl pareiškėjas formaliai nebevykdytų kapitalo pakankamumo normatyvo, už ką jam grėstų papildomos sankcijos ir / ar veiklos sustabdymas. Net jei pareiškėjas vis dar tenkintų kapitalo pakankamumo normatyvą, sumažintas perskaičiuoto kapitalo dydis vis tiek ženkliai apribotų kredito unijos skolinimo galimybes, t. y. didžiausios paskolos sumą vienam skolininkui, bendrą galimų išskolinti lėšų dydį ir kt. Be to, pareiškėjas patirtų reikšmingų ir tikrai neatitaisomų reputacinių nuostolių paviešinus faktą dėl tariamai normatyvų netenkinančios jo padėties.

Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdžius Sprendimo 4.1 bei 4.2. punktų galiojimą, pareiškėjas iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos galėtų stabiliai veikti bei vykdyti įprastinę veiklą, atsižvelgdamas į Sprendime išreikštas pastabas laikytis trūkumų šalinimo plano, tęsti skolinimo veiklą. Tolesnis veiklos vykdymas įprastinėmis sąlygomis nekelia jokios grėsmės nei Taupkasei, nei jos klientams. Šią aplinkybę pripažino pats Lietuvos bankas, nes pareiškėjo veiklos nesustabdė. Be to, ribodamas pareiškėjo galimybę paskolinti ir uždirbti iš palūkanų, Lietuvos bankas realiai riboja Taupkasės galimybę uždirbti pajamas, iš kurių bus grąžinami indėliai ir mokamos palūkanos už juos. Įpareigojimas kapitalo rodiklius skaičiuoti kitaip, nei numatyta įstatymuose ir verslo apskaitos standartuose, yra skirtas ne viešajam interesui apsaugoti, o pareiškėjui nubausti. Tokių veiksmų rezultatai, tikėtina, gali sukelti didesnę žalą viešajam interesui, nei duoti naudos.

Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymas numato, kad žala, atsiradusi dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų neteisėtų veiksmų, susijusių su finansų rinkos priežiūros atlikimu, atlyginama tik tuo atveju, jeigu nukentėjęs asmuo įrodo, kad žala padaryta dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų tyčios ar didelio neatsargumo. Kadangi šiuo atveju galimybė taikyti atitinkamą poveikio priemonę yra numatyta įstatyme, net teoriškai nėra įmanoma, kad teismas nepagrįstai ir neproporcingai, bet teoriškai – teisėtai pritaikytą poveikio priemonę pripažintų tyčia ar dėl didelio neatsargumo atliktais veiksmais. Pareiškėjo teigimu, įrodinėjimo procesas bylose dėl žalos, atsiradusios ginčijamo administracinio akto priėmimo pagrindu, yra labai sudėtingas ir kaip rodo teismų praktika, ieškinio patenkinimo tikimybė nėra didelė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutarties dalis, kuria pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 70 straipsniu, netenkino pareiškėjo Taupkasė prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas, prašydamas taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę (laikinai sustabdyti Sprendimo 4.1 ir 4.2 punktų galiojimą), akcentavo savo veiklos specifiką, nurodė, kad Lietuvos banko patvarkymų, susijusių su skolinimo galimybių ribojimu,  vykdymas reikšmingai paveiktų jo finansinę padėtį ir dalykinę reputaciją bei pažeistų viešąjį interesą.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr. 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2017 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017).

Spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (pvz., LVAT 2017 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017). Be to, kiekvienu atveju privalu įvertinti, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (pvz., LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai <...> privalo būti patvirtinti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais (pavyzdžiui, duomenimis apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymo perspektyvas bei tendencijas), iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013). Taigi būtent šalis, teikianti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi pareigą įrodyti savo prašymo pagrįstumą, t. y. privalo pagrįsti, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti jos interesus.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, bei ištyrusi kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinybės imtis ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje numatytų priemonių, skirtų padėčiai ginčo teisinių santykių srityje laikinai sureguliuoti.

Nors skunde ir atskirajame skunde pareiškėjas pateikia daug hipotetinių samprotavimų, jog dėl skundžiamo akto dalies nesustabdymo jam gali kilti neigiamos pasekmės, tačiau nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam, kaip kredito įstaigai, ar visuomenės saugomiems interesams bendrai būtų daroma neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pastebi, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų veiklos suvaržymų, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas nepagrindžia, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Pažymėtina, jog tikrinamoje byloje nėra duomenų apie pareiškėjo finansinę būklę bei komercinės veiklos rezultatus, todėl apeliacinės instancijos teismas negali daryti išvados, kad pareiškėjas išties patiria apčiuopiamų finansinių sunkumų ir tokie sunkumai yra priežastiniu ryšiu susiję su skundžiamais atsakovo veiksmais, t. y. atsirado po Sprendimo priėmimo. Pareiškėjas neneigia, kad jo teisės teikti licencines finansines paslaugas ir kitas finansines paslaugas priežiūros institucija nesuspendavo, kasdienė veikla iš esmės nesutrikusi, jokios papildomos atsakomybės priemonės neskirtos.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus motyvus, pareiškėjo Taupkasė teiginiai, grindžiami į ateitį nukreiptais spėjimais, atmetami kaip nesudarantys objektyvaus pagrindo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui, todėl pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo Taupkasė, kredito unija, atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos                                                                                                  Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

                                                                                                                Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė