Administracinė byla Nr. A-2180-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02420-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–6), prašydamas: 1) panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK) viršininko įsakymo Nr. 40-TE-1001 dalį dėl V. M. nušalinimo; 2) įpareigoti atsakovą išmokėti V. M. nušalinimo laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 9 d. neišmokėtą darbo užmokestį bei 0,07 procento delspinigius nuo šios sumos.

Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamu įsakymu buvo nušalintas nuo užimamų pareigų nuo 2014 m. rugsėjo 9 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo baudžiamojoje byloje Nr. I-134-185/2014; ginčijamas įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 34 straipsnio 2 dalies 3 punktu bei atsižvelgiant į Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje. Pareiškėjo manymu, nušalinimas neteisėtas, nes pranešimas apie įtarimą baudžiamojoje byloje jam buvo įteiktas 2014 m. balandžio 22 d., o 2014 m. liepos 11 d. baudžiamoji byla perduota nagrinėti Panevėžio apygardos teismui, tačiau nei ikiteisminį tyrimą kontroliavęs ir jam vadovavęs prokuroras, nei bylą nagrinėjantis teismas neturėjo pagrindo jam taikyti (bei netaikė) procesinę prievartos priemonę – laikinąjį nušalinimą nuo pareigų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 157 straipsnį. Pareiškėjo darbdavys, t. y. Šiaulių AVPK viršininkas R. B., priimdamas ginčijamą įsakymą, susidorojo su savo pavaldiniu. Tai matyti iš paskutinius kelis mėnesius pareiškėjo atžvilgiu Šiaulių AVPK administracijos kryptingai vykdytų veiksmų skleidžiant apie pareiškėją tikrovės neatitinkančius duomenis. Kai pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą ikiteisminio tyrimo byloje, buvo siekiama panaikinti jo leidimą dirbti su įslaptinta informacija, kuris nebuvo panaikintas, ikiteisminio tyrimo byloje buvo pateikta pareiškėjo charakteristika su tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie jo kvalifikacinę kategoriją bei darbo rezultatus, buvo pateikta išvada atestacinei komisijai, kad pareiškėjas yra netinkamas eiti užimamas pareigas. Be to, Šiaulių AVPK viršininko pavaduotojas 2014 m. rugpjūčio 11 d. žodžiu buvo pasiūlęs perkelti pareiškėją į kitas pareigas, kol vyksta ikiteisminis tyrimas, su šiuo pasiūlymu pareiškėjas sutiko, tačiau vietoje to buvo priimtas skundžiamas įsakymas. Taigi yra taikomi dvejopi standartai, nes ne visi pareigūnai, kuriems yra pareikšti įtarimai, nušalinami nuo pareigų. 2014 m. rugsėjo 9 d. įsakymą dėl nušalinimo parengė Šiaulių AVPK imuniteto valdybos viršininkas R. K., kuris šiuo atveju turėjo nusišalinti, nes pats yra apklaustas baudžiamojoje byloje liudytoju ir yra galimai neobjektyvus pareiškėjo atžvilgiu. Nušalinti nuo pareigų nebuvo pagrindo ir todėl, kad nuo inkriminuojamų veikų padarymo yra praėję 5 metai ir jokių objektyvių duomenų dėl galimos grėsmės darbui su slapta informacija ar galimų piktnaudžiavimo atvejų Šiaulių AVPK neturi. Priimdamas ginčo įsakymą, atsakovas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo šeimoje auga du vaikai (nepilnametis ir mažametis), pareiškėjas turi neįvykdytų kreditorinių įsiskolinimų bankui, todėl nušalinimas nuo pareigų tiesiogiai atsiliepia pareiškėjo šeimai tiek finansiškai, tiek psichologiškai.

Atsakovas su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 62–64) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad Šiaulių AVPK viršininkas 2014 m. rugsėjo 9 d. įsakymą priėmė, gavęs 2014 m. rugpjūčio 26 d. Panevėžio apygardos teismo nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. I-134-185/2014, kurioje nurodyta, kad V. M. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 25 straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį, taip pat BK 25 straipsnio 3 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį. Įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytas nušalinimo nuo pareigų pagrindas yra savarankiškas nušalinimo institutas ir sietinas tik su faktinėmis aplinkybėmis, nurodytomis taikytos normos turinyje, taikant šią teisės normą, kitų faktinių aplinkybių nustatinėjimas nėra reikalingas ir tikslingas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jam nebuvo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kad atitinkama tvarka jis buvo atestuotas, kad jokios grėsmės darbui su slapta informacija nebuvo, kad atsakovas neturėjo informacijos apie galimus jo piktnaudžiavimo atvejus, kad jis buvo aktyvus savo kaip darbuotojo teisių gynėjas, kad nuo inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo iki nušalinimo buvo praėję 5 metai, jokios įtakos skundžiamo akto priėmimui neturėjo. Pareiškėjo teiginys, kad nušalinimu nuo pareigų yra išreikštas noras su juo susidoroti, nes ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras nematė reikalo kreiptis į teismą dėl jo nušalinimo, yra nepagrįstas, kadangi faktinis laikino nušalinimo nuo pareigų baudžiamojo proceso kodekse nustatyta tvarka pagrindas yra skirtingas nuo faktinio pagrindo, nustatyto Įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Nušalinimo nuo pareigų instituto, numatyto Įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 3 punkte, taikymas nėra apribotas laike, šią normą policijos įstaigos vadovas gali naudoti bet kurioje baudžiamojo persekiojimo stadijoje ir šią jo prerogatyvą atskleidžia pats normos turinys, kuriame nurodyta, kad valstybės tarnautojas turi būti įtariamas arba kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas kaltinamas padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK XXXIII skyriuje. Šiaulių AVPK viršininkas V. M. nušalino nuo pareigų tik tuomet, kai sužinojo, kad baudžiamoji byla, kurioje jis kaltinamas pagal minėtus BK straipsnius, buvo perduota į teismą ir gavo tai patvirtinančius oficialius duomenis – Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartį. Nušalinimo nuo pareigų institutas nebuvo taikomas skubotai pareiškėjo atžvilgiu, t. y. tik tada, kai pareiškėjui buvo pareikšti įtarimai padarius nusikalstamą veiką, nes kaip rodo ikiteisminių tyrimų praktika, dažnu atveju pranešimai apie įtarimą yra tikslinami ar naikinami. Siekiant kuo labiau sušvelninti pareiškėjui kilsiančias neigiamas pasekmes dėl nušalinimo nuo pareigų instituto taikymo jo atžvilgiu ir buvo priimtas sprendimas palaukti kol ikiteisminis tyrimas bus baigtas ir baudžiamoji byla perduota teismui. Nesant pagrindo tenkinti pagrindinio skundo reikalavimo – panaikinti įsakymą dėl nušalinimo nuo pareigų, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo dėl darbo užmokesčio priteisimo.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 27 d. sprendimu (b. l. 90–94) pareiškėjo V. M. skundą dėl Šiaulių AVPK viršininko įsakymo Nr. 40-TE-1001 „Dėl komisaro inspektoriaus V. M. ir vyresniojo inspektoriaus G. G. nušalinimo nuo pareigų“ dalies dėl V. M. nušalinimo panaikinimo atmetė.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių AVPK viršininko įsakymo dalies dėl pareiškėjo V. M. nušalinimo nuo pareigų teisėtumo ir pagrįstumo.

Statutinio valstybės tarnautojo nušalinimą nuo pareigų reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (redakcija nuo 2013 m. gruodžio 30 d.) bei Valstybės tarnybos įstatymas (redakcija nuo 2013 m. liepos 20 d.). Pagal Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnį, pareigūnas nuo pareigų nušalinamas Įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų gali būti nušalintas, jeigu įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, nurodytus BK XXXIII skyriuje. Įstatymo 34 straipsnio 4 dalis numato, kad sprendime nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų turi būti nurodytas laikotarpis, kuriam valstybės tarnautojas nušalinamas nuo pareigų, nušalinimo priežastys, teisinis pagrindas, sprendimo apskundimo tvarka ir terminai. Įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja įstatymo patvirtintas statutas, nustatantis specialias priėmimo į valstybės tarnybą, tarnybos atlikimo, atsakomybės ir kitas su tarnybos ypatumais susijusias sąlygas, yra statutinis valstybės tarnautojas. BK 11 straipsnio 5 dalis numato, kad sunkus nusikaltimas yra toks tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo. BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki aštuonerių metų, 1992 straipsnio 1 dalyje – laisvės atėmimo iki septynerių metų bausmė, 228 straipsnio 2 dalyje – laisvės atėmimo iki septynerių metų bausmė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 9 d. Šiaulių AVPK viršininkas įsakymu Nr. 40-TE-1001, vadovaudamasis Įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir atsižvelgdamas į Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. I-134-185/2014, nušalino nuo pareigų nuo 2014 m. rugsėjo 9 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo baudžiamojoje byloje Nr. I-134-185/2014 komisarą inspektorių V. M., Šiaulių AVPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro 2-ojo skyriaus vyresnįjį tyrėją (b. l. 7). Iš Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. I-134-185/2014 matosi, kad V. M. kaltinamas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį (b. l. 29–32). Šiaulių AVPK organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro 2-ojo skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigybės aprašyme nurodyta, kad organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro 2-ojo skyriaus vyresnysis tyrėjas yra statutinis valstybės tarnautojas (b. l. 35–37).

Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta, kad valstybės tarnautojas gali būti nušalinamas nuo pareigų, jeigu jis yra įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXXIII skyriuje. Taigi, pagal nurodytą teisinį reglamentavimą pareigūnas gali būti nušalintas nuo pareigų esant vienai sąlygai – valstybės tarnautojas turi būti įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, nurodytus BK XXXIII skyriuje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas V. M. yra kaltinamas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, t. y. sunkių nusikaltimų padarymu, šias faktines aplinkybes patvirtina Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartis perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti viešame teisiamajame posėdyje (b. l. 29–32). Jokių kitų sąlygų nušalinti nuo pareigų valstybės tarnautoją, kaltinamą tyčinio sunkaus arba labai sunkaus nusikaltimo padarymu, įstatymų leidėjas nenustatė. Nagrinėjamas nušalinimo nuo pareigų teisinis pagrindas yra savarankiškas nušalinimo nuo pareigų institutas ir sietinas tik su faktinėmis aplinkybėmis, nurodytomis Įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 3 punkte, taikant šią teisės normą, kitų faktinių aplinkybių nustatinėjimas nėra reikalingas. Nors pareiškėjas nurodo, kad jis buvo nušalintas nuo pareigų tokiu būdu siekiant su juo susidoroti, nes jis nebijojo ieškoti teisybės ir skųsti, jo nuomone, neteisėtus Šiaulių AVPK sprendimus, šis pareiškėjo teiginys nepaneigia jo atžvilgiu pritaikyto nušalinimo nuo pareigų pagrindo – kaltinimo padarius tyčinį sunkų nusikaltimą Šio pagrindo nepaneigia ir tos aplinkybės, kad pareiškėjui nebuvo atimtas leidimas dirbti su slapta informacija, kad jis atestacinės komisijos buvo pripažintas tinkamu eiti užimamas pareigas. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad Įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta pareigūno nušalinimo nuo pareigų teise buvo pasinaudota tik gavus ir susipažinus su Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi ir atsižvelgus į BK straipsnius, pagal kuriuos pareiškėjui pareikšti kaltinimai (didelės vertės svetimo turto vagystė, neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis, piktnaudžiavimas tarnyba), todėl nepagrįstas yra pareiškėjo teiginys, kad kitų pareigūnų atžvilgiu sprendimai nušalinti nuo pareigų priimami tik po teismo sprendimo priėmimo, nes kiekvienas atvejis yra individualus. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas, nušalindamas jį nuo pareigų, neatsižvelgė į jo sutikimą būti perkeltu į kitas pareigas – vyresniojo tyrėjo smurtinių nusikaltimų skyriuje, dėl ko jis jau buvo susitaręs su to skyriaus viršininku, tačiau ir tuo atveju pareiškėjas būtų likęs statutiniu valstybės tarnautoju ir atsakovas nebūtų praradęs teisės nušalinti jį nuo pareigų. Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad ikiteisminį tyrimą kontroliavusiam prokurorui neradus pagrindo kreiptis į teismą dėl jo nušalinimo nuo pareigų ar kitų baudžiamojo poveikio priemonių taikymo, atsakovas taip pat neturėjo pagrindo tokį nušalinimą taikyti. Laikino nušalinimo nuo pareigų baudžiamajame procese pagrindas ir tikslai skiriasi nuo nušalinimo pagrindo ir tikslo, numatyto Įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 3 punkte, nes pagal BPK 157 straipsnį, teismas turi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų, jeigu tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta galimybė įtariamajam daryti naujas nusikalstamas veikas, o pagal Įstatymą – kad pareigūnas, kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, susijusias su tarnybinių pareigų vykdymu, neitų tų pareigų, kol nebus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo nuosprendis. Nušalinimo nuo pareigų instituto, numatyto Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 3 punkte, taikymas nėra apribotas laike, todėl šią normą į pareigas valstybės tarnautoją priėmęs asmuo gali naudoti bet kurioje baudžiamojo persekiojimo stadijoje, ir tokią jo prerogatyvą atskleidžia pats normos turinys, kuriame nurodyta, kad valstybės tarnautojas turi būti įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, nurodytus BK XXXIII skyriuje, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad nuo inkriminuojamų veikų padarymo praėjus penkeriems metams nušalinti jį nuo pareigų nebebuvo jokio pagrindo.

Sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1820-14).

Pareiškėjas skundo reikalavimo negrindė ginčijamo įsakymo neatitikimu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) nuostatoms, teismas savo iniciatyva tikrindamas, ar nėra skundžiamo akto panaikinimo pagrindų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str.), taip pat nenustatė, jog atsakovas būtų pažeidęs VAĮ nuostatas. Teismo nuomone, atsakovo 2014 m. rugsėjo 9 d. įsakymas atitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytiems individualiems administraciniams aktams nustatytus reikalavimus, jame nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir motyvai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėjo skundžiamas 2014 m. rugsėjo 9 d. Šiaulių AVPK viršininko įsakymas Nr. 40-TE-1001 „Dėl komisaro inspektoriaus V. M. ir vyresnio inspektoriaus G. G. nušalinimo nuo pareigų“ dalyje dėl V. M. nušalinimo yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

Nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu pareigūnui darbo užmokestis nemokamas (Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnio 2 dalis). Byloje pripažinus, jog 2014 m. rugsėjo 9 d. Šiaulių AVPK viršininko įsakymo Nr. 40-TE-1001 dalis dėl V. M. nušalinimo yra teisėta ir pagrįsta, nėra juridinio bei faktinio pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui nušalinimo laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 9 d. neišmokėtą vidutinį darbo užmokestį bei 0,07 procento delspinigius nuo šios sumos, todėl šie skundo reikalavimai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

III.

Pareiškėjas V. M. apeliaciniu skundu (b. l. 98–103) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą bei, bylą išnagrinėjus iš naujo, jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia tokiomis pat faktinėmis aplinkybėmis bei motyvais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Pagrįsdamas apeliacinį skundą pareiškėjas papildomai nurodo:

1. Pareiškėjo teisę į teisingą ir nešališką teismą garantuoja Konstitucijos 30 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos.

2. Pareiškėjo manymu, Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja J. S. nagrinėjo administracinę bylą jau turėdama išankstinį vidinį nusistatymą dėl bylos baigties, kadangi ji kaip teisėjų kolegijos narė dalyvavo analogiškame pareiškėjo kolegos G. G. skundo tyrime. Tai, kad byla buvo tiriama formaliai ir su išankstiniu nusistatymu, nesigilinant į pateiktas aplinkybes, pagrindžia ir tai, jog skundžiamos teismo nutarties motyvai analogiški administracinėje byloje Nr. I-187-289/2014 priimtam sprendimui, nors faktinės šių bylų aplinkybės skirtingos.

3. Be to, nepagrįstai į teismo posėdį atsisakyta iškviesti pareiškėjo nurodytus liudytojus, todėl pareiškėjo galimybės įrodyti tam tikrų faktų buvimą, buvo apribotos (apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo kviesti šiuos liudytojus: Šiaulių AVPK viršininko pavaduotoją R. S., Šiaulių AVPK Nusikaltimų tyrimo biuro Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininką V. L. ir Lietuvos policijos profesinės sąjungos pirmininkę R. K., kurie gali paliudyti apie aplinkybes, susijusias su pareiškėjo nušalinimu).

4. Teismas netyrė pareiškėjo pateiktų duomenų apie atsakovo vykdytą kryptingą susidorojimą su jam neįtinkančiais pareigūnais. Įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nušalinimo nuo pareigų institutą atsakovas pritaikė tik pareiškėjo bei kito Šiaulių AVPK darbuotojo (G. G.) atžvilgiu.

5. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nepagrįstai nurodė, jog duomenis apie pareiškėjo tapimą kaltinamuoju baudžiamojoje byloje sužinojo tik 2014 m. rugpjūčio 26 d. Pareiškėjas baudžiamojoje byloje kaltinamuoju tapo 2014 m. liepos 11 d. jam įteikus kaltinamąjį aktą Šiaulių AVPK patalpose.

6. Nušalinant pareigūną nuo pareigų Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, visgi reiktų motyvuoti, nuo kokių grėsmių Šiaulių AVPK siekia apsisaugoti. Atsakovas šiuo atveju visiškai ignoruoja nekaltumo prezumpcijos principą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas grėsmės slaptai informacijai nekelia. Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neatsakė į klausimą, kodėl atsakovo turima teisė nušalinti pareigūną buvo realizuojama pažeidžiant pareiškėjo turimas ir Lietuvos Respublikos įstatymų bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ginamas teises.

Atsakovas Šiaulių AVPK su pareiškėjo pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 113–114) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, pritaria teismo argumentams. Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą, jog Įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nušalinimo nuo pareigų institutą atsakovas pritaikė tik pareiškėjo ir Šiaulių AVPK pareigūno G. G. atžvilgiu, atsakovas pažymėjo, jog Įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas nušalinimo institutas įsigaliojo tik 2013 m. liepos 20 d. Ginčijamas Šiaulių AVPK viršininko įsakymas priimtas 2014 m. rugsėjo 9 d. Per šį laikotarpį (iki pareiškėjo ir G. G. atvejų) atsakovas neturėjo tarnybinių santykių, dėl kurių būtų reikėję spręsti nušalinimo nuo pareigų klausimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija Šiaulių AVPK viršininko 2014 m. rugsėjo 9 d. įsakymo Nr. 40-TE-1001 dalį, kuria nuo 2014 m. rugsėjo 9 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo baudžiamojoje byloje Nr.1-134-185/2014 nušalintas nuo pareigų komisaras inspektorius V. M., Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro 2-ojo skyriaus vyresnysis tyrėjas. Ginčijamas įsakymas priimtas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 3 punktu bei atsižvelgiant į Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1-134-185/2014, kurioje nurodyta, kad V. M. kaltinamas pagal Baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį.

Taigi nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų teisėtumas ir pagrįstumas. Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-456 redakcija) nustatyta, kad pareigūnas nuo pareigų nušalinamas Valstybės tarnybos įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija), reglamentuojančio valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų atvejus, 2 dalies 3 punktą valstybės tarnautojas nuo pareigų gali būti nušalinamas, jeigu jis įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXXIII skyriuje.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi baudžiamoji byla Nr. 1-134-185/2014, kurioje (be kitų asmenų) V. M., kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) perduota nagrinėti viešajame teismo posėdyje. Nusikaltimai, numatyti Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje, kuriais kaltinamas pareiškėjas, pagal Baudžiamojo kodekso 11 straipsnio nuostatas pripažįstami sunkiais, o Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas  yra nurodytas šio kodekso XXXIII skyriuje. Taigi, Šiaulių policijos komisariato viršininkas, įvertinęs gautus duomenis iš Panevėžio apygardos teismo, turėjo teisę nušalinti V. M. nuo pareigų. Per kurį laiką institucijos vadovas turi tai padaryti, įstatymas nereglamentuoja. Priimdamas ginčijamą įsakymą atsakovas nepažeidė ir Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų reikalavimų.

Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo motyvą, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja J. S. jo administracinę bylą nagrinėjo jau turėdama išankstinį vidinį nusistatymą dėl bylos baigties, kadangi ji, kaip teisėjų kolegijos narė, dalyvavo analogiškame pareiškėjo kolegos G. G. skundo nagrinėjime, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos nedraudžia teisėjui nagrinėti analogiško ar panašaus pobūdžio bylas, kuriose pareiškėjai yra skirtingi asmenys. Pareiškėjas, turėdamas pagrįstų abejonių dėl teisėjos J. S. šališkumo nagrinėjant jo bylą, turėjo teisę ir galimybę pareikšti jai nušalinimą, kaip tai numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnyje. Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad V. M., pats dalyvaudamas teismo posėdyje, nagrinėjant jo administracinę bylą, teisėjai nušalinimų nereiškė. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, šiuo atveju jokių realių duomenų apie Konstitucijos 31 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje nustatytos asmens teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą pažeidimą, byloje nėra.

Iš byloje esančios 2015 m. vasario 17 d. informacinės pažymos apie minėtą dieną vykusį teismo posėdį matyti, kad pareiškėjas posėdžio metu jokių prašymų, tame tarpe ir prašymo iškviesti asmenis, galinčius paliudyti apie jo nušalinimo aplinkybes, pirmosios instancijos teismui, taip pat nereiškė.

Anksčiau minėtas faktines aplinkybes patvirtina ir 2015 m. vasario 17 d. teismo posėdžio garso įrašas, darytas stacionaria garso įrašymo įranga, naudojant įrašymo sistemą ,,SRS Femida“.

Pareiškėjas jokiais konkrečiais įrodymais nepagrindė ir atsakovo neva vykdyto kryptingo susidorojimo su jam neįtinkančiais pareigūnais, ir dėl šios priežasties nušalinimo nuo pareigų tik V. M. ir G. G.. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad anksčiau minėtose Vidaus tarnybos statuto ir Valstybės tarnybos įstatymo nuostatose nustatytos teisės pareigūną (nagrinėjamoje byloje V. M.) nušalinti nuo pareigų esant tam tikroms sąlygoms, atsakovas nepažeidė. Tiek pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, tiek ir apeliaciniame skunde pareiškėjas šiais klausimais išdėstė tik niekuo nepagrįstus savo samprotavimus. Kiti apeliacinio skundo teiginiai, susiję su leidimu pareiškėjui dirbti su įslaptinta informacija, kai kurių klaidingų duomenų jo charakteristikoje pateikimu ir pan., nagrinėjamam ginčui esminės reikšmės neturi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Patikrinusi bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, duomenų apie procesinės teisės normų pažeidimus nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                           Laimutis Alechnavičius

                                                                         Stasys Gagys

                                                                         Vaida Urmonaitė-Maculevičienė