Civilinė byla Nr. e2A-618-370/2021

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00271-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 

 (S)

2.6.10.5.2.17

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės, 

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Elektrėnų energetikos remontas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimo  civilinėje byloje Nr. e2-1549-601/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Elektrėnų energetikos remontas“ ieškinį atsakovams A. Ž. ir V. M., dalyvaujant tretiesiems asmenims E. R. ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Bylos esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau –  UAB) „Elektrėnų energetikos remontas“ (toliau ir ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų A. Ž. (toliau atsakovas) ir V. M. (toliau atsakovė) 50 816,05 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Reikalavimą grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnyje įtvirtintu bendrovės vadovo pareigų pažeidimu. Ieškovės teigimu, atsakovas, eidamas ieškovės vadovo pareigas, netinkamai vykdė įstatymo nustatytą pareigą organizuoti ieškovės buhalterinę apskaitą, dėl to ieškovės veikloje buvo konstatuoti mokestiniai pažeidimai, ieškovei kilo mokestinė prievolė ir dėl dvigubo apmokestinimo situacijos ieškovė patyrė žalą. Civilinę atsakomybę atsakovui yra reikalaujama taikyti už: 1) netinkamą specialiajame įstatyme, t. y. Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnyje, nustatytos pareigos organizuoti bendrovės apskaitą vykdymą; 2) atidumo ir rūpestingumo pareigos pažeidimą atsakovui nesiaiškinant, kokias teisines pasekmes sukels teisinis veiksmas – nuolatinės buveinės Estijoje registracija.

3.       Prašomą priteisti 50 816,05 Eur žalos atlyginimą sudaro 46 418,61 Eur gyventojų pajamų mokesčio (GPM) „permoka“ į Lietuvos Respublikos biudžetą, kurios kurios ieškovė negali atgauti, bei 4 397,44 Eur išlaidos teisinėms paslaugoms, kurias ieškovė patyrė siekdama minimizuoti dėl netinkamo buhalterinės apskaitos organizavimo (mokestinių prievolių vykdymo) kilusią žalą.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2.       Kauno apygardos teismas 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas – priteisė atsakovams iš ieškovės 4 477,90 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat iš ieškovės valstybei priteisė12,74 Eur bylinėjimosi išlaidų.

3.       Teismas nustatė, kad atsakovas ieškovės UAB „Elektrėnų energetikos remontas“ direktoriumi dirbo nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. spalio 7 d.; nuo 2016 m. spalio 7 d. ieškovės direktoriumi dirbo trečiasis asmuo E. R.; nuo 2018 m. birželio 14 d. direktoriumi pradėjo dirbti A. J. (dirba iki dabar); atsakovė ėjo finansų direktorės pareigas nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. birželio 23 d., vėliau pareigas ėjo J. J.; 2015 m. rugsėjo 1 d. ieškovė užsiregistravo Estijos Respublikos Mokesčių ir muitų valdyboje pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokėtoja ir nuo tos dienos pradėjo darbus Talino objekte pagal subrangos sutartį su UAB „Axis Technologies“; 2016 m. sausio 25 d. buvo sudaryta buhalterinės apskaitos paslaugų sutartis su bendrove Larssen CS OÜ (toliau Larssen); nuo 2019 m. sausio 21 d. iki 2019 m. balandžio 22 d. Estijos Respublikos mokesčių administratoriui atlikus ieškovės mokestinį patikrinimą buvo nustatyta, kad ieškovė, 2016 m. vasario 1 d. registravusi nuolatinę buveinę Estijoje, nuo Estijoje dirbusių darbuotojų darbo užmokesčio turėjo mokėti GPM į Estijos biudžetą; įsiskolinimas priskaičiuotas už 2016 m. birželio mėnesio – 2019 m. gegužės mėnesio laikotarpį.

4.       Teismas nustatė, kad ieškovė prašomą atlyginti žalą kildina iš to, jog 2016 m. už ieškovės darbuotojus, dirbusius Estijos Respublikoje, GPM buvo sumokėtas į Lietuvos biudžetą, nors 2019 m. (atlikus mokestinį patikrinimą Estijoje) paaiškėjo, jog šis mokestis turėjo būti mokamas į Estijos biudžetą. Taigi, GPM sumą,  2016 m. sumokėtą į Lietuvos biudžetą, ieškovė prašo priteisti iš atsakovų kaip jai padarytą žalą.

5.       Teismas sprendė, kad byloje ginčas vyksta dėl to, ar atsakovams taikytina civilinė atsakomybė už tai, jog įmonė (ieškovė) 2016 m. už savo darbuotojus, dirbusius Estijos Respublikoje, GPM sumokėjo į Lietuvos valstybės biudžetą, o ne į Estijos valstybės biudžetą.

6.       Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, jog atsakovai netinkamai organizavo įmonės buhalterinę apskaitą ir dėl to buvo nepagrįstai sumokėti mokesčiai (GPM) į Lietuvos biudžetą. Teismas nusprendė, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog 2016 m. pas ieškovę būtų netinkamai organizuojama buhalterinė apskaita (neparengiami, nepateikiami apskaitos dokumentai, pavėluotai, netinkamai apskaičiuojami mokesčiai, nemokami mokesčiai ir pan.).

7.       Nustatęs, kad 2016 m. pas ieškovę veikė tiek struktūrinis padalinys (apskaitos tarnyba, kuri rūpinosi ieškovės buhalterine apskaita), tiek 2016 m. sausio 25 d. buvo sudaryta buhalterinės apskaitos paslaugų sutartis su Estijos įmone Larssen, teismas sprendė, kad 2016 m. pas ieškovę buvo tinkamai organizuota apskaita. Aplinkybė, kad nuo 2016 m. iki 2019 m. gegužės mėnesio už Estijoje dirbančius ieškovės darbuotojus GPM buvo mokamas į Lietuvos valstybės biudžetą, o ne į Estijos, teismo vertinimu, yra ne netinkamo apskaitos organizavimo pasekmė, o Estijos valstybės mokesčių įstatymų nesupratimas, neišsiaiškinimas.

8.       Teismas sprendė, kad GPM mokėjimas į Lietuvos valstybės biudžetą, t. y. mokesčių mokėjimas, negali būti laikomas atsakovų nesąžiningu ir neprotingu elgesiu ieškovės atžvilgiu, o priešingai, atsakovai siekė savo pareigas vykdyti sąžiningai.

9.       Taip pat teismas konstatavo, kad nėra atsakovų kaltės dėl 2016 m. GPM nepagrįsto mokėjimo į Lietuvos valstybės biudžetą, nes atsakovo veiksmuose nėra tyčios (ieškovė to ir neįrodinėjo).

10.       Be kita ko, teismas atsakovo veiksmuose nenustatė ir didelio neatsargumo, nes: 1) 2016 m. atsakovai nusprendė sudaryti sutartį su Estijos buhalterinės apskaitos paslaugas teikiančia bendrove, tam, kad ieškovės veikla Estijoje būtų tinkamai apskaitoma; 2) byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovai žinojo (turėjo žinoti), kad, įregistravus ieškovės nuolatinę veiklos vietą Estijoje, ieškovei kilo pareiga GPM mokėti į Estijos, o ne į Lietuvos valstybės biudžetą; 3) iš bendrovės Larssen 2017 m. birželio 27 d. ieškovė gavo el. laišką, kuriame ieškovė buvo informuota, jog galbūt už Estijoje dirbančius darbuotojus nuo jų darbo užmokesčio reikia mokėti GPM į Estijos valstybės biudžetą; 4) po atsakovo atšaukimo (jo prašymu) iš pareigų (2016 m. spalio 7 d.), ieškovės vadovais buvo E. R. (iki 2018 m. birželio 14 d.) ir A. J. (iki dabar), tačiau nė vienas iš jų nepasiaiškino, ar pagrįstai GPM už dirbančiuosius Estijoje mokamas į Lietuvos valstybės biudžetą; 5) tai, kad galbūt nepagrįstai GPM mokestis už dirbančiuosius Estijoje mokamas į Lietuvoje, nekilo ir ieškovės buhalterėms, kurios dirbo po atsakovės V. M. išėjimo iš darbo (2017 m. birželio 23 d.); 6) tai, kad mokestis yra mokamas ne tai valstybei, kuri turi teisę gauti, paaiškėjo tik po Estijoje 2019 m. atlikto ieškovės veiklos mokestinio patikrinimo; 7) Estijos mokesčių ir muitų tarnyba 2019 m. liepos 19 d. sprendime konstatavo, kad UAB „Elektrėnų energetikos remontas“ su nuolatine veiklos vieta susijusių mokestinių įsipareigojimų tikroji deklaravimo ir mokėjimo vieta bei jų galutinis dydis paaiškėjo tik po mokestinių įsipareigojimų Estijoje vykdymo termino atidėjimo; 8) iš Estijos mokesčių ir muitų tarnybos 2019 m. balandžio 12 d. rašto matyti, kad bendrovės Larssen darbuotoja E. T. Estijos mokesčių administratoriui nurodė, jog ieškovės darbuotojų darbo užmokestis negali būti apmokestinamas Estijoje dėl tos priežasties, kad 2016-2018 metais į Estiją komandiruotieji darbuotojai praleido Estijoje mažiau negu 183 dienas per metus ir tarp komandiruočių praeidavo ne mažiau kaip 2 mėnesiai.

11.       Teismas pažymėjo, kad ieškovės vadovų E. R. ir A. J. bei buhalterių veiksmai (neveikimas) buvo tokie pat kaip ir atsakovo, t. y. taip pat neįvertino situacijos ir nenustatė, jog GPM už dirbančiuosius Estijoje turi būti mokamas ne į Lietuvoje.

12.       Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad atsakovas nėra kaltas dėl to, jog 2016 m. ieškovė už savo darbuotojus, dirbusius Estijoje, sumokėjo GPM į Lietuvos valstybės biudžetą. Pripažinęs, kad atsakovas (vadovas) nėra kaltas, teismas vertino, jog nėra pagrindo spręsti atsakovės (buhalterės) kaltės klausimo, kuri buvo grindžiama tuo, kad ji nepastebėjo bei neištaisė atsakovo klaidų organizuojant ieškovės apskaitą.

13.       Teismas sprendė, kad ieškovė nepagrįstai į Lietuvos valstybės biudžetą sumokėtus GPM mokesčius už darbuotojus, dirbusius Estijoje, laiko jai padaryta žala, nes ieškovė sumokėjo Lietuvos biudžetui, kurių neturėjo mokėti, todėl tai yra mokesčių permoka, kurią galima susigrąžinti. Teismo vertinimu, permokėtų valstybei mokesčių, kuriuos galima susigrąžinti, negalima laikyti ieškovės patirta žala.

14.       Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad ieškovė nesiėmė priemonių susigrąžinti mokesčių permokas, kadangi ieškovės išsiųstame darbuotojams prašyme „Dėl nepagrįstai sumokėto gyventojų pajamų mokesčio grąžinimo“ nėra nurodyti visi reikalingi duomenys darbuotojų deklaracijoms tikslinti. 

15.       Be kita ko, teismas nustatė, kad ieškovė nesikreipė nei į Estijos mokesčių administratorių, nei į Lietuvos mokesčių administratorių – Valstybinę mokesčių inspekciją (toliau VMI) dėl dvigubo apmokestinimo panaikinimo (permokos grąžinimo), taip pat nepasinaudojo Lietuvos Respublikos ir Estijos Respublikos sutarties „Dėl pajamų bei kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo ir mokesčių slėpimo prevencijos“ 25 straipsnyje numatyta procedūra panaikinti dvigubą apmokestinimą. Be to, teismas pažymėjo, kad, nepavykus išspręsti dvigubo apmokestinimo ginčo administracine tvarka, yra galimybė siekti mokesčio permoką susigrąžinti teismine tvarka.

16.       Teismas nurodė, kad valstybėje negali būti sukurta situacija, kai asmeniui, sąžiningai siekiant mokėti mokesčius valstybei, jo atliktos mokesčių permokos negali būti grąžinamos jas permokėjusiam asmeniui (išskyrus atvejus, kai mokesčių permokas atlikęs asmuo pats kaltas dėl tokios galimybės išnykimo), kadangi tai neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis) ir leistų valstybei nepagrįstai praturtėti mokesčių mokėtojo sąskaita.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1.       Ieškovė UAB „Elektrėnų energetikos remontas“ pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1.1.       Ieškovė civilinę atsakomybę atsakovui A. Ž. reikalavo taikyti už netinkamą BAĮ nustatytos pareigos organizuoti bendrovės apskaitą vykdymą bei atidumo ir rūpestingumo pareigos pažeidimą, atsakovui nesiaiškinant, kokias teisines pasekmes sukels nuolatinės buveinės Estijoje registracija. Pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti ir pasisakyti dėl atsakovo veiksmų (ne)teisėtumo kiekvienu nurodytu pagrindu. Teismas iš esmės netyrė ir nevertino aplinkybių dėl atsakovo civilinės atsakomybės už įstatymo nustatytos pareigos tinkamai organizuoti ieškovės buhalterinę apskaitą nevykdymą.

1.2.       Pirmosios instancijos teismas atsakovo veiksmus vertino didelio neatsargumo aspektu, tačiau nevertino paprastojo neatsargumo aspektu.

1.3.       Nuolatinės buveinės įregistravimas yra teisinis veiksmas, kuris sukelia atitinkamas teisines pasekmes, ir atsakovas, eidamas ieškovės vadovo pareigas, tą privalėjo numanyti. Tačiau atsakovas nesidomėjo šio teisinio veiksmo sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis, nevykdė iš to kylančių įstatymo reikalavimų. Atsakovas, organizuodamas ieškovės veiklą, nesivadovavo mokestines prievoles reglamentuojančiais teisės aktais, dėl to ieškovės mokestinės prievolės nebuvo vykdomos pagal teisės aktų reikalavimus.

1.4.       Skundžiamame sprendime konstatuota aplinkybė, kad mokesčiai ne į tą biudžetą buvo mokami dėl mokesčių įstatymų nesupratimo ir neišsiaiškinimo, sudaro pagrindą bent jau paprastajam neatsargumui konstatuoti.

1.5.       Teismas netyrė ir nevertino konkrečių atsakovo A. Ž. veiksmų ir pastangų, siekiant išsiaiškinti jo sprendimo vykdyti veiklą Estijoje teisines pasekmes, aktualų mokestinį reguliavimą ir tinkamai organizuoti ieškovės apskaitą. Teismas, netyręs bei nevertinęs, kokius konkrečius veiksmus ieškovės apskaitos teisėtumui užtikrinti atliko atsakovas, neatskleidė bylos esmės, todėl netinkamai taikė CK 2.87 straipsnio nuostatas.

1.6.       Atsakovas, priėmęs sprendimą išplėsti ieškovės veiklą į Estiją, įregistravo ieškovės Estijoje nuolatinę buveinę, tačiau neatliko veiksmų, užtikrinančių ieškovės apskaitos teisėtumą bei tinkamą ir savalaikį mokestinių prievolių vykdymą. Toks atsakovo (ne)veikimas sudaro pagrindą konstatuoti didelį neatsargumą bei taikyti civilinę atsakomybę atsakovui.

1.7.       Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl bendrovės Larssen ieškovei teiktų paslaugų apimties bei dėl to, kad ji buvo atsakinga už visos ieškovės apskaitos tvarkymą Estijoje. Ieškovės teigimu, atsakovai su Larssen bendravo tik dėl PVM deklaracijų pildymo. Atsakovas turėjo galimybę iš Larssen užsakyti papildomas paslaugas, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo.

1.8.       Teismas, spręsdamas dėl tariamo ieškovės apskaitos Estijoje perdavimo Larssen, sukūrė absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, nes iš esmės konstatavo, kad Larssen paslaugas ieškovei teikė netinkamai (neteikė reikšmingos informacijos ieškovės administracijai (atsakovams), dėl to mokestinės prievolės nebuvo vykdomos. Taigi, teismas skundžiamu sprendimu iš esmės konstatavo pagrindą Larssen civilinei atsakomybei kilti, t. y. pasisakė dėl byloje neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų.

1.9.       Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl didelio neatsargumo atsakovo veiksmuose nebuvimo, nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad kiti po atsakovo ieškovės veiklai vadovavę asmenys nesiaiškino apmokestinimo situacijos. Pirmosios instancijos teismas atsakovo veiksmų neteisėtumą šalinančia aplinkybe laikydamas tai, kad analogiškus (galbūt neteisėtus) veiksmus atliko ir kiti asmenys, pažeidė principą, jog iš neteisės teisė neatsiranda. Taip pat pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo ir šių ieškovės vadovų netinkamą veikimą ieškovės atžvilgiu, nors šio ieškovės vadovo veiksmai apskritai nebuvo tyrimo dalyku.

1.10.       Ieškovė negali susigrąžinti Lietuvos valstybės biudžetui atliktos permokos, todėl patyrė žalą, kurią privalo atlyginti atsakovai. Šiuo atveju GPM permoką gali grąžinti tik patys fiziniai asmenys (darbuotojai, nuo kurių darbo užmokesčio nepagrįstai Lietuvoje buvo sumokėtas GPM), t. y. ieškovės darbuotojai turi patikslinti deklaracijas. Laikydamasis tokios procedūros ieškovės darbuotojas R. B. pasitikslino deklaraciją ir 2020 m. kovo 9 d. geranoriškai grąžino ieškovei 690 Eur permoką.

1.11.       Taip pat ieškovė darbuotojams pateikė prašymus dėl permokos grąžinimo, suteikė informaciją ir siūlė padėti permokos grąžinimo procedūrose. Taigi, ieškovė ėmėsi visų įmanomų veiksmų žalai panaikinti ar sumažinti, tačiau permokos nepavyksta susigrąžinti dėl darbuotojų pasyvumo.

1.12.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė nesikreipė nei į Estijos mokesčių administratorių, nei į VMI dėl dvigubo apmokestinimo panaikinimo, nors yra numatytos administracinės dvigubo apmokestinimo ginčų sprendimo procedūros. Ieškovė nurodo, kad Lietuvos Respublikos ir Estijos Respublikos sutarties dėl pajamų bei kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo ir mokesčių slėpimo prevencijos 25 straipsnyje numatyta procedūra aktuali tuomet, kaip yra susiduriama su sunkumais arba abejonėmis, kylančiais aiškinant arba taikant minėtą sutartį. Nagrinėjamu atveju ši procedūra neaktuali, kadangi reguliavimas yra aiškus ir jokių sunkumų ar abejonių nekilo.

2.       Atsakovai A. Ž. ir V. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti; paskirti ieškovei 2 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis pusę šios baudos sumos skiriant atsakovams; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

2.1.       Skundo argumentai, kad teismas nepasisakė dėl visų civilinės atsakomybės pagrindų vadovo atžvilgiu nurodytų ieškinyje, yra nepagrįsti. Pati ieškovė reiškė reikalavimus vienu teisiniu pagrindu, savo ieškinį grindė vienu faktinių aplinkybių epizodu ir įvardijo konkrečius neteisėtus veiksmus. Taigi, nėra teisinio pagrindo spręsti, kad ieškovė teikė ieškinį keliais skirtingais pagrindais. Be kita ko, ieškovė neįrodinėjo civilinės atsakomybės sąlygų kelių pagrindų atveju.

2.2.       Atsakovai nesutinka, kad jie pažeidė pareigą tinkamai organizuoti ieškovės apskaitą. Ieškovė neįrodė, kad atsakovai netinkamai vykdė BAĮ, nesumokėjo mokesčių Lietuvoje ar Lietuvoje netinkamai taikė mokesčius reglamentuojančias teisės normas. Lietuvos Respublikos mokesčių administratorius nėra nustatęs ieškovės apskaitos tvarkymo pažeidimų, o visi mokesčiai laikomi sumokėti tinkamai ir laiku. Be kita ko, pasibaigus 2016 finansiniams metams, ieškovės įmonėje buvo atliktas nepriklausomas buhalterinės apskaitos ir mokesčių auditas, kurio ataskaitoje nėra pažymėta nė vieno buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimo.

2.3.       Atsakovas negali būti laikomas tinkamai nevykdęs pareigos organizuoti bendrovės apskaitą ir mokėti mokesčius, o atsakovė traukiama atsakomybėn už pareigų netinkamą atlikimą, nes ieškovei buhalterines paslaugas Estijos Respublikoje teikė mokestinių ir teisinių klausimų konsultantė Larssen. Byloje pateiktos PVM sąskaitos faktūros, kurias Larssen už atliktas paslaugas pateikdavo ieškovė, patvirtina, kad Larssen buvo samdoma ne vien tik su PVM ataskaitomis susijusioms apskaitos paslaugoms teikti.

2.4.       Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai apie fiduciarinių pareigų pažeidimą bei didelį atsakovo nerūpestingumą. Šiuo atveju nėra teisė normų, įpareigojančių atsakovą žinoti užsienio valstybės mokestinę teisinę bazę. Atsakovė bendrovėje ėjo samdomos darbuotojos, o atsakovas vadovo pareigas. Nė vienas iš jų nei pagal darbo sutartį, nei pagal užimamą pareigybę, nei pagal kitą lokalinį bendrovės teisės aktą neturėjo pareigos žinoti kitų valstybių teisinio reglamentavimo.

2.5.       Taip pat atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Priešingai, ji nuolat aiškinosi situaciją dėl mokesčių mokėjimo. Be to, Estijos Respublikos mokesčių administratorius ir Larssen iš pradžių nurodė, kad prievolė mokėti GPM buvo siejama su darbuotojo išbuvimu Estijos Respublikoje daugiau nei 183 dienas. Todėl, siekiant užtikrinti, kad darbuotojas per kalendorinius metus neišbus Estijos Respublikoje daugiau nei 183 dienas, atsakovo pavedimu buvo vedama dienų apskaita.

2.6.       Estijos

2.7.       Ieškovė bylos nagrinėjimo metu buvo nenuosekli. Iš pradžių ieškovė prašė taikyti atsakovei civilinę atsakomybę ir priteisti žalos atlyginimą solidariai su atsakovu, vėliau ėmė įrodinėti materialinės atsakomybės atsakovės atžvilgiu taikymą. Ieškovės nenuoseklumas patvirtina reikalavimų nepagrįstumą ir sudaro sunkumus atsakovei atsikirsti į reikalavimus, o teismui identifikuoti ieškinio dalyką ir pagrindą.

2.8.       Ieškovė nepatyrė žalos dėl atsakovų veiksmų. Ieškovė nedėjo pastangų ginčyti Estijos Respublikos mokesčių ir muitų valdybos sprendimo konstatuoti mokestinę nepriemoką ar teikti informaciją, jog mokesčiai yra sumokėti Lietuvos Respublikoje, o dvigubas apmokestinimas negali būti taikomas. Taip pat ieškovė nesiėmė veiksmų, siekiant susigražinti permokėtus mokesčius Lietuvos Respublikoje. Ieškovė jokių mokesčių administratoriaus sprendimų neskundė ir neginčijo administracine tvarka.

2.9.       Aplinkybė, kad ieškovė neva kreipėsi į savo darbuotojus, prašydama patikslinti deklaracijas ir atgautas iš VMI sumas grąžinti jai, yra formalus veiksmas. Ieškovė nėra išdavusi nei darbuotojams, nei VMI jokio oficialaus dokumento, kuriuo remiantis būtų galima darbuotojams tikslinti deklaracijas, atgauti permokėtas sumas.

2.10.       Pagal Estijos mokesčių administratoriaus viešai teikiamus duomenis 2020 m. lapkričio 24 d. ieškovės neapmokėtos skolos likutis yra 38 044,41 Eur, o visi įsiskolinimai, atsiradę iki 2017 m. spalio 10 d., yra sumokėti. Padengtas 53 340 Eur įsiskolinimas apima visus 2016 metus ir beveik visus 2017 metus, nors ieškovė byloje pateikė 2016 metų Estijos GPM deklaracijas (skolą) bendrai 66 737,25 Eur sumai. Taigi, 2016 m. GPM įsiskolinimas yra padengtas žymiai mažesne nei 53 340 Eur suma. Palyginus viešus Estijos mokesčių administratoriaus duomenis su ieškovės į bylą pateiktomis 2016 m. GPM deklaracijomis, pasitvirtina, kad deklaracijos nėra tikros, o už 2016 m. susidariusi reali GPM nepriemoka buvo gerokai mažesnė, tai rodo žalos neegzistavimą.

2.11.       Ieškovė dalį savo patiriamos žalos kildina iš išlaidų teisinėms paslaugos, patirtoms mažinant mokestinio patikrintino metu apskaičiuotas sumas, apmokėti (4 397,44 Eur). Tačiau iš visos Estijos Respublikos mokesčių administratoriaus apskaičiuotos 91 384,41 Eur mokestinės nepriemokos tik dalis buvo susijusi su netinkamai mokėtu gyventojų pajamų mokesčiu, o likusi – su kitais netinkamai mokėtais mokesčiais. GPM įsiskolinimas susidarė nuo 2016 m. birželio iki 2019 m. gegužės. Tai reiškia, kad teisinių priemonių tariamai buvo būtina imtis ir dėl kitų ieškovės darbuotojų, t. y. finansininkų ir vadovų, pareigas ėjusių po atsakovų, veiksmų.

2.12.       Atsakovai pažymi, kad ieškovės vardu prašymą dėl neteisėtai priskaičiuotų delspinigių dėl GPM anuliavimo Estijos mokesčių administratoriui 2019 m. liepos 2 d. pateikė Larssen darbuotoja I. P., o 2019 m. liepos 19 d. ieškovė iš Estijos mokesčių administratoriaus įsiskolinimų administravimo biuro gavo pranešimą apie sprendimą anuliuoti UAB „Elektrėnų energetikos remontas“ apskaičiuotą palūkanų įsiskolinimą, iš viso 108 938,19 Eur nuo 2019 m. liepos 19 d. apskaičiuotų mokesčių. Šie duomenys patvirtina, kad advokatų paslaugos nebuvo naudojamos ir nebuvo reikalingos.

2.13.       Ieškovė nepagrįstai įsigytų teisinių paslaugų poreikį grindžia aplinkybe, kad dėl šių paslaugų jai nekilo prievolė mokėti 146 588,33 Eur socialinio draudimo įmokų. Atsakovai nurodo, kad Estijos mokesčių administratorius nereikalavo mokėti jokių socialinių mokesčių, kadangi socialinio draudimo mokesčiams taikoma apmokestinimo tik vienoje ES narėje taisyklė. Tai reiškia, jei Lietuvos valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba išduoda A1 formą, patvirtinančią, kad darbuotojui Lietuvoje taikomas socialinis draudimas, socialinio draudimo įmokos bus mokamas tik Lietuvoje. Pateikti A1 formą yra buhalterio darbas, kuriam atlikti  nereikia samdyti aukščiausio lygio teisininkų.

2.14.       Atsakovai nesutinka su skundo argumentais, kad teismas pasisakė dėl į bylą neįtrauktų trečiųjų asmenų teisių ir pareigų ir taip sukūrė absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą.

2.15.       Ieškovė viso proceso metu sistemingai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Skunde ieškovė dėsto argumentus apie teismo sprendimo neteisėtumą pažeidus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, tačiau atsakovai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme prašė į bylą įtraukti ir / ar reikalavimus reikšti kitiems asmenims, bet ieškovė su šiais prašymais nesutiko. Be to, byloje dalyvavo ir pats ieškovės vadovas A. J., kuris, matydamas procesą ir suvokdamas, kad gali būti pasisakoma dėl jo teisių ir pareigų, turėjo teisę pateikti teismui prašymą įtraukti jį į bylą trečiuoju asmeniu, tačiau to nedarė. Taip pat ieškovės piktnaudžiavimą teisėmis patvirtina aplinkybės apie teikiamus tikrovės neatitinkančius paaiškinimus, pažymas, galbūt suklastotas deklaracijas.

Teisėjų kolegija 

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

4.       Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). 

5.       Apeliantė pateikė prašymą pridėti papildomus įrodymus: 2020 m. gruodžio 17 d. prašymą, skirtą VMI, dėl gyventojų pajamų mokesčio permokos grąžinimo, 2021 m. sausio 18 d. VMI atsakymą į prašymą, kuriame nurodoma, kad apeliantė nelaikytina GPM mokėtoja ir jai negali būti grąžinama GPM permoka; panaikinti iš apeliantės 2016–2019 m. gauto darbo užmokesčio dvigubą apmokestinimą turi teisę tik patys darbuotojai; apeliantė pati turėtų susitarti su savo darbuotojais, kad GPM permoką atiduotų apeliantei. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nors atsakovai nesutiko su apeliantės pateiktų įrodymų priėmimu, tačiau dėl jų įrodomosios reikšmės pasisakė, sprendžia, kad pateikti įrodymai gali turėti įtakos nagrinėjamam klausimui, juos priima ir vertins juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo

6.       Apeliantė skunde, kaip vieną iš skundžiamo sprendimo neteisėtumo argumentų, nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas žalos atlyginimo klausimą, pasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Larssen apeliantei paslaugas teikė netinkamai (neteikė reikšmingos informacijos dėl mokestinių prievolių), todėl tai sudaro pagrindą Larssen civilinei atsakomybei kilti. Taip pat, pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo veiksmų neteisėtumą, pasisakė ir dėl vėlesnių apeliantės vadovų E. R. bei A. J. veiksmų, nors jie nebuvo įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis ir jų veiksmai nebuvo tyrimo dalyku. Taigi, apeliantė iš esmės teigia egzistuojant absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui.

7.       Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Įgyvendinant asmens tiesioginio dalyvavimo teismo procese principą, įstatymas draudžia teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis).

8.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas (nutartis) turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-421/2018).

9.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo veiksmuose esančio didelio neatsargumo požymių, kaip vieną iš atsakovo veiksmų neteisėtumą paneigiančių aplinkybių nurodė esant vėlesnių apeliantės vadovų E. R. ir A. J. veiksmus, t. y. aplinkybę, kad vėlesni vadovai taip pat neįvertino situacijos ir nenustatė, jog GPM už dirbančiuosius Estijoje turi būti mokamas ne į Lietuvos valstybės biudžetą. Taip pat, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad didelį neatsargumą atsakovo veiksmuose paneigia aplinkybės, jog 2016 m. atsakovas sudarė sutartį su Estijos buhalterinės apskaitos paslaugas teikiančia bendrove Larssen, tam, kad apeliantės veikla Estijoje būtų tinkamai apskaitoma, bei kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovas žinojo (turėjo žinoti), kad įregistravus apeliantės nuolatinę veiklos vietą Estijoje, jai kilo pareiga GPM mokėti į Estijos valstybės biudžetą. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamame sprendime išdėstytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas Larssen, E. R., A. J. veiksmų (ne)teisėtumo detaliai nevertino, dėl šių asmenų teisių ir pareigų, susijusių su apeliantės veikla, nepasisakė. Nors skundžiamame sprendime teismas rėmėsi aplinkybe, kad vėlesni apeliantės vadovai E. R. ir A. J. taip pat neįvertino situacijos ir nenustatė, jog GPM už dirbančiuosius Estijoje turi būti mokamas ne į Lietuvos valstybės biudžetą, tačiau tai nereiškia, kad tokiu būdu buvo nuspręsta dėl šių asmenų teisių ir pareigų. Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad sąvoka ,,teismas nusprendė“, t. y. nusprendimas suvokiamas kaip asmens teisių ar pareigų nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010; 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2010). Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir nurodytą kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad nėra pagrindo pritarti apeliantės skundo argumentams, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovų veiksmų (ne)teisėtumą pasisakė ir dėl į bylą neįtrauktų asmenų (Larssen, E. R., A. J.) teisių ir pareigų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tai, jog kai kurie asmenys buvo paminėti skundžiamame teismo sprendime nesudaro pagrindo išvadai, kad teismas pasisakė dėl šių asmenų teisių ir pareigų, o skundžiamas sprendimas gali turėti jų atžvilgiu prejudicinę galią.

Dėl bylos esmės

10.       Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės UAB „Elektrėnų energetikos remontas“ ieškinys dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

11.       Ginčas byloje kilęs dėl to, ar atsakovams turi būti taikoma civilinė atsakomybė už tai, kad bendrovė (apeliantė) 2016 m. už savo darbuotojus, dirbusius Estijos Respublikoje, gyventojų GPM sumokėjo į Lietuvos, o ne į Estijos valstybės biudžetą.

12.       Skundžiamu sprendimu konstatuota, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovai netinkamai organizavo įmonės buhalterinę apskaitą ir dėl to buvo nepagrįstai sumokėti mokesčiai (GPM) į Lietuvos valstybės biudžetą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, GPM mokėjimas ne į tos valstybės biudžetą negali būti laikomas atsakovų nesąžiningu ir neprotingu elgesiu. Teismas nenustatė atsakovų veiksmuose tyčios, todėl sprendė, kad nėra jų kaltės dėl 2016 m. GPM mokėjimo į Lietuvos valstybės biudžetą. Taip pat byloje nebuvo nustatytas atsakovo (buvusio vadovo) veiksmų didelis neatsargumas. Nustatęs, kad ieškovė sumokėjo GPM mokestį ne į tos valstybės biudžetą, teismas sprendė, kad yra mokesčių permoka, kurią galima susigrąžinti, tačiau tai negali būti laikoma padaryta žala ieškovei.

13.       Apeliantė nesutiko su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino atsakovo (buvusio vadovo) civilinės atsakomybės už įstatymo nustatytos pareigos tinkamai organizuoti ieškovės buhalterinę apskaitą nevykdymą. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsakovo veiksmų nevertino paprastojo neatsargumo aspektu. Apeliantės teigimu, atsakovas, įregistruodamas apeliantės buveinė vietą Estijoje, nesidomėjo šio teisinio veiksmo sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis, nevykdė iš to kylančių įstatymo reikalavimų, t. y. nesivadovavo mokestines prievoles reglamentuojančiais teisės aktais, dėl to apeliantės mokestinės prievolės nebuvo vykdomos pagal teisės aktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl Larssen ieškovei teiktų paslaugų apimties. Taip pat, apeliantė nurodo, kad ji negali susigrąžinti Lietuvos valstybės biudžetui atliktos permokos, todėl patyrė žalą, kurią privalo atlyginti atsakovai.

14.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės administracijos vadovo ir valdybos narių pareigų, yra pažymėjęs, kad įmonės administracijos vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Jis privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-790-370/2015).

15.       Juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų kompetencijai priskirtas pareigas, jiems, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti ne tik neteisėtus atsakovo veiksmus, bet ir padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-563-186/2015). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Tačiau teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178, 182 straipsnio 4 dalis). Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014). Taigi bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas byloje nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-481/2014).

16.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo (buvusio vadovo) veiksmus organizuojant įmonės buhalterinę apskaitą, nustatė, kad 2016 m. apeliantė turėjo struktūrinį padalinį (apskaitos tarnyba, kuri rūpinosi buhalterine apskaita), be kita ko, 2016 m. sausio 25 d. buvo sudaryta buhalterinės apskaitos paslaugų sutartis su apskaitos paslaugas teikiančia Estijos įmone. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti skundžiamo sprendimo išvadoms, kad atsakovas nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą. Aukščiau nurodyti atsakovo pasirinkti bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo veiksmai atitinka BAĮ 10 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias, kad ūkio subjekto apskaitą tvarko: 1) ūkio subjekto apskaitos tarnyba (struktūrinis padalinys) arba vyriausiasis buhalteris (buhalteris); 2) pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė. Apeliantė, siekdama įrodyti netinkamą jos veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymą, turėjo pateikti duomenys, leidžiančius spręsti, kokius konkrečius pažeidimus ir kokias teisės aktų normas pažeidė atsakovas, kaip įmonės vadovas, tačiau tokių duomenų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui ji nepateikė (CPK 178 straipsnis). Taip pat šių nustatytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino atsakovo (buvusio vadovo) civilinės atsakomybės už įstatyme numatytos pareigos tinkamai organizuoti ieškovės buhalterinę apskaitą nevykdymą, kadangi nėra aišku, kokius neteisėtus veiksmus, apeliantės vertinimu, atliko atsakovas. Apeliantė savo reikalavimą grindė aplinkybe, kad atsakovas nesidomėjo teisiniu reglamentavimu vykdant sutartis, t. y. reikalavimas buvo grindžiamas vienu epizodu ir konkrečių neteisėtu veiksmu. Kitų papildomų aplinkybių, neteisėtų veiksmų ir (ar) kt., įrodančių pagrindą taikyti atsakovui civilinę atsakomybę už pareigos tinkamai organizuoti bendrovės buhalterinę apskaitą nevykdymą, byloje nebuvo pateikta.

17.       Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovo veiksmų paprastojo neatsargumo aspektu. Apeliantės vertinimu, aplinkybė, kad mokesčiai ne į tą biudžetą buvo mokami dėl mokesčių įstatymų nesupratimo ir nesiaiškinimo, sudaro pagrindą bent jau paprastajam neatsargumui konstatuoti.

18.       Šiuo atveju pažymėtina, kad bendrovės vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas įmonės vadovo civilinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014).

19.       Asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras. Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis. Tam, kad įmonės vadovas teisiškai būtų atsakingas už CK 2.87 straipsnyje nurodytų įmonės vadovo pareigų nevykdymą ir turėtų atsakyti už padarytą žalą, turi būti įrodyta, jog sudarant sandorius, iš kurių ieškovas kildina padarytą žalą, iš anksto būtų žinoma, kad dėl jų atsiras įmonei žalos, tačiau to nepaisydamas vadovas vis dėlto sudarytų tokius sandorius, arba sprendimas sudaryti žalą nulėmusį sandorį būtų priimtas akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkus pakankamai informacijos, ją nerūpestingai įvertinus ir pan.) taip, jog protingas ir apdairus vadovas tokiomis pačiomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs, arba sandorio sudarymo metu, atsižvelgiant į įmonės įprastą veiklos praktiką, vadovas prisiimtų neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-421/2017).

20.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovui, kaip bendrovės vadovui, priskirtų pareigų pažeidimo, vadovavosi aktualia teismų praktika, aiškinančia, kad bendrovės vadovui civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu pažeidimas padarytas esant jo tyčiniai kaltei ar dideliam neatsargumui. Apeliaciniame skunde nėra nuginčytos pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 46.1-46.8 punktuose nustatytos aplinkybės, paneigiančios atsakovo veiksmuose egzistuojantį didelį neatsargumą. Apeliantei, siekiant prisiteisti žalos atlyginimą, atsakovo civilinę atsakomybę grindžiant tik tuo, kad bendrovė 2016 m. už savo darbuotojus dirbusius Estijos Respublikoje GPM sumokėjo į Lietuvos, o ne į Estijos valstybės biudžetą, nesudaro pagrindo išvadai apie atsakovo tyčinę kaltę ar didelį neatsargumą. Apeliantė šiuo atveju neįrodė, kad tokie atsakovo veiksmai buvo sąmoningi (tyčiniai) ir nukreipti prieš apeliantės interesus. Atvirkščiai, tai, kad atsakovas sudarė paslaugų teikimo sutartį su Estijos buhalterinės apskaitos paslaugas teikiančia bendrove, su kuria nuolat vyko bendravimas apeliantės mokesčių mokėjimo klausimais ir kitais paslaugų teikimo klausimais, paneigia atsakovo veiksmų neteisėtumą. Taigi, vien aplinkybė, kad GPM buvo sumokėtas ne į tos valstybės biudžetą, nepagrindžia žalos įmonei padarymo fakto. Kaip nustatyta byloje, o be kita ko, ir tarp šalių nėra ginčo, kad GPM buvo mokamas, o tai reiškia, jog atsakovas, eidamas apeliantės vadovo pareigas, tinkamai organizavo jos veiklą ir laikėsi mokestines prievoles reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų (mokėjo mokesčius). Byloje neįrodžius atsakovo neteisėtų veiksmų, taip pat nenustačius, kad jo veiksmai, mokant GPM ne į tos valstybės biudžetą, buvo tyčiniai ir (ar) padaryti dėl didelio neatsargumo, spręstina, kad nėra visų būtinųjų atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų.

21.       Apeliantė patirtą žalą kildina iš to, kad ji negali susigrąžinti Lietuvos biudžetui atliktos GPM permokos. Apeliaciniame skunde apeliantė dėsto, kad ji ėmėsi veiksmų, siekiant susigrąžinti minėtą permoką, tačiau dėl darbuotojų pasyvumo jai nepavyksta to padaryti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantė nesiėmė priemonių susigrąžinti permokas, kadangi jos siųstas darbuotojams prašymas negali būti laikomas tinkamu ir pakankamu siekiu susigrąžinti mokesčių permokas. Teisėjų kolegija sutinka su šiomis skundžiamo sprendimo išvadomis.

22.       Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė 2020 m. vasario 27 ir 28 d. darbuotojams išsiuntė prašymą dėl nepagrįstai sumokėto gyventojų pajamų mokesčio grąžinimo. Minėtame prašyme nurodoma, kad apeliantė už darbuotoją yra nepagrįstai sumokėjusi atitinkamą GPM sumą, kurią darbuotojas gali susigrąžinti pateikęs patikslintą deklaraciją už 2016 m., o tuo atveju, jeigu darbuotojas per 14 dienų nuo rašto gavimo dienos negrąžins apeliantei nepagrįstai sumokėtą GPM, bus laikoma, kad šią sumą jis grąžinti atsisakė.

23.       Ginčo atveju yra susiklosčiusi situacija, kad apeliantė, mokėdama darbo užmokestį darbuotojams, išskaičiavo iš jų gyventojų pajamų mokestį ir pervedė jį atitinkamai į valstybės biudžetą. Taigi, visus klausimus, susijusius su mokesčių grąžinimu, šiuo atveju sprendžia mokesčių administratorius (Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnis), o tai reiškia, kad, sprendžiant šį klausimą, nustatyta ikiteisminė ginčo išsprendimo tvarka.

24.       MAĮ 87 straipsnio 7 dalyje yra numatyta mokesčių permokos ir įskaitymo tvarka, kuri yra detalizuota Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA–186 patvirtintose Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Tiek MAĮ, tiek minėtos taisyklės nustato, kad permokėtos mokesčių sumos grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu, be kita ko, Taisyklėse yra pateikti reikalavimai ir išaiškinimai, ką turi padaryti asmuo, siekiantis atgauti mokesčių permokas. Tai patvirtina iš VMI gauti išaiškinimo dokumentai, pateikti ieškovės prie apeliacinio skundo. Teisėjų kolegijai įvertinus apeliantės jos darbuotojams pateikto prašymo dėl nepagrįstai sumokėto gyventojų pajamų mokesčio grąžinimo turinį, nekyla abejonių, kad minėtas prašymas yra neinformatyvus, kadangi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, minėtame prašyme nėra nurodyta, kokius duomenys darbuotojas turi pateikti VMI, lygiai taip pat nėra pridėti dokumentai, patvirtinantys, jog darbuotojai buvo tinkamai informuoti apie reikiamų duomenų patikslintoms deklaracijoms užpildyti pateikimą. Taigi, nors apeliantė kreipėsi į darbuotojus su prašymu dėl GPM permokos grąžinimo, tačiau ji išnaudojo ne visas priemones, t. y. neįdėjo pakankamai pastangų, siekiant atgauti Lietuvos Respublikos biudžetui sumokėtą GPM permoką.

25.       Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, nurodoma, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010 ir kt.). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012 ir kt.).

26.       Apeliantė apeliacinį skundą grindžia iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis grindė savo procesinius dokumentus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujų reikšmingų bylai įrodymų, kurie patvirtintų atsakovų prievolę atlyginti apeliantei žalą, apeliantė nepateikė (CPK 178 straipsnis).

27.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus,  faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertinus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliantės teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Aplinkybė, kad skundžiamas sprendimas nepalankus apeliantei, nereiškia, kad jis neteisėtas ir nepagrįstas. Panaikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

28.       Pagal EŽTT praktikoje suformuluotus principus pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą; vis dėlto teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami atsakyti į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (žr., pvz., Ruiz Torija v. Spain, No. 18390/91, 9 December 1994, par. 29–30). Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

29.       CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Pagal CPK 95 straipsnio 2 dalį teismas, nustatęs pirmiau įvardytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

30.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnio, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017).

31.       Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme yra siejamas su nesąžiningu nepagrįsto ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimu ir sąmoningu veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Šie piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pripažinimo pagrindai yra savarankiški, jie nėra būtinoji vienas kito taikymo sąlyga – piktnaudžiavimui konstatuoti pakanka vieno ar kito pagrindo. Proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, neapibrėžia objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ir spręsti, ar atitinkamas šalies ar kito dalyvaujančio byloje asmens procesinis elgesys gali būti kvalifikuotas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Vadinasi, kiekvienu konkrečiu atveju, pasitelkus individualių aplinkybių vertinimą, turi būti sprendžiama dėl asmens elgesio atitikties piktnaudžiavimo požymiams, išskirtiems CPK 95 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-969/2019).

32.       Be kita ko, įstatymo nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017). Sprendžiant dėl CPK 95 straipsnio ir jame nurodytų sankcijų byloje dalyvaujančiam asmeniui taikymo turi būti įvertintas šio asmens procesinis elgesys – asmens veiksmai (neveikimas) bylos nagrinėjimo teisme metu. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Šalių procesinės teisės ir pareigos išvardytos CPK 42 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279-684/2020).

33.       Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skirti baudą apeliantei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kadangi apeliantė teikia argumentus dėl skundžiamo sprendimo neteisėtumo egzistuojant absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), nors ieškovė, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nepritarė atsakovų pozicijai įtraukti į bylą ir / ar reikšti reikalavimus kitiems asmenims. Taip pat, atsakovų teigimu, apeliantės piktnaudžiavimą teisėmis patvirtina aplinkybės apie teikiamus tikrovės neatitinkančius paaiškinimus, pažymas, galbūt suklastotas deklaracijas.

34.       Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reglamentavimą ir įvertinęs išdėstytas prašymo skirti procesinę baudą aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju vien argumentų dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo išdėstymas apeliaciniame skunde, paaiškinimų ir papildomų įrodymų pateikimo faktas nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, jog apeliantė piktnaudžiauja procesu ir skirti apeliantei baudą. Tai, kad apeliantė, skundė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jame nurodė argumentus, jos manymu, įrodančius pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, savaime nėra laikomas bylos vilkinimu, o yra teisės į apeliaciją realizavimas. Nors apeliacinis skundas šiuo atveju laikytinas nepagrįstu, tačiau byloje nėra jokių kitų duomenų, kurie leistų teigti, kad apeliantė yra nesąžininga, sąmoningai siekia veikti prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovų prašymas netenkinamas (CPK 95 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

35.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis).

36.       Netenkinus ieškovės UAB „Elektrėnų energetikos remontas“ apeliacinio skundo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, tačiau į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo teisę atsakovai A. Ž. ir V. M..

37.       Atsakovai A. Ž. ir V. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti 2 178 Eur bylinėjimosi išlaidų.

38.       Atsakovų pateikti įrodymai (2021 m. vasario 21 d. Luminor banko sąskaitos išrašas) patvirtina apie patirtas 2 178 Eur už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą turėtas teisinės pagalbos išlaidas. Šios išlaidos viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytus tokių paslaugų maksimalius dydžius, todėl yra mažintinos, priteisiant iš ieškovės UAB „Elektrėnų energetikos remontas“ 1 891,24 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis po 945,62 Eur atsakovų A. Ž. ir V. M. naudai.

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

        Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

        Priteisti atsakovams A. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „Elektrėnų energetikos remontas“ (juridinio asmens kodas 302248093) po 945,62 Eur (devynis šimtus keturiasdešimt penkis eurus ir šešiasdešimt du euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Teisėjos                                                                Dalia Kačinskienė 

Danguolė Martinavičienė

Aldona Tilindienė