Administracinė byla Nr. A-227-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02743-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-6), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 75 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2009 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. spalio 30 d. perpildytose, šaltose, drėgnose kamerose, buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti, atlikinėti gamtinius reikalus kitų akivaizdoje, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, kas labai pakenkė jo (duomenys neskelbtini), nes yra daug skaitantis ir rašantis. Rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, asmeninės apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Kalinamas netinkamomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertino 75 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18-25) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2009 m. lapkričio 4 d. iki 2010 m. rugsėjo 21 d. ir nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. spalio 30 d. ir reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kurį prašo taikyti, skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos.

Pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. lapkričio 20 d. pažymos Nr. 69/06-5600 „Dėl A. K. laikymo Šiaulių TI“ matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių TI buvo laikomas kamerose su dar 1–8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,28 kv. m. iki 18,5 kv. m. gyvenamojo ploto. Pažymėjo, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje ir ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendro ploto. Pareiškėjas Šiaulių TI per laikotarpį, su kuriuo susijusiems reikalavimams dėl neturtinės žalos reikšti nesuėjęs senaties terminas, iš viso buvo laikomas 177 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI metu dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų jo laikymo kamerose nebuvo atlikta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas, o 2 punktas nustato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas dar iki Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, jis pastatytas laikantis jo statybos metu galiojusių reikalavimų, be to, pastatas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą bei saugomų objektų sąrašą, pripažintas saugotinu viešajam pažinimui ir naudojimui.

Pabrėžė, jog Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių TI nėra taikomas.

Atsakovas nurodė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje 2013 m. vasario 7 d. buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kurio išvados išdėstytos 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6. Iš patikrinimo akto matyti, kad ankstyvą žiemos rytą oro temperatūra tebuvo kiek žemesnė nei nustatyta higienos normoje, o bylos medžiaga rodo, kad temperatūros duomenų užfiksavimo dieną pareiškėjas tikrintoje patalpoje nebuvo. Be to, mikroklimato parametrams yra būdingas momentiškumas, todėl konkrečių rodiklių nustatymas patikrinimo metu nesudaro prielaidų teigti, jog tokie patys rodikliai vyravo pareiškėjo buvimo patalpoje momentais. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad administracinio pastato patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris, todėl išmatuota oro temperatūra neparodo tikslios jutiminės temperatūros patalpoje. 18–22° C temperatūra laikoma optimalia protiniam darbui, todėl 2,4° žemesnė temperatūra operatyviai vykdomos visos asmens kratos metu (išsirengęs iki apatinių rūbų asmuo būna 1–2 minutes, t. y. kol nusirengia, rūbai patikrinami rentgeno aparatu ir asmuo apsirengia) neturėtų būti pripažįstama galinčia sukelti neigiamus išgyvenimus. Patikrinimo akto turinys taip pat paneigia pareiškėjo dėstomas aplinkybes, esą sąlygos apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje antisanitarinės. Pareiškėjo teiginiai dėl oro temperatūros apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti.

Atsakovas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 3 straipsnis nustato, jog vienas iš valstybės tabako kontrolės politikos principų yra ginti žmogaus teises į aplinką be tabako dūmų, o 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos higienos normos Nr. HN76-2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.). Iki šios higienos normos įsigaliojimo draudimai, susiję su rūkymu laisvės atėmimo vietose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, įtvirtinti nebuvo. Nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), nei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Įstaigoje nėra priimta teisės aktų, susijusių su Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu. Nuo 2010 metų Šiaulių TI, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HN:76-2010 nuostatas, taikoma praktika, kuomet pirmą kartą į įstaigą atvykę asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs, be to, 2014 m. gegužės 7 d. įstaigai pateikė prašymą, jog jis yra rūkantis ir sutinka būti kalinamas kameroje, kurioje laikomi rūkantys asmenys.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų ir kurių nepagrindžia įrodymais. Pareiškėjas nepateikia duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis.

Atsakovas taip pat prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 4 d. sprendimu (b. l. 65-73) pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 75 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 4 d. iki 2010 m. rugsėjo 21 d. ir nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. spalio 30 d. Neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų, kamerose buvo laikoma daugiau asmenų nei yra galima pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus, kamerų būklė ir laikymo sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl faktinių bylos aplinkybių, laikė, kad turi būti atsižvelgta į atsakovo pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Rėmėsi CK 1.124 , 1.127 straipsniais ir nurodė, jog, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, spręstina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2009 m. lapkričio 4 d. iki 2010 m. rugsėjo 21 d. ir nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. spalio 30 d., o į teismą kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 12 d., todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 4 d. iki 2010 m. rugsėjo 21 d. turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. spalio 30 d.

Pažymėjo, jog pagal Įsakymo 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš byloje esančios 2014 m. lapkričio 20 d. pažymos Nr. 69/06-5600 buvo matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, buvo laikomas kameroje Nr. 52 nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. gegužės 23 d. vienas arba su dar 5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,08 iki 18,5 kv. m., kameroje Nr. 104 – nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. birželio 16 d. su dar 2-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,69 iki 6,29 kv. m., kameroje Nr. 54 – nuo 2014 m. birželio 16 d. iki 2014 m. birželio 28 d. su dar 4-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,56 iki 3,59 kv. m., kameroje Nr. 97 – nuo 2014 m. birželio 28 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d. su dar 2-7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,37 iki 6,33 kv. m., kameroje Nr. 93 – nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2014 m. rugsėjo 29 d. ir nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2014 m. spalio 30 d. su dar 4-7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,27 iki 3,64 kv. m., ir kameroje Nr. 10 – nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 14 d. su dar 1-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,32 iki 8,13 kv. m. gyvenamojo ploto. Taigi 21 dieną, kada pareiškėjas buvo laikomas su dar 6-7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,27 iki 2,60 kv. m., kameros plotas pastoviai neatitiko minimaliam plotui keliamų reikalavimų, o kitą laiką (156 dienas) kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus, tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nebuvo galimybių, atsakovas tikslios informacijos apie pareiškėjui tekusį kamerų plotą nepateikė, todėl 2014 m. lapkričio 20 d. pažymos turinys vertintinas pareiškėjo naudai ir konstatuotina, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 177 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus. Įvertinęs tai, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, teismas sprendė, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu.

Teismas nustatė, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo atlikta Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, ar kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų būklės byloje nėra, todėl konstatuoti, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių TI) pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose joms keliamų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, nėra pagrindo.

Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad asmens apžiūros atvykstant ir išvykstant į / iš Šiaulių TI vyksta blogomis sąlygomis, pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 144 punkte nurodoma, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines. Instrukcijos 145.1 punkte numatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką: visa asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Šie daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Iš byloje esančio 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akto Nr. EP-6 buvo matyti, kad 2013 m. vasario 7 d. Šiaulių TI kratos patalpoje atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad patalpoje įrengtos trys kabinos, kuriose patiesti švarūs guminiai kilimėliai, pagal kasdieninės dezinfekcijos registracijos žurnalo atžymas guminiai kilimėliai dezinfekuojami kasdien dezinfekciniu tirpalu; kratos patalpoje šildymo sistema neįrengta, joje nustatyta oro temperatūra 15,6 °C (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 VI sk. 26 p. pažeidimas), reglamentuojama oro temperatūra šaltuoju metų laikotarpiu – 18–22 laipsniai. Taigi pareiškėjo teiginys, kad krata žiemos metu atliekama šaltose patalpose, pasitvirtino, tačiau pareiškėjo argumentai, jog asmens ir jo daiktų apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, be to, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau nenurodė, kad būtent jo apžiūra buvo atlikta antisanitarinėmis sąlygomis, be to, jis į Šiaulių TI atvyko 2014 m. gegužės 7 d. ir išvyko 2014 m. spalio 30 d., t. y. šaltuoju metų laiku kratų atlikimo patalpoje negalėjo būti, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant (išvykstant) iš Šiaulių TI kratos buvo atliekamos pažeidžiant nurodytą tvarką.

Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad Šiaulių TI rūkantieji ir nerūkantieji asmenys laikomi kartu, pažymėjo, jog nei BVK, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Taigi toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir BVK neįtvirtintas. Lietuvos higienos normos Nr. HN:76-2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, 14 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teismas nustatė, jog Šiaulių TI, įgyvendinant Lietuvos higienos normos HN76:2010 nuostatas, asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad kameroje, kurioje kalėjo pareiškėjas, buvo rūkoma. Pareiškėjas skunde nenurodė, ar jis pats yra nerūkantis, o iš į bylą pateikto 2014 m. gegužės 7 d. pareiškėjo prašymo matosi, kad jis yra rūkantis ir sutinka būti kalinamas kameroje, kurioje laikomi rūkantys asmenys. Teismas pažymėjo, kad pasikeitus aplinkybėms, norėdamas būti laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų, pareiškėjas turėjo kreiptis su prašymu į kalėjimo administraciją, tačiau byloje nenustatyta, kad tokį prašymą pareiškėjas būtų pateikęs.

Teismas, atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (177 dienos), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, sprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Tam tikru laikotarpiu pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią. Toks kalinimas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą, kas sudarytų net po 423,72 Lt (122,72 Eur) už kiekvieną kalinimo dieną. Pabrėžė, jog pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Atitinkamai, teismas sprendė, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Be to, įvertinus byloje esančią pareiškėjo asmens sveikatos istoriją nenustatyta, kad būtent dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, atsižvelgęs į formuojamą teismų praktiką, bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 100 Eur.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs administracinės bylos aplinkybes, sprendė, jog pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu (b. l. 75) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki trejų metų iki skundo padavimo. Konvencijos 3 straipsnis nenumato termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Be to, pareiškėjas ankščiau negalėjo kreiptis į teismą, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kuriuose yra aiškinami europiniai kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą ir jis negalėjo su jais susipažinti.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, šis laikotarpis buvo ilgesnis. Pareiškėjas skunde prašė skaičiuojant šį laikotarpį taikyti gyvenamojo ploto normą, atskaičiavus baldus, europietišką standartą (4 kv. m. minimalią gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui), tačiau pirmosios instancijos teismas vis tiek taikė 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto, įskaitant baldus, normą. Pareiškėjas neprašė remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja EŽTT praktikai. Atitinkamai, pareiškėjas prašo pripažinti jo skunde nurodytą laikotarpį pagrįstu.

Pareiškėjas nesutinka su visais argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas, kadangi toks atmetimas yra nemotyvuotas.

Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio ir jis atitinkamai remiasi EŽTT sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 79-82) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu.

Atsakovas pažymi, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, jog ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Teismas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstai laikė ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo sužinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

Atsakovas remiasi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta.

Atsakovas nurodo, jog pareiškėjo argumentai dėl taikytinos Lietuvos Respublikos teisės neturi teisinio pagrindo. Remiasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 33 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, jog pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad jis neprašė taikyti Lietuvos Respublikos teisės yra nevertintinos.

Pažymi, jog nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau šių teiginių jis nedetalizuoja. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Aplinkybių dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo A. K. prašomos priteisti 75 000 Lt (21 721,50 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Pirmosios instancijos teismas daliai pareiškėjo skundo reikalavimų taikė ieškinio senatį, vertindamas laikotarpį, kuriam ieškinio senatis nebuvo taikoma, jis nustatė, kad pareiškėjas visą laikotarpį buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas nesutinka tiek su taikyta ieškinio senatimi, tiek su minimalaus kalinimo ploto pažeidimo nustatymu, tiek atsižvelgus į jo įvykdytą teisių pažeidimą priteista neturtinės žalos atlyginimo suma (b. l. 75), todėl siekiant aiškumo dėl nurodytų aspektų pasisakytina atskirai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias nuostatas ir ginčas apeliacinės instancijos teisme pirmiausiai iš esmės kyla dėl jos taikymo. Pareiškėjo teigimu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatos nenumato senaties terminų šio straipsnio pažeidimui konstatuoti ir atitinkamai ji negali būti taikoma.

Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl ieškinio senaties taikymo, kad nacionalinė teisė nepagrįstai numato ieškinio senaties terminą, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d  įstatymu, todėl prisiimti įsipareigoti suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Naudojantis Konvencija siekiama įgyvendinti ir laikytis jos reikalavimų, taip siekiama ne siaurinti, o užtikrinti, garantuoti žmogaus teisių apsaugos garantijas, nes svarbiausias Konvencijos tikslas vis dėlto yra apginti asmenis ir užtikrinti jų laisves. Konvencijoje taip pat yra akcentuojama, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.).

Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Taigi pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą.

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31).

EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51-52). Kita vertus, EŽTT tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu, kaip pavyzdys gali būti pateikiamas atvejis, kai atlikus mokslinius tyrimus buvo nustatyta, kad ligos, sukeltos asbesto, pasireiškia tik praėjus daug laiko ir asmuo negali įtarti ir sužinoti apie tai, kad dėl tam tikrų veiksmų jo teisės yra pažeidžiamos ir atitinkamai EŽTT vertino, ar tokiu reguliavimu yra pažeidžiamas Konvencijos 6 straipsnis, nes pati išskirtinė situacija implikavo, kad asmuo objektyviai apie teisių pažeidimą galėjo sužinoti vėliau (žr. EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją).

Taigi atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Taigi ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai, kaip jie pritaikomi konkrečiu atveju, gali sukelti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją).

Pirmiau minėtas vertinimas taikytinas kalbant ir apie Konvencijos 3 straipsnyje numatytas teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną iš pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, jis absoliučiai uždraudžia kankinimą ar nežmonišką ar žeminantį orumą elgesį, neatsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir nukentėjusiojo elgesį. Net ypatingomis situacijomis (pvz., terorizmo, tam tikro konkretaus asmens elgesio atveju), Konvencijos 3 straipsnis absoliučiai draudžia asmenį kankinti, elgtis su juo nežmoniškai, žeminti jo orumą (žr. EŽTT 2006 m. liepos 4 d. sprendimą Ramirez Sanchez prieš Prancūziją), tuo tarpu kitos Konvencijoje numatytos teisės gali būti ribojamos, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų (pvz., Konvencijos 8, 10, 11 str.). Tačiau nėra pagrindo teigti, kad kalbant apie Konvencijos 3 straipsnio taikymą ir jo vertinimą ieškinio senatis iš viso negali būti taikoma. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą taip pat nenurodė, jog savaime esant Konvencijos 3 straipsnio galimam pažeidimui negali būti taikoma ieškinio senatis, kad tokiu jos taikymu savaime yra pažeidžiamas ir Konvencijos 6 straipsnis. Priešingai, iš nurodyto teismo sprendimo matyti, kad EŽTT, jo teisėjai atskirosiose nuomonėse teikė tik argumentus dėl tokio ieškinio senaties taikymo aspektų, bet ne dėl jo absoliutaus negalimumo. Pirmiau nurodytų argumentų visuma lemia, kad sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab, kad ji numato galimybę praleistą ieškinio senaties terminą ir atnaujinti.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs Lietuvos Respublikos teisinis reguliavimas numato, kad nagrinėjant tokius administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik pirmiau minėtas CK 6.271 straipsnis, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011). Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog CK 1.134 straipsnis numato, kad ieškinio senatis, be kita ko, netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Iš nurodyto reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.). Tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2010 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010).

Tai yra susiję su tuo, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Nurodyti išaiškinimai iš esmės dera ir su EŽTT pateiktu vertinimu. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis konkrečiai nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

Administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris vyko nuo 2009 m. lapkričio 4 d. iki 2010 m. rugsėjo 21 d. ir nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. spalio 30 d., t. y. iš esmės atskirais periodais, kiek tai susiję su jo kalinimu 2009–2010 metais ir kalinimu 2014 metais, o skundą teismui pareiškėjas dėl visų šių nurodytų laikotarpių pateikė tik 2014 m. lapkričio 12 d. (b. l. 7-8, 14), todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 4 d. iki 2010 m. rugsėjo 21 d. turi būti taikoma ieškinio senatis. Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą tenkantį vienam asmeniui, taip, be kita ko, papildomai ribojant jo privatumą, jis buvo galimai kalinamas perpildytose, šaltose, drėgnose kamerose, buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti, naudotis tualetu kitų akivaizdoje, pareiškėjui nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, kad rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais (b. l. 2-6), tačiau, kaip minėta, skundą pareiškėjas teismui pateikė tik 2014 m. lapkričio 12 d. (b. l. 14). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog šioje byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius (b. l. 18-25), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ginčo nagrinėjimui ieškinio senatį. Tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, kad nėra pagrindo teigti, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja neteisėtų veiksmų tęstinumas, kad pareiškėjui žala buvo daroma nuolat. Priešingai, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas prašė priteisti žalą, patirtą skirtingais laikotarpiais kiek tai susiję su jo kalinimu 2009–2010 metais ir kalinimu 2014 metais (b. l. 7-8, 18-25, 27).

Kita vertus, pastebėtina ir tai, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas sprendžia ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013). Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šio aspekto nevertino (b. l. 65-73). Vis dėlto teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo argumentus dėl ieškinio senaties, vadovaudamasi proceso efektyvumo, ekonomiškumo principais, įvertinusi tai, kad vienas iš administracinio proceso tikslų yra operatyvus iškilusio teisinio ginčo išsprendimas ir šio tikslo neatitiktų pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimas ir bylos grąžinimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, be to, nagrinėjamu atveju naujų įrodymų rinkti nebėra poreikio, pareiškėjas teikia argumentus dėl ieškinio senaties, vertindama, kad šiuo atveju nebus pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, nagrinėja šį klausimą iš esmės, t. y. vertina, ar egzistuoja pagrindas pareiškėjui atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Kiek tai susiję su ieškinio senaties termino atnaujinimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).

Pažymėtina, jog pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Taip pat kiekvieną kartą turi būti įvertinta ir tai, kad, jei asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Taigi teismas turi nustatyti tinkamą, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus atitinkančią šalių teisių bei teisėtų lūkesčių gynimo pusiausvyrą. Aplinkybę, kad priežastys, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, yra tokios svarbios, jog sudaro pagrindą šį terminą atnaujinti, turi, be kita ko, įrodyti šalis, kuri praleido terminą kreiptis į teismą ir siekia teisių apsaugos po senaties termino pabaigos arba tokia aplinkybė turi būti nustatyta teismo.

Šiame kontekste svarbu yra tai, kad reikalavimas, pareikštas praleidus įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, iš esmės reiškia tai, jog teismui, sprendžiančiam dėl termino atnaujinimo, reikia nustatyti, kurį iš kelių viešųjų interesų reiktų ginti prioritetiškai konkrečiu atveju – teisinių santykių stabilumą (ieškinio senaties termino paskirtis) ar būtinybę pašalinti teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, nors asmuo ir pavėluotai pareiškė tokį reikalavimą (ginčo santykio specifika), t. y. vertinti teisės kreiptis į teismą ribojimo terminu atitiktį teisėtam tikslui apginti pažeistą teisę. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009, 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-516/2010, 2012 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012). Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad ieškinio senaties termino taikymą bei atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų negalima taikyti formaliai, neatsižvelgiant į teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, susiformavimo specifiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad EŽTT išaiškinimai, kuriuose yra išaiškinti europietiški kalinimo sąlygų standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą ir jis negalėjo su jais susipažinti (b. l. 75). Tačiau šios pareiškėjo įvardintos aplinkybės, vertintinos kaip subjektyvios, nesudarančios pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Šiame kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą, patirtus neteisėtus veiksmus iš esmės grindžia Lietuvos higienos normų, CK ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, juose įtvirtintų reikalavimų nesilaikymu, todėl EŽTT išaiškinimų, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, pareiškėjui ir nereikėjo (b. l. 2-6). Taigi iš pateikto skundo matyti, kad savo teisių pažeidimus pareiškėjas sieja su nacionalinių teisės normų pažeidimu, nurodant, kad jo kalinimu buvo pažeistos jo, kaip kalinamojo teisės, į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, be kita ko, bendrai papildant, kad tokiu kalinimu buvo pažeistas ir Konvencijos 3 straipsnis (b. l. 2-6). Atitinkamai, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad, nesant pareiškėjui žinomų EŽTT nutarimų, išaiškinimų, jis negalėjo kreiptis į teismą, taip įgyvendinant teisę į teisminę gynybą. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pats pareiškėjas nors ir nurodo, kad EŽTT nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą ir jis negalėjo su jais susipažinti, jis nepaaiškina, kodėl jiems esant neišverstiems tai vis dėlto jam nesutrukdė įgyvendinti teisės į teisminę gynybą, kada su jais susipažino, nes, kaip matyti, skunde yra daromos nuorodos į bendrus EŽTT išaiškinimus. Šiame kontekste svarbu yra tai, kad Konvencija yra viešai paskelbtas teisės aktas, be to, analogiškos nuostatos Konvencijos 3 straipsnyje garantuojamoms teisėms yra numatytos ir Konstitucijos 21 straipsnyje, kuri taip pat yra viešai paskelbtas teisės aktas, su kuriuo gali susipažinti visi subjektai. Be to, lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kardomojo kalinimo sąlygas, įskaitant ir pirmosios instancijos teisės aktus, numatančius minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, taip pat CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos teikimo ir pareiškėjas nenurodė, kad jam buvo sudarytos tokios kliūtys.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas ir skunde pirmosios instancijos teismui (b. l. 2-6), ir apeliaciniame skunde (b. l. 75) nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė didelį dvasinį diskomfortą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1096/2014). Juolab, kaip jau buvo minėta, paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme).

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, ar kad jam nebuvo suteikta tokia pagalba. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog administracinėje byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Šiame kontekste vertintina, kad vien tik tai, jog pareiškėjo laisvė yra apribota, savaime negali pateisinti trejų metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nenurodė reikšmingų aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo, atnaujinimo klausimą, be to, nėra nustatyta, kad dėl neteisėtų veiksmų būtų padaryta žala pareiškėjo sveikatai, kuri būtų pasireiškusi vėliau, kas konkrečiu atveju inter alia galėtų sudaryti pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti (žr. EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją). Šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą, atsižvelgus į pareiškėjo nurodytus argumentus, į nurodytus motyvus, kad nebuvo parodyta ir nustatyta svarbios vertybės pažeidimo, kas konkrečiu atveju galėtų sudaryti pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Dėl nurodytų priežasčių spręstina, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisinį reguliavimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą 2009 m. lapkričio 4 d.–2010 m. rugsėjo 21 d. laikotarpiu. Taigi, šiuo atveju taikius ieškinio senatį ir nesant pagrindo jos atnaujinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pareiškėjo nurodytų galimai neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų nurodytu laikotarpiu. Atitinkamai, vertintini Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėti veiksmai 2014 m. gegužės 7 d.–2014 m. spalio 30 d. laikotarpiu ir sprendžiama, ar egzistuoja pirmiau minėtos sąlygos deliktinei atsakomybei kilti.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais pažeidimais, susijusiais su nepakankamu kalinimo patalpų plotu 2014 m. gegužės 7 d.–2014 m. spalio 30 d. laikotarpiu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pabrėžtina, jog nors ir pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė vienam asmeniui tenkančiu minimaliu gyvenamojo ploto norma kalinimo įstaigoje – 4 kv. m., t. y. europietišku standartu, tačiau jis nepažymi, iš kur jis kildina šį nurodytą europietišką standartą (b. l. 75). Atitinkamai, dėl pirmiau nurodytų argumentų vadovaujamasi būtent Įsakyme numatytu teisiniu reguliavimu.

Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakyme numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu 21 dieną, kada pareiškėjas buvo laikomas su dar 6-7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,27 iki 2,60 kv. m., kameros plotas pastoviai neatitiko minimaliam plotui keliamų reikalavimų, o kitą laiką (156 dienas) kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus, tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nebuvo galimybių, nes atsakovas tikslios informacijos apie pareiškėjui tekusį kamerų plotą nepateikė, todėl 2014 m. lapkričio 20 d. pažymos turinys pagrįstai buvo vertintas pareiškėjo naudai ir buvo konstatuota, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 177 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad neteisėtų veiksmų laikotarpis buvo ilgesnis, bet šio ilgesnio laikotarpio jis nenurodo ir nedetalizuoja (b. l. 75). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Atitinkamai, nurodytų faktinių aplinkybių kontekste darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Vis dėlto teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad kiti kalinamieji buvo etapuojami į teismus, policijos komisariatus, taigi toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nebuvo stabilus ir ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendro ploto, be to, pareiškėjui buvo suteikiama teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nors šios nurodytos aplinkybės visgi negali visiškai kompensuoti ar paneigti pareiškėjui tekusį mažą asmeninės erdvės plotą ir šios aplinkybės savaime nepaneigia konstatuotų atsakovo neteisėtų veiksmų, bet jos yra svarbios inter alia sprendžiant dėl pareiškėjui sukeltos žalos masto, pobūdžio, daryto pažeidimo intensyvumo (žr. EŽTT 2011 m. spalio 18 d. sprendimą Lautaru prieš Rumuniją, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją) (b. l. 13-17).

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nebuvo atlikta Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, ar kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), reikalavimus, kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų būklės byloje nėra, todėl konstatuoti, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose joms keliamų reikalavimų, nėra pagrindo. Tačiau teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo argumentacija nesutinka.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą įrodinėjimo pareigos paskirstymą, į tai, kad atsakovas nepateikė pagrįstų duomenų, paneigiančių šias aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, kai kamerose nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, buvo drėgna, šalta (b. l. 2-6).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo (b. l. 75). Šiuo aspektu akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas priimdamas sprendimą įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Pažymėtina, jog teismo sprendimo motyvavimo svarbą taip pat yra pabrėžęs ir EŽTT, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d sprendimą Hirvisaari prieš Suomiją). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, pateikė vertinimą dėl kitų neteisėtų veiksmų, kurių konstatavimas ir kitų sąlygų buvimas lemtų deliktinės atsakomybės kilimą, todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nėra visiškai teisinio ir faktinio pagrindo (b. l. 65-73). Pareiškėjas šioje dalyje iš esmės remiasi abstrakčiu teiginiu, jo visiškai nedetalizuodamas, nenurodydamas, kokie aspektai, kokios teismo išvados, kuriais aspektais laikytinos nepagrįstomis, neginčijo kitų atskirų neteisėtų veiksmų vertinimo. Taigi teismo sprendimas yra motyvuotas ir tai nesudarė pareiškėjui kliūčių pasinaudoti teise į apeliaciją, reiškiant nesutikimą su priimtu teismo sprendimu, siekiant nurodyti, kodėl atitinkamos teismo išvados yra nepagrįstos. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo skundą, administracinės bylos medžiagą, dar kartą pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo išvadų dėl kitų jo nurodytų neteisėtų veiksmų iš esmės plačiau neginčija, manydamas, kad teismas tam tikrus neteisėtus veiksmus galimai vertino netinkamai (b. l. 75). Atitinkamai, teisėjų kolegija kitais aspektais sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir šios argumentacijos papildomai nekartoja (žr. EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją).

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, be kita ko, pažeidimus susijusius su tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, esant kitiems nurodytiems neteisėtiems veiksmams, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, jog šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į EŽTT praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi. Atitinkamai, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes vertintina, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, esant kitiems neteisėtiems veiksmams, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Teisėjų kolegija taip pat sutinka su tuo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos ir nustatyti neteisėti veiksmai sudaro pagrindą teigti, kad jo kalinimas buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu ir plačiau šiuo aspektu nepasisako (žr. EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl pareiškėjui priteistinos žalos dydžio.

Kiek tai susiję su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, dėl pareiškėjui priteistos žalos dydžio (b. l. 75), teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal šioje teismo nutartyje nurodytą subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo Giedrikas prieš Lietuvą yra nurodęs, jog „aukos” statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr. EŽTT 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tokiu atveju pareiškėjo aukos statusas priklauso nuo to, ar priteistas žalos atlyginimas buvo adekvatus ir pakankamas, atsižvelgiant į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą teisingą atlyginimą (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov?v prieš Slovakiją). EŽTT šioje byloje pastebėjo, kad suma, kurią pareiškėjui priteisė Lietuvos teismai, yra mažesnė, lyginant su sumomis, kurias už panašius delsimus priteisia EŽTT. Kita vertus, akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją. Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov? prieš Slovakiją).

Taigi pagal nurodytus EŽTT išaiškinimus, šioje teismo nutartyje įvardintą subsidiarumo doktriną darytina išvada, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą.

Nurodytus argumentus pagrindžia ir tai, kad iš EŽTT bylų, nagrinėtų prieš Lietuvą, matyti, kad nuo vertinamų konkrečių aplinkybių priklauso priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pavyzdžiui, EŽTT vienoje byloje prieš Lietuvą vertino situaciją, kai kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmė buvo 1 metai 7 dienos, byloje buvo nustatyta, kad individualiai pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo mažiau nei 3 kv. m., kartais – 1,16 kv. m. arba 1,3 kv. m., 23 val. pareiškėjas praleisdavo kameroje, jam buvo įrengtas atviras tualetas. EŽTT už nurodytus pažeidimus pareiškėjui priteisė 5 000 Eur (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą Savenkovas prieš Lietuvą). Kitoje byloje EŽTT vertino situaciją, kai neteisėtų veiksmų trukmė buvo 3 metai 4 mėnesiai 23 dienos, kalinimo plotas, tekęs pareiškėjui, buvo 0,9 ir 1,9 kv. m., pareiškėjui nebuvo suteiktas tualetinis popierius, pareiškėjui maudymasis buvo ribojamas iki vieno karto per savaitę, nebuvo suteikta galimybė skalbtis rūbus ir patalynę. EŽTT, įvertinęs šias ir kitas aplinkybes, pareiškėjui priteisė 3 000 Eur žalos atlyginimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą). Tuo tarpu EŽTT 2009 m. liepos 2 d. sprendime Kochetkov prieš Estiją vertino situaciją, kai pažeidimas dėl netinkamų kalinimo sąlygų truko 23 dienas, gana trumpą kalinimo laiką, vienam asmeniui teko 1,5 kv. m. kameros ploto, buvo konstatuotas netinkamas kameros vėdinimas, prastos higienos sąlygos, varganos sąlygos, visą parą pareiškėjas turėjo praleisti kameroje. EŽTT minėtoje byloje, įvertinęs neteisėtų įvardintų veiksmų visumą, pareiškėjui priteisė 1 000 Eur žalos atlyginimo.

Nurodyti išaiškinimai, be kita ko, lemia, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus. Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo formos, atsižvelgė į dalį pirmiau minėtų kriterijų ir priteisė pareiškėjui 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo, tačiau manytina, kad priteistas neturtinės žalos dydis neatlygina patirtos žalos ir atitinkamai jis keistinas (b. l. 65-73).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, tai, kad ši nurodyta norma nebuvo pažeista itin žymiai, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), 2014 m. spalio 1 d. – 300 Eur minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 ir kt.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra tokių duomenų nustatyta, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 590 Eur. Be kita ko, svarbiausias faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis trukmė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, 93 p., 155 p.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – atsižvelgimas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinamą minimalios mėnesinės algos dydį – CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymo požiūriu yra įmanomas, tačiau jis negali būti laikomas vieninteliu ir pakankamu kriterijumi neturtinės žalos dydžio nustatymui (jo apskaičiavimui). Joks teisės aktas tiesiogiai arba netiesiogiai nesieja minimalios mėnesinės algos dydžio su neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymu. Antra vertus, tik tokio neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijaus taikymas nepaaiškinamai susiaurintų galimybę individualizuoti atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymą, t. y. iš esmės paneigtų galimybę (ir pareigą) teismui atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų (tarp jų ir išvardintų tiesiogiai) atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą. Be to, iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad netgi šis teismas netiesiogiai atsižvelgia į argumentus, susijusius su valstybės finansine padėtimi (žr. EŽTT 2008 m. vasario 7 d. sprendimo Kostadinov prieš Bulgariją, 100 punktą, 2008 m. gegužės 7 d. sprendimo Svetoslav Dimitrov prieš Bulgariją, 84 punktą) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-858/2015).

Nurodyta neturtinė žala pareiškėjui priteisiama taip pat atsižvelgus į tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma. Šiame kontekste svarbu yra ir tai, kad EŽTT yra nurodęs, jog sergančio asmens laikymas nepriimtinomis sąlygomis iš esmės gali prilygti elgesiui, kurį draudžia Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT sprendimą Price prieš Jungtinę Karalystę, sprendimą Ilhan prieš Turkiją, Naumenko prieš Ukrainą). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad nuo įvairių sveikatos sutrikimų kenčiantys nuteistieji stipriau išgyvena sunkumus, kuriuos sukelia nepriimtinos kalinimo sąlygos, į šią aplinkybę svarbu atsižvelgti, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą (žr. toliau nurodytas bylas). EŽTT yra pažymėjęs, kad nuteistieji, kurie kenčia nuo psichikos sutrikimų, linkę stipriau išgyventi menkinimo ir bejėgiškumo jausmus, tokiu būdu nagrinėjant šiuos Konvencijos pažeidimo atvejus, reikalingas padidintas atidumas. Kartais tokiu atveju pati pareiškėjo psichologinė būklė gali lemti, kad jis jaučiasi pažeidžiamesnis nei kiti nuteistieji, o jo kančia, skausmas ir baimė gali būti pasunkinti nepriimtinų kalinimo sąlygų (žr. EŽTT 2009 m. sausio 20 d. sprendimą Slawomir Musial prieš Lenkiją). Nagrinėjamu atveju nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 75 000 Lt (21 721,50 Eur) neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde (b. l. 2-6), nei apeliaciniame skunde (b. l. 75) nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Priteisiant žalą vis dėlto atsižvelgtina į pareiškėjo sveikatos būklę ginčui aktualiu metu, kad pareiškėjas nurodo, kad jam pablogėjo (duomenys neskelbtini) ir kad nėra duomenų, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų labiau pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, pats pareiškėjas tik nurodė, kad patyrė neturtinę žalą, bet rimtesnių sveikatos sutrikimų (išskyrus (duomenys neskelbtini) pablogėjimą) dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų nebuvo nurodyta. Be to, nėra pagrindo teigti, kad dėl pareiškėjo psichologinės būklės jis galėjo jautriau reaguoti į konstatuotus neteisėtus veiksmus. Tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir pateiktame apeliaciniame skunde, neakcentavo savo psichologinės būsenos, sveikatos sutrikimų, leidžiančių vertinti, kad jis galėjo jautriau reaguoti į byloje konstatuotus atliktus neteisėtus veiksmus, nes būtent pareiškėjas yra tas subjektas, kuris nurodomą žalą išgyvena (b. l. 2-6, 38-53, 75).

Padidinti pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo sumą nesudaro ir pagrindo pareiškėjo rėmimasis apeliaciniame skunde EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją (b. l. 75). Šiuo aspektu pažymėtina, jog nors ir pareiškėjas remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu (10 000 Eur), tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, kadangi pastarojoje EŽTT iš esmės pripažino, kad pareiškėjas buvo kalinimas 6 mėnesius kalėjime 9 kv. m. kameroje, atstatytoje baldais, kartu su kitu kaliniu, tačiau pažymėjo, jog tai savaime nesudarė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Teismas, priteisdamas pareiškėjui nurodytą žalos atlyginimo dydį, akcentavo, kad šiuo atveju buvo nustatyti dideli higienos reikalavimų pažeidimai bei itin didelis pareiškėjo judėjimo laisvės ribojimas, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas buvo vis dėlto pripažintas atsižvelgus į nustatytų pažeidimų kumuliatyvų poveikį. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatytas minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimas ir yra vertinama būtent konkreti pareiškėjo situacija, jo patirti nurodomi išgyvenimai. Be to, kaip jau buvo minėta, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečių individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus ir EŽTT neformuoja, nepateikia jokių bendrų ir fiksuotų sumų kriterijų, kuriais turėtų privalomai vadovautis Konvencijos valstybių nacionaliniai teismai. Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus darytina išvada, kad šis pareiškėjo įvardinamas EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 10 d. raštą Nr. 1-1043(1.23) (b. l. 84-85). Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis numato, kad, jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuoja ABTĮ 57 straipsnis. Vertinant pateiktus nurodytą dokumentą akcentuotina, jog pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad kamerose, kuriose jis buvo kalinamas nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, kamerose buvo tamsu, drėgna, šalta (b. l. 2-6). Tačiau pareiškėjo pateiktas dokumentas buvo priimtas tik 2015 m. kovo 10 d., t. y. jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo pagal pareiškėjo pateiktą prašymą, taip pat pateiktą jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo, kai buvo vertinamos aplinkybės po pareiškėjo pateikto prašymo operatyviosios kontrolės metu (b. l. 65-73, 84-85). Atsižvelgus į vertinamų neteisėtų veiksmų laikotarpį, į pareikėjo pateikto dokumento datą, pačių nurodytų neteisėtų veiksmų pobūdį, susijusį su tuo, kad natūralus apšvietimas, tamsa, drėgnumas, šaltis kamerose gali kisti nuo pareiškėjo nurodyto neteisėtų veiksmų laikotarpio 2014 m. gegužės 7 d.–2014 m. spalio 30 d. iki Šiaulių visuomenės sveikatos centro operatyvaus patikrinimo gavus 2015 m. vasario 9 d. pareiškėjo paklausimą (b. l. 2-6, 84-85), spręstina, kad šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė, kodėl jis negalėjo ankščiau kreiptis dėl patikrinimo atlikimo, be to, šis dokumentas savaime nepagrindžia aplinkybių būtent byloje vertinamu laikotarpiu. Dėl pirmiau nurodytų motyvų šį gautą dokumentą atsisakytina vertinti kaip įrodymą administracinėje byloje.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 1 590 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 1 590 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip: „Priteisti pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 590 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus devyniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo”.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Irmantas Jarukaitis

                                                                      Romanas Klišauskas

                                                                      Skirgailė Žalimienė