Civilinė byla Nr. 3K-3-3-695/2017

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-05956-2013-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1.; 3.2.4.6.; 3.2.4.11.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. G. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. G. (A. K. teisių perėmėja) ieškinį atsakovams S. G. , V. G. , G. (G.) G., M.(M.) G., A. E. , L. E. , N. K. ir R. P. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sandorių negaliojimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių rašytinių įrodymų išreikalavimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė teismo:
1. pripažinti negaliojančiais: 2013 m. kovo 8 d. dovanojimo sutartį dėl garažo bokso Nr. 809 (duomenys neskelbtini); 2013 kovo 8 d. dovanojimo sutartį dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini); 2013 m. birželio 14 d. dovanojimo sutartį dėl 1/2 dalies buto su rūsiu (duomenys neskelbtini); 2013 m. rugsėjo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 2013 m. rugsėjo 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl 1/2 dalies buto su rūsiu (duomenys neskelbtini); 2013 m. rugpjūčio 28 d. automobilio „Mazda 6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį; 2012 m. gegužės 26 d. pinigų dovanojimo sutartį; automobilį „Mazda 6“ pripažinti bendrąja jungtine S. G. ir V. G. nuosavybe;
2. taikyti restituciją – įpareigoti A. E. ir L. E. grąžinti G. G. žemės sklypą (duomenys neskelbtini), o G. G. – grąžinti pirkėjams sutartyje nurodytą kainą; įpareigoti N. K. grąžinti G. G. 1/2 dalį buto su rūsiu (duomenys neskelbtini), o G. G. – grąžinti pirkėjui sutartyje nurodytą kainą; įpareigoti R. P. grąžinti V. G. automobilį „Mazda 6“, o V. G. – grąžinti pirkėjui sutartyje nurodytą kainą; įpareigoti atsakovus M. G. ir G. G. grąžinti atsakovams S. G. ir V. G. visą ginčijamais sandoriais perleistą turtą; pripažinti niekine (tariama) 2012 m. gegužės 26 d. pinigų dovanojimo sutartį, automobilį „Mazda 6“ pripažįstant bendrąja jungtine S. G. ir V. G. nuosavybe.
3. Ieškovas nurodė, kad teismų procesiniais sprendimais jam yra priteista iš atsakovo S. G. daugiau nei 100 000 Lt (28 962 Eur). Siekdami išvengti skolos ieškovui mokėjimo, atsakovai S.  G. ir V. G. padovanojo sūnums G. G. ir M. G. visą savo nekilnojamąjį turtą. Pareiškus ieškinį dėl nurodytų sandorių ginčijimo, atsakovas G. G. pardavė žemės sklypą atsakovams A. E. ir L. E. , M. G. pardavė 1/2 dalį buto N. K. , V. G. pardavė R. P. automobilį „Mazda 6“. Ieškovas teigia, kad ginčo sandorių sudarymas pažeidžia jo teises, nes atsakovai S. G. ir V. G. turi tik UAB „Markata“ akcijas, kurių vertė mažesnė nei skola ieškovui. Atsakovas S. G. neturi kito turto, santaupų, negauna kitų pajamų, išskyrus darbo užmokestį. Atsakovas S. G. , nesąžiningai perleidęs visą sau priklausantį nekilnojamąjį turtą, tapo nemokus, apsunkino ieškovo galimybę išsiieškoti skolą, todėl pažeidė ieškovo, kaip kreditoriaus, teises ir interesus. S. G. neturėjo teisinės prievolės dovanoti visą sau priklausantį nekilnojamąjį turtą, o taip padarė tik tam, kad išvengtų priverstinio skolos išieškojimo. Atsakovo S. G. nesąžiningumą patvirtina ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybės, jų neatlygintinis pobūdis. Kadangi buvo sudaryta sandorių grandinė, ji visa naikintina ir taikytina dvišalė restitucija. Perleistas turtas turi būti grąžintas S. G. ir jo sutuoktinei, kad būtų atkurtas jo mokumas ir būtų įmanoma patenkinti ieškovo reikalavimą, išieškant skolą iš turto.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad ieškinio padavimo metu ieškovas turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui S. G. remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013, kuria jam priteista iš atsakovo S. G. 10 136,70 Eur (35 000 Lt) skola, ir Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartimi, kuria papildomai priteista 4681,20 Eur (16 163,23 Lt) palūkanų, 3131,27 Eur (10 811,64 Lt) kompensuojamųjų palūkanų, metinės ir kompensuojamosios palūkanos nuo negrąžintos paskolos sumos ir procesinės palūkanos; kad antstolė E. R. 2014 m. balandžio 11 d. patvarkymu užbaigė vykdomąją bylą dėl 10 174,35 Eur (35 130 Lt) skolos išieškojimo iš S. G. pagal Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 16 d. vykdomąjį raštą; kad antstolis R. K. , vykdęs vykdomąją bylą Nr. 98-4353/13 pagal Šiaulių apylinkės teismo vykdomąjį raštą dėl likusios skolos išieškojimo ieškovui iš S. G. ir vykdęs vykdomąją bylą Nr. 98-989/15 pagal Šiaulių apylinkės teismo vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo S. G. iš ieškovo, gavęs prašymą dėl skolų įskaitymo, šį prašymą tenkino ir 2015 m. rugpjūčio 25 d. patvarkymu įskaitė S. G. ir A. K. abipusius 24 320,37 Eur ir 322,71 Eur reikalavimus; po priešpriešinių išieškotinų sumų tarpusavio įskaitymo, ieškovo skola išieškotojui S. G. liko 945,83 Eur ir 10 proc. bei 5 proc. metinių palūkanų.
6. Spręsdamas dėl pirmosios actio Pauliana (Pauliano ieškinys) ieškinio sąlygos – kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad bylos nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo metu ieškovas nebėra S. G. kreditorius, todėl nebėra pirmosios būtinosios actio Pauliana sąlygos.
7. Spręsdamas dėl antrosios actio Pauliana sąlygos – kreditoriaus teisių pažeidimo – teismas nustatė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovai buvo dirbantys, turėjo nuolatinių pajamų. Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas S. G. ginčijamų sandorių sudarymo metu kreipėsi į teismą dėl 13 901,76 Eur (48 000 Lt) skolos, 6954,69 Eur (24 013,15 Lt) pelno palūkanų, 3754,16 Eur (12 962,37 Lt) delspinigių priteisimo iš ieškovo, o Šiaulių apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-457-569/2014 ieškinio reikalavimus patenkino. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovai ginčijamų sandorių sudarymo metu, bylos nagrinėjimo iš esmės bei sprendimo priėmimo metu buvo nemokūs, kad šių asmenų turtas po ginčijamų sandorių sudarymo gerokai sumažėjo ir kad kreditorius dėl to prarado galimybę patenkinti savo reikalavimus.
8. Spręsdamas dėl aplinkybės, ar atsakovai privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius, teismas atsižvelgė į atsakovų paaiškinimus, kad jie ketino persikelti gyventi į Rusiją ir turtą norėjo perleisti sūnums; kad turto pirkimo–pardavimo tretiesiems asmenims sandoriai patvirtinti notaro, o pirkėjai sumokėjo už juos sutartą kainą, kurios ieškovas neginčija; M. G. priklausiusios buto dalies (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis privalėjo būti sudaryta, nes tai padaryti įpareigojo prieš tai šalių pasirašyta preliminarioji sutartis. Teismas sprendė, kad negalima padaryti kategoriškos išvados, jog minėtų sandorių šalys šių sandorių sudaryti neprivalėjo.
9. Įvertinęs atsakovų S. G. ir V. G. sudarytų dovanojimo sutarčių motyvus, išklausęs atsakovų G. G. ir M. G. paaiškinimus, kad jų tėvai dovanojimo sandorių sudarymo metu iš tiesų ketino persikelti gyventi į Rusiją, teismas nenustatė atsakovų S. G. ir V. G. nesąžiningumo. Teismas taip pat nenustatė G. G. ir M. G. nesąžiningumo, nes ieškovas neįrodė, kad šie asmenys žinojo ar turėjo žinoti, jog sudaromi dovanojimo sandoriai pažeis kreditoriaus teises. Nustatęs, kad apie ginčijamais sandoriais parduodamą turtą pirkėjai sužinojo iš skelbimų, kad pirkėjai pardavėjų nepažinojo, kad nebuvo giminės, parduodamam turtui nebuvo taikyti apribojimai ir šis turtas nebuvo areštuotas, teismas pripažino, kad ieškovas neįrodė šių trečiųjų asmenų nesąžiningumo sudarant atlygintinius ieškovo ginčijamus sandorius. Teismas konstatavo, kad nėra visų būtinųjų actio Pauliana sąlygų, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškinį.
10. Teismas pripažino nepagrįstais ieškovo reikalavimus dėl 2012 m. gegužės 26 d. pinigų dovanojimo sutarties pripažinimo niekine (tariama) ir automobilio „Mazda 6“, kuris perleistas sąžiningam įgijėjui R. P. , pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Įvertinęs dovanojimo sutarties turinį, teismas nustatė dovanotojų V. G. ir N. T. valią dovanoti V. G. 2316,96 Eur (8000 Lt) automobiliui „Mazda 6“ pirkti. Teismas atsižvelgė į tai, kad sutartis pasirašyta tiek dovanotojų, tiek apdovanotosios, parašų tikrumu neabejojo. Teismas sprendė, kad atsakovė pinigus gavo ir už juos įsigijo minėtą automobilį, o aplinkybės, kad automobilis įsigytas iš UAB „Markata“, nepripažino įrodančios, kad pinigų dovanojimo sutartis buvo niekinė ar kad šiuo sandoriu atsakovai siekė išvengti išieškojimo iš automobilio kaip bendrosios jungtinės nuosavybės. Teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pinigai dovanoti S. G. ir V. G. šeimos interesams ir kad dovanojimo tikslas buvo šeimos poreikiams įsigyti transporto priemonę.
11. Teismas atmetė ieškovo prašymą atnaujinti įrodymų tyrimą. Šį prašymą ieškovas grindė aplinkybėmis, kad 2015 m. rugpjūčio 21 d. reikalavimo perleidimo sutartimi turimą reikalavimo teisę skolininkui S. G. perleido N. G. , kad 2015 m. rugsėjo 14 d. pateikė skundą antstoliui R. K. dėl 2015 m. rugpjūčio 25 d. patvarkymo, kuriuo įskaityti priešpriešiniai ieškovo ir atsakovo tarpusavio reikalavimai, panaikinimo. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas į paskutinį teismo posėdį neatvyko, neatvykimo priežasčių nenurodė; ieškovo atstovė apie reikalavimo perleidimo sutartį nežinojo, svarstė galimybę atsisakyti ieškinio, bandė teismo posėdžio metu susisiekti su atstovaujamuoju. Ieškovo nurodytų aplinkybių teismas nepripažino sudarančiomis pagrindą atnaujinti bylos įrodymų tyrimą, kadangi šios aplinkybės yra susijusios tik su viena iš actio Pauliana sąlygų, o teismas sprendime nenustatė kitų būtinųjų actio Pauliana tenkinimo sąlygų.
12. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės N. G. (A. K. teisių perėmėjos) apeliacinį skundą, 2016 m. balandžio 26 d. nutartimi paliko nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimą.
13. Atsižvelgdamas į 2015 m. rugpjūčio 21 d. ieškovo ir N. G. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį, kuria ieškovas perleido N. G. reikalavimo teisę skolininkui S. G. pagal Šiaulių apylinkės teismo vykdomuosius raštus Nr. 2-5-79/2012 ir Nr. 2-5-79/2012, Šiaulių apygardos teismas 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi tenkino ieškovo ir N. G. prašymus, ieškovą A. K. pakeitė jo teisių perėmėja N. G. .
14. Teismas netenkino ieškovės prašymo išreikalauti duomenis iš Gyventojų registro tarnybos apie atsakovų S. G. , V. G. , G. G. , M. G. , A. E. , L. E., N. K. , R. P. tarpusavio giminystės (svainystės) ryšius. Teisėjų kolegija įvertino atsakovų, kurie teigė, kad tarp jų nėra giminystės ryšių, paaiškinimus, pabrėžė, kad ieškovas nepateikė duomenų, kurie paneigtų atsakovų argumentus, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog giminystės ryšiai yra. Teismas nurodė, kad Gyventojų registro tarnybos išrašas nėra vienintelis įrodymas, galintis patvirtinti esant giminystės ryšius. Kolegija pažymėjo, kad, atsižvelgiant į CK 6.67 straipsnyje įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją, artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys) (CK 3.135 straipsnis), todėl šis įrodymas neturėtų esminės reikšmės nagrinėjamai bylai. Prašymą dėl įrodymų iš Gyventojų registro tarnybos išreikalavimo kolegija atmetė ir dėl to, kad toks prašymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme. Iš prašymo turinio kolegija nustatė, kad ieškovas į Gyventojų registro tarnybą kreipėsi jau bylą išnagrinėjus iš esmės ir teismui priėmus sprendimą. Byloje nesant objektyvių duomenų dėl ieškovo nurodytų konkrečių giminystės ryšių, atsakovams juos neigiant ir nesant pagrindo abejoti atsakovų sąžiningumu, apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog yra netikslinga išreikalauti prašomus duomenis, nes toks prašymas pateiktas ne laiku, pažeidžia šalių lygiateisiškumo principą, prieštarauja proceso ekonomiškumo, protingumo, sąžiningumo, teisingumo principams.
15. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2015 m. rugsėjo 16 d. patvarkymu antstolis R.  Kudrauskas tenkino pareiškėjo A. K. skundą dėl antstolio veiksmų ir panaikino 2015 m. rugpjūčio 25 d. patvarkymą dėl priešpriešinių sumų tarpusavio įskaitymo, tačiau nepripažino pagrįstais ieškovo argumentų, kad teismas negalėjo vadovautis patvarkymu, kurio apskundimo terminas nebuvo suėjęs ir kuris vėliau paties antstolio buvo panaikintas. Kolegija nesutiko su ieškovo argumentais, kad neatidėjus bylos nagrinėjimo buvo pažeistas rungimosi, šalių lygiateisiškumo principas. Apeliacinis teismas pritarė pirmosios instancijos teismo pozicijai, kuria atsisakyta atnaujinti byloje įrodymų tyrimą, pabrėžė, kad ieškovas 2015 m. rugpjūčio 21 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį turėjo pareigą pateikti 2015 m. rugpjūčio 26 d. teismo posėdyje, o to nepadaręs, tinkamai nepasinaudojo savo procesinėmis teisėmis pirmosios instancijos teisme.
16. Apeliacinės instancijos teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-8799-772/2015 pakeitė išieškotoją A. K. į naująją išieškotoją N. G. pagal Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-5-79/2012, 2013 m. liepos 16 d. ir 2013 m. lapkričio 5 d. išduotus vykdomuosius raštus, vykdomosiose bylose Nr. 98-3889/13; Nr. 98-4353/13; Nr. 98-819/13; kad Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-457-569/2014 priteisė ieškovams S. G. ir V. G. solidariai iš atsakovų A. K. ir M. Žukauskienės 13 901,76 Eur (48 000 Lt) skolą, 6954,69 Eur (24 013,15 Lt) pelno palūkanų, 3754,16 Eur (12  962,37 Lt) delspinigių, 10 proc. dydžio metines pelno palūkanas ir 5 proc. procesines palūkanas, o atsakovo A. K. priešieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta atmetė.
17. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovai buvo dirbantys, turėjo nuolatinių pajamų, kad ieškovas neįrodė, jog sudarius ginčijamus sandorius atsakovų turtas gerokai sumažėjo ir ieškovas prarado galimybę patenkinti savo reikalavimus. Įvertinęs tai, kad 2014 m. balandžio 11 d. patvarkymu antstolė yra užbaigusi vykdyti vykdomąją bylą Nr. 0069/13/01061 dėl 10  174,35 Eur (35 130 Lt) skolos išieškojimo iš S. G. A. K. pagal Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 16 d. vykdomąjį raštą, apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo teisės nebuvo pažeistos. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą, ieškinio netenkino. Kolegija pabrėžė, kad pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, todėl išsamiai jų nekartoja.
18. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad turto perleidimo tretiesiems asmenims sandoriai sudaryti pirkėjams sumokant už juos sutartą kainą, kurios ieškovas neginčijo, kad M. G. priklausiusios buto dalies pirkimo–pardavimo sutartis privalėjo būti sudaryta, nes tai padaryti juos įpareigojo preliminarioji sutartis, ir sprendė, jog nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš byloje nustatytų aplinkybių negalima padaryti kategoriškos išvados, jog minėtų sandorių šalys neprivalėjo sudaryti ginčijamų sutarčių. Apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįstais ieškovo argumentus, kad bylos medžiaga, sandorių sudarymo laikas, intensyvumas ir kitos aplinkybės patvirtina, jog sandorių sudarymu atsakovai siekė apsaugoti turtą, kad iš jo nebūtų vykdomas išieškojimas A. K. .
19. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su ieškovo argumentais, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovų nesąžiningumo, kad tokią nuomonę iš esmės grindė tik atsakovų G. paaiškinimais. Apeliacinės instancijos teismas įvertino pirmosios instancijos teismo argumentus ir sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nors atsakovas S.  G. ir jo sutuoktinė neatlygintinių ginčo sandorių sudarymo metu perleido didžiąją dalį savo turto, tačiau tai jų nepadarė nemokių ir nepajėgių atsiskaityti su A. K. , todėl nenustatė visų būtinųjų actio Pauliana sąlygų.
20. Dėl pinigų dovanojimo sutarties pripažinimo niekine (tariama) ir automobilio pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ieškovo reikalavimai nepagrįsti ir neįrodyti. 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

21. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 26 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimą bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės kaip būtinosios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos ir jos nustatymo momento. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tam, jog ieškinys CK 6.66 straipsnyje įtvirtintu pagrindu būtų patenkintas, turi būti nustatyta, kad actio Pauliana sąlygos egzistavo ginčijamo sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Dėl ieškovo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės egzistavimo teismai sprendė ne ginčijamų sandorių sudarymo dieną, o pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas neturėjo galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės skolininkui S. G. . Pagal byloje teismų nustatytas faktines aplinkybes ginčijamų sandorių sudarymo dieną ieškovas turėjo galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę savo skolininkui S. G. , t. y. pirmoji actio Pauliana sąlyga yra tenkinama.
2. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovas privalėjo įrodyti atsakovo ir jo sutuoktinės nesąžiningumą ar aplinkybę, kad jie turėjo žinoti, jog sudaromi dovanojimo sandoriai pažeis ieškovo teises, tačiau šių aplinkybių neįrodė, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą. CK 6.67 straipsnyje yra įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie bylose pagal actio Pauliana ieškinį vertintini kaip bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės išimtys. Kadangi atsakovų kaip artimų giminaičių nesąžiningumas, sudarius ginčijamus dovanojimo sandorius, pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą preziumuojamas, ieškovas neturėjo procesinės pareigos įrodinėti šių asmenų nesąžiningumo, o įrodinėjimo našta, siekiant paneigti atsakovų nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškiniu reiškiamų reikalavimų, teko atsakovams. Atsakovai atsikirtimus dėl savo nesąžiningumo grindė tik savo pačių deklaratyvaus pobūdžio paaiškinimais, todėl skolininko nesąžiningumas, kaip būtinoji actio Pauliana instituto taikymo sąlyga, šioje byloje yra nustatyta.
3. Teismų išvada, kad ieškovas neįrodė vėlesnius atlygintinius sandorius (2013 m. rugpjūčio 28 d., 2013 m. rugsėjo 4 d. ir 2013 m. rugsėjo 12 d. pirkimo–pardavimo sutartys) sudariusių asmenų nesąžiningumo, padaryta pažeidus įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Siekdamas pagrįsti ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumą ieškovas siekė įrodyti, kad ginčijamus sandorius sudarę atsakovai A. ir L.  E. yra atsakovo G. G. uošviai, o atsakovas R. P. yra A. ir L.  E. giminaitis. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu prašė teismo išreikalauti duomenis iš Gyventojų registro tarnybos apie atsakovų tarpusavio giminystės (svainystės) ryšius, tačiau pirmosios instancijos teismas šių ieškovo prašymų netenkino. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė išreikalauti duomenis iš Gyventojų registro tarnybos, nes šis ieškovo prašymas buvo pateiktas per vėlai. Šiaulių apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovai neigė, jog jie yra susiję giminystės ar svainystės ryšiais, o ieškovas nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovų giminystės ryšį, todėl sprendė, kad nėra pagrindo kreiptis į Gyventojų registro tarnybą. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo teisės normos buvo pažeistos keliais aspektais. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 160 straipsnio 1 dalies 2 punktą, apribojo ieškovo galimybes teikti jo reikalavimus pagrindžiančius įrodymus ir pažeidė šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus. Giminystės (svainystės) ryšiai gali būti nesunkiai įrodyti arba paneigti oficialiais rašytiniais įrodymais, t. y. Gyventojų registro tarnybos duomenimis. Dėl asmens duomenų apsaugos ieškovas negali gauti Gyventojų registro tarnybos duomenų apie kitus fizinius asmenis; apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas Gyventojų registro tarnybos raštas, kuriuo ieškovo atstovei buvo atsisakyta suteikti prašomus duomenis.
4. Teismų išvados, kad A. K. interesai nebuvo pažeisti, padarytos neatlikus išsamaus, objektyvaus byloje esančių dokumentų ir jų turinio vertinimo, paremtos prielaidomis ir subjektyvaus pobūdžio atsakovų paaiškinimais apie tariamai gerą jų turtinę padėtį ir gaunamas dideles pajamas. Atsakovų suinteresuotumas bylos baigtimi yra reikšminga aplinkybė vertinant šių asmenų paaiškinimus patikimumo aspektu, todėl tai suponuoja poreikį jų paaiškinimus vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir tik iš įrodymų visumos daryti bylai reikšmingas išvadas. Atsakovas S. G. su sutuoktine neatlygintinai perleido visą jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą, jų turtas po ginčijamų sandorių gerokai sumažėjo, todėl atitinkamai sumažėjo ir išieškojimo pagal skolininko kreditorių reikalavimus galimybės. Aplinkybė, kad antstoliui R. K. nepavyko išieškoti ieškovui priteistos skolos iš S. G. darbo užmokesčio, patvirtina, kad, atsakovams perleidus savo nekilnojamąjį turtą, kreditorius prarado galimybę operatyviai ir realiai patenkinti savo reikalavimus. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į šias faktines aplinkybes, nevertino atsakovų paaiškinimų dėl geros jų turtinės padėties. Dėl to sprendžiant dėl kreditoriaus teisių pažeidimo bylą nagrinėjusių teismų išvados nebuvo pagrįstos visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, taip pažeidžiant CPK 185 straipsnio 1 dalį.
5. Spręsdami dėl skolininko privalėjimo (neprivalėjimo) sudaryti ginčijamą sandorį, teismai padarė išvadą, kad ginčijamą M. G. priklausiusios dalies buto (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį sudaryti įpareigojo prieš tai šalių pasirašyta preliminarioji šio buto pardavimo sutartis. Įstatyme kaip sandorio negaliojimo sąlyga yra įtvirtinta skolininko, o ne kitų asmenų teisinė prievolė sudaryti sandorius, todėl, spręsdami dėl privalomumo sudaryti sandorį, teismai privalėjo aiškintis ir vertinti skolininko, t. y. S. G., teisinės prievolės sudaryti ginčijamus nekilnojamojo turto perleidimo sandorius buvimą (nebuvimą), tačiau su tuo susijusių faktinių aplinkybių nevertino ir dėl kitų ginčijamų sandorių šiuo aspektu nepasisakė. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad skolininkas S. G. būtų turėjęs prievolę sudaryti ginčijamus dovanojimo sandorius, todėl teismai tinkamai neišanalizavo ir neatskleidė šios actio Pauliana sąlygos.
6. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnyje įtvirtintą pareigą motyvuoti savo procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai aprašė byloje nustatytas faktines aplinkybes, šalių procesinių dokumentų turinį, tačiau pasisakydamas dėl ieškovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl galiojančios ir neabejotinos kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kreditoriaus teisių pažeidimo, skolininko ir kitų sandorio šalių nesąžiningumo, citavo pirmosios instancijos teismo pateiktą byloje nustatytų aplinkybių vertinimą bei teisinį ginčo kvalifikavimą. Aiškus ir suprantamas apeliacinės instancijos teismo teisinis bylos įvertinimas nebuvo atliktas. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, apygardos teismas nepasisakė dėl esminių šios bylos faktinio ir teisinio pobūdžio aspektų.
22. Atsakovai S. G. ir V. G. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistus teismų procesinius sprendimus, skirti kasatorei maksimalią CPK 95 straipsnio 2 dalyje nustatytą baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios sumos paskirstyti proporcingai visiems byloje esantiems atsakovams. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės atsakovams. Tokios teisės neturi ir pradinio ieškovo teisių perėmėja, priešingai – A. K. yra skolingas atsakovams. Atsakovai turi neabejotiną, neginčijamą Šiaulių apylinkės teismo ir Šiaulių apygardos teismų sprendimais patvirtintą reikalavimo teisę ieškovui. Atsakovams priteista suma gerokai viršija ieškovo turimą (ir jo teisių perėmėjos perimtą) reikalavimo teisės dydį atsakovams. Ieškovui A. K. 2013 m. rugsėjo 28 d. suėjo terminas grąžinti paskolą atsakovams, kurios dydis buvo gerokai didesnis nei A. K. reikalavimo teisė atsakovams, todėl nuo 2013 m. rugsėjo 28 d. pastarasis nebeturėjo reikalavimo teisės atsakovams, kadangi bet kurios iš šalių vienašaliais veiksmais (pradinio ieškovo ar atsakovų) ši reikalavimo teisė galėjo būti įskaityta. Ieškovė iš pradinio ieškovo reikalavimo teisę atsakovams nusipirko po to, kai atsakovai buvo įskaitę priešpriešinius savo ir pradinio ieškovo reikalavimus ir po to, kai pirmosios instancijos teismas šią bylą buvo baigęs nagrinėti iš esmės. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad pradinio ieškovo reikalavimo teisės į atsakovus pagrįstumas privalėjo būti nustatytas pradinio ieškinio pareiškimo momentu, o ne teismo sprendimo priėmimo momentu. Atsakovų reikalavimo teisė ieškovui atsirado tuomet, kai pradiniam ieškovui suėjo paskolos grąžinimo terminas.
2. Teismai pagrįstai sprendė, kad ginčijami sandoriai nepažeidžia ieškovo teisių. Atsakovai yra mokūs ir pasiturintys verslininkai, turi daug turto ir gauna dideles pajamas. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovai buvo pateikę deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai, iš kurių matyti, kad S. G. tuo metu, kai pradinis ieškovas pareiškė pradinį ieškinį, gavo 18 538,35 Eur (64 009,22 Lt) metinių pajamų iš darbo užmokesčio, o V. G. – 8077,21 Eur (27 889 Lt) pajamų iš darbo užmokesčio ir iš individualios veiklos. Atsakovų pajamos 2015 metais sudarė 45 036 Eur. Prie atsakovų turimo turto turi būti priskiriama ir reikalavimo teisė pradiniam ieškovui pagal 2005 m. rugsėjo 28 d. paskolos sutartį.
3. Atsakovas privalėjo sudaryti ginčo nekilnojamojo turto dovanojimo sandorius, nes vykdė mirusio savo tėvo ir jo sutuoktinės valią, kad šį turtą gautų mirusiojo vaikaičiai. Ginčijamą nekilnojamąjį turtą atsakovai paveldėjo po atsakovo tėvo V. G. ir jo sutuoktinės mirties. Nors jie nepaliko oficialaus testamento, tačiau 2012 m. birželio 5 d. sudarė paveldėjimo sutartį, pagal kurią 1/2 dalį savo buto (duomenys neskelbtini), paliko anūkui M. G. , kitą 1/2 dalį šio buto paliko G. K., o žemės sklypą (duomenys neskelbtini), paliko kitam anūkui G.  G.. Šios paveldėjimo sutarties vykdytoju buvo paskirtas S. G. . Nežinodamas, kaip įvykdyti mirusio tėvo ir jo sutuoktinės valią, S. G. palikimą priėmė pats, o vėliau šį turtą padovanojo sūnums.
4. Tiek pradinis ieškovas, tiek jo teisių perėmėja piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, todėl jiems skirtina CPK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta bauda. Ieškovas (vėliau jo teisų perėmėja) pareiškė nepagrįstą ieškinį, apeliacinį skundą ir kasacinį skundą. Pradinis ieškovas negalėjo nežinoti, kad ieškinio padavimo teismui metu jis turėjo atsakovams priešpriešinę prievolę dėl pelno ir kompensuojamųjų palūkanų už suteiktą paskolą sumokėjimo. Kai Šiaulių apygardos teismas priėmė 2015 m. gegužės 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-305-357/2015, kuria atmetė pradinio ieškovo apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo sprendimo, kuriuo iš pradinio ieškovo buvo priteista atsakovams paskolos suma, palūkanos ir delspinigiai, o ši suma viršijo pradinio ieškovo reikalavimo teisę atsakovams, pradinis ieškovas negalėjo nežinoti, kad jo ieškinys šioje civilinėje byloje tampa aiškiai nepagrįstas. Be to, po 2015 m. rugpjūčio 26 d. įvykusio teismo posėdžio, kuriame pateiktas 2015 m. rugpjūčio 25 d. antstolio patvarkymas dėl įskaitymo, ieškovas turėjo aiškiai žinoti, kad neturi reikalavimo teisės atsakovams. Šios aplinkybės įrodo būtinųjų CPK 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų buvimą ir suponuoja CPK 95 straipsnio 2 dalies taikymą.
23. Atsakovai M. G. ir G. G. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistus teismų procesinius sprendimus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Atsakovas S. G. ginčijamų sandorių metu buvo ne tik ieškovo skolininkas, bet ir jo kreditorius, kadangi atsakovų  S. G. ir V. G. reikalavimo teisė, kylanti iš 2005 m. rugsėjo 28 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp jų ir ieškovo bei jo sutuoktinės, dėl 13 901,76 Eur (48 000 Lt) ir palūkanų yra laikytina galiojančia ir neabejotina nuo paskolos sutarties sudarymo, o ne nuo ją papildomai patvirtinusių teismų procesinių sprendimų. Kadangi šalys turėjo priešpriešinių reikalavimų, atsakovai S. G. ir V. G. neturėjo pagrindo manyti, jog byloje ieškovo ginčijami neatlygintiniai nekilnojamojo turto dovanojimo sandoriai gali pažeisti ieškovo, kaip S. G. kreditoriaus, teises. Vadovaudamasis antstolio patvarkymu, S. ir V. G. turimu reikalavimu ieškovui, teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas nėra atsakovų kreditorius ir neturi reikalavimo teisės atsakovams. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo skolingas atsakovams daugiau nei šie jam. Nepagrįsti kasatorės argumentai, kad kreditoriaus neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė turi būti nustatyta ginčijamų sandorių sudarymo dieną, o ne teismo sprendimo priėmimo dieną, kadangi actio Pauliana tikslas yra kompensacinis, o sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė skolininko pažeistam mokumui atkurti ir skolininkui į ankstesnę padėtį sugrąžinti.
2. Teismai pagrįstai sprendė, kad ginčijami neatlygintiniai sandoriai nepažeidė ieškovo teisių. Atsakovų reikalavimo suma ieškovui buvo didesnė nei ieškovo turėtas reikalavimas atsakovui S. G. , todėl atsakovas dėl sudaryto sandorio netapo nemokus, nes ginčijamų dovanojimo sandorių metu atsakovai turėjo pakankamai turto, kad užtikrintų ieškovo reikalavimo įvykdymą – galiojantį reikalavimą ieškovui dėl paskolos grąžinimo, palūkanų bei delspinigių mokėjimo. Ginčijami neatlygintiniai sandoriai nepablogino atsakovų S. G. ir V. G. turtinės padėties ir galimybių atsiskaityti su kreditoriumi A. K. .
3. Teismai pagrįstai konstatavo, kad atlygintinių sandorių šalys buvo sąžiningos, todėl su šių šalių sąžiningumu susijusios aplinkybės yra nustatytos teisingai ir jų visiškai pakako teisingam sprendimui priimti. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ginčijamų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu šių sandorių šalys (atsakovai M. G. , G.  G., N. K. , A. ir L. E. ) turėjo kreditorių, su kuriais delsė atsiskaityti. Minėti sandoriai nepablogino atsakovo S. G. turtinės padėties ir neturėjo įtakos jo galimybei atsiskaityti su ieškovu.
4. Nepagrįsti kasatorės argumentai, kad teismai perkėlė ieškovui pareigą įrodyti atsakovų nesąžiningumą. Nekilnojamojo turto dovanojimo sandoriais nebuvo pažeistos ieškovo teisės, po jų sudarymo skolininkas S. G. netapo nemokiu, nes jo turimo turto, įskaitant galiojančią reikalavimo teisę ieškovui, būtų pakakę ieškovo reikalavimui padengti. Teismo posėdžių metu atsakovai, duodami parodymus teismui, įrodinėjo savo sąžiningumą. Vadovaudamasis atsakovų parodymais, pirmosios instancijos teismas laikė jų elgesį sąžiningu. Taigi net jei kasacinis teismas konstatuotų, kad teismai nepagrįstai perkėlė ieškovui pareigą įrodyti tam tikras aplinkybes, kurios pagal įstatymą yra preziumuojamos ir neprivalo būti įrodinėjamos, tai neturėjo įtakos skundžiamų procesinių sprendimų teisingumui.
5. Apeliacinio teismo atsisakymas išreikalauti iš Gyventojų registro tarnybos duomenis apie ginčijamų sandorių šalių giminystės (svainystės) ryšius neturėjo įtakos bylos teisingam išsprendimui. Ieškovo ginčijami atlygintiniai nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoriai negali būti pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, nes ieškovas nėra ir niekada nebuvo minėtų sandorių šalių kreditorius. Be to, atsakovai N. K. ir A. ir L.  E. yra sąžiningi nekilnojamojo turto įgijėjai, todėl restitucija jiems negalima.
24. Atsakovai A. E. ir L. E. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistus teismų procesinius sprendimus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Atsakovų sudarytas sandoris negalėjo pažeisti kasatorės teisių ir teisėtų interesų, kadangi sandoris buvo atlygintinis, atsakovai ginčo žemės sklypą nusipirko už kainą, kuri buvo ne mažesnė nei Nekilnojamojo turto registre nustatyta vidutinė rinkos žemės sklypo vertė, šią kainą atsakovai laiku ir tinkamai sumokėjo. Atsakovas G. G. (ginčo žemės sklypo pardavėjas) gavo ekvivalentišką žemės sklypo rinkos vertei kainą, į kurią tuo atveju, jei kasatorės reikalavimai kitiems atsakovams bus patenkinti, galės nukreipti savo išieškojimą. Be to, kasatorė neįrodė, kad turi reikalavimo teisę atsakovui G. G. (ginčo žemės sklypo pardavėjui), su kuriuo atsakovai sudarė ginčo sandorį dėl žemės sklypo pardavimo.
2. Sudarydami ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį atsakovai buvo sąžiningi, sudaryta sutartis buvo atlygintinė, atsakovams nebuvo žinoma apie teisinius ginčus tarp pirminio ieškovo A. K. bei atsakovo S. G. . Atsakovai nėra atsakovo G.  G.uošviai, be to, jie nepatenka į CK 6.67 straipsnyje nustatytą sąlygą, dėl kurios būtų preziumuojamas atsakovų nesąžiningumas.
3. Aplinkybė, jog teismas netenkino prašymo išreikalauti duomenis iš registrų apie atsakovų ir atsakovo G. G. giminystės (svainystės) ryšius, neturi įtakos priimtų sprendimų teisėtumui, kadangi atsakovai nėra atsakovo G. G. uošviai, o šiai aplinkybei nustatyti teismams pakako bylos šalių paaiškinimų.
4. Ginčo žemės sklypo pardavėjas G. G. sutarties sudarymo metu neturėjo ir iki šiol neturi įsipareigojimų kasatorei. Dėl šios priežasties neegzistuoja ir negali egzistuoti faktinės ar teisinės aplinkybės, kurios patvirtintų G. G. nesąžiningumą pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu. Todėl yra konstatuotas ne tik atsakovo G. G. sąžiningumas, bet ir paneigta būtinoji actio Pauliana sąlyga – kasatorės reikalavimo teisė atsakovui G.  G..
5. Kasatorė neįrodė savo teiginių, kad, atsakovams sudarius ginčo žemės sklypo sandorį, atsakovas S. G. tapo nemokus. Atsakovas S. G. dirba, turi verslo liudijimą, todėl kasatorės teiginys, kad šioje byloje actio Pauliana taikymo pagrindas yra atsakovo S. G. nemokumas ir dėl to iš jo sunkiau išieškoti skolą, nėra pagrįstas. Kreditoriaus teisių ir teisėtų interesų pažeidimas skolininko nemokumu, kaip vienas iš CK 6.66 nustatytų sąlygų, turi būti suprantamas kaip faktinis nemokumas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl actio Pauliana instituto paskirties ir kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės kaip actio Pauliana sąlygos

25. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).
27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011).
28. Kasaciniu skundu ieškovė įrodinėja, kad teismai padarė nepagrįstas išvadas, jog byloje nenustatytos actio Pauliana tenkinimui būtinos sąlygos. Kasatorės teigimu, teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės ir jos nustatymo momento, nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos, nes dėl ieškovo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės egzistavimo teismai sprendė ne ginčijamų sandorių sudarymo dieną, o pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas neturėjo galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės skolininkui S. G. .
29. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
30. Sutartinių prievolių atsiradimo momentas paprastai siejamas su sutarties sudarymu (CK 6.181 straipsnis); ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą; galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip savarankiška actio Pauliana sąlyga, nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Aptarti kasacinio teismo išaiškinimai leidžia teigti, kad kreditorius turi įrodyti neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsiradimą iki ginčijamo sandorio sudarymo.
31. Teismai nustatė, kad ieškinio padavimo metu ieškovas turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Teismų nustatytos aplinkybės taip pat patvirtina, kad tokią teisę ieškovas turėjo ir ginčijamų sandorių sudarymo metu, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013 ir Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartimi ieškovui iš atsakovo priteistų sumų pagrindas – 2008 m. vasario 14 d. šalių sudaryta paskolos sutartis. Atsižvelgiant į šios nutarties 30 punkte aptartą prievolės atsiradimo momentą, ieškovas įgijo reikalavimo teisę atsakovui nuo paskolos sutarties sudarymo – 2008 m. vasario 14 d. Ginčijami sandoriai sudaryti nuo 2013 m. kovo 8 d. Taigi jų sudarymo metu ieškovas buvo atsakovo kreditorius – turėjo neginčytiną ir galiojančią reikalavimo teisę.
32. Tačiau įvertinę atsakovo S. G. pateiktus įrodymas, kad antstolis R. K. , vykdęs vykdomąją bylą Nr. 98-4353/13 pagal Šiaulių apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. 2-5-79 dėl likusios skolos išieškojimo A. K. iš S. G. ir vykdęs vykdomąją bylą Nr. 98-989/15 pagal Šiaulių apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. 2-457-569/2014 dėl skolos išieškojimo S. G. iš A. K. , gavęs prašymą dėl skolų įskaitymo, šį prašymą tenkino ir 2015 m. rugpjūčio 25 d. patvarkymu įskaitė S. G. ir A. K. abipusius reikalavimus, teismai nustatė, kad po priešpriešinių išieškotinų sumų tarpusavio įskaitymo A. K. skola išieškotojui S. G. liko 945,83 Eur ir 10 proc. bei 5 proc. metinių palūkanų, ir konstatavo, kad bylos nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo metu A. K. nebėra S. G. kreditorius, yra jo skolininkas, todėl faktiškai nėra pirmosios būtinos actio Pauliana sąlygos.
33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas yra svarbus vertinant kreditoriaus teisių pažeidimo faktą, nes ginčijamas sandoris negali pažeisti kreditoriaus teisių, jei kreditorius tokio sandorio sudarymo metu neturi reikalavimo teisės skolininkui. Tačiau šios nutarties 29 punkte pateiktas kasacinio teismo išaiškinimas nereiškia, kad, byloje nustatyta aplinkybė, jog kreditorius ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo reikalavimo teisę skolininkui, tačiau vėliau jos neteko, neturi reikšmės pirmosios actio Pauliana sąlygos vertinimui.
34. Kasacinio teismo pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004; 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Tai reiškia, kad, spręsdamas dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės kaip actio Pauliana sąlygos, teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad tokią teisę kreditorius turėjo ginčijamų sandorių sudarymo metu, bet ir tai, kad ją (reikalavimo teisę) tebeturi ir teismo sprendimo priėmimo metu. Kreditoriaus reikalavimo teisės turėjimas svarbus ne tik ginčijamų sandorių sudarymo metu, bet ir visą kreditoriaus teisių gynimo laiką. Kreditoriui nebeturint galiojančios reikalavimo teisės, negalima konstatuoti, kad yra tenkinama actio Pauliana sąlyga dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Nebelikus reikalavimo teisės, kreditorius netenka teisinio kreditoriaus statuso ir vienos iš kreditoriui suteikiamų priemonių jo pažeistoms teisėms ginti. Atsižvelgdama į anksčiau pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kreditoriaus reikalavimo teisė turi būti galiojanti ne tik ginčijamų sandorių sudarymo metu, bet ir viso kreditoriaus interesų gynimo actio Pauliana pagrindu metu, o tokiai teisei pasibaigus vienu iš prievolių pasibaigimo pagrindu, negalima konstatuoti, jog egzistuoja galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė. Dėl šių priežasčių teisiškai nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad teismai nepagrįstai sprendė dėl kreditoriaus galiojančios reikalavimo teisės teismo sprendimo priėmimo metu.
35. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad teismai išvadą dėl reikalavimo teisės negaliojimo padarė netinkamai įvertinę byloje esančius įrodymus, t. y. vadovavosi netekusiu galios antstolio patvarkymu, kuris 2015 m. rugsėjo 16 d. buvo panaikintas. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti įrodymai, kad antstolio patvarkymas, kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas, buvo panaikintas, todėl šis teismas neturėjo teisinio pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ieškovo reikalavimo teisės nebuvimo.
36. Pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).
37. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino vėlesnio antstolio dokumento, kuris įstatymo nustatytu pagrindu ir tvarka panaikino antstolio atliktus veiksmus įskaitant tarpusavio reikalavimus. Panaikinus įskaitymą neatsirado prievolės pasibaigimo dėl įskaitymo teisinių padarinių, todėl, padaręs priešingą išvadą dėl kreditoriaus galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė šios nutarties 36 punkte aptartas įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos.
38. Kadangi apeliacinės instancijos teismas nustatė teisiškai reikšmingą faktinę aplinkybę dėl antstolio patvarkymo panaikinimo, tačiau ją netinkamai įvertino, šį procesinį pažeidimą gali ištaisyti kasacinis teismas. Esant paneigtai faktinei aplinkybei dėl šalių tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pradinis ieškovas teismų procesinių sprendimų priėmimo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę.
39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vien šis apeliacinės instancijos teismo procesinių normų netinkamas taikymas nedaro įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi actio Pauliana taikymui turi būti nustatytos visos šios nutarties 27 punkte aptartos sąlygos, ir nepakanka vienos. Kolegija pasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos

40. Šios nutarties 27 punkte minėta, kad viena iš actio Pauliana tenkinimui būtinų sąlygų yra kreditoriaus teisių pažeidimas. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl to skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
41. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012), kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).
42. Nustatytiems faktams kvalifikuoti kaip kreditoriaus teisių pažeidimui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje formuluojami tokie kriterijai: kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384-916/2015); kreditoriaus teisių pažeidimas konstatuotinas, kai bus nustatytos aplinkybės, kad dėl ginčijamo sandorio sudarymo skolininko prievolės kreditoriui nebus vykdomos ir skolininko galimybės jas įvykdyti ateityje pasikeis ne kreditoriaus naudai, ir toks skolininko mokumo sumažėjimas susijęs su ginčijamu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012); kitaip kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie nors ir nesukelia skolininko nemokumo, tačiau sumažina turto, į kurį galima būtų nukreipti kreditoriaus reikalavimo išieškojimą, vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; pirmiau nurodytas nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.); kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės konstatuojamos nustačius, kad reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėjo ar jos nebeliko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-314-706/2016; kt).
43. Kasatorės teigimu, spręsdami dėl kreditoriaus teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos, teismai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, neatliko išsamaus ir objektyvaus įrodymų vertinimo, vadovavosi subjektyviais atsakovų paaiškinimais apie jų gerą turtinę padėtį ir nepagrįstai sprendė, kad ieškovo ginčijami sandoriai nepažeidė ieškovo, kaip atsakovo kreditoriaus, teisių.
44. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais nesutinka. Spręsdami dėl ieškovo, kaip atsakovo kreditoriaus, teisių pažeidimo, teismai išsamiai ištyrė ir tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, kuri turi esminę reikšmę sprendžiant dėl ieškovo teisių pažeidimo.
45. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovas G.  G. kreipėsi į teismą dėl didelės skolos sumos (daugiau nei 23 169,60 Eur (80 000 Lt) priteisimo iš A. K. ir šis reikalavimas buvo patenkintas Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-457-569/2014. Taigi teismai nustatė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas buvo ne tik atsakovo kreditorius, bet ir jo skolininkas.
46. Nurodytu teismo sprendimu atsakovui S. G. ir jo sutuoktinei iš ieškovo A. K. ir jo sutuoktinės priteista skola kildinama iš 2005 m. rugsėjo 28 d. šalių sudarytos paskolos sutarties. Šalių paskolos teisiniai santykiai atsirado nuo sutarties sudarymo 2005 m., ir nors   ieškovo, kaip paskolos gavėjo, prievolės įvykdymo terminas ginčijamų sandorių sudarymo metu dar nebuvo suėjęs, jis laikytinas atsakovo skolininku.
47. Byloje nustatyta aplinkybė, jog bylos nagrinėjimo metu pradinis ieškovas 2015 m. rugpjūčio 21 d. už 5000 Eur pardavė N. G. savo 10 137,58 Eur (35 000 Lt) reikalavimo teisę (su papildomais reikalavimais) atsakovui S. G. . Ši aplinkybė yra teisiškai reikšminga, kadangi reikalavimo perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės (CK 6.101 straipsnio 1 dalis).
48. Nagrinėjamo ginčo atveju, sprendžiant dėl kreditoriaus teisių pažeidimo, teisiškai svarbi šios nutarties 45 punkte teismų nustatyta faktinė aplinkybė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovo skolininkas S. G. buvo ir ieškovo kreditorius arba, kitaip tariant, ieškovas buvo savo skolininko kaip kreditoriaus skolininku.
49. Jeigu nustatoma, kad kreditorius, reikalaujantis taikyti actio Pauliana, skolininko turto perleidimo sandorių sudarymo metu pats buvo skolininko kaip kreditoriaus skolininkas, tai skolos faktas ir dydis turi įtakos vertinant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės. Turi būti įvertinti prievolių dydžiai, prigimtis, jų įskaitymo galimybė, atsižvelgiant į tai, ar yra draudimų atlikti įskaitymus. Jeigu tarpusavio prievolės yra vienarūšės, nėra draudimo jas įskaityti, tai sudarytų pagrindą tarpusavio reikalavimus palyginti. Priklausomai nuo reikalavimų dydžio gali būti pagrindas spręsti, kad, svarstant dėl actio Pauliana taikymo, kreditoriaus reikalavimas yra sumažėjęs priešpriešinio galimo skolininko reikalavimo dydžiu ar kreditoriaus reikalavimo iš viso neliko, jeigu kreditoriaus kaip skolininko prievolė yra didesnė už skolininko. Tokios aplinkybės sudarytų pagrindą spręsti, kad asmuo dėl tarpusavio prievolių santykio nelaikytinas kreditoriumi actio Pauliana taikymo prasme.    
50. CK 1.97 straipsnyje apibrėžti civilinių teisių objektai. Vienas iš jų – turtinės teisės. Jos yra civilinės apyvartos objektas ir gali būti perleidžiamos. Be įstatyme nustatytų draudimų perleisti reikalavimą (pvz., CK 6.102 straipsnis), yra ir kitų suvaržymų. Jie nebūtinai imperatyvaus pobūdžio, tačiau gali turėti teisinę reikšmę vertinant reikalavimo perleidimo veiksmus. Vienas iš tokių ribojimų yra skolininko pareiga neperleisti turto pagal sandorį, kurį nėra būtina sudaryti ir kurį sudarant sumažėja asmens kaip skolininko mokumas ar kitaip pažeidžiamos to skolininko kreditoriaus teisės. Kreditorius, kuris tuo pat metu yra savo skolininko skolininkas, privalo elgtis kaip skolininkas sąžiningai, nebloginti savo mokumo, neperleidinėti kitiems asmenims savo turto, taip pat ir reikalavimo teisių. Esant duomenų, kad actio Pauliana kreditorius, būdamas skolininkas, savo reikalavimo teisę kaip turtą perleido, nebūtų sąžininga jam leisti naudotis actio Pauliana institutu ginant savo reikalavimo patenkinimą iš skolininko turto, jeigu jis pats savo veiksmais dėl savo turto perleidimo sudaro prielaidas pažeisti savo kreditoriaus teises. Gali susidaryti situacija, kai vienam kreditoriui bus sudaryta galimybė pasinaudoti reikalavimo patenkinimu iš skolininko turto (patenkinus actio Pauliana ir tokiu būdu atkūrus skolininko mokumą), o kitas kreditorius dėl reikalavimo perleidimo bus praradęs turtą ir galimybę įskaityti prievoles. Tokios situacijos įteisinimas nebūtų sąžiningas, nes toleruotų reikalavimą perleidusio asmens nesąžiningą elgesį. Tai taip pat būtų neteisinga, nes vienas iš turtą perleidusių kreditorių iš nesąžiningų veiksmų turėtų naudos – liktų neįvykdęs prievolės. Be to, kitas asmuo patirtų neproporcingų nuostolių, nes tokios pat rūšies prievolę būtų įvykdęs iš atiteisto mokumui atkurti turto. Teisėjų kolegija sprendžia, kad jeigu actio Pauliana reiškia kreditorius, kuris tuo pat metu yra ir savo skolininko skolininkas, ir jis perleidžia savo reikalavimą, o tai galėtų pažeisti jo kreditoriaus teises dėl mokumo sumažėjimo ar kitais būdais (sudarytų pagrindą taikyti CK 6.66 straipsnį), tai tokio kreditoriaus ieškinio actio Pauliana pagrindu reiškimas gali būti vertinamas kaip kreditoriaus piktnaudžiavimas subjektine teise. Ši aplinkybė yra teisiškai reikšminga, nes pagal įstatymą sudaro pagrindą teismui atsisakyti ginti tą subjektinę teisę (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).
51. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į dar vieną reikšmingą teismų nustatytą faktinę aplinkybę, kuri paneigia kasacinio skundo argumentus dėl nepagrįstai nenustatyto kreditoriaus teisių pažeidimo fakto. Teismai nustatė, kad antstolė E. R. 2014 m. balandžio 11 d. patvarkymu užbaigė vykdomąją bylą Nr. 0069/13/01061 (CPK 632 straipsnio 1 dalies 1 punktas – visiškai įvykdžius) dėl 10 174,35 Eur (35 130 Lt) skolos išieškojimo iš S. G. ieškovui pagal Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 16 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-5-79. Šis faktas patvirtina, kad didžioji pradinio ieškovo reikalavimo dalis sprendimo vykdymo procese buvo patenkinta iš atsakovo lėšų. Tokiu atveju paneigiama kasatorės įrodinėjama aplinkybė apie skolininko nemokumą, negalėjimą atsiskaityti ar skolos išieškojimo apsunkinimą.
52. Kadangi actio Pauliana gali būti tenkinamas tik nustačius visų šios nutarties 27 punkte nurodytų sąlygų visumą, nenustačius vienos sąlygos – ieškovo teisių pažeidimo, kolegija neturi pagrindo pasisakyti dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su kitų actio Pauliana sąlygų netinkamu aiškinimu ir taikymu, kadangi tai neturi teisinės reikšmės teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių teismo rašytinių įrodymų išreikalavimą, aiškinimo ir taikymo

53. CPK 12 straipsnyje įtvirtinta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų vertinimo pabrėžiama, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-577-219/2015).
54. CPK 179 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Pagal CPK 160 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismo posėdžio pirmininkas, siekdamas tinkamai įgyvendinti šio Kodekso 158 straipsnyje nustatytas pareigas, gali dalyvaujančių byloje asmenų prašymu išreikalauti iš kitų asmenų įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti. CPK 198 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami dalyvaujančių byloje asmenų arba šio Kodekso nustatyta tvarka išreikalaujami teismo. Pagal CPK 199 straipsnio 1 dalį asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti.
55. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 199 straipsnyje nustatyti rašytinių įrodymų rinkimo būdai yra dalyvaujančio byloje asmens pareigos pateikti įrodymus įgyvendinimo išraiška; įrodymų išreikalavimas yra viena iš teismo bendradarbiavimo su dalyvaujančiais byloje asmenimis formų, siekiant tinkamai išnagrinėti bylą (CPK 8 straipsnis), bet ne teismui perkeliama įrodinėjimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-641/2013).
56. Kasatorės teigimu, teismai, atsisakydami tenkinti pradinio ieškovo prašymą dėl duomenų apie atsakovų giminystės (svainystės) ryšius išreikalavimo iš Gyventojų registro tarnybos, pažeidė CPK 160 straipsnio 1 dalies 2 punktą, apribojo ieškovo įrodinėjimo galimybes (CPK 178 straipsnis).
57. Ieškovas prašomais išreikalauti duomenimis siekė įrodyti ginčijamų sandorių šalių giminystės (svainystės) ryšius (kad atsakovai A. ir L. E. yra atsakovo G. G. uošviai, o atsakovas R. P. yra A. ir L. E. giminaitis), teigė, kad ši aplinkybė turi reikšmės ginčijamų sandorių galiojimui, sprendžiant dėl atsakovų sąžiningumo ir kaip vieną visumą įvertinant atsakovų veiksmus sudarant ginčo sandorius. Ieškovas nurodė, kad negali gauti nurodytų įrodymų dėl asmens duomenų apsaugos.
58. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas neturi riboti šalies įrodinėjimo galimybių įrodinėjimo procese, jeigu šalis pagrindžia savo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, nurodo aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti, pateikia įrodymus, kad atitinkamo įrodymo negali gauti.
59. Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Bylos nagrinėjimo metu, t. y. neišnagrinėjęs bylos iš esmės, teismas neturi teisės daryti išvados dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, todėl neturi teisės konstatuoti, kad ieškovo prašomi išreikalauti įrodymai neturės lemiamos reikšmės ieškinio patenkinimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovui nurodžius aplinkybes, kurias prašomais išreikalauti įrodymais jis siekia įrodyti, esant akivaizdžiam faktui, kad oficialūs registrai tokių duomenų ieškovui pateikti negali dėl asmens duomenų apsaugos, teismo atsisakymas tenkinti ieškovo prašymą vien todėl, kad atsakovai neigė ieškovo įrodinėjamą aplinkybę, nesudarant ieškovui galimybės šį faktą pagrįsti leistinais rašytiniais įrodymais, vertintinas kaip CPK 160, 178, 198, 199 straipsnių netinkamas taikymas ir aiškinimas.
60. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad ieškovo prašymas išreikalauti įrodymus iš Gyventojų registro tarnybos atmestas formalaus pobūdžio motyvais, neįvertinus, kad dėl asmens duomenų apsaugos ieškovas, siekdamas įrodyti aplinkybes dėl atsakovų nesąžiningumo, neturi galimybės tokių įrodymų pateikti, todėl teismai apribojo ieškovo teises įrodinėjimo procese.
61. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad netinkamas proceso teisės normų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Konstatavus, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas pradinio ieškovo kaip kreditoriaus teisių pažeidimas, t. y. viena iš būtinųjų sąlygų tenkinti actio Pauliana pagrindu pareikštą reikalavimą, anksčiau konstatuota aplinkybė dėl ieškovo teisės įrodinėjimo procese apribojimo neturi reikšmės teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui.
62. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad teismai netinkamai aiškino actio Pauliana sąlygą dėl kreditoriaus teisių pažeidimo, ir konstatuoja, kad teismai tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, kad pradinio ieškovo teisės ginčijamų sandorių sudarymo metu nebuvo pažeistos, todėl, nenustatę vienos iš būtinųjų sąlygų tenkinti actio Pauliana pagrindu pareikštą ieškinį, pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamų teismų procesinių sprendimų (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
63. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi teisinės reikšmės priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo

64. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis).
65. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013).
66. Atsakovai S. G. ir V. G. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skirti kasatorei maksimalią CPK 95 straipsnio 2 dalyje nustatytą baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios sumos paskirstyti proporcingai visiems atsakovams. Šį prašymą atsakovai grindė aplinkybe, kad tiek ieškinys, tiek apeliacinis, tiek kasacinis skundai pareikšti nepagrįstai. Atsakovų teigimu, Šiaulių apygardos teismui 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-305-357/2015 atmetus pradinio ieškovo apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo sprendimo, kuriuo iš pradinio ieškovo buvo priteista atsakovams paskolos suma, palūkanos ir delspinigiai, kurie gerokai viršijo pradinio ieškovo reikalavimo teisę atsakovams, pradinis ieškovas, kuriam šioje byloje yra atstovavę net keli profesionalūs advokatai, negalėjo nežinoti, kad jo ieškinys šioje civilinėje byloje tampa aiškiai nepagrįstas, nes ieškovas nebeturi reikalavimo teisės atsakovams.
67. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismai nenustatė piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ieškovui pareiškiant ieškinį ir apeliacinį skundą, atmetė atsakovų prašymus dėl baudos ieškovui skyrimo. Šių teismų išvadų atsakovai neginčijo, todėl teisėjų kolegija vertina tik ieškovės veiksmus paduodant kasacinį skundą.
68. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad paduodama kasacinį skundą kasatorė šia teisė naudojosi ne pagal jos paskirtį. Dalis kasacinio skundo argumentų buvo pripažinti pagrįstais, tačiau kasacinis skundas netenkintas, konstatavus, kad teismai padarė teisingą išvadą, jog ieškovo, kaip atsakovo kreditoriaus, teisės nebuvo pažeistos. Nenustačius kasatorės nesąžiningumo pateikiant kasacinį skundą, nėra pagrindo taikyti CPK 95 straipsnį ir skirti kasatorei baudą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

69. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasacinį skundą atmetus, kasatorės kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
70. Atsakovai S. G. ir V. G. prašo priteisti iš kasatorės 1200 Eur kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, atsakovai M. G. ir G. G. – po 125 Eur, o atsakovai A. E. ir L. E. prašo priteisti iš ieškovės 300 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
71. Atsakovams pateikus prašomų priteisti kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų dydį ir faktą patvirtinančius įrodymus, ieškovės kasacinį skundą atmetus, šių išlaidų atlyginimas priteistinas atsakovams lygiomis dalimis iš kasatorės (CPK 93 straipsnis).
72. Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 17,40 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatorės (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovams S. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės N. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 600 (šešis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, G. (G.) G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. (M.) G. (a. k. (duomenys neskelbtini) – po 125 (vieną šimtą dvidešimt penkis) Eur, A. E. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. E. (a. k. (duomenys neskelbtini) – po 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) Eur.

Priteisti valstybei iš ieškovės N. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 17,40 Eur (septyniolika Eur 40 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                    Janina Januškienė

Algis Norkūnas

Gediminas Sagatys